Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Pirma – nektaras, paskui – nuodai

 

Taigi Žemės gyventojus labiausiai įtakoja aistros guna, todėl dauguma jų turi stereotipinį laimės supratimą, būtent, kad laimė – tai pinigai, puikus butas, prestižinė darbovietė, gera reputacija, ryšiai, prabangi mašina, ideali šeima ir t. t. Tai ir yra tas nektaras, kuris vėliau virsta tikrų tikriausiais nuodais.

Visi, kurie pateko ant šios meškerės, gyvenimo saulėleidyje patiria nusivylimą. Vedos teigia, kad žmonės aistros gunoje prieš mirtį gailauja savo beprasmiškai praleisto gyvenimo ir nerimsta dėl užgyvento turto. Jaunystėje jie mėgavosi nektaru, subrendę be perstojo rūpinosi, kaip prasigyventi materialių vertybių, ir štai dabar, senatvėje, juos kamuoja nusivylimas, kančios ir ligos.

Skaitytojas: Jūs, kaip visada, kalbate nemalonius, prieštaringus ir nesuprantamus dalykus. Kodėl aš turėčiau pergyventi dėl savo užgyvento gero, jeigu jis pateks mano mieliems vaikams? Ir kodėl jūs taip negatyviai vertinate tai, kad aš noriu aprūpinti savo vaikus?

Autorius: Žmonės aistros gunoje nuoširdžiai galvoja, kad jie gyvena tik dėl vaikų. Kaip paskui paaiškėja, tie jų norai nebuvo jau tokie nuoširdūs, todėl vaikai užauga be jokio supratimo apie dėkingumą.

Skaitytojas: Kaip tai nėra nuoširdaus noro? Kas čia blogo, jeigu svarbiausias mano gyvenimo tikslas – vaikų gerovė ir laimė? Sakyčiau, kad tai pats kilniausias žmogaus gyvenimo tikslas. Kodėl gi vaikai turėtų užaugti nedėkingi?

Autorius: Jūs teisus, tai pakankamai rimtas tikslas. Tačiau, esant aistros gunoje, ne taip lengva suprasti, kokie turi būti vaikų ir tėvų santykiai. Dažnai mums atrodo, kad esami santykiai visiškai nesavanaudiški, bet realybė būna visai kita.

Siūlau šią temą panagrinėti giliau. Sakykite, ką žmogus pirmiausia turėtų duoti savo vaikams, jeigu jau jis tvirtai nusprendė padaryti juos laimingais?

Skaitytojas: Pirmiausia reikia pasirūpinti, kad jie gautų kuo geresnį išsilavinimą. Tai garantuos jų tolesnį sėkmingą gyvenimą.

Autorius: Sutinku, svarbiausia išsilavinimas. O kas tai yra – geras išsilavinimas?

Skaitytojas: Žinau, kad mudviejų nuomonės šiuo klausimu skiriasi. Tačiau aš, kaip ir dauguma solidžių žmonių, galvoju, kad gerą išsilavinimą galima gauti tiktai prestižinėje mokykloje, kurioje yra profesionalūs dėstytojai ir naudojamos pažangiausios mokymo metodikos.

Autorius: Mūsų nuomonės kol kas nesiskiria. O kaip jūs įsivaizduojate, kas tai yra – pažangios mokymo metodikos?

Skaitytojas: Pirmiausia tai geras mokinių paruošimas naujausių mokslo pasiekimų srityje, kalbų mokymas ir, žinoma, solidžios mokslo įstaigos diplomas. Jeigu aš padėsiu vaikui įgyti gerą specialybę ir gauti gerai apmokamą darbą, tai jausiuos išpildęs savo tėvišką pareigą.

Autorius: Matau, kad jūsiškis laimės supratimas yra visiškoje aistros gunoje, ir jeigu jūs pasieksite nusibrėžtą tikslą, tai pirmiausia paragausite nektaro, o paskui teks gerti nuodus. 

Skaitytojas: O kaip jūs suprantate pažangias mokymo metodikas?

Autorius: Tai – gerų charakterio bruožų lavinimas, kas vėliau padės vaikui pasirinkti aukščiausią gyvenimo tikslą – išmokti mylėti Dievą ir darbuotis kitų labui. Mokslinės disciplinos šiame procese užima toli gražu ne pačią svarbiausią vietą. Todėl pats geriausias išsilavinimas būna tada, kai vaikams perteikiami doroviniai principai, ugdomos geros savybės ir sąmoningas požiūris į Dievą, pasaulį, žmones ir patį save.

Vaikui būtinai reikia įskiepyti principus, kurių dėka jis galėtų tobulėti. Todėl jam reikalingi ne bet kokie mokytojai, reikia, kad jį mokytų šventi žmonės, kurie jam būtų ne tik mokytojai, bet ir auklėtojai. Vaiką reikia mokyti ne žodžiais, o gyvu pavyzdžiu, ir lavinti ne tiek jo protą, kiek intelektą.

Žmogų neabejotinai lydės sėkmė ir dvasiniame, ir pasaulietiniame gyvenime, jeigu jis gaus dvasinį bei dorovinį išsilavinimą ir turės tinkamą laimės supratimą. Vienok to negalima pasakyti apie žmogų, kuris tegu ir turi geriausią išsilavinimą visuotinai priimta šio žodžio prasme, bet neturi gerų savybių.

Skaitytojas: Juokas, ir tiek. Kur jūs rasite mokyklą, kurioje dėstytų šventikai ir išminčiai?

Autorius: Tokios mokyklos ne tik yra, bet ir aktyviai veikia bet kurioje religinėje konfesijoje. Vedinėje kultūroje jos vadinamos gurukulomis. Guru – tai žmogus, kuris yra ne tik mokytojas, bet ir auklėtojas bei globėjas, kula – mokykla. Vadinasi, gurukula – tai mokykla, kur vaikus mokina guru, o ne eiliniai mokytojai.

Jeigu taip norite, kad jūsų vaikai gautų patį geriausią išsilavinimą, kodėl negalite suieškoti jiems tokią mokyklą? Pasaulyje jų yra tikrai daug. Tačiau toli gražu ne visi tėvai gali leisti į jas vaikus.

Skaitytojas: Brangu ar dideli konkursai?

Autorius: Ne, tiesiog ten pirmiausia pasidomi, kokie pretendento tėvai. Jeigu jų nedomina dvasinė praktika ir savęs pažinimas jiems tik abstraktus terminas, tai jų vaikams kelias į tokią mokyklą bus uždarytas. Obuolys nuo obels netoli tesirita, ir jeigu tėvams nerūpi minėti dalykai, tai ir jų vaikeliai nerodys didelio susidomėjimo dvasiniais mokslais.

Skaitytojas: Na, gerai, sakykim, aš rimtai susidomėjau savęs pažinimu, ko tik nepadarysi dėl vaikų. Manykim, kad mano sūnų priėmė į tą mokyklą, ir jis ją pergalingai baigė. O kas toliau? Kur dabar įsidarbinsi be solidžios mokymo įstaigos diplomo, nebent sargu ar kiemsargiu. Jam beliks viena išeitis – tapti vienuoliu ir visą gyvenimą atgailauti už savo dar nepadarytas nuodėmes.

Autorius: Jeigu jūsų sūnus taps vienuoliu ir visą gyvenimą užsiims dvasine praktika, tai reikš, kad jūs tobulai atlikote savo tėviškas pareigas. Taip sako Vedos. Tačiau nebūkite šiuo atžvilgiu naivus – žinokite, kad tikrumoje iš tų, kurie baigia dvasines mokyklas, devyniasdešimt procentų gyvena paprastą šeimyninį gyvenimą.

Jūsų įvaizdis apie jų būsimą veiklą irgi šiek tiek neatitinka realybės. Kaip jūs galite galvoti, kad žmogus, turintis idealias charakterio savybes, nesugebės rasti gero darbo? Kiekvienas viršininkas tik ir svajoja apie tokius pavaldinius, nes jie ne tik patys būna laimingi, bet ir sugeba ta laime dalintis su bendradarbiais, artimaisiais ir aplinkiniais žmonėmis.

Tačiau nepuoselėkite iliuzijų, kad taip bus ir tuo atveju, kai jūs duosite vaikui prestižinį išsilavinimą pagal savo dabartinį supratimą. Didelė tikimybė, kad senatvėje jūs gersite anaiptol ne nektarą.

Skaitytojas: Mūsų pokalbis vėl darosi nelabai malonus. Nejaugi jūs tikrai galvojate, kad jeigu aš savo vaikams duosiu tokį išsilavinimą, kokį aš įsivaizduoju, tai senatvėje būsiu nelaimingas?

Autorius: Aš tik persakau tai, kas parašyta Vedose. Jeigu kažkokių problemų sprendimą įtakoja aistros guna, tai pirmieji rezultatai bus kaip nektaras, o vėliau teks gerti nuodus.

Skaitytojas: Tai labai rimtas pareiškimas, todėl aš reikalauju kuo nuodugniau paaiškinti, kaip, sutinkamai su jūsų nuomone ir vediniais nurodymais, vystysis mano santykiai su vaikais, jeigu aš nepakeisiu savo nuomonės apie jų būsimą laimę?

Autorius: Jeigu jūsų vaikai gaus tą taip vadinamą prestižinį išsilavinimą ir turės visas galimybes padaryti gerą karjerą, jūs būsite ganėtinai laimingas – gersite savąjį nektarą. Jeigu vaikai ras gerai apmokamą darbą su gerais viršininkais ir bendradarbiais, turėsite galimybę dar kartą pasimėgauti nektaru. Vėliau jie sukurs šeimas ir, tikriausiai, tai bus jūsų paskutinis nektaro gurkšnis. Toliau, tegu ir po truputį, bet teks siurbčioti nuodus.

Skaitytojas: Nekalbėkite mįslėmis, paaiškinkite, kaip tai atrodys mano atveju.

Autorius: Tam tikslui reikės labiau pasigilinti į jūsų santykius su vaikais.

Ir taip, žmonės aistros gunoje šventai įsitikinę, kad visą savo gyvenimą jie pašventė vaikams. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad jų motyvacija yra visiškai nesavanaudiška, todėl jie, matydami klestinčius vaikus, turėtų pelnyti laimingą senatvę. Bet atminkite, kad aistros guna ir nesavanaudiškumas – nesuderinami dalykai. Bet kokie poelgiai šioje gunoje pagrįsti tik asmeniniais interesais. Varomoji jėga, verčianti savanaudiškus tėvus rūpintis savo vaikais, yra materiali laimė, tik jau sukurta ne jų pačių, o jų vaikų rankomis. Tam tikslui jie pasiruošę investuoti bet kokius pinigus vaikų mokslams, tikėdamiesi savo laiku gauti gerus dividendus materialios gerovės pavidalu.

Viskas būtų labai gražu, jeigu nepasireikštų šalutinis efektas – tėvai tokiu būdu pripratina vaikus daugiausia dėmesio skirti sau, o ne kitiems žmonėms. Taip jie užauga išbaigtais egoistais, o jų tėvai priversti gerti nusivylimo nuodus.

Skaitytojas: Bet kodėl jūs tvirtinate, kad noras padėti vaikams yra savanaudiškas?

Autorius: Jūs taip kalbate todėl, kad mudu dar rimtai neaptarėme, kas yra egoizmas. Jeigu tėvai būtų tokie nesavanaudžiai, kaip jūs įsivaizduojate, jie vienodai rūpintųsi tiek savais, tiek svetimais vaikais. Bet gyvenime taip nėra, jūs gi matote.

Skaitytojas: Na, ir teisingai, kiti vaikai irgi turi tėvus, kurie jais rūpinasi. Jeigu jie neturėtų tėvų, tada būtų galima ir jais pasirūpinti.

Autorius: Visi tėvai turi rūpintis savo vaikais, bet ne kaip savo nuosavybe, o kaip individualybe, kurios atžvilgiu jie turi tam tikras pareigas. Kai jie augina vaikus ne savanaudiškai, o vedini pareigos jausmo, jų širdyje visada atsiras vietos ir kitiems vaikams. Tokių tėvų sąmonę įtakoja dorybės guna.

Skaitytojas: Bet kurie tėvai, kuriuos jūs įvardijate kaip egoistus, gali pagalvoti ir apie kitus vaikus, kas čia sudėtingo?

Autorius: Žinoma, pagalvoti nesunku, piniginė nuo to nesuplonės. Bet žmonės vertinami pagal poelgius. Taigi pradėkite realiai rūpintis visais pažįstamais vaikais, skirdamas jiems tiek pat jėgų ir šilumos, kaip ir saviesiems. Kodėl gi ne? Tada ir jūsų vaikai užaugs gailestingi ir nesavanaudiški, o jūs galėsite lengva širdimi laukti senatvės, nes jie jumis rūpinsis labiau negu savimi.

Siūlau jums tapti vienos idėjos iniciatoriumi. Jeigu tėvai tokie nesavanaudiški, kaip jūs tvirtinate, tai nėra jokios prasmės tiek dėmesio ir lėšų skirti būtent savo vaikui. Sudarykite tarpusavyje pažįstamų tėvų grupę, surinkite iš jų pinigus ir padalinkite į tiek dalių, kiek yra vaikų. Pinigai bus skirti jų mokslams. Kadangi tėviški šių žmonių jausmai skirti visiems vaikams, tai kiekvienas duos lygiai tiek, kiek reikia. Gera mintis, ar ne?

Skaitytojas: Bijau, kad jūs teisus, ir daugumos žmonių meilė savo vaikams vis dėl to yra savanaudiška. Jeigu aš imsiuosi tokios iniciatyvos, tai greičiausiai kepurėje bus tik mano pinigai.

Autorius: Gal būtų ir ne visai taip, tačiau nėra jokios abejonės, kad kiti tėvai pinigų duotų mažai.

Skaitytojas: Bet juos galima pateisinti – kas dabar turi daug pinigų?

Autorius: Taip, bet dėl savo vaiko jie pasiruošę net badauti, tačiau į bendrą katilą atiduotų daug mažiau, negu reikia individualiam jų vaiko mokymui. Taigi nėra jokios abejonės, kad tėvų noras padaryti savo vaikus laimingais yra savanaudiškas.

Skaitytojas: Gerai, aš sutinku, kad visiško nesavanaudiškumo šiuo atveju nėra. O argi žmogus, esantis dorybės gunoje, kitais vaikais rūpinasi taip pat kaip ir savais?

Autorius: Kiekvienam žmogui savi vaikai sužadina egoistinius jausmus, kurie skatina jais rūpintis labiau negu kitais. To neišvengia ir dorybingas žmogus, tik jis supranta, kad vaikams nereikia skirti per daug dėmesio, nes tada jie užaugs egoistais. Todėl jis kiek įmanoma stengiasi kitais vaikais rūpintis taip pat, kaip ir savaisiais.

Kiekvienas dorybingas žmogus nuolatos kovoja su savo egoizmu. Jis puikiai supranta, kad rūpinimasis tik savo vaikais nėra jau toks nesavanaudiškas. Tėvų egoizmas persiduoda vaikams, ir tai neprisideda prie jų charakterio tobulinimo. Tačiau tėvų pareiga – išauklėti gerus vaikus, o tam reikalingas asmeninis nesavanaudiško gyvenimo pavyzdys. Todėl dorybingi žmonės savo vaikus stengiasi auklėti, o ne lepinti. Tai paprasta, jeigu šeimos gyvenimas grindžiamas dvasinio pažinimo principais.

Visa tai žinodami ir skatinami pareigos jausmo, dorybingi tėvai nedaro didelio skirtumo tarp savo ir kitų vaikų. Jie supranta, kad jeigu vaikų auklėjime dominuos savanaudiški interesai ir, tuo pačiu, aistros guna, tai nereikia tikėtis, kad jie užaugs padoriais žmonėmis ir suteiks tėvams daug džiaugsmo.

Skaitytojas: Aš kažkodėl nesuprantu tokios pozicijos. Kaip tie dorybingieji gali savo vaikų auklėjimą laikyti svarbiausiu gyvenimo tikslu, tuo pat metu būdami įsitikinę, kad toks gyvenimas perdėm savanaudiškas? Kažkoks absurdas.

Autorius: Todėl dorybingas žmogus ir nelaiko vaikų auklėjimo svarbiausiu tikslu. Jis supranta, kad tokia pozicija yra aistros gunoje, ir ji nepadarys jo laimingu. Jis taip pat žino, kad jeigu jo šeima orientuosis į dvasinio gyvenimo principus ir meilę Dievui, tai ir vaikai užaugs nesavanaudžiai ir mylintys ne save, o Dievą.

Jeigu svarbiausias mūsų gyvenimo tikslas vis dėl to bus vaikų auklėjimas, šeimos gyvenimo centre jie matys save, o ne Dievą, todėl užaugs egoistais. Tai žinodamas, dorybingas žmogus visas jėgas skiria Dievo tarnystei. Pajutęs potraukį tokiam gyvenimui, jis stengiasi dalintis savo laime su aplinkiniais žmonėmis. Vaikai, pamatę, kad nesavanaudiškas gyvenimas jų tėvams teikia daug laimės, patys pradeda gyventi kitų labui ir taip pat darosi laimingi. Visa tai vyksta dėl to, kad vaikai įtraukiami į tiesos pažinimo procesą.

Skaitytojas: Vadinasi, anot Vedų, žmogus neturėtų orientuotis į dorybingą vaikų auklėjimą?

Autorius: Jūs neteisingai mane supratote, žmogus turi išauklėti gerus vaikus, tik reikia žinoti, kad yra dar svarbesnis tikslas – pasiekti dvasinį tobulumą pačiam ir padėti tai padaryti savo vaikams.

Skaitytojas: Jeigu mano tikslas – nesavanaudiškai rūpintis savo vaikais, tai nejaugi jie užaugs savanaudžiai?

Autorius: Jeigu jūs savo vaikais rūpinsitės nesavanaudiškai, tai jie neužaugs egoistais. Tik ne taip paprasta suvokti, kaip būti nesavanaudiškam vaiko atžvilgiu. Negalima jo laikyti savo kūnu ir krauju, atėjusiu į pasaulį tam, kad patenkintų tėvų tuštybę. Tėvai privalo suprasti, kad vaikas yra asmenybė, kurios atžvilgiu jie turi tam tikrų pareigų.

Jeigu jūsų tikslai vaikų atžvilgiu bus nesavanaudiški, tai užaugę jie bus dori žmonės. Tačiau dar kartą kartoju, kad noras gyventi tik dėl savo vaikų kyla vien iš egoistinių paskatų. Dėl to jie irgi bus egoistai, ir tėvai turės gerti nuodus. Tiesiog jūs dar gerai nesuprantate, kas tai yra nesavanaudiškas rūpinimasis savo vaikais.

Skaitytojas: Tai paaiškinkite, nes aš jau visai nieko nebesuvokiu. Kaip nesavanaudiškai rūpintis vaikais, ir kaip pasireiškia mylinčio tėčio egoizmas.

Autorius: Egoizmą sudaro du dalykai: pojūtis „aš“, kuris verčia mus rūpintis savo gerove, ir pojūtis „mano“, kuris verčia rūpintis savo artimaisiais. Kai pojūtis „mano“ būna stipresnis už savąjį „aš“, tėvai viską pasiruošę atiduoti vaikams. Taip jų sąmonę įtakoja egoizmas, arba savisaugos jausmas. Vaikai skiriasi nuo manęs, tai nesu aš, bet jie priklauso man, ir šis jausmas yra perdėm egoistiškas. Jeigu kenčia svetimi vaikai, tai paaukoti jų labui savo gyvenimą paprastai nesinori.

Skaitytojas: Jeigu noras atiduoti gyvenimą savo vaikams yra mano egoizmo pasireiškimas, tai aš tik sveikinu tokį egoizmą ir visada pasiruošęs juo vadovautis.

Autorius: Aš irgi sveikinu tokią egoizmo išraišką, bet vis tik reikia būti atsargesniam su tuo „mano“ pojūčiu, nes toks, atrodo, kilnus jausmas tik gadina vaiką.

Skaitytojas: Vadinasi, jeigu tėvai galvoja tik apie savo vaikus, tai jie užaugs egoistais, ir tada nei tie, nei tie nebus laimingi?

Autorius: Deja, taip. Jeigu vaikai mato, kad visas tėvų dėmesys skiriamas tik jiems, jie pradeda galvoti, kad ir kiti žmonės jų atžvilgiu turi taip elgtis. Taip juose išsikeroja egoizmas. Kai seniems tėvams reikalinga parama, vaikai, pripratę, kad būtų tenkinami tik jų poreikiai, jiems nepadeda. Vaikų egoizmas pasireiškia kitaip nei tėvų, jie linkę tik imti ir nieko neduoti. Ir kai jau nebėra ką imti, jų elgesys tėvų atžvilgiu darosi negatyvus. Dažnai jie tik ir laukia, kad jų „protėviai“ greičiau pasimirtų.

Skaitytojas: Nejau vaikai gali taip elgtis su tėvais, kurie jiems pašventė visą savo gyvenimą?

Autorius: Kartoju: egoistas savo vaikais rūpinasi kaip savo paties dalele. Ar galima tokiu atveju sakyti, kad jis pašventė savo gyvenimą , o ne sau, ju sakyti, kad jis pašventė kažkam savo gyvenimą kažkam kitam, o ne sau? Žinoma, ne. Taigi ir jo vaikai užauga savanaudžiai. Jie sukuria šeimas, kur ir puoselėja savo egoizmą, o tėvus palieka už borto.

Žmonės aistros gunoje aukojasi tik savo šeimai ir visur ieško tik savo naudos. Būdami vaikais, jie atranda laimę tėvų meilėje, vėliau jų dėmesys nukrypsta į priešingos lyties atstovus, ir taip jie vis labiau pasineria į savo asmeninį gyvenimą, po truputį atitoldami nuo tėvų. O tėvai nuoširdžiai viliasi, kad jų pasiaukojimas vaikams kada nors bus atlygintas, ir nemažiau nuoširdžiai nustemba, kai nesusilaukia iš jų dėkingumo. Senatvėje šią nuostabą pakeičia didžiulis nusivylimas, ir tai veikia kaip nuodai.

Skaitytojas: Jūs tvirtinate, kad savanaudžiai vaikai savo tėvams jaus atvirą priešiškumą?

Autorius: Ne, aiškiai išreikšto negatyvo jų elgesyje nebus, aistros guna pasireiškia per užmaskuotą antagonizmą. Vaikai atrodys malonūs bei rūpestingi, bet tikruosius jų jausmus parodys tai, kiek jiems artimos tėvų problemos. O tėvai lengvai pajunta vaikų priešiškumą, ir daugelis tada pagaliau supranta, kad gyvenimas praslydo pro pirštus ir jiems nieko nebeliko. Jie pradeda jaudintis dėl savo turto, kurį kaupė visą gyvenimą, ir kuris dabar atiteks nedėkingiems vaikams. Tiems patiems, kurie išduoda tėvus tuo metu, kai jiems gyvenime telieka senatvė su visais jos vargais. Viską, dėl ko gyventa, teks atiduoti tiems, kurie tave išdavė. Argi tai laimė?

Skaitytojas: Taip, nepavydėtina baigtis. Tačiau tenka pripažinti, kad tai tipiškas atvejis. Bet aš narsiai netikiu, kad taip bus ir su manimi. Nejaugi toks likimas laukia visų žmonių, kurių svarbiausias gyvenimo tikslas – vaikai?

Autorius: Tikime ar ne, bet turime pripažinti, kad yra tam tikri gamtos dėsniai, kurių tikslas – išmokyti mus teisingai gyventi. Jie niekam nedaro išimčių, ir jiems neįmanoma pasipriešinti. Jeigu mes esame aistros gunoje ir galvojame, kad svarbiausias gyvenimo tikslas – pinigai, tai kančių neišvengsime ir vaikams laimingos ateities nesukursime.

Skaitytojas: Vadinasi, vaikais nesirūpinkime, tegu gyvena, kaip išmano?

Autorius: Aistros guna jus verčia mąstyti kraštutinumais. Dorybingas žmogus nuolatos galvoja apie savo vaikų gerovę, bet, skirtingai nuo tėvų, kurie yra aistros gunoje, jis netarnauja vaikams. Jis mokina juos padėti žmonėms ir tarnauti Dievui. Jeigu svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas yra dvasinis progresas, tai, tarnaudamas Dievui, jis ir vaikus užaugins tokius pačius. Tėvų nesavanaudiškumas teikia vaikams didžiausią laimę ir globą.

Skaitytojas: Atrodo, supratau, ką norite pasakyti. Rūpindamasis savo vaikais, dorybingas žmogus nesikoncentruoja į juos, atvirkščiai, visą savo ir jų dėmesį stengiasi sutelkti į tarnystę Dievui ir žmonėms. Vaikai seka tėvo pavyzdžiu ir nejaučia jokios dėmesio stokos savo atžvilgiu, nes visa šeima įsitraukusi į dorybingą veiklą.

Autorius: Taip, dorybingi vaikai prašo, kad jiems leistų darbuotis visų labui, priešingu atveju jie bus nelaimingi. Gerai, kad jūs tai išsiaiškinote. Šiaip jau nelengva suprasti, kaip žmonės, daugiau rūpindamiesi kitų gerove, o ne savo vaikais, vis tik įsigudrina juos gerai išauklėti. Bet tai paprasta – tereikia juos užimti nesavanaudiška veikla, tai yra, tarnyste Dievui.

Skaitytojas: Vadinasi, dorybingi vaikai būna laimingi ne imdami, o dalindamiesi su kitais?

Autorius: Panašu į tai, kad šis klausimas jums jau aiškus.

Skaitytojas: Pradedu suprasti, kad aistros guna – gana pavojingas reikalas. Ar galėtumėte pateikti daugiau pavyzdžių, kaip žmogus, turintis potraukį į laimę aistros gunoje, pirmiausia išsigeria nektarą, o paskui nuodus?

Autorius: Taip, mielai, – sekančiame pokalbyje.

Išvada: tokia tai rūsti tikrovė – jeigu mes turime neteisingą laimės supratimą ir gyvename tik sau, neišvengiamai ateis ašarų ir nusivylimų laikas. Šios taurės neišvengsime ir tada, kai mums atrodys, kad visą gyvenimą pašventėme aukštiems idealams, nors iš tikrųjų tik puoselėjome savąjį egoizmą.

Todėl kiekvienas protingas žmogus turi suprasti, dėl ko jis gyvena, kokie jo siekiai. Juk niekada ne vėlu pakreipti gyvenimą kita, tiesesne vaga. Dorybingos veiklos rezultatus mes persinešame iš vieno gyvenimo į kitą. Netgi gilioje senatvėje, kupinoje nusivylimų, reikia mėginti suvokti tikrąjį gyvenimo tikslą. Atmetęs bereikalingą liūdesį, žmogus dar turi galimybę sutelkti savo mintis į Dievą ir pasiekti aukščiausią gyvenimo tobulumą.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis