Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Nelaimingiausi žmonės yra tie,

kurie labiausiai bijo permainų.

(M. Maklaflin)

 

Paskutinį kartą stoviu prieš Šry Badrinathą, šį kartą su ilgiausiu maldų sąrašu. Gal du šimtai mano mokinių ir draugų paprašė pasimelsti už juos Badrinathui: kad sustiprėtų ryžtas, kad atsirastų sugebėjimas skirti pirmaeilius dalykus nuo mažiau svarbių, kad atsirastų meilė Krišnai; paprašyti palaiminimų tėvams, išpildyti slapčiausius troškimus; maldos apsaugoti ir kad visame kame matytų Krišnos valią... Sau aš prašau suteikti man stiprybės atsisakyti prisirišimų.

Atsisveikinimas visiems buvo sunkus.

Pravažiavus gal trylika kilometrų, kelią užkirto eilinė nuošliauža. Sustojame ir prieiname arčiau. Tikra katastrofa! Specialia technika čia nesinaudoja, nes bijosi dar labiau sujudinti kalno šlaitą, ir tada akmenų jau nebebus įmanoma pašalinti iki sezono pabaigos.

Matome, kaip darbininkai lopetomis šalina akmenis. Kartais labai atsargiai, nes, neduok Dieve, kalnas prabus ir visa savo mase užgrius ant jų. Kalnas iš tikrųjų kartais sujuda, ir tada darbininkai labai greitai bėga į šoną, kad krentantys akmenys jų neužmuštų. Koks pavojingas darbas!

Mašinų sraute stovi du autobusai. Iš vieno galvas iškišę dairosi du europiečiai hipiai. Paklausiu, kokiu tikslu jie keliavo į Badrinathą.

– Norėjome aplankyti karštuosius šaltinius, – atsako jie.

– Ir tai viskas?

– Taip. Žinote, jie labai karšti. O jūs ko brovėtės į tokius tolius?

Norėjau jiems papasakoti apie atsižadėjimo kelią, apie dieviškąjį atsivėrimą ir dvasinį ilgesį, bet vietoj to tepasakiau:

– Pas mus dvasiniai tikslai.

Dabar geriau daug nekalbėti, kol dar pats gerai nesupratai, kas su tavimi atsitiko.

Tuo tarpu Hari atrado vietą, kur galima pasigaminti kičri (ryžių ir lęšių košė). Nusprendžiame pirma pavalgyti, o paskui nutarti, ką toliau daryti, nes laukti, kol nuvalys kelią – vadinasi, prarasti visą savaitę. Vis daugiau maldininkų, įvertinę situaciją, pradeda ropštis į kalną, nešini savo manta. Matyt, tai geriausia išeitis. Nusprendžiame pasekti jų pavyzdžiu ir, pasiėmus būtiniausius daiktus, toliau eiti pėsčiomis. Įdomu, ar dar kada nors pamatysime savo džipą? Pakuodamasis mantą, pastebiu, kiek mažai mums iš tikro reikia šiame gyvenime. Ir kiek daug nereikalingo chlamo! Aplink mus, kaip žiopliai po avarijos, susirinko nešikai. Niekas nežino, iš kur jie atsiranda ir kaip sužino, kad kažkur reikalingos jų paslaugos. Mes ryžtingai pradedame lipti į kalną. Takelis labai siauras, vietomis ne daugiau tridešimt centimetrų pločio. Dulkia smulkus lietus, ir aš tolydžio slidinėju. Iš priešingos pusės taip pat eina nešikai. Jie neša visokiausią mantą, taip pat senus žmones, kurie prieš mirtį nori paskutinį kartą pamatyti Šry Badrinathą.

Aš visą kelią kartoju šventus vardus. Kartais atrodo, kad aš tuoj nusiversiu į bedugnę, nes jaučiu silpnumą ir sukasi galva. Tačiau mane palaiko šventi vardai. Būtent taip aš ir įsivaizdavau savo kelionę po šventas vietas – kaip galimybę naujai permąstyti sąvoką „priklausomybė“.

Priešais ateina liesas nešikas su didžiule dėže ant nugaros. Užleisdamas jam kelią, aš pažvelgiu į jos vidų. Dėžėje sėdi garbaus amžiaus senolis, kuris pradžioje griežtai, o paskui visai draugiškai žiūri į mane. Be abejo, jis greitai mirs. Žiūriu jam įkandin ir matau, kaip žingsnių taktan juda jo galva. Tačiau staiga ji dingsta, ir aš suprantu, kad senolis paliko kūną. Jo siela, tikriausiai, pakeliui pas Šry Badrinathą. Mūsų mintys mirties momentu nulemia mūsų ateitį. Aš šaukiu nešikui: „Mritju, mritju! (numirė). Tas stato dėžę ant žemės, žiūri į senolį, paskui į mane – atseit, jam tai ne pirmas kartas. Po to sudeda rankas, užsimerkia ir tyliai gieda: „Badrinatha ki džaja!“ Jis užmerkia senolio akis, užsimeta dėžę ant pečių ir eina toliau – gyvenimas tuo nesibaigia.

Pagaliau po dviejų valandų mes pasiekiame kitą nuošliaužos pusę. Tačiau kažkur dingo mūsų panditas. Jis ėjo pirmas, bet dabar jo niekur nematyti. Dar užvakar, einant prie Vasudharos krioklio, jis dažnai sėsdavosi pailsėti, o naktį skundėsi širdies skausmais. Daktaras jam davė vakarietiškų tablečių, tačiau po to panditui tik dar blogiau pasidarė. Vietinių gyventojų kūno struktūra skiriasi nuo mūsų, vakariečių. Man prieš akis stojasi miręs senolis, ir aš tikiuosi, kad mūsų draugas greitai atsiras. Tačiau tuoj prisimenu mūsų kelionės tikslą – neprisirišimai! Aš čia tam, kad mokyčiausi.

Vienoje paskaitoje manęs paklausė: „Ar mums reikia visko atsisakyti?“ Dabar, prisimindamas tą senolį, aš atsakyčiau: „Taip, tam tikru momentu reikia“.

Įtakojami netikro ego, mes galvojame, kad reikia laikytis įsikibus savo artimųjų, savo poreikių, norų ir daiktų. Tačiau visus šiuos mūsų prisirišimo objektus mes prarandame vieną po kito. Mes negalime jų išlaikyti. Prisirišimų atsižadėjimas gali būti visai džiaugsmingas, jeigu žinosime, kad kiekvienam iš mūsų Krišna yra numatęs vieną ar kitą planą. Susitaikius su dieviška valia, šis atsižadėjimas mus išlaisvina, tuo tarpu, jeigu mes iki galo laikysimės už savo prisirišimų, bandymus jų atsisakyti gali lydėti nepakeliamas skausmas. Savanorišką atsisakymą palaiko visa visata, nes tada nekovojama su Dievo valia – tu pats daraisi jos dalimi. Toks atsižadėjimas reiškia viską patikėti Krišnos valiai. Į šį procesą įtraukiamos fizinės, protinės, emocinės ir pirmiausia dvasinės jėgos. Tai – menas, kurį kiekvienas turi įvaldyti.

Bet kur gi mūsų panditas? Klausinėjame tuos, kurie čia atėjo anksčiau, bet visi tik galvas purto. Ir staiga matome jį leidžiantis nuo kalno. Jis tikriausiai ėjo kitu keliu. Rimtu veidu jis leidžiasi stačiu šlaitu. Gal irgi galvoja apie neprisirišimus?

Atmananda lengviau atsikvepia – dabar susirinkome visi. Jis surado džipą su vairuotoju, kuris mus nuveš į Jošimathą – kitą mūsų kelionės punktą. Prisimenu pranašystę: kai nuluš Dievybės ranka, sujudės kalnai ir visam laikui užvers kelią į Badrinathą. Šiandien mums parodė mažą šios katastrofos pavyzdį.

Su Badrinatho pudžario rekomendacija mes gauname vietas viešbutyje, kur žiemos metu apsistoja visi Badrinatho šventikai. Viešbutis tikrai geras ir yra truputį aukščiau Nrisimhos ir Vasudevos šventyklų. Aš tuoj pat einu pas Nrisimhadevą, norėdamas padėkoti už tai, kad leido pamatyti Viešpatį Badrinathą ir viskas apsiėjo be didesnių nuotykių. Po to einu į Vasudevos šventyklą ir kartoju šventus vardus. Bhaktivinoda Thakuras sakė: „Visuose trijuose pasauliuose nėra nieko svarbesnio už šventus vardus“. Aš, žinoma, dar nepasiekiau dvasinių aukštumų Dievo vardų kartojime, tačiau tikiu, kad Krišna Savo dvasiniame pavidale nesiskiria nuo Savo vardo skiemenų. Dar daugiau, šventas vardas gailestingesnis už Dievo pavidalą, nes visada pasiruošęs apsireikšti tam, kuris dėmesingai kartoja šventus garsus. Prisimenu žodžius, kad šventas vardas atsiveria tam žmogui, kuris jį kartoja su nuoširdžiu džiaugsmu, pasitikėjimu bei prisirišimu. Toks žmogus apvalo ir sustiprina savo sąmonę, o galiausiai patiria tyriausias dvasines emocijas.   

Nuo to laiko, kai aš pabuvojau Badrinathe, kažkas pasikeitė, labai lengva kartoti šventą vardą. Dabar stoviu prieš Vasudevą ir kartoju mantrą iki pat saulės laidos. Tamsoje tesimato tik dvi Jo į žvaigždes panašios akys, mirguliuojančios už laiko ir erdvės ribų, bet tuo pat metu esančios visai šalia.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis