Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Materialios laimės principas “daug norėsi – mažai gausi” nereiškia,
kad šis pasaulis neteisingas

 

Vedos sako, kad visa, kas egzistuoja materialiame pasaulyje, skirta jo gyventojų norų tenkinimui. Kita vertus, gyvenimas šiame geriausiame iš pasaulių apribotas tam tikrais, gana griežtais dėsniais. Mes jau žinome, kad jie įtakoja net mūsų mintis, ir todėl savo materialios laimės riekelę mes gausime tik tada, kai paklusime dėsniams, kuriuos diktuoja gunos.

Skaitytojas: Kas tai yra – materiali laimė?

Autorius: Tai tie laimės tipai, kuriuos kontroliuoja materialios gamtos gunos. Bet kokie materialūs turtai, sveikata, sėkmė, šlovė, pagarba, komfortas, seksas, valgis, miegas – visa tai priklauso materialiai laimei. Vedos ją apibūdina kaip pasigailėtiną dvasinės laimės atspindį. Mums, gyvoms būtybėms, turinčioms amžiną dvasinę prigimtį, pilnutinį pasitenkinimą gali suteikti tik dvasinė laimė. Ir jeigu žmogus su meile ir atsidavimu kartoja šventus Dievo vardus bei stengiasi tarnauti Jam ir gyventi kitų labui, dvasinė laimė greitai apsireiškia jo širdyje.

Skaitytojas: Tai, ką jūs vadinate dvasine laime, man yra nerealu ir nesuprantama. Visai kas kita materiali laimė, kuri yra apčiuopiama ir suprantama. Kas gi apkeis pinigus, pagarbą, pripažinimą, sveikatą ir laimingą šeimyninį gyvenimą į tarnystę Dievui.

Autorius: Tokių dalykų ir nereikia atsižadėti, jie netrukdo tarnauti Dievui. Bet jeigu jūs sieksite tik materialios laimės ir laikysite ją savo gyvenimo tikslu, neišvengiamai pateksite į aistros gunos globą. Rezultatai bus visiškai priešingi tiems, kurių jūs laukėte. Pavyzdžiui, norėsite turtų, bet nuskursite, norėsite šlovės – patirsite negarbę.

Skaitytojas: Aš eilinį kartą matau, kaip neteisingai sutvarkytas pasaulis, bet jūs man vis tiek įrodinėjate, kaip viskas šaunu. Štai ir dabar jūs sakote, kad mūsų norai neišsipildo, o ką kalbėjote anksčiau? Kad gunos išpildo visus mūsų norus!

Autorius: Visada, kai esame aistros gunos įtakoje, mums atrodo, kad likimas žiaurus ir neteisingas, bet mąstant dorybės gunos kategorijomis, viskas atsistoja į savo vietas.

Kalbant apie turtų troškimą, nėra jokio neteisingumo. Kai žmogus nesavanaudiškai darbuojasi kitų labui, materialinę gerovę jis gauna automatiškai. Iš kitos pusės, jeigu jis prisirišęs prie galutinių darbo rezultatų (turtų), o jo poelgiai diktuojami gobšumo, tai tas širdyje esantis savanaudiškumas užteršia visus, su kuriais toks žmogus bendrauja.

Tokiu būdu, savanaudis, net ir dirbdamas eilinį darbą kokiame nors kolektyve, jau naudoja prievartą jį supančių žmonių atžvilgiu, nes savo egoizmu gadina jiems nuotaiką ir tokiu būdu nuvertina viską, ką jis padarė naudingo. Laikui bėgant, jam darosi vis sunkiau ir sunkiau gyventi.

Skaitytojas: Bet atlyginimą jis gauna kaip ir visi.

Autorius: Žinoma, jis, kaip ir visi, gauna tai, ko nori, šiuo atveju atlyginimą, bet žmogus aistros gunoje savo atlyginimą panaudoja tam, kad susikurtų dar tvirtesnį ekonominį pagrindą, dažnai tam tikslui eksploatuodamas svetimą darbą. Vedinas gobšumo, uždirbtus pinigus jis paleidžia į apyvartą, pavyzdžiui, superka kažkokias prekes ir paskui parduoda brangiau, nei derėtų. Sukaupęs reikiamą sumą, jis tampa kokios nors įmonės šeimininku ir išnaudoja ten dirbančius žmones.

Skaitytojas: Tačiau be pinigų apyvartos neįmanoma daryti finansinių operacijų.

Autorius: Žinau. Bet pažiūrėkim, kaip vystosi situacija. Pradžioje žmogus turi, atrodo, nekaltą norą praturtėti, bet paskui jis virsta vampyru, siurbiančiu visų kraują. Jeigu jis visaip išnaudoja žmones, norėdamas pasiglemžti teisėtai jiems priklausančius pinigus, sekančiame gyvenime jis bus visiškas skurdžius. Ir tai bus labai teisingas likimas.

Skaitytojas: Bet įmonių vadovai ir prekijai taip pat reikalingi.

Autorius: Geri vadovai rūpinasi savo pavaldiniais, sudaro jiems normalias darbo sąlygas ir nuolatos galvoja ne apie savo, bet apie jų gerovę. Todėl jie savo įmonėje sukuria labai palankią, džiaugsmingą atmosferą, ir darbas ten tampa visų dirbančiųjų laimės šaltiniu.    

Dorybingas vadovas irgi gauna pelną, bet kadangi jis sąžiningai elgiasi ir su darbininkais, ir su pirkėjais, tai jo pajamos yra pelnytos ir teisėtos. Sekančiame gyvenime jis vėl bus turtingas.

Skaitytojas: Argi turtų ir šlovės siekiantis žmogus negali savo pavaldiniams sukurti normalių darbo sąlygų?

Autorius: Ne, negali.

Skaitytojas: Tada peršasi išvada, kad nei vienas biznierius nebus laimingas ir kitų nepadarys laimingais.

Autorius: Jeigu žmogus biznieriaus savybes turi iš prigimties, tai savaime nėra jokia nuodėmė. Jam tereikia įveikti savyje norą mėgautis valdžia ir prisiversti rūpintis darbininkais. Tik šitaip jis taps laimingu. Jeigu jis neįveiks ir neprisivers, gobšumas, aistros gunos įrankis, neleis jam rūpintis pavaldiniais ir vers galvoti tik apie galutinį rezultatą, pelną ir šlovę. Toks biznierius nuolatos ieško vis naujų būdų, kaip priversti darbininkus dirbti daugiau ir intensyviau. Kartais, norėdamas pelnyti kolektyvo pagarbą, jis suvaidina rūpintojėlį, premijuodamas pavaldinius ar jiems meilikaudamas, bet asmeninė nauda jam visada pirmoje eilėje.

Skaitytojas: Bet tai sveiko proto požymis: kuo labiau rūpiniesi pavaldiniais, tuo geriau jie dirba. Kas gi jiems kliudo vadovautis sveiku protu?

Autorius: Rūpinimasis pavaldiniais reikalauja kapitalinių investicijų ir meilės. Aistros gunos įtakoje žmogaus širdis surambėja, o gobšumas neleidžia eikvoti lėšų pavaldinių labui. Netgi suprasdamas, kaip tai reikalinga, jis negali įveikti gobšumo ir visada randa pretekstą atidėti šitą klausimą geresniems laikams.

Skaitytojas: Kaip nustatyti, kad vadovas yra aistros, o ne dorybės gunoje?

Autorius: Jeigu visus įmonės darbininkus vienija baimė prarasti darbą, vadinasi, jos vadovas yra aistros gunoje. Jo santykiai su darbininkais ne draugiški, o formalūs. O jeigu darbas pavaldiniams teikia džiaugsmą ir būtent dėl to jie nenori kitur dirbti, jeigu jiems patinka kolektyvas ir santykiai su vadovybe, jeigu įmonėje tvyro laimės atmosfera, – visa tai rodo, kad jos vadovas yra dorybės gunoje. Tokioje įmonėje praktiškai nėra jokių paskalų, o jos darbuotojus jungia draugiški ir neformalūs santykiai.

Skaitytojas: Vadinasi, tas, kuris trokšta pinigų, tampa nuskurdėliu ir nelaimėliu, o tas, kuris nori padėti kitiems, tampa turtingu ir laimingu?

Autorius: Taip veikia gunos. Vienaip ar kitaip jos stengiasi išugdyti mumyse nesavanaudiškumą.

Skaitytojas: Jūs visada tvirtinote, kad mūsų norai išsipildo. Jeigu žmogus nori turtų, tai kodėl jis jų negauna? Kur tas jūsų išgirtasis teisingumas?

Autorius: Jūs vėl nesupratote. Įmonės vadovas gauna norimus turtus, bet kadangi dėl gobšumo naudojasi jais neteisingai, tai jo turtai kitus nuskurdina. Savo norą praturtėti jis priešpastato kitų tokiems pat norams. Bet pagal karmos dėsnį turi būti išpildyti ir vienų, ir kitų norai. Susidūrus jų interesams, anksčiau ar vėliau ateina didi akimirka, kai įmonės vadovą gunos priverčia grąžinti pasisavintus pinigus pavaldiniams, o jį patį – skursti. Tai vyksta įvairiais būdais, bet pavaldiniai visada kažkokiu būdu atgauna savo pinigus, ir nebūtinai iš pačio vadovo, o pastarasis, atėjus karmos skirtam laikui, praranda savuosius. Kadangi vadovas vienas, o pavaldinių daug, jis turės netekti labai daug pinigų ir gyventi skurde. Galbūt jam neužteks vieno gyvenimo atsiskaityti su visais. Kitaip sakant, tokio žmogaus gobšumas visada persveria dorybingumą.

Skaitytojas: Kodėl pavaldiniai savo pinigų negavo laiku? Kuo jie nusikalto, kad tas gobšuolis melžė iš jų pinigus?

Autorius: Jie irgi neatsitiktinai atsidūrė tokioje situacijoje. Vadinasi, kažkada jie irgi kažką skriaudė. Aistros guna žmones dažnai sukeičia vietomis: skriaudiką su auka, turtingą su vargšu ir t. t.

Skaitytojas: Vadinasi, pinigų troškimas sužadina gobšumą, kuris, padedamas aistros gunos, nusviedžia žmogų į didžiausią skurdą, nežiūrint jo noro būti turtingu.

Autorius: Teisingai. Būtent gobšumas žmones priverčia visiškai priklausyti nuo aistros gunos. Jo dėka vyksta konkurencija ir kova dėl materialių gėrybių, kuri niekam negali atnešti laimės.

Skaitytojas: Kodėl jie ir toliau taip elgiasi, jeigu jaučiasi nelaimingi?

Autorius: Nes aistros guna verčia juos įsivaizduoti, kad dar labiau pasistengus, laimė jų tikrai neaplenks.

Skaitytojas: Nesuprantu, kokia čia problema, juk jie irgi gauna savo teisėtą uždarbį.

Autorius: Taip, bet gobšumas juos verčia tuoj pat prisipirkti visokių brangių ir nereikalingų daiktų, nes to reikalauja jų gyvenimo stilius – visada turėti tai, kas tuo metu madinga. Nespėję pasidžiaugti atlyginimu, jie staiga pamato, kad jo jau nebėra. Tokioje iliuzijoje ir praeina jų gyvenimas.

Skaitytojas: Ir kodėl gunos taip tyčiojasi iš žmonių?

Autorius: Kad žmonės, pasigodėję materialių gėrybių, geriau pajustų, jog jeigu jie ir toliau taip elgsis, tai niekada nepatirs tikrosios laimės.

Skaitytojas: Dabar matau, kaip sunku ką nors suprasti gunų veikloje. Bet šiandien pagaliau suvokiau, kad nesavanaudiškumas – labai naudingas dalykas.

Autorius: Naudingas, bet norint tokiu tapti, reikia dar daug ką suprasti. Taigi pokalbis apie laimingo gyvenimo dėsnius tęsiamas.

Išvada: šio pasaulio paskirtis – išmokyti mus elgtis nesavanaudiškai ir įgyti teisingą laimės supratimą. Kartais pažinimo procesą lydi dideli kentėjimai, kartais – laimingi atradimai. Kad būtų mažiau kančių ir daugiau laimės, reikia siekti ne turtų ir šlovės, o ieškoti laimės nesavanaudiškoje veikloje.

Sutvirtėjęs būtent tokioje pozicijoje, žmogus palaipsniui išsivaduoja iš aistros gunos įtakos, jo gyvenimas prisipildo džiaugsmo ir laimės. Bet tai dar ne viskas. Jam dar reikės suprasti, kad yra nepalyginamai aukštesnė, dvasinė laimė, ir būtent ji yra žmogaus gyvenimo tikslas.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis