Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Kaip mus supančioja neišmanymo guna

 

Nepakeitus savo požiūrio į gyvenimą, niekas negali atsilaikyti prieš aistros guną, didinančią problemas ir atšiaurumą. Todėl žmogus, nusprendęs savo gyvenimą pašvęsti pinigų vaikymuisi, anksčiau ar vėliau pradeda jausti nepasitenkinimą savo likimu. Jis pasireiškia pykčiu giminaičiams, bendradarbiams (kurie, matai, nesugeba jo suprasti), supantiems žmonėms, tautai, valdžiai ir t. t. Savanaudiškumas kiekvieną privers išgyventi nusivylimo jausmą, ir nuo to momento jį pradės įtakoti ne tik aistros, bet ir neišmanymo guna.

Skaitytojas: Kokia neteisybė – užuot padėjęs žmogui suvokti, kaip būti laimingam, likimas jį nusviedžia į dar didesnes degradacijos gelmes.

Autorius: Jeigu žmogus susiduria su problemomis, vadinasi, jis elgiasi neteisingai. O jeigu jis dar užsispiria ir nepasidaro išvadų, kaip blogai būti egoistišku, ir stengiasi bet kokia kaina praturtėti, dorybės guna bejėgė jam padėti.

Skaitytojas: Ką reiškia „užsispiria“? Negi yra žmonių, kurie, susidūrę su problemomis, nenori pakeisti savo gyvenimo ir tapti laimingais?   

Autorius: Visi nori būti laimingais, žinoma, bet skirtingai. Dorybės guna visada pasiruošusi padėti, tetrūksta mažo nieko – ją reikia pasirinkti savanoriškai. Gamtos dėsniai tokie teisingi, kad niekada neatima iš žmogaus pasirinkimo laisvės, todėl mes visada galime ieškoti laimės, kur panorėję. Kol mes nenusivilsime savo egoistine laimės koncepcija, tol nepateksime dorybės gunos globon. O jeigu ir aistros guna mūsų neišmokys siekti dvasinių dalykų, tada pateksime į neišmanymo gunos letenas.

Skaitytojas: Kodėl niekas negelbsti žmonių, paskendusių savo nuodėmėse?

Autorius: Žinote, iš aukštesniųjų planetų pas mus nuolatos ateina įvairūs išminčiai, kurie bando mums padėti savo dvasinėmis žiniomis. Tačiau dauguma žmonių į juos nekreipia jokio dėmesio. Priežastis – neteisingas pasirinkimo laisvės suvokimas. Jiems tas saldus žodis laisvė reiškia galimybę tenkinti savo troškimus ir daugiau nieko.

Skaitytojas: Kažkaip negirdėjau, kad Žemėje gyventų ateiviai iš kitų planetų ir perdavinėtų mums savo žinias.

Autorius: Mes čia visi „ateiviai“, nes jau milijonus kartų gimėme įvairiose visatos planetose. Kiekvienoje iš jų mes turėjome kūną, pritaikytą gyventi būtent tos planetos sąlygomis. Taip ir didieji išminčiai, ateinantys čia iš kitų planetų, gimsta žmogaus kūno formose.

Skaitytojas: Kaip juos atskirti nuo paprastų žmonių?

Autorius: Pagal jų nepriekaištingus poelgius ir išaukštintas charakterio savybes – nuolankumą, gailestingumą ir tvirtą ryžtą padaryti mus laimingais. Be to, jie pašvenčia savo gyvenimą Dievo ir žmonių tarnystei, o ne savo asmeniniams ar šeimyniniams reikalams.

Reikia pasakyti, kad tokie žmonės, kuriems būdinga meilė Dievui ir nesavanaudiškumas, Žemėje negimsta vien tik dėlto, kad pas juos susikaupė gera karma. Iš aukštesniųjų planetų ar netgi iš dvasinio pasaulio jie dažniausiai ateina su vienu tikslu – padėti mums atrasti laimę.

Skaitytojas: Jeigu jau jie tokie išminčiai, tai tegu ir paaiškina mums, neišmanėliams, kaip teisingai gyventi.

Autorius: Neišmanėliai negirdi savo sąžinės balso, todėl jiems labai sunku klausytis sąžiningų žmonių. Nesitikėdami prakusti sąžiningu darbu, jie imasi tokių priemonių, kaip gudrumas, prievarta ir žiaurumas, ir naudojasi žmonių silpnybėmis, siekdami jais manipuliuoti. Kartais jie taip viskuo nusivilia, kad ieško laimės ištvirkaudami, girtuokliaudami ir svaigindamiesi narkotikais.

Skaitytojas: Kaipgi žmogus patenka į tokias pinkles? Juk kiekvienas turi bent kiek blaivo proto, kad galėtų susimąstyti ir neužsiminėti panašiomis kvailystėmis.

Autorius: Nedorybingos veiklos pradžioje neišmanymo guna leidžia žmogui pajusti, kad už savo darbelius jis liks nenubaustas. Veikiamas šios iliuzijos, jis praranda paskutinius blaivaus proto likučius, ir tada jo gyvenimas galutinai virsta košmaru.

Skaitytojas: O kodėl negalėtų būti atvirkščiai? Kad žmogus iš pat pradžių pajustų atpildo neišvengiamumą? Kiekvienas turi žinoti, kas jo laukia ateityje.

Autorius: Kartais taip būna, kai dar ne visai pagedęs žmogus atpildą gauna iš karto. Tai reiškia, kad jis neturi didelio polinkio neišmanymo gunos teikiamai laimei. Tačiau kiti pradžioje sugeba išsisukti nuo likimo paruoštos bausmės. Taip yra todėl, kad jų sąmonė užvaldyta labai stipraus noro daryti visokias piktadarybes ir gyventi nebaudžiamiems. Kaip žinote, bet kuris noras, jeigu jis stiprus, yra išpildomas, todėl žmogus kartais gali susidaryti nuomonę, kad jam viskas leidžiama. Bet taip tęsiasi tik tol, kol pasibaigia geros karmos atsargos. O tada prisieina už viską atkentėti.   

Nusprendę, kad gyvenime neapsieis be apgaulės ir prievartos, tokie žmonės galutinai leidžiasi užvaldomi neišmanymo gunos. Rezultate jie praranda gerus draugus, pagenda santykiai su artimaisiais, sustiprėja bjaurūs polinkiai (kazino, pornofilmai, viešnamiai). Neilgai trukus mityba, kūno priežiūra, esminių dalykų suvokimas taip pat patenka neišmanymo gunos įtakon. Atsiranda didelis potraukis mėsai, alkoholiui, narkotikams. Taip neišmanymo guna palaipsniui apima visas žmogaus gyvenimo sferas, tačiau jis pats nemato jokios tragedijos, nemato savo degradacijos, todėl atsisakyti tokio gyvenimo būdo nėra paprasta. Dauguma žmonių aplamai neturi žalio supratimo, ką reikia konkrečiai daryti, norint pakeisti savo gyvenimą, todėl naudojasi neveiksmingais metodais, nuoširdžiai pasitikėdami savo jėgomis ir prievartos galia. Tačiau žmonių meilės taip neįmanoma užsitarnauti, o tuo pačiu ir atsikratyti žalingų įpročių.

Skaitytojas: Aišku. Savo ydas reikia mylėti, taip?

Autorius: Na, žinote... Tai dar blogiau.

Skaitytojas: Tada aš visai nesusigaudau, ką daryti tokioje situacijoje.

Autorius: Gal jus paguos tai, kad esate ne vienišas – dauguma žmonių taip pat nesupranta. Jie galvoja, kad savo ydų reikia nekęsti arba jas mylėti ir puoselėti. Ir vienu, ir kitu atveju mes prie jų tik dar labiau prisirišame. Todėl geriau apie jas kuo mažiau galvoti, o koncentruotis į veiklą, kuri realiai ir greitai pakylės mūsų sąmonę į aukštesnį lygį.

Skaitytojas: Vadinasi, rūkoriui nereikia pergyventi, kad niekaip   neįstengia pamesti nuodytis taboka, jam tik reikia visas pastangas skirti teisingos sąmonės ugdymui. Bet vis tik – kaip išmokti negalvoti apie savo problemas? Ar aplamai tai įmanoma?

Autorius: Visi dorybingi žmonės tai sugeba.

Skaitytojas: Nuostabu. Ir, žinoma, jūs vėl pasakysite, kad tokiose situacijose geriausia, ką galima padaryti – tai kreipti mintis į tarnystę Dievui. Tada viskas išsispręs savaime.

Autorius: Žinoma. Tik negalvokit, kad užsiimdamas dvasine praktika, iš karto pašalinsite visas problemas. Tam reikės kažkiek laiko.

Reikia pažymėti, kad kai žmogus pradeda kartoti šventus vardus, jis kreipia mažiau dėmesio į savo ydas. Palaipsniui, ilgą laiką pratinantis koncentruotis į Dievą, jos nepastebimai išnyksta.

Skaitytojas: Jūs taip reklamuojate šventų vardų kartojimą, kad atrodo, jog tai – panacėja nuo visų bėdų. Man tai atrodo truputį keista...  

Autorius: Aš tik persakau Vedų nurodymus, kuriuose tvirtinama, kad geriausias būdas įveikti visas problemas – tai su meile ir atsidavimu kartoti šventus Dievo vardus. Aš žinau šimtus pavyzdžių, kai narkomanai, pradėję eiti šiuo apsivalymo keliu, greitai ir praktiškai neskausmingai išsivaduodavo iš narkotikų priklausomybės. Tai pats geriausias metodas, bet jeigu jis jus erzina, aš galiu pasiūlyti ir kitus, ne tokius efektingus. Pavyzdžiui, kodavimą ar narkologinį dispanserį. Labai norint, tai irgi padeda, bet tam reikia didžiulių pastangų.

Skaitytojas: Norite pasakyti, kad kartojant šventus vardus, galima apsieiti be kovos?

Autorius: Aš tai pasakiau gal jau šimtą kartų, bet jūs vis tiek nieko nesuprantate.

Skaitytojas: Tai kodėl aš toks nesupratingas?

Autorius: Patikėti švento vardo galia trukdo tik vienas dalykas – mūsų nuodėmės, užgožiančios sąžinės balsą. Todėl, jei nėra tikėjimo šia tiesa, geriausia ją patikrinti praktiškai. Pradžioje šventus vardus rekomenduojama kartoti automatiškai, nesigilinant į jų esmę. Ilgainiui sąmonė apsivalys ir ateis supratimas, kokia galinga ši dvasinė praktika.

Skaitytojas: Kas gi man trukdo ja užsiimti?

Autorius: Aš jau sakiau. Jums trukdo visoms materialaus pasaulio gyvoms būtybėms būdingas pavydas Dievui.

Skaitytojas: Hm, pavydo kaip ir nejaučiu, yra tik šiokios tokios abejonės.

Autorius: Tai ir yra pavydas. Sutikite, kad visai nesunku su didžiausia meile kartoti savo vardą, bet jeigu mums kažkas nepatinka, tai mes kartoti jo vardo tikrai nenorėsime – ir dar su meile.

Skaitytojas: Galbūt, galbūt... Vienaip ar kitaip, staigiai pasikeisti neįmanoma. Jūs pats sakėte, kad charakteris keičiasi labai lėtai.

Autorius: Sakiau ir sakysiu. Bet tai ne priežastis, dėl kurios būtų galima nekalbėti apie efektyviausius metodus, kurie tikrai mums gali padėti. Dorybės gunos prieglobstyje viskas pasiekiama be kovos. Argi toks faktas nevertas dėmesio? Tereikia nuolatos bendrauti su dorybingais žmonėmis ir kiekvieną rytą kartoti šventus vardus. Tada net ir juodžiausiems narkomanams garantuoti pozityvūs poslinkiai.

Skaitytojas: Bet tai ne taip paprasta, kaip atrodo iš jūsų kalbos. Aš pats bandau kažką daryti reguliariai, bet kartas nuo karto norisi nuo to pailsėti.

Autorius: Pastovumas atsiras tik tada, kai mes pajusime skonį, arba potraukį tam, ką darome. Todėl po kiekvieno eilinio nepasisekimo mes turime vėl ir vėl bandyti. Bet jeigu mes to skonio savo veiklai nepajusime, tada, be abejo, anksčiau ar vėliau visa tai mums įgris.

Skaitytojas: Kaip nustatyti, kokioje veikloje mes atrasime tą skonį?

Autorius: Matosi, kad mažai skaitote šventraščius, todėl prisiimate nereikalingus įžadus, kurie neteikia jums laimės ir neįkvepia jos siekti. Dar man atrodo, kad jums trūksta bendravimo su išaukštintomis asmenybėmis, kuris skatina žmogų atlikti savo pareigas ir sulaiko jį nuo degradacijos.

Skaitytojas: O kodėl jūs nusprendėte, kad aš prisiimu beverčius įžadus?

Autorius: Kai žmogus prisiima tikrai gerą įžadą, jis gauna pakankamai įkvėpimo jo laikytis. O jūs pats sakėte, kad negalite ilgai laikytis duotų įžadų. 

Kai žmogus pasirenka veiklą pagal savo prigimtį, jis darosi vis laimingesnis, ir tada jo įžadai būna stabilesni. Paprastai toks pasirinkimas turi atitikti psichines žmogaus savybes. Bet svarbiausia, kad pasirinkta veikla būtų grindžiama nesavanaudiškais motyvais, orientuotais į aukščiausios tiesos pažinimą.

Skaitytojas: Kiek aš suprantu, bet kuris darbas anksčiau ar vėliau pakyri. O kaip šiuo atveju?

Autorius: Kai žmogus su dideliu pakilimu tobulinasi, vargu ar jis tai laiko darbu. Užsiėmimas, kuris patinka, tampa malonumu, o ne darbu. Nelieka vietos nei nuovargiui, nei nepasitenkinimui.

Skaitytojas: O kokie įžadai patys geriausi?

Autorius: Geriausia duot įžadą kuo daugiau bendrauti su šventais žmonėmis ir kasdien kartoti tam tikrą skaičių šventų vardų. Režimo laikymasis taip pat geras dalykas.

Skaitytojas: Pas jus visada tas pat per tą patį – dorybingas bendravimas ir šventų vardų kartojimas. Gal yra ir kitokių rekomendacijų?

Autorius: Garsiame vediniame veikale Čaitanja-čaritamrita (Adi-lila 17.21) pasakyta: Šiame Kali amžiuje tobulėjimui nėra kito kelio, nėra kito kelio, nėra kito kelio, kaip tik kartoti šventus vardus, kartoti šventus vardus, kartoti šventus vardus.

Skaitytojas: Negi ten taip ir parašyta – po tris kartus?

Autorius: Taip, kad geriau įtikintų tokius abejojančius, kaip jūs.

Skaitytojas: Įtikintų? Hm, kodėl tada niekas tuo neužsiima?

Autorius: Visi, kurie tai daro, yra dorybės gunos įtakoje ir gerai supranta, kad mūsų laikais šventų Viešpaties vardų kartojimas yra pats geriausias būdas išsivaduoti iš gunų poveikio. Jie turi savąjį ratą žmonių, su kuriais bendrauja, ir tie, kuriuos valdo aistros guna, ten nepatenka.      

Skaitytojas: Kodėl jūs man nuolatos prikišate, jog turiu netinkamą bendravimą? Nors mano pažįstami ir nepoteriauja, aš vistik juos laikau dorais žmonėmis. 

Autorius: Gerai, tegu bus taip.

Skaitytojas: Na, žinote... Kada jūs man pagaliau suprantamai paaiškinsite, kodėl taip svarbu bendrauti su šventaisiais ir kartoti šventus vardus? Ir kodėl jūs nieko nepasakojate apie kitus tobulėjimo metodus?

Autorius: Bet aš juk nuolatos kalbu apie šių dviejų dvasinės praktikos metodų pranašumą, tačiau jūs taip ir nesupratote, kad jų dėka galima labai lengvai pakeisti savo gyvenimą. Kokia prasmė kalbėti apie kokius nors kitus metodus, kai jūs į šituos – pačius paprasčiausius ir efektyviausius – žiūrite taip nerimtai.

Skaitytojas: Iš kur jūs žinote mano požiūrį?

Autorius: Jeigu būtumėt rimtesnis, nemosuotumėt man po nosimi argumentais, būdingais aistros gunai.

Skaitytojas: Galbūt... Jūs norite pasakyti, kad bendraudamas su šventais žmonėmis, aš pradėsiu keisti savąjį pasaulio suvokimą?

Autorius: Aš jums tai sakiau gal milijoną kartų. Tai patikimiausias būdas patekti į dorybės gunos prieglobstį, visai to net nepastebint. Ir tada visos jūsų problemos spręsis automatiškai, savaime. Dorybės guna žmogui duoda pakankamai žinių, kad jis išvystų realius susikaupusių problemų sprendimus. Bendrai paėmus, yra penki būdai, kaip užsitikrinti dorybės gunos globą: tarnauti Dievui, kartoti šventus vardus, bendrauti su šventais žmonėmis, rasti dvasinį mokytoją ir laikytis jo nurodymų, taip pat studijuoti šventraščius mokytojo priežiūroje.

Skaitytojas: O žmonėms tarnauti nereikia?

Autorius: Reikia. Tokia tarnystė irgi pakylėja iki dorybės gunos, jeigu ji atliekama pagal šventraščių nurodymus. Kitaip galima priskaldyti malkų ir greitai viskuo nusivilti.

Skaitytojas: Tai, ką jūs pasakėte, žmonėms neišmanymo gunoje tiesiog neįmanoma atlikti. Jūs pats sakėte, kad jie neklauso jokių nurodymų, o jau kad jie studijuotų šventraščius, tai nė kalbos negali būti. Bet jeigu koks nors veikėjas iš jų tarpo ir pareikštų norą sekti jūsų patarimais, tai jis tikrai nepatikėtų, kad būtina bendrauti su šventais žmonėmis.

Autorius: Taip, jūs teisus. Faktiškai jiems padėti gali tik vargas. Ir kada jis galutinai juos suvarys į ragą, štai tada galima prieiti ir nuolankiai patarti. Tačiau ir tokiose situacijose geras patarimas ne visada priimamas. Geriausias efektas būva, kai žmogus, neapsikęsdamas jį užgriuvusių pragaiščių, pats prašosi patarimo. Štai tada jis tikrai būva pasiruošęs priimti ištiestą pagalbos ranką ir sekti gautais nurodymais. Bet jeigu jis neturės tinkamo bendravimo, tai vėlgi nėra garantijos, kad viskas baigsis gerai.

Skaitytojas: Tai kaip vis dėlto padėti tokiam nelaimėliui?

Autorius: Jeigu su juo bendraudamas nebūsite labai kategoriškas ir nepiršite savo nuomonės, tai išauš diena, kada jis pats paprašys pagalbos. Reikia turėti didelę kantrybę ir daug gailestingumo, norint išpildyti šią sąlygą.

Skaitytojas: Taip, neišmanymo guna – žiaurus dalykas. Kaip galima apsisaugoti nuo bet kokio jos poveikio?

Autorius: Tik tas, kuris visomis pastangomis stengiasi bendrauti su dorybingais žmonėmis, gali atsilaikyti prieš jos poveikį savo sąmonei. Ir sunku pasakyti, koks likimas laukia to, kurį įtakoja neišmanymo guna. Gal būt, jis greitai atsipeikės ir supras, kad eina klaidingu keliu, o gal iki tokio prašviesėjimo jis dar ilgai ir nuobodžiai degraduos ir kentės. 

Skaitytojas: O kaip padėti artimiesiems, kai jie yra neišmanyme?

Autorius: Yra du efektingi būdai: maitinti juos paaukotu maistu ir skardenti namuose įrašus su dvasingų asmenybių kartojamomis man- tromis.

Skaitytojas: Ar tai garantuoja sąmonės pokyčius?

Autorius: Taip, bet greito rezultato nelaukite. Netgi turėdamas labai stiprų norą, neišmanymo gunoje esantis žmogus negali greitai iš jos išsivaduoti.

Skaitytojas: Aš vėl nesuprantu jūsų logikos. Juk sakėte, kad visi mūsų norai išsipildo, o dabar teigiate, kad vien tik noro išsivaduoti iš neišmanymo gunos neužtenka, reikalingas ir pozityvus bendravimas.

Autorius: Jeigu šis noras yra silpnesnis už tuo metu veikiančias blogos karmos reakcijas, tada jį reikia pastiprinti teisingu bendravimu. Labai dvasingi žmonės, kartu būdami ir labai gailestingi, visada pasiruošę gelbėti žmogų nuo galimos degradacijos.

Skaitytojas: Jūs sakėte, kad mažai kas apsaugotas nuo neišmanymo gunos poveikio. Tai reiškia, kad tokių žmonių vis dėlto yra?

Autorius: Taip, tai žmonės, kurie: 1) nuolatos bendrauja su šventais žmonėmis; 2) visada vykdo jų rekomendacijas; 3) baisiausiai stengiasi jų neįžeidinėti, netgi mintyse; 4) studijuoja šventraščius; 5) stengiasi pritaikyti juos praktikoje. Štai tokie žmonės visada apsaugoti nuo neapgalvotų poelgių, kurie ir pritraukia neišmanymo guną. Bet jeigu jie kartais ir pasielgia neapgalvotai, tai tuoj susivokia ir atgailauja.

Skaitytojas: Taigi bendravimas su šventaisiais ir šventraščių studijos yra pati geriausia apsauga nuo nesėkmių, taip?

Autorius: Taip, bet dar geresnę apsaugą duoda Pats Viešpats, ir daugiausia tiems, kurie Jam tarnauja, kartodami Jo vardus. Tokią pat galimybę apsaugoti turi ir Viešpačiui atsidavę išminčiai.

Skaitytojas: Tarnystė Dievui kaipo tokia man dar kol kas ne visai suprantama, bet galvoju imtis šventraščių studijų.

Autorius: Tada geriau pradėkite nuo Bhagavadgytos.

Skaitytojas: Gerai. Bet liko dar vienas neaiškumas. Kaip savyje galima pajusti tą sąmonės būklę, kuri prišaukia aistros ir neišmanymo gunas?

Autorius: Palikim šią temą kitam kartui, o dabar suveskime šio pokalbio balansą.

Išvada: bet kuris žmogus, jeigu jis neskaito šventraščių ir nebendrauja su šventaisiais, linkęs daryti klaidas, ir kai jų susikaupia aukščiau galvos, jis nori nenori tampa neišmanymo gunos auka. Tada jam sukyla mintys, kad šis pasaulis labai neteisingas, todėl vienintelė išeitis – imtis prievartinių metodų ir jų dėka visiems įrodyti savo teisumą. Taip neišmanymo guna, pasinaudodama mūsų iliuzijomis apie savo įsivaizduojamą galybę, galutinai mus supančioja.

Kiekvieno žmogaus gyvenime pasitaiko atvejų, kai vardan teisingumo reikia būti griežtu ir netgi bausti. Tokiais atvejais svarbu išvengti klaidų, todėl reikalingas kvalifikuotas patarėjas, toks, kuris remiasi tik šventraščių nurodymais. Tačiau kartais neišmanymo gunos įtaka būva tokia stipri, kad nepadeda net kvalifikuočiausi patarimai. Tada jau gelbsti tik bendravimas su šventomis asmenybėmis. Žmogus gali neturėti jokių dvasinių žinių, tačiau dalyvaudamas kolektyviniame šventų vardų kartojime ir kituose religiniuose renginiuose, jis nepastebimai išsivaduoja iš neišmanymo gunos gniaužtų ir nustoja degraduoti.

Žmonės, galvojantys, kad išvengs problemų savo pastangų dėka ir pasikliaujantys prievartiniais metodais, tikrai neišvengs neišmanymo gunos „globos“. Tačiau didelės kančios ir jiems padės atsikratyti neteisingos savimonės. Anksčiau ar vėliau, gal po daugybės gyvenimų gyvūnų kūnuose, jie pagaliau sugebės įsiklausyti į švento žmogaus patarimus.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis