Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Bengalijoje Aš atrasiu prieglobstį pas dvi moteris:

tai Mano motušė ir motina Ganga.

Abi jos labai gailestingos.

(Šry Čaitanja Mahaprabhu)

 

Kodėl aš kiekvieną kartą patenku į Delį būtent antrą valandą nakties?! Iš pradžių lauki, kol patikrins pasą, paskui bagažo – viskas kaip sapne.

– Kur jūsų viza?

Pagaliau mes – Atmananda, Bharata ir aš – paliekame aerouostą. Draugiškomis šypsenomis ir gėlių girliandomis mus pasitinka daktaras Aurelijus ir nepažįstamas indusas, prisistatęs kaip mūsų vairuotojas. Bala Gopalas ir Lakšmanas taip pat čia. Aerouoste kiaurą naktį demonstravo beskonius indiškus filmus, ir jiems prisiėjo išklausyti visas tas nesąmones. Dabar mūsų grupelė pilnai sukomplektuota. Dar valandą sugaištame, kol pakrauname bagažą, bet pagaliau sėdamės į džipą ir patraukiame į Hardvarą.

Naktiniai Indijos traukiniai labai primena karštligišką sapną, ypatingai, jeigu esi pavargęs. Iš tamsos išnyra didžiojo Delio vaizdai: daugybė elgetautojų kelkraščiuose, tiesiantys į tave drebančias rankas; kareiviai prie kontrolinių punktų; buivolas sunkvežimyje, kurio vairuotojas nuolatos užmiega, todėl mašina važiuoja zigzagais ir aplenkti jos neįmanoma...

Pagaliau mes išvažiuojame iš miesto, tačiau košmaras tęsiasi: kupranugariai traukia vežimaičius, kur miega jų šeimininkai; kelią netikėtai perbėga išgąsdintas dramblys, ir mes vos suspėjame pristabdyti; galutinai apkvaišęs nuo prisirūkymo sunkvežimio vairuotojas bando užvesti savo „laužo“ variklį tokiais metodais, kurie normaliam žmogui ir nesisapnavo...

Paryčiais, visiškai nusikamavę, privažiuojame vieną iš ašramų ant Gangos kranto ir užmiegame, atlaisvindami savo psichiką nuo Vakarų ir indiškos nakties.

Po daugelio valandų miegas darosi nebe toks gilus, ir mus pasiekia pirmieji garsai: tylus Gangos čiurlenimas, į kurį įsipina indiškas gobojus; jo skleidžiami verksmingi garsai primena ir šventuosius himnus, ir švelnią džazo improvizaciją. Pailsėjęs ir pralinksmėjęs, džiaugdamasis, kad baigėsi vargai, aš atsikeliu ir prieinu prie lango. Ašramas pastatytas tiesiog ant krantinės, ir iš manojo trečio aukšto gerai matosi Motina Ganga, plukdanti savo raminančius begalinius vandenis per visą Indijos žemumą.

Hardvaro pavadinimas reiškia „vartai į Hari buveinę“. Tai paskutinis didelis miestas, už jo – jau tik Himalajai. Praeityje daug žmonių, sekdami tradicijomis, į Himalajus eidavo su ypatingu tikslu, ir tai būdavo kelionė be sugrįžimo. Jie palikdavo savo gimtinę ir klajodavo po kalnus, kol galutinai nusilpdavo ir palikdavo kūnus. Tokią mirtį, žinoma, galėdavo pasirinkti tik dvasiškai stiprios asmenybės. Himalajai visada buvo vieta, kur jie pagaliau atrasdavo nusiraminimą. „Bhagavadgytoje“ Krišna aiškina, kad iš visų nejudančių objektų Jis yra Himalajai, paskutinis prieglobstis.

Tačiau į Himalajus atvyksta ne tik tie, kam jau neilgai liko laukti mirties. Šie kalnai garsūs savo gamtiniais ištekliais. Jogai ir atsiskyrėliai randa sau buveines olose, medžiai ir krūmai pakankamai aprūpina vaisiais ir uogomis, troškuliui malšinti yra daug šaltinių, be to, čia labai daug vaistažolių ir mineralų. Šiuose bekraščiuose kalnuose gali gyventi net didžiausias skurdžius.

Apie tuos, kurie ieško prieglobsčio Himalajuose, labai vaizdžiai kalbama „Šrymadbhagavatam“:

Yra dviejų tipų išmintingi žmonės: tie, kurie savo protu suvokė, kad materialus gyvenimo būdas yra beviltiškas ir iliuzoriškas, ir tie, kurie tai sužinojo iš kitų. Abiem atvejais tokie žmonės, pasiekę prašviesėjimą, palieka savo namus, pasikliaudami tik Viešpačiu, esančiu jų širdyse.

Mano tikslas toks pat, tik su dideliu skirtumu – aš neabejoju, kad sugrįšiu, bent jau geografiniu požiūriu. Šiame kelyje man reikės keistis, suvokti savo vidinio konflikto priežastis ir rasti išeitį. Todėl tai bus atsisveikinimas su konfliktu! Aš vėl ir vėl noriu leistis į kelionę, noriu ir toliau eiti per gyvenimą – žinoma, savo dabartiniame kūne, neatsiribodamas nuo savo pareigų. Ir žinau, kiek daug pastangų man reikės padėti.  

Galvon ateina viena citata, tik neprisimenu, iš kur ji: „Mes sakome, kad tai sunku, todėl nieko nedarome. Bet jeigu mes to nedarome, mums darosi sunku“.

Man reikia pasimokyti iš gyvatės, kuriai kartas nuo karto reikalinga nuošali vieta numesti seną odą. Ši sena oda, kurią mes turime pamesti, – tai pasenę vertinimai, požiūriai ir principai, kurių priežastis – mūsų egoizmas; taip pat įpročiai, su kuriais mes nesusitvarkome, o kartais ir pasikliovimas savo bendražygiais. Neišvalius sklypo, neįmanoma pasodinti naujo gyvenimo daigų.

Aš taip pat noriu mokytis pas kengūrą, kuri niekada neina atbula, ir pas delfinus, kurie viską daro žaisdami, be rungtyniavimo, ir kuriuose taikiai sugyvena nugalėtojas ir nugalėtasis tame pačiame asmenyje.

Su tokiomis mintimis aš einu prie Gangos. Mano bendrakeleivių kambaryje tylu, tik kartais kuris nors knarkteli. Štai aš leidžiuosi laipteliais, skverbiuosi gatvelių labirintais, retkarčiais ko nors užklausiu: „Gangama? Gangama? (Motina Ganga?)“ – ir pagaliau pasiekiu krantinę. Žmonių nėra, aš vienintelis. Puiku!

Atsisėdu ant laiptelių ir paprasčiausiai dairausi, atsiduodamas įspūdžių valdžion. Upė ramiai teka į tolį, o jos vandenyse galima išvysti nemažai visokių dalykų. Pradžioje matai tik bangeles, paskui pastebi tai kokoso riešutą, tai sario skiautę.

Mano maloniausi prisiminimai apie Indiją glaudžiai susiję su Motina Ganga. Jei neklystu, tai buvo 1975 metais, kai aš pirmą kartą atvykau į Majapurą. Aš ir dabar viską kuo puikiausiai prisimenu – kaip bėgau prie Gangos, kaip apsijuosiau rankšluosčiu ir įbridau į jos vėsius vandenis. Štai jau panirau visas, ir toks jausmas, tarytum mane globoja kažkokia gera ir dėmesinga būtybė. Aš truputį paplaukiojau ir jau norėjau grįžti į krantą, tačiau staiga pajutau nenugalimą norą pasiūlyti Gangai kokią nors dovaną. Sakoma, kad kai Gangai pasiūlai jos pačios vandenį, ji priima tai kaip mūsų meilės išraišką.

Kai tik atlikau šias apeigas, aš staiga labai realiai pajutau šalimais esant kažkokią dievišką esybę, kuri nuo neatmenamų laikų stengėsi sužadinti manyje Krišnos sąmonę. Aš ryžausi likti vandenyje ir ten sukartoti gajatri-mantrą. Dar niekada aš jos nekartojau taip susitelkęs. Meditacijai baigiantis, netoliese išgirdau skambant šventyklos varpą, o paskui virš dieviškosios upės suskambo šventi vardai. Neužilgo pradėjo leistis saulė, padengdama Gangą švytinčiais apdarais, ir atrodė, kad upė virto auksiniu srautu.

Gangos ilgis nuo jos ištakų šioje planetoje Gangotryje ir iki  Indijos vandenyno yra 2522 km. Pakeliui į ją iš dvidešimt septynių miestų kasdien patenka 920 milijonų litrų teršalų. Prie jų pridėkite žmonių ir gyvūnų kūnus, tada gal įsivaizduosite, kaip turėtų jaustis Motina Ganga.

Tačiau ji išlieka švari. Bet kuris maldininkas, nors kartą joje išsimaudęs, jums pasakys, kokią valomąją galią turi ši upė, ir kaip ji pati nei kiek neužsiteršia. Vedos sako, kad tai požymis, būdingas transcendentinei asmenybei. Kas tik su ja susiliečia, tuoj pat apsivalo. Kai štai taip sėdi ant Gangos kranto ir kvėpuoji jos transcendentinių vandenų prisotintu oru, protas apsivalo nuo visos materialios nešvaros.

Daug mokslininkų darė Gangos vandenų analizes, ir visi patvirtino nepaprastą valomąją jos galią. Dabar aišku, kad Gangos vanduo negenda net ilgai laikant jį kokioje nors talpoje. Dar daugiau, jis netgi darosi švaresnis. Jį galima sandėliuoti tiesiog neribotą laiką, ir tai yra savybė, kurios neturi net distiliuotas vanduo. Mokslininkai nesupranta dvasinės Gangos vandenų energijos, todėl niekaip negali paaiškinti šio fenomeno. Žemiau aš pateikiu keturių mokslininkų analizių rezultatus.

Anglų fizikas S. E. Nelson perskaitė pranešimą, kuriame nurodo, kad Gangos vandens mėginiai, paimti iš labai užterštos vietos, visos laivo kelionės metu į Angliją išliko švarūs.

Anglų fizikas E. Hanberi Henkin savo straipsnyje, paskelbtame žurnale „Annales de l‘Institut Pasteur“ pateikia savo bandymų rezultatus. Pasirodo, choleros lazdelės Gangos vandenyje žūdavo per šešias valandas, o distiliuotame vandenyje jos net po dviejų parų galėjo daugintis. Kai jis užkrėstą vandenį sumaišydavo su Gangos vandeniu, lazdelė žūdavo po šešių valandų.

Prancūzų mokslininkas Gerel labai nustebo, kai patyrė, jog toje vietoje, kur ant Gangos kranto gulėjo žmonių, mirusių nuo dizenterijos ar choleros, kūnai, vandenyje nebuvo jokių ligų sukėlėjų, kurių, moksliniu požiūriu, ten turėjo būti baisingi kiekiai.

Visai neseniai vienas indų gamtos apsaugos specialistas D. S. Bhargabe ištyrė unikalią Gangos vandenų savybę apsivalyti. Bandymai parodė, kad jos vandenys žymiai greičiau, nei kitos upės, sumažina biocheminį deguonies poreikį, o teršalus nukenksmina 15-20 kartų greičiau.

Ypatingas Gangos vandenų savybes vertino ir musulmonų valdytojai, tokie, kaip Aurangzebas ir Akbaras. Jie ne tik gėrė jos vandenį, bet ir gamino maistą. Žinoma, jie tai darė grynai praktiniais sumetimais, nejausdami jokios pagarbos pačiai Gangai, tačiau jie vertino jos vandenį dėl malonaus skonio ir šviežumo, dėl to, kad jis niekada negedo. Yra ir daugiau nuostabių Gangos vandenų savybių paliudijimų. Štai tipiškas pavyzdys iš Nikolaoso Vitčingtono, kuris keliavo po Indiją 1612-1616 metais, dienoraščio:

Maldininkai Gangos vandenį su savimi dažnai nešasi šimtus mylių. Jie tvirtina, kad jis per tą laiką išlieka šviežias, jame neatsiranda kirmėlių ar kitų parazitų.

Motina Ganga yra įvairiuose išmatavimuose. Viename ji – paprasčiausias vanduo, kitame – viena iš dieviškų esybių, trečiame – meilė Dievui skystame pavidale. Tai galima būtų paaiškinti analogija su knyga: viename sąmonės lygyje ji yra tik įvairios raidžių kombinacijos, kitame – vertinga informacija, trečiame – veiklos ir įkvėpimo šaltinis. Viskas priklauso nuo to, kaip mes ją vertiname ir panaudojame. Kokiam nors turistui Ganga – tiktai graži upė, panašiai kaip beraščiui prekijui knyga – geras priedas prie svarstyklių. Tačiau protingas žmogus gaus didelę naudą iš bendravimo su Motina Ganga ir pažadins savo pirmapradę dievišką sąmonę.

Staiga upė ima kalbėti su tavimi – apie amžinybę, apie mūsų nemirtingąjį „aš“ ir apie Dievą, nematomą ir laukiantį mūsų sugrįžtant. Ir štai tu jau girdi mantras, religines giesmes, ir atrodo, kad pats dalyvauji apeigose, kurios nuo neatmenamų laikų atliekamos ant šių krantų. O, koks niekingas mano pasaulis, kurį aš kūriau visus savo 43 metus!

Štai jau ne vieną tūkstantį metų Motina Ganga užima daug vietos žmonių, ateinančių prie jos krantų, dvasiniame gyvenime. Sakoma, kad tas, kuris supranta Gangą, supranta ir jai atsidavusius žmones. Ji stipri, išdidi ir visa nugalinti, tačiau tuo pat metu nuolanki, taikinga ir dosni. Ji visada išlieka pati savimi, nežiūrint to, kad nuolatos keičiasi.

Ganga-devi turi antgamtines galias. Ji pilnai aprūpina milijonus žmonių, kurie įsikūrę ant jos krantų, apdovanoja savo malone dorybinguosius ir apvalo nusidėjėlius. Ji gydo ligas, o mirusius išvaduoja iš gimimų ir mirčių karuselės. Šventraščiuose yra pasakojimas apie žmones, kuriems užteko tik trijų Gangos vandens lašų išsivaduoti iš karminių savo veiklos pasekmių. Dar daugiau, jeigu siela, palikusi kūną, turi keliauti į pragaro planetas, tai to galima išvengti – užtenka velionio kūną apšlakstyti Gangos vandeniu.

Jeigu mirusiojo palaikai pateks į Gangos vandenis, tai siela, buvusi tame kūne, pakils į rojaus planetas. Net užkietėjęs nusidėjėlis pateks į Višnu karalystę, jeigu nulenks galvą prieš Motiną Gangą. Visos nuodėmės paliks tą, į kurį papučia vėjas nuo Gangos. Žinokite, kad Ganga gali nuplauti visas bet kurio mirtingojo nuodėmes („Mahabharata“).

Bet kuris žmogus, nusimaudęs Gangoje, tuoj pat išvaduojamas nuo atpildo už visus savo poelgius, ir jo laukia nepaprasta laimė. Ši šventa upė duoda palaiminimus kiekvienam, kas klausosi pasakojimų apie ją, kas vaikšto jos krantais, kas ją mato, ją liečia, garbina ir maudosi joje. Taipogi tas, kuris pašauks:“Ganga! Ganga!“, net ir būdamas už daugelio šimtų mylių nuo jos, apsivalo nuo visų nuodėmių, kurias padarė per paskutinius tris gyvenimus („Višnu-purana“).

Gangos vandenys apvalo ir išaukština tas vietas, kuriomis ji prateka. Bet kuri gyva būtybė apsivalo, kai žiūri į Gangą, liečia jos vandenis ar atsigeria iš jos („Agni-purana“).

„Šrymadbhagavatam“ yra pasakojimas apie tai, kaip Ganga atsirado mūsų Žemėje.

Seniai seniai gyveno karalius vardu Maharadža Bali. Jis buvo toks galingas, kad sugebėjo užkariauti visą visatą. Jis nugalėjo pusdievius, išvijo juos iš savo valdų ir pasiskelbė dangaus karaliumi.

Pusdievių pralaimėjimas labai nuliūdino jų motiną Aditi, ir tada ši protinga moteris davė įžadą dvylika dienų pasninkauti ir melstis Viešpačiui Višnu.

Patenkintas jos maldomis, Višnu sutiko padėti pusdieviams susigrąžinti savo valdas ir tuoj apsireiškė materialiame pasaulyje nykštuko-vienuolio Vamanadevos pavidalu.

Jis nuėjo pas Maharadžą Bali, ir kai karalius Jį pamatė, jam pasirodė, tarsi danguje sutvisko tūkstančiai saulių – toks akinantis švytėjimas sklido nuo Vamanadevos. Pakerėtas mažojo vienuolio grožio, Maharadža Bali pažadėjo duoti jam tris žingsnius žemės, kurios Vamanadeva paprašė kaip išmaldos. Tada nykštukas pradėjo darytis vis didesnis ir pagaliau pasidarė toks gigantas, kad pirmu Savo žingsniu Jis peržengė visą visatą kartu su pusdievių valdomis. Antruoju žingsniu Vamanadeva pradūrė visatą gaubiančius sluoksnius, ir iš susidariusios kiaurymės plūstelėjo dvasinio pasaulio vandenys. Jie pasklido po visas rojines planetas ir gavo Gangos vardą. Trečiuoju žingsniu Vamanadeva pastatė Savo lotosinę pėdą ant Maharadžos Bali galvos, kuris atsidavė Jo malonei ir tapo ištikimu Viešpaties tarnu.

Kadangi Gangos ištakos yra dvasiniame pasaulyje, ir jos vandenis palietė Vamanadevos, visagalio Višnu įsikūnijimo, kojos pirštas, ji laikoma šventa upe.  

Iš pradžių Ganga tekėjo tik rojinėse planetose, bet vieną kartą senosios Indijos valdovas, vardu Bhagiratha, panorėjo, kad ji apvalytų ir mūsų planetą. Jis kreipėsi į Gangą maldomis, prašydamas ją nusileisti į Žemę. Motina Ganga-devi asmeniškai apsireiškė karaliui ir išreiškė savo abejones, nors ir buvo nusiteikusi išpildyti jo prašymą: „Jeigu aš nukrisiu tiesiog ant Žemės ir manęs niekas neprilaikys, savo svoriu aš išmušiu planetą iš jos orbitos ir atsidursiu žemutiniuose visatos sluoksniuose. Be to, daugybė nusidėjėlių maudysis mano vandenyse ir užterš mane“.

Karalius nuramino Ganga-devi, sakydamas, kad apart nusidėjėlių, joje maudysis ir daug šventų žmonių, kurie be vargo apvalo bet kokią vietą nuo maldininkų paliekamos karminės nešvaros.

Norėdamas išsklaidyti kitas Ganga-devi abejones, karalius ėmė melstis Viešpačiui Šivai ir paprašė jo priimti krentančią Gangą ant savo galvos. Viešpats Šiva sutiko, ir nuo to laiko Gangos vandenys iš rojinių planetų nuteka jam ant galvos, o jau po to patenka į Žemę, todėl visa, kas susiliečia su šios upės vandenimis, tuoj pat apsivalo.

Ganga, veržliai užgriuvusi ant Šivos galvos, pasidalino į kelias dalis. Pagrindinis srautas nutekėjo į Gomukhi sritį, ir ten ji vadinasi Bhagirathi Ganga. Tose vietose labai žema temperatūra, todėl upė tuoj pat užšalo. Taigi Žemėje Ganga išteka iš ledyno. Būnant šalia jo, galima girdėti, kaip traška ledas, o kartais net lūžta. Iš po ledyno Ganga išteka ne menka srovele, bet galingu srautu, o anga, pro kurią ji prasiveržia, turi karvės galvos formą.

Ilgai sėdėjau, mintimis pasinėręs į Ganga-devi gyvenimą. Dabar ji teka ne tik savo vaga, bet ir mano širdyje, tirpindama ten praeities įspūdžių rūdis ir išplaudama atsiminimų duženas. Saulė po truputį leidžiasi, ir aš nusprendžiu išsimaudyti. Pasineriu į upės gelmes ir užfiksuoju jos dvasinę būtį savo sąmonėje. Ji šalta, bet mielaširdinga; išlipęs ant kranto, jaučiu didžiulį palengvėjimą.

Kol aš maudžiausi, atėjo sadhu.  Dabar jis atlieka pudžą, nedidelį Gangos pagarbinimą. Mantras jis žino, kaip savo penkis pirštus, jos gražiai skamba sadhu lūpose, o jo judesių sklandumas rodo, kad šias apeigas jis atlieka toli gražu ne pirmą kartą. Pirmiausia jis išsiskalbia savo paprastus drabužius, palieka juos džiovinti vakarei saulei ir jau tada brenda gilyn į upę. Kol jis maudosi, drabužiai visiškai išdžiūsta. Po kelių minučių matau, kaip jis atrakina nedidelę šventyklą ir ten atlieka garbinimo apeigas.

Mane visada labai stebino tas gilus susitelkimas į bet kurią veiklą, būdingas dvasingiems Indijos žmonėms. Galima pagalvoti, kad jie panirę tik į savo pasaulį ir nejaučia noro su kuo nors suartėti, netgi didžiuliuose festivaliuose, kur mažame žemės lopinėlyje sutelpa keli tūkstančiai žmonių. Tai galima paaiškinti tuo, kad jie turi ryšį su aukščiausių matavimų realybe, ir juos supa dvasinė atmosfera. Todėl šventose vietose jautiesi visai kitaip, negu, sakykim, sausakimšame troleibuse. Tiesiog viskas priklauso nuo žmonių sąmonės.  

Bala Gopalas, kuris Hardvare jau antrą kartą, pranešė, kad kiekvieną dieną septintą valandą vakaro vyksta Gangos garbinimo apeigos. Dabar pusė septynių, ir mes iš visų jėgų skuodžiame siaurų gatvelių labirintu. Saulė jau nusileido, tačiau visos krautuvėlės, kurių pilna abejose gatvelių pusėse, tebeveikia. Ko tik ten nėra! Maži Šivos, vidutiniai Šivos, dideli Šivos, labai dideli Šivos, Rudros maldos karoliai, apeiginė atributika, atvirutės, puodai, „Fanta“... Pirkliškas švento miesto chaosas braunasi į mūsų gyvenimą. Krautuvėlės su tingiais apsnūdusiais pardavėjais, kurie mažai juda ir daug valgo, primena perpildytus lėlių namelius. Pagaliau mes išbėgame į kažkokį didelį bulvarą, kur visu grožiu verda ir kunkuliuoja vakarinis Hardvaro gyvenimas: gyvačių tramdytojai verčia šokti savo kobras; kažkoks žmogus, pasiutusiai mušdamas būgną, šokdina pririštą beždžionę; kažkas, supamas klausytojų minios, deklamuoja šventraščius. Mes prabėgame pro jogą, gulintį spygliuotame krūmyne, šalia jo ant žemės pamesti keli pinigėliai. Kitą akimirką prieš mus nusidriekia ilga išmaldos trokštančių virtinė. Lakšmanas prisimena savo kelionę po Indiją prieš dešimt metų, kai jis būtent čia pirmą kartą praktikavo atsižadėjimą: buvo kažkokia didelė šventė, ir jis kiekvienam elgetai padalino po kelias rupijas, o paskui pamaitino visus prasadu.

Staiga minia nei iš šio, nei iš to greitai prasiskiria, tarytum žuvų tuntas, kurį torpedavo lydeka. Mes vos suspėjame pasislėpti už kažkokios kolonos. Pasirodo, gatve bėga įsiutęs bulius; šnarpšdamas jis pralekia pro mus, ir minia kaip niekur nieko vėl susiglaudžia.

Mes sukame dešinėn, pereiname sraunų Gangos intaką ir išsirenkame vietą šiame pusiasalyje. Kur pažvelgsi – visur žmonės, didžiulė minia, tačiau viešpatauja taikinga atmosfera, tik jaučiasi kažkoks nekantrumas. Kitame krante prasideda dvasinė misterija. Septyni šventikai uždega didžiules, gal metro aukščio lempas, susidedančias iš keliais aukštais išsidėsčiusių lampadų, pripildytų lydyto sviesto. Jie iki kulkšnių subrenda į upę – tuo metu visose šventyklose suskamba varpai – ir palenkia tas didžiules lempas prie vandens paviršiaus. Elektros šviesos beveik nėra, o ir esanti greitai užgęsta, tačiau Indijoje tai normalus dalykas. Dabar atmosfera darosi dar ypatingesnė. Keli žmonės užtraukia himną Gangai, o paskui gieda om džaja džagadiša hare. Ne taip paprasta apsakyti čia viešpataujančią nuotaiką. Įsivaizduokite 10-20 tūkstančių žmonių minią. Jie visi su pagarba paliečia Gangos vandenis, nugeria kelis lašelius ir palaimingai žiūri į upę. Pagarbinęs Gangą, tu sukuri tam tikrą dvasinį ryšį su ja ir realiai jauti, kad ji atsako į tavo pašlovinimą. Lampadų atšvaitai bangose sukuria keistas formas, kurios panašios į rankas, besitiesiančias priimti tai, ką tu dovanoji. Susidaro įspūdis, kad pati Motina Ganga pasirodo iš upės. Atmintyje nejučiomis išplaukia istoriją apie Motiną Gangą.

Tai buvo prieš pat Šry Čaitanjos Mahaprabhu atėjimą. Vienas brahmanas kaip paprastai kartojo savo mantras, įsibridęs į Gangą. Staiga jis atkreipė dėmesį į neįprastą upės judėjimą. Vanduo tai nuslūgdavo iki kelių, tai pakildavo taip aukštai, kad brahmanas vos neužspringdavo. Tai tolydžio kartojosi, ir brahmanas pagaliau pamatė šio reiškinio priežastį: krantu vaikštinėjo mažas berniukas su auksaspalve oda. Jis tai pribėgdavo prie Gangos, tai atšokdavo, o upė, rodėsi, norėjo paliesti šio vaikelio pėdas, bet vis nedrįso. Ji tai pakildavo, tai vėl pagarbiai atsitraukdavo. Brahmanui stebint šią sceną, iš Gangos vandenų pasirodė dieviška moteris su baltu sariu. Ji stovėjo važyje su įkinkytais delfinais, supama rojinių planetų giesmininkų. Važis sustojo prie berniuko, moteris išlipo, nusilenkė Jam ir tarė:

 – O mano Viešpatie, praeitame įsikūnijime Tu maudeisi mano sesers Jamunos vandenyse. Bet kada Tu ateisi Čaitanjos Mahaprabhu pavidale, prašau, išsimaudyk ir mano vandenyse.

Mažasis berniukas visai nenustebo, išvydęs šią dangiškąją moterį, ir šypsodamasis jai atsakė:

– Tai tu, Ganga-devi! Aš menu tavo maldas ir greitai apsireikšiu šventajame Navadvipos mieste. Pildydamas tavo prašymą, Aš kasdieną maudysiuosi tavo vandenyse.

Tai išgirdusi, Ganga-devi grįžo į savo važį ir dingo upės bangose. Visa tai regėjęs ir girdėjęs brahmanas vos neišprotėjo. Kaip nuplikytas jis iššoko iš Gangos, pribėgo prie berniuko ir krito prie Jo kojų su šlovinančiomis maldomis. Viešpats priėmė jo maldas, tik paskui labai griežtai prisakė niekam nepasakoti, ką jis čia matė, ir niekam net neužsiminti apie būsimą Viešpaties nužengimą.

Bet kuris maldininkas ant kranto gali nusipirkti pintinę su gėlėmis ir lampada. Visa tai pasiūlo Gangai ir paleidžia plaukti pasroviui. Aš nupirkau didžiulę pintinę su penkiomis lampadomis. Uždegti jas indiškais degtukais man pavyko tik iš trečio karto, bet pagaliau visos lampados dega, ir aš, kartodamas maldas Gangai-devi, pasiūlau jai savo dovaną. Aš sakau: „O Ganga-devi, rojinėse planetose tu plukdai vandenis savo subtilioje formoje, o Žemėje esi kaip visiems prieinama upė. Tačiau savo tikrajame pavidale tu esi nuostabaus grožio deivė, kurios širdis kupina gailesčio puolusioms šio pasaulio sieloms. Prašau, priimk mano dovaną tau. Esame čia, kad galėtume eiti didžiųjų atsižadėjimų keliu. Prašau, palinkėk mums laimingo kelio ir suteik dvasinės išminties, kuri padės sutraukyti iliuzijos grandines“.

Nespėjau aš įdėti savo pintinės į Gangos rankas, kai prie manęs pribėgo kažkoks berniūkštis ir tik už vieną rupiją pasisiūlė „pagerinti“ dovanos įteikimą. Jis šoko į vandenį ir nutempė mano pintinę į upės vidurį – dabar jau jos nepriplaks prie kranto. Srovė ją greitai nunešė į tamsius tolius. Tikiuosi, kad Ganga priims mano maldas, ir mūsų kelionė bus sėkminga.

Dabar aš turiu laiko apsidairyti. Manęs laukia įdomus susitikimas: susipažįstu su juristu iš Miuncheno – jis paprasčiausiai sėdi ir kaupia įspūdžius. Mums besikalbant, aplink susirenka smalsių indusų minia; su neslepiamu susidomėjimu jie klausinėja, kokiu tikslu aš atvykau į Hardvarą. Paaiškinu jiems, kad čia yra mūsų kelionės į Badrinathą pradinis punktas. Indusai nustebę: „O, Badrinath! Taip, kelias nelengvas“, ir pamaldžiai sudeda rankas. Paskui jie ima domėtis mano asmenybe, tokiu štai baltuoju drambliu (Indijoje taip vadinami vakariečiai vienuoliai). Jie man užduoda galybę klausimų, o aš stengiuosi išsamiai į juos atsakyti. Jiems sunku suprasti, kaip mes, vakariečiai, galime atsisakyti materialaus gyvenimo. Sužinoję, kad mano tėvas buvo Vokietijos geležinkelių direktoriumi, o aš išėjau iš namų ir pasukau Krišnos sąmonės keliu, jie dar labiau stebisi: „Ača! Ača!“ O iš ko aš dabar gyvenu? (Klausinėja kaip eiliniai vokiečiai). Atsakau sanskrito eilėmis:

 

ananjaš čintajanto mam

je džanah parjupasate

tešam nitjabhijuktanam

joga-kšemam vahamjaham

 

Tie, kurie visad su ypatingu pasiaukojimu garbina Mane, sutelkę savo protą į Mano dvasinį pavidalą, Aš asmeniškai duodu viską, ko jiems trūksta, ir išsaugau tai, ką jie turi (Bhagavadgyta 9.22).

Vietoj komentaro papasakoju jiems vieną seną istoriją.

Seniai seniai gyveno brahmanas. Jis rašė komentarus „Bhagavadgytai“. Na, rašė rašė, kol pasiekė tik ką pacituotą tekstą. Ir čia jis suabejojo, ar Krišna tikrai taip jau asmeniškai rūpinasi kiekvienu, kuris Jam su atsidavimu tarnauja. Juk pas Jį šitiek reikalų! Brahmanas niekaip negalėjo įsivaizduoti tokių dalykų, todėl tekste išbraukė žodį „asmeniškai“. Tačiau tolimesnis darbas kažkaip nesiklijavo, ir jam iš galvos neišėjo tas tekstas. Galų gale jis praalko ir prisakė žmonai ką nors paruošti, kol jis suvaikščios prie upės nusimaudyti.

Pradėjusi ruopštis, žmona aptiko, kad pas juos nėra jokių maisto produktų. Šalimais nebuvo jokių kaimynų, taigi ir paprašyti nebuvo pas ką. Staiga pasigirdo beldimas į duris, ir ant slenksčio išdygo du nepaprasto grožio bernužėliai. Jie nešė pintines, kupinas visokių maisto produktų.

– Mes girdėjome, kad pas jus baigėsi produktai. Prašau, priimkite visa tai, – pasakė vienas berniukas.

Brahmano žmona neslėpė džiaugsmingos nuostabos. Ji paklausė:

– O iš kur jūs sužinojote, kad pas mus baigėsi maistas? Gal jūs pažįstami su mano vyru? – ir ji pasiūlė jiems pasilikti ir kartu pavalgyti.

Jaunėlis, pas kurį oda buvo melsvo atspalvio, atsidusęs atsakė:

– Taip, Mes jį gerai pažįstame ir žinome, koks jis žiauruolis. Todėl, kol jis dar negrįžo ir nepradėjo Mūsų kankinti, Mes geriau dingsime iš čia.

Berniukas pasisuko, ir brahmano žmona pamatė, kad Jo nugara labai subraižyta. Tačiau ji nespėjo pasakyti nei žodžio, kai berniukų ir pėdos atšalo.

Po kurio laiko grįžta brahmanas, ir štai, ką gi jis mato? Jo pati sėdi, žaibuoja įsiūčio pilnomis akimis ir... valgo! Ir valgo! Brahmanas vos nenukrito iš nuostabos, nes žmona niekada nevalgydavo, jo nesulaukusi.

– Sakyk, prašau, kodėl tu jau valgai?

– Todėl, kad aš noriu valgyti, – tūžmingai atsakė žmona, – ir todėl, kad daugiau tavęs nebegerbiu – tu, pasirodo, esi žiaurus žmogus.

– Žiaurus?! Betgi tu žinai, kaip griežtai aš laikausi principo nenaudoti prievartos. Per visą savo gyvenimą aš net musės nenuskriaudžiau. Būk gera, paaiškink, kas čia darosi!

– Musės nenuskriaudei, o mažų berniukų negaili, – ir žmona, suvaldžiusi pyktį, papasakojo, kas atsitiko.

Brahmanas iškart viską suprato. Tai nebuvo paprasti vaikai, o Krišna su Balarama. Savo vizitu Krišna jam norėjo parodyti, kad Jis tikrai rūpinasi Jam atsidavusiais žmonėmis, ir daro tai būtent asmeniškai. Kadangi „Bhagavadgyta“ nesiskiria nuo Jo transcendentinio kūno, tai brahmanas, aštria plunksna subraukęs knygos puslapį, tuo pačiu suraižė ir Viešpaties nugarą.

Indusai klausėsi su dideliu pasitenkinimu. Jie mėgsta pasakojimus apie Krišną, bet kai juos pasakoja europietis, tos istorijos jiems įgauna ypatingą žavesį.

Kol aš pasakojau, į galvą atėjo mūsų kelionės lozungas: „Didžių atsisveikinimų kelias“. Šis kelias – tai atsižadėjimas, neprisirišimai, atsisakymas priklausyti nuo materialių aplinkybių. Prisimenu Šrylos Prabhupados žodžius apie atsižadėjimą:

Atsižadėti reiškia tapti nepriklausomam nuo materialios gamtos kuriamų sąlygų ir visiškai pasikliauti Dievo malone. Tikroji nepriklausomybė – tai absoliutus pasikliovimas Viešpaties malone, nepriklausant nuo materialių sąlygų (Šrymadbhagavatam 1.18.22, kom.).

Žinoma, aš nepuoselėju jokių iliuzijų, dėl ko daugumą mane apspitusių indusų labiau domina mano asmenybė, o ne Gangos garbinimas. Jiems tiesiog didelė naujiena matyti baltaodį bhaktą – žmogų, atsidavusį Krišnai. Į indusų bhaktas niekas ypatingo dėmesio nekreipia, tačiau vakarietis iš karto atsiduria visuotinio dėmesio centre. Keliaujant po Indiją, teko lankytis ir nuošaliuose kaimuose, kur į mane pažiūrėti susirinkdavo šimtai žmonių. Apie europiečius jie žino tik tiek, kad jie visi kilę iš Anglijos, – juk būtent iš ten atkeliavo pirmieji baltaodžiai, kurie davė pradžią šalies kolonizacijai.

Nusprendžiu pasinaudoti galimybe ir supažindinti auditoriją su pranašingais Krišnos žodžiais, pasakytais praėjusią epochą. Kai transcendentiniai Jo žaidimai Žemėje artėjo prie pabaigos, į Dvaraką, Jo sostinę, atėjo sunerimusi Motina Ganga ir paklausė apie tolesnį mūsų planetos likimą.

Motina Ganga pasakė:

– O globėjau, kas bus su manimi Kali epochoje, kai Tu pasišalinsi į Savo aukščiausią buveinę?

Aukščiausias Viešpats atsakė:

– Pirmuosius 5000 Kali-jugos metų Žemė bus perpildyta nuodėminga veikla, ir daug netikėlių savo nuodėmes plausis tavo vandenyse. Tačiau jų nuodėmes savo žvilgsniais ir prisilietimais sudegins tie, kurie garbins Mane, kartodami šventus Hari vardus ir skaitydami „Šrymadbhagavatam“. Kai tokie žmonės apsigyvens ant tavo krantų, įsiklausyk į jų žodžius. Kaip ugnis degina sausą žolę, taip ir tavo bendravimas su vaišnavais sudegins visas tave teršiančias nuodėmes.

O Ganga, šie bhaktos visą nuodėmėmis užterštą planetą pavers vieta, lankomą visų maldininkų. Dulkės nuo bhaktų pėdų apvalys Motiną Žemę. Apsivalys ne tik šventos vietos, bet ir visa kūrinija. Protingi žmonės, kurie atsideda Mano mantrai ir Mano prasadui, gali apvalyti viską, kas tik yra šiame pasaulyje. Bhaktas, kurie kiekvieną dieną galvoja apie Mane, Aš vertinu labiau už Savo gyvenimą. Dargi vėją ir ugnį apvalys net nežymus jų prisilietimas.

Tokie štai bhaktos Žemėje gyvens dešimt tūkstančių Kali-jugos metų. Po to, kai jie paliks planetą, Kali pavers ją dykuma („Brahma-vaivarta-purana“).

Mes dar ilgai kalbamės, o paskui, kai indusai gauna atsakymus į visus savo klausimus, aš vėl ieškau nuošalios vietos ant Gangos kranto. Tyliai meldžiuosi: „Brangus Krišna, brangioji Ganga, prašau, suteikite man jėgų išsivaduoti iš nereikalingos priklausomybės žabangų. Žinau, kad kiekvieną mano žingsnį kausto daugybės prisirišimų, net nesąmoningų, grandinės. Aš pasiekiau savo gyvenimo vidurį ir žengiu į antrą jo pusę. Jaučiu, kad privalau palikti skęrsai ir išilgai išvaikščiotus kasdienybės takus. Man reikalinga nauja patirtis ir naujos jėgos, todėl meldžiu jus pagalbos“.

Hardvare gyvena vienas mano draugas, Badri-višal prabhu. Mes susipažinome 1979 metais, kai su grupe bhaktų keliavome po šventą Vrindavano žemę. Jis buvo atsakingas už lauko virtuvę, kūrenamą malkomis ir karvių mėšlu. Niekada neužmiršiu, kaip jis dėl mūsų aukojosi: apart keturiasdešimties bhaktų, jam dar reikėjo maitinti mūsų dramblius ir du didžiulius jaučius, traukiančius vežimą su altoriumi.

Badri-višala sužinojo, kad aš Hardvare ir ruošiuosi vykti į Badrinathą. Jis tuoj pat atėjo ir pasisiūlė padėti sudaryti maršrutą. Himalajai – jo gimtinė, ir jaunystėje jis dažnai vasaros metu vaikščiodavo į slėnį šalia Badrinatho. O šiandien jis mane ir mano draugus pakvietė į prašmatnią puotą.

Vakare Badri-višala nori man parodyti kažkokią nepaprastą šventyklą. Visi jau pavargo ir nori pailsėti, todėl į sausakimšas šventojo miesto gatves mes išeiname dviese. Badri-višala jaučiasi savo namuose. Su juo nuolatos kas nors pagarbiai sveikinasi, ir mums prisieina sustoti. Kiekvieną kartą jis mane pristato, – žinoma, hindi kalba, ir kiekvieną kartą, kiek aš suprantu, jis mane pašlovina. Vienas šventasis pasakė: „Tas, kuris mane giria, yra mano neprietelius, nes jis mano didžiausią priešą, mano netikrą ego, vaišina saldumynais, nuo kurių anas tik pučiasi“.

Pagaliau mes prieiname šventyklą. Svarbiausia jos vieta – maža drėgna ola su Bhatrihari Dievybe. Aš stebiuosi Badri-višalos įžvalgumu. Ir kaip jis atspėjo mano kelionės tikslą – išsivadavimą iš vidinių pančių? Juk nerasi geresnio pavyzdžio, kaip šis asketas, kažkada buvęs galingu valdovu.

Bhatrihari, matomai, buvo taip prisirišęs prie savo gyvenimo būdo, kad vienas šventasis, apimtas gailesčio, nusprendė ištraukti valdovą iš šio košmaro, ir padovanojo jam nuostabų brangakmenį. O reikia pasakyti, kad Bhatrihari, nors ir turėjo gražią žmoną, bet nevengė romanų ir su kitomis moterimis. Ir štai jis padovanoja tą puikųjį brangakmenį vienai iš savo meilužių. Tačiau po savaitės tą akmenį jis išvysta ant žmonos kaklo. Nieko nesuprasdamas, karaliu galvoja, kaip, vardan visų šventųjų, jis galėjo atsidurti pas jo žmoną! Staiga jis prisimena girdėjęs kažkokias paskalas  apie savo puikiąją meilužę, kad ji turinti intymių ryšių su armijos generolu. Ir štai dabar tas akmuo pas karalienę, vadinasi...

Kai tik Bhatrihari viską suprato, jį apėmė nenugalimas noras atsižadėti pasaulietinio gyvenimo. Jis pajuto pasibjaurėjimą rūmų gyvenimu su jo paskalomis, nusivylimais ir kančiomis. Dabar valdovas tvirtai nusprendžia atsisakyti savo materialių turtų bei jų teikiamų patogumų ir leistis ieškoti amžinos ir niekada nenuviliančios realybės. Sekdamas senovės išminčių pavyzdžiu, jis patraukė į šiaurę, ieškodamas prieglobsčio Himalajuose. Hardvare, kalnų papėdėje, karalius atrado savo naujuosius namus. Bhatrihari apsigyveno toje pačioje oloje, kurioje mes dabar sėdime, ir visą laiką prabuvo gilios meditacijos būsenoje, kol pagaliau jo dvasia ir aistros nurimo. Jis turėjo ir dvasinį mokytoją, kuris retkarčiais jį aplankydavo, patekdamas į šia olą per ilgą tunelį, ir duodavo savo nurodymus. (Šis tunelis, deja, dabar užverstas, o tai jis man būtų labai tikęs).

Dar kai aš pirmą kartą išgirdau apie Bhatrihari, pas mane iškart atsirado noras sužinoti apie jį daugiau, ir štai dabar Badri-višala, pats to nežinodamas, padėjo šiam norui išsipildyti ir atvedė mane į šią olą. Ruošdamasis kelionei į Indiją, aš kiekvieną dieną skaičiau šimtą garsiųjų Bhatrihari eilių, jo „Vairagja-šataką“, kurioje jis meistriškai pavaizduoja atsižadėjimo džiaugsmą, ir šiandien aš buvau pasiėmęs kai kurias ištraukas iš to veikalo. Taigi dabar su malonumu skaitome tas eiles.

Paskui mano draugas pasakoja, kad Bhatrihari įkūrė maldininkų miestą Hardvarą. Manasis didžių atsisveikinimų kelias turi daug žadančią pradžią. Darosi lengviau, kai prieš save matai pavyzdį žmogaus, kuris sugebėjo įveikti tuos pačius sunkumus. Šventųjų gyvenimai ir jų mokymai savyje turi ypatingą energiją, kuri mums padeda pašalinti visas kliūtis savo kelyje. Žodžiais ir pirmiausia savo pavyzdžiu šventieji padeda įveikti materialios egzistencijos dvilypumą (gėris – blogis, paprastas – sudėtingas, malonus – nemalonus, ir pan.). Tai žino kiekvienas, kuriam pasisekė gauti tikro dvasinio mokytojo prieglobstį.

Ši maža ola persmelkta ypatinga, kažkada čia gyvenusio šventojo dvasia. Atrodo, kad čia ir toliau atliekamos askezės bei meditacijos, teikiančios išmintį, nors pažiūrėti ši vieta niekuo ypatingu nepasižymi. Laimė, kad čia dar niekas nieko nepertvarkė, todėl galima pasinerti į buvusią šios šventos vietos atmosferą.

Dėkingi nusilenkiame Bhatrihari Dievybei ir meldžiame jos palaiminimo – atsižadėjimo ginklo, kuris mums padės atsikariauti dvasinę tikrovę, dengiamą storiausio materializmo, pasitenkinimo savimi bei netikrumo sluoksnio.  

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis