Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Apie nuodėmingą veiklą

 

Nuodėminga veikla skirstoma į keturias kategorijas:

1. Klaidos, kurias mes darome, įtakojami buvusios nuodėmingos veiklos.

2. Klaidos, daromos neteisingai panaudojant savo dorybingumo atsargas.

3. Dabartinės klaidos.

4. Įžeidimai žodžiu ir veiksmais.

Skaitytojas: Jūs jau pasakojote, kaip mūsų likimą įtakoja kažkada padarytos nuodėmės. Bet ne visai aišku, kokias problemas gali sukelti dorybingi praėjusių dienų poelgiai. Jeigu jau ir dėl jų prisieina kentėti, tai kuo tada aplamai užsiimti?

Autorius: Dorybingus darbus, aišku, reikia daryti. Bėda ta, kad mes ne visada teisingai eikvojam savąsias dorybingumo atsargas. Pavyzdžiui, dėl to, kad praeitame gyvenime žmogus buvo labai dorybingas, dabar jis tampa labai turtingu. Bet jeigu savo turtus jis panaudoja nedoriems tikslams, tai kažkada turės už tai atkentėti.

Iš vienos pusės atrodo, kad dorybingos veiklos rezultatai turi mums teikti tik džiaugsmą. Bet jeigu mes neteisingai naudojame savo dorybingumo resursus, tai ateityje reikia laukti didelių nemalonumų.

Skaitytojas: Ir kas per gyvenimas? Netgi dorybingi poelgiai neapsaugo mūsų nuo problemų. Vadinasi, reikia absoliučiai nieko neveikti, tada bent jau nepadarysi nieko blogo.

Autorius: Jūs neteisus, nes jeigu dykinėsite, vadinasi, neatlikinėsite jums priklausančių pareigų, ir tai jau yra nuodėmingas poelgis. Su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Skaitytojas: Dabar aišku, kad vienintelė išeitis iš tokios situacijos – nesikankinti ir užbaigti gyvenimą savižudybe.

Autorius: Nieko nebus – tai irgi nuodėmė.

Skaitytojas: Na, ką gi, mano fantazija išseko. Kaip gi tada elgtis, kad nebūtų jokios rizikos degraduoti, jeigu tai iš viso įmanoma.

Autorius: Užsiimant dvasine praktika, nekuriama nei teigiama karma, kuri gali sukelti mumyse pasididžiavimo jausmą, nei bloga, kuri mus verčia degraduoti. Ji duoda tik dvasinius rezultatus, todėl niekaip negali pabloginti mūsų karmos. Vadinasi, visišką sėkmę garantuoja tik dvasinė praktika.

Skaitytojas: Išskyrus tarnystę Dievui, visa kita veikla tik žalinga. Ar aš teisingai supratau?

Autorius: Neblogai, tik formuluotė neteisinga. Nežiūrint to, kad yra pavojus pradėti didžiuotis savo materialiais rezultatais, Vedos vis tik rekomenduoja žmonėms, apart dvasinės praktikos, atlikti savo pareigas ir užsiimti dorybinga veikla, kuri ne tik pagerins mūsų padėtį, bet ir apvalys širdį nuo susikaupusių nuodėmių.

Net ir labai norėdami elgtis teisingai, žmonės nėra apsaugoti nuo klaidų ir kartais pasineria į nuodėmingą veiklą. To priežastis – senos mūsų nuodėmės, kurios visada užklumpa mus netikėtai. Nuo tokių netikėtumų yra tik vienas vaistas – dvasinė praktika. Ji kaip ugnis degina visas mūsų nuodėmes. Norint sėkmingai tobulėti, reikia žinoti, kaip keičiasi likimas žmogaus, kuris visą savo laiką skiria dvasinei praktikai. Tegu jis turi labai daug blogos karmos, bet dvasinės praktikos metu nuodėmės jo nesuteršia. Kaip vanduo nesušlapina plaukiančios gulbės, taip ir žmogų, visiškai atsižadėjusį egoistinės veiklos, nustoja įtakoti karma.

Skaitytojas: Betgi jūs anksčiau sakėte, kad net ir užsiimdamas dvasine praktika, žmogus kai kuriais atvejais dėl blogos karmos gali pradėti degraduoti!

Autorius: Pačios dvasinės praktikos metu degraduoti neįmanoma. Bet jeigu mes kuriam laikui nuo jos nusišaliname, atsiranda pavojus, kad tuo metu mus gali užklupti bloga karma.

Skaitytojas: Kaip nustatyti, ką mums žada sąmonės pokyčiai: vargus ar laimę?

Autorius: Tai būna aišku tik tada, kai dvasinė praktika yra stabili. Pavyzdžiui, žmogus kiekvieną rytą kartoja šventus Dievo vardus, ir todėl visa per naktį susikaupusi bloga karma sunaikinama. Žmogui darosi aišku, kokius savo norus įgyvendinti, o kokius – ne. Taip jis supranta, kokias jo mintis iššaukia dorybinga karma, ir kokias – bloga. Kai žmogus suvokia, kokie sąmonės pokyčiai vyksta dėl blogos karmos, jis lengviau susidoroja su situacija, kai atsiranda potraukis nuodėmingai veiklai, ir taip išvengia degradacijos.

Skaitytojas: O ar tam tikslui užtenka tiesiog klausytis dvasinės muzikos ar skaityti dvasinę literatūrą?

Autorius: Deja, to per maža. Jeigu žmogaus intelektas dar nesutvirtėjęs, tai dvasinė literatūra įtakoja tik protą. To aiškiai nepakanka, nes norint susikauti su likimu ir jį įveikti, reikia sutvirtinti intelektą. Tam labai padeda, kai mes klausomės, kaip Dievui atsidavę žmonės kartoja šventus Jo vardus. Toks klausymasis ne tik išgrynina intelektą, bet ir įkvepia norą pačiam kartoti Dievo vardus. Kol žmogus nepradės tai daryti, jis ne visada galės įveikti savo likimą.

Aplamai, sąmonės reabilitacija galima tik tuo atveju, kai mes mokysimės teisingos gyvensenos, sistemingai kartosime šventus vardus ir bendrausime su šventomis asmenybėmis. Visiškai nuo degradacijos apsaugo tik du paskutiniai atvejai, nes būtent jie formuoja intelekte potraukį dvasiniams dalykams.

Skaitytojas: Aš norėčiau detaliau panagrinėti tuos sąmonės pokyčius, kurie atsiranda dėl nuodėmingų praeities poelgių. Būtų gerai kuo anksčiau pajusti ir išspręsti savo problemas, kol jos dar nepakankamai įsisiautėjo.

Autorius: Sutinku, ši tema reikalauja didesnio dėmesio. Gal pirmiausia apžvelkime sąmonės pokyčius, atsirandančius dėl nuodėmingų praeities darbų. Jie suformuoja keturių rūšių problemas:

1. Blogą likimą.

2. Fizines kančias.

3. Psichines kančias.

4. Iškreiptą tikrovės ir laimingo gyvenimo supratimą.

Žmogus gali įveikti jam pasitaikančius sunkumus, jeigu supranta, kad jo problemos – ne atsitiktinės, kad jas sąlygoja jo paties netikusi praeitis. Tai žinodamas, jis sugeba blaiviai vertinti realią padėtį ir ramiai kovoti su iškilusiais sunkumais.

Skaitytojas: Aš suprantu, kad dėl visko kalta mano karma. Bet ar tikrai nekaltas tas žmogus, kuris man kiša pagalius į ratus?

Autorius: Žinoma, kaltas, nes dėl jo veiksmų jūs kenčiate, bet supraskite, kad jis – tik marionetė, įrankis likimo rankose.

Skaitytojas: O jeigu kaltas, tai kodėl aš būtinai turiu apie jį galvoti gerai?

Autorius: Blogos mintys aplamai yra nuodėmė, ir už tai savo laiku prisieis atsakyti. O pozityvios mintys netrukdo bausti nusidėjėlius. Jeigu jūsų veiklos sritis ar visuomeninė padėtis suteikia jums atitinkamus įgaliojimus, jūs galite bausti žmones, tik neturite jausti jiems jokio neprielankumo, pykčio ar net neapykantos, nes tai tik pablogins jūsų karmą.

Skaitytojas: Aš negaliu bausti, spinduliuodamas meilę. Bet ar tai, ką jūs pasakėte, reiškia, kad gavus per vieną žandą, reikia atsukti kitą?

Autorius: Na, kam? Likimas pats nubaus žmogų, kuris blogai elgiasi. Bet jeigu tai jūsų pareiga – bausti, jūs būtinai turite ją vykdyti, tik be kokių nors pykčio apraiškų.

Negatyvi sąmonė jau savaime yra nuodėmė, kuri bumerangu mums užtvos ateityje. Jeigu jūs bausite žmogų būtent su tokia sąmone, jis neturės galimybės suvokti savo kaltę, o jūs tik dar labiau pabloginsite savo karmą.

Skaitytojas: Vadinasi, bausti galima ir netgi reikia, bet tik su teisinga sąmone.

Autorius: Taip, tik nebūtina visais atvejais bausti pačiam arba užimti kaltintojo poziciją.jais bauųsti t tik su teisinga sąmone.kti savo kaltę, o jūs tik dar labiau pabloginsite savo karmą Tam yra teismai ir, kraštutiniu atveju, karma – teisingiausias ir bešališkiausias teisėjas.

Skaitytojas: Bet jeigu kaltojo nenubaus nei teismas, nei likimas, tada kur teisingumas?

Autorius: Neteisybės šiame pasaulyje nėra, todėl karma, arba likimas teisėsaugos, priešų ar kokių nors kitų aplinkybių dėka būtinai kaltąjį nubaus. Bet jūs dar netikite, kad teisingumas ir laimė yra, todėl jums atrodo, kad reikia, apsiginklavus pykčiu, pačiam bausti kaltuosius.

Skaitytojas: O jūs pats kaip – ar visada jaučiate prielankumą tiems, kurie su jumis elgiasi neteisingai?

Autorius: Aiman, negaliu tuo pasigirti, kartais jausmai užgožia blaivų protą. Tačiau po tokių klaidų aš visada viliuosi gerai išanalizuoti buvusią situaciją ir pasidaryti reikiamas išvadas. Tokiam darbui reikia skirti kuo daugiau dėmesio.

Skaitytojas: Jeigu ir jūs kartais pykstate, vadinasi, irgi nepakankamai tikite į laimę ir teisingumą?

Autorius: Jūs teisus, man dar reikia daug dirbti su savimi. Toks tikėjimas neateina per vieną dieną.

Skaitytojas: Dirbkime kartu, todėl pradžiai paaiškinkite, kaip senos nuodėmės nuslopina potraukį dvasinei laimei ir įtraukia mus į naujų nuodėmingų darbų verpetą?

Autorius: Senos nuodėmės mus verčia mėgautis laime neišmanymo gunoje, ir dar taip, kad, nepriklausomai nuo įsitikinimų, nuodėmingi norai mums gali pasirodyti daug žavesni, nei dorybinga ar net dvasinė laimė. Sakau – verčia, nors iš tikro nėra jokios prievartos, mes patys kažkada to norėjom ir štai dabar gavom.

Skaitytojas: O jeigu aš dabar jau nebenoriu tokios nuodėmingos laimės?

Autorius: Tada mūsų potraukis dvasinei laimei turi būti stipresnis už senuosius norus.

Skaitytojas: Bet jeigu aš niekaip negaliu atsikratyti to praeities bagažo?

Autorius: Tai tik reiškia, kad jūsų potraukis dvasinei laimei silpnas.

Skaitytojas: Kaip jį sustiprinti?

Autorius: Visada, kai jūs imatės kokių nors priemonių (laikotės dienos režimo, atliekate dvasines pareigas, tegu ir be ypatingo noro)  įveikti savo nuodėmingus norus, kad ir pačius nekalčiausius, tai tokie veiksmai didina jūsų dvasinį potencialą. Šiuo atžvilgiu efektyviausias metodas yra šventų vardų kartojimas.

Skaitytojas: Vadinasi, paprasčiausiai laikydamasis dienos režimo ir nuolatos melsdamasis, aš sustiprinsiu savo potraukį dvasinei laimei?

Autorius: Taip, ir tokia veikla vadinama askeze dorybės gunoje, o jeigu mes tai darome dar ir su teisinga sąmone, tai ją galima pavadinti ir dvasine praktika. Galų gale, kaip ją bepavadintum, ji bet kokiu atveju didina dvasinį žmogaus potencialą.

Skaitytojas: Jeigu aš duodu sau įžadus kiekvieną dieną atlikti kažkokius veiksmus, susijusius su dvasine praktika, tai ar aš galėsiu ateityje atsilaikyti prieš įvairius sunkumus?

Autorius: Žinoma, tai jau kaip taisyklė. Tačiau reikia atlikti tiek dorybingų askezių, kad susidarytų pakankamas dvasinis potencialas, kurio užtektų įveikti visiems sunkumams.

Skaitytojas: Jeigu jo neužteks, tai aš palūšiu ir pradėsiu degraduoti?

Autorius: Taip, tik ši degradacija bus laikina, nes dvasinis potraukis stipresnis už bet kurį materialų potraukį. Blogis niekada neįveikia to, kuris kuria gėrį.

Skaitytojas: Šie šventraščių žodžiai, žinoma, įkvepia. Gerai, sakykim, dorybingų askezių pagalba aš sugebėsiu atsispirti likimo smūgiams, bet ką daryti su fizinėmis kančiomis, kurios minimos jūsų klasifikacijoje, ir kurias aš užsitarnavau praeityje?

Autorius: Dorybingos askezės duoda pakankamai jėgų susidoroti ir su sveikatos bei psichikos problemomis.

Skaitytojas: O ar padės vien tik askezės, jeigu aš neturiu supratimo, kaip reikia gydytis?  tai aš palūšiu ir tencialas.

Autorius: Dorybingos askezės duoda mums stiprybės siekti žinių, reikalingų grubaus ir subtilaus kūno gydymui.

Skaitytojas: Ir kaip tai atrodo praktiškai?

Autorius: Laikydamasis dienos režimo, žmogus įgyja laiko ir aukščiausių jėgų malonę, kuri pasireiškia tuo, kad jis, turėdamas pakankamai teisingą sąmonę, sugeba suprasti, kaip stipriai tokia veikla įtakoja jo sveikatą. Dar labiau apsivalius sąmonei, žmogus intuityviai jaučia, koks būtent gydytojas gali jį išgydyti.

Skaitytojas: Tai ką, gal jam pats laikas maloningai sufleruoja?

Autorius: Tas, kuris gyvena sutinkamai su gamtos dėsniais, pradeda geriau suprasti žmones ir gydymo metodus. Jis palaipsniui supranta, kad geriausias gydymas – tai žinios, kaip padėti sau pačiam atrasti dvasinę laimę. Žmogus, kuris išminties semiasi iš Vedų, jau nesikreips į tuos, kurie jam sako: „Mokėk gerus pinigus, ir mes tau garantuojame sveikatą, nes pas mus patys geriausi vaistai“.

Skaitytojas: Jūs pasisakote prieš vaistus?

Autorius: Vaistai irgi reikalingi, bet gydymo procese ne jie svarbiausia. Protingas žmogus vaistų neatsisako, bet jis supranta, kad visos ligos – tai mūsų nuodėmių rezultatas, ir visiškai pagyti galima, tiktai pakeitus savo sąmonę.

Skaitytojas: Argi neįmanoma suprasti tokių dalykų, nesilaikant dienos režimo ir neužsiimant dvasine praktika?

Autorius: Taip, tas žmogus, kuris nekartoja šventų vardų ir nesilaiko dienos režimo, negali įveikti savo fizinių ir psichinių negalių. Susirgęs jis pasikliauna tik pinigų ir gydytojų galia. Taip elgiasi visi, kurie nepuoselėja savo intelekto, todėl jiems būdinga silpna valia, netvirtas tikėjimas ir neteisingas pasaulio supratimas.

Skaitytojas: Bet juk yra labai efektyvių vaistų, kurie tikrai padeda.

Autorius: Taip, jie pašalina išorinius ligų požymius, tačiau giluminės priežastys – nuodėmės – išlieka, ir kai tik žmogus nustoja vartoti vaistus, ligos vėl pasireiškia.

Bet koks gydymas, išskyrus dvasinę praktiką, tik laikinai pašalina kūno negalias. Tačiau tas, kuris ne tik gydosi, bet ir užsiima dvasine praktika, pasveiksta galutinai, nes vaistai sunaikina ligą, o dvasinė praktika – karmą, dėl kurios buvo atsiradusi liga. Nelieka jokios priežasties vėl pasireikšti tai ligai.

Skaitytojas: Vadinasi, tie, kurie tik gydosi ir neužsiima dvasine praktika, anksčiau ar vėliau vėl susirgs ta pačia liga?

Autorius: Taip, ir neišmanantiems žmonėms labai sunku suprasti, kaip ta liga pasireikš sekantį kartą.

Skaitytojas: Tačiau šiuolaikinė medicina ir šiuo atveju turi ką patarti, pavyzdžiui, vaistus vartoti ilgesnį laiką.

Autorius: Deja, ilgai vartojant stipriai veikiančius vaistus atsiranda komplikacijos, o silpni vaistai iš viso nepadės.

Skaitytojas: Vadinasi, geriausia vaistų visai nevartoti?

Autorius: Kartoju – gydytis reikia jums prieinamais ir suprantamais būdais, o kritiniais atvejais galima vartoti net cheminius preparatus. Tik niekada nereikia užmiršti, jog veiksmingiausias gydymo būdas – keisti savo sąmonę. Tarp kitko, dar yra vaistai, kurie gaminami iš natūralių medžiagų, ir jie daug efektyvesni už cheminius preparatus.

Skaitytojas: O psichines negalias taip pat galima įveikti, laikantis dienos režimo?

Autorius: Galima, bet dažniausiai nėra jokios prasmės kovoti su jomis vaistų pagalba. Dienos režimo laikymosi irgi neužtenka. Psichinės problemos rodo, kad serga žmogaus protas ir intelektas, ir šiuo atveju be dvasinės praktikos taip pat neapsieisime.

Reikia pažymėti, kad chatcha-jogos ir pranajamos pratimai puikiai gydo praktiškai visus fizinius ir psichinius susirgimus. Maža to, jie padidina žmogaus galimybes apvalyti savo sąmonę. Pratimų metu reikia mintyse linkėti visiems laimės, o dar geriau – galvoti apie Dievą. Nesant tokios meditacijos, chatcha-joga ir pranajama pašalins tik išorines ligos apraiškas. Išskyrus dvasinę praktiką, nėra kitų metodų, kurie visiškai anuliuotų blogą karmą.

Skaitytojas: Ką gero galite pasakyti apie ketvirtą punktą, kuris žada pakeisti mūsiškį pasaulio supratimą dėl kažkada buvusios nuodėmingos veiklos?

Autorius: Žinoma, čia nėra nieko gero. Svarbiausia suprasti, kad žmogui praktiškai neįmanoma stebėti jo sąmonėje vykstančius pokyčius. Daugiausia, ką galima padaryti – įprasti bet kokiomis aplinkybėmis daryti tai, kas teikia dvasinę laimę ir sukelia norą kuo dažniau bendrauti su dorybingais žmonėmis, siekiančiais dvasinio tobulumo.

Skaitytojas: Nejau neįmanoma suprasti, kas vyksta, kai tave apnyksta nuodėmingos mintys ir norai?

Autorius: Reikalas toks, kad tos mintys dažniausiai pastebimos per vėlai. Nuodėmingi norai gali pasirodyti stipresni už mūsų valią ir blaivią galvoseną, nes jie pažeidžia ne tik protą, bet ir intelektą. Be to, kalbama ne apie nuodėmingų minčių atsiradimą, o apie tai, kad labai sunku pamatyti tuos mažyčius sąmonės pokyčius, kurie, palaipsniui sumuodamiesi, ir iššaukia tas mintis. O jas pastebėti jau nesunku, žinoma, jeigu intelektas dar pakankamai stiprus.

Skaitytojas: Ką konkrečiai reikia daryti, kai gunos sąmonę pakeičia tiek, kad jau norisi užvaidinti?

Autorius: Vadovaukitės pareigos jausmu, kovokite su negatyvia sąmone ir darykite tai, kas reikalinga. Jeigu vis dėl to kartais suklupsite, jokiu būdu neteisinkite savęs, nes tai gadina santykius su draugais ir artimaisiais.

Skaitytojas: Santykius ir taip sugadins netikę poelgiai.

Autorius: Taip, bet jeigu laiku susigriebsite atgailauti, juos bus galima kažkiek atstatyti. O jeigu atgailos nebus, jūs risitės vis žemyn ir žemyn, į kančių vandenyną.

Skaitytojas: Dažnai neužtenka stiprybės atgailauti.

Autorius: Todėl ir reikia nedelsiant užsitikrinti pastovų bendravimą su žmonėmis, turinčiais pakankamai dvasinės potencijos įveikti visus sunkumus.

Skaitytojas: Ką daryti, jeigu ne visada yra galimybė gauti tokį bendravimą?

Autorius: Tokiu atveju namuose reikia turėti knygas ir paskaitų bei maldų garso įrašus. Klausydamasis, kaip kalba ar meldžiasi šventi išminčiai, kurie jau seniai negyvena Žemėje, žmogus pasikrauna dvasine energija ir gali sėkmingai kovoti su netikusiais norais ir paklydimais.

Skaitytojas: Įdomu, nors ir sunku tuo patikėti. O kokiu būdu žmogus atsiduria neišmanyme, kai jis neteisingai naudojasi savo dorybingumu?

Autorius: Jam gali pakišti koją dar ne visai užmirštas potraukis materialiai laimei. Turėdamas didelę dorybingų poelgių atsargą ir jausdamasis visai laimingas (materialiai), bet būdamas dvasiškai nesutvirtėjęs, žmogus pradeda galvoti, kad jis tikriausiai yra labai išaukštinta asmenybė, kuriai visi turi rodyti deramą pagarbą. Jis galvoja, kad praktiškai jau pasiekė visas aukštumas, todėl nėra reikalo labai jau pasišvęsti dvasinei praktikai, tuo labiau klausytis kažkieno nurodymų.

Daug žmonių, užsiimančių dvasine praktika, gyvena tokiomis nuotaikomis. Taip yra todėl, kad jie turi dar labai didelį potraukį materialiai laimei. Jų seni nuodėmingi norai gali apsireikšti bet kada ir persverti dvasinius dalykus. Iš šalies pažiūrėjus, atrodo, kad tokie žmonės ir toliau užsiima dvasine praktika. Jiems patiems irgi taip atrodo, nors nesąmoningai prioritetą suteikia ne dvasiniams dalykams, o materialiems.

Skaitytojas: Ir kokie šios iliuzijos rezultatai?

Autorius: Jie vis labiau pasineria į materialią veiklą ir galiausiai visiškai praranda potraukį dvasinei praktikai. Tačiau dvasinio entuziazmo stoka sukelia pavydą tiems, kurie jį turi, ir tokios palaipsniui degraduojančios asmenybės visada bus nepatenkintos tais, kurie iš tikrųjų užsiima dvasine praktika. Atseit tai nedėkingi žmonės ir neverti jų bendravimo. Tokiu būdu įžeidinėdami dvasingus žmones, pavyduoliai degraduoja vis labiau ir labiau.

Skaitytojas: Anksčiau jūs sakėte, kad tie, kurie eina tobulėjimo keliu, niekada nepatirs visiškos degradacijos. Dabar kalbate atvirkščiai. Gal pasiaiškinsite?

Autorius: Nėra jokių prieštaravimų. Jeigu žmogus, einantis tobulėjimo keliu, dėl klaidų ar blogos karmos laikinai nuklydo į šoną, tai po kurio laiko jo potraukis dvasiniams dalykams persvers materialius potraukius. Degradacija verčia kentėti, ir tai žadina atmintį apie buvusią dvasinę veiklą, kuri kvies sugrįžti į ją. Pasekmėje žmogus palaipsniui pradeda keisti savo gyvenimo kursą, siekdamas grįžti prie tikrų dvasinių vertybių.

Skaitytojas: Kokie pirmieji požymiai pasireiškia, kai jis vėl imasi dvasinės praktikos?

Autorius: Jam atsiranda didelis noras prašyti atleidimo visų tų, kuriuos jis užgauliojo, ir jis gailisi veltui praleisto laiko.

Skaitytojas: Kaip ilgai trunka sugrįžimas iš tokio laikino nuopuolio?

Autorius: Tai priklauso nuo to, kiek buvo stiprus pirmasis dvasinis potraukis. Vieniems toks sugrįžimas gali užtrukti vos kelias dienas ar net minutes, kitiems gali prisireikti šimtų ir tūkstančių gyvenimų.

Skaitytojas: Na, ir užlenkėte. Vadinasi, jeigu aš neužilgo patirsiu nuopuolį, tai dvasiniu gyvenimu vėl galiu susidomėti tik po kokių 50 tūkstančių metų? Puiki, nuostabi perspektyva! Kokie nuostabūs laimingo gyvenimo dėsniai!

Autorius: Man irgi tokia perspektyva nelabai patinka. Todėl protingi žmonės rekomenduoja negaišti veltui laiko ir kiekvieną laisvą minutę užsiima dvasine praktika. Tokiu būdu jie stiprina savo potraukį dvasinei laimei. Kuo ryžtingiau mes eisime šiuo keliu, tuo mažiau rizikuosime degraduoti.

Skaitytojas: O kaip prarandamas dvasinis skonis dėl mūsų dabartinių veiksmų? Aš kalbu apie trečią nuodėmingų poelgių klasifikacijos punktą.  as,užlenkėte. vi užtrukti vos kelias dienas ar net minutes, kitiems gali prisireikti šimtų ir tūkstančių gyvenimų.s dvasinia

Autorius: Kiekvieną kartą, kai mes padarom eilinę kvailystę, mums gresia nuopuolis. Kad tai neįvyktų, reikia nuolatos skaityti šventraščius, kurie aiškina, ką galima ir ko negalima daryti. Pokalbiai su žmonėmis, siekiančiais dvasinių žinių, padės susigaudyti visuose subtilumuose, kurie šventraščiuose tiesiogiai nenurodyti.

Skaitytojas: O šventi žmonės irgi gali kuriam laikui degraduoti?

Autorius: Taip, jeigu įžeidinėja kitus šventus žmones, nesuprasdami, kad toks jų elgesys yra tiesiog pasibaisėtinas. Jie nuoširdžiai galvoja, kad bando nurodyti jiems tikrąjį kelią, bet iš tikrųjų tik paniekina religinius tų žmonių jausmus.

Ne visi tikintieji žino, kad yra labai daug kelių į tiesą, į santykius su Dievu. Kai kurie iš jų, nuoširdžiai laikydami savąjį kelią vieninteliu teisingu ir būdami aistros gunoje, niekina tuos, kurie siekia tos pačios laimės, tik kitais keliais. Kurį laiką jie dar gali progresuoti, bet kai tik nepagarbiai atsiliepia apie kokį nors labai dvasingą žmogų, priklausantį kitam tikėjimui, jų širdyse nedelsiant atsiranda stiprus potraukis materialiai laimei. Taip prasideda degradacija.

Skaitytojas: Kaip jos išvengti?

Autorius: Pradžiai reikia suprasti, kad Dievas su kiekvienu žmogumi turi individualius santykius, ir kiekvienam Jis pasireiškia vis kitaip. Tačiau kartais išdidumas mus verčia galvoti, kad mes ir mūsų dvasiniai pirmtakai esame Dievo išrinktieji, todėl suprantame Jį geriau už kitus. Kita vertus, mums atrodo, kad žmonės, turintys kitonišką Dievo supratimą, yra tiesiog baisingi nedorėliai, neverti dvasinio tobulėjimo.

Skaitytojas: Ar toks nepakantumas būdingas tik religingiems žmonėms?

Autorius: Deja, jis paplitęs visose žmonių bendravimo srityse. Pavyzdžiui, dukra į tėvą žiūri visai kitomis akimis, negu sūnus. Jeigu ji yra egoistė ir vyresnė už brolį, tai bandys priversti, kad ir jis su tėvu elgtųsi taip, kaip ji. Aišku, nieko gero iš to neišeis, nes nei tėvui, nei, tuo labiau, jos broliui tai nepatiks. Tėvas nori su dukra palaikyti vienokius santykius, su sūnumi – kitokius. Taigi matome, kad netgi tarp žmonių yra kuo įvairiausi santykiai, o mes kažkodėl norime sumenkinti Dievo sugebėjimus ir galimybes, nors Jis visais atžvilgiais yra nepalyginamai tobulesnis už mus. Dievas mums kaip tėvas, ir su kiekvienu iš mūsų Jis turi asmeninius santykius. Mes turime atmesti savo egoistinį tikėjimą Juo ir liautis įsivaizduoti, kad teisingas tik manasis Dievo supratimas, o visi kiti – bedieviai.

Skaitytojas: Ir kaip išvengti tokio egoistinio religinio kriticizmo?

Autorius: Tai ne taip paprasta, nes visuomenėje tvirtai įsigalėjusi nuomonė, kurią įtakoja aistros guna, kad tik mūsų (mano tautos, mano šalies, mano draugų, mano šeimos) Dievo supratimas yra teisingas. Bet kai žmogus nuolatos kovoja su savo išdidumu, jis palaipsniui praranda egoistinį Dievo supratimą ir neteisingą savo tikėjimo išskirtinumo jausmą.

Skaitytojas: Tačiau kiekvienoje religinėje tradicijoje žmonės turi būtent tokį – egoistinį – Dievo supratimą.

Autorius: Nieko nuostabaus. Mes gyvename planetoje, kur vyrauja aistros guna, todėl ir mūsų galvosena atitinkama.

Skaitytojas: Kaip reikia bendrauti su tokiais potencialiais religinių jausmų niekintojais?

Autorius: Pagarbiai, aišku, kaip ir su visais tikinčiais žmonėmis, bet didesnio bendravimo geriau vengti. Egoistinis tiesos supratimas nepalankus atvirai ir garbingai diskusijai. Jie visada ką nors kritikuos ir įrodinės, kad tik jų tiesos supratimas yra teisingas.

Skaitytojas: Kas čia blogo, jeigu kažkas įrodinėja, kaip reikia suvokti tiesą?

Autorius: Jeigu dispute apie tiesą ginčų nekyla, tai reiškia, kad nei pas vieną iš pašnekovų nėra egoistinės sąmonės, ir šiuo atveju nebus jokių įžeidimų. Kažką išsiaiškinti galima tik tokiame pokalbyje. Bet jeigu žmogus „svetimos“ religijos atžvilgiu nusiteikęs kritiškai, tai ką nors jam išaiškinti yra neįmanoma. Todėl su jais geriau kuo mažiau bendrauti.

Skaitytojas: Tai kaip jiems padėti išvengti nuopuolio?

Autorius: Ne taip lengva padėti žmogui, kuris nenori klausyti. Čia daugiau Dievo prerogatyva. O mes galime melstis, kas Jis kada nors suteiktų jiems galimybę pažinti įvairius dvasinės laimės aspektus.

Skaitytojas: Šis pokalbis man padėjo suprasti, kodėl aš nesąmoningai nemėgau religingų žmonių. Pasirodo, jie irgi dar ne visai išsivadavo iš gunų įtakos, todėl nėra jokios prasmės juos pernelyg aukštinti ar kritikuoti.

Autorius: Teisinga mintis. Tikrai nereikia aukštinti tų, kuriems tai gali pakenkti. Tačiau visus religingus žmones, nepriklausomai nuo jų sąmonės lygio, visada reikia labai gerbti.

Skaitytojas: Jeigu kitų religijų kritika yra didelė nuodėmė, tai kaip galima demaskuoti tuos, kurie širdyje garbina ne Dievą, o kažką kita?

Autorius: Juos demaskuoja patys šventraščiai. Pavyzdžiui, Vedose aprašomos nepakartojamos Viešpaties savybės, o šventraščiuose visada būna nurodomas Jo atėjimas, kurį patvirtina astrologija. Ant Jo kūno yra visi dieviškieji ženklai, kurie taip pat nurodyti Vedose. Kai Dievas ateina į Žemę, Jis atlieka antžmogiškus darbus, kurių mūsų visatoje niekas nė iš tolo negali pakartoti. Jie taip pat aprašyti Vedose. Tarnaudami Dievui, daugelis žmonių jau Jo buvimo metu pasiekė dvasinį tobulumą. Vedose nurodyta labai daug požymių, bylojančių, kad į Žemę atėjo Pats Dievas. Mokslui, tiriančiam Aukščiausio Dievo Asmens savybes ir poelgius, skiriama labai daug dėmesio, todėl tikrai mokytas žmogus niekada nesuklys, ir matydamas, kad žmonės eina klaidingu keliu ir jau pradeda patirti neigiamas pasekmes, jis geranoriškai ir be pykčio pasistengs jiems paaiškinti jų klaidas.

Skaitytojas: Tikrai, kelias į dvasinę laimę erškėčiuotas. Palinkėkite man šiame kelyje niekada nepavydėti šventiems žmonėms ir išvengti įžeidimų.

Autorius: Linkiu, ko prašote ir galvoju, kad ir man jūsų palaiminimai nepakenks.

Skaitytojas: Jeigu aš turiu tokią galimybę – ką nors palaiminti, tai duodu jums savo palaiminimus, kad niekada neįžeidinėtumėte šventų žmonių, kokie bebūtų jų santykiai su Viešpačiu.

Autorius: Ačiū, dabar gal reziumuojame pokalbį.

Skaitytojas: O ką daryti, jeigu aš jau suspėjau įžeisti kokį nors šventąjį?

Autorius: Aš galvojau apie tai pakalbėti sekančiame mūsų susitikime, bet jūs, kaip visada, užbėgote man už akių.      

Išvada: netgi eidami keliu, vedančiu į dvasinę laimę, mes turime galimybę iš jo išklysti. Priežastis – mūsų nedorybingi poelgiai praeityje. Norint išvengti didelių nesėkmių, reikia pasisaugoti įžeidžiamo elgesio kitų žmonių, ypatingai šventųjų, atžvilgiu ir atkakliai laikytis dvasinės praktikos, miego, maitinimosi ir darbo režimo.

Tačiau sėkmė lydės tiktai tą, kuris supras, kaip svarbu bendrauti su išaukštintais žmonėmis ir su Viešpačiu, nuolankiai ir su meile kartojant Jo šventus vardus. Bendravimas su šventaisiais ir šventų vardų kartojimas tuoj pat pradeda šalinti nuodėmingus norus ir įkvepia toliau eiti į tiesą. Todėl tiems, kurie siekia dvasinės laimės, svarbiausia – rasti mokytojus ir bendražygius, einančius tuo pačiu keliu, kurie galėtų išaiškinti, kaip teisingai kurti savo santykius su Dievu.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis