Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Paskutinis pokalbis

 

Skaitytojas: Nuo visų šitų kalbų aš jaučiu kažkokį nepasitenkinimą. Jūs žadėjote akcentuoti praktinę reikalo pusę, bet viskas sukosi tik apie teorinius dalykus.

Autorius: Bet mes kalbėjome išimtinai tik apie praktinius dalykus. Žmonės praktika paprastai laiko kūno ir proto veiklą. Tačiau pati svarbiausia mūsų gyvenimo praktika turi būti atliekama intelektu. Tik tada bet kokia veikla bus sėkminga, nes vyksta aukštesniame sąmonės lygyje, nei kūno ir proto veikla.

Skaitytojas: Anot jūsų, pati svarbiausia praktika – sėdėti ir galvoti, kaip geriau gyventi? Žinote, tokia veikla nei žmonai įtiksi, nei vaikus išauklėsi, nei butą su mašina nusipirksi, nei pilvą pasotinsi. Aš suprantu, kad reikia galvoti apie gyvenimo prasmę ir kad tai tikrai svarbu, tačiau ir gyventi reikia. Negi yra svarbesni dalykai, negu rūpinimasis savo artimaisiais ir savo gyvenimu? Galų gale reikia ir kažkokių malonumų. Kartais galima sau leisti pasidžiaugti gyvenimu, nereikia galvoti vien tik apie tai, kaip dar labiau save sutramdyti.

 Autorius: Jūs teisus, mes neišgyvensime, neužimdami kūno ir proto veikla ar nesirūpindami artimaisiais. Tačiau reikia suprasti, kas iš tikrųjų yra veikla, o kas ne. Mums, dvasinėms gyvoms būtybėms, kūnas – tai kaip mašina, kurios pagalba mes vykdome savo dvasinius planus. Kad ir kaip keistai tai skamba, bet faktas lieka faktu: siela glūdi kūne ir juo naudojasi, įgyvendindama savo užmojus. Jeigu mes visą gyvenimą skirsime tik tos mašinos priežiūrai, tai kam ji išvis reikalinga? Mašina skirta tam, kad mes galėtume kažkur nuvykti, todėl ją reikia prižiūrėti. Taip ir kūnas: jis reikalingas tam, kad galėtume judėti link tobulumo, užsiimdami dvasine praktika.

Skaitytojas: Kodėl būtinai dvasine praktika? Negi ta mašina važiuoja tik į vieną pusę?

Autorius: Todėl kad bet kokia kita veikla, tiesiogiai ar ne, nukreipta į kūno poreikių tenkinimą, kitaip sakant, skirta mašinos priežiūrai. Tačiau mes esame sielos, o kūnas, arba mašina, skirtas sielos poreikių vykdymui. Reikia atitraukti dėmesį nuo kūno poreikių ir nukreipti jį į dvasinius dalykus.

Skaitytojas: Supratau – jeigu mes užsiimame materialiais dalykais, reiškia, mašina-kūnas niekur nevažiuoja, vyksta jos aptarnavimas, o jeigu susitelkiame į dvasinę praktiką, tai tada vyksta būtent ta veikla, kuri yra žmogaus pašaukimas. Vadinasi, tikra praktika Vedose nurodyta kaip sielos veikla?

Autorius: Taip, tik sielos veikla yra tikroji praktika, visa kita – tik pasiruošimas jai. Šiaip jau pats pasiruošimas negali suteikti laimingo gyvenimo, bet mes pernelyg prisirišę prie kūno ir pernelyg tvirtai įsitikinę, kad esame kūnai, o ne sielos, todėl visą gyvenimėlį rūpinamės kūniškais poreikiais, kas jau tikrai nepriartina laimės.

Skaitytojas: Kūną vis tik reikia palaikyti, o tam sugaištama daug laiko. Jo kaip ir nelieka, kad galėtume gainiotis savo laimę.

Autorius: Rūpinantis kūnu, tuo pat metu reikia užsiimti tais praktiniais veiksmais, kurie gali suteikti laimę sielai. Netgi darbe, tam pačiam fabrike, protą galima pilnai nukreipti dvasine linkme, ir tam netrukdys jokia materiali veikla.

Skaitytojas: Paaiškinkite detaliau, kaip, didesnę dienos dalį darbuodamasis fabrike, aš tuo pat metu galėčiau užsiimti dvasine veikla, skirta sielai?

Autorius: Gerai, tik paskui nesakykite, kad pokalbis buvo ne praktinio, o teorinio pobūdžio.

Visi žmonės kažką dirba, nes be šito neišgyvensi. Tačiau matome, kad vieni laimingi, o kiti ne. Kaip galvojate, nuo ko tai priklauso?

Skaitytojas: Nuo atlyginimo, nuo to, ar patinka darbas, nuo santykių kolektyve...

Autorius: O šie dalykai nuo ko priklauso?

Skaitytojas: Čia jau kaip pasiseks...

Autorius: Jūs, matau, dar neįsisavinote tos paprastos tiesos, kad laimė pas žmogų ateina iš vidaus, o ne iš išorės. Juk galima būti laimingam, gaunant mažą atlyginimą, o geri santykiai gali užsimegzti ir netikusiame kolektyve. Nuolankiam žmogui bet koks darbas teikia džiaugsmą. Kita vertus, būna, kad ir didelio uždarbio neužtenka, ir gerame kolektyve santykiai nesusiklosto, o ir geras darbas nedžiugina. Todėl reikia užsirašyti ant kaktos, kad laimė išimtinai priklauso nuo mūsų vidinės būsenos. Reikia įprasti darbo metu galvoti apie Dievą ir Jo nurodymus. Tokia vidinė būsena ir bus pats didžiausias mūsų laimėjimas gyvenime. Be to, labai palanku nesavanaudiškai rūpintis visais bendradarbiais.

Skaitytojas: Vadinasi, pasiekus tokią būseną, mūsų gyvenimas iš esmės pasikeis ir mes pagaliau tapsime laimingi?

Autorius: Žinoma. Tik reikia pradėti ryžtingai veikti šia kryptimi, kitaip viskas jums ir pasiliks tik sausa teorija.

Skaitytojas: Gerai, aš pamėginsiu darbe galvoti apie Dievą ir linkėti visiems laimės. Anksčiau aš skaičiau, kaip darbo vietoje susikurti teisingą psichologinę būseną. O ką jūs apie tai pasakysite?

Autorius: Psichologinę, arba vidinę žmogaus savijautą darbo vietoje, priklausomai nuo gunų įtakos sąmonei, galima suskirstyti į keturias būsenas. 

1. Žmogus dirba ir galvoja tik apie tai, kaip išsilaikyti save. Darbu jis suinteresuotas tik tiek, kiek gauna iš jo naudos. Jis tiki, kad tai ir yra tikroji laimė. Tokia veikla, neparemta žmogiškojo gyvenimo prasmės suvokimu, nestiprina intelekto, todėl didėja galimybė susidurti su daugybe problemų. Neturėdamas gyvenimo tikslo, žmogus mažai kuo skiriasi nuo gyvūnų. Jie irgi darbuojasi, norėdami palaikyti savo gyvastį, tačiau nuo to protingesni nesidaro. Toks darbas yra neišmanymo gunos įtakoje ir žmogų veda į visapusišką degradaciją.

2. Žmogus dirba kvalifikuotą darbą nusimanydamas apie jį, todėl palaipsniui tampa geru savo srities specialistu, gauna gerus pinigus, ir jam atrodo, kad gyvenimas gražus. Tačiau net labai išvystytas protas negali pats ištaisyti charakterio trūkumus ir neteisingą pažiūrą į gyvenimą, todėl jiems laimė pasibaigia tada, kai atsiranda problemos santykiuose su kitais žmonėmis. Minėtas darbas yra aistros gunos įtakoje, todėl pradinį pasitenkinimą, svajas ir džiaugsmą vėliau pakeičia nusivylimas ir vargai.

3. Žmogus užsiima veikla, kurios pagrindinis tikslas – skiepyti sau meilę darbui ir vystyti gerąsias charakterio savybes, todėl jis koncentruojasi į tai, kad aplinkiniai žmonės būtų patenkinti jo veikla ir jaustųsi laimingesni. Tokia būsena lavina ir apvalo jo intelektą. Skirtingai nuo kitų žmonių, laimę jam teikia ne darbo rezultatai, o pats darbas. Protingu žmogų galima laikyti būtent nuo tokio sąmonės lygio. Savo nesavanaudiškumu jie pelno visų pagarbą, gerovę ir laimingą gyvenimą. Tačiau tikra sėkmė juos aplanko tik tada, kai jie, vedami dvasinio mokytojo, ima studijuoti šventraščius. Minėtas darbas yra dorybės gunoje ir pradžioje būna susijęs su tam tikrais sunkumais, aplinkinių žmonių nesupratimu, bet vėliau mūsų laukia geras likimas.

4. Ir galiausiai veikla, kurios tikslas – pažinti Dievą. Pažiūrėjus atrodo, kad žmogus atlieka niekuo neišsiskiriantį darbą, bet jo rezultatus jis skiria Aukščiausiajam. Visos jo mintys sutelktos į Dievą, ir jis neįsivaizduoja, kaip galima gyventi, nesilaikant Jo nurodymų. Jis klauso sąžinės balso, todėl praktiškai nedaro rimtesnių klaidų. Sėkmė ar nesėkmė jį mažai jaudina, todėl jo gyvenimas panašus į ramios upės tėkmę. Jo, tokio nuolankaus ir kupino dvasinės stiprybės, neįmanoma pažeminti ar įskaudinti. Išoriškai elgdamasis kaip ir visi žmonės, jis gyvena turtingą dvasinį gyvenimą, todėl greitai sudegina savo nuodėmes ir gyvenimo gale dažniausiai grįžta į dvasinį pasaulį.

Skaitytojas: Norėčiau sužinoti, koks tolesnis likimas tų žmonių, kurie jūsų pateiktoje klasifikacijoje dirba tik tam, kad išgyventų.

Autorius: Aišku, kad savo kūnu jis naudojasi ne pagal paskirtį, todėl ilgainiui pradeda jausti vis didėjantį vidujinį nerimą. Paskui dar pasijungia sąžinė, kuri jam išmetinėja, kad jis gyvena neteisingai, ir tokio žmogaus gyvenimas darosi tiesiog nepakeliamas.  

Mes visada turime pasirinkimą: arba mokytis gyventi teisingai, arba užkišti sąžinei gerklę, pasitelkus alkoholį, narkotikus, palaidą gyvenimą ir nereikalingus potraukius. Deja, dauguma žmonių pasirenka antrąjį kelią, o ne pirmą, kurį rekomenduoja Vedos.

Skaitytojas: Bet kas čia blogo, jeigu žmogus paprasčiausiai dirba savo darbą? Jie niekam netrukdo, tai kodėl turi kentėti?

Autorius: Jeigu mes tikrai užsiimame mums skirta veikla, tai tame nėra nieko blogo, tačiau, norint sužinoti, kokia veikla skirta protingoms būtybėms, reikia apsivalyti nuo neišmanymo, pradedant nuo pamąstymų, kaipgi gyventi toliau. Žinoma, tie žmonės, apie kuriuos jūs klausiat, atlieka naudingą darbą, tačiau žmogaus kūnas skirtas dar svarbesniam darbui – tiesos pažinimui. Priešingu atveju žmogus nepastebimai praranda teisingą gyvenimo prasmės suvokimą ir palaipsniui degraduoja.

Sakote, kad jie niekam netrukdo. Betgi žmogus, kuris puoselėja savo egoizmą, negali kitų padaryti bent kiek laimingesniais. Mes visada įtakojame aplinkinius žmones, norime to ar ne. Niekam neužkliūsi tik tada, kai teisingai elgsiesi jų atžvilgiu.

Skaitytojas: Jeigu žmogus, niekam nelinkintis blogo ir sąžiningai atliekantis savo pareigas, turi kentėti ir dar degraduoti, tai kur teisybė?

Autorius: Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tokių žmonių likimas tikrai neteisingas. Tačiau tas darbas, kurį jie atlieka negalvodami ir tik tam, kad išgyventų, tikrai neįeina į žmogaus pareigas. Gyvenant beprasmį gyvenimą, vargiai galima tikėtis būti laimingu. Bet kokio žmogaus gyvenimo prasmė – intelekto vystymas, o ne sugebėjimas ilgai, kantriai ir sunkiai dirbti. Tokiems žmonėms likimas visada nepalankus.

Skaitytojas: Bet jie atrodo tokie taikūs, musės nenuskriaus... Už kokias nuodėmes likimas jiems toks priešiškas?

Autorius: Nuodėmė jau vien tai, kad jie rodo netinkamą pavyzdį kitiems, jaunesniems. Argi tai gerai – mokyti savo vaikus neteisingų dalykų, neskiepyti jiems potraukio išaukštintam gyvenimo būdui? Dar didesnę nuodėmę jie daro savo atžvilgiu, neišnaudodami tokios retos galimybės – gimti žmogaus kūne – pagal paskirtį. Vadovaudamiesi žemais instinktais, jie tuo pačiu atsižada tikrosios laimės. Tokius žmones Vedos vadina savojo „aš“ žudikais.

Skaitytojas: Bet jie visai nekalti, kodėl juos reikia taip vadinti? Juk jie nežino, kad taip elgdamiesi, pasmerkia save degradacijai. Be to, jiems visada galima paaiškinti, kaip teisingai elgtis.

Autorius: Deja, dauguma jų net nenori girdėti kitų nuomonės. Jie daro tik tai, kas gali nedelsiant padėti išspręsti kilusias problemas. Tingus jų protas nenori ieškoti laimės ir atsiduoda likimo valiai, tokiu būdu pasmerkdamas žmogų visoms būsimoms kančioms.

Skaitytojas: Liūdna, mergaitės. O kas laukia tų, kurie visą gyvenimą pašvenčia profesinių įgūdžių lavinimui ir visai nesirūpina savo charakteriu?

Autorius: Jų likimas irgi nepergeriausias. Beje, daugelis iš jų vis tik rimtai dirba su savo charakteriu, bet su vienu tikslu – siekdami sėkmės biznyje. Tačiau jie nesupranta, kad bet kurių charakterio bruožų vertinimo rodiklis yra nesavanaudiškumas. Nėra savanaudiško sąžiningumo, savanaudiško gerumo, gailestingumo ar nuolankumo. Jeigu tikslai savanaudiški, tai išvystyti savyje pozityvų charakterį tiesiog neįmanoma.

Skaitytojas: Tačiau tokie žmonės sugeba pakeisti charakterį, aš pats tai daug kartų mačiau.

Autorius: Vienintelis dalykas, ką gali pasiekti žmonės, siekiantys turtų, – tai išmokti demonstruoti teigiamus charakterio bruožus, visai jų neturint. Bet vargu ar nuo to jie taps laimingesni. Į formalius, nenuoširdžius santykius žmonės atsakys tuo pačiu. Taip atsiranda bendravimo problemos, ir tai reiškia, kad teikiant pirmenybę stereotipinei elgsenai, o ne darbui su charakterio savybėmis, laimės nerasi. Tam reikia valytis savo intelektą nuo bet kokių egoizmo apraiškų, kitaip laimingi nebūsime nei mes, nei aplinkiniai.

Skaitytojas: Vadinasi, veikla, kurią atlieka intelektas, yra visuomeniškai naudingesnė, negu veikla, atliekama kūnu? Tačiau valgyti pageidauja visi, ir norint pagaminti kokius nors maisto produktus, reikia pasidarbuoti ir kūnu.

Autorius: Vedos neatmeta galimybės naudoti kūną, užsidirbant pragyvenimui ar darbuojantis visuomenės labui. Priešingai, jos tiesiog nurodo tai daryti. Bet jeigu tuo pat metu nelavinsime savo intelekto, tai nesugebėsime teisingai naudotis tuo, ką uždirbome fiziniu darbu.

Nesukdami galvos dėl žmogiškojo gyvenimo prasmės ir pasiduodami materialiems troškimams, žmonės nustoja save kontroliuoti, o tada neišvengiamai prasideda problemos su sveikata.

Skaitytojas: Šitaip gyvena beveik visi žmonės. Negi jie visi klysta?

Autorius: Aš negaliu būti toks kategoriškas, bet būtent tokia Vedų išvada.

Skaitytojas: Vadinasi, civilizacija eina klaidingu keliu, ir lavinti savo profesinius įgūdžius, užmirštant darbą su intelektu, yra tuščias laiko švaistymas?

Autorius: Kartoju – taip pasakyta Vedose. Žmonija turi suprasti, dėl ko mes gyvename ir kokios mūsų tikrosios pareigos. Tačiau daugumai žmonių sunku suprasti, kas praktiškiau: veikla intelektu ar veikla kūnu. Vedose rašoma, kad jeigu žmonės, atlikdami savo pareigas, tuo pačiu rūpintųsi ir intelekto valymu, tai mūsų planeta greitai virstų rojumi. Bet kaip sakėte jūs pats, dauguma žmonių net nesupranta, kas tai yra dvasinė praktika. Na, o kaip jūs pats suprantate dvasinę praktiką?

Skaitytojas: Tai tokia veikla, kuri žmogų daro laimingesniu. Jūs sakėte, kad siela trokšta laimės, aukščiausio pažinimo ir amžinybės. Aš asmeniškai galvoju, kad į viską reikia žiūrėti praktiškiau. Mano dvasinė laimė neabejotinai padidės, jeigu aš gausiu praktinius šeimyninio gyvenimo, vaikų auklėjimo įgūdžius. Jūs gi perdaug teorizuojate, nieko neužsimindamas apie elementarius dalykus.

Autorius: Jūs gal kiek neteisingai mane kaltinate. Kokia prasmė kalbėti detaliau, neįsitikinus protingos egzistencijos būtinumu? Nesuvokus, kam visa tai reikalinga, nei teisingi šeimyniniai santykiai, nei vaikų auklėjimas nieko nesudomins. Tik pakeitęs savąjį pasaulio supratimą, žmogus gali daryti pirmuosius praktinio pažinimo žingsnius.

Skaitytojas: Vadovaujantis jūsų logika, žmogus, pasinėręs į vidinį gyvenimą, tai yra, užimtas darbu su savo sąmone, nėra kažkoks veltėdis, o atvirkščiai – nepailstantis darbštuolis. Būtent jis gali iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą – ne teoriškai, o praktiškai?

Autorius: Taip. Vedos sako, kad veikla, keičiant savo sąmonę, yra pati praktiškiausia ir sunkiausia, tačiau tai supranta tik patys išmintingiausi. Iš šalies pažiūrėjus, tai jokia veikla, o tik dykinėjimas, bet iš tikrųjų būtent ji gali greičiausiai pakeisti mūsų gyvenimą ir todėl yra pati tikriausia, aktyviausia veikla. Tačiau mūsų visuomenėje darbas, skirtas kūno palaikymui, vertinamas daug labiau, negu darbas su savimi, savo intelektu. Bhagavadgytoje (4.16-23) šia tema yra visa serija tekstų:

Net ir išmintingasis negali tiksliai pasakyti, kas yra veikla, o kas neveiklumas. Dabar Aš paaiškinsiu, kas yra veikla. Tai žinodamas tu būsi apsaugotas nuo visų nelaimių.

Žmogui labai sunku perprasti visas veiklos vingrybes. Todėl būtina tiksliai žinoti, kas yra neveiklumas, veikla ir kokia veikla draudžiama.

Kas neveiklumą mato veikloje (skirtą tik kūno palaikymui), o veiklą – neveiklume (nematomą intelekto ir sielos veiklą), tas išminčius tarp žmonių. Jo padėtis transcendentinė, nors jis ir atlieka pačią įvairiausią veiklą.

Tasai vadinamas viską žinančiu, kurio veikla nenukreipta į juslinį pasitenkinimą. Išminčiai teigia, kad jo veiklos pasekmes jau sudegino tobulo pažinimo ugnis.

Atsikratęs bet kokio potraukio veiklos rezultatams, visada patenkintas ir nepriklausomas, jis nesusipainioja karminėje veikloje, nors ir yra pasinėręs į visokiausius darbus.

Toksai išmaningas žmogus veikia visiškai suvaldęs protą bei intelektą, nelaiko savęs nuosavų daiktų savininku ir dirba tik tam, kad patenkintų savo būtiniausius poreikius. Už tokią veiklą jis negauna nuodėmingų reakcijų.

Žmogus, kuris pasitenkina tuo, kas gaunama savaime, niekam nepavydi ir, atsispyręs dualizmo poveikiui, vienodai sutinka sėkmę ir nesėkmę, niekuomet nesusipainioja savo veiklos rezultatuose.

Žmogaus, kurio jau nebeįtakoja materialios gamtos gunos ir kuris pasiekė transcendentinį žinojimą, veikla tampa dvasine.

Skaitytojas: Vadinasi, šventi žmonės, nuolatos galvojantys apie Dievą, gali užsiimti eiline veikla, tačiau jų darbo rezultatai iš pagrindų skirsis nuo tų, kuriuos gauna žmonės, nelavinantys savo intelekto? Pirmųjų veikla, nukreipta į savo pareigų pildymą, teiks laimę, o pastarųjų veiklos rezultatais bus vien tik kančios.

Autorius: Jūsų lūpomis byloja didi išmintis. Dabar prispausdinta tiek daug literatūros, kaip gydyti kūną, kontroliuoti emocijas, dirbti su savo charakteriu, tačiau visai mažai rašoma, kaip lavinti intelektą. Vedos sako, kad svarbiausia žmogaus paskirtis – mokytis vadovautis intelektu ir žinoti, kuo tokia veikla skiriasi nuo kūno, proto ir juslių veiklos. Veikla, kurią kontroliuoja intelektas, – tai teisingi veiksmai ir vidinė koncentracija, nukreipta į tarnystę Dievui.

Skaitytojas: Būsimuose pokalbiuose jūs žadėjote panagrinėti vedybinių santykių ir vaikų auklėjimo klausimus. Man tai aktualu, nes aš jau nebesusigaudau, kaip teisingai elgtis su žmona ir giminėmis.

Autorius: Tikriausiai jums atrodo, kad žmona yra visų jūsų bėdų kaltininkė, taip?

Skaitytojas: Tegu ne visų, bet daugelio. Negi galvojate, kad visos žmonos būna kaip šilkinės?

Autorius: Ne, aš tikrai taip negalvoju, tiesiog žmonės gyvenime susiduria su savo pačių trūkumais, kurie tačiau atsispindi kituose, pavyzdžiui, artimuosiuose. Jeigu trumpai, tai šeimyniniame gyvenime mes paprastai atidirbame pačias sunkiausias savo kažkada padarytas nuodėmes. Užtat ten tiek daug problemų.

Skaitytojas: Taigi sekančiame susitikime kalbėsime apie vedybinį gyvenimą?

Autorius: Greičiau apie šeimos kūrimą.

Išvada: neveiklumas, tingėjimas žmogų verčia kentėti. Kita vertus, bet koks darbas žmogų taurina. Tačiau net darbštūs ir išsilavinę žmonės nesupranta, kas yra tikrasis darbas (intelekto veikla), o kas – neveiklumas (veikla, skirta tik kūno poreikiams). Štai čia ir glūdi priežastis, kad dauguma žmonių nėra laimingi.

Tiems, kurių nedomina dvasiniai klausimai, pokalbiai apie intelekto veiklą pasirodys sausa ir nuo gyvenimo nutolusi teorija. Tačiau be to neįmanoma būti laimingais. Nežiūrint šio klausimo sudėtingumo, būtina susitelkti į jį, jeigu norime susilaukti geresnio likimo.

Gyvenimą, kuriame nėra vietos savęs pažinimui, Vedos lygina su sapnu, kuriame visi veiksmai yra nesąmoningi ir todėl absoliučiai neturi jokios vertės. Pradėjęs vadovautis intelektu, žmogus kaip ir prisikelia iš neišmanymo, pradėdamas visiems būti naudingas. Tokiu būdu vediniai raštai skatina mus atsitraukti nuo savo juslių tenkinimo ir pradėti pilnavertį gyvenimą, siekiant dvasinio tobulėjimo. Tai ir yra kelias į laimę, kitokio nėra.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis