Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Pasakojimas apie „baltąjį“ melą

 

Vienas sanjasis užėjo į kažkokius namus, kur jį gražiai sutiko brahmanas ir jo žmona: nuplovė pėdas, pamaitino, paklausinėjo naujienų, o nakčiai paguldė šalinėje kieme, nes keliautojams nepriklauso miegoti po vienu stogu su šeimininkais. Naktį sanjasis pabudo ir pamatė, kad prieš jį su išleistais plaukais stovi brahmano žmona. Ji pasiguodė, kad ją kankina Kupidonas. Sanjasis labai pasipiktino ir smarkiai ją išbarė. Moteris savo ruožtu smarkai užsigavo, ėmė raudoti... Paskui ji įbėgo pas savo vyrą ir perpjovė jam gerklę, garsiai šaukdama: „Šen, kaimynai, gaudykite niekšą! Jis apsimetė šventuoju, užmušė mano vyrą ir norėjo mane išprievartauti!“

Sanjasį sučiupo. Kadangi moters kaltinimai atrodė teisingi, jį nuteisė myriop. Tačiau tiems, kurie turi du įšventinimus, tokia griežta bausmė netaikoma, todėl sanjasiui nukirto kairę ranką ir išvijo iš kaimo. Toliau jis keliavo šoko būsenoje, ir vis prašė Dievo jam paaiškinti, kodėl taip įvyko. Ir štai naktį sapne jis pamatė epizodą iš savo praeito gyvenimo. Brahmanas buvo įsibridęs į mišku tekantį upokšnį ir šlakstėsi vandeniu. Staiga upelį perbėgo karvė ir dingo tarp medžių, o po kelių minučių pasirodė mėsininkas su peiliu ir paklausė: „Tu nematei karvės?“ Brahmanas pasimetė. Juk jeigu jis pasakys tiesą, tai karvei – mirtis, o sumelavus jis pats gaus blogą karmą. Galiausiai jis pagalvojo: „Jeigu karvės tokia karma, tai aš niekuo negaliu jai padėti. Geriau pasakysiu tiesą“. Kaire ranka jis parodė, į kurią pusę nubėgo karvė. Mėsininkas ją pasivijo ir papjovė. Tame pačiame sapne brahmanas pamatė, kad mėsininkas sekančiame gyvenime tapo brahmanu, o karvė – jo žmona.

Susipažinus su tokiu pasakojimu, gali atrodyti, kad su mumis bet kuriuo metu gali atsitikti bet kas. Juk mes, reikia manyti, nemažai prisivaidinome praeituose gyvenimuose. Tačiau yra kitaip.

Brahma-samhitoje pasakyta, kad vedines žinias skleidžia Maja, išorinė Viešpaties energija. Praktiškai tai daro mokytojai, palaikomi Majos, bet jeigu Viešpats nenorės, kad koks nors guru pamokslautų, Maja padarys taip, kad jo niekas neklausys. Jeigu žmogus neteisingai supranta karmos dėsnius ir galvoja, kad jų paskirtis – atlyginti mums už poelgius, tai pasaulį jis temato kaip vietą, kur kiekviename žingsnyje jo laukia pavojai. Tačiau iš tikrųjų tai vieta, kur rūpestinga Viešpaties ranka visada pasiruošusi mums padėti. Paprastai šiam reikalui Jis pasitelkia Mają. Nuolankus bhakta supranta, kad nebūdamas pakankamai apsivalęs, jis turi klausyti pamotėlės Majos, nes ji nemažiau už tikrąjį guru rūpinasi mūsų dvasine sveikata.

Bloga karma ne „už ką?“, o „kodėl?“ Kai man kažkas nepatinka, kažkas erzina, neduoda ramiai gyventi, vadinasi, kažkas manyje negerai. Pasireiškia rezonanso efektas. Nereikia kaltinti veidrodžio, jeigu viduje betvarkė. Žmonių elgesys su mumis paprastai tiksliai atspindi vidinę mūsų būseną. Sudirba analogiška programa. Taigi pradėti reikia nuo savęs.

Jeigu karma būtų mechanistinio pobūdžio, tik kaip atpildas, planetos nusiristų nuo Ananta-Šešos galvų ir nugrimztų į Priežasčių vandenyno gelmes. Kas jas iš ten ištrauktų? Viešpats Varahadeva? Greičiausiai jis nepatenkintas pasakytų, kad tuo užsiimtų gudruoliai, įtikėję į tai, kad karma yra tik mechaninis įrankis.

Sakykim, man neduoda ramybės kažkoks nenaudėlis. Kad jis toks negeras – jo asmeninė problema. Nereikia ją dar labiau gilinti, atsakant jam tokiu pačiu elgesiu. O tai, kad jis pristojo prie manęs – jau mano problema. Pas mus visus yra kažkokios vidinės problemos, kažkokie prisirišimai, bet jeigu Viešpats niekam neleistų drumsti mums ramybę, tai mes niekada neapsivalytume, nes pas mus nėra tikslinės programos kovoti su savo prisirišimais, pasitelkiant atgailą ir maldą. Todėl reikia džiaugtis, kai mus ištinka nemalonumai, nes tai galimybė apsivalyti, keistis į gerąją pusę. Kiekvienas blogis turi ir geras puses.

Persekiojami šventieji mums parodo nuolankumo pavyzdį. Kai baudžiamas nekaltas žmogus, reiškia, Dievas tuo metu jį labai griežtai egzaminuoja, ir dėlto užsigauti nėra reikalo.  

Bet sugrįžkime prie aukščiau pateikto pasakojimo. Kai mėsininkas pasiteiravo apie karvę, brahmanui buvo duota pasirinkti: meilė ar teisybė. Iš šių dviejų vertenybių meilė svarbesnė. Tyra dieviška meilė, nuo nieko nepriklausanti, iš viso yra didžiausia, kokia tik gali būti, vertenybė. Visi ir viskas meilei turi duoti kelią. O brahmanas pirmenybę suteikė teisybei, ir taip pažeidė karmos dėsnį. Jis atsižadėjo meilės karvei, ir todėl ji buvo nužudyta. Jis taip pat atsižadėjo meilės mėsininkui, nes leido jam padaryti dar vieną nuodėmę.

Vedose smerkiamas teisingumas, kurį lydi prievarta, todėl yra „baltasis“ melas.

Kaip ne keista, bet daugelis religingų žmonių šito nesupranta ir sako, kad tokio melo nėra ir kad bet kokį melą reikia bausti. Tada prisiminkime du atvejus. Kai Krišna Kurukšetros laike paprašė Judhišthirą sumeluoti ir tas atsisakė, Viešpats jį pagąsdino pragaro planetų reginiais. Būdamas šventuoju karaliumi, Judhišthira niekada gyvenime nemelavo ir nematė būtinybės sakyti netiesą netgi tada, kai to prašo Dievas. Bet Viešpats norėjo parodyti, kad teisybė yra tik sąlygiška materiali vertenybė, prie kurios nereikia prisirišti. Įdomu, kad jeigu iki tol Judhišthiros vežimo ratai nelietė žemės, tai po to, kai jis atsakė Krišnai, vežimas nusileido ir toliau jau riedėjo visais vietovės nelygumais.

Kitu atveju keli žmonės bėgo mišku nuo banditų ir pakeliui pasipainiojusio išminčiaus paprašė juos paslėpti. Tačiau kai pasirodę persekiotojai paklausė, ar išminčius nematė tų žmonių, anas nedvejodamas pasakė teisybę. Taigi tuos žmones užmušė, o išminčius po mirties pateko žinia kur – į pragaro planetas.

Jeigu mes iš dviejų kategorijų pasirenkame meilę, tai atpildo gauname ir meilę, ir tai, ką vardan jos paaukojome. Ir atvirkščiai, jeigu kažką pastatome aukščiau meilės, tai prarandame ir vieną, ir kitą.

Kaip brahmanas galėjo atsakyti mėsininkui?

1. Pameluoti. Nemačiau, ir viskas. Už tai nebūtų jokių karminių reakcijų.

2. Pagudrauti. Nežymiai pereiti į kitą vietą ir pasakyti, kad nuo to laiko, kai aš čia stoviu, nieko nemačiau. Tiesa ir melas tuo pat metu, ir taip pat nėra karminių reakcijų.

3. Parodyti į priešingą pusę. Vėl viskas gerai.

Visuose trijuose variantuose brahmanas netiesiogiai išreikštų meilę karvei (kaip Dievo dalelei), išgelbėdamas ją nuo mirties, ir mėsininkui, apsaugodamas jį nuo eilinės nuodėmės.

4. Su meile ir gailestingumu pamokslauti mėsininkui, kaip savo laiku Narada Munis pamokslavo medžiotojui. Jo meilė būtų suvirpinusi mėsininko širdį, jis būtų apsigalvojęs ir nelietęs karvės. Galimas daiktas, jis būtų net atsidavęs Krišnai. Bet jeigu brahmanas pamokslautų su pykčiu, kritikuodamas ir gąsdintų mėsininką pragaru, tai pastarasis vietoj karvės būtų užmušęs jį patį, tokiu būdu apgindamas ir save, ir jį nuo negatyvių emocijų. (Tai ne perdėjimas, gyvenime paprastai taip ir būna).

Taigi brahmanas pasirinko neteisingiausią, koks tik įmanomas, atsakymą ir tokiu būdu neišlaikė jam suruošto meilės egzamino. Atkreipkite dėmesį, kad Viešpats neskubėjo jį bausti. Sekantį gyvenimą Jis davė naują užduotį ta pačia tema. Net jos dalyviai buvo tos pačios asmenybės (nors tai ne taip svarbu). Ir sprendimai tie patys – meilė ar celibatas (teisingumas ir celibatas yra artimos sąvokos). Šį kartą sanjasis visai susikirto. Aną kartą jis nors išlaikė ramybę, o dabar atsakė pykčiu, kritika ir panieka. Paprastai Viešpats tą patį egzaminą maloningai leidžia perlaikyti daug kartų, bet kai tema labai rimta, pareikalavimas iš mokinio taip pat labai didelis. Šiuo atveju tema buvo kaip tik tokia, ir karminės reakcijos pasireiškė tuoj pat.

Ir taip, ką jam reikėjo daryti?

1. Atsikelti ir be žodžių pabėgti. Situacija būtų atidėta kitam kartui.

2. Pasiduoti gundymui ir patenkinti moters norą. Tai būtų meilės pasirinkimas, tik materialiame lygyje. Karminės reakcijos būtų buvę lengvesnės, tik lauktų peregzaminavimas, aišku, ta pačia tema, kad jis mokytųsi atsakyti ne kūniška meile, o dvasine, iš pačios širdies, kaip tikras šventasis. Moteris nebūtų nužudžiusi savo vyro – jis būtų žuvęs kitomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, paslydęs ant jos palieto aliejaus, kritęs ir užsimušęs. Moteris už tai negautų jokios karmos, o sanjasis neliktų be rankos. Be to, sulaužius celibato įžadus, sumenktų jo išdidumas ir prisidėtų daugiau nuolankumo.

3. Atsakyti su meile ir nuolankumu, kaip atsakė Haridasas Thakuras prostitutei, arba Jėzus Kristus egiptietei: „Tu tokia nuostabi ir ištikima žmona! Aš su malonumu išpildyčiau tavo pageidavimą, bet prašau atleisti – esu vienuolis ir negaliu to padaryti“. Tuo pat metu nepastebimai, bet nuoširdžiai pasimelsti už ją, perduodant visą savo širdies meilę ir šilumą. Moteriškei to būtų visiškai užtekę, ir ji būtų pasitraukusi, o jis būtų išlaikęs egzaminą ir apsivalęs.

Galima paprieštarauti, kad vargu ar gerajai moteriškei to būtų užtekę. Būtų. Kai jums kažkas įkyri su panašaus pobūdžio prašymais ar, atvirkščiai, būna agresyvūs, tai reiškia, kad praeityje jie iš mūsų negavo pakankamai meilės, dėmesio, gerumo, džiaugsmo ir globos. Būtent tokia yra giluminė panašių situacijų prasmė. Ir kada mes, nusižengdami žemiškai logikai, duodam daugiau, negu iš mūsų laukiama, žmogus būva visiškai patenkintas ir daugiau nekelia mums jokių rūpesčių. Mes kompensuojame jam tai, ko kažkada nenorėjome duoti, ir viskas įeina į savo vėžes. Visa tai prižiūri Pats Krišna Paramatmos pavidale.

Ar pastebėjote, kad kai nebijai banditų, kai įtemptą situaciją sušvelnini geru jumoru, parodai draugiškumą, drąsą (bet be pykčio, o žaismingai) ar nuolankumą, agresorius visada būva nuginkluotas? Jis pats nesupranta, kur dingo noras apiplėšti ar primušti. Tiesiog jūs išlaikėte egzaminą, ir Paramatma rašo jums aukštą balą. Jūs atsakėte tuo, ko iš jūsų nelaukė. Laukė tos pačios agresijos, o netikėtai gavo džiaugsmą, šilumą, meilę ar bent jau nusiraminimą.

Moteris mūsų pasakojime pati nesuprato, kas ją patraukė prie to sanjasio. Tai Viešpats iš vidaus davė jai tokį nurodymą: „Eik ir pasiimk iš jo meilę, kurios jis tau praeityje pagailėjo. Išmokyk jį niekada ir niekam negailėti meilės“. Ji prašė kūniškos meilės, bet jeigu jis būtų davęs jai dvasinę meilę, ji būtų pajutusi tokį pasitenkinimą, kurio nepatyrė anksčiau. Viešpats būtų atėmęs iš jos geismą, kurį Pats ir sukėlė, ir nuvedęs miegoti. O sanjasis būtų ramiai keliavęs toliau.

Tai, kad vienuoliui nukirto kairę ranką, taip pat simboliška. Galima rasti ir kitas priežastis, bet kairė žmogaus kūno dalis susijusi su moteriška lytimi, dešinė – su vyriška. Kai ligos ar traumos būva kairėje pusėje, tai reiškia, kad jūs neteisingai elgiatės su gražiąja lytimi. Ir atvirkščiai, problemos dešinėje kūno pusėje rodo neteisingą apsiėjimą su vyrais.

Vienuolis dėl savo neišmanymo kažką gelbėjo, bet tik ne meilę. Išnagrinėkime priešingą atvejį. Štai filmuose būva, atrodo, keistų situacijų. Pavyzdžiui, mergina susirašinėja su kaliniu. Vėliau jį paleidžia į laisvę, jie susitinka ir kartu gyvena. Pinigų prasimano plėšikavimu, nevengdami ir žudymo. Po to, kai policija vaikiną nušauna, mergina prisiekinėja, kad ji nekalta, kad buvo tik jo įkaitė. Žemiškos logikos matu ji – nusikaltėlė, dangiškos logikos požiūriu ji gelbėjo meilę, rizikuodama viskuo, ką taip vertina bet kuris amerikietis. Praeitame gyvenime mergina gelbėjo savo gyvybę, reputaciją ir pinigus, žudydama meilę savyje ir kituose, šiame gyvenime viskas atvirkščiai. Siela palaipsniui priima teisingą vertybių sistemą, o kad tai vyktų greičiau, jai buvo sukurta ekstremali situacija su kriminaliniais santykiais.

Kaip rožė auga nešvarumų krūvoje, taip ir kai kuriuos užsispyrėlius karma priverčia puoselėti meilę negatyviose situacijose.

Pavyzdys pasaulietiškas, bet juo remiantis galima išnagrinėti bet kokią neįprastą situaciją. Jeigu jau žiūrime filmus, tai neapsiribokime emocijomis, o vertinkime juos, pasitelkę intelektą ir žinias apie karmos dėsnius.

***

Susitiko du draugai, ir vienas – kaip debesis.

Kas atsitiko?

Nusprendžiau tapti sąžiningu ir visiems sakyti tiesą į akis. Per keletą dienų susipykau su visais pažįstamais!

Na, žinai! „Mano brangusis Ardžiuna, kaip galėjo tave apnikti tos nešvarios mintys?“ Tu ką, „Aukso vidurio“ neskaitei?

Kartą bhaktos viename bute susirinkę skaitė Bhagavadgytą. Buvo gūdūs sovietmečio laikai, ir už tokius dalykus sodino. Pas juos užgriuvo saugumiečiai ir visus areštavo. Apklausė kiekvieną atskirai. Vienas pasakė, kad jis nė joks krišnaitas, o tik atsitiktinis svečias. Jam pasakė: „Jeigu išgersi stiklinę degtinės – paleisim“. Jis išgėrė ir išėjo. Dabar tai vienas iš geriausių šalies bhaktų. Minėtu atveju saugumiečio pasiūlymas lietė tik jį, ir jis pasielgė teisingai. Kitas reikalas, kai nuo tavo sprendimų ir poelgių priklauso kažkieno likimas. Tačiau bet kokiu atveju reikia įžvelgti pasekmes ir atitinkamai elgtis.

***

Tai, kad fariziejai nuslėpė mokslą apie reinkarnaciją, nėra jau taip blogai. (Vėliau bus paaiškinta, kodėl jie taip padarė). Kali-jugoje ir taip mažai gailestingumo, o jeigu žmonės sužinotų karmos dėsnius, tai visai sužvėrėtų. Ir tai yra viena iš vidinių priežasčių, kodėl žmonės nenori tikėti rytietiškais mokymais. Įsivaizduokime situaciją, kai moteris nuodija gyvenimą savo vyrui ir jo artimiesiems. Sekančiame gyvenime ji gimsta kate, kuriai vaikigaliai išmuša akį. Geri žmonės jos gailisi, retkarčiais pašeria. O žinotų jos praeitą gyvenimą, ko gero, gailestį pakeistų neapykanta. Taip tiesa be meilės gailestingas sielas gali paversti demonais.

Įžymioji Motina Tereza nepasižymėjo filosofinėmis žiniomis, bet meilės iš jos pasimokyti gali kiekvienas. Anot Vedų, raupsais serga žmonės, kuriems nesvetima bet kokia nuodėmė, ypatingai šventųjų įžeidinėjimai. O ji sakė, kad tai nesąmonė, kad raupsai – tai tik antisanitarinių sąlygų pasekmė. Todėl ji su meile rūpinosi visais sergančiaisiais, nebijodama užsikrėsti. Šis puikus pavyzdys gerai pailiustruoja, kaip nežinojimas padeda meilei. Bet jeigu žmonės žinotų, kiek prisivaidino jų artimieji, kažin, kokia būtų jų reakcija? Greičiausiai, pasireikštų agresija – pasibjaurėjimu, kerštu, pogromais. Pasaulis prarastų gailestingumą ir labdaringumą. Šia prasme „baltasis“ fariziejų melas pasitarnavo gailestingumui.

Fanatiko rankose teisybė panaši į mėsininko peilį.

„Baltasis“ melas – nors ir mažesnis, bet vis tik blogis. Jeigu žmogus patenka į situaciją, kurioje reikia juo pasinaudoti, tai reiškia, kad jo karma nevisai tvarkoje, yra kažkokios karminės skolos. Todėl visa tai, kas čia buvo kalbama apie „baltąjį“ melą, nėra jo propagavimas, o tik psichoanalizė. Su juo reikia būti atsargiam, kitaip gali tapti charakterio bruožu ir pridaryti bėdų.

Jeigu kas nors žiūrėjo detektyvus apie Puaro ir Kolombo, galėjo pastebėti, kad ten taip pat liečiama švento melo tema. Leitenantas Kolombo bet kokia kaina nori prisikasti iki teisybės, kurią jis garbina kaip stabą. Jo kolegos jau nori užbaigti bylą, pasinaudodami netikra versija, kurią jiems pamėtėjo išradingas nusikaltėlis, o Kolombo vis dar ieško įkalčių. Bet įsigilinus į filmo siužetą, norisi paklausti: kam ta teisybė reikalinga? Užmušė kažkokį niekšą – taip jam ir reikia. Viską galima palikti kaip buvo, nusikaltėlis paprasčiausiai tebuvo karmos įrankis, vadinasi, faktiškai jis net ir nepadarė nusikaltimo. Tačiau leitenantui vis tiek norisi atstatyti teisingumą, nors į tyrimą jis žiūri kaip į žaidimą, su šypsena spaudžia ranką sulaikytam nusikaltėliui. Leitenantą pateisina tai, kad jis – išgalvotas personažas. Gyvenime bausmės visada skiriamos teisingai. Jeigu žmogui iš nieko sukurpė bylą, kaltas jis pats. Tuo paaiškinamos teisminės klaidos.

Viename filme Puaro susekė eilinį nusikaltėlį, bet kažkas iš jo artimųjų teisingai pastebėjo, kad geriau jis šito būtų nedaręs, nes dabar į kalėjimą paklius dar du vienas kitam artimi žmonės, kurie daugiau niekam nepadarytų nieko blogo. Teisybė atnešė skausmą. Kitame filme Puaro elgiasi išmintingiau. Kaltinamiesiems jis siūlo pasirinkti dvi versijas: viena, išgalvota, skirta policijai („baltasis“ melas, kuris patenkina visus), ir tikrąją. Atsižvelgdamas į tai, kad užmuštasis pats kažką žiauriai nužudė, Puaro kaltinamuosius paleidžia. Tokiu būdu jis neprasižengia karmos dėsniams.

Šerlokas Holmsas taip pat sakė Vatsonui: „Nusikaltėliui aš kartais jaučiu gailestį ir simpatiją, o užmuštajam – pasidygėjimą. Todėl aš toli gražu ne visada nusikaltėlį atiduodu į teisingumo rankas“. Kita frazė, kai jie paslapčiomis prasiskverbė į bandito namą, skambėjo taip: „Šiuo atveju aš pažeidžiu tik įstatymą, tačiau moraliai esu teisus“.

***

Teisingumas – paskutinė išlikusi religijos jaučio koja Kali-jugoje. Kiekviena taisyklė turi išimtis, todėl jaučiui kartais reikia prigulti ir atsipalaiduoti, kad koja nenutirptų, nes prisirišimas prie dorybingumo ir dvasingumo turi pasiutusį svorį.

O dabar pasakojimas, kaip buvo egzaminuojamas Jėzus Kristus.

Panašioje situacijoje kartą atsidūrė ir Jėzus. Jis keliavo po įvairias šalis (tada jam buvo gal dvidešimt aštuoneri metai). Vienoje Egipto šventykloje tikrino, kaip jis laikosi teisingumo, tikėjimo, gailestingumo, vyriškumo ir dieviškos meilės normų. Paskutinis išbandymas buvo įdomiausias.

„Jėzus vienas sėdėjo Harmonijos salėje, kai staiga įėjo nežemiško grožio mergelė ir atsisėdo prie klavikordo. Rodės, kad ji visai nemato susimąsčiusio Jėzaus. Pritardama sau instrumentu, ji padainavo nuostabią dainą ir tuoj išėjo. Jėzus, nustebintas jos grožio ir dainavimo, keletą dienų buvo kaip apžavėtas ir daugiau apie nieką negalvojo, trokšdamas vėl pamatyti tą mergelę. Po kiek laiko ji vėl atėjo, kažką pasakė ir uždėjo Jėzui ant galvos ranką. Nuo to prisilietimo jis kuriam laikui užmiršo savo misiją. Mergelė išėjo, o Jėzaus širdyje įsižiebė meilė. Jis susidūrė su sunkiausiu išbandymu savo gyvenime. Nepaliaujamai apie ją galvodamas, negalėjo nė valgyti, nė miegoti. Ir tada jis pasakė: „Štai aš įveikiau tiek priešų, ir nejaugi dabar neatsilaikysiu prieš šią žemišką meilę? Mano Tėvas mane čia pasiuntė apreikšti dievišką meilę, apimančią visas gyvas būtybes. Nejaugi aš užmiršiu visus Dievo tvarinius ir savo gyvenimą atiduosiu šitai mergelei, nors per ją apsireiškia didžiausias grožis, tyrumas ir meilė?“

Jėzus ilgai kovojo su savimi, bet dienai baigiantis sukilo jo tikrasis ego, ir jis pasiryžo: „Tegu mano širdis bus sudaužyta, bet aš turiu išlaikyti šitą egzaminą, aš turiu įveikti kūnišką meilę“.

Mergelė vėl atėjo ir pasiūlė jam ranką ir širdį, bet Jėzus atsakė: „Mieloji, savo buvimu tu pripildai mano širdį žavesio, o tavo balsas ją verčia palaimingai virpėti. Mano žmogiškasis „aš“ nori susijungti su tavimi ir atrasti laimę tavo meilėje. Tačiau visas pasaulis laukia meilės, kurią aš atėjau apreikšti, todėl  prašau tave pasitraukti. Bet mes dar susitiksime, mūsų keliai žemėje neprasieis. Šioje žemiškoje maišatyje aš regiu tave kaip meilės pasiuntinį, girdžiu tavo giesmes, skatinančias visų širdis siekti tobulybės“.

Mergelė išėjo apsiverkusi, ir Jėzus liko vienas. Staiga suskambo varpai, salę nutvieskė ryški šviesa. Pasirodė vyriausias šventyklos žynys ir garsiai pašaukė: „Džiaukitės, Jėzus nugalėjo!“

Įdomu pažymėti, kad nors mergelė apsiverkė, tačiau ji nebuvo įžeista ir nepajuto Jėzui kokių nors negatyvių jausmų. Todėl, kad ji gavo aukščiausią dvasinę meilę iš pat širdies gelmių ir tapo dvasiškai brandesnė. Be to, Jėzaus atsisakymas turėjo dar ir kitą priežastį: jis nenorėjo, kad ji ir jų vaikai ateityje pamatytų jį ant kryžiaus. Jis pasigailėjo jų jausmų. (Katalikai apie tai nežino, todėl nusprendė, kad žmonės, pašventę gyvenimą krikščionybei, turi būti nevedę, ir šitaip sukūrė jiems tam tikras problemas).

Čia reiktų pažymėti, kad Šrylos Prabhupados vedybos ne iš meilės, o kad tėvas jam nurodė kitą merginą, nėra sektinas pavyzdys kitiems, paprastiems bhaktoms. Tai reta pasiteisinusi išimtis. Vedybos be meilės – išsigimimas, todėl ir vaikai greičiausiai bus moraliniai išsigimėliai.   

***

O kaip ten buvo su Haridasu ir prostitute? Ji apsivalė ne todėl, kad klausėsi šventų vardų, ją apvalė vidinė meilė, kurią Haridasas jai perdavė su tais vardais. Juos ji girdėjo daug kartų, nes gyveno Bengalijoje, o ir vaišnavus neblogai pažinojo, tačiau visa tai nepadėjo jai apsivalyti, nes jos sąmonė buvo netinkama. 

Žmogaus pasąmonė labai atsidaro liūdint, sprendžiant uždavinius, gamtoje, dainuojant, plaukiojant, didelių fizinių perkrovų metu, patekus į tamsą, kuriant bei pavojingose, sunkiose, alogiškose situacijose ir kenčiant skausmus, o ypatingai valgant, snaudžiant, meldžiantis, miego ir mirties metu (Kietai įmigus, pasąmonė atsijungia).

Kai prostitutė, klausydamasi Haridaso kartojamų šventų vardų, ėmė snausti, jos užteršta sąmonė beveik visiškai atsijungė. Tada Haridaso dvasinė meilė nekliudoma įėjo į jos širdį ir tokiu būdu ją apvalė. Kai ji atsibudo, gauta meilė apvalė ir jos sąmonę. 

Džagajų ir Madhajų taip pat apvalė ne Dievo vardai, o nepriežastinė Nitjanandos meilė ir tai, kad jis atleido jiems nuodėmes. Iki tol broliai išgėrę kartais juokaudami iš tolo pritardavo vaišnavų kirtanams.

Kai mes susitelkiame į šventų vardų kartojimą, užmiršdami apie meilę ar paprasčiausiai gerus santykius su žmonėmis, tai efektas būna visiškai priešingas. Tokius pamokslautojus dažniausiai įžeidinėja arba veja šalin.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis