Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Norėkite gerų vaikų!

 

Jeigu vaikai laukiami, jie netrukdo. Mylėkite juos, bet be prisirišimo, nes tada viską sugadinsite. Vaikai nėra mūsų nuosavybė, jie – dvasinės esybės ir priklauso Dievui. Visi jie turi savo likimus. Egoistiškas tėvų prisirišimas prie savo vaikų dažnai baigiasi liūdnai. Štai viena istorija.

Mūsų kaimynai turėjo du vaikus – berniuką ir mergaitę. Aš dar nėjau į mokyklą, o jų sūnus jau buvo paskutinėje klasėje. „Šaunus vaikinas, – sakė mokytojai, – gera galva, auksinės rankos, tik mokytis nenori. Jūs, tėvai, privalote padaryti iš jo žmogų!“ Abu – ir tėvas, ir motina – buvo baigę aukštąsias mokyklas ir suprato, kaip svarbu mokytis, todėl sūnų prigriebė. „Jeigu gerai nesimokysi, visą gyvenimą kasi griovius arba šoferiausi. Tu privalai įstoti į institutą, supratai?“ Santykiai tarp sūnaus ir tėvų darėsi vis labiau įtempti. Vaikinas ilgai ir nuolankiai tylėjo, bet palaipsniui pradėjo tyliai, su kreiva šypsenėle, atsikalbinėti: „Gerai, kasiu ir vairuosiu...“ Tėvai įsiusdavo ir galiausiai pradėjo jį mušti, sakydami: „Tu asilas, bukagalvis, mes išmušime iš tavęs kvailystes!“ Ėjo laikas, ir jau visas namas žinojo, koks blogas tas vaikinas, nes neklauso savo tėvų.

Ir štai kartą vaikinas pakėlė maištą. Prisimenu, kaip tai buvo baisu. Jis pabėgo iš namų ir mokykloje daugiau nesirodė. Vienok mūsų miestelis buvo mažas, ir miliciją jį greitai surado. Dabar jo statusas visiems buvo visiškai aiškus – eilinis niekšas! Tačiau tėveliai nenuleido rankų: „Arba mokysies, arba padvėsi! Mes tavęs nešersime!“

Vaikinas pradėjo rūkyti, ir kartą parėjo girtas. Niekas nežinojo, iš kur jis ėmė pinigų. Tačiau su mokslais buvo pabaigta visam laikui. Visi aikčiojo: „Vargšai tėvai! Ne sūnus, o Dievo bausmė!”

Tėvai jį kažkaip įdarbino, vairuotoju. Jam davė kažkokį laužą, kurį jis nepaliaujamai remontavo ir visą laiką buvo purvinas nuo galvos iki kojų. Vaikai jį visaip erzindavo, bet jis kentėjo. Ir pirmą savo atlyginimą atidavė tėvams, tikėdamasis jų malonės. Tačiau jie norėjo šviesesnės ateities sūnui. Antrą atlyginimą vaikinas pragėrė. Ir trečią. O paskui jį išmetė iš darbo – už pravaikštas.

Galiausiai tėvai nusprendė jį apvesdinti. Rado neblogą merginą, kuriai taip pat rūpėjo padaryti iš jo žmogų. Po mėnesio jis ją primušė, ir daugiau aš jos nemačiau. O vaikinas pradėjo reguliariai gerti. Kai tėvai jį užrakino kambaryje, jis iššoko pro langą iš antro aukšto.

Paskui mūsų šeima persikėlė kitur, bet po daugelio metų likimo dėka mes vėl tapome kaimynais. Tas vaikinas namuose jau negyveno, jis aplamai neturėjo nei pastovios gyvenamos vietos, nei pastovaus darbo. Tėvai stengėsi apie jį nekalbėti. Bet kartais, kai tėvo nebūdavo namuose, jis ateidavo. Pažiūrėti tai buvo ramus žmogus, tik baisiai nekenčiantis tėvo ir motinos. Atėjęs reikalaudavo iš motinos pinigų, ir kai ji sakydavo neturinti, paimdavo skustuvą ir, prikišęs jai prie veido, pakartodavo: „Duok pinigų“. Motina šaukdavosi pagalbos. Taip tęsėsi ilgai. Bet kartą jis pradingo. Buvo žiema, ir niekas, net draugai, nežinojo, kur jis.

Kartą jo tėvas atėjo pas mus ir paprašė leisti paskambinti telefonu. Jis skambinėjo po ligonines ir pagaliau vienos jų lavoninėje rado sūnų. Tokia štai šitos istorijos pabaiga. Vargšas vaikinas girtas sušalo kažkokiame rūsyje. Šiame gyvenime jam buvo lemta patirti tėvų prisirišimą, bet meilės negavo iš nieko.

„O mano brangus Viešpatie, kada mano akys pasipuoš nepaliaujamai srūvančiomis meilės ašaromis, kartojant Tavo šventą vardą?“

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis