Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Keturiasdešimt šeštas principas

Dhjana – meditacija.

Dhjanam, kaip ir smaranam, yra proto funkcija. Skirtumas tarp jų – minčių apie Viešpatį gilumas. Kalbėdami apie smaranam, mes, kaip taisyklė, turime galvoje nama-smaranam. Galvodami apie Krišnos formas, savybes, žaidimus, mes naudojame žodžius rupa, guna, lila... Tačiau meditacija į Viešpaties savybes, išvaizdą, žaidimus, tarnystę Jam – tai vis dar dhjanos funkcija. Tokiu būdu, yra keturios dhjanos formos: rupa, guna, lila ir seva. Meditacija taip pat turi skirtingas pakopas: 1) dharana, proto sugebėjimas koncentruotis į tam tikrą objektą, ir tai yra rupos lygis; 2) dhjanam, sutelkti mintis į detales (bhakta-vatsala), gunų lygis; 3) samadhi, sugebėjimas atsidurti dvasinėje realybėje, ir tai jau yra Krišnos lilų lygis. Tačiau kelią į visas šitas meditacijos formas mums atveria šventas vardas – nama. Bhaktivinoda Thakuras aiškina, kad šventas vardas panašus į neišsiskleidusį žiedą, kuriame jau yra visos kitos dhjanos formos – guna, rupa ir lila. Tas žiedas skleidžiasi priklausomai nuo to, kiek mes sutelkiame protą į namą. Pačioje pradžioje mes matome tik jo paties formą, vėliau, truputį jam prasiskleidus, pajuntame vos jaučiamą kvapą, ir tik tada, kai žiedas išsiskleidžia pilnutinai, mes galime kalbėti apie lilą.

Samadhi, meditaciją į Viešpaties lilas, Rupa Gosvamis dalina į du lygius – tai būklė prieš pat samadhi, statiška dhjana, ir dhruva-anusmriti – dinamiška dhjana. Pastaruoju atveju žmogus, būdamas meditacijoje, gali dalyvauti Viešpaties lilose. Višvanatha Čakravarti Thakuras pateikia įdomų palyginimą: dvasinės praktikos pradžioje mūsų meditacija panaši į vandens srovelę – ji nutrūksta arba virsta atskirais lašais; o dhruva-anusmriti – tai jau tąsaus medaus srautas. Tai yra svarupa-sidhi lygis, kuriame žmogus jau žino savo dvasinę formą. Tačiau yra dar aukštesnis samadhi lygis, kai žmogus tą formą gali įgauti.

Meditacija – tai ne vien tam tikra proto būklė, savotiškas išprotėjimas. Jos pagalba žmogus gali atsidurti visai kitoje realybėje. Prisiminkime, kaip meditavo Narotama das Thakuras, kaip Šjamananda das iš dvasinio pasaulio atnešė Krišnos murti, kuri ir dabar yra Vrindavane, Šjamanandos šventykloje.

Yra pasakojimas apie jaunuolį, kuris nuo pat vaikystės turėjo didelį norą tarnauti Krišnai, bet jis tai darydavo mintyse. Jo vyresnis brolis buvo materialistas ir laikė jį apgaviku, prisigalvojančiu visokių nesąmonių, kad tik nereikėtų dirbti. Kartą jie abu dirbo laukuose, ir jaunėlis pamatė ateinančią vyresnio brolio žmoną, kuri ant galvos nešė krepšį su maistu. Išsigandęs, kad jam reikės valgyti bhogą, jis ėmė ją aukoti Viešpačiui. Mintyse išdėliojo maistą ant auksinio padėklo, pabarstė tulasi lapeliais ir pradėjo kartoti atitinkamas mantras. Tai pamatęs, vyresnis brolis įsiuto ir smogė jaunėliui. „Ką tu padarei!? – sušuko tas. - Padėklą apvertei!“ Ir tuoj abu išgirdo moters riksmą: krepšys nukrito jai nuo galvos, prasadas išsibarstė žemėje, ir visi ant jo pamatė tulasi lapelius...   

Mūsų atveju dhjana yra vienas iš sadhanos elementų. Pakeliui į sadhanos tikslą mes dar gauname sidhi – tobulumus. Šiame sidhi lygyje žmogus gauna tai, į ką jis meditavo sadhanos lygyje. Tai patvirtina Akruros, įsikūnijusio sadhakos, pavyzdys. Važiuodamas į Vrindavaną (tai simbolizuoja sadhakos kelią), jis visą laiką meditavo į tai, kaip jį ten pasitiks Krišna, kaip jis pribėgs prie Jo ir Balaramos, nusilenks ir palies Jo pėdas... Visą kelią Akrura tik apie tai ir galvojo, ir kai atvyko į Vrindavaną, visos jo kelioninės svajos išsipildė. Toks meditacijos dėsnis: žmogus gauna tai, į ką medituoja, ir niekada negauna to, į ką nemedituoja.

Keturiasdešimt septintas principas

Dasjam – tarnystė.

Visas devynias bhakti praktikos formas mums pasakė Prahladas Maharadžas: šravanam kirtanam višnoh-smaranam pada-sevanam arčanam vandanam dasyam sakhyam atma-nivedanam.

Pirmas šešias mes jau aptarėme. Kiekvienas bhakti praktikos metodas vienaip ar kitaip atitinka vieną iš šių formų. Dabar Rupa Gosvamis pristato tris aukščiausias formas – dasjam, sakhjam ir atma-nivedanam.

Bhaktivinoda Thakuras dasjam priskiria vienam iš proto lavinimo metodų. Tai gali pasirodyti keistoka, nes kalbėdami apie dasjam, mes įsivaizduojame aktyvią veiklą. Ir vis tik dasjam – tai pirmiausia proto, o ne kūno užimtumo forma. Komentuodamas Prahlado Maharadžos žodžius, Rupa Gosvamis kalba apie dvi dasjam formas: karmarpanam ir kainkarjam. Atsidavimo nektare Šryla Prabhupada pakankamai smulkiai aiškina, kuo šios dvi formos skiriasi viena nuo kitos. Tačiau jų esmė ta pati: abejos yra tam tikra proto būklė, kai žmogus gyvena, norėdamas ką nors nuveikti dėl Krišnos.

Kaip jau žinome, yra penkios rasos: šanta, dasja, sakhja, vatsalja ir madhurja. Pirmoje rasoje (kitas jos pavadinimas – šudha, tyrumas) vyrauja bhaktos noras atmesti savo egoistinius siekius ir nuolatos būti šalia Viešpaties. Jis nieko nenori sau, visos mintys sutelktos į Krišną. Ši savybė charakteringa ir kitoms rasoms, bet kiekvienoje sekančioje santykiai su Krišna darosi vis pilnesni. Apart tyrumo, dasja-bhakta dar turi norą intensyviai kontaktuoti su Viešpačiu. Jis nesitenkina šudha-ratos ramybe. Sakhjos lygyje aktyvumas pasipildo tam tikru, žaismingu, intymumu, kai bhaktai norisi tarnauti Viešpačiui, žaidžiant su Juo. Vatsaljos lygyje norisi ne tik būti tyram, intensyviai bendrauti su Viešpačiu ir turėti su Juo labai artimus santykius, bet ir globoti Jį. Madhurjos lygyje prie visų šitų norų dar prisideda romantiniai santykiai.

Kuo viena nuo kitos skiriasi karmarpanam ir kainkarjam? Karmarpanam atveju bhaktos veikla sukasi varnašrama-dharmos rėmuose, tai yra, visus jos rezultatus jis skiria Krišnai. Šiame lygyje yra „aš“ ir yra Krišna. Kainkarjam tarnystės formoje žmogus labai ilgai ir giliai medituoja į savo santykius su Viešpačiu. Jis jau nesijaučia atsietas nuo Krišnos ir pradeda suprasti, kad jis pats ir viskas, ką jis turi, priklauso Krišnai, nes jis Jo tarnas. Karmarpanam lygyje žmogus galvoja: „Padarysiu ir pasiūlysiu Krišnai“. Tai yra, jis darys tai, ką pats nori, tuo tarpu kainkarjam lygyje bhakta visada žino, ko nori Krišna.

Kodėl Šryla Prabhupada taip kovojo dėl Bombėjaus šventyklos? Šis klausimas vienu metu man nedavė ramybės. Juk bhaktoms labiau charakteringa nesipriešinti pasitaikiusioms kliūtims: jeigu nieko neišeina, vadinasi, Krišna nenori. Tačiau tarnas žino tiksliai: mano šeimininkas to nori, ir aš, nekreipdamas į nieką dėmesio, tai darysiu. Itihasa-samučhaja sako: „Tas, kuris tūkstančius gyvenimų ugdėsi asmeninio Viešpaties tarno sąmonę, gali išgelbėti visą pasaulį“. Šį teiginį iliustruoja žinomas tekstas: iha yasya harer dasye karmana manasa gira nikhilasvapy avasthasu djivan-mukta sa učyate. Dživan-mukta – tai toks žmogus, kuris suvokia esąs harer-dasja, Viešpaties tarnas, ir kad išsivaduoti galima tiktai ugdant savyje Dievo tarno sąmonę.

Kuo dasja-rasa skiriasi nuo dasjos, vaidhi-sadhana-bhakti elemento? Šią atsidavimo tarnystės formą praktikuoja daug žmonių, tam tarpe ir kitose religijose. Pavyzdžiui, krikščionis šventasis sako: „Aš esu Dievo vergas, Jo tarnas ir noriu vykdyti tik Jo valią“. Tai yra dasja praktika. Mes duodame protui reikiamą užsiėmimą ir stengiamės priartėti prie Dievo. Tačiau negalima sakyti, kad krikščionių šventieji yra dasja-rasoje su Viešpačiu. Dasja-rasa – labai konkretūs santykiai tarp bhaktos ir Krišnos, tuo tarpu dasja, kaip sadhana-bhakti elementas, yra proto lavinimas tarnystės dvasia, noro tarnauti Krišnai ugdymas.

Dasja užbaigia sadhana-bhakti angas, susijusias su protu.

Keturiasdešimt aštuntas principas

Sakhjam – draugystė.

Sakhja – tai dar aukštesnis lygis. Praktikuodami dasjam, mes laviname protą, o sakhjam – tai darbas su netikru ego (siela, sąmone). Ego ugdymo priemonėms Bhaktivinoda Thakuras priskiria sakhjam, atma-nivedanam, šaranagati, o taip pat ketvirtą angą – sekimą šventųjų pėdomis. Žmogus, norėdamas sekti jų pavyzdžiu, turi pakeisti savo egoistinę prigimtį.

Tarnauti galima, nekeičiant savo ego (daugiau ar mažiau, bet tarnauti gali kiekvienas), tačiau draugystė su Krišna (taip pat atma-nivedanam bei šaranagati), kai žmogus Jam visiškai atsiduoda, jau užgriebia netikrą ego.

Kaip ir dasja, sakhja pasireiškia dviem formomis, priklausomai nuo lygio, kuriame yra žmogus. Charakteringas sakhja-rasos bruožas, skiriantis ją nuo kitų rasų, – tai artimumas tarp bhaktos ir Krišnos. Sadhanos lygyje tas artimumas reiškia pasitikėjimą. Jeigu aš su kažkuo draugauju, vadinasi, aš juo pasitikiu. Pradžioje tas pasitikėjimas pasireiškia kaip įsitikinimas, višvasa. Mes tvirtai įsitikinę, kad Krišna apsaugos, ateis į pagalbą, nes tokios draugo savybės. Jeigu mes norime praktikuoti tokius santykius, turime Jam pasakyti: „Krišna, aš tavimi pasitikiu“.

Tai gerai pailiustruoja epizodas su piemenėliais, kurie nedvejodami įėjo į demono Aghasuros nasrus. Tai rasos lygis, o sadhanos lygyje žmogus tai praktikuoja. Jis galbūt dar ne visai pasitiki Krišna, bet jau atmeta savo netikrą ego, kuris jį verčia gintis pačiam. Mūsų netikras ego – tai apsauga, šarvai, kuriuos užsideda sąlygota gyva būtybė.

Šryla Prabhupada rašo: „Bhakta, tvirtai tikintis atsidavimo tarnyste Viešpačiui, laikosi visų taisyklių ir reguliuojančių principų, nei kiek neabejodamas, kad pateks į dvasinį pasaulį“. Jis taip pat sako, kad šis įsitikinimas dar pasireiškia palankumu Krišnai: „Jeigu reikės, aš Jį išgelbėsiu“, ir pamokslavimu: iš vienos pusės, mes pasitikime Krišna, iš kitos – giname Jo interesus ir vardan to esame pasiruošę bet kokiai aukai. Bhagavadgytoje sakoma, kad geriausiu savo draugu Krišna laiko pamokslautoją. Jam nėra nieko artimesnio už tuos, kurie slaptingą Bhagavadgytos žinojimą neša kitiems. Tai patvirtindamas, Rupa Gosvamis pateikia Draupadi žodžius iš Mahabharatos: pratidžna tava govinda / na me bhaktah pranašyati / iti samsmritya samsmritya / pranan samdharayamy aham – o Govinda, Bhagavadgytoje Tu iškilmingai žadėjai, kad Tavo bhakta niekada nepražus. Ir tai, kad aš visose gyvenimo peripetijose prisimenu šį pažadą, padeda man išsaugoti gyvybę savo kūne.

Skirtingai nuo šradhos, tikėjimo, višvasa yra stiprus pasitikėjimas Krišna. Višvasa – tai subrendusi, dvasiniu patyrimu sutvirtinta šradha. Todėl Šryla Prabhupada rašo: „Pradedantis bhakta, kuris išsiugdė kad ir nedidelę meilę Dievui, yra perspektyvus kandidatas užsiimti atsidavimo tarnyste. Kai jis šioje tarnystėje sutvirtėja, jo nepalenkiamas ryžtas tampa slaptingąja jo atsidavimo tarnybos dalimi“. Kitaip sakant, šradha yra kandidatinis lygis atsidavimo tarnystėje, o višvasa – neatsiejama šios tarnystės dalis.

Antra draugystės išraiška – mitra. Šis žodis reiškia „artimas draugas, bičiulis“. Atsidavimo nektare Šryla Prabhupada rašo: „Pasitaiko atvejų, kai šventykloje tyras bhakta atsigula ant grindų, kad tarnautų Viešpačiui kaip Jo artimas draugas“. Ką tai reiškia? Kartais, norėdamas praktikuoti mitrą, bhakta galvoja: „Aš saugosiu Krišną naktį“, ir gulasi miegoti tiesiai prie Jo altoriaus. Tokios emocijos – tai raganugos lygis, tačiau sadhakos, bandydami ugdytis asmeninius santykius su Krišna, kartais irgi praktikuoja mitrą Dievybių atžvilgiu. Pavyzdžiui, Karoloje, kur yra Madana-Mohana Dievybė, kiekvienas vietos gyventojas Madana-Mohaną laiko savo sūnumi. Jie ugdosi vatsalja-rasą ir vadina Viešpatį lala, kas reiškia „vaikas“. Tuo pat metu jie praktikuoja gana griežtą sadhaną: rytais visi atvyksta į mangala-arati, o kai kurie ateina dandavatais, nors ir laiko Madana-Mohaną savo vaiku. Štai šitaip labai aukštame dvasinio vystymosi lygyje, kai žmogus jau yra pasiruošęs atsižadėti savo netikro ego, praktikuojama sadhana-bhakti, bandant išvystyti tam tikrus širdyje užsimezgusius santykius.

Keturiasdešimt devintas principas

Atma-nivedanam – pasiaukojimas.

Mūsų „aš“ (ahankara) susideda iš dviejų elementų: aham ir mamatba, „aš“ ir „mano“. Šią angą Šryla Prabhupada verčia kaip „visiškas savo gyvenimo pavedimas Viešpačiui“. Tai reiškia, kad žmogus atsiriboja nuo „aš“ ir „mano“. Vietoj „aš“ atsiranda „aš – Krišnos tarnas“, vietoj „mano“ – „aš priklausau Krišnai, o mano kūnas – tai įrankis, kuriuo aš turiu naudotis tarnaudamas Jam“. Kai Sanatana Gosvamis norėjo nusižudyti, Viešpats Čaitanja pasakė: „Tavo kūnas priklauso Man. Pasinaudodamas juo, Aš vykdysiu Savo misiją, o tu neturi jokios teisės juo piktnaudžiauti“. Atma-nivedanos lygyje žmogus pradeda jaustis tam tikru įrankiu Krišnos rankose.

Bhaktivinoda Thakuras sukūrė giesmę, kurioje sako: „Aš apsigyvensiu Tavo namuose ir saugosiu juos kaip šuva. Kai pro šalį eis Tavo priešai, aš aplosiu juos. Kai Tu mane pašauksi, aš atbėgsiu, vizgindamas uodega. Jeigu Tavo artimieji man atneš savo maisto likučius, aš puotausiu“. Tokia tai yra atma-nivedanam.

Penkiasdešimtas principas

Nidžaprijopaharanam – atsižadėjimas visko, kas brangiausia.

Praktikuodamas šią angą, žmogus vardan Krišnos atsižada visko, kas jam brangiausia, ir Krišna priima tokią auką: „Jei žmogus paaukoja Man tai, ką turi geriausia arba tai, ką labai mėgsta, jis turės amžiną gėrį“.

Penkiasdešimt pirmas principas

Visas savo pastangas aukoti Krišnai.

Penkiasdešimt antras principas

Šaranagati – visiškas atsidavimas Krišnai.

Principą sudaro šeši elementai: 1) naudotis viskuo, kas ugdo tyrą tarnystę; 2) atmesti viską, kas svetima tyrai tarnystei; 3) tikėti, kad Viešpats visada apsaugos; 4) pilnutinai priklausyti nuo Viešpaties malonės; 5) neturėti jokių interesų, kurie skirtųsi nuo Viešpaties interesų; 6) būti nuolankiam bet kokiomis aplinkybėmis.

Šaranagati – tai būklė, perpildyta emocijų. Žmogus atsiduoda visiškai Viešpaties globai, jausdamas su Juo tvirtą ryšį. Atma-nivedanam, vieną iš šaranagati elementų, nebūtinai lydi stiprios emocijos. Bali Maharadžas, atma-nivedanam pavyzdys, nebuvo labai prisirišęs, jis nulenkė galvą todėl, kad jam tiesiog nebuvo kitos išeities. Šaranagati pavyzdys – Maharadžas Ambariša, kuris visiškai atsidavė Viešpačiui ir nesipriešino, kai Durvasa Munio sukurtas demonas jį užpuolė. Jis paprasčiausiai pagalvojo: „Krišna mane apgins“. Jis buvo sadhaka – galvojo apie Krišną, klausėsi pasakojimų apie Jį ir kiekvieną ekadašį važiavo į Vrindavaną.

Penkiasdešimt trečias principas

Tadijanam sedanam – tarnystė tulasi ir kitiems medžiams, susijusiems su Krišna.

Paskutiniai devyni iš šešiasdešimt keturių bhakti praktikos būdų charakterizuojami tuo, kad žmogus, nesitenkindamas tuo, kad jis pašventė Krišnai savo kūną, jusles, protą ir netikrą ego, bando Jam atiduoti viską, kas jį supa: erdvę, laiką, daiktus ir visuomenę.

Kai sakoma, kad žmogus panaudoja laiką Krišnos sąmonėje, tai reiškia, kad jis, nors ir priverstas paklūsti materialaus laiko dėsniams, vis tik jį naudoja Krišnos tarnystei. Naudodamasis mėnulio kalendoriumi, kartą per dvi savaites jis pasninkauja, taip pat atžymi šventes, vaišnavų šventųjų atėjimo ir išėjimo dienas. Kartikos mėnesį, čaturmasjos ar purušotama-masos metu bhakta duoda kokius nors įžadus. Tokiu būdu, jis naudojasi laiku kaip priemone atminti Krišną.

Erdvės naudojimas Krišnos sąmonėje reiškia, kad žmogus lanko šventas vietas. O kai jis dovanoja Krišnai ar vaišnavams materialius daiktus, vadinasi, jie irgi panaudojami Krišnos sąmonėje.

Bhaktivinoda Thakuras ypatingą svarbą teikia vaišnava-dharmos propagavimui, kai į atsidavimo tarnystę įtraukiami žmonės, kurie gyvena šalia mūsų. Vaišnavai jaučia ypatingą pasitenkinimą, sutikdami nuoširdžias sielas, trokštančias apvalyti savo širdis, ir visada tokiems žmonėms padeda realizuoti norą patenkinti Viešpatį. Mes juos kviečiamės į šventyklą, siūlom knygas ir prasadą. Tuo pačiu tikslu mes kuriame Krišnos sąmonės atmosferą savo namuose. Jeigu santykiai tarp sutuoktinių ir vaikų auklėjimas remiasi Krišnos sąmonės principais, tai yra utama-bhakti. Ryšium su tuo Bhaktivinoda Thakuras pateikia žinomą vaišnavo apibūdinimą: tai žmogus, kuris gali įtikinti kitus vaišnava-dharmos tikrumu. Toks sugebėjimas įtikinti žmones Viešpaties Čaitanjos religijos principais nurodo, kad vaišnavas tikrai sutvirtėjo savo tikėjime, todėl jis natūraliai persiduoda ir kitiems.

Penkiasdešimt ketvirtas principas

Vaišnava-šastra-seva – tarnauti šventraščiams.

Šio principo esmė – klausytis, skaityti, laikyti namuose, platinti, spausdinti ir šlovinti šventraščius. Sakoma, kad tuose namuose, kur laikomi šventraščiai, gyvena Pats Narajana. Šryla Prabhupada visada tai pabrėždavo. Čaitanja-čaritamritoje jis rašo: „Šventyklų statyba skirta neofitams ir eiliniams žmonėms. Bhaktos, pasiekę aukštą lygį, turi rašyti, spausdinti knygas ir kiek įmanoma plėsti jų platinimą. Bhaktisidhanta Sarasvati Thakuras sakė, kad knygų platinimas panašus į didelės mridangos skleidžiamą garsą. Todėl visus Tarptautinės Krišnos sąmonės bendrijos narius mes kviečiame spausdinti kuo daugiau knygų ir platinti jas visame pasaulyje. Taip, eidamas Šrylos Rupos Gosvamio pėdomis, žmogus gali tapti rupanuga-bhaktu“. Bhaktivinoda Thakuras sako, kad bhakta turi propaguoti vaišnava-dharmą, tai jo pareiga.

Dabar grįžkime prie šešių principų, apibrėžiančių šventraščių studijas, ir pasitelkę Pamokymų nektarą, pasižiūrėkime, kaip tai daroma.

Pamokymų nektaras prasideda žodžiais vačo vegam, juslių kontrolė, ir baigiasi Radha-kunda. Išvados: 1) norint patekti į Radha-kundą, reikia išmokti kontroliuoti jusles, iš kurių svarbiausia – kalba; 2) visas kūrinys aprašo kelią į tobulumą, visus etapus, kuriuos turi praeiti žmogus, norintis patekti į Radha-kundą.

Nuolatos besikartojantis elementas, abhjasa, Pamokymų nektare – tai sanga, bendravimas su bhaktomis. Apie tai Rupa Gosvamis praktiškai kalba beveik kiekviename tekste: su kuo reikia bendrauti, su kuo nereikia, koks turi būti bendravimas su įvairių kategorijų vaišnavais (aukštesnio, žemesnio ir mūsų lygio). Viską bendrai paėmus, galima tvirtinti, kad bendravimas yra dvasinio progreso variklis.

Akurvaphala, unikalus Pamokymų nektaro rezultatas – vradža-prema, kuri liūčių sezono metu liejasi per kraštus ir kurioje skęsta vaišnavų širdys.

Artha-vada, tai, kas ypatingai išaukštinama, yra Radha-kunda – vieta, simbolizuojanti ypatingus santykius su Krišna. Tai kartu ir pats aukščiausias visatos taškas, nes būtent Radha-kundoje žmogus gali turėti pačius artimiausius santykius su Krišna.

Upapati, loginė išvada – tai šventų vietų evoliucija: pradžioje Vaikuntha, aukščiau jos – Mathura, dar aukščiau – Vrindavanas, aukščiau Vrindavano – Govardhanas, ir pačioje viršūnėje – Radha-kunda. Klausimas: kas atsisakys gyventi Radha-kundoje ir sieks kitų tikslų, jeigu žino, kad aukščiausias tikslas – ta pati Radha-kunda?

Mes išskaidėme Pamokymų nektarą į sudėtines dalis ir susidarėme pilnutinį vaizdą apie šį kūrinį. Ir tai vienas iš būdų, kuriais mes galime tarnauti vaišnava-šastroms.

Penkiasdešimt penktas principas

Mathura-mandala – apsigyventi Mathuroje.

Vardindami atsidavimo tarnystės angas, mes kalbėjome apie piligrimų lankomas vietas, kiekvieną kartą minėdami vis kitokias. Pavyzdžiui, septintame punkte (šventų vietų lankymas) tai buvo Dvaraka. Rupa Gosvamis tvirtina: „Norint nuolatos atminti Krišną, galima lankyti įvairias šventas vietas, bet gyventi reikia Mathuroje, nes tai pati iškiliausia Viešpaties buveinė“. Mathura – tai visas kompleksas, Mathura-mandala, kurioje yra ir Govardhanas, ir Vrindavanas, ir Radha-kunda... Šryla Prabhupada rašo, kad tas, kurį traukia kitos vietos, neišvengiamai taps iliuzijos auka, nes būtent Mathura turi nuostabią savybę pažadinti žmoguje bhavą. Ir jeigu nėra galimybės apsigyventi Mathuroje fiziniame lygmenyje, tai bent jau mintyse mes visada turime būti toje vietoje, kur vyko Krišnos žaidimai.

Penkiasdešimt šeštas principas

Vaišnava-seva – tarnystė vaišnavams.

Žmogaus sėkmė dvasiniame gyvenime priklauso nuo to, kiek jis tarnauja vaišnavams ir gauna jų palaiminimų. Upadešamritoje sakoma, kad žmogaus dvasinis progresas priklauso nuo teisingo bendravimo. Šią angą neįmanoma pervertinti. Būtent vaišnava-seva leidžia žmogui realiai pasijusti tarnu ir pajusti potraukį tarnystei. Mintyse labai nesunku matyti save tarnaujant visai žmonijai, tačiau tikrovėje tai juodas darbas, nes mes visi įpratę būti šeimininkais.

Noras tarnauti žmogaus širdyje prabunda tada, kai jis klauso vaišnavų pasakojimų apie atsidavimo tarnystę ir Krišną. Ir kuo daugiau mes klausomės apie tai, koks nuostabus Krišna, tuo stipresnis mūsų noras Jam tarnauti.

Klausydamiesi pasakojimų apie Krišną, mes ugdomės norą tarnauti vaišnavams. Tarnaujant stiprėja noras jų klausytis. Žmogus būtent iš bhaktų gauna reikiamą impulsą tarnystei. Palaipsniui stiprėja jo šradha, rati ir bhakti – tikėjimas, prisirišimas ir meilė Viešpačiui. Kartais žmonės sako: „Klausausi, klausausi, bet jokio potraukio tarnystei nejaučiu“. Tai aparadhų rezultatas. Šis žodis verčiamas kaip „kliūtis“. Aparadha atstumia žmogų nuo atsidavimo tarnystės ir trukdo pajusti aukščiausią vaišnava-sevos skonį.

Pabrėždamas vaišnava-sevos svarbą, Rupa Gosvamis pateikia tekstą iš pirmos Šrimadbhagavatam giesmės: „Žmogus, apsilankęs pas vaišnavą, prisilietęs jo lotosinių pėdų ar pasodinęs jį į garbingiausią vietą, išsivaduoja iš savo nuodėmingo gyvenimo pasekmių. Vien tik prisiminęs vaišnavų poelgius, žmogus apsivalo pats ir apvalo visą savo šeimą, tai ką jau kalbėti apie tarnystę jiems?“

Penkiasdešimt septintas principas

Tarnystė Krišnai pagal galimybes.

Šis punktas reiškia švenčių organizavimą ir dalyvavimą jose. Jeigu žmogus organizuoja šventes pagal savo galimybes, kviečia svečius ir pats dalyvauja, tai tokia veikla prilyginama utama-bhakti, tyrai atsidavimo tarnystei.

Penkiasdešimt aštuntas principas

Damodara-vrata – tarnystė Damodaros mėnesį.

Sakoma, kad netgi menkiausia tarnystė, atliekama Damodaros mėnesį, yra labai efektyvi. Bet kuris žmogus, atlikęs damodara-vratą (ypač Mathuroje), pajus potraukį atsidavimo tarnystei. Bhakti-rasamrita-sindhu knygoje Rupa Gosvamis aiškina, kaip ir kodėl tai vyksta. Panašiai kaip kilnus žmogus atleidžia skolininką nuo likusios skolos, kai tas jam atneša nors nedidelę jos dalį, taip ir Krišna Damodaros mėnesį priima mūsų pastangas ir maloningai duoda atleidimą, suteikdamas skonį atsidavimo tarnystei.

Kaip ir ekadašis, Damodaros mėnuo žmogui reikalingas tam, kad jis galėtų ištrūkti iš kasdienybės.

Šį mėnesį bhaktos duoda įvairius įžadus, ir pats populiariausias – pasninkavimas. Sakoma, kad pasninkas Damodaros metu turi didžiulę dvasinę galią. Jeigu žmogus paskutines penkias Kartikos dienas valgo vien tik karvės pieno produktus, o paskutinę dieną visiškai pasninkauja, tai rezultatas toks pat, lyg jis būtų laikęsis visos čaturmasjos reikalavimų. Žmogus gali duoti ir kitokius įžadus: kasdien kartoti kokias nors maldas ar papildomus džapos ratus, kaip tai daro Nirandžana Maharadžas, kai Kartikos metu atvyksta į Vrindavaną. Kiekvienas toks įžadas, jeigu jo tinkamai laikomasi, pakylėja mūsų dvasinį gyvenimą į aukštesnį lygį.

Penkiasdešimt devintas principas

Džanmaštami metu (Krišnos atėjimo į šį pasaulį dieną) rengti ypatingą ceremoniją. 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis