Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Dhjana-kunda devi dasi

 

MOTERIS KRIŠNOS SĄMONĖJE

 

 Autoriaus žodis

 

Daug bhaktų kreipiasi į mane su labai panašiais klausimais, į kuriuos tenka duoti tokius pat panašius atsakymus. Tad šis seminaras yra bandymas apžvelgti visas šias temas vienoje vietoje, kad jos taptų prieinamos visiems. Kadangi tai pirmasis tokio tipo seminaras, jis gavosi truputį chaotiškas, dėl laiko stokos nespėjome nuodugniai išnagrinėti visų klausimų.

Šis seminaras bus naudingas ne tik moterims, bet ir vyrams.

Sąrašas temų, kurias apžvelgsime seminare:

   1. Moters įvaizdis Šrimadbhagavatam. Čia jūs sužinosite pagrindinius moterų apibūdinimus šventraščiuose ir išmoksite teisingai juos suvokti.

      2. Vyrų ir moterų santykiai ISKCON‘e. Klaidingas elgesys moterų atžvilgiu, esant Šrylai Prabhupadai, jam išėjus ir dabar.

       3. Vyro ir moters psichologija. Ši tema atskleidžia esminę šeimos konfliktų priežastį – tai, kad vyras ir moteris nesupranta vienas kito prigimčių skirtumų. Jie gali vienas kitą mylėti, turėti draugiškus santykius, bet jei nesupras vienas kito poreikių, jų santykiai gali nukentėti. Dėl to abiems svarbu suvokti tiek moters, tiek ir vyro psichologiją. Tai leis likviduoti šeimyninius konfliktus.

    4. Patarimai norintiems sukurti šeimą. Prieš susirandant gyvenimo palydovą, jums reikia daug ką nuveikti. Laimingo šeimyninio gyvenimo esmė priklauso nuo to, kokią sąmonę jūs būsite išsiugdę prieš sukurdami šeimą. Mes tik trumpai apžvelgsime šią temą.

      5. Nepageidaujamų prisirišimų atsižadėjimas. Čia bus kalbama apie vyrą, už kurio jūs lyg ir nenorite ištekėti, arba norite, bet negalite. Kaip įveikti šį įtampą keliantį prisirišimą? Šią temą apžvelgsime taip pat labai trumpai.

      6. Išbandymų laikotarpis. Kokios išbandymo laikotarpio taisyklės? Kaip sužinoti, ar man bus gera gyventi su vyru, ir kaip tai paveiks mano dvasinį gyvenimą, kas leistina ir kas ne, kokios esminės klaidos.

      7. Lytinis gyvenimas Krišnos sąmonėje. Čia mes labiau akcentuosime ne tai, kas yra leistina ir kas ne, bet kodėl tai yra leistina ir kodėl ne.

      8. Neištekėjusios merginos santykiai su savo dvasiniu mokytoju. Kaip gauti dvasinį palaikymą, apsaugą ir tuo pat metu išvengti santykių, kurie trikdytų dvasinį mokytoją. Ar aš neprarasiu savo guru, jei ištekėsiu? Kaip teisingai rašyti laiškus dvasiniam mokytojui?

      9. Moters bendravimas su vyrais už šeimos ribų. Vedinėje literatūroje pasakyta, kad su moterimi reikia elgtis kaip su motina. Vadinasi, mes ir turime elgtis kaip motinos. Kaip tai suprasti? Tai reiškia, kad turime išmokti teisingai reaguoti į netinkamą vyrų elgesį moterų atžvilgiu.

1.Moters įvaizdis Šrimadbhagavatam

Tikriausiai daugybė moterų jautėsi nesmagiai ar net pažemintos, susidūrusios su Šrimadbhagavatam tekstais, kuriuose kalbama apie moteris ir vedybinį gyvenimą. Pateiksiu pavyzdį iš mūsų šastrų, kuris lyg ir leidžia suabejoti jo teisingumu.

Yra sakoma, kad moteriai patinka tam tikras jai asistuojančio vyro elgsenos agresyvumas. Ir šį teiginį galima rasti ne tik Šrimadbhagavatam. Pirmą kartą apie tai išgirdau iš vieno savo draugo, kai man buvo devyniolika metų. Nustebusi išplėčiau akis. „Ką tu turi galvoje“? – paklausiau jo. Maniau, kad gerai pažįstu save ir kad man tikriausiai tai nepatiktų. Tada jis atliko mažą eksperimentą. Mano atžvilgiu jis pradėjo rodyti tam tikrą agresiją, lyg bandydamas mane užvaldyti, ir tai truko gal dvidešimt sekundžių. O po to staiga nustojo ir paklausė: „Na kaip, ar patiko?“ Turiu prisipažinti – man ši agresija patiko.

Bet jei dabar kas nors pradės naudotis šiuo teiginiu, norėdamas įrodyti, jog moterims patinka, kai jas prievartauja girti vyrai – tai bus neteisingas mano žodžių supratimas. Šastrose yra daug teiginių, kuriuos būtina išaiškinti. Kada mes suprasime, kokiame kontekste jie pateikiami, tada, tikiuosi, nejusime nuoskaudos ar pažeminimo, juos girdėdami, nes galėsime teisingai suprasti jų prasmę.

Šventraščių teiginius, liečiančius moteris, aš suskirsčiau į tris kategorijas:

1. Moteris turi daugiau geismo nei vyras, jos intelektas silpnesnis už vyro, o prisirišimai stipresni. Jos galimybės dvasiškai progresuoti yra mažesnės.

2. Kiekviena mergina turi ištekėti. Visoms moterims reikia turėti vaikų. Po kiekvieno vaiko gimimo moteris tampa vis gražesnė, dėl to jai reikia turėti mažiausiai šešis vaikus). Visa tai – iš Šrimadbhagavatam!

3. Dvasiškai moteris auga tarnaudama savo vyrui. Ji turi būti jam ištikima.

Šiuose teiginiuose stebina du dalykai: kad moteris turi mažiau gabumų nei vyras, ir kad dažniausiai į moteris nežiūrima kaip į bhaktas.

Dažnai Šrimadbhagavatam galima rasti teiginį, kad vyras turi būti labai pažengęs bhakta, o moteriai užtenka sekti juo ir būti ištikimai. Iš to galima padaryti išvadą, kad moteris pati viena negali tapti bhakta. Bet toks supratimas yra neteisingas. Mes tai aptarsime truputį vėliau.

Moteris turi silpnesnį intelektą, stipresnius prisirišimus ir didesnį geismą.

Moters intelektas silpnesnis nei vyro.

Dažnai šis tvirtinimas mus paklaidina, nes vedinis intelekto supratimas skiriasi nuo šiuolaikinio. Dėl to, girdėdamos šiuos žodžius, moterys jaučia tam tikrą skriaudą, nes šį teiginį jos supranta maždaug kaip „protiškai atsilikęs“, „kvailas“, ir t.t. Ypatingai sunku tai girdėti iš vyro, kuris pats daro kažkokias klaidas, ir todėl, žiūrint iš materialios pusės, yra netgi mažiau išmintingesnis už moterį.

Vedinėje kultūroje yra du intelekto aspektai – materialus ir dvasinis. Materialus intelektas nereiškia, kad žmogus, pavyzdžiui, moka daug kalbų, ar turi gerą atmintį. Vedinėje kultūroje intelektas reiškia sugebėjimą numatyti ateitį, perspektyvą ir besąlygiškai mokėti skirti gėrį nuo blogio. Intelektas turi sugebėti valdyti protą, ir moterims tai yra sunkiau, nei vyrams. Bet tai nereiškia, kad jos yra nenuoširdžios ar puolę, tiesiog jų tokia prigimtis. Kai moterį užvaldo emocijos, pergyvenimai, jai sunku logiškai protauti, sunku teisingai pažvelgti į problemą ir išanalizuoti situaciją. Ji daugiau veikia valdoma emocijų, jai sunku galvoti sudėtingose aplinkybėse. Jei moteris ko nors bijo, tai ji paprasčiausiai bijo, ir tada jai sunku analizuoti situaciją. Vyrai paprastai į tokias isterijas nepuola, ir netgi apimti baimės, jie nepraranda sugebėjimo aiškiai vertinti padėtį.

Moterys taipogi yra labiau sentimentalios (nebūtinai blogąja prasme). Jos sugeba geriau įsijausti į kito žmogaus emocijas, išgyvenimus, jos labiau jautresnės. Pavyzdžiui, kai mergina pamato mažą šuniuką ir pradeda jį glostyti, jos vaikinas gali jai pasakyti: „Neliesk jo, dar užsikrėsi kokia liga“. Arba moteriai kažkas nepasisekė, ji verkia ir vyras jai sako: „Neverk“. Tada ji verkia dar graudžiau. Vyras viso labo nori pasakyti, kad problema nėra tokia rimta, kad ji neverta jos ašarėlių, bet moteriai jo žodžiai tolygūs palinkėjimui „nustok egzistuoti“. Kodėl? Todėl, kad moteris labai susitapatina su savo emocijomis.

Tad teiginys, kad moterys turi silpnesnį intelektą, reiškia, kad jų intelektas skiriasi nuo vyrų intelekto. Jis turi savų silpnybių, bet yra ir stiprioji pusė. Moteris gali padaryti daug ką, ko negali padaryti vyras, turintis analitinį mąstymą. Moterys turi geresnę intuiciją, yra jautresnės, švelnesnės, lengviau atleidžia. Šrimadbhagavatam (1.7) yra istorija apie Ašvathamos nuteisimą. Ten Draupadi sako: „Prašau, nežudykite jo, nes jis vienintelis Kripės sūnus. Aš pati praradau visus savo sūnus ir žinau, ką tai reiškia. Dėl to prašau – palikite jį gyvą.“ Nei vienas vyras taip nebūtų pasielgęs.

Šrimadbhagavatam (6.17) yra kitas aprašymas, parodantis moters intelekto silpnumą. Kartą Čitraketu keliavo skraidančiu laivu ir praskrido virš banjano medžio, kur, apsuptas brahmačarių, sėdėjo Viešpats Šiva. Jis jiems pamokslavo ir tuo pat metu buvo apsikabinęs savo žmoną Parvati. Tai pamatęs, Čitraketu nusijuokė, ir Parvati, supykusi už tai, jį prakeikė. Tada Viešpats Šiva švelniai paaiškino savo žmonai, jog ji nėra teisi ir prakeikti Čitraketu nebuvo reikalo. Komentuodamas šį posmą, Šrila Prabhupada aiškina, kad Viešpaties Šivos intelektas buvo aukštesnis už jo žmonos intelektą, nes Jis suprato, kodėl Čitraketu nusijuokė, o Parvati ne. Ten pat Šryla Prabhupada kalba, kad vyro intelektas yra stipresnis už moters.

Tai labai svarbus momentas, į kurį reikia atsižvelgti. Nežiūrint į gerąsias moters intelekto savybes, ji neturėtų savarankiškai priiminėti sprendimų, nes vyro intelektas yra daug stipresnis, nelinkęs blaškytis ir yra mažiau veikiamas permainingų jausmų. Jei moteris neklauso savo vyro patarimų ir elgiasi pernelyg savarankiškai, tai paprastai ji patiria nesėkmę. Moteris taip pat gali duoti vertingus patarimus, padėdama savo vyrui priimti dar teisingesnį sprendimą, bet ji neturėtų to daryti viena, nepasitarusi su vyru. Tokį nurodymą duoda šastros moterims vedinėje visuomenėje.

 Šrimadbhagavatam (3. 23. 54, kom.) pateikiamas dar vienas išaiškinimas, kodėl moteris yra mažiau intelektuali nei vyras: “Visos moterys trokšta materialių malonumų. Jų intelektas silpnesnis nei vyrų, nes daugeliu atvejų jos siekia tenkintis materialiu gyvenimu.” Mano manymu, tai optimistiškas teiginys! Jis reiškia, kad mano intelektas silpnesnis dėl to, kad esu materialistiška ir trokštu materialių džiaugsmų, tad jei aš užsiimsiu dvasine praktika, jau nebebūsiu materialistė ir mano intelektas nebus silpnesnis!

Šastros teigia, kad patį stipriausią intelektą turi bhaktos, atliekantys atsidavimo tarnystę. Todėl mes neturėtume galvoti, kad moterys turi mažiau išvystytą intelektą, nei visi vyrai. Čia kalbama apie dvasinį intelektą. Žiūrint iš šio taško, nėra skirtumo tarp vyro ir moters  dvasinio intelekto. Žmogus, kuris garbina Dievą, laikomas pačiu protingiausiu.

Šrimadbhagavatam pasakyta, kad Kali amžiuje labiausiai protingi žmonės atlieka sankirtana-jagją. Ar mes tai darome? Darome.

Sausi išvedžiojimai ir sausas intelektas niekaip negali mūsų vesti atsidavimo tarnystės keliu. Šankaračarja sako: „O išmintingieji kvailiai, garbinkite Govindą, garbinkite Govindą, garbinkite Govindą, nes nei materialus intelektas, nei gramatinės žinios jūsų neišgelbės mirties metu.“

Bhagavadgytoje (9.23) sakoma, kad moterys ir šudros taip pat gali pasiekti aukščiausią gyvenimo tikslą. Netikras moterų ego kenčia girdėdamas, kaip jas prilygina šudroms, čandaloms ir t.t. Bet iš tikrųjų jam tai labai naudinga askezė. Mes galime pagailėti vyrų, nes jie įsivaizduoja esantys protingesni. Nuo to jiems gali sukilti išdidumas, o tai jau nuopuolis. Šrimadbhagavatam (2. 3. 1. kom.) teigiama: „Žmonija – tai milijardai vyrų ir moterų, ir dauguma iš jų nelabai protingi, nes jie beveik nieko neišmano apie dvasinę sielos prigimtį.“ Ir kai mes girdime, kad moteris yra silpnesnio intelekto, tai dar nereiškia, kad pas vyrą jis stipresnis.

Mūsų kūnas turi tam tikras savybes ir tam tikrą potenciją. Bet apsidairę aplink, pamatysime, kaip menkai žmonės išnaudoja savo kūno galimybes. Dėl to nereikėtų klausti, kas protingesnis, vyras ar moteris – reikėtų klausti, kuris iš jų mažiau kvailas.

Moters prisirišimai stipresni, ir ji daugiau materialistiška, nei vyras.

Šitas teiginys moterims irgi nepatiks, bet tai yra visiška tiesa. Kas mirties momentu turi daugiau troškimų jusliniams malonumams, tas sekantį gyvenimą gimsta moterimi. Taip teigiama Šrimadbhagavatam.

Didžiąją gyvenimo dalį moteris skiria savo kūno, vaikų ir namų priežiūrai. Ir vyrus, ir moteris veikia geismas, bet vyrams viskas paprastai susiveda į lytinius santykius, o po jų viskas kaip ir pasibaigia. Moteriai visa tai labai prasitęsia. Kai jos gyvenime atsiranda vyras, ji pradeda svajoti apie jį, vaikus, namus. Nors motinystė jai dar būna tolimoj perspektyvoj, bet ji jau planuoja, į kokią mokyklą eis vaikas. Daugiau ar mažiau tai būdinga visoms moterims. Aišku, yra ir išimčių, bet čia aš kalbu apie bendrą taisyklę.

Moters veikla labiau susijusi su kūnu, nes ji turi skaitytis su savo menstruaciniais ciklais. Viskas taip sutvarkyta, kad moteris turi pastoviai galvoti, kaip gimdyti vaikus. Laikotarpyje tarp menstruacijų yra toks momentas, kai moterį stipriai užvaldo geismas ir kūnas pasiruošia apvaisinimui. Ji negali to kontroliuoti, tiesiog taip veikia jos kūnas. Šiame periode yra ir kitas momentas, kai moteris yra tik proto lygmenyje, ir jai reikalingas vyro dėmesys. (Aišku, jei jis nelabai subrendusi asmenybė, tai paprasčiausiai pasakys: „Nelįsk prie manęs, tu užsiteršusi!“) Nėštumo ir vaiko maitinimo krūtimi laikotarpiu moteris tiesiog priversta rūpintis savo kūnu ir skirti jam daug dėmesio.

Taip sutvarkyta gamtos: žmonių visuomenėje kažkas turi gimdyti vaikus ir jais rūpintis, kažkas turi būti prie jų prisirišęs, nes vaikams labai svarbu jausti motinos meilę, kitaip jie neišaugs gerais žmonėmis. Visos šios moterų „silpnybės“ čia atlieka savo teigiamą rolę. Jos yra būtinos. Bet kodėl materiali gamta į šiuos kūniškus rūpesčius panardino būtent moteris? Dėl to, kad jos to norėjo.

Štai dar vienas aspektas, parodantis didesnį moters prisirišimą prie šeimos. Jei vyrui sekasi versle, o šeimoje jo santykiai klostosi nekaip, jis vis tiek gali ir toliau sėkmingai vystyti savo biznį, ir tuo pat metu netgi jaustis laimingu žmogumi. Bet jei šeimoje nesiseka moteriai, ji negalės deramai tvarkyti dalykinius reikalus. Netgi jei jie klostysis visai neblogai, viduje ji vis tiek kentės ir jausis nevykėle. Tai rodo, kad moters gyvenime šeima užima svarbesnę vietą ir tam ji skiria daugiau laiko nei vyras.

Vyro ir moters santykiai, vaikai ir namai – visa tai materialūs dalykai, nes jie paremti kūniškais potraukiais. Jei siela gauna moterišką kūną, kyla klausimas: apie ką gi mes svajojome ir ko norėjome paskutiniu savo praėjusio gyvenimo momentu? Būtent dėl savo kūno moterys yra didesnės materialistės. Bet mes turime viltį, nes šventraščiuose pasakyta, kad iš visų 8 400 000 gyvybės formų žmogaus kūno forma yra labai reta, nes būtent šiame kūne galima pasiekti savęs pažinimą. Ten nekalbama apie „žmogaus vyrišką kūno formą“, ten sakoma tiesiog „žmogaus kūno forma“. Tai reiškia, kad netgi moteris, nors ji ir labiau materialistiška, gali sėkmingai užsiimti dvasine praktika. Kaip? Jai nereikia mėgdžioti vyrą ir priešintis savo prigimčiai, kankinti savo kūną, rengtis suplyšusį sarį ir neapkęsti vaikų. Toks elgesys – tai netikro ego triumfas. Viso to galima išvengti, užsiimant atsidavimo tarnyste.

Šrimadbhagavatam ypatingai pabrėžia neigiamus prisirišimo prie žmonos ir šeimos aspektus. Kartais mes dėl to įsižeidžiame. Priežastis, dėl kurios šastros taip atkakliai kalba apie prisirišimo prie šeimos pavojus, slypi tame laikmetyje, kai žmogus buvo visiškoje tų prisirišimų valdžioje! Dauguma vyrų tada buvo grihamedhomis ir gyveno po savo žmonų padu, rūpindamiesi jomis ir vaikais. Jie išmanė laimingo šeimyninio gyvenimo dėsnius, bet buvo linkę užmiršti, kad gyvenime yra ir kai kas daugiau. Pusiausvyrai atstatyti jiems buvo labai reikalingas pamokslavimas apie atsižadėjimą.

Nežiūrint į tai, kad šastros lyg ir sumenkina moterų vertę, istorijos eigoje jomis buvo labai rūpinamasi ir jos buvo labai gerbiamos. Mūsų laikais silpnesni ir nelabai protingi žmonės gali lengvai tapti patyčių ir prievartos aukomis, dėl to moterys bijo prisipažinti, jog yra silpnesnės. Tačiau vedinėje visuomenėje vyrai silpnąja lytimi labai rūpinosi. Moterys užimdavo pavaldžią padėtį, paklusdamos vyrams. Tokiu būdu jų įgimtos silpnybės nesukeldavo joms nemalonumų, o jų natūralioji stiprybė būdavo pilnai panaudota.

Iš tikrųjų moteris yra labai gera pasekėja, ir dvasinėje praktikoje tai yra puiki savybė. Šrimadbhagavatam (1. 8. 20., kom.) Šryla Prabhupada rašo, kad moteriai nereikia tapti didžia filosofe ar atlikti rūsčias askezes, ji tiesiog gali priimti Viešpaties autoritetą ir su tikėjimu Juo sekti. Tai būdinga jų prigimčiai, moterims tai padaryti yra lengviau. Taip pat Šryla Prabhupada sako, kad visose religinėse tradicijose, visose bažnyčiose jūs pamatysite daugiau moterų nei vyrų.

Šastrose yra labai daug nurodymų, mokančių moteris, kaip reikia gyventi. Ten kalbama, kad moteris visada turi būti saugoma vyro, o ji turi sekti juo, jam tarnauti ir t.t. Toks tradicinis šeimos modelis, ir ne tik vedinėje tradicijoje. Prieš kelis šimtmečius taip buvo ir mūsų šalyje. Tais laikais šeimos buvo daug tvirtesnės, o žmonės laimingesni. Anksčiau vyrą parinkdavo tėvai ir apie skyrybas negalėjo būti net kalbos. Ir dabar yra atvejų, kada moterys po ilgų ir nesėkmingų bandymų ištekėti kreipiasi į dvasinį mokytoją (arba autoritetą, kuriuo jos pasitiki), kuris pagaliau suranda joms vyrą.

Kodėl ši vedinė sistema taip išsigimė ir degradavo? Jūs žinote, kad degradacija prasidėjo nuo brahmanų. Pirmiausiai degradavo brahmanai, paskui kšatrijai ir t. t. Galima paminėti, kad šeimoje degradacija prasideda nuo vyro, nes jis užima lyderio poziciją, ir visa atsakomybė gula ant jo pečių. Tačiau degraduoja abu. Kadangi vyras išmintingesnis, jis turėtų numatyti ateitį ir suprasti, kokios bus vienų ar kitų veiksmų pasekmės. Jei vyras nereligingas, jis tampa materialistu ir į aplinkinį pasaulį žiūri kaip į savo juslių tenkinimo objektą, tokiu būdu tapdamas eksploatatoriumi. Kadangi žmona turi sekti savo vyru, ji kenčia dėl jo netikusio elgesio ir gali pradėti galvoti: „Kas čia per lyderis? Kuo aš seku? Geriau aš jau būsiu nepriklausoma ir pati kursiu savo gyvenimą“. Arba: „Išsiskirsiu! Neklausysiu! Išeisiu!“ Tada vyrui, kuris jaučiasi esąs šeimos lyderis ir mato, kad žmona nepriima jo autoriteto ir juo neseka, sukyla šventas pyktis, ir šeimoje prasideda karas.

Esant tokiai „kultūrai“, vyras nesimoko, kaip atlikti vyro pareigas, o moteris neišmano savųjų. Dėl to šeimoje kyla nesutarimai. Vaikai, matydami tokį tėvų pavyzdį, taip pat degraduoja. Ir kiekvienoje kartoje ši degradacija vis didėja.

Mes baigėme aptarti pirmąjį, esminį moters įvaizdį iš Šrimadbhagavatam. Dauguma moterų yra būtent tokios.

 Moteris – prisirišimų šaltinis

Šrimadbhagavatam (3. 31. 34,35) Viešpats Kapiladeva duoda nurodymus Savo motinai: „Bhakta neturėtų bendrauti su užkietėjusiais kvailiais, kurie nieko neišmano apie savo dvasinę prigimtį ir kurie yra panašūs į dresiruotus šunis, šokančius pagal moters dūdelę. Joks kitas prisirišimas negali taip užvaldyti ir pasisavinti žmogaus, kaip prisirišimas prie moters arba bendravimas su žmonėmis, neabejingais moterims“.

Anglų kalboje žodis „man“ gali reikšti „žmogus“ arba „vyras“. Komentare šis žodis verčiamas kaip „žmogus“, bet iš tikrųjų jį reikėtų versti „vyras“. Kitaip atrodo, kad moterys – ne žmonės. Žymus krikščionių mąstytojas Foma Akvinietis netgi manė, kad moterys neturi sielos. Net buvo sukviestas Soboras aptarti, turi moteris sielą, ar ne. Prabalsavus vieno balso persvara buvo nuspręsta, kad vis tik turi. Šį pavyzdį galima nurodyti krikščionims, kai jie teigia, kad „jūsų sektoje diskriminuojamos moterys“. Ir paprašyti, kad jie atidžiai perskaitytų apaštalų laiškus Biblijoje, nes panašu, kad apaštalai turėjo tas pačias problemas su moterimis, kaip ir pirmieji ISKCON‘o sanjasiai.

Šrimadbhagavatam (3. 31. 35, komentaras) sakoma: „Prisirišimas prie moterų yra toks užkrečiantis, kad ne tik bendravimas su pačiomis moterimis, bet ir su tais, kurie labai prie jų prisirišę, prikausto žmogų prie materialaus gyvenimo. Yra daug priežasčių, dėl kurių gyva būtybė yra sąlygotame būvyje ir gyvena materialiame pasaulyje, bet pati pagrindinė iš jų visų yra bendravimas su moterimis“.

Skaitant šį komentarą, galima pagalvoti, kad moterys nėra gyvos būtybės. Šį momentą savo laiškuose bei pokalbiuose Šryla Prabhupada ne kartą aiškino, sakydamas, kad žodis „moteris“ dar nereiškia visos moterų giminės, kad moteris – tai prakriti, ta, kuri teikia malonumus, o vyras – tai puruša, tas, kuris mėgaujasi. Žiūrint iš dvasinės pusės, tiek vyrai, tiek moterys yra prakriti, tie, kuriais mėgaujasi Krišna. Bet kadangi mes irgi troškome mėgautis, tai užėmėme mums nepriklausančią purušu padėtį, ir tada į visus kitus žiūrime kaip į prakriti, tuos, kurie teikia mums malonumus. Toliau Šryla Prabhupada aiškina, kad vyras ir moteris vienas į kitą žiūri, kaip į savo juslių tenkinimo objektą. Kol mes būsime tokiais materialistais ir galvosime, kad viskas skirta didesniam mūsų pasitenkinimui, tol visi kiti užims prakriti padėtį. Dėl to nurodymas nebendrauti su moterimis reiškia: vyrams – nežiūrėkite į moteris, kaip į savo juslių tenkinimo objektą, o moterims – nežiūrėkite į vyrus, kaip į savo juslių tenkinimo objektą. Apie tai kalbama Transcendentiniame dienoraštyje ir daugelyje kitų knygų.

Šrimadbhagavatam yra dar vienas posmas (5. 5. 8), kur Viešpats Rišabhadeva sako, kad esminė materialaus egzistavimo priežastis yra abipusė vyriško ir moteriško pradų trauka. Savo komentare Šryla Prabhupada aiškina, kad vien tik iliuzijos įtakoje vyras galvoja: štai mano žmona, o moteris galvoja: štai mano vyras. Tokiu būdu moterys nuolat galvoja apie vyrus, o vyrai apie moteris. Taip žmogus materialiai prisiriša.

Šrimadbhagavatam (3. 31. 38) Viešpats Kapiladeva sako: „Dabar tu matai, kokia galinga Manoji maja, įsikūnijusi moters pavidale, kuri vienu antakių judesiu gali priversti paklusti sau didžiausius karius ir pasaulio valdovus.“

Taigi matome, kad moteris yra majos agentas. Ar galite įsivaizduoti, kas nutiktų mūsų dvasiniam progresui, jei mes pažodžiui priimtume šį teiginį? O kas, jei vyrai nuolat žiūri į jus pro šio posmo prizmę, nuolatos mato jumyse majos agentą? Tai nuolat kartojama per paskaitas, ir jūs tai pastoviai girdite. Galų gale jūs pradedate tikėti; „Taip, aš esu majos agentas. Tad kodėl gi man nepasinaudoti šiais sugebėjimais ir nenusitempti kokį nors brahmačarį nuo jo dvasinių aukštumų?“ Viena moteris nuėjo pas Šrila Prabhupada ir vos neverkdama paklausė: „Nejau tai tiesa, kad moterys yra mažiau išmintingos?“ Prabhupada atsakė: „Jei tu iš tiesų galvoji, kad esi moteris, tai tikrai nesi protinga“. Taigi mes turime suprasti, jog esame sielos, kurias dabar gaubia tam tikri kūnai, ir būtent apie kūną mes ir kalbame.

Šrimadbhagavatam (3. 31. 39): „Tas, kas nori pasiekti jogos tobulybę, ir kas, tarnaudamas Man, suvokė savo dvasinę prigimtį, niekada neturėtų bendrauti su gražia moterimi, nes šventraščiuose yra pasakyta, kad bhaktai tokia moteris – tai vartai į pragarą“

„Šrimadbhagavatam (3. 31. 40): „Viešpaties sukurta moteris yra majos įsikūnijimas, o kas bendrauja su maja, priimdamas jos tarnystę, turi žinoti, kad eina tiesiu keliu į mirtį, kaip žmogus, kurio kelyje pasitaikė žolių užmaskuotas šulinys.“

Ar galite įsivaizduoti, kokį gilų dvasinį matymą turi mūsų dvasiniai mokytojai? Juk guru priima iš mūsų įvairią tarnystę, ir jeigu į mokines jie pradėtų žiūrėti kaip į moteris, iškart patirtų nuopuolį.

Šrimadbhagavatam (3. 31. 40, kom.): „...bendravimas tarp vyro ir moters prasideda tada, kai vyras leidžia moteriai jam pasitarnauti, nes būtent tam Viešpats moterį ir sukūrė. Priimdamas jos tarnystę, vyras patenka į spąstus“. Vyras turi suprasti, kad jei mergina pradeda jam pasitarnauti, jam gresia pavojus.

Kitame Šrimadbhagavatam posme (3. 31. 41) į situaciją mes žvelgiame moters akimis: „Gyva būtybė, kuri praėjusiame gyvenime buvo prisirišusi prie moters, sekantį gyvenimą gauna moters kūną ir su kvailu grauduliu žiūri į mają savo vyro pavidale, tikėdamasi, kad jis padarys ją turtinga, duos palikuonių, pastatys namą ir suteiks kitų materialinių gėrybių.“

Šrimadbhagavatam (3. 31. 42): „Savo vyrą, namus, vaikus moteris turi laikyti išorinės Viešpaties energijos spąstais, kurie slepia savyje mirtį, kaip medžiotojo imituojamas elnio patelės balsas slepia savyje mirtį į jį atsiliepusiam patinui.“

Iš šio posmo galima suprasti: viskas, ką mes girdime apie materialių prisirišimų niekingumą, liečia abi lytis.

Šrimadbhagavatam (3. 31. 42, kom.): „Šiuose tekstuose Viešpats Kapila sako, kad ne tik moteris vyrui yra vartai į pragarą, bet ir vyras moteriai. Viskas priklauso nuo prisirišimo. Vyrą patraukia moters paslaugumas, grožis ir daug kitų vertybių, o moteris prisiriša prie vyro, nes jis ją aprūpina jaukiais namais, dovanoja papuošalus, rūbus ir vaikus. Visa esmė yra prisirišimo pobūdyje, kurį jie vienas kitam jaučia. Kol vyro ir moters prisirišimas bus paremtas noru patenkinti jusles, tol moteris kels pavojų vyrui, o vyras moteriai. Bet jei jie savo prisirišimą nukreips į Krišną ir savyje išvystys Krišnos sąmonę, jų šeimyninis gyvenimas taps palankus jiems abiems. Dėl to Šryla Rupa Gosvamis pataria: “Kai jūs susiejate materialius objektus su Krišna ir panaudojate juos savo tarnystėje Jam – tai ir yra tikrasis atsižadėjimas. Kada jūs kažko atsisakote dėl to, kad tai yra materialūs dalykai, tai nėra tikrasis atsižadėjimas“.

Tad jei jūs manote, kad santykiai tarp vyro ir moters visada yra materialūs ir dėl to nenorite vesti arba ištekėti, tai dar nėra pilnas atsižadėjimas. Tikrąjį atsižadėjimą jūs pasiekiate, kai suprantate, kad vyro ir moters santykiai gali būti panaudoti Krišnos tarnystei. Aišku, tai nereiškia, kad visi brahmačariai turi tuoj pat vesti. Jei jūs galite išlikti brahmačariu ir išlaikyti teisingą sąmonę, tai tiesiog puiku. Bet jei kas nors liks brahmačariu ir galvos, kad šeimyninis gyvenimas yra visiška maja, tai galų gale jis arba puls, arba jo širdis taps kieta kaip akmuo. O kaip su tokia širdimi galima pamilti Krišną? Dėl to bhakta, kuris nori visą gyvenimą išlikti brahmačariu, turi pagarbiai elgtis su žmonėmis, kurie sukuria šeimas ir netgi prašyti jų palaiminimo.

Aš specialiai perskaičiau šiuos tekstus, kad jūs suprastumėte, jog tai liečia ne tik moteris, bet ir vyrus. Bet jūs galite paklausti: „Kodėl iš dešimties tekstų, kalbančių apie prisirišimus, devyni yra skirti moterims ir tik vienas vyrams?“ Tai galima paaiškinti keletu būdų. Pirmiausiai, jei moterys yra mažiau išmintingos, labiau prisirišusios ir stipriau veikiamos geismo, tai vyro prisirišimas prie moters yra daug rimtesnė problema, nei moters prisirišimas prie vyro. Šrimadbhagavatam (3. 31. 41, kom.) sakoma: „Moters prisirišimas prie savo vyro padeda jos dvasiniam augimui ir leidžia jai sekantį gyvenimą gauti vyro kūną. Tuo tarpu vyras, prisirišęs prie moters, gimsta moters kūne“. Dėl to šastrose visur nurodoma, kad vyras turi būti tyras bhakta, o moteris – gera jo pasekėja. Antra, Šrimadbhagavatam buvo užrašyta prieš penkis tūkstančius metų, kai moterys dar nebuvo inicijuojamos. Iniciaciją gaudavo vyras, o moteris juo sekdavo. Tokiu būdu šventraščius, vadovaujami savo guru, studijavo daugiausiai vyrai. Šventraščiai pirmiausia buvo skirti jiems. Idėja buvo tokia: vyrai sužino apie dvasinį gyvenimą ir perduoda tai savo žmonoms ir dukterims. Toks yra šių teiginių kultūrinis fonas. Skaitydami šastras, mes turime tai atminti.

Moteris, atliekanti atsidavimo tarnystę

Šryla Pabhupada daug kartų pabrėžė, kad šeimyninis gyvenimas tampa nuostabus, kai jo centre atsiranda Krišna. Komentuodamas Kapiladevos žodžius, jis sakė: „Tegu vyras, žmona ir vaikai atsideda dvasinei praktikai, ir tada visi bus tobuli“. Toks supratimas jums turi tapti pačiu svarbiausiu.

Teiginiai, kad moteris turi silpnesnį intelektą, yra labiau prisirišusi, stipriau veikiama geismo ir kad ji yra prisirišimų šaltinis, kurių privalu atsisakyti, daugiau priskiriami varnašramos sistemai.

Kai mes girdime apie varnašrama-dharma, mes galvojame, kad visi, kurie yra varnašramoje, turi būti tyri bhaktos, bet iš tikrųjų taip nėra. Varnašramoje žmonės buvo dorybingi ir religingi, bet ne visi jie buvo atsidavę Viešpačiui. Dėl to pavojus tapti grihamedhomis, prisirišimų vergu ir įkristi į materialaus egzistavimo šulinį buvo realus. Tai galėjo atsitikti su kiekvienu. Bet mūsų bendruomenėje visi siekia savęs pažinimo ir tarnystės Viešpačiui, taigi ji skiriasi nuo varnašramos. Ji vadinasi daivi varnašrama-dharma. Šioje sistemoje žmonės atlieka skirtingus vaidmenis, bet su jais nesusitapatina. Tad dėl ko jie prisiima šiuos vaidmenis? Dėl dviejų priežasčių:

1. Kiekvienas žmogus turi kažkokias materialias prigimtines savybes, į kurias būtina atsižvelgti, užsiimant atitinkama veikla. Pavyzdžiui, vedinėje visuomenėje moterys niekada viešai nekalbėdavo, o Krišnos sąmonės judėjime visi bhaktos turi šią galimybę, ir pamokslavimas yra netgi jų pareiga. Šryla Prabhupada norėjo, kad paskaitas skaitytų ir vaikinai, ir merginos. Bet viskas turi būti daroma protingai. Moterys gali ir turi pamokslauti, bet joms geriau pradėti tai daryti moterų arba grihasthų tarpe, ar nedidelėje grupėje. Jauna, simpatiška ir netekėjusi mergina neturėtų skaityti paskaitų brahmačariams. Tai gali daryti suaugusi, ištekėjusi ir gerbiama moteris. Tai ne diskriminacija, o paprasčiausiai sveikas protas. Mes turime atsižvelgti į materialią moters ir brahmačarių, kurie jos klausosi, prigimtį.

2. Kiekvienoje bendruomenėje reikalinga tam tikra veiklos organizacija, tai liečia ir bhaktas. O ar gali būti geresnis modelis, nei tas, kurį sukūrė Krišna?

Bhakta galvoja taip: „Jei mano dvasinis mokytojas paprašė manęs atlikti brahmano pareigas, vadinasi, tai bus mano tarnystė jam. Bet jei sekančią dieną dvasinis mokytojas paprašys manęs atlikti šudros pareigas (valyti grindis arba plauti vaisius), aš jas taip pat atliksiu, nes aš nesusitapatinu su šiomis pareigomis, paprasčiausiai esu tarnas“. Bendruomenė, kurioje visi taip elgiasi, yra tiesiog nuostabi.

Čia mes užbaigsime trijų moters įvaizdžių aptarimą. Jei jūs išmoksite juos suprasti, tada sugebėsite nenusileisti į proto lygmenį. Girdėdamos ar skaitydamos aukščiau pateiktus pasisakymus apie moteris, jūs sugebėsite teisingai elgtis ir pamokslauti.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis