Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Meilė ir prestižas

 

Siekdami materialios laimės, mes vadovaujamės daugiau ar mažiau materialistiška motyvacija. Kuo silpnesnis materialus jos aspektas, kitaip sakant, kuo subtilesnė motyvacija, tuo daugiau vedybiniame gyvenime būva harmonijos ir stabilumo. Vedos teigia, kad siekiant sumažinti materialųjį mūsų gyvenimo aspektą, reikia žymiai daugiau energijos ir žinių, negu norint jį padidinti. Mėgautis gyvenimu, kuriame viską užgožia materialus aspektas, didelio proto nereikia. Noras naudotis subtilia materija savanaudiškais tikslais paprastai baigiasi taip pat, kaip ir prisirišimas prie grubiausių jos formų, – nelaimingu gyvenimu.

Jis: Pateikite potraukio subtilioms ir grubioms materijos formoms pavyzdžius.

Autorius: Grubios materijos formos susideda iš cheminių elementų ir jų junginių. Noras mėgautis savo ar priešingos lyties kūnu, didelis prisirišimas prie prabangos, mašinos, namo, taip pat noras lepinti savo vaikus, – tai aiškus potraukis grubioms formoms.

Ji: O argi tai ne šventvagystė – laikyti savo vaiką kažkokia grubia materijos forma ir todėl nejausti jam jokios meilės?

Autorius: Tikroji šventvagystė – tai manyti, kad vaikas yra tik kūnas, kuris mums teikia malonumą, o ne siela. Jeigu motina taip galvoja, tai vaikas užaugęs irgi laikys save kūnu. Ko motina nori iš judviejų bendravimo, to sieks ir vaikas. Jeigu ji nori džiaugtis savo vaiko kūnu, užaugęs jis taip pat norės džiaugtis savo kūnu ir bus tipiškas egoistas.

Ji: O kaip elgiasi moteris, kuri žiūri į vaiką ne kaip į kūną, o kaip į sielą?

Autorius: Ji nori, kad vaikas užaugtų nesavanaudišku ir garbingu žmogumi, todėl stengiasi jį mažiau lepinti ir santykiuose su juo būti santūresnė.

Ji: O argi negalima mylėti ir kūną, ir jame glūdinčią sielą?

Autorius: Vedos sako, kad negalima. Jeigu džiaugiamės vaiko kūnu, tai užmirštame, kad jis – siela, ir tada rūpinamės jo kūniškais poreikiais, o ne dvasiniu auklėjimu. Įdomu, kad jeigu mes koncentruojamės į tai, kad vaikas yra siela, kūnas nė kiek nenukentės. Žmogus, patyręs dvasinę laimę, savaime tampa sveikuoliu.

Jis: Kaip rūpintis dvasiniu vaiko auklėjimu?

Autorius: Pirmiausia reikia pasirūpinti, kad jis turėtų tinkamą bendravimą. Tada jo intelektas apsivalys nuo materialaus laimės įvaizdžio ir atsiras supratimas, kad laimė – tai veikla, nukreipta į savęs pažinimą.

Ji: Varge, kur aš jam rasiu tokį bendravimą?

Autorius: Jūs patys darykitės tokiais, kurie galėtų jam duoti naudingą bendravimą, tada nereikės ieškoti pašaliais, kas galėtų perimti jūsų pareigas.

Jis: Supratau – jeigu mes rūpinsimės savo dvasiniu progresu, aplinkiniams bendravimas su mumis taps labai palankus. 

Autorius: Norą dvasiškai progresuoti geriau vertinti truputį kitaip, būtent, kad mes stengiamės tobulėti, norėdami padėti kitiems, o ne sau. Motyvacijoje turi vyrauti ne asmeninė, o visų laimė. Toks nesavanaudiškumas išeis į gera ir aplinkiniams, ir mums patiems.

Jis: Jūs dar nepasakėt apie potraukį subtilioms materijos formoms, kaip jis pasireiškia ir kokie jo ypatumai.

Autorius: Jeigu svarbiausias žmogaus gyvenimo tikslas yra šlovė, sėkmė, valdžia, visuomeninė padėtis, gera savo psichinės būklės kontrolė, tai ir yra požymis, kad jis nori naudotis subtiliomis materijos formomis. Daug laimės iš to jis nepeš. Subtili materija – tai protas, intelektas ir netikras ego. Ją įvaldyti reikia gilesnių žinių ir sugebėjimų, todėl tokie žmonės daug dirba su savimi. Didėjant jų pranašumui prieš kitus, kartu didėja ir jų išdidumas, arogancija bei piktumas.

Jis: Apie tobulėjimą jūs kalbėjote kaip apie svarbiausią gyvenimo tikslą, ir aš jumis beveik patikėjau. Bet dabar iš jūsų aš girdžiu, kad darbas su savimi ir savikontrolė neatneš didesnės laimės. Nagi, pasiaiškinkite.

Autorius: Savikontrolė yra tik įrankis, arba metodas siekti užsibrėžtų tikslų. Kiekvienas protingas žmogus, kuo jis beužsiimtų, turi jį įvaldyti. Tačiau tikslai būva labai įvairūs, todėl ir su gerais įrankiais galima prisidirbti. Jeigu žmogus naudojasi šiuo metodu, siekdamas dvasinio pažinimo, jis tobulėja. Bet jeigu jis siekia tik šlovės ir valdžios, tai savikontrolė neatneš jam laimės. Taigi toks metodas nėra svarbiausias mūsų gyvenimo tikslas. Juo reikia naudotis tik kaip priemone, siekiant dvasinio tobulėjimo. 

Jis: Su savikontrole viskas aišku, ir jeigu aš turėčiau visą valdžią, seniai visi būtų laimingi. Taigi, siekdamas valdžios, aš nešu visiems laimę. Tai kodėl sakote, kad tokia, rodos, iškilni veikla neatneš man laimės?

Autorius: Todėl, kad tai neturi būti tikslu. Valdžia taip pat reikia naudotis tik kaip įrankiu, siekiant kilnesnių tikslų, kitaip nesugebėsime ja teisingai pasinaudoti. Išlavinus reikalingus charakterio bruožus, valdžia ateina pelnytai, kaip dėsningas darbo su savimi rezultatas, ir todėl niekam neatneš kančių.

Jis: Įdomu – valdžia yra geras dalykas, tačiau siekti jos – jau blogai. Kaipgi turėsi valdžią, jos nesiekdamas?

Autorius: Žmogus turi trokšti ne valdžios, o visuotinės laimės. Štai tada jis gaus tiek valdžios, kiek tik valios panešti. Ji duodama už nuopelnus, pasiekus tam tikrą sąmonės lygį. O kai žmogus siekia tik pačios valdžios, tai jis arba visai jos negauna, arba ją gavęs nesugeba teisingai naudotis (trūksta reikalingų savybių). Ir tada jo laukia begalinės problemos.

Tačiau pratęskime pokalbį apie įvairias šeimos kūrimo motyvacijas. Dabar mūsų dienotvarkėje atvejis, kai toks motyvas yra valdžios bei prestižo troškimas. Tai psichinio centro, esančio saulės rezginyje, lygis. Jis susijęs su Saulės planeta, turinčia vyrišką pradą ir skatinančia užsiimti tvirtą padėtį visuomenėje. Taigi pirmas harmoningų santykių šiame lygyje variantas.

Jaunuoliai, kurių vedybinis gyvenimas bus skirtas valdžios bei prestižo siekimui, nuo mažų dienų turi polinkį į savikontrolę. Jie aktyviai sportuoja, įsisavina kvėpavimo pratimus, susijusius su dėmesio koncentracija, grūdina savo organizmą, badauja ir pan. Paaugę jie siekia būti lyderiais savo bendraamžių tarpe, mokinasi vadovavimo meno. Tačiau, kaip nekeista, šios kategorijos žmonės į kitus žiūri iš aukšto, nežiūrint jų tvirtos valios ir siekio tobulėti.

Jis: Kaip? Tvirtos valios žmonės, siekiantys tobulėti, – ir negali apsivalyti nuo arogancijos?

Autorius: Jeigu žmogus trokšta tokių dalykų, kaip šlovė, prestižas ir valdžia, vadinasi, jis neturi nuolankumo. Jis tobulina savo charakterį, norėdamas būti pranašesnis už kitus, tačiau kartu puoselėjamas ir išdidumas. Mes jau kalbėjome, kad savikontrolė neturi tapti priemone siekti savanaudiškų tikslų, priešingu atveju ji ne tik kad netaiso charakterio, bet gadina jį.

Jis: Kaip keičiasi žmogaus charakteris, kai jis tobulinasi, siekdamas savanaudiškų tikslų?

Autorius: Gavus kažkokią valdžią, vis labiau sukyla išdidumas, ambicijos, pyktis, nepakantumas kitai nuomonei. Tada žmogus arba stveriasi už galvos ir pradeda mokytis nuolankumo, arba tampa savo pavaldinių despotu.

Jis: O kaip elgiasi merginos, norinčios ištekėti ir tuo pat metu siekiančios šlovės bei prestižo?

Autorius: Jos ieško vyro, kuris turėtų padėtį visuomenėje ir būtų visų gerbiamas. Suprasdamos, kaip svarbu tokiame lygyje tinkamai elgtis, jos taip pat nuo jaunų dienų stengiasi dirbti su savimi – sportuoja, praktikuoja dietas ir badavimą, mokosi kalbų ir gražaus elgesio taisyklių. Jos nesunkiai susikuria reikiamą įvaizdį, tačiau savo ambicingą charakterį sunku pakeisti.

Tokio tipo žmonės suartėja dar sunkiau. Kartu jie ilgai gali užsiimti sportu, bizniu ar mokytis. Savo partneryje jie labiausiai vertina sugebėjimą laikytis duoto žodžio. Po vedybų, dar nepatyrę šlovės ir valdžios poveikio, jie neturi pernelyg netikusių įpročių ir yra visai padorūs žmonės. Bet kai tik jie pasiekia savo tikslus, santykiai šeimoje pradeda gesti. Jie darosi valdingi ir nepripažįstantys prieštaravimų. Jų interesai: politika, visuomeninis gyvenimas, nacionalinės problemos. Vertina detektyvus ir kitus filmus, kuriuose žmogus tampa nugalėtoju sunkiausiose situacijose.

Žmonės, kuriuos jungia tokio lygio harmoningi santykiai, kuria daugiau mažiau tvirtas šeimas, kažkiek laikosi šeimyninių tradicijų ir užima vadovaujančius postus arba dirba karinėse, policijos ir politikos struktūrose. Tačiau jų tarpusavio bendravime nėra visiško pasitikėjimo, jiems sunkiai pasiekiamas bendradarbiavimas, sprendžiant šeimynines problemas ir siekiant tobulesnio gyvenimo būdo.

Poras šiame lygyje dar gali apvienyti verslas, sportas, turizmas, kelionės ir netgi mokslas, siekiant šlovės ar labai didelės pagarbos. Tokios šeimos stabilios iki to laiko, kai sutuoktiniai pagaliau pasiekia savo tikslus. Tada jų egoizmas darosi nesuvaldomas, ir šeimoje prasideda begalinis santykių aiškinimasis. Šiaip jau jie sugyvena visai neblogai, nes yra bendri interesai, tačiau vos tik prasideda gyvenimiškos problemos, jie nebežino, kaip jas spręsti.

Ji: Netikiu! Nejaugi tokie gerbtini žmonės nesusigaudo, ką daryti su iškilusiomis problemomis?

Autorius: Jiems tai tikrai labai sunku, nes nėra harmonijos proto ir intelekto lygyje. Be to, jeigu jie bando auklėti ar vaikus, ar vienas kitą, jų gyvenime prasideda neįveikiami sunkumai. Juk bet kokioje veikloje reikalingas tarpusavio supratimas, kuris atsiranda tik tobulinant savo charakterį arba esant psichologiniam suderinamumui. O šeimose, apie kurias mes dabar kalbame, nėra nei vieno, nei kito.  

Ji: O argi nepakanka žmogui nurodyti jo trūkumus, kad jis pasikeistų? Kam dar čia tas darbas su savimi?

Autorius: Dėl daugelio priežasčių, kurios nuo mūsų nepriklauso.

Ji: Vėl karma kalta?

Autorius: Jūs teisi, kažkas kaltas, bet tik ne karma, nes ji yra įkūnytas teisingumas.

Jis: Kodėl gi mūsų bandymai ką nors paaiškinti artimiesiems – kaip žirniai į sieną?

Autorius: Dėl mūsų problemų kalti tik mes patys. Labai svarbu suprasti, kad mes jau pragyvenome daugybę gyvenimų, turime įsisenėjusius charakterio bruožus, todėl juos labai sunku pakeisti. Visa tai mes tai smulkiai išnagrinėjome pokalbiuose apie gunas.

Į vedybinį gyvenimą kiekvienas sutuoktinis žengia, turėdamas konkrečius motyvus, tikslus, ir tikisi, kad antroji pusė padės juos įgyvendinti. Kai šios viltys nepasiteisina, atsiranda nusivylimas. Nesuprasdami, kad kiekvienas žmogus turi daugelio gyvenimų pilnai suformuotą charakterį, sutuoktiniai dažnai su kažkokiu buku atkaklumu stengiasi vienas kitą pakeisti. Tačiau viskas veltui. Galiausiai tarp jų išauga siena. Kartu jie gyvena tik tam, kad palaikytų padorios šeimos statusą visuomenės akyse. Situaciją pakeisti gali tik bent vieno sutuoktinio pažiūrų pasikeitimas. Tam reikalingas atitinkamas bendravimas. Jeigu jo nebus, nebus ir galimybės rasti bendrą gyvenimo tikslą. Apart šlovės ir pagarbos, daugiau niekas nerūpės.

Dar viena priežastis, kodėl nepadeda mūsų įkalbinėjimai, – reikia, kad pats žmogus užsinorėtų keisti savo charakterį. Bet kad jis to panorėtų, irgi reikalingas teisingas bendravimas. Tačiau kur jį rasti, jeigu jo interesai nesiekia tokio bendravimo lygio? Vienintelis būdas atsikratyti netikusių charakterio bruožų – pakeisti savo interesus, pakeisti savąjį laimės supratimą. Tai įmanoma, jeigu klausai tų, kurie turi teisingesnį laimės suvokimą.

Trečioji priežastis, kodėl šio lygio šeimose sunku pakeisti charakterį, yra ta, kad norint perauklėti kitą žmogų, reikia pirma užsitarnauti jo pagarbą ir pačiam turėti tas savybes, kurias nori jam įskiepyti. Sutuoktinis gali kalbėti teisingiausius dalykus, bet jeigu jo šeimoje negerbs, tai niekas jo nesiklausys. Norint šeimoje užsitarnauti pagarbą, reikia sistemingai dirbti su savo charakteriu. Tokiu būdu savo artimiesiems jis padės keistis į gera, tik jokiu būdu nereikia aiškintis santykių. Šeimos narių charakteris palaipsniui taisysis, priklausomai nuo jo paties pažangos.

Jis: O ar juos dar kas nors, apart valdžios ir prestižo, domina? Ar jie bent kiek myli vienas kitą?

Autorius: Mes dabar visą laiką tik apie meilę ir kalbame, tačiau visi ją supranta labai skirtingai. Jeigu jus domina, ar greitai tarp jų vystosi intymesni santykiai, tai mes apie tai jau kalbėjome. Jeigu tarpusavio harmonija atsiranda aukštesnio psichinio centro lygyje, tai ji automatiškai palaipsniui vystosi ir žemesnių centrų lygyje. Santykiai darosi vis labiau intymesni, o kitaip nebūtų vaikų.

Ji: O ar dažnai būva taip, kad žemutinių centrų lygyje harmonija tokiose šeimose vis dėlto neatsiranda?

Autorius: Na, būva ir pasitaiko, tačiau jeigu sutuoktinius vienija koks nors aukštesnis bendro gyvenimo idealas, tai viena ar kita problema lytiniuose santykiuose juos nelabai jaudins. Jeigu tokio idealo nėra, o visas bendras gyvenimas susiveda į juslinius malonumus, tai toliau kartu gyventi bus labai sunku.

Išvada: kartais jaunuolius labiausiai traukia tokie subtilūs malonumai, kaip išdidumas, šlovė ir garbė. Tokiu atveju jų vedybinės laimės supratimą kontroliuoja psichinis centras, esantis saulės rezginyje. Šitokią harmoniją pasiekti nėra taip paprasta. Kadangi reikalavimai būsimam partneriui dideli, tai prisieina ir su savimi padirbėti. Nesuprasdami, kad be nuolankumo ir nesavanaudiškumo savybių neįmanoma pakeisti savo charakterio, jie vis tik stengiasi tapti tobulomis asmenybėmis. Sukūrę šeimą, jie pradeda ilgą kelią, siekdami užimti kuo aukštesnę visuomeninę padėtį. Jeigu yra stiprus noras, jeigu jie atkakliai lavina savo charakterį, anksčiau ar vėliau sutuoktiniai pasiekia užsibrėžtą tikslą. Bet nuo šio momento prasideda visos bendro gyvenimo problemos. Vyras, kurio sąmonė užnuodyta begaliniu savo vertės pajautimu, darosi vis labiau išdidesnis. Žmona, savo ruožtu, puikiai supranta, kad be jos pastangų visa tai būtų tik fikcija. Abu nuolatos aiškinasi santykius, kurie darosi vis labiau šaltesni ir sausesni, ir jų nepraskaidrina net vaikai, nes augdami jie taip pat pradeda didžiuotis savimi ir niekinamai žiūrėti į aplinkinius.

Jeigu tokie sutuoktiniai laiku neužsiima savo tobulėjimu, kurio tikslas būtų ne materialios, o dvasinės vertybės, tai senatvėje jų laukia nepavydėtina dalia – nusivylimas visu praėjusiu savo gyvenimu.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis