Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

MATERIALAUS PASAULIO SANDARA

 

Visatos kūrėjo pasaulis – Brahma-loka

Ta vieta, per kurią patenkama į materialų pasaulį, vadinama Satja-loka – personifikuoto visatos intelekto buveinė. Vedinėje tradicijoje tas intelektas vadinamas Brahma. Tai nuostabi būtybė, kurios kūną sudaro grynas intelektas, persmelkiantis visą visatą, o jos mintys nedelsiant virsta materialiais objektais. Visas šis pasaulis – tai Brahmos minčių elementalai (elementalas – mintis, įgavusi materialią formą ir tapusi savarankiška), todėl jį dar vadina visatos kūrėju. Kai kuriose religinėse tradicijose jis laikomas dievu. Tačiau pats Brahma savo apreiškime žmonijai, Brahma-samhitoje, sako, kad jis yra tokia pat siela, kaip ir visos kitos gyvos būtybės, tik dabar visatos hierarchijoje užima aukščiausią vietą. Tačiau jis vykdo Aukščiausiojo nurodymus.

Visatų yra begalinė daugybė. Jos egzistuoja trilijonus metų, atsiranda ir išnyksta. Brahmos gyvenimo trukmė neįtikėtinai ilga. Jis gyvena tiek laiko, kiek ir visata, o tai, pagal vedinius šaltinius, trunka 311 trilijonų 40 milijardų metų – vos ne amžinybė! Tačiau jo buveinėje laiko tėkmė kitokia, ir tai gerai pailiustruoja ši istorija.

...Senais laikais Bengalijoje, Purio mieste, gyveno karalius Indradjumna, kuris pastatė didingą Džaganathos (visatos valdovo) šventyklą. Prieš jos atidarymo ceremoniją valdovui apsireiškė išminčius Narada ir pasakė, kad Svargos pasaulio gyventojai labai patenkinti jo dievotumu, religingumu ir teisingumu, todėl jis gali prašyti patenkinti bet kokį savo norą. Indradjumna paprašė, kad išminčius jį perkeltų į Brahmos planetą. Narada patenkino jo prašymą, ir karalius tą pačią akimirką išvydo Brahmą. Jis žemai nusilenkė visatos valdovui ir paprašė jį dalyvauti Džaganathos šventyklos atidaryme, kur susirinks daug išminčių ir šventųjų, o taip pat visi jo valdiniai, giminės bei draugai, ir visi bus labai pradžiuginti, išvydę mūsų visatos kūrėją. Atsakydamas į prašymą, Brahma tik nusijuokė: „Nejaugi nežinai, kad per tą laiką, kol tu išdėstei savo prašymą, Žemėje praėjo daugybė metų. Bengalijoje pasikeitė ne viena karalių dinastija, o tavo žmonos, vaikai, anūkai ir proanūkiai seniai pasimirė. Tu ten nerasi nieko, kas tave žinotų, išskyrus Džaganathos šventyklą, kuri tave prisimena, na, ir žmonės šlovina karalių Indradjumną, kuris kažkada pastatė tą šventyklą...“

Kai mes tik patenkame į virtualios realybės pasaulį, pirmiausia gauname Brahmos vaidmenį, tokiu būdu kažkiek realizuodami savo troškimą būti Dievu. Žinoma, tai ne tas pat, niekas ir niekada negalės užimti Jo vietos, bet mes visaip bandome įsijausti. Vedos sako, kad net Pats Dievas negali visiškai save pažinti.

Iš materialaus pasaulio išeinama per tą pačią vietą, kur įeinama – durys tos pačios. Kai visata sunaikinama, kiekvienas, atrodo, galėtų grįžti į dvasinį pasaulį, tačiau galimybė užimti įvairias padėtis materialiame pasaulyje tampa beveik neįveikiama pagunda. Būdami Brahmos kūne, mes nežinome, ką jaučia gyvos būtybės, esančios žemesnėje padėtyje. Mes tarytum stovime prieš paslaptingą mišką, kuris vilioja savo takeliais, nuostabiais augalais ir neregėtais gyventojais. Todėl keliaukime toliau...

Pusdievių pasaulis – Svarga-loka

Tai planetos, kur gyvenančių būtybių kūnai sudaryti iš subtilesnės materijos, negu žmonių, ir kurios turi nepaprastas savybes. Krikščionybėje ir islame jos vadinamos angelais ir archangelais. Jie nuolatos rūpinasi visatos klestėjimu ir gerbūviu. Svarga-loka – keturmatis pasaulis, todėl bet kokią sferą jo gyventojai mato kaip plokštumą. Todėl ir senovės arijai Žemę vadino Bhumandala, Žemės plokštuma, nors Kapila sakė, kad tai tik vienas iš visatos išmatavimų, kuriame yra ne tik Žemė, bet ir daug kitų žmogaus akiai matomų ir nematomų žemės tipo planetų. Visatos sandarą, pateiktą puranose ir tantrose, žmonės sužinojo iš viršutinių planetų gyventojų, nes patys tokio mąsto žinių savarankiškai negalėjo pasiekti. Todėl, skaitant senovinius traktatus, reikia atsižvelgti į koordinačių sistemą, kuria jie rėmėsi.

Kai kurie šio pasaulio atstovai vadinami devais, arba pusdieviais. Jie kontroliuoja ir valdo žvaigždes, planetas, stichijas ir įvairias visatos energijas. Jie lengvai manipuliuoja materialiais elementais ir į bet kurią pasaulio vietą gali persikelti akimirksniu, minties greičiu. Užtenka apie juos pagalvoti, ir jie tuoj pat atsiduria šalia. Norėdami jie susikuria sau kūną, prieinamą mūsų juslėms. Jie turi didžiules žinias ir galybę, o jų galimybės, nors ir ribotos, palyginus su kitų materialaus pasaulio būtybių galimybėmis, atrodo beribės. Žmonėms, kuriems jie pasirodo, atrodo, kad apsireiškė Pats Viešpats, todėl juos dažnai vadina dievais. Vedose aprašyta keletas tūkstančių pusdievių, o daugiausia minimi Indra (Dzeusas, Jupiteris) – devų valdovas, Surja – Saulės dievas, Čandra – Mėnulio dievas, Anila, arba Vaju – vėjų dievas, Varuna, arba Neptūnas – vandens stichijos valdovas, Agni, arba Hefaistas – ugnies valdovas, Sarasvati – mokslų deivė, Kuvera – turtų dievas, Jamaradžas, arba Plutonas – mirties dievas, Dharmaradžas, arba Saturnas – teisingumo dievas, Skanda, arba Marsas – karo dievas, Bhumi – Žemės valdytoja, Ašvini Kumarai – dvyniai, globojantys mediciną.

Šiuolaikinių istorikų nuomonė, kad senovėje žmonės garbino daugelį dievų, neturi jokio pagrindo. Senovės arijai sakė, kad Dievas tiktai vienas, nors daugelyje pasaulio tautų vadinamas įvairiais vardais. Dažniausiai Jį vadino Višnu (Aukščiausias) arba Krišna (visa žavintis). Senovės slavai irgi teigė, kad Dievas – tai Višnia arba Krišnia, o visi kiti – tik Jo energijų apraiškos.

Kiekvienas pusdievis turi daug pagalbininkų, kurie vadinasi čaranai. Jie visada būna su pusdieviais, nes priklauso jų svitai. Čaranai deda visas pastangas, kad jų šeimininkus gerbtų ir šlovintų. Jie turi daug nuostabių savybių, bet patys yra labai kuklūs ir savo mistines galias naudoja, tik paliepus savo šeimininkams. Materialioje visatoje jie yra tikras tarnystės pavyzdys.

Svargos pasaulyje, kurį dar vadina rojumi, taip pat gyvena muniai, visatos išminčiai, kontroliuojantys filosofines-religines tradicijas ir duodantys žinias visoms visatos civilizacijoms. Laikas nuo laiko jie keliasi iš vienos planetos į kitą. Jie dažnai gimsta tarp žmonių ir gyvena visai kaip mes, bet visada prisimena savo tikrąją kilmę. Jie labai palankūs tiems, kurie eina pažinimo keliu, ir visada jiems padeda įveikti pasitaikančias kliūtis. Žinomiausi iš jų – Narada, Vjasa, Bhrigu, Kapila, Atri, Mariči, Vasištha, Gautama, Agastja, Poulastja, Pulaha, Patandžali, Angira ir Bharadvadžas.

Ten taip pat gyvena gandharvai – dangiškieji muzikantai. Jie kuria muziką, nuo kurios tirpsta net pusdieviai. Yra pasakojimas apie didį muzikantą, kurio genialumas pasireiškė nuo pat vaikystės. Net medžių šlamėjimą ar paukščių giedojimą jo talentas paversdavo melodijomis, kurios žavėjo jo gerbėjus. Jo kūrinių grožis buvo neapsakomas, ir žmonės jį garbino kaip dievą. Jis maudėsi šlovės spinduliuose, o jo širdyje jau tarpo išdidumas. Bet kartą sapne jam apsireiškė gandharvas ir savo fleita atliko tokią melodiją, nuo kurios muzikantui vos nepasimaišė protas. Jis suprato, kad jo muzika, palyginus su dangiškąja, – tik vežimo girgždėjimas, ir po to nebesukūrė nei vieno kūrinio.

Gandharvai (pats žymiausias iš jų – Čitraratha) globoja visas menų rūšis – muziką, dailę, poeziją ir kt. Žmonės, sugebantys savo emocijas ir kūrybinę energiją transformuoti į įvairias meno rūšis, iš jų gauna visokeriopą pagalbą. Bet jeigu kas nors bando kurti ne bendram labui, o tik iš savanaudiškų paskatų, siekdami turtų, šlovės ar pripažinimo, gandharvai atima iš jo talentą.

Jiems artimos apsaros, arba nimfos, globojančios teatrą, šokius ir santykių harmoniją tarp žmonių, padedančios tiems, kurie nuoširdūs draugystėje ir meilėje. Kaip estetikos ir visatos grožio įsikūnijimas, apsaros apdovanoja žmogų žavesiu ir estetinio skonio pajautimu. Jeigu kas nors smaginasi netikru atsižadėjimu, neatvėręs širdies ir be meilės, apsaros, norėdamos tokį gražuolį pamokyti, pasinaudoja prabhava (antgamtinė gundymo galia).

Ten dar galima sutikti kinarus (kentaurus) ir kimpurušus, kurie atsakingi už pusiausvyros palaikymą visatoje. Bet koks „perlenkimas“ materialiame pasaulyje visiems jo gyventojams sukuria daug problemų. Jeigu kokia nors imperija užgrobia valdžia planetoje, neturėdama sau atsvaros, ji gana greitai patiria krachą; jeigu koks nors žmogus labai jau iškyla, tai greitai jis ištiesia kojas; jeigu kas nors tampa labai pragmatiškas, arba, atvirkščiai, pradeda „skrajoti debesimis“ – jo dvasinis vystymasis sustoja; jeigu mūsų kūne ima dominuoti koks nors hormonas ar šiaip biologiškai aktyvi medžiaga, tai kūnas neišvengiamai pražūva. Materialus pasaulis sudarytas iš priešingybių ir valdomas pagal jų kovos ir vienovės dėsnį, kurį, tarp kitko, pirmasis suformulavo išminčius Kapila. Kai kokia nors sistema galutinai payra ir jos jau nebeįmanoma atkurti, kimpurušai ją sunaikina. O ten, kur pasirodo kinarai, atstatoma pusiausvyra ir harmonija.

Tie, kurie praktikavo aštanga-jogą (aštuoniapakopę Patandžali sistemą), bet tobulumo nepasiekė, po mirties gimsta Mirgasvargoje, ypatingoje erdvėje, vadinamoje Tapaloka. Jie gauna kūną, neturintį jokių materialių poreikių, tokių, kaip maistas ar miegas. Čia jiems sukurtos visos sąlygos, reikalingos jogos pratyboms. Sanat-kumaras, Sanaka, Sananda ir Sanatana, laikomi Brahmos sūnumis, globoja ir saugo Tapalokos gyventojus. Kai jogai pasiekia aštuntą pakopą, vadinamą samadhi, jie įeina į Brahmos kūną, kur neišreikštoje sąmonės būklėje būna iki visiško visatos sunaikinimo. Kai Brahma pabaigia savo žaidimus materialiame pasaulyje ir sugrįžta į Dievo buveinę, visos gyvos būtybės, esančios jo kūne, atbunda ir gauna dvasinį išsivadavimą. Kai kurie jogai, pasiekę tobulumą, – Kavi, Antarikša, Prabudha, Havi ir Pipalajana, – padeda kumarams, pasilikdami Tapalokoje.

Svargalokoje taip pat gyvena sidhai ir vidjadharai, burtininkai. Lengvai manipuliuodami įvairiomis materialiomis energijomis ir sugebėdami daryti stebuklus, jie nuolatos keliauja po visatos planetas be jokių skraidymo aparatų. Jie apdovanoti aštuoniomis mistinėmis savybėmis, aštasidhi, kurias kartais ir pademonstruoja, norėdami sugriauti žemiškus žmonių stereotipus, ir gali: anima – sumažėti net iki atomo dydžio, laghima – pasidaryti lengvesniu už dulkę, prapti – perkelti bet kokį daiktą ar gyvą būtybę iš vienos visatos vietos į kitą, mahima – pasidaryti sunkesniu už sunkiausią, išitva – sukurti iš nieko ir sunaikinti be pėdsakų bet kokį daiktą, prakamja – tuoj pat įgyvendinti bet kokį norą, vašita – manipuliuoti materialiais pirminiais elementais, kamavasajita – pasiversti bet kuo ar vienu metu būti septyniuose kūnuose. Kartais juos vadina geraisiais burtininkais. Kai kurias savo mistines savybes jie gali perteikti ir žmonėms, pasišventusiems dvasiniam gyvenimui. Vidjadharai dažnai padeda nuoširdiems ir nesavanaudžiams, ir tie jų darbai atsispindi pasakose ir legendose.

Yra specialios garsinės vibracijos, mantros, kurių pagalba galima užmegzti ryšį su Svargos pasaulio gyventojais, ypač su pusdieviais. Tam tikslui yra specialios, vediniuose kanonuose pateiktos mantros. Tačiau, norint išsikviesti vieną ar kitą pusdievį, neužtenka vien tik teisingai jas pasakyti. Reikia išpildyti eilę sąlygų, o svarbiausia – būti nuoširdžiu ir doru žmogumi. Jeigu jumyse nėra meilės, liksite nepastebėtas ir neišgirstas. Įvairiose religinėse tradicijose, siekiant pagerinti vizualų kontaktą, kartu su mantromis naudojami simboliniai pusdievių piešiniai ir skulptūros. Tai neturi nieko bendro su stabmeldyste, kurią praktikuoja necivilizuotos tautos, garbinančios dvasias.

Kiekvienas žmogus turi keletą angelų sargų. Kai mes gauname žmogaus gyvybės formą, mus pradeda globoti koks nors pusdievis. Jis lydi mus kiekviename įsikūnijime ir padeda įveikti įvairias materialios gamtos žabangas. Kiekviena giminė taip pat turi ją saugojantį pusdievį. Žmogaus pavardė gali būti simboliškai susijusi su tos giminės globėju (kai moteris išteka ir pakeičia pavardę, tada jos sargas irgi pasikeičia). Yra pusdieviai, kurie kontroliuoja ištisas valstybes, miestus, tautas ir netgi planetas. Senovės arijai apie tai žinojo, todėl, garbindami vienatinį Dievą – Višnu, taip pat reiškė pagarbą ir pusdieviams, su kuriais vienaip ar kitaip buvo susiję.

Žmonių pasaulis

Žemiau Svargalokos yra žmonių pasaulis. Ten galima patirti tai, ko niekada nepatirsi pusdievio kūne. Iš visų gyvų būtybių tik žmonės gali kultivuoti meilės santykius ir dalintis jais su visu supančiu pasauliu – ne tik su artimaisiais, bet ir su visais visatos gyventojais. Būtent tai ir yra pagrindinė žmonijos užduotis. Visos gyvos būtybės stengiasi vienaip ar kitaip akumuliuoti šią dvasinę energiją, kurią skleidžia Dievas, nes be meilės niekas negali būti laimingas, bet tik žmogus sugeba ją padauginti. Net Svargalokos gyventojai šito nesugeba, nežiūrint visos jų galybės. Būtent todėl vyksta bendravimas tarp žmonių ir pusdievių. Mes duodame jiems meilę, o mainais jie pildo mūsų materialius norus. Bhagavadgytoje pavaizduotas aukų atnašavimo pusdieviams procesas. Paprastai prieš vieno ar kito pusdievio atvaizdą užkurdavo ugnį ir, skaitydami specialias mantras, mesdavo į liepsną grūdus ir liedavo lydytą sviestą, taip pat atnašaudavo gėles, smilkalus ir vaisius. Žinoma, tai būdavo tik tam tikras ritualas, bet jis leisdavo geriau susikoncentruoti ir nukreipti savo meilę angelui sargui. Jeigu aukų atnašavimas buvo daromas be meilės, jis neturėdavo reikiamo poveikio. Iš kitos pusės, net jei žmogus ir nebūdavo dorai įvaldęs visų aukojimo proceso subtilumų ir nežinodavo specialių mantrų, bet reikšdavo nuoširdžią meilę ir pagarbą, pusdieviai būtinai jam padėdavo.

Yra dar dvi priežastys, kodėl daugelis sielų nori gimti žmogaus kūne. Iš vienos pusės, ši gyvybės forma suteikia maksimalią laisvę materialiame pasaulyje (dar didesnę, nei Svargalokos gyventojų, prisiimančių didžiulę atsakomybę už kitus). Pavyzdžiui, skirtingai nuo apatinių pasaulių gyventojų, žmogus gyvenimo kelyje gali koreguoti savo likimą (prarabdha-karmą), ir sekantį gimimą gauti tokį, kokio panorės. Iš kitos pusės, žmonių pasaulis kažkuo panašus į Vaikunthos pasaulį, žinoma, ne daugiau, kaip atspindis nuo kreivo veidrodžio panašus į originalą.

Atviraširdžius žmones vadina surais, o tuos, kurie gyvena tik dėl savęs, paklusdami savo prisirišimams ir polinkiams – asurais. Laikoma, kad asurai – tai žmonės, neatsikratę gyvuliško prado, neturintys dorybingumo, nuoširdumo, atvirumo, sąžiningumo ir draugiškumo. Jie būna nuolatinėje disharmonijoje, o jų mentalinė erdvė užpildyta pykčiu, pavydu, baime, išdidumu, godumu ir geiduliais. Asurai  visatą užpildo neapykantos elementalais, ir būtent todėl, o ne dėl Dievo bausmės, žmoniją nuolatos užgriūna stichinės nelaimės, karai ir epidemijos. Jeigu žmonės nustoja skleisti meilę, pažeidžiama planetos harmonija (būtent tai ir vyksta dabartiniu laiku).

Mūsų planeta vadinama Mritjaloka, mirties planeta, nes žmonės čia gyvena labai trumpai – gimę jie greitai sensta ir miršta. Ajurvedoje parašyta, kad žmogaus gyvenimo trukmė Žemėje turėtų būti maždaug keturi šimtai metų. O šiuolaikiniai genetikai sako, kad jeigu nebūtų pažeista ekologija, žmonės nuo mažumės teisingai maitintųsi ir užsiimtų ligų profilaktika, valytųsi kūną ir palaikytų jo vidinį balansą, tai maksimali gyvenimo trukmė siektų 440 metų! Dabar vyrai gyvena vidutiniškai 58 metus, moterys – 73 metus.

Kitose planetose žmonės gyvena ne mažiau 10 tūkstančių metų. Jų kūnai gali atrodyti kitaip, bet vis tiek panašūs į mūsų kūnus ir priklauso tai pačiai biologinei gyvybės formai. Vedose aprašyta 400 tūkstančių žmogaus tipo rūšių.

Gyvūnų pasaulis

Jį dar vadina grobuonių pasauliu, kur kultivuojamos ir vystomos įvairios emocijos. Jo gyventojams – žvėrims, varliagyviams, paukščiams ir kai kuriems vandenų gyvūnams (banginiams, delfinams bei rykliams) – tos emocijos natūralios, bet pasireikšdamos žmonėse, jos virsta ydomis. Visi šio pasaulio gyventojai personifikuoja vienus ar kitus emocinius stereotipus: kiškis – baimę, kiaulė – apsirijimą, hiena – niekingumą, krokodilas – klastingumą, lapė – gudrumą, tigras – žiaurumą, begemotas – tingumą, šarka – plepumą, liūtas – savimeilę, erelis – išdidumą, šakalas – pavydą, kupranugaris – kerštingumą.

Berberai turi daug pasakojimų apie kupranugarių kerštingumą. Štai vienas iš jų.

Tėvas padovanojo kupranugariuką savo penkerių metų sūnui ir ilgai pasakojo apie tai, kaip jį reikia prižiūrėti. Berniukas ir kupriukas susidraugavo ir daug laiko praleisdavo kartu. Kartą berniukas supyko ant savo draugo ir sudavė jam lazda. Tai sužinojęs, berniuko tėvas kuo griežčiausiai jam prisakė daugiau taip nedaryti ir aplamai neskriausti gyvulėlio. Jis dar kartą priminė sūnui kupranugarių charakterio ypatumus. Nuo to laiko berniukas jau niekada neskriaudė savo draugo.

Praėjo penkiolika metų. Berniukas ištįso į jaunuolį, o jo mielasis draugas patapo pačiu didžiausiu kupranugariu kaime. Atsitiko taip, kad jie kažkur keliavo, o kelias buvo ant bedugnės krašto. Ir štai, vienoje vietoje kupranugaris gerai pasispardė ir numetė nuo savęs jaunuolį. Jis nuskriejo tiesiai į prarają, bet paskutinę akimirką vienos rankos pirštais nusitvėrė už pačio jos krašto. Jaunuolis suprato, kad ilgai jis taip neišsilaikys, kad vienintelė viltis – tai kaip nors pasisiekti pavadį, nukarusį nuo kupranugario kaklo. Taigi jis pamėgino meiliai pasikalbinti savo draugą, kad tas prieitų arčiau, tačiau tas, šiaip visada toks paklusnus, stovėjo, atkraginęs galvą ir stebeilijo kažkur į šoną. Tik tada, kai jo šeimininkas ėmė beviltiškai šaukti, kupranugaris nuleido galvą ir atidžiai pasižiūrėjo jam į akis. Akimirksniu jaunuolis prisiminė: ir senų žmonių pasakojimus apie šių gyvūnų kerštingumą, ir tai, kaip jis prieš daugelį metų įžeidė savo draugą. Jis suprato, kodėl kupranugaris jį numetė nuo savęs ir kad pagalbos dabar iš jo nesulauks. Sekančią akimirką jo pirštai atsigniaužė...

 

Pas liūtą atėjo šuo ir ėmė provokuoti: „Gal nori gaut į snukį? Nagi, susikaukim!“ Liūtas niekinamai tylėjo. Šuo įsižeidė: „Aš nedelsiant papasakosiu visiems šunims, kad tu manęs bijai“. Liūtas atsakė, pasisukdamas į jį užpakaliu: „Tegu mane visi šunys pasmerkia už bailumą. Būtų blogiau, jeigu mane pasmerktų gentainiai – už tai, kad pešiausi su tavimi“.

 

Zuikis visą dieną kaip nuplikytas lakstė po mišką, gelbėdamasis nuo savo priešų. Pagaliau, visai uždusęs,  drebėdamas iš baimės, jis krito po medžiu ir ėmė galvoti, ar gerai būti zuikiu, ar nelabai. „Sunki mano dalia, – mąstė jis, – visi mane medžioja: ir žvėrys, ir žmogus – na, ar galima tokiomis sąlygomis išgyventi? Jeigu nors galėčiau skraidyti... ar laipioti po medžius... Ech, o dar toks mažas... Na, dantys pas mane, ačiū Dievui, tikrai neblogi, tik neužtenka drąsos jais pasinaudoti. Vargšas aš, vargšas! Vargas man! Nors... gal ir gerai, kad aš toks mažas ir be sparnų – o tai pamatyčiau ežere savo atvaizdą: sparnai, dantys, didelis toks... Br-r-r-r! Tikriausiai ir prisigirdyčiau iš baimės!“

 

Bėgo lapė, tačiau užsižiopsojo ir – bac! – tiesiai į šulinį! Vandens nedaug, neprimurksi, bet ir išlipti neįmanoma. Sėdi rudoji, dūsauja.

Ėjo pro šalį ožys ir išgirdo iš šulinio sklindančias aimanas. Pažiūrėjo – aha! Lapė, ožį pamačiusi, tuoj pat sumetė, ką daryti, ir ėmė čepsėti bei laižytis.

– Ką čia veiki? – pašaukė ožys. – Ir ko aimanuoji?

– Valgiau sūrį, – atsako lapė ir parodo į mėnulio atspindį vandenyje – Tiek prisikišau, kad pilvą ėmė skaudėti, tai ir aimanuoju, o dar visa pusė sūrio liko, matai? Šok pas mane, vaišinu!

Ožys nedelsdamas įpuolė į šulinį – doroti sūrio, o lapė užšoko jam ant nugaros, ant ragų ir – iš šulinio! Vargšas ožys vos nemirė iš bado ir graužaties, kad nerado jokio sūrio, todėl iš sielvarto taip garsiai bliovė, kad išgirdę subėgo žmonės ir ištraukė bėdžių iš šulinio.

 

Šarka aptiko medį, tiesiog aplipusį prinokusiais vaisiais. Jų buvo tokia gausybė, kad šarka suprato jų nesulesianti per visus metus. Ir aplink nesimatė jokių paukščių.

Šarka ekstazėje ėmėsi darbo, bet greitai prisikimšo iki nukritimo. Staiga ji pagalvojo, kad gali atlėkti kiti paukščiai ir viską nulesti, todėl išsigandusi ėmė rėkti: „Čia mano medis! Aš jį radau!” Ji buvo tokia balsinga, kad skardėjo visa apylinkė. Pažiūrėti, kas atsitiko, sulėkė būriai paukščių, bet kai pamatė tokią gausybę vaisių, puolėsi juos lesti, ir greitai ant medžio beliko tik šapai ir lapai.

 

Šalia ežero ganėsi antilopės. Jos visada laikėsi glaudžiame būrelyje, nuo kurio nei viena toli nenuklysdavo.

Jų širdingajam draugui krokodilui labai magėjo pasmaguriauti šviežiena, bet kol antilopės laikėsi taip glaudžiai, nebuvo jokios galimybės suėsti nors vieną. Jis nusprendė jas kaip nors išskirti. Prislinkęs prie vienos antilopės, ėmė jai šnibždėti: „Paklausyk, mieloji, ar žinai, kad štai ta, su įkritusiais šonais, susiruošė, progai pasitaikius, tave užbadyti? Siaubas, ar ne?“ Šitaip, apsimesdamas labai susigraužusiu, jis sliūkino nuo vienos antilopės prie kitos ir kiekvienai pliurpė tokias ir panašias nesąmones. Antilopės kažkodėl juo tikėjo, ėmė viena į kitą šnairuoti ir viena kitos šalintis. Glaudaus būrelio nebeliko, ir krokodilas be vargo jas pjovė. Taip ir surijo visas.  

 

Erelis, kuris pakildavo į dangų aukščiau visų, ir žiūrėjo į visus iš aukšto. Retas turėdavo garbės išgirsti iš jo bent žodį.

Kai jis su žmona didžiulio ąžuolo viršūnėje susuko lizdą, į juos kreipėsi žvirblis ir perspėjo, kad jų pasirinktas medis viduje visai supuvęs ir bet kuriuo metu gali išvirsti. Erelis net galvos nepasuko į tą pusę, iš kur sklido niekingas žvirblio čirškimas. Nutaisęs didingą pozą, žiūrėjo į tolį ir tylėjo. Galiausiai jis mostelėjo sparnu, ir oro gūsis nubloškė žvirblį nuo šakos.

Sekančią dieną erelio pati padėjo kiaušinį, o po savaitės, neatlaikęs pakilusio vėjo, senasis ąžuolas triokštelėjo ir nuvirto, po savimi pasiglemždamas ir lizdą su kiaušiniu, ir erelio pačią.

– Vargas man! – sušuko erelis. – Kas galėjo pagalvoti, kad kažkoks žvirbliūkštis gali duoti gerą patarimą!

 

Miške kilo gaisras. Visi žvėrys išsigando ir puolė bėgti, tik hiena po sočių pietų kietai miegojo ir nieko negirdėjo. Netoliese, ant aukštos uolos, tupėjo voveraitė. Ji buvo visiškai rami, nes tikėjosi, kad tokiame aukštyje jai niekas negresia. Pamačiusi, kad ugnis artėja prie miegančios hienos, voveraitė nušoko jai tiesiai ant galvos ir nikstelėjo kojelę. Hiena prabudo ir tuoj viską suprato. Pašokusi ji jau taisėsi bėgti, kai prabilo voveraitė.

– Palauk, leisk man įsikabinti į tave, – meldė ji. – Juk aš išgelbėjau tau gyvybę, bet dabar negaliu užlipti ant uolos.

    – Išgelbėjo man gyvybę! Še tau, kad nori! – purkštelėjo hiena. – Geriau pasakyk ačiū, brangute, kad nesudraskiau tavęs. O juk to nusipelnei, prikeldama mane iš miego!

 

Žvėrių pasaulyje žaidimo taisyklės labai rūsčios. Visi jo gyventojai skirstomi į medžiotojus ir aukas. Vieni gaudo, kiti gelbstisi. Pažymėtina, kad vienas medžiotojas gali tapti kito medžiotojo auka. Jeigu tu neišgyvenai, nenumirei natūralia mirtimi – sekantį gyvenimą gausi tą patį kūną. Taip tęsis tol, kol pagaliau „išloši“. Štai kodėl yra savotiškas potraukis pabuvoti vieno ar kito gyvūno kūne, tuo labiau, kad jie turi daug savybių, kurių trūksta žmogui. Pavyzdžiui, vilkas pagal kvapą bet kokį asmenį (ne tik biologinę rūšį) atpažįsta penkių kilometrų atstumu. Kiaulė skiria 144 skonius (žmogus – tik šešis), apuokas mato tamsoje, o erelis net kilometro atstumu įžvelgia smulkiausius objektus.

Kadangi smurtinė visų gyvūnų mirtis stabdo jų evoliuciją, ajurvediniai kanonai nerekomenduoja juos žudyti ar vartoti maistui mėsą.

Augalų pasaulis

Dar žemesniame lygyje yra augalai, kuriuos galima pavadinti savotiškais planetos lokatoriais. Jų dėka vyksta energiniai-informaciniai mainai tarp visų gyvybės rūšių. Augalai sugeba transformuoti neigiamas emocijas į teigiamas, bet tarpti gali tik meile persmelktoje aplinkoje, kitaip jie tiesiog merdi. Jie akumuliuoja pusdievių energiją ir dalinasi ja su aplinkiniu pasauliu. Pavyzdžiui, ąžuolas, kaip ir pats Indra, duoda apsaugą kiekvienam, kuris po juo randa prieglobstį. Pušys žmogui dovanoja laisvės pojūtį. Eglės neutralizuoja negatyvią geopatogeninių zonų, kuriose paprastai ir auga, įtaką. Apkabinus beržą, harmonizuojasi nusileidžiančios ir kylančios energijos srautai (surja- ir čandra nadi). Kai kurie augalai valo aplinką nuo nuodingų cheminių medžiagų ir sunkiųjų metalų. Pavyzdžiui, burokai ir morkos iš dirvos surenka visus nešvarumus (todėl Ajurveda nerekomenduoja jų naudoti maistui, jeigu jie buvo tręšiami sintetinėmis medžiagomis arba augo nešvariose vietose). Žilvičiai gerai harmonizuoja miesto aplinką: aktyviai sugeria atmosferoje esančias nuodingas medžiagas, mažina elektromagnetinio spinduliavimo poveikį žmonėms ir neutralizuoja negatyvius elementalus, kuriais gyvenamosios vietovės tiesiog perkrautos. Grybai, išskyrus voveraites ir šampinjonus, yra prifarširuoti sunkiųjų metalų (todėl naudoti maistui juos reikia labai atsargiai).

Augalai, jausdami meilę ir globą, tampa daug aktyvesni, ir padeda žmogui jo trūkumus transformuoti į talentus.

Sekantis lygis – vandens gyviai (išskyrus delfinus, ryklius bei banginius), o jų paskirtis – apvalyti Žemės vandenis nuo negatyvios informacijos. Šiuolaikiniai mokslininkai gerai žino, kad vanduo turi atmintį. Mūsų vandenynai, jūros, ežerai ir upės sugeria visus neigiamus elementalus, sukuriamus visų gyvų būtybių. Jeigu to nebūtų, Žemė ir kitos planetos seniai nebeegzistuotų. Bet vandens atmintis irgi turi kažkokias savo ribas, todėl žuvys ir kiti jo gyventojai nuolatos atnaujina vandens telkinių ir upių energinę-informacinę būklę.

Pagal sąmonės lygį vandens gyviai, kaip taisyklė, yra žemesniame lygyje, negu dauguma augalų. Nors ir vieni, ir kiti yra tama-gunos įtakoje, tai yra, taip vadinamoje mieguistumo būsenoje, tačiau augalus dar įtakoja (20-30%) satva-guna, o žuvis – radža-guna.  Kadangi šie gyviai sugeria negatyvius elementalus, Ajurvedoje jie laikomi nešvariais ir nerekomenduojami naudoti maistui.

Sekantis – vabzdžių ir primatų – lygis tarytum susieja visus paminėtus aukštesnius lygius. Kiekviena rūšis turi savo misiją, nereikalingų čia tiesiog nėra. Nors mes kartais galvojame, kad kai kurie vabzdžiai – tarakonai ar uodai – yra kažkokia gamtos klaida. Tačiau tarakonai yra tam tikri energetinės švaros (ar nešvaros) indikatoriai. Jeigu kurioj nors vietoj yra daug negatyvių emocijų, ten nedelsiant įsikuria šie mieli vabaliukai. Žinoma, šiuolaikiniuose daugiabučiuose, kur gyvena šimtai žmonių, labai sunku sukurti teigiamą energetinį lauką. Užtenka keleto žmonių su negatyviais stereotipais, ir daugelio žmonių pastangos nueina niekais. Bet dvasiškai stiprūs, turintys daug meilės žmonės net ir tokiu atveju savo bute gali išsaugoti normalią atmosferą. Ajurveda vis tik rekomenduoja, esant galimybei, gyventi atskiruose namuose.

Kas liečia uodus, jų įkandimai irgi neatsitiktiniai. Mūsų odoje išsidėsčiusios tam tikros energinės-informacinės zonos, marmos, susijusios su vienais ar kitais kūno organais. Sutrikus jų darbui, atitinkamos marmos užsiblokuoja, o uodo įkandimas jas atidaro ir tada atsistato normalus energijos tekėjimas. Niežėjimas, kurį sukelia įkandimas, verčia mus kasytis, ir tai yra savotiškas tos vietos masažas.

Reikia paminėti ir skruzdėles, kurios savo būstus statosi ypatingose vietose – teigiamos magnetinės anomalijos zonose. Senovėje, kai žmogus labai pavargdavo ar būdavo nusilpęs po sunkios ligos, jis susiieškodavo skruzdėlyną ir sėdėdavo šalia, kol atgaudavo jėgas. Tarp kitko, skruzdėlių judėjimo maršrutai pakankamai tiksliai sutampa su magnetinių planetos laukų linijomis.

Nuostabių savybių turi ir bitės, kurios apdulkina augalus, šitaip palaikydamos jų egzistenciją, ir gamina tokias biologiškai aktyvias medžiagas, kaip medus, pikis ir bičių pienelis, kurių nuostabios savybės žinomos nuo gilios senovės. O bičių įkandimai – vienas iš efektyviausių autoimuninių susirgimų (poliartrito, bronchinės astmos, cukrinio diabeto, reumatizmo, išsėtinės sklerozės, sisteminių dermatitų) gydymo metodų.

Negalima užmiršti tvenkinių ir ežerų gyventojų – dėlių. Daugeliui žmonių jos sukelia pasibjaurėjimo ir netgi baimės jausmą. Tačiau jau prieš dvidešimt penkis tūkstančius metų Ajurvedos tėvas Šry Dhanvantaris naudojosi labai efektyviu metodu ligų profilaktikai ir jų gydymui, kurį vėliau pavadino hirudoterapija. Pietryčių Azijoje ir Indonezijoje galima pamatyti daug graviūrų, kur Dhanvantaris vienoje rankoje laiko taurę su nemirtingumo eliksyru, o kitoje – dėlę. Jo pasekėjai detaliai aprašė chroniškų ligų gydymą dėlėmis. Hirudoterapija, kartu su bičių įkandimais, taškiniu masažu ir akupunktūra priklauso vienai iš marmavidjos krypčių.

Eikime dar žemiau – į bakterijų, grybelių ir virusų pasaulį. Pagal ajurvedinę koncepciją, šie organizmai ligų nesukelia. Kai, došoms išsibalansavus (sutrikus neuroendokrininei sistemai), nusilpusiuose organuose ir audiniuose prisikaupia amos (sutrikusio metabolizmo produktai, taip vadinami šlakai), bakterijos, grybeliai ir virusai išprovokuoja juntamą ligų pasireiškimą. Be šitų geradėjų liga galėtų nepastebimai pereiti į paskutinę, lemtingąją stadiją. Pakilusi temperatūra mobilizuoja organizmą kovai su sėlinančia liga, todėl aspirino ir jo analogų vartojimas daugeliu atvejų nėra pateisinamas, nes lėtina gijimo procesą, o piktnaudžiavimas aspirinu padeda ligoms pereiti į chronišką stadiją.

Daug virusų perneša tam tikrą genetinę informaciją kitoms gyvybės rūšims, pakeisdami jų biologinės evoliucijos kryptį ir tobulindami sistemas, padedančias prisitaikyti ir apsisaugoti nuo žalingų išorinės aplinkos faktorių.

Ir pagaliau – stichijų, mineralų ir metalų pasaulis. Čia irgi yra gyvos būtybės, tik jos neturi emocijų ir labai ilga gyvenimo trukmė, todėl jose gali kauptis bet kokia informacija. Mineraluose akumuliuojasi ir pasireiškia viena ar kita pusdievių energija: pavyzdžiui, mėnulio akmuo magišku būdu susijęs su pusdieviu Čandra. Ajurvedoje mineralai naudojami kai kurių kūno audinių ir organų harmonizavimui.

Visoms gyvybės rūšims reikalinga universali Dievo energija – meilė, kurią materialiame pasaulyje gali kultivuoti tik žmonės. Tačiau jos reikia ir neorganiniam pasauliui. Jo šeimininkai – stichijų dvasios, bhutai, kurios supantį pasaulį suvokia tik kaip plokštumą, teturinčią du išmatavimus. Joms materiali visata atrodo kaip begalinių ir klaidžių, tamsiai raudonų koridorių visuma.

Šios dvasios teturi blogai išvystytą subtilų kūną (psichiką) ir eterinį jo apvalkalą, todėl jas galima pamatyti tik mėnesienoje ar pasinaudojus liuminescentinės vizualizacijos efektu. Jos kaip ir suteikia gyvybę įvairiems neorganiniams gamtos objektams ir žmogaus rankų darbo daiktams. Pavyzdžiui, koks nors kalnų mineralas mums yra tik negyvas akmuo, tačiau jį atitinkamai apdorojus, įdėjus į kokio nors metalo aptaisą, tas akmuo „atgyja“. Su juo bus galima bendrauti, padedant stichijų dvasiai, kuri mums siųs to mineralo energiją mainais į meilę, kurią mes jam jausime. Kuo ilgiau mes nešiosime tą akmenį, tuo labiau jis mus veiks. Koks bus tos įtakos poveikis – teigiamas ar neigiamas, priklausys nuo to, ar pasirinktas akmuo derės prie mūsų prigimtinės konstitucijos, taip pat nuo laiko, kada jis buvo apdirbamas (kurią mėnulio dieną ir kuriuo paros metu). Stichijų dvasia nukreips į mus akmens energiją ir jame per amžius susikaupusią informaciją mainais už mūsų meilę. Šią energiją priima mūsų eterinis kūnas. Tokiu štai originaliu būdu stichijų dvasios mus susieja su neorganiniais objektais.

Tas pat vyksta ir su bet kokiais žmogaus rankų darbo daiktais – namais, paminklais, mašinomis, baldais ir pan. Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus vertina, sakykim, namą ar mašiną. Jeigu jam tai tik mūro sienos ar besielės metalinės vežėčios, stichijų dvasios jų nepanaudos kontaktui su žmogumi. Bet jeigu kas nors pradeda kalbėti su savo mašina, visokeriopai ja rūpintis ir labai prie jos prisiriša, dvasios jai kaip ir įpučia gyvybę. Tada mašinos funkcionavimas darosi priklausomas nuo jos savininko nuotaikos ir sąmonės būklės. Maža to, pavojaus atveju dvasios gali perspėti žmogų ar net išgelbėti jam gyvybę. Todėl labai dažnai Pietryčių Azijos šalyse žmonės savo automobiliams net vardus duoda.

Yra įvairios stichijų dvasios – vienos „geros“, kitos „blogos“. „Gerosios“ linkusios į lygiaverčius mainus, stengdamosi gauti nors truputį meilės už savo paslaugas – teikiamą informaciją, perspėjimus apie pavojus ar pagalbą sergant. „Piktosios“ dvasios apgaule ar grasinimais siekia daugiau gauti, nei duoti. Jas, kaip taisyklė, labiau domina grubesnės eterinio kūno energijos, o jų aktyvumas priklauso nuo mėnulio ciklų. Visi taip vadinami elfai, gnomai, troliai, aitvarai, kaukai, fėjos, undinės ir kitos panašios būtybės priklauso būtent šiai stichinių dvasių kategorijai.

Įvairūs burtai, spėjant ateitį, kaip taisyklė, naudojami bendraujant su stichijų dvasiomis. Kadangi jų ryšyje su šiuo pasauliu nėra jokio emocinio vertinimo, ir jos sąveikauja su įvairiais neorganiniais visatos objektais, egzistuojančiais nepalyginamai ilgiau, nei trunka žmogaus gyvenimas, iš šių dvasių gaunama informacija dažnai būva verta dėmesio. Tik reikia žinoti, kad žmonės, dažnai besinaudojantys tokio pobūdžio kontaktais (taip vadinami mediumai), labai greitai išnaudoja savo odžasą (energija, atliekanti mūsų biologinio laikrodžio rolę). Tai ir nenuostabu, nes jie dvasioms atiduoda labai daug savo energijos už gaunamą informaciją.

Kai kurios „piktosios“ dvasios nuolatos gyvena krematoriumuose, lavoninėse, kapinėse, skerdyklose, mėsos parduotuvėse, taip pat mūšių laukuose ir masinių žudynių vietose. Po žmonių, gyvūnų, paukščių mirties 49 dienas vyksta jų eterinių kūnų irimas, ir tada išsiskiria energija, kuria maitinasi tos dvasios.    

Dar kitos „piktos“ dvasios išprovokuoja žmogų atiduoti į supančią aplinką savo eterinių kūnų energiją. Tai vyksta, kai mes jaučiame negatyvias emocijas, ypatingai tada, kai kažko bijomės. Matydamos mūsų charakterio silpnybes, dvasios gundo mus daryti įvairias nuodėmes. Jos įtakoja mūsų protą ir jusles, bet tik tada, kai mes esame aistros gunos įtakoje.

„Piktosios“ dvasios bijo juoko. Jeigu jų nebijote ir pradedate su jomis juokauti, jos tuoj pat dingsta. Jos taip pat vengia atviraširdžių žmonių, nes šalia jų praranda savo galią.

Mūsų protėviai su neorganinio pasaulio gyventojais elgėsi taip pat, kaip ir su visomis kitomis gyvomis būtybėmis – jautė joms ne mistinę baimę, o meilę.

Yra labai sena malda, šalinanti „piktųjų“ dvasių poveikį: „Jūs – tokios pat gyvos būtybės, kaip ir aš... Aš nieko nebijau, nes myliu visa, kas gyva“.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis