Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Pareigų ignoravimas

 

Ir taip, mes gavome savo gyvenimui skirtą vietą. Būtent nuo jos priklauso, kokie bus mūsų santykiai su aplinkiniais žmonėmis ir kokias pareigas turėsime. Kadangi mums duotą kūną įtakoja atitinkamas gunų derinys, tai ir mūsų sąmonė yra įsprausta į tam tikrus rėmus. Todėl mūsų veiklos galimybės apribojamos gyvenamos vietos (kūno) ypatumais, ir mes neturėtume puoselėti kažkokių iliuzijų dėl ypatingo aplinkinių žmonių elgesio su mumis – santykiai bus lygiai tokie, kokius mes užsitarnavome.

Skaitytojas: O kaip sužinoti, ką mes užsitarnavome?

Autorius: Na, sakykim, jūs ieškote darbo. Jeigu jus visur pasitinka susiraukę, greičiausiai tai yra jūsų nuosava problema, išplaukianti iš jūsų charakterio bruožų visumos ir visai nesusijusi su išorinėmis aplinkybėmis.

Skaitytojas: Galbūt, bet tai pripažinti – och, kaip sunku!

Autorius: Na, žinoma. Savikritika užsiima tik pakankamai protingi žmonės, turintys neblogai išvystytą intelektą. Toks žmogus supranta, kad aplinkiniams, kaip ir jam pačiam, labai sunku tobulėti, todėl jis nuolaidžiai žiūri į kitų silpnybes ir išsidarinėjimus. Bet koks žmogus, kurio elgesys mums nepatinka, yra įkalintas savo psichikos ir fizinio kūno narve, ir todėl jam tikrai sunku ką nors pakeisti savyje

Pažvelkime į bet kurį gyvūną. Jo kūnas su visais savo psichofiziniais ypatumais – tai narvas, kuriame negalima atsikratyti egoizmo, nes gyvūnai neturi reikiamai išvystyto intelekto. Todėl jų galimybės tobulėti – minimalios. Tai suprasdamas, protingas žmogus nekreips dėmesio į jį apstaugiantį šunį, nes tai yra tokia šio mielo gyvūnėlio pareiga – loti ir net staugti.

Skaitytojas: O jeigu jis raitoja gerklę prieš savo šeimininką?

Autorius: Taip neapskaičiuotai elgdamasis, jis rizikuoja likti be pietų. Bet pykti ant šuns už besaikį lojimą – kvaila, geriau leisti jam kurį laiką papasninkauti. Likęs be didžiausio savo malonumo, jis greitai susipras, kaip reikia elgtis.

O štai kokiam nors baobabui net ir maisto trūkumas nieko nepadės. Laistyk nelaistęs, tręšk netręšęs – vis tiek jis stiebsis į saulę. Tik pakeitus apšvietimo kampą, galima pakeisti medžio augimo kryptį.

Skaitytojas: O kaip visa tai atrodytų žmonių atžvilgiu?

Autorius: Šiuo atveju žmogų reikia sugebėti įkvėpti ir gražiai su juo elgtis, tokiu būdu iš lėto nukreipiant jo intelekto veiklą reikiama kryptimi.

Skaitytojas: Žmonės nevienodi – vieni nori pasitaisyti, kiti – ne.

Autorius: Sielos gilumoje kiekvienas nori būti geresnis, bet ne kiekvienas teisingai supranta, į kurią pusę reikia pasiduoti. Be to, visa tai priklauso nuo amžiaus, psichofizinės konstitucijos ir intelekto ypatumų, todėl vieni žmoneliai keičiasi greičiau, kiti – lėčiau.

Skaitytojas: Kodėl žmonės, turėdami vieną ir tą pačią kūno sandarą, taip skiriasi savo vidiniu pasauliu?

Autorius: Grubusis kūnas, vaizdžiai kalbant, nulipdomas ant subtilaus kūno karkaso. Ir kiekvieno žmogaus fizinis kūnas daugiau ar mažiau savo išvaizda skiriasi nuo kitų žmonių kūnų. Tai reiškia, kad skiriasi ir jų subtilūs kūnai (protas, intelektas, netikras ego). Todėl iš kiekvieno žmogaus galima laukti tik tokio bendravimo ir tokių pokyčių, kuriuos nulemia jo sąmonė, pati, savo ruožtu, būdama apribota subtilaus ir grubaus, fizinio kūno.

Skaitytojas: Nuo jūsų kalbų jaučiuosi taip, tarytum sėdėčiau zoologijos ar anatomijos pamokoje. Aš nebendrauju su baobabais, bet štai su žmona turiu problemų. Ji visai nesiruošia suprasti, kad jos besiveržiančios per kraštus emocijos man trumpina gyvenimą.

Autorius: Tai, ką aš kalbėjau apie narvą, kuriame mes uždaryti, turėtų jums padėti teisingiau vertinti savo žmoną. Jeigu mes negalime atsižvelgti į artimo žmogaus psichikos ypatumus, tai nesitikėkime laimingo šeimyninio gyvenimo.

Skaitytojas: Kuo čia dėta žmonos psichika? Tiesiog ji per daug emocionali. Argi galima taip audringai reaguoti į kiekvieną griežtesnį žodį?

Autorius: Jeigu taip kalbate, vadinasi, blogai įsisavinote tai, ką mes kalbėjome apie skirtingas psichofizines konstitucijas, užtat nesuprantate, kad didelis moterų emocionalumas – tai tik viena iš jų konstitucijos ypatybių.

Skaitytojas: Man nerūpi žmonos konstitucija, aš tik noriu, kad ji išmoktų su manimi kalbėti ramiai ir protingai.

Autorius: Jeigu jau taip, tai pirmiausia jūs turėtumėte baigti kursus apie bendravimą su baobabais.

Skaitytojas: Man jie nerūpi. O maniškė tikriausiai sugebėtų nukamuoti net baobabus, ir dar taip, kad jie prabiltų, norėdami apsakyti savo kančias nuo tokio bendravimo.

Autorius: Įdomu. Jūs pripažįstate baobabo teisę nekalbėti, nes jis kitaip negali, o pripažinti, kad moteris kalba daug temperamentingiau, nes jos jautrumas šešis kartus didesnis už vyro, jūs nenorite.

Skaitytojas: Kaip galima sakyti, kad maniškė šešis kartus jautresnė už mane? Juk mano nervų sistema irgi turi ribas. Gal aš dar jautresnis už ją.

Autorius: Bet juk jūsų prigimtis būtent tokia – vyriška, ir todėl jūs, norite ar ne, bet esate žymiai mažiau jautrus, negu žmona.

Skaitytojas: Tačiau jos isterijų mano nervai neatlaiko.

Autorius: Tai vis todėl, kad jūs niekaip nesuprantate, jog moteriškas kūnas turi savo ypatumus. Bendraujant su moterimis, į tai būtinai reikia atsižvelgti. Tada bus galima ramiau reaguoti į natūralias žmonių silpnybes. Jeigu jūs nekaltinate medžio dėl to, kad jis nekalba, tai būkit nuoseklus ir nekaltinkit žmonos dėl natūralių jos charakterio trūkumų.

Skaitytojas: Vadinasi, ji turi pilną teisę suruošti man parodomuosius isterijos seansiukus? O aš tvirtinu, kad neturi, nes vis tik yra tam tikri teisingumo dėsniai, ir jos isterijos – tai prievarta mano atžvilgiu.

Autorius: Taigi, žmona savo moteriškame kūne neturi teisės elgtis kaip moteris, šitai jūs norite pasakyti? Ir podraug neturi teisės būti žymiai jautresnė vyrui ir vaikams, nes tai neteisinga, ar ne? Vėlgi, ar teisinga, kad pastoja tik moterys? Kokią teisę jos turi gimdyti ir maitinti kūdikius savo, o ne vyro krūtine?

Reikėtų atimti iš moterų šias teises ir atiduoti jas vyrams, kaip daug jautresnėms natūroms. Gal tada, pagaliau, ir vaikai išaugtų geresni. Na, kaip, aš teisingai supratau jūsų mintį?

Skaitytojas: Nežinau, bet jūsų žodžiuose nematau jokios logikos.

Autorius: Tai sudėtinga tema. Sunku spręsti, už ką žmogų galima kaltinti, už ką negalima. Pavyzdžiui, tikrai nėra jokios prasmės kaltinti moterį dėl jos įgimto emocionalumo. Tai pati natūraliausia jos savybė, niekuo ne blogesnė už vyriškų manierų grubumą. Arba vaikas. Jo irgi negalima kaltinti dėl per didelio, mūsų akimis žiūrint, gyvumo, nes jo nervų sistemos aktyvumas keletą kartų didesnis, negu pas suaugusį žmogų.

Skaitytojas: Mano jaunėlis toks nepasėda, kad baisu. Negi aš turiu į tai žiūrėti pro pirštus?

Autorius: Galite jį bausti už netikusias išdaigas, bet ne už temperamentą. Protingas žmogus niekada nepyks ant vaiko už tai, kad jis išdykęs ir daug ko nesupranta.

Moteris turi moteriškus charakterio bruožus, vyras – vyriškus, ir dėl to jų nereikėtų kaltinti. Pavyzdžiui, drąsa – vyriška ypatybė, baikštumas – moteriška, todėl nereikia stebėtis, kad moteris kažko išsigando, kai tuo tarpu vyras tą „kažką“ pasitinka drąsiai.

Visa tai – mūsų gyvenamosios vietos (kūno) ypatumai. Mes negalime dirbtinai pakeisti jo psichofizinės veiklos. Jeigu vyras susimanys gimdyti vaikus, jis susidurs su didele problema. Galima darytis visokias operacijas ir neatpažįstamai pakeisti savo fizinį kūną, bet subtilaus kūno struktūros mes niekaip nepakeisime.

Skaitytojas: Girdėjau, kad jau daromos lyties pakeitimo operacijos, ir buvęs vyras, atrodo, netgi gali gimdyti.

Autorius: Gerai apsvarstykite tai, apie ką mes kalbėjome, ir patys spręskite, ar verta imtis tokių, tegu ir sėkmingų, invazijų į savo kūną. Subtilus žmogaus kūnas keičiasi palaipsniui, įtakojant norams. Veikla, neatitinkanti žmogaus lyties, neįmanoma, nepakeitus jo subtilaus kūno, nes būtent jis kontroliuoja visus organizme vykstančius procesus. Nežiūrint visų išorinių mūsų kūno permainų, gunos jį ir toliau įtakos taip, tarytum nieko nebūtų įvykę.

Atsižvelgiant į visa tai, vaikas, išnešiotas „buvusio“ vyro, vargu ar gims ir užaugs pilnaverčiu žmogumi. Ir ar patirs tokia naujai iškepta „moteris“ tikrą motinystės laimę, juk pas „ją“ išliks vyriškas subtilusis kūnas?

Skaitytojas: Kur galima daugiau sužinoti apie mūsų gyvenamą vietą?

Autorius: Bhagavadgytoje pateikta smulki gyvenamos vietos (kūno) analizė. Ten kūnas vadinamas vidiniu mūsų veiklos lauku. Jis sukurtas pagal subtilaus kūno (proto, intelekto ir ego) charakteristikas ir pritaikytas kontaktuoti su tais materialiais objektais, kurių mes siekiame.

Norint patenkinti savo norus pagal pasirinktąjį laimės tipą, mums reikalingas griežtai apibrėžto pavidalo fizinis kūnas. Todėl gunos pasistengia, kad mes gautume ir reikiamą kūną, ir atitinkamą aplinką – gamtą, klimatą, sociumą ir t. t., kurie mums padėtų patirti geidžiamą laimę.

Kiekviena gyvų būtybių rūšis turi savo nepakartojamus kūnus, kurie atitinka jų polinkius. Karvė vaikšto keturiomis, nes tai padeda išpildyti jos buvusius norus. Mums užtenka dviejų kojų. Beždžionė gali imti daiktus ir kojomis, ir rankomis; mes apsiribojame rankomis.

Tokiu būdu, gyvos būtybės išorinės veiklos lauką apsprendžia jos kūnas, kuris pats savaime yra buvusių norų ir poelgių rezultatas ir turi individualias galimybes.

Paradoksalu, bet materialus kūnas yra dvasinės sielos (tai yra, mūsų pačių) veiklos laukas. Todėl mums, sieloms, esančioms kūne ir užmiršusioms savo dvasinę prigimtį, atrodo, kad svarbiausias užsiėmimas – džiaugtis supančiu pasauliu duotojo kūno pagalba. Lakūno veiklos laukas – lėktuvas, o su juo kontaktuoja išorinis objektas – aerodromas. Taip ir sielai, klaidinamai neteisingo laimės supratimo, veiklos laukas yra materialūs protas ir juslės, o ją supantis materialus pasaulis – terpė, kurioje protas ir juslės randa norimą laimę. Visa tai sukurta tik tam, kad siela, būdama kūniškų malonumų nelaisvėje, pajustų jų tikrąjį skonį ir laikui bėgant suprastų, kad nieko nėra geriau už dvasinę laimę.

Skaitytojas: Aš dar sunkiai susigaudau sielos reikaluose. O kas liečia kūną, tai kodėl jūs taip smulkiai aiškinate, juk jis pas visus žmones praktiškai vienodas?

Autorius: Aš jau sakiau, kad nevienodas. Subtilūs žmonių kūnai labai skirtingi, todėl mes turime išmokti susikurti individualius santykius su kiekvienu atskirai paimtu žmogumi.

Subtilūs žmonių kūnai labai skiriasi ne tik nuo kitų gyvybės formų, bet ir tarpusavyje. Kiekvienas turi savo ypatingus polinkius, kuriuos atitinka skirtingi išoriniai veiklos laukai. Čia nėra jokių atsitiktinumų, viskas priklauso nuo mūsų norų buvusiuose gyvenimuose.

Skaitytojas: Bet mes gyvename toje pačioje teritorijoje, vadinasi, ir veiklos laukas visiems vienodas?

Autorius: Skirtumai ne mus supančioje vietovėje su jos reljefu, o mentalinės erdvės, kurioje mes esame, ypatumuose.  Nors mes visi gyvename toje pačioje teritorijoje, mūsų veiklos laukai labai skiriasi, kadangi visų interesai skirtingi. Mentalinė erdvė, palyginus su grubiu fiziniu kūnu, yra labiau daugiaplanė. Žmonės, žiūrėdami į vieną ir tą patį objektą, jį suvokia labai skirtingai. Pavyzdžiui, spiritą abstinentas vertina kaip nuodus, alkoholikui tai – vienintelis džiaugsmas, o chirurgui – dezinfekcijos priemonės. Šie vertinimai priklauso nuo mūsų psichikos, arba subtilaus kūno tipo. Kadangi jo ypatybes visada atspindi grubusis kūnas, tai atidžiai pažvelgus į žmogų, galima nustatyti jo interesų sferą.

Skaitytojas: Aha! Įdomu, kokie moters interesai?

Autorius: Moterys, sutinkamai su jų grubaus ir subtilaus kūnų prigimtimi, pagrinde mėgsta tvarkytis namuose, auklėti vaikus, džiaugtis viskuo, kas gražu... Vyrai tuo tarpu labiau linkę į veiklą už šeimos ribų.

Skaitytojas: Ar bus laiminga moteris, atliekanti vyriškas pareigas?

Autorius: Nors dėl susiklosčiusių aplinkybių ar charakterio ypatumų moterys dažnai daro tai, ką turėtų daryti vyrai, bet didesnės laimės dėl tokios veiklos jos nepatiria. Kartais dėl praeitame gyvenime neatidirbtos vyriškos karmos moterims netgi patinka užsiimti vyriškomis pareigomis. Bet jeigu su aplinkiniais ir ypatingai su savo vyru ji elgsis labai vyriškai, tai tikrai nebus laiminga, nes iš moters laukiama būtent moteriško apsiėjimo. Dažnai, siekdamos kokių nors tikslų, jos suruošia vyrui tokį karnavalą, kurį, nerandant tinkamesnio žodžio, būtų galima pavadinti šunišku gyvenimu, bet tai nėra rezultatyvus metodas. Jeigu moteris visas problemas spręs su švelnumu ir nuolankumu, vyras pats, savanoriškai vaikščios prieš ją klupsčias ir dar jausis laimingas.

Tą patį galima pasakyti ir apie vyrus, kurie prievarta, be jokio švelnumo ir komplimentų siekia žmonų nuolankumo ir ištikimybės. Bet dar blogiau, kai vyras elgiasi kaip moteris ir su ašaromis skundžiasi žmonai savo sunkia dalia. Nesuprasdamas, kaip reikia elgtis vyriškame kūne ir neturėdamas atsakomybės jausmo, jis šitaip gali visiškai sugriauti žmonos pasitikėjimą juo.

Skaitytojas: O jeigu žmona elgiasi labai jau nepriklausomai ir mėgsta vyriškus darbus, – kaip tada elgtis vyrui?

Autorius: Netgi jei moteriai patinka užsiimti vyriškomis pareigomis, ji vistiek turėtų su juo tartis. Kaip ir vyrui, užsimaniusiam imtis skalbimo, geriau atsiklausti žmonos, kaip tai daryti. Daug žmonių, pasiekusių garbaus amžiaus, taip ir nesuprato, kokį kūną jie gavo, kaip juo naudotis ir kokios jų pareigos.

Jeigu moteris negali ar nenori elgtis moteriškai, tai vyras vistiek turi išlikti vyriškas. Tik taip galima priversti žmoną pajusti savo netinkamą elgesį ir pasitaisyti. Ginčytis su ja, nežinant jos moteriško kūno ypatumų, yra beviltiška, kaip ir bandyti auklėti vyrą grubumu, o ne švelnumu.

Skaitytojas: Vadinasi, netinkamai reaguodamas į padidintą savo žmonos emocionalumą, aš nesiskaitau su jos teise būti moteriška?

Autorius: Taip. Jeigu mes gerai nesuvokiame moteriško kūno ypatumų ir kaltiname ją dėl veiksmų, būdingų tai psichofizinei natūrai, tai karmos dėsnis su laiku mums už tai gerai atseikės.

Skaitytojas: Taigi, reikalingos žinios tiek apie savo, tiek apie kitų kūnus – grubius ir subtilius, arba, kaip jūs vadinate, veiklos laukus. Kaip supratau, kiekvienas žmogus turi savo pareigas, atitinkančias jo psichofizinį kūną, tai yra veiklos lauką, ir vyrų bei moterų pareigos yra skirtingos.

Autorius: Taip, tai turi žinoti kiekvienas žmogus, aišku, jeigu jis nori būti laimingas. Mūsų psichofizinė natūra apsprendžia grubaus kūno veiklos lauką. Pagal tai ir pareigos. Jų neatliekant, neįmanoma būti laimingu.

Išvada: mes gauname tokį subtilų kūną, kuris visiškai atitinka mūsų buvusius norus ir poelgius, o pagal jį susiformuoja ir grubusis kūnas. Kartu su kūnu, kuris yra sielos veiklos laukas, mes gauname dar vieną – išorinį veiklos lauką. Tai – mus supantis pasaulis, visiškai atitinkantis mūsų kūno tipą. Ir kūnas, ir jį supanti aplinka skirti mūsų norų praeituose gyvenimuose įgyvendinimui bei atsiimti tinkamą atpildą už buvusią veiklą. Taigi visi kūnų tipai skirti tam tikrai griežtai nustatytai materialiai veiklai.

Žmogus, siekiantis laimės, privalo atlikti visas savo pareigas, kurias apsprendžia jo grubus ir subtilus kūnai. Ir svarbiausia pareiga – savo dvasinės prigimties pažinimas. Tas, kuris norėdamas pradžiuginti Viešpatį, be kalbų vykdo savo pareigas, gyvenime pasiekia visišką tobulumą ir išsivaduoja iš visų rūpesčių ir kančių. Tokia galimybė duota bet kokiam žmogui – tereikia nesavanaudiškai atlikti savo materialias pareigas ir kartu tarnauti Dievui bei visoms gyvoms būtybėms.

Žmogus, suvokęs savo dvasinius santykius su Viešpačiu, jau nebeturi jokių materialių pareigų, nežiūrint į tai, kad jis vis dar tebėra materialiame kūne. Kadangi visi jo norai yra dvasiniai, jo pareiga dabar – užsiimti tik dvasine praktika, nors iš gailestingumo jis ir toliau rūpinasi kitais žmonėmis, duodamas jiems patį didžiausią turtą – dvasines žinias. 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis