Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

NUOLATINĖ  MALDA

 

Aš  klausiausi  pakeleivio  užgniaužęs  kvapą, godžiai  gaudydamas  kiekvieną  žodį. Visa, ką  jis  kalbėjo, man  buvo  labai  svarbu. Jo  pasakojime  aš  radau  atsakymus  į  daugelį  klausimų, iš  kurių  svarbiausias  buvo: “Kodėl  savyje  aš  jaučiu  tokią  tuštumą?”

Pakeleivis  nutilo  ir  pažvelgė  į  mane.

– Jūs  kalbėjot  svarbius  dalykus, – tariau, – aš  daug  skaičiau  apie  smaranam  ir  vandanam, bet  tik  dabar  pradėjau  suprasti, kaip  tai  atrodo  praktikoje.

– Bet  tai  ne  visai  smaranam. Klasikinė  šio  žodžio  prasmė – tai  ašta-kalija-lilos  atminimo  technika, o  aš  dariau  visiškai  ne  tai. Mano  svarbiausias  tikslas – tiesiog  pajusti, kad  Krišna  yra  šalia  manęs.

– Kaip  ten  bebūtų, bet  man  toli  iki  šito. Aš  daug  kartų  bandžiau  melstis, vadovaudamasis  Satsvarupos  knyga, bet  tokių  efektų, kuriuos  jūs  minėjote, aš  niekada  nepatyriau. Vadinasi, aš  kažką  dariau  neteisingai.

– Taip, – nusišypsojo  pakeleivis. – Tu  sakai, kad  bandei  daug  kartų, o  aš  kalbu  apie  nuolatinę  maldą.

– Nuolatinė  malda… Bet  juk  tai  labai  sunku! Ir  vis  tik, jūsų  klausydamas, aš  prisiminiau, kad  tokius  nurodymus  aš  girdėjau  daugybę  kartų. Iš  Prabhupados, iš  Satsvarupos… Bet  jie  per  vieną  ausį  įeidavo, per  kitą  išeidavo, neužsibūdavo. Ir  dabar  man  sunku  įsivaizduoti, nuo  ko  pradėti.

– Pradėti  labai  paprasta, – pasakė  Nitja  Pantha, – nes  ir  metodika  nesudėtinga. Tiesiog  taikai  mums  gerai  žinomus  bhakti-jogos  metodus. O  tikslas – pasiekti  būklę, kai  pajunti  Viešpatį  esant  greta, pajunti  Jo  meilę  tau. Šis  asmeniškumo  pojūtis  verčia  atidžiai  kartoti  Šventus  Vardus. Dabar  aš  tau  tiksliai  apsakysiu, ką  reikia  daryti.

Kai  tu  kažkur  vaikščioji, neleisk  akims  klaidžioti  kur  papuola. Sutelk  dėmesį  į  širdies  sritį. Būtent  tenai  gyvena  tavo  geriausias  Draugas. Pamėgink  pajusti  Jį. Kaip  nors  įsisąmonink, kad  Jis  visai  čia  pat  ir  atidžiai  žiūri  į  tave. Bandyk  vėl  ir  vėl  kuo  aiškiau  pajusti  Jo  buvimą. Tai  ne  savitaiga. Ji  reikalinga, kai  bandai  save  įtikinti  kažkuo, ko  nėra. O  tu  juk  bandai  pajusti  realybę.

Jeigu  toks  jausmas  neatsiranda, pamėgink  prisiminti  viską, ką  skaitei  ir  girdėjai  apie  Jį. Prisimink  Jo  žaidimus, pasistenk  suprasti, koks  nuostabus  tavo  širdyje  gyvenantis  Draugas! Jis  atstoja  tūkstančius  mylinčių  mamų! Ką  dar  pasakyti? Taip  kalbėjo  Prabhupada.

Visos  kančios  atsiranda  būtent  dėl  to, kad  tu  nesuvoki  Jo. Tu  panašus  į  aklą  vaikelį, kuris  pasijunta  našlaičiu, sėdėdamas  ant  mamos  kelių.

Juk  šalia  yra  Draugas, visada  pasiruošęs  padėti, o  tu  turi  problemų  aukščiau  galvos. Tai  ir  yra  iliuzija!

Viešpats  sako: “Gyatva  mam  šantim  ričhati”.  (“Palaiminti  tie, kurie  Mane  pažino!”)  Įsijausk  į  šiuos  žodžius – jie  kupini  nuostabios  tiesos!

Jeigu  ir  dabar  tu  nepatirsi  Dievo  realumo, nepajusi  Jam  dėkingumo, pamėgink  pakalbėti  su  Juo.

Nekreipdamas  dėmesio  į  proto  būklę  tuo  momentu, pradėk  kalbėti – garsiai  ar  mintyse. Ilgainiui  protas  pripras  prie  to, ką  tu  kalbi.

Norėdamas  išmokti  melstis, naudokis  maldomis, kurias  sudėjo  šventieji  ir  ačarjos: Bhaktivinoda  Thakuras, Šryla  Višvanatha  Čakravarti  Thakuras  ir  Haridasas  Thakuras  Namačarja. Stropiai  analizuok  jų  maldas, pasistenk  pajusti  jų  nuotaiką. 

Ko  gi  reikia  melsti  Viešpatį? Tavo  lūpose  turi  būti  tik  vienas  prašymas – kad  Jis  leistų  tau kartoti  Jo  vardą  nuoširdžiai. Juk  visi  aštuoni  bhakti-jogos  metodai  yra  Švento  Vardo  tarnai.

Maldos  metu  mintis  sutelk  ne  į  kalbos  sklandumą, o  į  Tą, kuriam  ji  skirta. Antraip  tu galbūt tapsi  geru  poetu, bet  Viešpaties  taip  ir  nepatirsi. Gražiai  tariami  žodžiai  ne  taip  svarbu, kaip  tavo  troškimas, tavo  potraukis  pašnekovui  ir  pojūtis, kad  Jis  tikrai  girdi  tave.

Jeigu  ir  tai  nepadeda, prisimink  įvykius, atsitikusius  su  tavimi  ir  palikusius  tau  neišdildomą  įspūdį. Tai  pats  paprasčiausias  būdas, juk  žmogui  svarbiausia – jis  pats. Jeigu  tavo  protas  nepripažįsta  Viešpaties  darbų  arba  netiki, kad  maldos  metu  Jis  girdi  tave, tada galvok  apie  save  patį, bet – ryšium  su  Viešpačiu. Prisimink, kaip  Krišna  tave  vedė  ir  saugojo, prisimink  visus  netikėtus  dalykus, kurie  atsitiko  su  tavimi. Gal  būt, tau  šmėkštelės  mintis, kad  tai  buvo  Krišna. Bent  jau  pradžiai  to  pakanka.

Vienaip  ar  kitaip, bet  tu  turi  susieti  savo  protą  su  Viešpačiu, gyvenančiu  tavo  širdyje, ir  jokiomis  aplinkybėmis  nuo  Jo  nesitraukti. Tai  yra  visa  praktikos  esmė.

Ir  pagaliau  kažkokiu  metu  tau  iš  širdies  plūstelės  Viešpaties  meilės  srautas. Tai  bus  Jo  atsiliepimas  į  tavo  pastangas.

Tokį  jausmą  labai  sunku  apsakyti. Jis  toks  ryškus  ir  realus, kad  siela  tampa  tartum  pamišusi  iš  laimės. Nepajutęs  šito, tu  niekada  negalėsi  suprasti, kaip  stipriai  Viešpats  myli  tave!

Jis  myli  tave  visada, nepriklausomai  nuo  to, ar  tu  Jį  suvoki, ar  ne. Jis  atsiliepia, suteikdamas  tau  galimybę  pajusti  šitą  meilę! Atrodo, tarytum  atsidaro  kažkokia  užsklanda, ir  į  tamsą, kurioje  glūdi  tavo  sąmonė, staiga  prasiveržia  ryškios  šviesos  srautas.

Tada, plūsdamas  ašaromis  Jo  meilės  spinduliuose, tu  staiga  supranti, kokia  nuostabi  tavo  padėtis.

Taip, realybė  puiki, nes  ji – tai  begalinė  Aukščiausios  Esybės  meilė. Paprastai  mes  jos  nepastebim, nes  trukdo  iliuzijos  apimtas  protas. Mes  gyvename  klaikiame  ir  dirbtiniame  savo  sapnų  pasaulyje.

O  juk  visai  šalia  yra  tikras  ir  nuostabus  pasaulis, kuriame  gyvena  Krišna!

Ir  taip, Krišna  atsako  tuo, kad  netikėtai  leidžia  tau  pajusti  Jo  meilę. Tavyje  sukyla  atsakomasis  didžiausio  dėkingumo  jausmas, toks  stiprus, kad  pradeda  krikti  mintys. Tu  nori  išreikšti  Jam  savo  potraukį, bet  jis  neapsakomas  jokiais  žodžiais, jam  negalima  suteikti  kokią  nors  mentalinę  prasmę.

Tu  veržiesi  pirmyn, jausdamas, kaip  protas  pasilieka  kažkur  toli, ir  visa  savo  esybe  šaukiesi  Švento  Vardo: “HARE! KRIŠNA!”

Tokioje  būklėje  neegzistuoja  jokie  žodžiai  ir  formuluotės. Tai  Švento  Vardo  giesmė.

Kokia  gi  nuostabi  šita  Asmenybė, su  kuria  išsiskyręs  Nanda  Maharadžas  parkrito  savo  namuose  ant  grindų, užmiršęs  valgį, miegą  ir  patį  gyvenimą!

Kaip  žemai  aš  esu  puolęs, jeigu  šitas  Asmuo  manęs  net  nesudomina.

O, vargas  tokiam  kvailiui! Nejaugi  aš  nė   trupučio  negaliu  prisirišti  prie  Jo!?

Pakeleivis  nutilo  ir  apsimetė, kad  žiūri  pro  langą. Nors  jis  ir  greitai  nusisuko, bet  aš  spėjau  pamatyti, kaip  jo  akys  prisipildė  ašarų.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis