Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Meilės medis

Kokie jausmai pavojingiausi?

Tai viena iš svarbiausių knygos temų, kuria galima kalbėti su bet kokiu žmogumi ir bet kokioje situacijoje, nesibaiminant, kad būsi nesuprastas ar nesudominsi. Ji yra pagrindas bet kokiam pamokslavimui.

Bhagavadgytoje Krišna mus perspėja saugotis pykčio, geismo ir godumo, nes šie jausmai – tiesiausias kelias į pragarą. Būva, kad žmogus, vengdamas tokių emocijų, ilgainiui pajunta, kad gyvenimas praranda skonį ir prasmę.

Jeigu mes savo meilės jausmą palyginsime su medžiu, tai:

1) pyktis (įniršis, susierzinimas) panašus į vėjo gūsį, kuris gali nuplėšti kelis lapelius, bet pats medis nenukentės. Greitai supykstantys žmonės linkę taip pat greitai ir atleisti. Jie retai serga ir yra pakankamai laimingi, o kai nemalonumai praeina, greitai juos užmiršta.

Nuoskauda pavojingesnė. Jeigu situacija neleidžia išsibarti, žmogus užgniaužia pyktį savyje, ir jis virsta nuoskauda, kuri akmeniu gula ant širdies.

2) nuoskauda panaši į chuliganą, laužantį meilės medžio šakas. Užgniaužti pyktį, neatleidus skriaudikui ar nepalinkėjus jam laimės, labai pavojinga. Energetiškai nuoskauda silpnesnė ir išoriškai mažiau išreikšta, kaip pyktis, užtat nusėda į pasąmonę ir žudo meilę. Įžeidūs žmonės uždaresni ir mažiau patenkinti gyvenimu, negu greitai užpykstantys. Kovoti su nuoskauda, stengiantis išmesti iš galvos ją sukėlusią situaciją, irgi negerai, nes tada ji virsta kritika (smerkimu).

3) kritika – tai pjūklas, besigraužiantis į meilės medžio kamieną. Kritikuojantys žmonės darosi tuščiaviduriais cinikais, nors ir maskuotų savo kritiką šypsena, kuri tačiau paskui dingsta. O jeigu žmogus dirbtinai susilaiko nuo kritikos, prikąsdamas liežuvį, jos energija transformuojasi į panieką (santykių šaltumas, pasidygėjimas, nusivylimas, depresija).

4) panieka panaši į vikšrus, graužiančius meilės medžio šaknis. Ji lėtai, bet užtikrintai žudo patį medį, net jeigu ant jo išlieka šakos, lapai, žiedai ir vaisiai. Žmonės, kuriems būdingas toks jausmas, gali turėti materialinę gerovę, intelektą, grožį ir šlovę, tačiau palaipsniui jie praranda gyvenimo skonį, patiria įvairias depresijas ir net gali pasidaryti savižudžiais. Labiausiai tai pastebima ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse.

Tokiu būdu, greitai supykstančius ir įžeidžius žmones galima pavadinti energetiniais chuliganais, o kritikuojančius ir niekinančius – energetiniais banditais. Nieko nežinant apie meilės medį ir nekontroliuojant savo negatyvių emocijų, galima iš visų jėgų tarnauti Dievui ir tuo pačiu išlikti energetiniu žudiku.

Agresyvių emocijų energiją geriausiai panaudoti veiksmams, stengiantis ištaisyti negatyvias situacijas. Taip ji išeis iš mūsų ir atneš naudą.

Kitas pavyzdys. Sakykim, kad meilė – tai Jėzus Kristus; tada pyktis – tūžmingi minios riksmai, reikalaujantys jį nukryžiuoti, nuoskauda – Jėzus su kryžiumi ant pečių kelyje į Golgotą, kritika – prikalimas ant to kryžiaus ir troškulio kančios, o panieka, pasiekusi savo ribą – kareiviškos ieties dūris į širdį.

Rūpos Gosvamio Atsidavimo nektare yra tekstas, kur kalbama apie šventąjį, neturintį jokio noro kritikuoti kitus. Yra daug bhaktų, kurie suvaldo pyktį, nuoskaudą ir net kritiką paprasčiausiai patylėdami. Nežinant meilės medžio pavyzdžio, būtų galima galvoti, kad jie jau priartėjo prie šventų asmenybių lygio. Bet jeigu išlieka svetimumo jausmas, pati blogio šaknis, tai tokia būklė yra užleistas didžiausios degradacijos atvejis. Rūpa Gosvamis kalba ne apie kritiką, o apie norą kritikuoti, ir tai yra gilesnės emocijos, kaip svetimumo jausmas, priešiškumas ir panieka.

Kai žmogus pyksta, negatyvi energija sklinda iš galvos, iš viršutinių čakrų; kai įsižeidinėja – iš krūtinės; kai kritikuoja – iš pilvo apačios ir genitalijų; panieką skleidžia kojos, pėdos. Saugokis, jei energija sklinda iš visur! Ji pramuša atitinkamas vietas auroje ir jeigu procesas užsitęsia, tose vietose atsiranda ligos. Pasinaudojant šia paprasta schema, galima maždaug diagnozuoti organizmo būklę. Pyktis blogina regėjimą ir smegenų darbą, prišaukia galvos traumas ir ligas; nuoskaudos – plaučių, skrandžio, kepenų, širdies ligos; kritika – žarnyno ir genitalijų ligos; panieka pakenkia kojoms. Žinoma, tikslesniam diagnozavimui ši schema netinka. Gyvenime viskas sudėtingiau, nes viena emocija gali sukelti iš karto kelias ligas, arba kelios emocijos – vieną ligą. Dar daugiau, įvairūs negatyvių emocijų deriniai skirtingiems žmonėms gali prišaukti skirtingas ligas. Čia svarbiau ne ieškoti savo problemų priežasčių, o suprasti negatyvių emocijų pražūtingumą ir stengtis jų išvengti.

Galima suabejoti: pyktis ar pavydas blogina regėjimą, bet mes pažįstame daug puikių žmonių su niekam tikusiomis akimis. Prieštaravimas? Ne. Blogas regėjimas reiškia, kad pas žmogų minėtos negatyvios emocijos užblokuotos, ir jų energija pasireiškia akių liga. Akis pagydžius, energija pasireikš emocijomis, jeigu žmogus nedirbs su savo charakteriu. O jeigu žmogus dėl tam tikrų aplinkybių turi tramdyti jausmus, jų negatyvi energija pasireikš kokios nors kitos ligos forma. Auklėtoja Maja labai išradinga. Tačiau tereikia gerai padirbėti su savo charakteriu, ir regėjimas atsistatys savaime, nes Aukščiausiai sielai, kontroliuojančiai visus organizme vykstančius procesus, nesunku juos pakreipti reikiama linkme. Kad ir koks būtų geras žmogus, bet jeigu jis neišvengia ligų, reiškia, viduje slypi užgniaužtos netikusios emocijos. Pavyzdžiui, žmogus tiek prisiriša prie dvasinių dalykų, kad jau nebegali be pasibjaurėjimo žiūrėti į jį supančio materialaus pasaulio atributus: alkoholizmą, ištvirkimą, gamtos teršimą etc. Toks požiūris žmogų taip nustekena, kad pas jį sutrinka regėjimo funkcija. O sekančiame gyvenime ji sutrinka nuo pat mažų dienų. Apie priežastis, aišku, niekas neturi mažiausio supratimo. Žmogus užsideda protezus (akinius ar linzes) ir ramiai sau gyvena, nes ši liga beveik kaip ir ne liga – didelių rūpesčių nekelia. Gali nedirbti su savo charakteriu, jei nenori, taip ramiau. Nors kažkur giliai viduje slypi depresija ir šiaip laimės mažoka...

Grįžkime prie negatyvių emocijų, kurias spinduliuoja čakros. Nuostabiausia, kad didelis prisirišimas (pasaulietiška meilė) subtiliame lygyje atrodo taip pat, kaip ir stipri agresija. Negalvojant apie Dievą, galima nužudyti ar suluošinti mylimo žmogaus kūną ir psichiką. Seneliai ar tėvai beprotiškai myli vaiką, o paskui stebisi, kad jis serga ar susižalojo. Vaikai mėgsta peštis, ir ši savybė yra viena iš priemonių atsikratyti negatyvios energijos. Peštukus išskyrus ir jų nesutaikius ar bent jau nepasimeldus už juos ir save, galima tik pakenkti: nerealizuotas pyktis virs nuoskauda. Vėliau jie vėl pešis, o bausmė už tai tik sustiprins abipusę nuoskaudą.

Jeigu jūsų sąžinė švari, jūsų energetinio lauko niekas nepramuš. Svetimos negatyvios emocijos pakenks tik tada, kai viduje bus kažkokia panaši programa. Tada, kai ant jūsų pyks, jums įsiskaudės galva; įsižeis – širdyje bus graužatis; kritikuos – jausite negerumą apatinėje kūno dalyje; niekins – galite atsitiktinai susilaužyti koją. Paradoksas: dauguma tikinčių žmonių galvoja, kad pyktis yra blogiau negu panieka, ir konflikto metu geriau nedemonstruoti jausmų. Tačiau vienas jaunas biznierius į klausimą, kas blogiau, įsitikinęs atsakė: „Geriau manęs nekęstų, o ne niekintų!“ Kur jau ne! Neseniai jis nei iš šio, nei iš to susilaužė koją, ir toji ilgai nesugijo. Tai pas ką geresnė intuicija, pas jį ar pas tuos, kurie šiek tiek persiskaitė šventraščių? Atsakymas: kas turi gerą intuiciją, tas jau seniai yra dvasiniame pasaulyje.

Štai kaip atrodo skaitmeninė negatyvių jausmų išraiška.

Pykčiui eikvojama 200-250 sąlyginių vienetų energijos, nuoskaudai – 100-150, kritikai – 60-80, paniekai ir depresijai – 30-40. Emocinis nuovargis eikvoja maždaug 50 vienetų. Matome, kad kuo emocijos mažiau išreikštos, kuo mažiau joms skiriama energijos, tuo jos pavojingesnės, tuo greičiau tampa charakterio bruožais. Neišeikvota negatyvi energija kaupiasi iki kelių tūkstančių vienetų, ir tada žmogus serga ir gali numirti, net nusižudyti. O pyktis nesikaupia, negatyvi energija iškart išmetama lauk. Bet su pykstančiais bendrauti vis tiek nesmagu.

Ir taip, negatyvūs jausmai didžiausią pavojų kelia ne tada, kai jie pasireiškia išoriškai, o kai jie užgniaužiami viduje ir ten kaupiasi.

Žmogus gali pykti, sakykim, penkias minutes, paskui pavargsta ir apsiramina. Norint pasiekti tą patį efektą (apsiraminti) įsižeidus, reikia dvigubai daugiau laiko. Kritikui jau prireiks 15-20, o niekintojui – 30-40 minučių. Iš tikrųjų pyktis, palyginus su kitomis trejomis emocijomis, nurimsta daug greičiau, negu čia paskaičiuota, nes kai žmogus pyksta, per tą trumpą laiką jis daugiau nieko ir nedaro. O nuoskauda, kritika ir panieka užima daugiau laiko, ir tokių jausmų lydimas žmogus užsiima įvairiais reikalais, dažnai visai maloniais (miegas, valgis ir pan.), kurie teikia džiaugsmą ir didina meilę, todėl griaunamasis išliejamos negatyvios energijos efektas švelnėja, lėtėja ir pasireiškia per ilgesnį laiko tarpą.

Šias emocijas galima reikšti priklausomai nuo įvairių faktorių, tik negalima jų įsileisti vidun ir ilgai laikyti savyje. Pakanka nežinoti vieno vienintelio fakto, kad niekinimas daug pavojingesnis už pyktį ar nuoskaudą, kad beviltiškai degraduotum dvasiniame gyvenime. Joks nuoširdumas nepadės, nes aklai apsivalyti nuo šios emocijos labai sunku.

Šrylos Prabhupados mokiniai dažnai žavėdavosi tuo, kaip greitai jis atsileisdavo po to, kai piktai išbardavo prasižengėlį. Perskaičius šį skyrių, tampa aišku, kad tai įmanoma net paprastiems pasauliečiams, neišeikvojusiems gyvenimo džiaugsmo atsargų. Vis tik Prabhupada turėjo dvi ypatybes. Pirmiausia jis buvo tyras ir šventas, Dievui atsidavęs žmogus, su didžiuliu meilės jausmu, nuo kurio pyktis nutekėdavo, kaip vanduo nuo žąsies. Pyktis jam tebuvo kaukė. Antra, jis beveik neeikvojo savo energijos, naudodavosi ta, kurią gaudavo iš savo kritikų ir pavyduolių. Kadangi jų buvo nemažai, negatyvios energijos irgi buvo su kaupu, todėl Prabhupada, progai pasitaikius, išsikraudavo. Svetimas negatyvas, perėjęs per mokytojo meilės prizmę, efektingai valydavo mokinius nuo išdidumo ir nerūpestingumo. Štai kur praktiškumas! Aukštasis jukta-vairagja (kai viskas panaudojama tarnystėje Krišnai) pilotažas!

Nuolatos kažką kritikuojant, iš vienos čakros (dažniausiai kepenų srityje) nusidriekia pilka energetinė žarna, kuri pasijungia prie kritikuojamo žmogaus. Kuo daugiau kritikos, tuo daugiau negatyvios energijos persiduoda. Nenuostabu, kad toks žmogus, jus susitikęs, žiūri kaip vilkas arba nejaukiai jaučiasi, pats nežinodamas kodėl. Už akių geriau girti, tai padeda abiems. Labai negerai kritikuoti tuos, nuo kurių priklausai – viršininkus, tėvus. Kerti šaką, ant kurios sėdi. Ji būna labai tvirta, bet tuo patikimiau ant jos sėdėti, jei žinai kaip.

Pyktis, nuoskaudos, kritika ir panieka – pagrindinės negatyvios emocijos. Kitos pasiskirsto tarp jų, priklausomai nuo savo energetikos. Pavyzdžiui, baimė, jeigu labai didelė ir staigi, būna pykčio lygyje, o jeigu tai nesąmoninga, be priežasties baimė, kai vyksta nuolatinis energijos nutekėjimas, – tada ji paniekos lygyje. Pavydas būva kritikos ir paniekos, išdidumas ir godumas – pykčio lygyje. Kai kurie jausmai susideda iš keleto emocijų. Geriau apie tai negalvoti.

Meilės medžio pavyzdys toks vykęs, kad jį reikėtų kanonizuoti visų būsimo Aukso amžiaus žmonių gerovei. Tik štai sudėtingas klausimas: ar kam dėl viso to skauda galvą?

***

Bhagavadgytoje  Krišna sako, kad nereikia per daug sielvartauti varge ir per daug džiaugtis laime. Kai kurie tai supranta tiesiogiai ir darosi abuojais. Tačiau nepriklausyti nuo šio pasaulio dualumo nereiškia atbukti iki visiško abejingumo. Ne per daug – reiškia neįsileisti vidun. Kai vidun įsileidžiame negatyvias emocijas, jos mus slegia, o kai džiaugsmą, įsivaizduodami, kad tai mūsų nuopelnas, jis virsta išdidumu ir prisirišimais. Visa tai stiprina netikrą ego. O paskui, kai džiaugsmą pakeis nemalonumai, mes kentėsime labiau. Neįsileidžiant negatyvių emocijų vidun, galima lengviau atsižadėti pasaulietiško gyvenimo. O džiaugsmą galima įsileisti vidun, bet turint aiškų supratimą, kad tai Dievo malonė ir dėkojant Jam už tai. Toks džiaugsmas, net ir labai didelis, sustiprins mūsų meilę Dievui, nes dvasiniai jausmai stiprina meilę.

Jeigu mes pajutome nuoskaudą ir per tris valandas nesugebėjome atleisti įžeidėjui ir nepasimeldėme, ji pereina į pasąmonę, kur laukia savo valandos. Susidarius panašiai situacijai, nuoskauda sukyla, ir jeigu mes vėl neatleidome, ji grįžta į pasąmonę, bet jau sustiprėjusi. Kita situacija bus dar sunkesnė. Šitaip materialios emocijos skiriasi nuo dvasinių, kurios mūsų nežaloja.

Labai įsižeidus, jeigu nėra jėgų atleisti ir pasimelsti, geriausia gultis pamiegoti (ne vėliau trys valandos po konflikto). Sąmonė atsijungia, ir subtilus kūnas pasikrauna energija, todėl atsibudus bus lengviau spręsti problemas.

***

Kai gopės bara Krišną, jų negatyvios emocijos – išorinės ir tik stiprina jų meilę. Tai tik žaidimas, teatras. Kai žmogus negatyvias emocijas įsileidžia vidun, teatras virsta durnių namais; aktorius susilieja su personažu ir emocijos tampa materialiomis, negyvomis. Įsivaizduokite, kad aktorius, teatre vaidinantis Hamletą, pareina namo, ir nors žmona jį kviečia valgyti, jis toliau vaidina savo rolę. Gyvenime kartais taip būna. Kai žmogus tiesiog susigyvena su kokia nors bloga emocija, jis nori nenori yra pamišėlio vaidmenyje. Kuo didesnę agresiją žmogus kam nors išreiškia, tuo daugiau jame turi būti vidinės meilės, kad nepriskaldytų malkų. Tai yra, kuo daugiau išorėje, tuo daugiau viduje, norint išsaugoti pusiausvyrą. Priešybės padeda žmogui ją išlaikyti. Prisiminkime kšatrijus. Taip aršiai kovoti su priešais, kaip jie, galima tik labai mylint savo liaudį ar žmoną, kuriuos gini. Kai vykdavo karžygių kovos dėl princesės rankos, kšatrijai demonstruodavo didvyriškumo stebuklus. Juk jie – dukart gimusieji. Mums toli iki tokio emocijų lygio.

Kita vertus, kuo daugiau viduje, tuo daugiau išorėje. Žmogus, sukaupęs dideles meilės atsargas, gali išreikšti didelę meilę ar didelę agresiją.

Pyktis ir nuoskauda – ženklūs priešai, todėl jų lengviau atsikratyti, o kritika ir panieka – kaip Trojos arklys. Kovoti su šiomis emocijomis galima atgaila ir malda. Apie tai – vėliau. Kritika ir panieka – kaip rūdys, jų nenuvalysi vienu mostu. Reikia paimti atgailos trintuką ir atkakliai brūžinti juodą negatyvių emocijų dėmę tol, kol ji išnyks nuo sielos popieriaus, o paskui paimti maldos plunksną ir užrašyti meilės žodžius.

Skaitydami Bhagavadgytą, mes atkreipiame dėmesį į žodį „prisirišimas“, tačiau antipatija, priešiškumas daug pavojingiau, nes šias emocijas paprastai lydi dvi kitos – smerkimas ir niekinimas. Iš meilės medžio pavyzdžio aišku, kodėl kai kurie bhaktos, suvaldę pyktį, nuoskaudas ir net kritiką, širdyje jaučia šaltį ir išeina – kas į mają, kas aplamai iš gyvenimo. Negalima paviršutiniškai atsikratyti negatyvių emocijų, o tik pasitelkus atgailą, maldą, džiaugsmą, širdies gerumą ir meilę.

***

Kai bhakta patiria sunkumus, jis džiaugiasi, galvodamas, kad turėjo būti blogiau, bet Krišna sušvelnino jo nuodėmingos veiklos pasekmes. Tačiau mūsų gyvenime daugiausia atvirkščiai: iki dvasinės praktikos būva normali karma, o kai, ignoruodamas maldą ir atlaidumą, uždeda kryžiuką ant materialaus gyvenimo, iš visų pusių pasipila problemos. Taigi Krišna karmą ne sušvelnina, o sugriežtina, bet dėl to kaltas pats bhakta. Krišna bhaktoms kelia ne tik didesnius reikalavimus, nei pasauliečiams, bet ir baudžia griežčiau. Jis tai daro iš meilės, kad jie greičiau pastebėtų savo klaidas ir pasitaisytų. Ir dėl to reikia tik džiaugtis, juk galėjo būti ir blogiau.

***

Įsivaizduokite medį, ant kurio šakos sėdi materialistas ir ją pjauna. Šaka žemai, todėl nukritęs jis nelabai susimuš. Tai matydamas, tikintis žmogus galvoja: „Reikia lipti aukštyn, ir kuo aukščiau, tuo geriau“. Užsikaria į pačią viršūnę, ta nulūžta ir žmogeliui – batai. Subtilūs dalykai ir energijos pavojingi, kai požiūris į juos neteisingas. Reikalauja didesnės atsakomybės.

Mes labai saugojamės, kad perkamuose produktuose nebūtų visokių negerų priemaišų, tačiau beveik nekreipiame dėmesio į tokias daug pavojingesnes priemaišas mūsų širdyse, kaip pavydas, panieka ar depresija. Kristus ne be reikalo mokino, kad tai, kas išeina iš žmogaus, yra svarbiau už tai, ką jis gauna. 

***

Kodėl mes jaučiame tokį polinkį negatyvioms emocijoms? Todėl, kad nemylime kitų. Mes nemylime žmogaus, kuris mus įžeidė, manydami, kad toks niekšas nenusipelnė mūsų meilės. Tai pagrindinis egoistinio charakterio požymis, ateistinis pasaulio supratimas, arba, kitaip sakant, karmos dėsnių nežinojimas. (Ateistinis todėl, kad užmirštame, jog yra Dievas, ir visi mes esame Jo dalelės, vertos meilės, nes Dievas tai visus myli).

Negatyvios emocijos – tai išdidumo požymis, nenoras ir nesugebėjimas susitaikyti su pažeminimais ir negatyviomis situacijomis. Tai taip pat mūsų noras kontroliuoti žmones ir keisti aplinkybes sau naudinga linkme. Tačiau meilė viską kontroliuoja daug efektyviau, ir šito reikia mokytis pas Krišną. Negatyvios emocijos daugiau ar mažiau užveria čakras, tokiu būdu sumažindamos energijos pritekėjimą, taip pat išdarko aurą. Tos vietos gali būti traumuojamos, ir tai bus kaip Dievo perspėjimas.

Gal prisimenate pasakojimą, kaip du vienuoliai ruošėsi bristi per sraunią upę, o į juos pagalbos kreipėsi jauna moteris? Tada vienas iš jų pernešė ją į kitą krantą, ir mergina nuėjo savo keliais. Vienuoliai taip pat ilgai ėjo tylėdami, kol pagaliau nešusiojo draugas neiškentęs paklausė: „Kaip tu galėjai prisiliesti prie moters?“ Tas atsakė: „Aš ją nešiau tik kelias minutes, o tu mintimis neši dar dabar“. Jis mylėjo visas gyvas būtybes, ir ta meilė nuo suteiktos pagalbos tik sustiprėjo, bet nevirto geismu. O jo draugui svarbiausia buvo taisyklės, ir jis pateko į paniekos pinkles.

Kritikuoti galima neutraliai, jeigu paprašo, taip pat, jeigu yra nuoširdus noras padėti ar iš meilės. Jeigu sukyla toks noras – pakritikuoti, pirmiausia pagalvokite: kokia motyvacija? O kokie jausmai? Jeigu paprasčiausiai norisi išlieti nepasitenkinimą kažkieno trūkumais, reikia pasimelsti, kad jie išnyktų pas mus pačius, nes tas faktas, kad mums neduoda ramybės kitų trūkumai, reiškia, jog jie yra ir pas mus. Tiesiog savyje mes jų neįžiūrime, matome tik jų atspindį kituose.

1985 metais prasidėjus viešumo politikai, labiausiai Rusiją kritikavo ir niekino ukrainiečiai, o po metų sprogo Černobylio elektrinė. Vidinė „radiacija“ pasklido aplinkoje ir tapo ne tokia pavojinga sielai. Kūnui, aišku, buvo blogiau. Toks agresijos užblokavimas padėjo užmiršti nesantaiką ir atsidėti bendrai kovai su pavojumi. Bendros problemos suartina.

Mes manome, kad Gaudija-matha nariai mūsų atžvilgiu elgiasi neetiškai, perviliodami bhaktas į savo organizaciją ir juos perinicijuodami. Jeigu taip ir yra, tai priežastis greičiausiai pačiose ISKCON‘o gretose. Jeigu esame jiems nepalankūs ir paskaitose nerandame jiems gero žodžio, tai ta negatyvi energija pasireiškia tuo, kad jie  elgiasi su mumis dar blogiau, o bhaktos, nusivylę ISKCON‘u, eina į Gaudija-mathą.  Istorijos eigoje kartais nugalėdavo socializmas, kartais – kapitalizmas. Po antrojo pasaulinio karo sustiprėjo socialistinis lageris, dabar, specialistų vertinimu, jam užmautas dolerinis apynasris. Šitaip gali tęstis be galo – tai vieni, tai kiti. Jeigu nenorime mėgdžioti šių niekingų žaidimų, ISKCON‘ui ir Gaudija-mathui reikėtų išmokti mylėti vieni kitus ar bent jau apsieiti be negatyvių emocijų. Sakoma, kad gerus kaimynus skiria aukštos tvoros. Būva taip, kad tie, kurie labiausiai kritikavo Gaudija-mathą, pirmutiniai į jį ir perėjo.

Kartais prieinama iki viešų įžeidimų ir šaltojo karo. Anksčiau, kai pasaulyje buvo daug šventųjų, įžeidimai atsimušdavo į jų tyros meilės skydą ir bumerangu grįždavo pas įžeidėją. Jis iškart pajusdavo, kas ir kaip. Dabar daugumos žmonių karma netikusi, ir įžeidimas ilgam užstringa skylėtame meilės skyde. Atpildas ateina pavėluotai, ir tokia padėtis tvirkina žmones, jie laiku nepajunta pavojaus ir toliau įžeidinėja bhaktas. Mes čia nesveriame, kas geriau – ISKCON‘as ar Gaudija-mathas, tiesiog panašūs dalykai vieni kitus traukia. Viliojimas į savo gretas ir perinicijavimas yra rimti etiketo ir karmos dėsnio pažeidimai. Geriau pradėti nuo savęs, o Viešpats atsirinks, kas vertas bausmės. Aplamai, dviejų vaišnaviškų organizacijų nesantaika panaši į nykštukų karą dėl kiaušinių. Konflikto priežastys kaip ir menkutės, o pasekmės rimtos.

Atrodo, kad tokius kaip Marksas ir Engelsas galima pelnytai niekinti, tačiau jie taip pat buvo tik įrankiai apvaizdos rankose. Staliną ir patriarchą Aleksijų siejo draugiški santykiai. Kai į valdžią atėjo Chruščiovas, tėvas Aleksijus apsilankė ir pas jį. Chruščiovas jį pasitiko žodžiais: „Mes, kaip komunistai, pritariame Marksui, kad religija – tai opiumas liaudžiai“. Patriarchas atsakė: „Nors mes ne komunistai, tačiau sutinkame su Marksu, kad religija – bedvasio pasaulio siela, beširdžių tautų širdis ir gaivaus oro gurkšnis priespaudos slegiamam žmogui“. Chruščiovas suglumo ir paklausė, kur pas Marksą taip parašyta. Patriarchas atsakė, kad prieš tą sakinį, kurį pacitavo Chruščiovas. Taigi Leninas ištraukė citatą iš konteksto ir suteikė jai priešingą prasmę. Jeigu nevykėliai filosofai teigiamai vertino kalijuginę religiją, tai ką jie būtų pasakę, susipažinę su vaižnavizmu?

Niekinant komunizmą, jo apraiškos neišvengiamai nuodys mūsų gyvenimą ISKCON‘e. Mes dar neatsikratėme komunizmo karmos. Jos užteks ne vienai ateities kartai. Komunistai kritikavo buržuazinį gyvenimą ir propagavo griežtumą, moralę bei kilnias idėjas. Ar ne tas pat dabar vyksta ISKCON‘e? Viename iš savo pasitarimų CŽV agentai padarė išvadą, kad komunistų iš šalies nepalauši, – tai įmanoma tik iš vidaus, ir tai padarys jie patys. Jeigu bhaktos nenori grįžti į pasaulietišką gyvenimą, jie neturėtų kritikuoti materialistų su jų įpročiais.

Kažkas niekina impersonalistus ar nemėgsta jų. Kai Brahma gyvenimo gale kartu su išminčiais grįžta į dvasinį pasaulį, kai kurioms sieloms, esančioms Brahmane, pasiseka prie jų prisijungti ir įgyti meilę Dievui. Taigi jos gali pakliūti pas Dievą anksčiau už mus, o mes dar ilgai čia vargsime su savo panieka. Kai mes įžeidinėjame impersonalistus, mūsų bendruomenėje tarpsta abejingumas ir beasmeniai santykiai.

Kažkas smerkia dvasinius Prabhupados brolius, kad jie atsisakė padėti jam steigti ISKCON‘ą Amerikoje. Bet kas galėjo atsitikti, jeigu jie būtų padėję? Kas nors iš jų gal būtų pareiškęs savo teises į ISKCON‘ą po Prabhupados išėjimo, kas žino? Be to, Krišna akivaizdžiai parodė, kad tyras Viešpaties bhakta be jokios pagalbos, pats vienas gali organizuoti tokį grandiozinį Judėjimą. Tai nuostabu, ir nereikia nieko kritikuoti.

Kažkas gali smerkiančiai galvoti apie Prabhupados žmoną, Radharani Date. Šrimadbhagavatam iškeisti į pyragėlius tikrai turėtų būti gėdingas poelgis. Tačiau prieš mirtį ji paprašė paduoti jai maldos karolius ir ėmė kartoti šventus vardus. Tokioje būsenoje ji ir paliko kūną. Kiekvienas turi savo karmines užduotis. Greičiausiai ji taip ir turėjo gyventi, kad vyras galėtų skirti daugiau dėmesio pamokslavimui, o ne šeimai, tuo labiau, kad jam daug laiko atimdavo prekyba vaistais. O už tokį intuityviai suvoktą teisingą elgesį ji gavo dvasinius dividendus.

Dvasiniai Prabhupados broliai jį smerkė už brahmaniškus įšventinimus vakariečiams, tai yra bet kam. Dabar, po daugelio metų, kai visame pasaulyje atsirado ir Gaudija-matha šventyklos, jie daro tą patį. Tokia yra viena iš Majos auklėjimo taisyklių: tai, ką kritikuoji kituose, vėliau darai ir pats, tokiu būdu anuliuodamas kritiką ir priešiškumą.    

Pasaulio niekinimas – netikusi filosofija. Kartą vienas ūkininkas pagalvojo: „Užpakalinė vištos dalis duoda kiaušinius, pelną, o priekinė tik lesa, vieni nuostoliai. Reikia ją nupjauti“. Vrindavane Krišna savo metu Brahmai ir Šyvai pasakė:

– Žmonės šneka, kad šis pasaulis – tik iliuzija, o tikrasis – dvasinis. Kvailos kalbos, juk Savo žaidimuose čia aš taip pat patiriu daug malonių akimirkų. Aš tai kuriu, tai naikinu... Kokia gi čia iliuzija? Tiesa, čia yra daug įvairių žabangų: vieni, nepajėgdami Mane suvokti, patiria nuopuolį, kiti, Mane pažinę, veržiasi į dvasines erdves. Deja, daugelis jų, trokšdami greičiau patekti į dvasinį pasaulį, paprasčiausiai užmiršta Mane. Ir tik tie, kurie nuolatos panirę į Mano žaidimus, visada yra Manyje, Mano asmeninėje buveinėje, Goloka Vrindavane.

Taip, gyvenimas šiame pasaulyje nėra labai saldus, todėl jis ir kenčia nuo grobuoniškos žmonių eksploatacijos, tačiau nuo to tik mums patiems bus blogiau.

Materialistai į šį pasaulį ir jo problemas žiūri paprasčiau, pripažindami jį ta vieta, kur jiems ir priklauso būti. Neofitai jį laiko svetimu, ir problemos juos erzina bei traumuoja. Tačiau Viešpats kol kas su mumis bendrauja būtent tokiame lygyje. Spręsdami savo taip vadinamas materialias problemas, mes artinamės prie Dievo.

Materija yra Brahmano dalis, tai sielos neišreikštame būvyje. Jų sąmonė skleidžia tokias žemas vibracijas, kad atrodo kaip krūva negyvų elementų. Kai kartą Šrila Prabhupada giedojo Džaja Radha-Madhava, ir altorinio kambario siena ėmė judėti, ar kai Hanumanas giedojo Džai Ram ir lydėsi akmenys,vyko vienas ir tas pat: aukščiausios meilės Dievui vibracijos žadino neišreikštų sielų, buvusių sienoje ir akmenyse, sąmonę, ir jos dvasiškai vystėsi. Nežinia, kur jos po to atsidūrė, bet aišku kas kita: harinamos, pravedamos meilės ir geranoriškumo dvasia, apvalo ir mus pačius, ir kitus, o jeigu su iššūkiu aplinkiniams, su pranašumo jausmu – neapvalys nieko.

Kai „Baltoji brolija“ parodė savo tikrąjį veidą, nukentėjusių vaikų tėvai ir aplamai žmonės patyrė siaubą. Bet nereikia užmiršti, kad dirvą sektoms jie netiesiogiai paruošė patys savo ateizmu. Fanatizmas ir ateizmas – neišskiriamos seserys, du kraštutinumai ant svarstyklių lėkščių. Kai yra mokinys, ateina mokytojas. Analogiškai, kai atsiranda kankinys, pasirodo ir inkvizitorius. Atsitiktinumų nebūna.

Kažkas niekina budistus dėl to, kad pas juos skurdi filosofija. Pasirodo, tai netiesa, bent jau dabar. Štai keletas pavyzdžių.

Ulan-Udėje yra daug budistinių vienuolynų. Kartą į vieną iš jų atėjo du bhaktos. Lamos kambaryje juos labai nustebino ant sienos kabantis spalvingas Krišnos paveikslas. „Kaip tai? Juk jūsų tikslas – nirvana, o čia – Dievas“. Lama atsakė: „Taip, nirvaną mes propaguojame liaudžiai, bet tai tik tarpinis lygis, o toliau – Dievas“.

Vienas brahmačaris nuvyko į Sibirą aplankyti artimųjų. Viešnagės metu jis atsitiktinai sutiko budistų vienuolį. Bhakta ėmė klausinėti, koks jų tikslas, kodėl pas juos tiek daug askezių ir kaip jie įsivaizduoja Dievą. Vienuolis atsakė: „Mes propaguojame bendrus principus, o kai matome, kad žmogus dvasiškai paūgėjo, dirbame su juo asmeniškai, ir tik tada pasakojame intymesnius dalykus apie Dievą, Jo žaidimus ir tarnystę Jam. Kam be reikalo Viešpačiui įkyrėti?“

Bhakta gatvėje sutiko pradedančius budistus, platinančius savo literatūrą, ir paklausė, koks jų tikslas. Tie jam papasakojo sakmę. Viename Dievo užmirštame miestelyje gyveno elgetos. Pro šalį ėję maldininkai pasiūlė: „Jeigu norite, eikite su mumis į geresnę vietą“. Kai elgetos paklausė, kurlink, maldininkai atsakė: „Paskui sužinosite“. Toliau ėjo visi kartu, ėjo per dykumą, kęsdami troškulį, alkį ir karštį. Atėjo į turtingą miestą, pailsėjo, atsigavo. Po kiek laiko maldininkai susiruošė toliau. Į klausimą, kur jie ruošiasi eiti, kai ir čia taip gerai, atsakė, kad eina pas Dievą ir vėl pakvietė buvusius elgetas prisijungti prie jų.

Dabar net naujokai budistai žino, kas, kaip ir kur, nors gal ir ne visi. Iš įpročio mes galim ir toliau žvelgti į kitas religijas iš aukšto, tik nežinia, pas ką anksčiau išsivystys dieviška sąmonė. Jeigu žmones budizme patraukia paruošiamieji etapai, kurie gerai juos apvalo, tai sužinoję apie Dievo asmenį, jie gali padaryti dar didesnį šuolį. Iš dorybės lengviau pakilti į dvasinį lygį. O mes, jausdamiesi už kitus pranašesni, galime užstrigti savo lygyje, nežiūrint mūsų turimų išsamių žinių apie Dievo žaidimus. Iš neišmanymo ir aistros aukštai nepašokinėsi, o pašokus galima dar žemiau nupulti.

Kartais sako, kad mes esame Šri Čaitanjos armijos kariai, kovojantys su Maja ir savo juslėmis. Bet kaip galima kariauti su Maja, tyru Viešpaties bhakta? Deja, daugelis nusiteikia prieš ją, prieš savo jusles ir visus kitus, bet ar gali dvasiniai invalidai kovoti? Jie gali tik karingai nusiteikti. Bet orientuojantis į džiaugsmą ir meilę, su juslėmis kariauti nereikia; Maja pasirūpins, kad jos mūsų negundytų. Mums tereikia protingai tenkinti savo natūralius norus ir poreikius, kaip ir numatyta varnašramos sistemoje.  

Jaunas ir nepatyręs brahmačiaris Kajus šaipėsi iš Majos, Sniego karalienės. Paskui jo širdis suledėjo, dingo noras gyventi namuose (šventykloje), ir jis išėjo į mają (pateko į sniego karalystę), kur iki užsimiršimo lipino namelius iš sniego. Marazmas. O brahmačiarinė Gerda įkūnija bhaktą, kuris savo meile gali ištirpinti dvasinius ledus. Pasakose tiek daug išminties ir siužetų, kuriuose meilė įveikia blogį! Tai geriausias pamokslavimas vaikams, be filosofijų, bet labai suprantamas. Daugeliui tai padėjo neprarasti gyvenimo džiaugsmo, nes juose jau buvo pasėta meilės, gerumo ir atlaidumo sėkla.

Viena mergina prisiskaitė dvasinių knygų ir labai panoro pamatyti Durgą. Tamsiame kambaryje ji užsidegė žvakę ir ilgai meldėsi. Staiga prieš ją atsirado švytinti moteris su sariu. Tai ir buvo Durga. Neapsakomo grožio deivė stovėjo nulenkusi galvą. Mergina mintimis paprašė leisti pažiūrėti jai į akis, bet ji nuostabiu balsu atsakė: „Ne, tu neatlaikysi mano žvilgsnio, nes jame – visos visatos“. Po kiek laiko ji išnyko. Jeigu mes taip pat nors kartą pamatytume Mają (tai ta pati Durga), daugiau negalėtume apie ją kalbėti kitaip, kaip tik su pagarbia meile.

Tikriausiai daug žmonių niekinamai žiūri į krikščionybę, nes joje daug kas iškraipyta, be to, galybė sektų... Bet kai sužinai, kokia buvo ankstyvoji, tikroji krikščionybė, pradedi ją gerbti. Neseniai pasirodė „Jėzaus knyga“, kurią užrašė šventikas Benas Kulenas praeito amžiaus pradžioje kaip jam asmeniškai suteiktą Kristaus apreiškimą. Jėzus piktai atmeta daugelį krikščionybėje kanonizuotų postulatų, nes jie yra tik įžūli apgaulė. Štai pagrindinės Jėzaus mintys:

1. Dievas – ne tik Dievas-tėvas, Jis – Dievas-motina-tėvas, nes Jame yra ir moteriškas pradas.  

Fariziejai naudojasi Dievo-tėvo įvaizdžiu, nes nori įtvirtinti vyrų viršumą.

2. Ievą Viešpats sukūrė ne iš Adomo šonkaulio, o kartu su Adomu.

Šią pasaką fariziejai sukūrė tuo pačiu tikslu (atseit, moteris – žemesnės rūšies žmogus). Viename iš ankstyvųjų Soborų netgi buvo sprendžiamas toks klausimas: jeigu jau moteris sutverta iš Adomo šonkaulio, tai ar ji turi atskirą sielą, ar pas ją bendra su vyru siela. Vieno balso persvara nusprendė, kad vis dėlto tai atskira siela. Moterims pasisekė.

3. Marija pastojo ne nuo šventos dvasios, o nuo Juozapo, taigi Jėzus pradėtas kaip ir visi žmonės.

Tai niekaip nesumenkina Kristaus didybės, greičiau atvirkščiai. Net Pats Krišna apsimeta, kad gimsta iš tėvų sueities, o Jo pasiuntiniai iš tikrųjų ateina į šį pasaulį kaip paprasti žmonės. Šią pasakėlę fariziejai sugalvojo nusikalstamu tikslu: taip jie atitolino Jėzų nuo liaudies, o patys tapo tarpininkais, galinčiais rinkti pinigus ir vesti žmones pas Dievą (atseit). Taip jie nusprendė pelnytis, pasinaudodami Kristaus vardu. Tačiau Jėzus gimė paprasto staliaus šeimoje, bendravo su paprastais žmonėmis, net jei jie buvo žemiausio luomo, o jo mokiniai buvo paprasti žvejai.

4. Visose planetose yra gyvybė.

5. Egzistuoja persikūnijimas.

Fariziejai šį faktą nuslėpė, norėdami žmones gąsdinti neišvengiamu Paskutiniuoju teismu, pasibaigus vieninteliam gyvenimui. Taip lengviau juos valdyti ir padaryti priklausomais nuo Bažnyčios ritualų.

6. Kristus nenumirė ant kryžiaus, o perėjo į meilės Dievui transą.

Šis faktas irgi išaukština Kristų, nes parodo dieviškojo pasiuntinio nepriklausomybę nuo kūno ir skausmo.

7. Kristus pasakė, kad jis labai toli nuo Žemės tuo metu, kai iš sakyklų kalbama apie jo kančias ant kryžiaus. Jis nešė meilę ir džiaugsmą, o nesiliaujantis pamokslavimas apie kančias ir ašaras planetą apsiaučia tamsios energijos aureole, kuri žlugdo meilę. Ypatingai tai jaučiasi paskutinį penktadienį prieš Velykas. Jėzus pasakė, kad įprastinį kryžių – kančių įrankį ir simbolį – būtų geriau pakeisti į lygiašonį kryžių su raudona rože viduryje – meilės ir tobulėjimo simbolį.

Pakanka pakeisti akcentus, ir rezultatas bus priešingas. Žinoma, galima ginčyti, kad visa tai, kas buvo pasakyta aukščiau, yra kažkokios naujos sektos išsigalvojimai, bet viskas atitinka Vedas, blaivų protą ir patvirtinama įvairiais šaltiniais. Žinoma, tai nėra informacija, kurią galima skelbti kiekvienam krikščioniui, bet tai reikalinga, norint būti tolerantišku krikščionybės atžvilgiu, išlaikant tą patį aukso vidurį, būtent, atmesti neteisingus postulatus ir nežiūrėti į šį mokymą iš aukšto.

Mes dažnai girdime, kaip smerkia fariziejus. Argi galima į juos žiūrėti teigiamai?

Daugelį pokyčių šiame pasaulyje Viešpats daro pačių žmonių rankomis. Kartas nuo kartos reikia sunaikinti kai kuriuos stereotipus, mirtinai įaugusius į žmonių sąmonę. Tokie būtini žmonijos tobulėjimo procesai įvesti į materialaus pasaulio programą, todėl juose jaučiama Viešpaties ranka. Žmonės, griaunantys tuos sustabarėjusius stereotipus religinėse organizacijose, daro tai netiesiogiai ir nesąmoningai, stengdamiesi dar labiau juos įtvirtinti. Tačiau kuo daugiau pastangų jie deda, tuo greičiau sugrius visos tos sustingusios formos ir taisyklės, egzistuojančios gyvo meilės jausmo sąskaita. Tokia tai fariziejų ir smarta-brahmanų veikla, ir ne mums juos teisti.

Bhaktos niekaip nesupranta, kodėl valdžios žmonės taip trukdo vystytis Krišnos sąmonei? Sakykim, Maskvoje seniai medituojama į naują šventyklą, dedamos didelės pastangos, bet niekas nesidaro. Viena iš priežasčių – materialistų niekinimas ir išdidumas. Juk jeigu valdžia pradės ISKCON‘ui padėti, tuoj pat sukils išdidumas: „Pagaliau šie niekšai pripažino mūsų didybę!“ Norėdama apsaugoti mus nuo tokių ekscesų, Maja įžvalgiai kaišioja mums pagalius į ratus, kol išdidumas ir ambicijos neišnyks geranoriškumo sraute.  

Daug autoritetingų aiškiaregių pastebėjo, kad nuo devinto dešimtmečio pradžios žmonijos karma ženkliai pagerėjo. Sužinoję šį faktą, daug bhaktų galvoja, kad tai ISKCON‘o nuopelnas, nes būtent tuo laiku labai sustiprėjo pamokslavimas ir knygų platinimas. Betgi visa ši veikla prasidėjo dar septintame dešimtmetyje Amerikoje. Ir dvidešimt metų nebuvo jokio efekto? O devyniasdešimtųjų pradžioje atsirado daugybė religinių bendruomenių, kuriose taip pat nemažai dvasingų žmonių. Visi jie prisidėjo prie karminės atmosferos pagerėjimo. Užuot vaikiusis iliuzinės šlovės, geriau ją atiduoti kitiems. Kalbant apie ISKCON‘o pamokslavimą, jo vaisiai tokie globaliniai ir išaukštinti, kad aiškiaregiai negali jų aprėpti. Čia reikalingas šventųjų požiūris. Prisiminkim, pavyzdžiui, ką Bhaktivinoda Thakuras kalbėjo apie Rusijos ir Vokietijos ateitį.

Išdidumą gali palaikyti šventraščių žodžiai, kad bhaktos jau atliko visas apeigas, pakartojo visas mantras, beliko paskutinis žingsnis. Bet tai tik apie žmones su gera karma, kurių yra vienetai. Dauguma prisidirbę tiek nuodėmių, kad Paramatma (intuicija) stumia juos į Krišnos sąmonės judėjimą, duodama paskutinį ar eilinį šansą nešti kitiems naudą ir apsivalyti.

 Krišna Bhagavadgytoje (7.16) sako: „... su pasiaukojimu Man ima tarnauti keturių rūšių dorieji žmonės: kenčiantys, geidžiantys turtų, smalsieji ir siekiantys pažinti Absoliutą“. Taigi ima, pradeda tarnauti, ir čia iki atsidavimo dar toli. Ir jeigu tarnystė tęsiama be meilės, ji bet kokiu atveju nutruks, nežiūrint į tai, gavo žmogus, ko norėjo, ar ne.

Visuose Bhagavadgytos vertimuose yra ne tik netikslumų bei iškraipymų, bet ir jos energetika žymiai silpnesnė už anglišką 1972 metų leidimą. Toks visų vertimų likimas, todėl geriausia skaityti originalus. Pavyzdžiui, sikhai aplamai neverčia savo šventraščių tekstų. Tačiau nereikėtų šalintis vertimų, vis tik jų energija pakankamai stipri. Svarbiausia – koncentruotis į meilę, be jos ir tie, kurie skaito angliškai, toli nenueis.

Vienas bhakta su reikalais nuvyko į kitą miestą ir norėjo pernakvoti šventykloje, bet jam dėl kažkokių formalumų atsakė. Nežiūrint į tai, kad tuo metu pradėjo stipriai lyti. Bhakta patraukė akiplotu, jausdamas vis didėjančią nuoskaudą ir pyktį. Pagaliau jis nusileido į kažkokio daugiabučio rūsį, užrėmė duris ir šiaip taip įsitaisė miegoti, dėkodamas Dievui, kad šis reikalas taip greit išsisprendė. Jis jautėsi teisėtai įsižeidęs, bet dabar savo nuoskaudą primiršo. Tačiau ji jau buvo įsitvirtinusi jame. Naktį bhakta atsibudo, nes kažkas daužė duris. Pasirodo, budrūs namo gyventojai pamanė, kad rūsyje nakčiai įsikūrė narkomanai. Iškvietė miliciją. Bhakta nematė kitos išeities, kaip tik greičiau prasiveržti pro susirinkusius žmones, kol neatvyko miliciją. Nors jis prašė Dievą padėti jam šitoje kvailoje situacijoje, tačiau viską gadino jame glūdinti nuoskauda. Jis atrėmė duris ir puolė bėgti, tačiau vis tik gavo du smūgius – per galvą ir nugarą. Laimei, jis buvo šiltai apsirengęs, todėl drabužiai smūgius sušvelnino. Jis bėgo galvodamas, kad bhaktos vis dėlto geriau, nei materialistai, kurie buvo pasiruošę jį užmušti. Tokia griežta pamoka padėjo išnykti jo nuoskaudai. Smūgiai simboliškai nurodė, kur ji atsiranda (galvoje, arba sąmonėje) ir kur ji paskui laukia savo valandos (širdyje).

Kažkas jaučia pasibjaurėjimą girtuokliams. Tačiau ši savybė – irgi iš Dievo. Viešpats Balarama mėgo gurkšnoti svaiginančią varunę (nepaprastai saldus medaus ir jogurto mišinys), Viešpatį Nitjanandą kartais patraukdavo į smuklę, o su Krišna buvo štai tokia istorija.

Kartą Viešpats Šyva užėjo pas Krišną, norėdamas išreikšti Jam savo pagarbą. Viešpaties apartamentuose jis pamatė neregėtą vaizdą – Krišna buvo girtas... Šyva iš nuostabos neteko žado, ir tik po kurio laiko pagaliau paklausė: „O mano lotosoaki Viešpatie, Tu esi absoliuti tobulybė, tai kodėl esi tokioje nederamoje būklėje?“

Krišna šypsodamasis atsakė: „Kas yra dorybė ir kas – neišmanymas? Viskas yra Mano energijos, ir Aš Pats sprendžiu, kada ir kokioje iš jų būti. Nesijaudink, tuoj Aš tau viską paaiškinsiu. Tokiu elgesiu Aš tikrai neskatinu girtuoklystės. Mano brangusis Šyva, iš savo patirties tu viską žinai ir supranti. Savo kūną tu įtrini pelenais iš krematoriumo, su savimi visada nešiojiesi nuodingas gyvates, rūkai, o kartą – nesigink, aš žinau – tu net gėrei nuodus. Tačiau visa tai tau neturėjo jokio poveikio. Tokia tavo valia ir elgsena. Tik kvailiai gali tave pasmerkti.

Žmonių norus Aš pildau tiek, kiek leidžia jų nuopelnai. Kiekvienas Mane garbina saviškai ir skirtingai suvokia. Paprastiems žmonėms Aš apsireiškiu gimimo ir mirties pavidalu. Brahma Man tarnauja kurdamas, ir jam Aš apsireiškiu kaip kūrėjas Višnu. Tu gi pasirinkai neišmanymo ir naikinimo kelią, todėl Aš tau pasirodžiau būtent tokiame pavidale. Argi tu dėl to užsigausi? Įsidėmėk, tokį Mano pavidalą matai tik tu. Visos Mano būsenos tikros, nes viskas yra Mano įvairialypiai žaidimai. Mano energijos – tai įrankiai, kurie padeda įveikti kliūtis kelyje pas Mane. Aš labai mėgstu pasilinksminti, todėl visada rūpinuosi, kad būtų kuo įvairesnis sunkumų arsenalas ir išdalinu juos jums, Savo tarnams.

Kažkas pasiims kirvį ir eis kapoti tų kliūčių mišką, bet po kiek laiko prieis upę, ir jeigu jis nesusiprotės numesti kirvį ir pasiieškoti valtį, turės problemų. Lygiai taip veikia ir Mano energijos. Trys pagrindinės – sat, čit ir ananda (amžinybė, žinojimas ir palaima) – tai trys pagrindiniai keliai pas Mane. Iš jų svarbiausias garbinimo ir tarnystės kelias – nuoširdi malda, kad širdyje suvešėtų meilė. Garbinimas – tai ne tik ritualai. Teisingai šiuo keliu einantis Mane suvokia kaip vientisą visumą, bet mato tokį, kokį nori matyti. Tokiu būdu, Mano brangusis Šyva, Aš pabandžiau praplėsti tavojo dvasinio pažinimo rėmus.

Aš tau papasakosiu vieną įdomią istoriją. Gyveno Indijoje senas dailidė. Kiekvieną dieną jis meistravo iš medžio įvairias figūrėles ir sugalvodavo joms filosofinius aiškinimus. Žmonės, nieko nesuprasdami, iš jo pasišaipydavo. Kartą pas jį apsistojo keliaujantys išminčiai. Jų dėmesį patraukė meistro dirbiniai, ir jie paklausė, ką reiškia štai šita kompozicija – ratu susėdę žmonės, godžiai spoksantys į statinę su vynu, o kiek toliau sėdi žmogiukas, abejingai stebintis visą tą ažiotažą. Meistras atsakė, kad ta grupelė, apspitusi statinę – tai jie patys, godžiai tiesiantys rankas į išsivadavimo palaimą ir gyvenimą dvasiniame pasaulyje, o žmogaus, juos stebinčio, šios gėrybės visai netraukia. Išminčiams jis gal atrodo kvanktelėjęs, bet jis gyvena malda, prašydamas tyros meilės Dievui.

Kai sekančią dieną išminčiai paliko miestą, jie viešai paskelbė, kad senasis meistras pasiekė aukščiausią sąmonės lygį ir paprašė jo palaiminimo“.

***

Kartais bhaktos iš aukšto žiūri į kovos menus. Bet ką mes apie juos žinome? Krišna Vrindavane mokino Savo draugą Vadžną:

– Kovos mene svarbiausia nuspėti priešininko judesius ir kontroliuoti situaciją dar jai neprasidėjus. Aš duodu tokią intuiciją tiems, kurie Mane myli. Vienas iš mokinio egzaminų – prieiti prie alkano tigro ir žvilgsniu jį užmigdyti ar priversti atsitraukti. Tai įmanoma, kai Aš iš Savo buveinės žmogaus širdyje duodu jam palaikymą. Tada jis intuityviai jaučia žmonių būseną ir žino, kam ir kaip kuo geriau perteikti Mano meilę. Be to, tai pravers, dalyvaujant Mano žaidimuose.

Kartą pasivaikščiojimo metu jie pamatė du žaidžiančius tigrus. Krišna mostelėjo: „Nagi, įveik juos!“ Vadžna atsisėdo prieš plėšrūnus ir ištiesė į juos ranką. Po kelių sekundžių tigrai miegojo kaip kačiukai. Grįždami namo, draugai susidūrė su gyvate. Krišna vėl davė ženklą, ir Vadžna norėjo sučiupti gyvatę, bet Viešpats jam padavė fleitą ir pasakė: „Atmink – kartais reikia parodyti ir savo silpnumą“. Išgirdusi fleitos garsus, gyvatė sustingo, o jaunuoliai ėjo toliau. Namuose Krišna Vadžnai pasakė:

– Dabar Aš Pats noriu išbandyti tave. Pamėgink įveikti Mane.

Vadžna norėjo pulti Krišną, bet neįstengė net pajudėti. Kurį laiką taip pastovėjęs, jis ėmė melsti pagalbos. Krišna susiraukė:

– Jėga Manęs neįveiksi. Visa, ko tu išmokai – niekai. Tu netikęs mokinys, todėl Aš tave palieku.

Krišnai išėjus, Vadžna apsiverkė. Jis prisiminė tėvo pasakojimus apie Viešpatį ir taip prasėdėjo iki ryto. O ryte jam buvo regėjimas – pasirodė liūtas ir pasakė:

– Viskas yra Krišnos žaidimai, ir tu turi tapti jų dalimi.

Vadžna kelias dienas mąstė apie šiuos žodžius, o tada prieš jį vėl atsirado Krišna. Jis pasakė:

– Tu išlaikei egzaminą. Dabar, kaip buvau žadėjęs, Aš tau duosiu tikrąjį žinojimą.

Viešpats mokino septynias dienas, o po to išėjo...

Apart keturių mums žinomų vaišnaviškų sampradajų (dvasinių mokyklų), yra dar viena, įkurta Jamaradžos. Tai meilės ugdymas Vrindavano Krišnai, ugdant bebaimiškumą koviniuose menuose. Jos pagrindinė filosofinė esmė – visa, kas vyksta šiame pasaulyje, yra Dievo žaidimai, ir vargas tam, kas laiko save kūrėju ir eina prieš Jo valią. Pagrindiniai jos postulatai: 1) tu – ne kūnas, o siela, Dievo dalelė; 2) viską sutvėrė Aukščiausias Kūrėjas; 3) viskas paklūsta Jo dėsniams; 4) Jis aukščiau visų dėsnių ir nepavaldus jiems.

Pirmąjį postulatą mokiniai patiria kvėpavimo pratimais, meditacija, mantromis ir įvairiomis pavojingomis treniruotėmis, o kitus tris – filosofijos studijomis. Mokykloje išpažįstamas induistinis pasaulio sutvėrimo modelis, kuris neatsiejamas nuo Krišnos bei Indijos, Jo žaidimų šalimi.

Mokykla gyvuoja ir dabartiniais laikais, jos mokymas pasiekė ir Vakarų šalis, tik atsirado problema – jos mokiniai pernelyg didelį dėmesį skiria technikų tobulinimui. Jie galvoja, kad perspektyva dalyvauti Krišnos žaidimuose yra tokia tolima, kad apie tai geriau visai neskaityti ir negalvoti. Ar tai nuoširdus kuklinimasis, ar ne, užmirš jie Viešpatį per savo treniruotes, ar ne – parodys laikas.

Jeigu mes iš aukšto žiūrėsime į žmones, užsiimančius kovos menais, tai tik pakenksime sau. Skaitytojas, jeigu nori, gali pats pratęsti sąrašą tų dalykų, kuriems jis jaučia panieką, tačiau bet kokiu atveju laikas

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis