Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Nepageidaujami vaikai

 

Karma apsprendžia, kokiame kūne ir kokioje šeimoje mums gimti. Mūsų likimas nulemtas, tačiau mes tikimės, kad būsime reikalingi tiems, pas kuriuos ateiname į šį pasaulį. Bent jau savo tėvams – juk jų meilė mums reikalinga kaip oras. Tačiau tėvai kartais nelabai džiaugiasi atsitiktinai pradėtu vaiku. „Reikėjo pasidaryti abortą“, – galvoja motina. „Dabar su draugais nepaūši“, – antrina tėvelis. Šie išgyvenimai duoda pradžią naujagimio egzistencijai.

Kodėl žmogus gimsta ten, kur jis nereikalingas? Tai vis bloga karma, kurią jis pats susikūrė praeitame gyvenime. Mums reikėtų norėti gerų vaikų ir laukti jų atėjimo, kitaip palikuonys nebus dorybingi žmonės. Jeigu jums nerūpi savi vaikai, tai ateityje jie jums atsilygins tuo pačiu. Senovėje tėvai, norėdami pradėti gerus vaikus, su maldomis kreipdavosi į Dievą.

Vaikai turi išaugti geresniais žmonėmis, nei jų tėvai, tada su kiekviena nauja karta gyvenimas Žemėje darysis vis geresnis. Tačiau be Dievo pagalbos kitą padaryti geresniu už save neįmanoma, kaip ir peršokti savo šešėlį. Žmogui atrodo, kad jo gyvenimas puikus, jis patenkintas savo žmona, bet kažkuriuo metu jiems gimsta vaikelis, kurio jie visai nelaukia. Betikslis gyvenimas kupinas nemalonių netikėtumų. Todėl mūsų karma, arba veikla, turi atitikti dharmą.

Šis žodis, dharma, turi daugybę reikšmių. Tai religija ir kelias, įstatymai, dėsniai ir gamta, pareigos, savybės ir žinios. Kitaip sakant, dharma – tai svarbiausia objekto savybė, neatsiejama nuo jo pačio. Pavyzdžiui, druskos dharma – jos sūrumas, vandens – skystumas, karvės – šlamšti žolę ir duoti pieną, tigro – būti džiunglių sanitaru, akmens – kietumas, o žmogaus dharma – tarnauti Dievui ir stengtis, kad visi būtų laimingi. Jeigu druska praras sūrumą, ji jau nebus druska. Ir jeigu žmogus netarnaus Dievui ir kitiems žmonėms, jis praras teisę vadintis žmogumi. Taigi dharma – pagrindų pagrindas ir mūsų kryžius, kurį reikia nešti, kitaip karma mus įstums į nuopuolį.

Kristus prisiėmė visų nusidėjėlių karmą, bet pats tokiu netapo, nes jo tikslas buvo tarnauti Dievui ir gelbėti žmones, o tokia veikla išaukština.

Nors šeima – tai tik kolektyvinės karmos išraiška, tačiau jeigu joje vadovaujamasi dharmos reikalavimais, ji gali mus pakylėti į dvasines aukštumas. Toks procesas vadinamas joga. Jis bet kurį nusidėjėlį gali paversti šventuoju. Tam reikalingos dvi sąlygos. Pirma – žmogus turi nedelsiant atsisakyti nuodėmingo gyvenimo būdo. Antra – jam reikia išmokti nuolatos palaikyti ryšį su Dievu, idant vėl nedegraduotų.

Šeimoje būtina laikytis šių principų, juk jos tikslas – apsaugoti žmogų nuo nuodėmingų veiksmų. Šeimoje turi būti labai moralūs santykiai, pagrįsti meile ir pasitikėjimu. Tokiu būdu, tarnystė Dievui ir religijos principų laikymasis yra būtina bet kurios civilizuotos šeimos reikmė, laimės ir sielos atgimimo kelias.

Dievas – tai visų patraukliausia esybė, šio pasaulio šeimininkas, energijų bei formų įvairovės šaltinis. Jis visa tai sukuria, norėdamas mums suteikti kuo didesnę pasirinkimo laisvę. Bet kai sūnus paklydėlis išbandys įvairius laimės kelius, jis palaipsniui supras, kad pats geriausias pasirinkimas – Dievas.

Įsiklausykite į vėją ir vandenyno ošimą – tai Jis kvėpuoja. Visata – Jo fleitos muzika, o žvaigždės – perlai ant Jo bekraščio kūno. Žaibas – Jo ginklas, kūrinija – Jo išmintis, o visos gyvos būtybės – Jo amžini tarnai.

Prie religijos prisiriša materialistai, nusivylę ir neradę laimės šiame pasaulyje. Kartais jie bando jos ieškoti kokioje nors religijoje, todėl ir ten vyksta kova dėl valdžios ir užimamos padėties. Tačiau priartėti prie Dievo daug sunkiau, negu kovoti už būvį. Materialistinė religija neapsaugo žmonių nuo karmos, net jei jie atgailauja už nuodėmes, nes jie vėl ir vėl jas daro. Juk neįmanoma vynu išplauti vyno ąsotį. Kiekvieno žmogaus širdyje yra vienas ir tas pats Dievas, lygiai kaip milijonuose rasos lašelių atsispindi viena ir ta pati saulė. Tai žinodami, žmonės lengvai gali suprasti vienas kitą. Saulės šviesoje visi mato tai, kas yra iš tikrųjų, o tamsoje kiekvienas įžvelgia kažką savo. Todėl kiekviename name turi apsigyventi Dievas, kaip žinojimo ir džiaugsmo, o ne baimės šaltinis.

Reikia turėti šventraščius, kurių tiesas galėtume pritaikyti praktikoje. Jeigu mums neaiški jų nurodymų prasmė, reikia kreiptis į šventus žmones ir atidžiai išklausyti, ką jie sako, kitaip iš šventraščių skaitymo negausime jokios naudos, ir mūsų entuziazmas greitai pasibaigs. Jeigu šventraščiai pas mus laikomi tik dėl vaizdo, tai yra bloga karma, nes Dievas – ne šuo, kuris sergėja namus. Šventraščius reikia laikyti pačioje geriausioje ir matomiausioje namų vietoje, ir kiekvieną dieną juos paskaityti, o apie tai, ką perskaitėme, galvoti visą dieną. Su Dievu palanku bendrauti nuošalioje vietoje, ir prašyti Jo paties brangiausio dalyko – dieviškos meilės. Geriausia į Jį kreiptis kaip į asmenybę ir tuo vardu, kuris jums labiausiai patinka. Dievas vienas, tačiau Jis turi begalinę daugybę savybių, kurias nusako tokia pat daugybė vardų. Kadangi Jis yra absoliutus ir nedalomas, tarp Jo ir Jo vardų nėra jokio skirtumo. Tardami Dievo vardą, mes turime žinoti, kad pradedame betarpišką pokalbį su Juo, o tai iš mūsų pusės reikalauja didelio nuoširdumo. Teisingai sutelkę savo protą, mes nedelsiant pajusime dvasinį ryšį su Viešpačiu ir pajusime skirtumą tarp sielos ir kūno. Panašiai kaip ir suderinus radijo imtuvą reikalingai stočiai, mes išgirsime garsinę informaciją.

Žmogaus širdis – pats geriausias instrumentas ryšiui su Dievu, bet reikia, kad jis būtų idealiai švarus. Ir šeimyninio gyvenimo paskirtis – išvalyti širdį. Šventraščiai draudžia blogai elgtis su savo vaikais, žmona, vyru ar motina. Visi šeimos nariai turi atsikratyti savo ydų, nes jos sukuria netikusias šeimynines tradicijas, kurios, savo ruožtu, pagreitina blogų savybių vystymąsi ir tuo pačiu prišaukia aibę problemų.

Šeimoje niekas neturi valgyti mėsos, net jeigu kokia nors religija tai leidžia. Tebūnie jums žinoma, kad senovėje niekas, išskyrus laukinius žmones, niekada be ypatingos priežasties mėsos nevalgė. Civilizuoti žmonės kartais jos paragaudavo, bet tik kaip ritualinį maistą. Dabar jau niekas neturi reikiamos kvalifikacijos atlikti tokius ritualus, todėl mėsos valgymas turi būti visiškai uždraustas, kitaip žmonės visiškai sulaukės, ir planetoje bus daug karų. Mėsėdžiai niekada negali taikingai sugyventi.

Mėsa sanskrito kalboje vadinama „mamso“, kas reiškia „šiandien aš valgau tave, o rytoj tu galėsi mane suvalgyti“. Valgydami mėsą, mes valgome ugra-karmą. Tai labai sunkus maistas, persisunkęs nužudyto gyvūno siaubu ir skausmu. Žmogus negali jo gerai suvirškinti, todėl atsiranda polinkis alkoholiui, kuris padeda virškinti mėsą.

Spiritas – tai skysta ugnis. Jo poveikyje skrandis ir genitalijos pernelyg suaktyvėja, todėl praktiškai visi mėsėdžiai turi meilužius ir meilužes. Ši tendencija Vakaruose kaip ir įteisinta, o Azijoje su ja kovojama griežtomis bausmėmis.

Valgydami mėsą, žmonės darosi pernelyg savavališkais ir žiauriais, o tai idealios sąlygos vaidams ir karams. Mėsa nėra tinkamas maistas žmogui. Jis turi maitintis tinkamu maistu, kuris neturi karminių pasekmių, prailgina gyvenimą ir leidžia vystytis subtiliems smegenų audiniams. Maistas – ne kilokalorijos, o gyvybinė energija. Žemiausios kokybės maistas – mėsa, žuvis ir kiaušiniai. Nežiūrint šių produktų  kaloringumo, jie neduoda jokios gyvybinės energijos, atvirkščiai, atima ją. Šiaip jau žmogus iš tokio „maisto“ kažkokios energijos gauna, bet darosi tingus.

Gyvybinę energiją skleidžia saulė. Ji kaupiasi ore, vandenyje, žemėje ir ypatingai augaluose. Atkreipkite dėmesį, kad patys judriausi ir ištvermingiausi gyvūnai yra vegetarai. Žmogus naudojasi arkliais, asilais, drambliais, jaučiais, bet ne liūtais ar, sakykim, vilkais. Šie gyvūnai labai stiprūs, bet taip pat tingūs ir agresyvūs, kas būdinga visiems mėsėdžiams.

Žmogus, norėdamas palaikyti savo vidinį aktyvumą, intuiciją, mąstymą ir jautrumą, turi naudotis aukštesnio rango, subtilesne energija. Tam reikalingas aukščiausios kokybės maistas. Stiprybės šaltinis, – tiek vegetarams, tiek ne, – yra grūdinės kultūros. Kažkas maitinasi žole ir grūdais, kažkas – jais pačiais, vegetarais.

Žmogui mėsa ir žuvis yra priverstinis maistas, kai jau nebelieka kitos išeities. Tačiau jis prisiriša prie jų skonio ir jau nebenori pamesti šio pražūtingo pomėgio. Panašiai tigras, pabandęs žmogaus kūno, toliau medžioja tik žmones. Tokius tigrus-žmogėdras paprastai naikina. Žmogui nereikėtų pasiduoti pagundai maitintis ugra-karma – paskerstais nelaimingais gyvūnais, nes taip jis prisišaukia sunkią mirtį. Jam reikalingas gyvybę teikiantis maistas. Vaisių ląstelės išlieka gyvybingos ir tada, kai patenka į mūsų organizmą. Tai nėra žudymas, tai – gyvybinės energijos papildymo procesas. Netgi kai augalinis maistas apdorojamas ugnimi, didelės problemos nėra, nes augalams natūralu atiduoti savo gyvybinę energiją. Todėl vegetarai irgi linkę duoti, jie malonesni ir labiau kūrybingi žmonės. Jie visais atžvilgiais pranašesni už mėsėdžius, ir turi nepalyginamai didesnes galimybes nugyventi šimtą metų. Tokie karmos dėsniai. Tarp kitko, Hitleris nors ir buvo vegetaras, bet nesugebėjo tuo pasinaudoti, nes buvo perdaug demoniškos natūros. Be to, jam neteko valgyti pašventinto maisto.

Šeimos rate reikia valgyti būtent tokį – pašventintą maistą, ir būtinai visiems susirinkus kartu, nes tai džiaugsmingas procesas. Pašventintas maistas ruošiamas Dievui ir su meile Jam pasiūlomas. Taip jis apvalomas nuo bet kokios karmos, todėl nesukelia žmogui materialių troškimų, kurie jį skatina tolesnei karminei veiklai. Atvirkščiai, šis maistas materialius, egoistinius troškimus transformuoja į dorybingus. Kaip kaitinama geležis įgauna ugnies savybes, taip ir pašventintas maistas nesiskiria nuo Viešpaties, kuriam jis buvo aukojamas.

Maistas perduoda karmą. Čia svarbu ne pats gaminimo procesas, bet sąmonė, su kuria jis buvo ruošiamas. Negalima imti maisto iš pikto ar jums abejingo žmogaus rankų. Ir visa tai, kas pagaminta maisto produkcijos įmonėse, mėsos kombinatuose, kas paduodama restoranų tipo užeigose, visokiose užkandinėse – visas tas maistas yra užterštas ten dirbančių žmonių mintimis. Todėl geriausia maitintis namuose, kur valgis ruošiamas su noru ir meile. Geriausias virėjas – mama. Kaip dailininkai perduoda savo nuotaiką spalvų pagalba, o muzikantai – garsais, taip virėjų sąmonė pernešama jų pagamintais maisto produktais ir ugnimi. Ir pirmiausia maistas įtakoja protą, o jau vėliau ta įtaka pasireiškia mūsų poelgiais ir charakterio bruožais. Taip pernešama karma.

Maistas įtakoja visus be išimties. Jeigu jūs nepastebite to poveikio, pamėginkite keletą dienų apsieiti tik su vandeniu. Pamatysite, kaip staiga pasikeis aplinkinis pasaulis, o jūs tapsite mažiau priklausomi nuo savo įprastinių minčių ir charakterio. Neretai pobūviuose, kur stalai nukrauti mėsa ir degtine, įsiplieskia aršūs ginčai, neretai peraugantys į muštynes, tačiau niekas niekada nematė, kad taip būtų ten, kur vartojamas pašventintas maistas.

Jeigu žmogus nori įkurti laužą ir tuo pat metu pila ant malkų vandenį, tai tokie veiksmai bus nesuderinami. Šeimoje taip pat turi būti bendri tikslai ir bendros priemonės jiems pasiekti. Žmonės yra demoniškos ir dieviškos prigimties. Jiems negalima gyventi kartu, nes jų būdai nesuderinami ir pernelyg skirtingos savybės. Tai, kas vieniems realybė, kitiems – baltos kumelės sapnas. Vieni išdidūs, kiti nuolankūs; vieni garbėtroškos, kiti kuklūs; vieni melagiai, kiti teisuoliai. Gulbės ir varnos niekada nebūna kartu.

Prie ežero kranto braidžiojo gandras ir rankiojo dėles. Staiga jis pamatė nuostabiai gražų, karališkos išvaizdos ir baltą kaip sniegas paukštį, kuris netoliese plaukiojo sau tarp lotoso žiedų. „Kas tu?“ – nustebęs paklausė gandras. „Aš esu gulbė, radža-hamsa“, – atsakė paukštis. „Tu tikriausiai atskridai iš rojaus? – pasidomėjo gandras. – Papasakok, koks ten gyvenimas“. „Nuostabus, – ėmė pasakoti gulbė. – Tyriausias vanduo, gražiausi sodai ir gėlės, upių ir ežerų krantai iškloti brangakmeniais...“ „O kokios ten dėlės? – sužavėtas paklausė gandras. „Ten jų iš viso nėra“, – atsakė gulbė. „Tai toks ten ir rojus“, – nusivylė gandras ir daugiau nesidomėjo gulbe.

Žmonės, nesiekiantys Dievo pažinimo, neturi gyventi su tais, kurie ieško Absoliučios Tiesos. Tokia taisyklė. Jeigu jie vis tik sukuria šeimą, tai neturėtų tikėtis būti laimingais. Jų karma tik pablogės.

O Prithos sūnau, šiame pasaulyje egzistuoja dviejų rūšių sukurtosios būtybės – vienos jų dieviškos, o kitos demoniškos. Dieviškos savybės veda į išsivadavimą, o demoniškosios pavergia (Bhagavadgyta 16.5,6)

 

******************************************************************

 

Visi žmonės sukurti tam, kad būtų laimingi, tai kodėl jie kenčia? Į šį klausimą turi atsakyti jie patys. Kai prie mūsų prisiartins mirtis, mes jos paklausime: „Ką aš nuveikiau gyvenime, ir kur dabar tu mane vesies?“ Tačiau mirtis tylės, o atsakyti į šiuos klausimus turime patys. Tegu kiekvienas pats atsako: kada mes sugrįšime pas Dievą? kiek dar kentėti šiame pasaulyje? ar yra Dievas? Atsakymai išreikš mūsų norus. Nuo jų ir prasidės sekantis mūsų gyvenimas.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis