Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

PAGRINDINIAI VAIDHI-SADHANA-BHAKTI PRINCIPAI

 

Dvidešimt pirmas ir dvidešimt antras principai

Vaišnava-čhinadhritih – išoriniai vaišnavo požymiai. Urdhva-pundra – tilaka.

Vaidhi-sadhana-bhakti prasideda, kai mes apsirengiame vaišnaviškais rūbais – dhočiu, kurta, užsidedame tilaką ant kaktos ir kanthimalą ant kaklo. Rupa Gosvamis sako, kad nors visa šita atributika – tik išorė, bet jos reikšmę sunku pervertinti. Mes žinome, kad žmogaus išorė labai įtakoja jo vidinę būklę. Skanda-puranoje pasakyta, kad tuos, kurie nenešioja karolių iš tulasi medelio ar amalakos kauliukų, negalima vadinti vaišnavais, net jeigu jie garbina Višnu, o Dievybių garbinimas be tulasi aplamai neduoda norimų rezultatų. Tulasi karoliai apvalo kūną, protą, žodžius ir sielą, taip pat padeda atsirasti bhakti potraukiui.

Svarbus vaišnavo išorės atributas – tilaka, nes joje yra Pats Bhagavanas. Padma-puranoje pasakyta, kad mes neturime netgi žiūrėti į žmogų, pas kurį nėra tilakos. Jo kūnas lyginamas su krematoriumu; vaišnavas be tilakos tolygus vaiduokliui. Tilaką geriausiai užsidėti su gopi-čandana – baltu Dvarakos moliu, arba moliu iš Radha-kundos, arba Vrindavano dulkėmis... Jeigu nieko tokio neturite, galima pasinaudoti žemėmis iš tulasi vazono. Sakoma, kad jeigu žmogus religinius ritualus atlieka su tilaka (tegu ir nesuprasdamas jos reikšmės), jų duodamas efektas būna daug kartų stipresnis.

Dvidešimt trečias principas

Nirmalja-dhritih – girliandų nešiojimas.

Dar kartą priminsiu, kad mūsų tarnystė tik tada bus efektyvi, kai įgausime skonį. Skonis, arba potraukis yra sąmoningos veiklos rezultatas, – mechaniškumas atsidavimo tarnystėje neduos nieko gero. Bet kurio ritualo tikslas – pažadinti tam tikrus jausmus. Pasaulietinėje visuomenėje taip pat yra daug ritualų. Pavyzdžiui, gimtadienio proga priimta duoti dovanas. Kam tas reikalinga? Siekiant sužadinti arba sustiprinti atitinkamus jausmus.

Nirmalja-dhritih – tai bet koks Krišnos prasadam. Nešiodami kažką, kas lietėsi su Jo kūnu, mes atbaidome nuo savęs mają. Bet tai reikia daryti sąmoningai, turint supratimą, kad visi tie daiktai nesiskiria nuo Paties Viešpaties. Tik tada mūsų veiksmai bus prasmingi.

Dvidešimt ketvirtas principas

Agre-tandavam – šokis ekstazėje.

Kai žmogus šoka (tandavam) ekstazėje, jis degina savo nuodėmes, susikaupusias per šimtus manvantarų (viena manvantara – 71 divja-juga, arba 306.720.000 metų).

Dvidešimt penktas principas

Dandavanatih – nusilenkimai.

Savo praktikoje mes lenkiamės dvejopai: 1) aštanga-dandavat-pranama – dviem rankomis, dviem kojomis, dviem keliais, krūtine, kakta, regėjimu, žodžiais ir protu; 2) pančanga-pranama – dviem keliais, dviem rankomis, kakta, žodžiais ir protu. Abiem atvejais svarbiausia lenktis protu. Paskui – kalba, vača. Lenkiantis reikia būtinai ką nors ištarti, kitaip nusilenkimas virsta įžeidimu.

Laikoma, kad nusilenkimai Dievybei yra palankiau už ašvamedha-jagją, nes pastaroji neišvaduoja žmogaus iš samsaros rato.

Dvidešimt šeštas principas

Abhiuthanam – atsistoti, pasitinkant Viešpatį ir vaišnavus.

Tikriausiai kiekvienas pastebėjo, kad į kambarį įėjus žmogui, kuriam reikia išreikšti pagarbą, mūsų prana, gyvybinė energija, pati mus kelia jį pasitikti. Tačiau jeigu mes nekreipiame dėmesio į tokį suraginimą ir toliau sėdime, tai pakenksime savo sveikatai.

Dvidešimt septintas principas

Anuvradža – eiti paskui Dievybę.

Jeigu mes sutinkame eiseną, nešiną Dievybėmis, reikia atidėti visus reikalus ir eiti kartu. Taip išreikšime pagarbą Dievybėms ir vaišnavams.

Dvidešimt aštuntas principas

Sthane-gatih – lankytis šventose vietose.

Keliaudami po šventas vietas, mes klausomės sadhu pasakojimų apie Krišnos žaidimus, aplankome vietas, kur jie vyko, ir tokiu būdu pasineriame į šventos dhamos atmosferą bei mintis apie Krišną.

Dvidešimt devintas principas

Parikrama-mandira – apeiti aplink altorių, šventyklą ar Krišnos žaidimų vietą.

Norint kam nors išreikšti pagarbą, reikia jį tris kartus (atskirais atvejais – keturis) apeiti. Laikoma, kad žmogus, apėjęs šventyklą, apėjo visatą, nes jos šaltinis yra šventykloje

Kartą pusdieviai surengė lenktynes, norėdami sužinoti, kuris iš jų greičiau apeis visatą. Kiekvienas turėjo savo vahaną: Brahma – gulbę, Skanda – povą, Ganeša – pelę... Pastarasis labai atsiliko nuo kitų, bet užtat sutiko Naradą Munį. „Aš noriu būti pirmas, – sielvartingai sušuko Ganeša, – bet ta pelė vos velka kojas!“ Narada Munis jį nuramino: „Nerėk, padėsiu“. Jis užrašė žemėje „Krišna“ ir liepė tris kartus apvažiuoti aplink tą užrašą. Kai tai buvo padaryta, Narada Munis pakėlė Ganešos ranką ir pasakė: „Štai nugalėtojas!“

Trisdešimtas principas

Pudža arba arčana – Dievybių garbinimas šventykloje.

Tai pagrindinis atsidavimo tarnystės principų punktas.

Bhakti-rasamrita-sindhu knygoje Rupa Gosvamis arčaną apibūdina kaip procesą, kurio metu, atlikus apsivalymo procedūrą ir matrika-njasą, Viešpačiui Višnu siūlomi įvairūs garbinimo atributai ir skaitomos mantros.

Pats Rupa Gosvamis aiškina, kad dėl nedidelės jo knygos apimties jis susilaiko nuo detalaus arčanos proceso aprašymo – tam prireiktų poros tomų. Tačiau pagrindinius arčanos momentus jis nurodo.

Taigi garbinimo formos gali būti įvairios. Standartinė susideda iš šešiolikos veiksmų, upačarų: 1) Dievybei pasiūloma asana; 2) pasveikinimas, svagata; 3) apvalymas vandeniu, ačamanas; 4) Dievybės pėdų apiplovimas vandeniu, padja; 5) Dievybės burnos apiplovimas, arghja; 6) Dievybei pasiūlomas gėrimas iš penkių komponentų: medaus, lydyto sviesto, jogurto, pieno ir cukraus, madhu-parka; 7) punaračamanja; 8) Dievybės maudymas, snana; 9) drabužių įteikimas Dievybei, vasana; 10) Dievybės puošimas, abharana; toliau siūlomi: 11) aromatinis aliejus, gandha; 12) gėlės, pušpa; 13) lampada, dipa; 14) smilkalai, dhupa; 15) maistas, naivedja; 16) sandalmedžio pasta, čandana.

Dar sudėtingesniame garbinimo procese, kuris aprašytas Pančaratroje, yra šešiasdešimt keturios upačaros. Supaprastinta arčana turi penkias arba dešimt upačarų. Pirmuoju atveju tai būtų gandha, pušpa, dhupa, dipa ir naivedja.

Matrika-njasa (anga-njasa) – ypatinga procedūra, kai žmogus liečia įvairias savo kūno dalis, tokiu būdu subalansuodamas jame vykstančią oro srovių cirkuliaciją. Paprastai liečiamos sritys, kur išsidėsčiusios čakros, mūsų energetiniai centrai.

Trisdešimt pirmas principas

Paričarja – tarnauti Krišnai kaip valdovui.

Tam tikri garbinimo aspektai, kurių nėra arčanoje, įeina į paričarją. Tai Viešpaties sveikinimas kriauklės ir varpelio garsais, vėdinimas čamara, arba povo plunksnų vėduokle. Pudžarinėje valydami garbinimo atributus ar laikydami uždangalą virš Dievybių, mes taip pat atliekame paričarją.

21-ą – 31-ą sadhana-bhakti elementus (Bhaktivinoda Thakuras prie jų priskiria ir maudynes šventose upėse) jungia tai, kad visi jie atliekami grubiuoju kūnu – mes jį rengiame, puošiame, juo lenkiamės ir tarnaujam Viešpačiui, pasinaudodami įvairiomis jo dalimis. Atsidavimo tarnystės aprašymą Rupa Gosvamis pradeda būtent nuo šių garbinimo formų, atsižvelgdamas į tai, kad svarbiausias prisirišimo objektas materialiame pasaulyje yra kūnas. Iš kitos pusės, tai pats paprasčiausias būdas užimti kūną tarnyste. Vienas bhakta dalinosi padajatros įspūdžiais: „Atsidavimo tarnystė, keliaujant su padajatra, labai lengva – nieko nereikia daryti, tik dėlioti kojas“.

Atlikdami sekančias penkias garbinimo formas, mes naudojame kitą žmogaus savybę, taip pat priklausančią karmendrijoms – kalbą.

Trisdešimt antras principas

Gitam – giedojimas.

Čia kalbama konkrečiai apie giesmes, bhadžanus. Yra dvi pagrindinės bhadžanų rūšys: šaranagati, atsidavimas Viešpačiui, ir lalasamai, noras asmeniškai Jam tarnauti.

Sakoma, kad brahmanai neturi giedoti nieko, išskyrus bhadžanus, šlovinančius Viešpatį. Jeigu žmogus savo giesmėmis nešlovina Dievo, vadinasi, jis šlovina materialų gyvenimo būdą.

Trisdešimt trečias principas

Sankirtana – garsus kolektyvinis šventų vardų giedojimas.

Jeigu aukščiau aprašytose bhakti formose pati galingiausia buvo arčana, kaip suteikianti kūnui daugiausia galimybių pasireikšti tarnaujant Krišnai, tai atsidavimo tarnystės formose užtikrintai pirmauja nama-sankirtana. Sakoma, kad jeigu žmogaus širdis pilna anarthų, tai šventų vardų kartojimas, džapa, jam nesukelia jokių dvasinių emocijų, ir šiuo atveju gali padėti tik kolektyvinis giedojimas, nama-sankirtana.

Čaitanja-čaritamritoje sakoma, kad nama-sankirtana lengviau nei kiti metodai dovanoja žmogui meilę Dievui, todėl ji turi lydėti visas kitas bhakti formas.

Šventų vardų galią demonstruoja pasakojimas apie brahmaną, kuriam suplyšo apavas. Atėjęs pas batsiuvį, jis pamatė, kad tas vinis kala su šalagrama-šila. Brahmanas paprašė parduoti jam tą akmenį, ir batsiuvis atsakė: „Imk veltui. Akmuo kaip akmuo...“ Brahmanas parsinešė jį namo, padėjo altoriuje ant sidabrinio sosto ir ėmėsi pudžos. Galvodamas, ką turėjo išgyventi Viešpats, kai batsiuvis kalė Juo vinis, jis apsiverkė. Pasiūlęs akmeniui puikų prasadą, brahmanas pasijuto laimingas ir su atliktos pareigos jausmu nuėjo gulti. Kai tik jis užmigo, apsireiškė Viešpats ir pasakė: „Žinoma, aš tau labai dėkingas, kad tu su tokia meile pasodinai Mane į sidabrinį sostą ir pavaišinai prasadu, bet noriu tavęs paprašyti – būk geras, nunešk Mane atgal pas batsiuvį“. Brahmanas didžiai nustebo: „Viešpatie, kaipgi taip?! Jis vėl Tavimi vinis kals!“ Į tai Viešpats atsakė: „Na, ir tegu. Bet kaldamas jis kartoja: Hare Krišna Hare Krišna Krišna Krišna Hare Hare / Hare Rama Hare Rama Rama Rama Hare Hare. O štai tu daug verkei, bet nė karto neištarei Mano vardo“.

Yra kelios kirtano formos: nama-kirtan – Viešpaties vardų vardijimas; lila-kirtan – Viešpaties žaidimų apdainavimas; guna-kirtan – Viešpaties savybių apdainavimas.

Trisdešimt ketvirtas principas

Džapa – individualus šventų Viešpaties vardų kartojimas.

Šventus vardus galima kartoti trimis būdais: mintyse – manasika, pašnibždomis – upamšu ir garsiai – vačika. Šiaip jau džapa – tai upamšu, tylus kartojimas, kai žmogus girdi pats ir netrukdo kitiems. Vačika-džapa labiau priskiriama kirtanui, manasika-džapa – smaranam kategorijai.

Jeigu nama-kirtano efektą mes pajuntame iš karto, tai džapos rezultatai reiškiasi palaipsniui, valantis mūsų širdžiai.

Trisdešimt penktas principas

Vigjapti – nuolankios maldos, skirtos Viešpačiui.

Tai vienas iš svarbiausių atsidavimo tarnystės aspektų, kurį mes dažnai neįvertiname. Šryla Prabhupada daugiau kaip trijuose puslapiuose aiškina, kaip svarbu žmogui puoselėti savo gyvenimą maldoje. Norint pajusti, kad Viešpats tikrai yra šalia mūsų, turime išmokti kreiptis į Jį maldomis. Šryla Prabhupada rašo, kad mes turime išmokti verkti, kai meldžiamės.

Pavesti save Viešpačiui galima keliais būdais. Pirmas – samprartha-atmika, kai mes nuoširdžiai meldžiame Viešpatį leisti Jam tarnauti, nors dar gerai nesuvokiame, kaip mes tai darysime. Antras – dainjavabodhika, kai žmogus išreiškia savo nuolankumą, dainja, nuoširdžiai atgailaudamas ir suvokdamas savo bevertiškumą. Taip atgailaujant, sunyksta žmogaus nuodėmės ir atsiranda karštas noras tarnauti Krišnai. Ašaros, apie kurias Atsidavimo nektare kalba Šryla Prabhupada, – tai mokestis už aukščiausią tobulumą.

Dainjavabodhikos maldos pavyzdžiu galima nurodyti Krišnadaso Kaviradžo Gosvamio maldą iš Čaitanja-čaritamritos: vaigunya-kita-kalitah / paišunya-vrana-piditah / dainyarnave nimagno‘ham / čaitanya-vaidyam ašraye – puldamas į nuolankumo vandenis, aš ieškau prieglobsčio pas Viešpatį Čaitanją – didį gydytoją, nes manyje užsiveisė materialios veiklos kirminai, be to, aš kenčiu nuo pavydo pūlinių, kurie išbėrė mano kūną.

Trečias būdas, kuriuo žmogus paveda save Viešpačiui, – lalasamai, kai jis jau žino, ko nori, ir kreipiasi į Viešpatį, prašydamas konkrečios tarnybos.

Maldos neatsitiktinai išvardintos būtent tokia tvarka: 1) samprartha-atmika (sam – pilnutinis, prarthana – malda, prašymas, atmika – sielos noras); 2) dainjavabodhika; 3) lalasamai.

Savo gyvenimą maldoje mes pradedame ne nuo atgailos ar pašlovinimo, o būtent nuo prašymo. Pirmiausia mums atsiranda noras tarnauti Krišnai. Mes suprantame, kad privalome Jam tarnauti, ir prašome Viešpatį duoti mums kokios nors tarnystės. Šis noras kol kas nėra labai gilus, adžata-rati, bet mes labai norime tokį norą turėti. Iki tol, kol žmogus neišvystė savyje troškimo prisirišti prie Krišnos, jis net negali melstis. Atgaila ir savo nuodėmių pripažinimas ateina vėliau.

Savo laiku aš skaičiau Bibliją, ir ten radau mintį, kurį mane nustebino ir kurios aš niekaip negalėjau suprasti: kad danguje labiau džiaugiasi vienu atgailaujančiu nusidėjėliu, negu dešimčia teisuolių. „Kaip čia yra? – galvojau aš. – Juk atgailaujantis nusidėjėlis taps teisuoliu. Vadinasi, kol jis atgailauja, visi džiūgauja, bet kai tik jis taps teisuoliu, visiems bus nei šilta, nei šalta?“ Paskui aš supratau, kad teisuolis – tai nusidėjėlis, kuris dar nesuprato, kad jis nusidėjėlis. Ir tik supratęs, kad jis yra nusidėjėlis, jis pradeda atgailauti.

Kai žmogui pribręsta noras atsiduoti Krišnai, jis supranta: „Aš niekam netinku, aš – nusidėjėlis“. Tik po to ateina dainjavabodhikos ir lalasamai eilė. Šiomis maldomis naudojasi tokios išsivadavusios sielos, kaip Krišnadasas Kaviradža Gosvamis, Raghunatha das Gosvamis... Prarthana – Narotama dasa Thakuro maldynas – pilnas panašių maldų. Tai labai aukštas savęs pažinimo lygis, ir jo nereikėtų painioti su koketavimu, kuris gali pasireikšti pradinėse atsidavimo tarnystės pakopose.

Trisdešimt šeštas principas

Stava-patha – šventraščių skaitymas

Stava-patha pirmoje eilėje susijusi su maldų skaitymu iš tokių garsių šventraščių, kaip Bhagavadgyta ir Šrimadbhagavatam. Netgi paprasčiausias garsus Bhagavadgytos skaitymas priskiriamas šiai tarnystės rūšiai.

Skiriami du maldų tipai – stava ir stotra. Sakoma, kad stotra – tai malda, sukurta didžiųjų ačarjų, arba paimta iš klasikinių kūrinių, o stava – savos kūrybos malda, kurioje mes patys šloviname Krišną. Yra kita nuomonė, kad būtent stotra – sava kūryba. Bet kokiu atveju, kalbėdami maldas, sukurtas pirmtakų ar paimtas iš šastrų, mes maitiname savo bhakti.

Šiuo punktu mes baigėme vardinti bhakti elementus, susijusius su liežuviu kaip karmendrijos, tačiau liežuvis atlieka ir gjanendrijos funkciją, susijusią su sekančiais principais.

Trisdešimt septintas ir aštuntas principai

Naivedja – prasado ragavimas.

Čaranamrita – vandens, kuriuo buvo maudomas Viešpats, gėrimas.

Atsidavimo nektare Šryla Prabhupada pateikia tokią citatą iš Padma-puranos: „Žmogus, kuris gerbia prasadą bei reguliariai jį valgo (bet ne Dievybių akivaizdoje) ir geria čaranamritą (vandenį, sumaišytą su tulasi medelio lapais ir pasiūlytą Viešpaties lotoso pėdoms), tuojau pat paragauna dorovingų darbų vaisių, kurie paprastai pasiekiami tik atlikus dešimt tūkstančių ritualinių aukojimų“.

Perspėjimas, kad prasadą nereikia valgyti Dievybių akivaizdoje, reiškia, kad jo negalima valgyti pačiame altoriuje, kur Jos stovi. Tačiau mahaprasadą mes turime valgyti matant Dievybėms, nes Viešpats nori matyti, kaip mes mėgaujamės Jo malone.

Prasadas ir čaranamrita vaduoja žmogų iš materialių prisirišimų nelaisvės. Kaip žmogus prisiriša, pavyzdžiui, prie narkotikų, lygiai taip jis patenka ir pasaulietinio maisto priklausomybėn, ir šis prisirišimas, nors ir nėra toks akivaizdus, bet vis tik pakankamai stiprus. Samskaros, susijusios su mėsos valgymu, giliai įleidžia šaknis į mūsų sąmonę. O štai prasadas išrauna tas nuodėmingas samskaras. Priklausomybė nuo prasado – tai priklausomybė nuo Krišnos. Mes lengvai pasninkaujame per šventes, nes tai patinka Viešpačiui. Dvasinės praktikos pradžioje bhaktos labai daug valgo, bet ilgainiui, progresuojant atsidavimo tarnystėje, jų apetitas mažėja, kai tuo tarpu materialistų prisirišimas prie maisto metams bėgant vis didėja.

Čaranamrita turi tas pačias savybes. Padma-puranoje sakoma, kad net ir nedorėlis, jeigu jis geria čaranamritą, gauna teisę įžengti į Dievo karalystę. Čaranamritą reikia gerti su šventa pagarba, po kelis lašus. Jeigu mes ją geriame stiklinėmis – tai jau įžeidimas. Kaip ir išsiplauti burną po gėrimo – čaranamrita mūsų neužteršia. Jos likučius delne irgi nereikia nuplauti, o nuvalyti į galvą.

Štai pasakojimas, parodantis, kaip čaranamrita, ypatingai gauta iš šventojo rankų, veikia žmogų. Kažkada Vrindavane gyveno babadžis, kuris turėjo daug turtingų pasekėjų. Atėjus laikui, jis davė savo mokiniams dikšą, o jie atnešė jam dakšiną – daug skanaus maisto ir brangių daiktų. Apie tai sužinojo vagys ir naktį įsibrovė į babadžio lūšnelę. Šeimininkas neišsigando, svetingai juos sutiko ir kiekvienam pasiūlė po kelis lašelius čaranamritos. Kai tik čaranamrita suvilgė neprašytų svečių (o tai buvo dorybingi Indijos vagys) lūpas, jie pasibaisėjo savo ketinimais ir pasistengė greičiau iš ten dingti.

Visa tai buvo susiję su liežuviu, džihva, toliau kalbėsime apie nosį, dhupą.

Trisdešimt devintas principas

Dhupa-saurabhja – smilkalų uostymas.

Visa, kas buvo pasakyta apie prasadą ir čaranamritą, liečia ir smilkalų, pasiūlytų Viešpačiui, uostymą. Nors šis aromatas ir teikia nosiai pasitenkinimą, jis nepririša žmogaus prie materijos, dargi atvirkščiai, atima prisirišimą prie materialių malonumų.

Kadangi tarnystėn turi būti įtraukta kiekviena mūsų juslė, sekanti gjanendrija bus oda, sparšam.

Keturiasdešimtas principas

Šry murter sparšam – liestis prie Dievybių.

Smilkalų uostymas, prasado valgymas, čaranamrita ir lietimasis prie Dievybių nėra mechaniški kūno veiksmai, bet pirmiausia malonumas, kurį jaučiame tų veiksmų metu. Jeigu mes svečią, atėjusį į šventyklą, pamaitinsime neskaniu prasadu, jam nekils noras atsisakyti nuodėmingo maisto. Jeigu mūsų širdis nedžiūgaus, prisilietus prie Dievybių ar bhaktų, mes neišvengiamai ieškosime materialios laimės.

Keturiasdešimt pirmas principas

Šry murter daršanam – žiūrėti į Dievybes.

Kai žmogus žiūri į ką nors, kas susiję su Krišna ir Dievybėmis – tulasi, šventyklos, šventos vietos, kuriose galima atrasti dvasinio pasaulio grožį, bhaktos, paveikslai su Viešpaties žaidimų vaizdais, spektakliai apie Krišną, – jo širdį apleidžia geismas ir troškimai.

Bhaktos – ypatingi žmonės. Jie labai gražūs. Ir jeigu mes žiūrime į juos žavėdamiesi, nejausdami geismo, ir matome, kaip juose pasireiškia bhakti energija, tai mes atliekame atsidavimo tarnystę.

Keturiasdešimt antras principas

Stebėti arati.

Tai irgi atsidavimo tarnystės elementas, susijęs su rega.

Iliustruojant 41-ą ir 42-ą principus, galima išvardinti penkias pagrindines formas, kuriose pasirodo Dievo Asmuo: 1) svajam-rupa – pirmapradė dvirankė Krišnos forma; 2) svajam-prakaša – Krišnos formos rasos šokyje arba Dvarakos rūmuose; 3) vaibhava-prakašos avataros: puruša-avataros, juga-avataros, guna-avataros, dvidešimt penkios lila-avataros, keturiolika manvantara-avatarų, begalinė daugybė šaktja-aveša ir bhava-aveša avatarų; 4) antarjami – Supersiela; 5) arča-vigraha – pati gailestingiausia ir mūsų suvokimui prieinamiausia Viešpaties forma.

Visa tai sakoma, norint pabrėžti, kad Dievybė, kurią mes matome altoriuje – ne stabas. Viešpats maloningai apsireiškia mums arča-vigraha formoje, norėdamas užimti atsidavimo tarnyste mūsų jusles ir jas sudvasinti.

Taigi mes pamatėme, kaip karmendrijos ir keturios iš penkių gjanendrijų užimamos sadhana-bhakti procese. Dešimtame Atsidavimo nektaro skyriuje pasakojama apie klausos įtraukimą į šį procesą.

Keturiasdešimt trečias principas

Šravanam – klausymasis.

Garsas yra pats subtiliausias materialus elementas. Jis arčiausia proto ir sugeba prasismelkti į pačias įvairiausias sąmonės sritis. Rupa Gosvamis pateikia citatą iš Garuda-puranos, kurioje sakoma, kad būtent garsas perneša žmogų iš vienos būties į kitą. Mantros poveikį žmogui, esančiam sąlygotame materialiame būvyje, jis lygina su specialia mistine mantra, kuria gyvačių kerėtojai kreipiasi į Ananta-Šešą, norėdami padėti gyvatės įkąstam žmogui. Gilaus alpulio būklėje žmogaus neveikia jokie išoriniai dirgikliai, ir tik garsas gali padėti jam atsipeikėti. Panaši situacija, kai gyvos būtybės sąmonė būna kad ir didžiausiame neišmanyme, – ją prižadina tik dvasinės energijos pripildytas garsas.

Skiriamos trys šravanam formos: 1) nama-šravanam; 2) rupa-katha ir guna-katha; 3) lila-šravanam. Šastrų skaitymas taip pat priskiriamas prie šravanam. Skaitome tam, kad jas suprastume. Jau vien tik pats garsas mūsų sąmonę gali pervesti į kitą būklę, bet mes stengiamės suvokti šventraščių nurodymų esmę. Visa, kas bus kalbama toliau, liečia ir tokią sadhana-bhakti formą, kaip šventraščių studijos.

Mimamsos filosofija nurodo šešis elementus, kurie žmogui padeda suvokti dėstomo dalyko esmę: 1) upakrama, kūrinio pradžia; 2) upasam-harana, kūrinio pabaiga; 3) abhjasa, kartojimas; 4) akurvaphala, unikali specifika, tai, kuo šitas kūrinys skiriasi nuo kitų; 5) artha-vada, tai, kas ypatingai išaukštinama; 6) upapati, išvada, loginė kūrinio ašis, alternatyvių  išvadų atmetimas.

Pradedant kokio nors kūrinio studijas, pirmiausia reikia sužinoti, ką autorius nori pasakyti jo pradžioje ir pabaigoje. Pavyzdžiui, Šrimadbhagavatam prasideda tekstu džanmadjasja jato... Pačioje pradžioje Vjasadeva kalba apie tai, kad jo tema – dvasia, Brahmanas, Absoliuti Tiesa, turinti asmenybės prigimtį. Kūrinys baigiasi tekstu: nama-sankirtanam yasya / sarva-papa pranašanam / pranamo duhkha-šamanas / tam namami harim param – aš lenkiuosi Viešpačiui Hari, kurio šventas vardas, garsiai jį tariant, išvaduoja iš visų nuodėmių.

Jeigu Bhagavatam pradžioje Vjasadeva aukština Brahmaną, tai paskutiniame tekste jis kalba, kad šitas Brahmanas yra Hari varde. Toliau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kas nuolatos kartojasi Bhagavatam veikale. Tai – Krišnos lilos. Kiekvienoje kūrinio giesmėje randame lilas, aprašytas Dešimtoje giesmėje.

Specifinis Šrimadbhagavatam skirtumas nuo kitų kūrinių – tai prema-bhakti. Ji taip pat ir artha-vada. Kalbant apie loginę reikalo pusę, tai Šrimadbhagavatam įrodo, kad visa, kas nėra bhakti – tjaga, tapasja, gjana – yra žemiau jos. Nepaisant to, yra žmonių, kurie įrodinėja, kad Šrimadbhagavatam skirta vien tik impersonalaus Brahmano aprašymui. Kaip ir Bhagavadgyta. Ji glumina daugelį, tačiau ją išanalizavus ir išskaidžius į aukščiau minėtus šešis elementus, tampa aišku, kad pagrindinė Bhagavadgytos tema – bhakti.

Kitaip sakant, tam, kad Absoliučios Tiesos pažinimo procesas būtų išbaigtas, žmogus, studijuodamas šventraščius, turi naudotis tais šešiais elementais: upakrama, upasamharana, abhjasa, akurvaphala, artha-vada ir upapati.

Visos aukščiau aprašytos angos protą atsidavimo tarnyste užimdavo tik dalinai. Pavyzdžiui, arčana atlieka pirminį, paruošiamąjį proto apvalymą. Ajurvedoje kirtanas vadinamas imbieru, skirtu protui: panašiai, kaip imbieras organizme degina amą, taip kirtanas degina psichinę amą. Bet yra angos, įtakojančios tik protą. Tai ir yra anušilanam, proto kultūrinimas: a) smaranam, gajatri kartojimas; b) dhjanam, meditacija; c) dasjam, tarnystė; d) pričha, klausinėjimas (šiai angai taip pat priskiriama dvasinio mokytojo prieglobsčio priėmimas); e) šaranagati, atsidavimas Viešpačiui, visiška priklausomybė nuo Jo malonės.

Keturiasdešimt ketvirtas principas

Tat-kripapekšanam – laukti Viešpaties malonės.

Iliustruodamas šią būklę, Šryla Prabhupada pateikia žinomą tekstą iš Dešimtos giesmės keturiolikto skyriaus: „O mano Viešpatie, kiekvienas, kuris nuolatos laukia, kada Tu ant jo praliesi Savo nepriežastinę malonę, kuris, kentėdamas nuo savo buvusių poelgių pasekmių, širdies gilumoje visą laiką garbina Tave, be abejonės, tampa vertu išsivaduoti“.

Šiame tekste yra du momentai, kai žmogus paveda save Viešpačiui: 1) visa, kas su mumis vyksta, vertiname kaip Viešpaties malonę; 2) garbiname Viešpatį savo protu, širdimi ir kūnu. Visa tai patinka Bhakti-devi, ir ji eina pas mus.

Laukti Viešpaties malonės – reiškia, atminti Jį, atminti, kad Jis tobulas, ir todėl visa, kas vyksta su manimi, taip pat tobula. Ir Viešpaties malonė pasireikš ne tuo, kad Jis suteiks mums galimybę praturtėti. Viešpaties malonė – tikėtis, kad vieną gražią dieną mūsų širdyje pabus meilė Dievui – krišna-prema.

Keturiasdešimt penktas principas

Smaranam – Viešpaties vardo, formos, savybių ir žaidimų atminimas.

Bet kuris metodas, kuris protui leidžia kontaktuoti su Krišna, vadinamas smaranam, Viešpaties atminimas. Tai yra natūrali prieš tai buvusių bhakti praktikos elementų pasekmė. Sadhana-bhakti esmė – išmokinti ją praktikuojančius žmones mąstyti bhakti kategorijomis.

Panašiai kaip žmogus, mokydamasis užsienio kalbos, pradžioje mechaniškai kartoja žodžius, taip ir bhakta sadhaną iš pradžių atlieka automatiškai. Didėjant žodžių atsargai, mes pradedame galvoti ta anksčiau nežinoma kalba. Kai aš mokinausi anglų kalbą, kažkuriuo momentu supratau, kad turiu prisiversti galvoti angliškai. Kiekvieną savo mintį iš gimtosios aš tuoj pat verčiau į anglų kalbą. Ir pagaliau atėjo laikas, kai aš pradėjau galvoti angliškai. Kodėl žmogus turi prisiversti galvoti svetima kalba? Nes ji neleidžia galvoti apie tai, apie ką norisi galvoti, kadangi riboja saviraišką. Turint pakankamai žinių ir patirties, prievartauti savęs jau nereikia – mintys laisvai liejasi svetima kalba. Jeigu praktikuodami sadhaną mes vis dar mąstome materialiomis kategorijomis, reiškia, bhakti dar neišmokome.

Smaranam metodą aprašo aštuntas Bhagavadgytos skyrius. Pradžioje Krišna aiškina, kad pradžiai Jį atminti reikia dėl visa ko, nes kūną gali palikti bet kuriuo metu: tasmad sarvešu kalešu mam anusmara judhja ča. Šiam reikalui labai padeda meditacija į Jo savybes: kavim puranam anušasitaram. Negalima apsiriboti vien tik Viešpaties vardo atminimu, apmąstymams turi būti kuo daugiau temų. Jeigu neturėsime pakankamai informacijos apie Krišną, tai mūsų mintys suksis apie materialius dalykus. Kai susipažinau su bhaktomis, jie man pasakė, kad aš turiu galvoti apie Krišną, tačiau kai bandydavau tai daryti, man visuomet prieš akis iškildavo įvaizdis kažko, panašaus į keistai išsilenkusią moterį su lotoso žiedu plaukuose, kuris būdavo pavaizduotas ant indiškų smilkalų pakuočių.                                                                                                                                                                                                                               &n

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis