Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Nesikeičia tik realybė.

(Šankara)

 

Dar prieš auštant mes patiriame didelę malonę – mūsų gerbiamas panditas susitarė, kad mums leis stebėti Nrisimhadevos maudymo ceremoniją. Aš ruošiuosi šiam įvykiui, skaitydamas Nrisimhadevai skirtas maldas Septintoje „Šrymadbhagavatam“ giesmėje.

„Mano brangus Viešpatie! O Aukščiausias Dievo Asmuo! Širdyje puoselėdamas materialius norus, aš ėjau tuo pačiu keliu, kaip ir visi, artindamasis prie tamsaus šulnio, knibždančio gyvatėmis. Tačiau Tavo tarnas Narada Munis (mano atveju Šryla Prabhupada) mielaširdingai priėmė mane savo mokiniu ir paaiškino, kaip pasiekti transcendentinį lygį. Todėl mano pirmučiausia pareiga – jam tarnauti. Argi galiu atsisakyti šios tarnystės?

Mano Viešpatie, Tau neegzistuoja tokios sąvokos, kaip aukščiausias ir žemiausias, todėl Tau nėra skirtumo tarp draugų ir priešų, gėrio ir blogio. Ir vis tik Tu duodi Savo palaiminimus kiekvienam žmogui priklausomai nuo jo tarnystės, panašiai kaip troškimų medis, neskirdamas aukščiausių ir žemiausių, kiekvienam duoda tokius vaisius, kokių jis nori“.

Mes sėdime gretimame kambaryje ir kaip pakerėti stebime pudžiarį. Visi jo judesiai kruopščiai atidirbti, ir aplamai visa maudymo ceremonija vyksta pagal konkretų planą. Tai ritualas, atliekamas nuo neatmenamų laikų ir kiekvieną kartą su tuo pačiu tikslumu. Šventikas be perstojo kartoja mantras.

Aš dar niekada nemačiau tokios gražios Dievybės. Ji – ne rankų darbo, Ji pati išėjo iš akmens. Nrisimhadevos galva pailga ir siaura, pečiai platūs, galinga krūtinė ir siauras juosmuo. Jis sėdi jogo pozoje, Jo gražios rankos delnais į viršų padėtos ant kelių.

Tačiau Jo kairė ranka kelia nuostabą. Ji labai plona, tiesiog kaip vinis! Šventikas įsitikinęs mums aiškina, kad ji tikrai kas metai darosi vis plonesnė, kol vieną dieną nuluš, o tada... Jis parodo į dvi viršukalnes, kurios, kaip nurodyta senovinėje pranašystėje, užgrius Alakananda Gangos slėnį ir tada Badrinathas bus nepasiekiamas.

„Aš patekau į gimimų ir mirčių ratą, ir dabar, kaip sunkiai sužeistas dramblys, baimingai laukiu mirties valandos. O Lakšmi-Nrisimha! Jūs šalinate visas kliūtis! Ištieskite man Savo rankas ir gelbėkite mane. Jūs glūdite širdyse tokių atsidavusių asmenybių, kaip Prahlada, Narada, Parašara, Pundarika ir Vjasa. Jūs išpildote visus bhaktų norus. O Lakšmi-Nrisimha! Ištieskite man Savo rankas ir gelbėkite mane“.

Šį himną parašė Šankara. Čia jis lygina save su bite, ropinėjančia lotosinėmis Lakšmi-Nrisimhos pėdomis. Jis žada, kad tie, kurie su atsidavimu Šry Hari kartos himno žodžius, gaus išsivadavimą ir pasieks lotosines Viešpaties pėdas.

Mūsų džipas kažkokiu stebuklingu būdu pasiekė Jošimathą ir dabar stovi po mūsų langais. Nesitikėjome jo taip greitai sulaukti, bet šioje pasakiškoje šalyje labai greitai pripranti prie visokių stebuklų.

Devintą valandą ryto nusprendžiame važiuoti į Tapovaną, nuostabiai gražų kalnų slėnį, kur nuo seniausių laikų rinkdavosi išminčiai. Pakeliui matome kalną be viršūnės, vietoje jos – plokščias paviršius, tarytum ten būtų NSO nusileidimo aikštelė. Tačiau pusdieviams ji nereikalinga, jie keliauja erdve be jokių mechaninių aparatų. Net Žemės jogai moka išskaidyti savo kūnus į atomus ir paskui juos surinkti kitoje vietoje, esančioje už tūkstančių kilometrų. Aikštelėje, kurią mes dabar matome, renkasi jogai ir mistikai, o senovėje ten rinkdavosi pusdieviai.

Važiuojame toliau, prie karštųjų sieringų šaltinių. Prieiname prie pat jų. Mūsų panditas pasakoja, kad jogai čia verdasi daržoves, o žiemą, jeigu kas nors peršala, iš čia ima karštą vandenį arbatai, kompresams... Krišna nepalieka savo jogų likimo valiai.

Staiga pro mus pravažiuoja sunkvežimis, paskui kitas, trečias. Jie pilni žmonių, kurie garsiai šūkčioja kažkokius lozungus. Paskui mus apsupa moterys su transparantais. Į mano klausimą, ką visa tai reiškia, atsako, kad gretimame kaime vyksta mero rinkimai, o šitos moterys priklauso feminisčių organizacijai, kuri pasisako prieš vieną iš kandidatų. Taigi niekur kasdieninis ir dvasinis gyvenimas taip nepersipina, kaip Indijoje.

Tęsiame kelionę toliau. Greitai panditas prašo vairuotojo sustoti, ir mes išlipame. Jis parodo į apačioje kunkuliuojančią Gangą ir sako:

– Štai ten aš ir mano mokiniai kasmet atliekame dideles aukojimo apeigas.

Po kurio laiko mes pasiekiame nežinomą šaltinį. Aš ir daktaras Aurelijus norime išsimaudyti, bet vanduo pernelyg karštas. Tada nusprendžiame paieškoti tinkamą vietą. Žemė padengta matine plėvele, kuri susidarė iš vandens su didele sieros koncentracija. Aš einu priekyje, daktaras Aurelijus iš paskos. Staiga pasigirsta riksmas, aš išsigandęs atsisuku ir matau, kaip daktaras žemyn galva lekia į man nematomą bedugnę. Apimtas siaubo, aš, tolydžio paslysdamas, kapstausi į viršų. Ten, kur aš stovėjau, viskas atrodė taip, tarytum daktaras būtų paprasčiausiai nušokęs į apačioje tvyrantį slėnį. Ačiū Dievui, randu jį netoliese gulintį ant šono. Jį tarytum pagavo kažkokios nematomos rankos. Daktaras prarado sąmonę, bet dabar po truputį atsigauna. Pas jį subraižytas pilvas, taip pat skauda pakaušį, tačiau nieko rimtesnio nėra. Jis tik labai išsigando.

Sėdėdamas ant žemės, galvoju, koks paslaptingas dalykas yra gyvenimas. Jį visada lydi mirtis, kuri kartais būva taip arti. Argi nenuostabu, kad bet kurią akimirką tu gali viską prarasti! Mirtis sufleruoja, kad turime mokytis neprisirišimų, taigi jos dėka galima niekada neužmiršti žemiškos būties laikinumo.

Prieš kelis metus vienas mano aštuoniasdešimtmetis draugas prieš mirtį štai ką parašė: „Gyventi – vadinasi palaipsniui atsižadėti prisirišimų, kol pagaliau ateis laikas didžiausiam – gyvybės – atsižadėjimui“.

Tiems, kurie išmoko taip atsižadėti, mirtis nepasirodys problema. Tačiau žmogui, prisirišusiam prie šio pasaulio, mirtis yra didžiausia tragedija, nes ji vienu mostu sugriauna visas iliuzijas.

Daktaras Aurelijus laikosi šauniai. Jis nori pasidaryti išvadas iš šio įvykio, ir aš jam cituoju Kjerkegorą: „Jeigu tave neramina gyvenimo kelių įvairovė, eik pas mirusius – ten, kur visi keliai sueina į vieną: bus lengviau rinktis“.

Grįžęs viešbutin, išeinu į verandą ir žiūriu į Nrisimhadevos šventyklą. Kieme stovi Atmananda ir mojuoja man ranka. Ach taip, juk šventikas mus pakvietė pasivaišinti prasadu!

Šventikas mus pasitinka ir vedasi į vidų. Lubos labai žemos, kad žiemą ilgiau išsilaikytų šiluma. Mus pasodina ant plūktų grindų ir vaišina šafraniniais ryžiais. Baigiant valgyti, aš prašau šventiko papasakoti (Atmananda vertėjas), kodėl Nrisimhadevos ranka kiekvienais metais darosi vis plonesnė. Dievybės kūnas taip proporcingai sudėtas, ir tokia plona ranka kažkiek šokiruoja.

Šventikas abejoja, ar pasakoti man šią paslaptį, bet galų gale ryžtasi.

Ši Dievybė globoja didį išminčių Šankarą. Sulaukęs septynerių metų, jis davė atsižadėjimo įžadus ir jaunystėje išvaikščiojo visą Indiją, disputuose įveikdamas įvairių filosofinių mokyklų atstovus. Debatų pagrindas buvo šventraščių temos, ir veikė toks nerašytas įstatymas, kad nugalėtasis tapdavo nugalėtojo mokiniu arba turėdavo nusižudyti.

Šankara niekada nepralaimėdavo. Savo pergalingame kelyje jis apsilankė Benarese, kur į žodinę dvikovą iškvietė vieną iš vietinių filosofų, Madanamišrą. Tačiau tas neatsilaikė prieš Šankaros argumentus ir buvo priverstas pasiduoti. Tačiau priekin išėjo jo žmona ir tarė Šankarai:

– Palauk! Tu dar nenugalėjai, nes dar nekalbėjai su manimi – o juk aš jo žmona, antroji pusė.

Šankara nustebo: „Ar gali žmona būti mokytesnė už savo vyrą?“ Paskui jis paklausė, kokia tema ji nori su juo diskutuoti. Ji atsakė:

– Pakalbam apie „Kama-sutrą“.

Šankarai toks pasiūlymas buvo didelis netikėtumas, nes jis gyveno celibate. Tačiau „Kama-sutra“ buvo Vedų dalis, ir jis privalėjo priimti iššūkį. Tačiau kaip laimėti ginčą, neturint reikalingo praktinio patyrimo?

Šankara ėmė įtemptai galvoti. Nejaugi dėl tokių niekų jo misijai ateis galas? Tačiau paskutiniu momentu jis kai ką sugalvojo ir paprašė duoti jam mėnesį laiko pasiruošti. Madanamišros žmona, nenujausdama klastos, sutiko, nes žinojo, kad Šankara davė įžadą visą gyvenimą laikytis celibato.

O Šankara nuėjo pas savo mokinius ir davė jiems tokį nurodymą:

– Aš laikinai paliksiu šį savo fizinį kūną, nes turiu pabūti kitame. Man reikia mokytis „Kama-sutros“ teorijos ir praktikos. Visą tą laiką saugokite mano kūną, kad niekas į jį neįsikraustytų. Jeigu man nelemta bus grįžti atgal, sudeginkite jį, kad niekas negalėtų juo pasinaudoti savanaudiškais tikslais.

Mokiniai labai nusistebėjo, tačiau, matydami, kad tai labai svarbu jų dvasiniam mokytojui, buvo priversti pasižadėti.

Šankara paliko savo fizinį kūną, kurį nuo to laiko saugojo ne mažiau kaip trys žmonės, ir mistinių galių dėka įsikėlė į neseniai mirusio karaliaus kūną, kurį kaip tik nešė kremuoti; šis kūnas idealiai tiko „Kama-sutros“ studijoms. Kaip nustebo gedintys giminės bei artimieji, kai miręs karalius staiga atsisėdo neštuvuose ir ėmė trintis akis. Naujiena greitai pasklido po visą karalystę – karalius paslaptingu būdu grįžo iš mirusiųjų karalystės.

Šankara tuoj pat nuėjo į rūmus, išstudijavo „Kama-sutrą“ ir pradėjo ją praktikuoti su karalienėmis, kurios negalėjo atsidžiaugti, kad vėl gali smagintis su savo vyru.

Tris savaites viskas ėjo kaip svietu patepta, tačiau vėliau pas vieną iš protingesnių ministrų sukilo įtarimai. Stebėdamas iš mirusių prisikėlusį karalių, jis suprato, kad čia ne tas buvęs valdovas, bet kažkoks kitas, labai aukšto sąmonės lygio žmogus. Ir šis žmogus labai patiko ministrui – jam net labiau norėjosi tarnauti šitam karaliui, negu ankstesniam. Ministras šiek tiek žinojo magiją ir suprato, kad karaliaus kūne dabar yra kažkokia asmenybė, laikinai palikusi savo fizinį kūną. Jam tapo aišku, kad ta asmenybė yra šventasis išminčius, kuris savajame kūne negalėjo pasisemti karališko gyvenimo patyrimo, todėl įsikraustė į svetimą kūną.

Nenorėdamas prarasti tokio valdovo, ministras nusprendė šventajam sutrukdyti grįžti į savo tikrąjį kūną. Reikėjo suieškoti, kur tas kūnas yra, ir ypatingu būdu jį sunaikinti.

Kitą rytą ministras išruošė būrį kareivių paieškai, kuri ilgai netruko – miške jie užtiko Šankaros mokinius, saugančius kažkokį numirėlį. Kai tik jie išgirdo apie kareivių ketinimus, tuoj pat sukūrė laužą ir su ašaromis akyse paguldė į jį savo mylimo mokytojo kūną.

Tuo metu Šankara kalbėjosi su viena karaliene. Staiga jis pajuto didelį nerimą, tarytum kažkokia nelaime padvelkė. Šankara suprato, kad jo laikas karaliaus kūne baigiasi, kuris tuoj pat ir nukrito be gyvybės ženklų prie karalienės kojų.

O mokiniai pastebėjo, kad į jų mokytojo kūną grįžta gyvybė, ir skubiai ištraukė jį iš laužo. Kūnas beveik nenukentėjo, tik (čia šventiko akys plačiai prasivėrė) viena ranka buvo labai stipriai apdegusi.

Mes klausomės, užgniaužę kvapą.

– Bet kaip tai susiję su Dievybe?

– Tuoj papasakosiu, – sako šventikas ir tęsia.

Šankara vėl susitiko su nugalėto išminčiaus žmona, ir su tokiu išmanymu kalbėjo apie seksą, kad moteris greitai pripažino savo pralaimėjimą ir kartu su vyru tapo Šankaros mokiniais. Vienok, tokia pergalė buvo apmokėta sužalota ranka.

O paskui atsitiko štai kas: greitai po šių įvykių Šankarai apsireiškė jo globėjas ir sargas Šry Nrisimhadeva, kuris pasakė:

– Šankara, tu pašauktas įtikinėti žmones, todėl negerai turėti kažkokius trūkumus. Aš nusprendžiau tavo nudegimus pasiimti Sau ir taip apreikšti Savo dieviškąją lilą. Savajame Nrisimhadevos pavidale, kuriame Aš priimu tavo garbinimą Jošimathe, Aš su pasididžiavimu nešiosiu šias žaizdas, tačiau ta ranka darysis vis plonesnė. Tą dieną, kai ji galų gale nuluš, Badrinathas bus visam laikui atkirstas nuo pasaulio ir maldininkų, nes kalnų akmenys užvers kelią per slėnį.

Dabar jūs suprantate?

Mes sužavėti – viena iš svarbiausių Krišnos savybių, kurias jis apreiškia šiame pasaulyje, yra ta, kad Jis saugo Savo atsidavusius tarnus. Dėl šios priežasties Jį dar vadina Bhakta-vatsala, kas reiškia „bhaktų draugas“.

Mes dar pasinėrę į savo mintis, kai staiga vidiniame šventyklos kiemelyje išgirstame garsiai kalbant. Tai karštai diskutuoja du brahmanai su didžiulėmis tilakomis ant kaktų. Jie kalba sanskritu, o mes šypsomės ir jaučiamės taip, tarytum klausytumės disputo, vykusio prieš kelis šimtus metų.

Paskui mes važiuojame džipu į Rudraprajagą, ir Atmananda mums dar pasakoja apie Šankarą.

Jis gimė 788 metais mažame Pietų Indijos kaimelyje. Sulaukęs dešimties metų, jis jau buvo išsilavinęs jaunas genijus, nes perskaitė visus šventraščius ir laisvai galėjo juos cituoti žodis žodin. Daugeliui jis parašė savo komentarus, kuriuose buvo tokios gilios mintys, kad jų paklausyti ateidavo išminčiai iš visos Indijos. Jis buvo dar vaikas, kai mirė jo tėvas, ir tai jam atvėrė akis į materialios egzistencijos trumpalaikiškumą bei davė impulsą atsižadėti materialaus pasaulio.

Šeimoje jis buvo vienintelis vaikas. Motinai po vyro mirties jis buvo vienintelis džiaugsmas, todėl ji nenorėjo, kad jis duotų atsižadėjimo įžadus ir išeitų iš namų. Tačiau berniukas turėjo svarbesnę misiją. Jis norėjo grąžinti Vedas savo tėvynainiams, kurių dauguma laikėsi budizmo principų. Šiuo tikslu jis kviesdavo juos į filosofinius disputus. Tais laikais tai buvo tradicinis metodas surasti pasekėjų.

Tačiau be motinos sutikimo Šankara negalėjo atsižadėti pasaulio. Tada jis sugalvojo ją pergudrauti. Vieną rytą, kai jie maudėsi Gangoje, berniukas ėmė šaukti:

– Mam, krokodilas! Mirštu! Ar galiu dabar atsižadėti?

Motina persigando, pamačiusi krauju nusidažiusį vandenį. Iš sielvarto ir baimės netekusi galvos, ji sušuko:

– O, taip, taip, taip, bet kokią reikšmę tai turi dabar... tik nemirk!

Tą pačią akimirką krokodilas išnyko, vandenyje neliko kraujo, o Šankara sveikas ir gyvas išlipo ant kranto. Vargšė mama buvo pritrenkta. Gal jai viskas tik pasivaideno? Jeigu taip, tai kas čia suorganizavo tą renginį? Atsakymas paprastas – šventos asmenybės žodžiai visada išsipildo. Žmogaus, kuris nė karto gyvenime nesumelavo, žodžiai turi nepaprastą galią. Kai Šankara ėmė šaukti, kad jį užpuolė krokodilas, ši scena visu baisumu iškilo prieš jo motinos akis. Ji suprato, kad nesugebės sulaikyti sūnaus, tai tik paprašė jo palaiminimo:

– Tu dabar išeisi, bet prašau, nepalik manęs visam laikui.

Ir Šankara pažadėjo:

– Mama, kai tik tau manęs prireiks, pagalvok apie mane, ir aš tuoj pribūsiu.

Šankara ištesėjo savo pažadą. Kai motina gulėjo mirties patale, ji panorėjo, kad šalia būtų sūnus, ir Šankara tuoj pat atsirado prie jos ir padėjo susiruošti į paskutinę kelionę.

Nuostabūs Šankaros sugebėjimai, pavyzdžiui, jo atmintis, ir dabar yra mėgstama pokalbių tema. Kartą sudegė vienas labai svarbus manuskriptas. Kopijos nebuvo. Šankara, kuris tik kartą matė tą supleškėjusį tekstą, žodis žodin jį persakė savo mokiniui. Tekstas išlikęs ir dabar.

Mistinės Šankaros galios taip pat gerai žinomos. Kartą jis, būdamas prie upės, pašaukė savo mokinį Sanandą, kuris buvo kitame krante. Tačiau buvo liūčių sezonas, upė pašėlusiu greičiu nešė savo vandenis, ir Sananda negalėjo, kaip įprastai, jos perplaukti. Tačiau jis besąlygiškai tikėjo savo mokytoju ir jau norėjo šokti į upę, kai staiga ant vandens pamatė lotoso žiedus, virtine besidriekiančius į kitą krantą. Jis užlipo ant vieno žiedo, paskui ant kito ir taip perėjo upę. Po to jį pradėjo vadinti Padmapada, lotosinės pėdos.

Dar vieną savo antžmogišką savybę Šankara pademonstravo, kai mirė jo motina. Jos kūną jis sudegino mistine ugnimi, kuri išsiveržė iš jo pakeltų rankų.

Kol mes važiuojame didingomis kalnų vietovėmis su šimtais upelių, aš mąstau apie tai, ką dabar išgirdau.

Šankara taip pat praėjo visą atsisveikinimų kelią. Norėdamas atlikti savo misiją, jis davė atsižadėjimo įžadus. Savo kelionėje aš nuolatos susiduriu su atsižadėjimo pavyzdžiais, tai panašu į muzikinės kompozicijos temą, besikartojančią įvairiausiomis variacijomis.

Kai įvažiuojame į Rudraprajagą, pirmiausia susitinkame gražią indų mergaitę. Ji stovi šalikelėje, atidžiai nužvelgdama kiekvieną pravažiuojančią mašiną. Vos pamačiusi mus, iš džiaugsmo ima verkti. Vairuotojas sustabdo, ir mūsų panditas švelniai ištaria savo dukters vardą. Kelionėje jis užtruko kiek ilgiau, nei buvo manyta. Mes atsisveikiname ir širdingai dėkojame už pagalbą, už tai, kad kelionėje jis labai praturtino mūsų gyvenimo supratimą. Žiūrėdamas, kaip jis su dukra eina keliu, o paskui kabančiuoju tiltu, aš pajuntu šviesų liūdesį. Mus palieka žmogus iš kito pasaulio, vedęs mus nežinomais takais. Jis kurį laiką buvo su mumis, o dabar grįžta namo. Kitoje tilto pusėje jis atsisuka ir pamojuoja mums, o jau kitą akimirką jį paslepia džiunglės.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis