Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Niekada nevėlu melstis


Vieną dalyką vertinu keliaudamas Rusijoje - tai, kad visuomet prisimenu, jog šis pasaulis yra nelaiminga vieta. Vėl ir vėl man primenama, kad būčiau rimtas ir susitelkčiau atlikdamas atsidavimo tarnystę. Rusija priklauso Didžiajam Aštuonetui, tačiau gyvenimas čia sunkus, įskaitant politinę ir ekonominę padėtį bei orą.

Man apie tai vėl buvo priminta oro uoste, kai skridau iš Maskvos. Matadži paprašė manęs numaldyti sielvartą: jos trejų metukų dukrytė neseniai nuskendo upėje netoli namų. Mažoji mergaitė visus žavėjo savo dainavimu. Nors ji turėjo kalbos defektą ir negalėjo taisyklingai kalbėti, Harė Krišna ji dainuodavo tobulai ir akimirksniu išmokdavo sudėtingas melodijas.


Širdis plyšo iš skausmo dėl kitos matadži, kai ji papasakojo, kad jos septyniolikos metų dukrą Višaką prieš keletą metų pagrobė Maskvos gatvėse, ir nuo to laiko jos niekas nematė. Policija įtaria, kad tai padarė organizuoti nusikaltėliai, kurie visame pasaulyje grobia ir pardavinėja jaunas moteris kaip sekso verges. Mačiau, kaip Višaka augo Maskvos gurukuloje, kai ji dar buvo maža mergaitė, ir negalėjau įsivaizduoti mielesnio, nuoširdesnio bhakto. Guodžiau jos mamą, bet likau labai sukrėstas.

 
Taip pat kalbėjausi su keturiasdešimtmečiu bhaktu, kuris buvo subjaurotas po automobilio avarijos.

- Mano širdis apsilieja krauju dėl šių bhaktų, - pasakiau Utama-šlokai das, kai lėktuvas pakilo į Baku, Azerbaidžaną.


- Žinau, Guru Maharadža, - pasakė jis. – Tai viena iš priežasčių, dėl ko bhaktai Rusjoje vertina jus ir jūsų dvasios brolius už tai, kad nepaisydami daugybės nepatogumų čia apsilankote.


- Norėčiau padaryti daugiau, kad galėtume jiems pagelbėti, - pasakiau.


- Darote daug, suteikdami jiems dvasinių žinių, - pasakė Utama-šloka.


- Tačiau tai nepadės Višakai, - pasakiau. – Iki šiol jaučiuosi sukrėstas šio įvykio. Tai vienas iš baisiausių dalykų, nutikusių bhaktui, apie kuriuos esu girdėjęs.


- Matau, kaip tai jus paveikė, - pasakė Utama-šloka.


- Ne vien tik tai, - pasakiau, - dar esu pavargęs. Keliaujame septynias savaites. Prieš tai pamokslavau Pietų Afrikoje ir Jungtinėse Valstijose. Ilgą laiką neturėjau geros pertraukos. Norėčiau vykti į Vrindavaną ir kurį laiką skaityti bei kartoti mantrą. Gal galėtume pratęsti šį turą vėliau.


- Prašau atleisti man, Guru Maharadža, - pasakė jis, - tačiau daug bhaktų laukia miestuose, kuriuose žadėjome lankytis, taip pat suruošta daug programų. Negalime dabar visko nutraukti.

Akimirką pagalvojau.

- Tu teisus, - pasakiau. – Turime tęsti.

- Jei tai paguostų, - pasakė jis, - laikoma, kad Baku, prie Kaspijos jūros, išminčius ir pradžapatis Kašjapa munis turėjo savo ašramą. Tai pasakė Šrila Prabhupada, aptikau tai vakar ir laukiau progos apie tai pasikalbėti su jumis.


Jis padavė man savo kompiuterį, ir aš pradėjau skaityti: “Kaspijos jūra buvo Kašjapa munio vieta. Iš vardo Kašjapa kilo žodis Kaspija. Panašiai seniau Afganistano sostinė vadinta Gandharu, o dabar vadinama Kandaharu”. [Paskaita, Los Andželes, gegužės 7, 1973]


- Guru Maharadža, - pasakė Utama-šloka švelniai, - kol būsime Baku, galėsite maudytis jūroje ir neturėsite daug rūpesčių. Dvasiniam įkvėpimui galėsime aplankyti senovinę dykumoje esančią vedinę šventyklą, vadinamą Ugnies šventykla. Rašėte apie ją dienoraštyje, kai lankėtės ten prieš daugelį metų. Bhaktai Baku papasakojo man, kad senovėje ji buvo piligrimystės vieta. Piligrimai iš Indijos keliaudavo tris tūkstančius kilometrų, kad ją aplankytų.

- Gerai, - pasakiau, - pailsėsiu, o tada nuvyksime į šventyklą. Norėčiau ten pasimelsti už Višaką.


Kai atskridome į Baku oro uostą, turėjau laukti dvi valandas, kol gavau vizą, nes jas išduodantis vyras pietavo. Kai jis grįžo, padaviau jam savo pasą ir anketą vizai gauti.


- Kur jūsų dvi nuotarukos? – paklausė jis.


- Nuotraukos? – savo ruožtu paklausiau aš. – Kokios nuotraukos? Jūsų puslapyje nebuvo nieko rašoma apie tai, kad reikia nuotraukų.


- Nėra nuotraukų, nebus vizos, - pasakė jis griežtai.


- Tačiau aš neturiu nuotraukų, - pasakiau. – Gal galima būtų ką nors padaryti?


Nežymi šypsena pasirodė jo veide.

- Žinoma, - atsakė jis. – Mano šalyje visuomet yra būdų, kaip sutvarkyti tokius reikalus.

Galiu prisiekti, kad mačiau jo akyse dolerio ženklus, kai padaviau “paaukojimą”.


- Matote? – paklausė jis. – Sunkumas įveiktas.


Utama-šloka ir aš po to laukėme imigracinėje eilėje, kad mūsų pasus užantspauduotų. Prie langelio sėdėjo moteris, galvą apsirišusi juoda skara. Ji pažvelgė į mane ir nusišypsojo.

 

- Pone, ar esate iš Ugnies šventykos? – paklausė ji.

To nesitikėjau ir turėjau akimirką pagalvoti.

 

- Kodėl…na… Taip, pone, - atsakiau, - esu susijęs su Ugnies šventykla. Tai dalis mūsų tradicijos, o aš čia keliauju kaip piligrimas.

- Nuostabu, - pasakė ji ir užantspaudavo mano pasą.


Kai stovėjau laukdamas Utama-šlokos, kurį tikrino prie kito langelio, išgirdau jo pokalbį su imigracijos atstovu.


- Kokiai organizacijai priklausote? – paklausė pareigūnas, žiūrinėdamas jo pasą.


- Harė Krišna judėjimui, - atsakė Utama-šloka.


Vyras pakėlė galvą ir nusišypsojo.

- O? – pasakė jis. – Ar turite knygų?

Utama-šloka atrodė sumišęs.


- Harė Krišna knygų, - pasakė pareigūnas. – Prieš daugelį metų nusipirkau vieną knygą gatvėje. Ji stulbinanti. Nuo to laiko ieškau dar.


- Tiesiog nurodykite savo adresą, - pasakė Utama-šloka. – Aš išsiųsiu keletą knygų paštu.


Pareigūnas užrašė savo adresą ir uždėjo spaudą į pasą.


Kai ėjome atsiimti bagažo, pažvelgiau į Utama-šloką ir pradėjau kikenti.

- Žinai, - pasakiau, - tai buvo pats neįprasčiausias imigracijos patikrinimas per visus mano keliavimo metus.

Už terminalo mus pasitiko grupė bhaktų, kurie nulydėjo mus prie automobilio. Pakeliui į miestą tyrinėjau vaizdus ir pastatus, kad pajusčiau šalį, taip darau dažnai, kai atvykstu į naują vietą. Važiavome nauju greitkeliu su gražiais barjerais ir architektūriniais ornamentais, tačiau nepastebėjau nei vieno ženklo, rodančio greičio apribojimą.

Kaip tik tuo metu mus pralenkė policijos automobilis su kaukiančia sirena, jis davė ženklą  sustoti prieš mus važiavusiam automobiliui.


- Kas vyksta? – paklausiau vairuotojo.


- Anas vyras viršijo greitį, - atsakė jis.


Nusijuokiau.

- Kaip gali žinoti, ar viršiji čia greitį? – paklausiau. – Nėra ženklų, rodančių greičio apribojimą.

- Riba yra devyniasdešimt kilometrų per valandą, - pasakė vairuotojas, - tačiau miestas sąmoningai to neskelbia, kad galėtų imti baudas iš žmonių ir didinti biudžeto pajamas.


Toliau kalbėjau su kitu bhaktu.

- Kai buvau čia paskutinį kartą, - pasakiau, - mūsų pamokslavimas buvo apribotas. Ar kas nors pasikeitė?

- Taip, - pasakiau. – Mums niekada nebuvo duotas leidimas rengti harinamą ar viešas programas, tačiau mums leista platinti knygas visoje šalyje. Dabar mums leidžiama jas platinti tik tai Baku.


- Tai neįprasta, - pasakiau.


- Šis apribojimas taikomas ne mums vieniems, - pasakė jis. – Valdžia nori kontroliuoti bet kokią propagandą ar bandymus į kitą tikėjimą atversti kaimus ir miestus, visa tai dėl mudžechedinų įtakos iš Dagestano. Jie pamokslauja fanatiškus dalykus, kurie nesiderina su čionykšte liberalia musulmonų bendruomene.

- Moterys nenešioja burkos, - tęsė jis, - vyrai ir moterys laisvai bendrauja, o moterys turi balso teisę. Vis dėl to tai musulmoniškas kraštas, su musulmoniškais papročiais, taigi mes džiaugiamės, kad mums bent jau leidžiama platinti knygas ir pamokslauti kongregacijai. Turime savo šventyklą ir apie tris šimtus bhaktų.


Jis nusišypsojo ir truputį nuleido akis.

- Jūs pirmasis vyresnis bhaktas, apsilankęs pas mus daugiau nei po metų pertraukos, - pasakė jis. – Ar norėtumėte ką nors ypatinga padaryti, neskaitant šventyklos programų?

- Taip, - atsakiau. – Norėčiau nuvykti piligrimystės į Ugnies šventyklą.


Jis linktelėjo.

- Čia mes ją vadiname Atešgahu, amžinąja liepsna, - pasakė jis. – Iš tikrųjų tai vieta pusdievių garbintojams. Jogai čia garbino Agnidevą ir atliko askezes. Tai nebuvo vaišnava tirtha.


- Iš tiesų tai buvo, - pasakiau aš. – Atlikau keletą tyrimų po paskutiniojo apsilankymo čia. Vokiečių geologas, vardu Eichvaldas, lankė šventyklą devynioliktojo amžiaus pabaigoje. Jis parašė, kad čia buvo garbinti Viešpats Ramačandra ir Viešpats Krišna. Vokiečių poetas Frederikas Bodenstedtas, kuris lankėsi šventykoje 1847, aprašė Višnu kaip pagrindinę dievybę.

- Be to, - tęsiau, - Šrila Prabhupada sakė, kad netoli nuo čia buvo išminčiaus Kašjapa munio ašramas. Kitoje vietoje nurodyta, kad jis nusiplovė rankas Kaspijos jūroje po to, kai jo žmona Diti pagimdė Hiranjakašipu ir Hiranjakšą. Kašjapa buvo Upendros, Aukščiausiojo Dievo Asmens, tėvas ir jis taip pat Garudos, milžiniško paukščio, nešančio Viešpatį Višnu ant savo nugaros, tėvas. Jis ir daugelio pusdievių tėvas. Laikau šią vietą šventa piligrimystės vieta. Noriu ten nuvykti ir gauti įkvėpimą tęsti pamokslavimą bei pasimelsti už sielą atsidavusios merginos, kurios žiauri lemtis persekioja mane.


Tą vakarą dalyvavome nuostabioje programoje šventykloje. Tai ISKCON`o centras, bet turi musulmoniškos kultūros bruožų, svalvingi persiški kilimai ant sienų ir grindų, arabiškais tekstais išrašinėtos gėlių vazos. Moterys dėvi sarius, pasiūtus iš vietinės medžiagos, raštai primena musulmonų piešinius, matytus kitose vietose. Netgi Gaura-Nitai dievybių drabužėliai turi musulmoniško atspalvio.


Tačiau su niekuo nesupainiosi Krišnos šventųjų vardų garso, sklindančio tiesiai iš Goloka Vrindavano, kai bhaktai nesivaržydami giedojo ir šoko. Po kirtano bhaktai susispietė priekyje, o aš dalinau baklavą, vietinį saldumyną iš plonos tešlos, riešutų ir medaus.


Tačiau nepaisant nuostabaus bendravimo ir pašėlusio kirtano, tą naktį sapnavau kraupų sapną: keturi barzdoti vyrai per prievartą gatvėje sodino moterį į automobilį.


- Kur ją vežate? – sušukau.


- Ne tavo reikalas! – šiurkščiai atsakė vienas iš vyrų. – Ji dabar mūsų!


Atsibudau visas apsipylęs prakaitu ir daugiau nebeužmigau. Įėjau į internet ir sužinojau, kad žmonių grobimas trečia pagal populiarumą nusikaltimų rūšis pasaulyje. Kiekvienais metais daugiau nei aštuoni šimtai tūkstančių vyrų, moetrų ir vaikų pagrobiama ir parduodama prostitucijai arba priverstiniams darbams.


Iš karto po pusryčių paprašiau Utama-šlokos paruošti automobilį, kuris nuvežtų mus ir mažą grupelę bhaktų į Ugnies šventyklą.


- Dabar? – paklausė Utama-šloka. – Tačiau ji dykumoje, netoli naftos telkinių, o jūsų šiandien dar laukia keletas programų.


- Nieko tokio, - atsakiau, - tačiau pirmiausia norėčiau aplankyti tą šventyklą.


Sulipome į džipą ir po valandos buvome netoli naftos telkinių. Nustebau, kai pamačiau senovinę techniką ir tai pasakiau vienam iš vietinių bhaktų.


- Rusai čia pradėjo naftos gavybą daugiau nei prieš šimtą metų, - pasakė jis. – Dėl to natūralūs dujų klodai po žeme laipsniškai išseko.


- Jogai, kurie vis dar garbino ugnį toje vietoje pasakė, kad mlečchos užteršė teritoriją, ir kad Agni iš pasibjaurėjimo pasitraukė. Taigi jie išvyko į Indiją.

Pavažiavę dar pusvalandį, pasiekėme šventyklą. Nors jos paprastas architektūrinis grožis vis dar buvo matomas, mačiau, kaip mažai buvo padaryta jos, kaip šventovės, vystymui nuo paskutiniojo vizito.


Pasisukau į kitą bhaktą.

- Jie nedaug ką padarė, kad išplėstų ją, - pasakiau.

- Išplėstų? – paklausė bhaktas. – Nuostabu, kad ji apskritai dar čia stovi. Ji buvo išsaugota tik įsikišus Indirai Gandi. Kai ji buvo Indijos premjerė XX a. devintame dešimtmetyje, paprašė tuometinio Sovietų vadovo Leonido Brežnevo atstatyti apgriuvusią šventyklą, kad ji atrodytų taip, kaip savo šlovės laikais. Galiausiai šventykla buvo paskelbta nacionaliniu paveldu, tačiau ją lankydavo tik keletas užsienio turistų.


- Kadangi šventykla indiška, vietiniams musulmonams ji nebuvo įdomi. Tai ironiška, nes seniau mes, azerbaidžaniečiai, buvome Zaratustros sekėjai. Mus kardu atvertė į islamą. Zoroastrizmo religija atsirado penktame amžiuje, jos esmė universalus ir transcendentinis Dievas. Zaratustros sekėjai sako, kad Dievą galima matyti materialiuose elementuose. Pavyzdžiui, garbinant ugnį buvo manoma, kad tai suteiks dvasinį regėjimą ir išmintį. Ši vieta su natūralių dujų ugnimi buvo svarbi mūsų protėviams.


- Kai kurie mokslininkai sako, kad mes buvome vedinės kultūros dalis ir Agni čia garbintas nuo seniausių laikų. Yra įrodymų, kad ši vieta vadinta Sura-hani. Sura reiškia Dievo, o hani reiškia karalystė. Dar įdomiau tai, kad vieta vadinta Rama-ni, tai reiškia Ramos vieta. Netoliese yra ežeras, vadinamas Gopalu.


Pastato viduje pačiame viduryje pamatėme akmeninę šventovę, iš jos kilo ugnis, deganti nuo pat žemės iš centre esančio aukuro. Mažas ženklas nurodė, dujos dabar siurbiamos iš Baku.


Pradėjome lankytis kambariuose palei sieną, kur jogai ir asketai atliko askezes, kurios, kaip buvo sakoma, suteikė jiems mistinių galių palaiminti arba prakeikti. Prekijai, keliaujantys Šilko keliu, lankydavo šventyklą ir aukodavo sadhu, kad šie suteiktų jiems palaiminimų. Tačiau sadhu buvo atsižadėję, ir visas dovanas, kurias gaudavo, mesdavo į ugnį. Iš pradžių pastate buvo septynios pagrindinės ugnys. Viena buvo naudojama jogų kremavimui, kai jie palikdavo šį pasaulį.

Mes sustojome pažiūrėti diaramų, vaizduojančių medituojančius jogus ir keleto šimto metų senumo rankraščių, liudijančių vietos senumą. Po mano paskutiniojo apsilankymo nemažai jų buvo papildyta:


“Mylios atstumu nuo Baku yra vieta, kur amžinai dega ugnis ir čia nenaudojami deglai”. [Ibn Aljas, arabų geografas, šešioliktas amžius]

 
“Niekur kitur pasaulyje neįmanoma rasti baltos naftos, tokios kaip čia. Čia taip pat yra ugnikalnis, nuolat spjaudantis ugnimi šioje naftos pilnoje vietoje”. [Masudy, arabų geografas, dešimtas amžius]


“Baku priemesčiuose pakapsčius kai kuriose vietose žemę galima buvo iš karto pagaminti maistą, naudojant šilumą, kylančią tiesiog iš žemės”. [Evleya Cheleby, turkų keliautojas, šešioliktas amžius]


Po kiek laiko pasisukau į Utama-šloką.

- Visos šios diaramos ir rankraščiai labai įdomūs, - pasakiau, - tačiau atvykau čia kitu tikslu. Norėčiau kiek laiko praleisti vienas.

Kai bhaktų grupė tęsė savo apžiūrą, įėjau į akmeninę šventyklėlę, kur jogai garbino šventąją ugnį. Užsimerkiau ir su karoliais kartojau mantrą. Po to paskaičiau iš Narotamos das Thakuros Prema Bhakti Čandrikos.


Mano mintys nuklydo prie Višakos. Suglaudžiau delnus ir meldžiausi už ją ilgą laiką. “Mano brangus Viešpatie, - tęsiau, - prašau, globok savo bhaktą, Višaką. Kartais sunku suprasti Tavo planą. Mes tiesiog galime tik atsiduoti Tavo valiai, kuri galų gale atveda prie Tavo lotosinių pėdų prieglobsčio”.


Po kiek laiko priėjo Utama-šloka.

- Guru Maharadža, - pasakė jis, - dabar mums reikia važiuoti.

- Gerai, - atsakiau. – Netgi trumpo vizito pakako patenkinti širdžiai.


Kai ėjome prie išėjimo, Utama-šloka pasisuko į mane.

- Guru Maharadža, - pasakė jis, - gal galiu paklausti, ar ruošiatės paminėti Višaką savo dienoraštyje?

- Galbūt, - atsakiau.


- Nemanau, kad turėtumėte, - pasakė jis. – Tai per daug tragiška istorija.

Sustojau.

- Bhaktas gali rasti įkvėpimo netgi tragedijoje, - atsakiau. – Tai gali padėti mums atsižadėti šio pasaulio ir atsigręžti į Viešpaties prieglobstį.

- Taip, - pasakė jis, - tačiau jūsų dienoraščio skyreliai paprastai kupini vilties ir įkvėpimo. Jos pagrobimas nesiderina prie tų temų.


- Turiu priežastį, - pasakiau. – Tikiuosi, kad kai kiti sužinos apie jos padėti, įsikvėps melstis už ją.


- Tačiau ji buvo pagrobta prieš keletą metų, - pasakė jis.


Pažvelgiau į amžinąją ugnį.

- Niekada nevėlu melstis, - pasakiau. – Malda – tai galingas būdas prašyti Viešpaties malonės. Melsdamiesi galime Jį pasiekti bet kuriuo metu, bet kur ir bet kokiomis aplinkybėmis. Netgi čia, šiame musulmonų krašte, toli nuo Indijos, Viešpats suteikė mums vietą, kur galime apsivalyti ir melsti gerovės Jo bhaktams.

Šrila Prabhupada sako:


“Jei esate pavojuje, prašykite draugų pagalbos. Tai malda. Taigi mūsų malda yra…‘Mano brangus Viešpatie Krišna, esu amžinas Tavo tarnas. Kažkaip nupuoliau į šį vandenyną. Prašau, išgelbėk mane ir vėl atvesk prie savo lotosinių pėdų‘. Malda reikalinga, nes esame pavojuje… [Kadangi] esame materialiai sąlygoti, reiškia esame pavojuje. Todėl turime melstis”. [Paskaita, Durbano miesto salė, spalio 7, 1975] 

 

Niekada nevėlu melstis


Vieną dalyką vertinu keliaudamas Rusijoje - tai, kad visuomet prisimenu, jog šis pasaulis yra nelaiminga vieta. Vėl ir vėl man primenama, kad būčiau rimtas ir susitelkčiau atlikdamas atsidavimo tarnystę. Rusija priklauso Didžiajam Aštuonetui, tačiau gyvenimas čia sunkus, įskaitant politinę ir ekonominę padėtį bei orą.

Man apie tai vėl buvo priminta oro uoste, kai skridau iš Maskvos. Matadži paprašė manęs numaldyti sielvartą: jos trejų metukų dukrytė neseniai nuskendo upėje netoli namų. Mažoji mergaitė visus žavėjo savo dainavimu. Nors ji turėjo kalbos defektą ir negalėjo taisyklingai kalbėti, Harė Krišna ji dainuodavo tobulai ir akimirksniu išmokdavo sudėtingas melodijas.

Širdis plyšo iš skausmo dėl kitos matadži, kai ji papasakojo, kad jos septyniolikos metų dukrą Višaką prieš keletą metų pagrobė Maskvos gatvėse, ir nuo to laiko jos niekas nematė. Policija įtaria, kad tai padarė organizuoti nusikaltėliai, kurie visame pasaulyje grobia ir pardavinėja jaunas moteris kaip sekso verges. Mačiau, kaip Višaka augo Maskvos gurukuloje, kai ji dar buvo maža mergaitė, ir negalėjau įsivaizduoti mielesnio, nuoširdesnio bhakto. Guodžiau jos mamą, bet likau labai sukrėstas.

 
Taip pat kalbėjausi su keturiasdešimtmečiu bhaktu, kuris buvo subjaurotas po automobilio avarijos.

- Mano širdis apsilieja krauju dėl šių bhaktų, - pasakiau Utama-šlokai das, kai lėktuvas pakilo į Baku, Azerbaidžaną.

- Žinau, Guru Maharadža, - pasakė jis. – Tai viena iš priežasčių, dėl ko bhaktai Rusjoje vertina jus ir jūsų dvasios brolius už tai, kad nepaisydami daugybės nepatogumų čia apsilankote.

- Norėčiau padaryti daugiau, kad galėtume jiems pagelbėti, - pasakiau.

- Darote daug, suteikdami jiems dvasinių žinių, - pasakė Utama-šloka.

- Tačiau tai nepadės Višakai, - pasakiau. – Iki šiol jaučiuosi sukrėstas šio įvykio. Tai vienas iš baisiausių dalykų, nutikusių bhaktui, apie kuriuos esu girdėjęs.

- Matau, kaip tai jus paveikė, - pasakė Utama-šloka.

- Ne vien tik tai, - pasakiau, - dar esu pavargęs. Keliaujame septynias savaites. Prieš tai pamokslavau Pietų Afrikoje ir Jungtinėse Valstijose. Ilgą laiką neturėjau geros pertraukos. Norėčiau vykti į Vrindavaną ir kurį laiką skaityti bei kartoti mantrą. Gal galėtume pratęsti šį turą vėliau.


- Prašau atleisti man, Guru Maharadža, - pasakė jis, - tačiau daug bhaktų laukia miestuose, kuriuose žadėjome lankytis, taip pat suruošta daug programų. Negalime dabar visko nutraukti.

Akimirką pagalvojau.

- Tu teisus, - pasakiau. – Turime tęsti.

- Jei tai paguostų, - pasakė jis, - laikoma, kad Baku, prie Kaspijos jūros, išminčius ir pradžapatis Kašjapa munis turėjo savo ašramą. Tai pasakė Šrila Prabhupada, aptikau tai vakar ir laukiau progos apie tai pasikalbėti su jumis.

Jis padavė man savo kompiuterį, ir aš pradėjau skaityti: “Kaspijos jūra buvo Kašjapa munio vieta. Iš vardo Kašjapa kilo žodis Kaspija. Panašiai seniau Afganistano sostinė vadinta Gandharu, o dabar vadinama Kandaharu”. [Paskaita, Los Andželes, gegužės 7, 1973]


- Guru Maharadža, - pasakė Utama-šloka švelniai, - kol būsime Baku, galėsite maudytis jūroje ir neturėsite daug rūpesčių. Dvasiniam įkvėpimui galėsime aplankyti senovinę dykumoje esančią vedinę šventyklą, vadinamą Ugnies šventykla. Rašėte apie ją dienoraštyje, kai lankėtės ten prieš daugelį metų. Bhaktai Baku papasakojo man, kad senovėje ji buvo piligrimystės vieta. Piligrimai iš Indijos keliaudavo tris tūkstančius kilometrų, kad ją aplankytų.

- Gerai, - pasakiau, - pailsėsiu, o tada nuvyksime į šventyklą. Norėčiau ten pasimelsti už Višaką.

Kai atskridome į Baku oro uostą, turėjau laukti dvi valandas, kol gavau vizą, nes jas išduodantis vyras pietavo. Kai jis grįžo, padaviau jam savo pasą ir anketą vizai gauti.

- Kur jūsų dvi nuotarukos? – paklausė jis.

- Nuotraukos? – savo ruožtu paklausiau aš. – Kokios nuotraukos? Jūsų puslapyje nebuvo nieko rašoma apie tai, kad reikia nuotraukų.

- Nėra nuotraukų, nebus vizos, - pasakė jis griežtai.

- Tačiau aš neturiu nuotraukų, - pasakiau. – Gal galima būtų ką nors padaryti?

Nežymi šypsena pasirodė jo veide.

- Žinoma, - atsakė jis. – Mano šalyje visuomet yra būdų, kaip sutvarkyti tokius reikalus.

Galiu prisiekti, kad mačiau jo akyse dolerio ženklus, kai padaviau “paaukojimą”.

- Matote? – paklausė jis. – Sunkumas įveiktas.

Utama-šloka ir aš po to laukėme imigracinėje eilėje, kad mūsų pasus užantspauduotų. Prie langelio sėdėjo moteris, galvą apsirišusi juoda skara. Ji pažvelgė į mane ir nusišypsojo.

 

- Pone, ar esate iš Ugnies šventykos? – paklausė ji.

To nesitikėjau ir turėjau akimirką pagalvoti.

 

- Kodėl…na… Taip, pone, - atsakiau, - esu susijęs su Ugnies šventykla. Tai dalis mūsų tradicijos, o aš čia keliauju kaip piligrimas.

- Nuostabu, - pasakė ji ir užantspaudavo mano pasą.

Kai stovėjau laukdamas Utama-šlokos, kurį tikrino prie kito langelio, išgirdau jo pokalbį su imigracijos atstovu.

- Kokiai organizacijai priklausote? – paklausė pareigūnas, žiūrinėdamas jo pasą.

- Harė Krišna judėjimui, - atsakė Utama-šloka.

Vyras pakėlė galvą ir nusišypsojo.

- O? – pasakė jis. – Ar turite knygų?

Utama-šloka atrodė sumišęs.

- Harė Krišna knygų, - pasakė pareigūnas. – Prieš daugelį metų nusipirkau vieną knygą gatvėje. Ji stulbinanti. Nuo to laiko ieškau dar.

- Tiesiog nurodykite savo adresą, - pasakė Utama-šloka. – Aš išsiųsiu keletą knygų paštu.

Pareigūnas užrašė savo adresą ir uždėjo spaudą į pasą.

Kai ėjome atsiimti bagažo, pažvelgiau į Utama-šloką ir pradėjau kikenti.

- Žinai, - pasakiau, - tai buvo pats neįprasčiausias imigracijos patikrinimas per visus mano keliavimo metus.

Už terminalo mus pasitiko grupė bhaktų, kurie nulydėjo mus prie automobilio. Pakeliui į miestą tyrinėjau vaizdus ir pastatus, kad pajusčiau šalį, taip darau dažnai, kai atvykstu į naują vietą. Važiavome nauju greitkeliu su gražiais barjerais ir architektūriniais ornamentais, tačiau nepastebėjau nei vieno ženklo, rodančio greičio apribojimą.

Kaip tik tuo metu mus pralenkė policijos automobilis su kaukiančia sirena, jis davė ženklą  sustoti prieš mus važiavusiam automobiliui.

- Kas vyksta? – paklausiau vairuotojo.

- Anas vyras viršijo greitį, - atsakė jis.

Nusijuokiau.

- Kaip gali žinoti, ar viršiji čia greitį? – paklausiau. – Nėra ženklų, rodančių greičio apribojimą.

- Riba yra devyniasdešimt kilometrų per valandą, - pasakė vairuotojas, - tačiau miestas sąmoningai to neskelbia, kad galėtų imti baudas iš žmonių ir didinti biudžeto pajamas.

Toliau kalbėjau su kitu bhaktu.

- Kai buvau čia paskutinį kartą, - pasakiau, - mūsų pamokslavimas buvo apribotas. Ar kas nors pasikeitė?

- Taip, - pasakiau. – Mums niekada nebuvo duotas leidimas rengti harinamą ar viešas programas, tačiau mums leista platinti knygas visoje šalyje. Dabar mums leidžiama jas platinti tik tai Baku.

- Tai neįprasta, - pasakiau.


- Šis apribojimas taikomas ne mums vieniems, - pasakė jis. – Valdžia nori kontroliuoti bet kokią propagandą ar bandymus į kitą tikėjimą atversti kaimus ir miestus, visa tai dėl mudžechedinų įtakos iš Dagestano. Jie pamokslauja fanatiškus dalykus, kurie nesiderina su čionykšte liberalia musulmonų bendruomene.

- Moterys nenešioja burkos, - tęsė jis, - vyrai ir moterys laisvai bendrauja, o moterys turi balso teisę. Vis dėl to tai musulmoniškas kraštas, su musulmoniškais papročiais, taigi mes džiaugiamės, kad mums bent jau leidžiama platinti knygas ir pamokslauti kongregacijai. Turime savo šventyklą ir apie tris šimtus bhaktų.

Jis nusišypsojo ir truputį nuleido akis.

- Jūs pirmasis vyresnis bhaktas, apsilankęs pas mus daugiau nei po metų pertraukos, - pasakė jis. – Ar norėtumėte ką nors ypatinga padaryti, neskaitant šventyklos programų?

- Taip, - atsakiau. – Norėčiau nuvykti piligrimystės į Ugnies šventyklą.

Jis linktelėjo.

- Čia mes ją vadiname Atešgahu, amžinąja liepsna, - pasakė jis. – Iš tikrųjų tai vieta pusdievių garbintojams. Jogai čia garbino Agnidevą ir atliko askezes. Tai nebuvo vaišnava tirtha.


- Iš tiesų tai buvo, - pasakiau aš. – Atlikau keletą tyrimų po paskutiniojo apsilankymo čia. Vokiečių geologas, vardu Eichvaldas, lankė šventyklą devynioliktojo amžiaus pabaigoje. Jis parašė, kad čia buvo garbinti Viešpats Ramačandra ir Viešpats Krišna. Vokiečių poetas Frederikas Bodenstedtas, kuris lankėsi šventykoje 1847, aprašė Višnu kaip pagrindinę dievybę.

- Be to, - tęsiau, - Šrila Prabhupada sakė, kad netoli nuo čia buvo išminčiaus Kašjapa munio ašramas. Kitoje vietoje nurodyta, kad jis nusiplovė rankas Kaspijos jūroje po to, kai jo žmona Diti pagimdė Hiranjakašipu ir Hiranjakšą. Kašjapa buvo Upendros, Aukščiausiojo Dievo Asmens, tėvas ir jis taip pat Garudos, milžiniško paukščio, nešančio Viešpatį Višnu ant savo nugaros, tėvas. Jis ir daugelio pusdievių tėvas. Laikau šią vietą šventa piligrimystės vieta. Noriu ten nuvykti ir gauti įkvėpimą tęsti pamokslavimą bei pasimelsti už sielą atsidavusios merginos, kurios žiauri lemtis persekioja mane.

Tą vakarą dalyvavome nuostabioje programoje šventykloje. Tai ISKCON`o centras, bet turi musulmoniškos kultūros bruožų, svalvingi persiški kilimai ant sienų ir grindų, arabiškais tekstais išrašinėtos gėlių vazos. Moterys dėvi sarius, pasiūtus iš vietinės medžiagos, raštai primena musulmonų piešinius, matytus kitose vietose. Netgi Gaura-Nitai dievybių drabužėliai turi musulmoniško atspalvio.

Tačiau su niekuo nesupainiosi Krišnos šventųjų vardų garso, sklindančio tiesiai iš Goloka Vrindavano, kai bhaktai nesivaržydami giedojo ir šoko. Po kirtano bhaktai susispietė priekyje, o aš dalinau baklavą, vietinį saldumyną iš plonos tešlos, riešutų ir medaus.

Tačiau nepaisant nuostabaus bendravimo ir pašėlusio kirtano, tą naktį sapnavau kraupų sapną: keturi barzdoti vyrai per prievartą gatvėje sodino moterį į automobilį.

- Kur ją vežate? – sušukau.

- Ne tavo reikalas! – šiurkščiai atsakė vienas iš vyrų. – Ji dabar mūsų!

Atsibudau visas apsipylęs prakaitu ir daugiau nebeužmigau. Įėjau į internet ir sužinojau, kad žmonių grobimas trečia pagal populiarumą nusikaltimų rūšis pasaulyje. Kiekvienais metais daugiau nei aštuoni šimtai tūkstančių vyrų, moetrų ir vaikų pagrobiama ir parduodama prostitucijai arba priverstiniams darbams.

Iš karto po pusryčių paprašiau Utama-šlokos paruošti automobilį, kuris nuvežtų mus ir mažą grupelę bhaktų į Ugnies šventyklą.

- Dabar? – paklausė Utama-šloka. – Tačiau ji dykumoje, netoli naftos telkinių, o jūsų šiandien dar laukia keletas programų.

- Nieko tokio, - atsakiau, - tačiau pirmiausia norėčiau aplankyti tą šventyklą.

Sulipome į džipą ir po valandos buvome netoli naftos telkinių. Nustebau, kai pamačiau senovinę techniką ir tai pasakiau vienam iš vietinių bhaktų.

- Rusai čia pradėjo naftos gavybą daugiau nei prieš šimtą metų, - pasakė jis. – Dėl to natūralūs dujų klodai po žeme laipsniškai išseko.


- Jogai, kurie vis dar garbino ugnį toje vietoje pasakė, kad mlečchos užteršė teritoriją, ir kad Agni iš pasibjaurėjimo pasitraukė. Taigi jie išvyko į Indiją.

Pavažiavę dar pusvalandį, pasiekėme šventyklą. Nors jos paprastas architektūrinis grožis vis dar buvo matomas, mačiau, kaip mažai buvo padaryta jos, kaip šventovės, vystymui nuo paskutiniojo vizito.

Pasisukau į kitą bhaktą.

- Jie nedaug ką padarė, kad išplėstų ją, - pasakiau.

- Išplėstų? – paklausė bhaktas. – Nuostabu, kad ji apskritai dar čia stovi. Ji buvo išsaugota tik įsikišus Indirai Gandi. Kai ji buvo Indijos premjerė XX a. devintame dešimtmetyje, paprašė tuometinio Sovietų vadovo Leonido Brežnevo atstatyti apgriuvusią šventyklą, kad ji atrodytų taip, kaip savo šlovės laikais. Galiausiai šventykla buvo paskelbta nacionaliniu paveldu, tačiau ją lankydavo tik keletas užsienio turistų.

- Kadangi šventykla indiška, vietiniams musulmonams ji nebuvo įdomi. Tai ironiška, nes seniau mes, azerbaidžaniečiai, buvome Zaratustros sekėjai. Mus kardu atvertė į islamą. Zoroastrizmo religija atsirado penktame amžiuje, jos esmė universalus ir transcendentinis Dievas. Zaratustros sekėjai sako, kad Dievą galima matyti materialiuose elementuose. Pavyzdžiui, garbinant ugnį buvo manoma, kad tai suteiks dvasinį regėjimą ir išmintį. Ši vieta su natūralių dujų ugnimi buvo svarbi mūsų protėviams.

- Kai kurie mokslininkai sako, kad mes buvome vedinės kultūros dalis ir Agni čia garbintas nuo seniausių laikų. Yra įrodymų, kad ši vieta vadinta Sura-hani. Sura reiškia Dievo, o hani reiškia karalystė. Dar įdomiau tai, kad vieta vadinta Rama-ni, tai reiškia Ramos vieta. Netoliese yra ežeras, vadinamas Gopalu.

Pastato viduje pačiame viduryje pamatėme akmeninę šventovę, iš jos kilo ugnis, deganti nuo pat žemės iš centre esančio aukuro. Mažas ženklas nurodė, dujos dabar siurbiamos iš Baku.


Pradėjome lankytis kambariuose palei sieną, kur jogai ir asketai atliko askezes, kurios, kaip buvo sakoma, suteikė jiems mistinių galių palaiminti arba prakeikti. Prekijai, keliaujantys Šilko keliu, lankydavo šventyklą ir aukodavo sadhu, kad šie suteiktų jiems palaiminimų. Tačiau sadhu buvo atsižadėję, ir visas dovanas, kurias gaudavo, mesdavo į ugnį. Iš pradžių pastate buvo septynios pagrindinės ugnys. Viena buvo naudojama jogų kremavimui, kai jie palikdavo šį pasaulį.

Mes sustojome pažiūrėti diaramų, vaizduojančių medituojančius jogus ir keleto šimto metų senumo rankraščių, liudijančių vietos senumą. Po mano paskutiniojo apsilankymo nemažai jų buvo papildyta:

“Mylios atstumu nuo Baku yra vieta, kur amžinai dega ugnis ir čia nenaudojami deglai”. [Ibn Aljas, arabų geografas, šešioliktas amžius]

 
“Niekur kitur pasaulyje neįmanoma rasti baltos naftos, tokios kaip čia. Čia taip pat yra ugnikalnis, nuolat spjaudantis ugnimi šioje naftos pilnoje vietoje”. [Masudy, arabų geografas, dešimtas amžius]


“Baku priemesčiuose pakapsčius kai kuriose vietose žemę galima buvo iš karto pagaminti maistą, naudojant šilumą, kylančią tiesiog iš žemės”. [Evleya Cheleby, turkų keliautojas, šešioliktas amžius]


Po kiek laiko pasisukau į Utama-šloką.

- Visos šios diaramos ir rankraščiai labai įdomūs, - pasakiau, - tačiau atvykau čia kitu tikslu. Norėčiau kiek laiko praleisti vienas.

Kai bhaktų grupė tęsė savo apžiūrą, įėjau į akmeninę šventyklėlę, kur jogai garbino šventąją ugnį. Užsimerkiau ir su karoliais kartojau mantrą. Po to paskaičiau iš Narotamos das Thakuros Prema Bhakti Čandrikos.

Mano mintys nuklydo prie Višakos. Suglaudžiau delnus ir meldžiausi už ją ilgą laiką. “Mano brangus Viešpatie, - tęsiau, - prašau, globok savo bhaktą, Višaką. Kartais sunku suprasti Tavo planą. Mes tiesiog galime tik atsiduoti Tavo valiai, kuri galų gale atveda prie Tavo lotosinių pėdų prieglobsčio”.


Po kiek laiko priėjo Utama-šloka.

- Guru Maharadža, - pasakė jis, - dabar mums reikia važiuoti.

- Gerai, - atsakiau. – Netgi trumpo vizito pakako patenkinti širdžiai.

Kai ėjome prie išėjimo, Utama-šloka pasisuko į mane.

- Guru Maharadža, - pasakė jis, - gal galiu paklausti, ar ruošiatės paminėti Višaką savo dienoraštyje?

- Galbūt, - atsakiau.


- Nemanau, kad turėtumėte, - pasakė jis. – Tai per daug tragiška istorija.

Sustojau.

- Bhaktas gali rasti įkvėpimo netgi tragedijoje, - atsakiau. – Tai gali padėti mums atsižadėti šio pasaulio ir atsigręžti į Viešpaties prieglobstį.

- Taip, - pasakė jis, - tačiau jūsų dienoraščio skyreliai paprastai kupini vilties ir įkvėpimo. Jos pagrobimas nesiderina prie tų temų.

- Turiu priežastį, - pasakiau. – Tikiuosi, kad kai kiti sužinos apie jos padėti, įsikvėps melstis už ją.

- Tačiau ji buvo pagrobta prieš keletą metų, - pasakė jis.

Pažvelgiau į amžinąją ugnį.

- Niekada nevėlu melstis, - pasakiau. – Malda – tai galingas būdas prašyti Viešpaties malonės. Melsdamiesi galime Jį pasiekti bet kuriuo metu, bet kur ir bet kokiomis aplinkybėmis. Netgi čia, šiame musulmonų krašte, toli nuo Indijos, Viešpats suteikė mums vietą, kur galime apsivalyti ir melsti gerovės Jo bhaktams.

Šrila Prabhupada sako:

“Jei esate pavojuje, prašykite draugų pagalbos. Tai malda. Taigi mūsų malda yra…‘Mano brangus Viešpatie Krišna, esu amžinas Tavo tarnas. Kažkaip nupuoliau į šį vandenyną. Prašau, išgelbėk mane ir vėl atvesk prie savo lotosinių pėdų‘. Malda reikalinga, nes esame pavojuje… [Kadangi] esame materialiai sąlygoti, reiškia esame pavojuje. Todėl turime melstis”. [Paskaita, Durbano miesto salė, spalio 7, 1975] 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis