Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

O Viešpatie, duok man nuolankumo susitaikyti su viskuo,

ko aš negaliu pakeisti, drąsos pakeisti tai, ką aš galiu pakeisti,

 ir proto, kad galėčiau atskirti vieną nuo kito.

(Rainhold Nibur)

 

Prieš mus dilema. Jos esmė ta, kad, būdami amžini, mes dabar esame iliuzijoje, ir todėl užmiršome savo tikrąją prigimtį. Dėl šios priežasties mūsų patyrimas neperžengia materialios realybės rėmų. Mūsų materiali pasaulėžiūra turi tokią didelę įtaką, kad mes visiškai užmirštame savo dvasinę prigimtį ir gyvenime vadovaujamės vien tik netikro ego įgeidžiais.

Įdomiausia tema žmonių pokalbiuose vis dar tebėra patys žmonės. Ir todėl šiandien aš jums papasakosiu apie asmenybę, kuri sutraukė netikro ego pančius ir prisiminė, kas ji yra iš tikrųjų. Tikiuosi, kad ši istorija jus įkvėps atsibusti ir išsivaduoti iš materialaus gyvenimo.

Tai buvo prieš tris šimtus metų. Kalkuta, Gangos krantas. Pavasaris, žydi medžiai. Keturi tvirti tarnai neša palankiną, kuriame įsitaisęs pasakiškai turtingas Lala Babu; jis su dideliu pasitenkinimu rūko specialią pypkę su hašišu. Po ilgos dienos jis jaučiasi kiek pavargęs, tačiau sielą džiugina muzika, kurią atlieka palankino priekyje einantys muzikantai.

Kalkutos istorijoje Lala Babu buvo vienas turtingiausių žmonių, ten ir dabar jį mena. Jis turėjo nepaprastai daug žemės, kurią paveldėjo iš senelio.

Taigi jis pasimėgaudamas traukia savo pypkę, patenkintas žiūri į šokančias mergaites ir klausosi muzikos. Lala Babu tvirtai įsitikinęs, kad gyvenimas skirtas vien malonumams. Jam, aplamai, normalu taip galvoti, nes, kalbant apie materialią gyvenimo pusę, jis turėjo viską, ką tik norėjo.

Staiga nuo Gangos pusės pasigirsta kažkieno tariami žodžiai, kuriems lemta pakeisti visą jo gyvenimą. „Bela holo„Einam namo, jau temsta“. Lala Babu dairosi, norėdamas suprasti, kas tai pasakė, ir mato skurdžiai aprengtą mergaitę, žvejo dukterį, kuri budina miegantį tėvą. Ir tikrai, greitai nusileis saulė, papūs šaltas vėjas, o juk jų dar laukia ilgas kelias namo. Todėl ji ir sako: „Greitai sutems, laikas namo“. Bet Lalai Babu šie žodžiai nuskardėjo kaip bombos sprogimas jo širdyje, privertęs jį praregėti. Jis pamatė savo neišvengiamą mirtį ir suprato, kad atėjo laikas stotis į dvasinį kelią.

Dabar jūs tikriausiai galvojate: „Vargšas, matyt, persirūkė hašišo. Kam gi palikti tokį puikų gyvenimą?“ Tačiau kažkada jis jau buvo patyręs dvasinio gyvenimo skonį. Kai jam buvo dvidešimt metų, vienas atsitikimas privertė jį stipriai susimąstyti.

Kartą pas jį atėjo vargšas žmogus ir ėmė skųstis savo vargais: „Aš toks neturtingas, kad net duonos negaliu nusipirkti. O dabar jau ir duktė išteka, bet aš neturiu tiek pinigų, kad galėčiau kelti vestuves“. Lala Babu davė jam daug pinigų – nors ir buvo ekstravagantiškas, tačiau širdį turėjo gerą. Jis visada paremdavo kiekvieną sutiktą vargšą.

Bet šį kartą Lala Babu tėvas jį gerai išbarė: „Lala, tu perdaug išlaidauji. Negalima dalinti turtus, kurie tau nepriklauso. Tai, ką atidavei, tu turi atidirbti savo rankomis“. Po tokių žodžių Lala Babu tvirtai pasiryžo ateity iš tėvo neimti nei cento ir aplamai palikti jį, kaip paliekama užteršta vieta. Tą pat naktį jis nepastebimai išėjo iš namų.

Kelyje Lala Babu sutiko šventąjį, kuris jam pasakė: „Tu turi rūpintis savo dvasine gerove ir savimone, kitaip tavo gyvenimas bus beprasmis“. Lala Babu šį susitikimą įsiminė visam gyvenimui. Jis stebėjosi, kad šventiesiems tiek mažai tereikia. Jie sakė, kad jis yra amžinas, o per šį gyvenimą eina kaip keliauninkas per kokią nors šalį. Ši kelionė jį atves arba į kitą, eilinį materialų kūną ir naują mirtį, arba išves į kelią, kuriuo bus galima grįžti į dvasinį pasaulį. O jis po kurio laiko Orisoje pradėjo savo verslą ir užmezgė ryšius su daugeliu stambių partnerių – nuo Rytų Indijos Kompanijos iki gubernatoriaus.

Jo principas buvo tvirtas: „Aš atsistosiu ant kojų pats ir niekada nepaimsiu to, kas man nepriklauso“. Greitai Lala Babu valdė didžiulius turtus, kurie padidėjo vos ne iki begalybės, kai po tėvo mirties jis gavo visus jo lobius. Tačiau, nežiūrint visų turtų, jis visada atminė Amžinybę. Dar Orisoje jis kiekvieną dieną klausėsi skaitomų šventraščių, net pradėjo kartoti šventus vardus, kurių dėka pajuto dvasinį skonį.

Šį vakarą ant Gangos kranto, išgirdęs mergaitės žodžius, kad temsta, ir laikas grįžti namo, jis prisiminė šventojo priesaką. Tie paprasti žodžiai jam virto dvasiniu atsivėrimu, kurį jis puoselėjo ilgus metus, garbindamas Krišną. Lala Babu staiga suprato, kad jo puikus gyvenimas greitai baigsis. Niaukiasi dangus, ir leidžiasi jam skirtų dienų saulė.

Tarytum pribudęs, jis iššoka iš palankino. Dabar jis žino, ką turi daryti. Muzikantams ir tarnams liepia eiti namo, o jis dar turi reikalų. Grįžta namo pėsčiomis, žmonai ir vaikams parašo atsisveikinimo laišką ir, nieko nepasiėmęs, išvyksta į šventąjį Vrindavaną ant Jamunos kranto, už pusantro tūkstančio kilometrų nuo Kalkutos.

Vrindavane Lala Babu gyveno labai kukliai. Jis norėjo išrišti mazgą širdyje, neteisingos savimonės mazgą, kuris mus verčia, pasak psichologų, susitapatinti su įvairiais elgesio ir mąstymo modeliais, arba, pasak filosofų, su savo netikru ego. Šis susitapatinimas taip įsigalėjo, kad vyksta nepriklausomai nuo mūsų. Bandydamas atsiriboti nuo savo netikro ego, Lala Babu atsižadėjo tokių sąvokų, kaip „aš“ ir „mano“, „mano valdos“ ir „mano nuosavybė“.

 

nirmana-moha džita-sanga-doša

adhjatma nitja vinivrita kamah

dvandvair vimuktah sukha-duhkha-samdžnair

gačhantj amudhah padam avjajam tat

 

„Kas atsisakė netikro prestižo, iliuzijos ir netikros draugijos, kas perprato amžinybę ir sutramdė materialius geismus, kam nedaro įtakos laimės ir kančios priešybės, ir kas neklystamai žino, kaip atsiduoti Aukščiausiam Asmeniui, tas pasiekia tą amžinąją karalystę (Bhagavadgyta 15.5)“.

Tačiau, prieš atsiduodant Krišnai, reikia išrišti netikro ego mazgą. Kaip tik tai ir bandė daryti Lala Babu kukliu gyvenimo būdu, iš pašaknų keisdamas savo įpročius.

Vienu metu jam prisisapnavo Krišna ir paprašė pastatyti Jam šventyklą. Lala Babu grįžo namo ir pardavė savo valdas. Pusę gautų pinigų jis paliko šeimai, o kitą išsivežė į Vrindavaną. Pirmiausia jis nupirko žemės ir pastatė namus, kur galėjo pailsėti keliaujantys sadhu. Po to tiems, kurie praktikuoja dvasinį gyvenimą ir neturi laiko rūpintis kūno poreikiais, bei tiems, kurie dėl savo karmos priversti vargti, jis organizavo prasado, pašventinto maisto, dalinimą. Galiausiai jis pastatė didžiulę, gražią šventyklą, kuri tebestovi ir dabar – viduramžių architektūros puošmena, supama nuostabių sodų. Ten vis dar galima pajusti šio pasišventusio žmogaus dvasią, o jo įvaizdis įstringa giliai širdyje.

Šioje šventykloje ir dabar galima nemokamai pavalgyti. Ji maitina tūkstantį sadhu – žmonių, pasišventusių dvasiniam gyvenimui. Savo laiku Lala Babu Vrindavane pripirko žemės ir ją išnuomavo, todėl šventykla tebegauna nuomos mokestį, panaudodama jį sadhu globai.

Kai tik Lala Babu atsidėjo dvasiniam gyvenimui, Krišna jam apsireiškė ypatingu būdu ir prižiūrėjo, kad naujoje šventykloje būtų pastatyta Jo Dievybė. Kaip žinote, savo šventyklose mes garbiname Dievybes. Mes negarbiname pačių susigalvotų objektų – ne, mes suprantame, kad Dievas, patenkintas Savo tarnų atsidavimu, suteikia Dievybei gyvybingumą. Todėl ceremonija, kurioje Krišna pakviečiamas apsireikšti Dievybėje, vadinama prana-pratištha. Viena iš žodžio „prana“ reikšmių – gyvybinė energija. Tokiu būdu, šioje ceremonijoje Dievybei suteikiama gyvybinė energija.

Vieną šaltą žiemos dieną Lala Babu susimąstė, ar tikrai Krišna yra jo šventyklos Dievybėje. „Prasidėjo šalčiai, ir aš turiu žinoti, ar Jis tikrai čia, ir galbūt jam šalta“. Jis paprašė pudžiario, kad tas  ant marmurinės Dievybės galvos uždėtų gabaliuką sviesto. Jeigu Krišna tikrai čia, tai nuo Jo kūno temperatūros sviestas ims tirpti, ir tada viskas gerai. Na, ką gi, sviestas tikrai ištirpo ir nutekėjo Krišnos skruostais. Lala Babu džiaugėsi, pudžiaris atrodė pritrenktas.

– Kaip aš džiaugiuosi, – sušuko Lala Babu, – bet būtų gerai sužinoti, ar Jis tokiame šaltyje gali kvėpuoti?

Dabar pudžiaris prie Krišnos nosies prikišo gabaliuką vatos, ir abu pamatė, kad ji tolydžio sujuda, taigi Krišna aiškiai kvėpavo.

Krišna visur – kiekviename atome ir kiekvienoje planetoje, todėl jos laikosi savo orbitose. Jis yra kiekvienos gyvos būtybės širdyje ir dovanoja mums atmintį, pažinimą bei užmarštį. Ypač Jam patinka būti tenai, kur Jį su meile garbina Jo bhaktos. Krišną traukte traukia Jo tarnų atsidavimas bei meilė, ir Jis atsilygina tuo pačiu. „Kiek žmogus atsiduoda Man, tiek ir Aš jam atsiveriu“. Lala Babu tiek atsidavė Krišnai, kad Jis Pats atėjo pas jį. Lalai Babu tada buvo gal 45 metai.

Pastatęs Krišnai šventyklą, jis pats gyveno kaip paskutinis skurdžius. Ir štai jis pamatė antrą sapną. Pas jį vėl atėjo Krišna ir pasakė:

– Lala, Aš noriu, kad tu Man pastatytum antrą šventyklą.

– Aš mielai, – karštai atsakė Lala Babu, – bet kad neturiu nei skatiko.

– Šitai šventyklai pastatyti nereikia nei pinigų, nei akmenų. Ji statoma širdyje, ir jai reikalingi nuolankumo pamatai.

Kitą rytą Lala Babu pribudo neramia širdimi. Tai, ką jam pasakė Krišna, buvo svarbiausias nurodymas dvasiniame gyvenime.

 

man-mana bhava mad-bhakto

mad-jadži mam namaskuru

mam evaišjasi satjam te

pratidžane prijo ‘si me

 

„Visada mąstyk apie Mane, tapk Mano bhakta, lenkis Man ir garbink Mane. Visiškai pasinėręs į Mane, tu tikrai pas Mane ateisi“.

Tas, kuris šitaip gyvena, išsivadavęs iš netikro ego, gali pamatyti savo dvasinę formą. Lalai Babu tapo aišku, kad jam reikalingas dvasinis mokytojas, kuris duos įšventinimus, daug tarnystės ir ves jį tol, kol jam neatsivers jo dvasinis pavidalas.

Taip mintydamas, Lala Babu patraukė prie didelio ežero, kur jis susirado dvasines aukštumas pasiekusį Krišnadasą ir paprašė jo įšventinimų į dvasinį gyvenimą, o taip pat būti jo dvasiniu mokytoju. Tačiau Krišnadasas mandagiai atsisakė:

– Kai tu įgysi mokinio kvalifikaciją, aš pats tave susirasiu, o iki to laiko netrukdyk manęs.

– Leisk man bent paklausti, kaip aš galėčiau atrasti Krišną savo širdyje? – ėmė maldauti Lala Babu.

Krišnadasas atsakė:

– Pasinerk į šventų vardų giedojimą, ir apstok galvojęs, kad esi turčius, atsisakęs savo lobių. Tu kaip atėjai į šį pasaulį be skatiko, taip tuščiomis ir išeisi – tai ar verta netikram ego leisti, kad jis tave guostų tokiais žodžiais, kaip turtuolis ar atsiskyrėlis. Ir dar – nustok dalinęs žmones į draugus ir priešus.

Nurodymas buvo vykęs. Lala Babu, nors ir atsižadėjo pasaulio, vis dar gyveno mintimis, kad yra žymus ir svarbus žmogus. Dabar jis tapo garsiu pasišventėliu. Taip pat ir žmonių skirstymas į savus ir priešus jam buvo nesvetimas. Ypatingai jis nepakentė vieno žmogaus, vardu Sethas. Jis taip pat buvo turtuolis, Vrindavane pastatė Ranganathos šventyklą, kuri, kaip ir Lala Babu šventykla, globojo sadhu, vienuolius ir maldininkus. Ji ir dabar tebestovi Vrindavane, nuostabi kopija garsios Ranganathos šventyklos Pietų Indijoje. Su tuo Sathu Lala Babu nuolatos ginčijosi dėl žemės.

Kai Lala Babu išgirdo, kad jam nereikia turėti priešų, vieną dieną jis nuėjo į Ranganathos šventyklą. Sethas buvo sujaudintas, kai pamatė, kad jo buvęs priešininkas stovi prieš jį su atkišta ranka.

– Ir ko gi tau reikia? – paklausė jis.

– Aš prašau tavęs išmaldos. Ir dar noriu atsiprašyti, kad nekenčiau tavęs, nes pavydėjau tau.

– Nereikia atsiprašinėti, – pasakė Sethas. – Aš jau seniai tau atleidau. Be to, tai iš tikrųjų buvo tavo žemė, o aš norėjau ją iš tavęs atimti.

– Man reikia padėti pamatus, – atsakė Lala Babu, – todėl aš ir atėjau atsiprašyti.

– Kokius pamatus? – nustebo Sethas.

– Aš noriu pasistatyti šventyklą širdyje, bet tai neįmanoma, kol kažką vadinsiu priešais.

Tai išgirdęs, Sethas liepė atnešti kuo didesnį padėklą su auksu ir brangakmeniais. Lala Babu buvo nustebęs:

– Tai nepanašu į į išmaldą, greičiau tai karališka dovana.

– Tu ir esi karalius, – pasakė Sethas, – nes tau pasisekė išsivaduoti iš netikrojo ego, kuris skirsto mus supančius žmones į draugus ir priešus. Tu laikei mane priešu, bet štai atėjai, toks nuolankus... Dėkoju, tu mane daug ko išmokinai. Mudviejų santykiuose dabar aš tavo tarnas, taigi ar galiu tau pasiūlyti kažkokius trupinius nuo savo stalo?

Taigi Krišnadasas padėjo Lalai Babu atsikratyti neapykantos žmogui, su kuriuo jis taip ilgai kariavo. Sakyti, kad kažkas yra mūsų priešas, pasiduoti savo pavydui ir galvoti, kad štai tas žmogus kažkuo už mus geresnis, todėl reikia jam visaip kenkti – ar nėra tai didžiausias purvas mūsų sąlygotame iliuziniame gyvenime? Dalinti visą pasaulį į savus ir svetimus, kovoti su menamais priešais gali tik tie, kurie yra neišmanyme ir praradę dvasinį intelektą. Tas, kuris nemato visų gyvų būtybių kaip Krišnos dalelių ir skirsto jas į draugus ir priešus, niekada neatras Dievo savo širdyje. Tokį žmogų gaubia neteisingų, kūniško pobūdžio pažiūrų tamsa.

Kai Lala Babu išėjo iš Ranganathos šventyklos, jis išvydo paknopstomis atbėgantį Krišnadasą, kuris džiaugsmingai šaukė:

– Dabar aš tau galiu duoti įšventinimus!

Tikras dvasinis mokytojas – ne koks nors apsišaukėlis, o žmogus, kuris turi tiesioginį ryšį su Krišna ir gali atvesti mus pas Jį. Todėl Krišnadasas ir pasakė Lalai Babu, kad jis gali gauti įšventinimus.

Noriu papasakoti dar vieną trumpą epizodą iš Lala Babu gyvenimo. Senatvėje jis paliko Vrindavaną ir apsigyveno Govardhano kalno oloje, kur ištisomis dienomis kartojo Hare Krišna maha-mantrą: Hare Krišna Hare Krišna, Krišna Krišna Hare Hare, Hare Rama Hare Rama, Rama Rama Hare Hare.

Tik nedaugelis žino, kad ši mantra – tai Pats Dievas garsinėje formoje. Mūsų pasaulyje daiktai skiriasi nuo savo pavadinimų. Jeigu mes norime gerti, tai kartodami žodį „vanduo“, tikrai nenumalšinsime troškulio, nes žodis „vanduo“ ir pats vanduo skiriasi.

O štai su Krišna viskas kitaip. Jis nesiskiria nuo dvasinio garso „Krišna“. Ir tas, kuris bent truputį apvalė savo jusles, kuris suvokia šį pasaulį ne tik savo ribotais, atbukusiais materialiais juslių organais, tas akivaizdžiai jaučia, kaip Krišna atsiranda ant jo liežuvio ir širdyje, kai jis kartoja Jo šventą vardą. Toks žmogus gali pakilti į labai aukštą dvasinį lygį.

Paskutiniais savo gyvenimo metais Lala Babu šventus vardus kartojo ištisomis dienomis. Šiandien ant Govardhano kalno galima sutikti šventuosius, kurie laikosi tokio pačio dienos režimo. Jie keliasi antrą valandą ryto ir dvylika valandų medituoja. Po to jie priima svečius ir atsako į jų klausimus, padėdami apeiti kliūtis dvasiniame gyvenime. Maždaug septintą valandą vakare šie sadhu patraukia į maisto paieškas. Pažymėtina, kad jie nesikreipia į maldininkus ir praeivius, o prašo išmaldos pas aplinkinius gyventojus, tačiau aplanko tik septynis namus. Tai vadinasi madhukari. Madhu reiškia „bitė, nešanti medų“, kari – „daryti“. Madhukariu vadina tą, kuris pamėgdžioja bitės elgesį. Panašiai kaip bitės, kurios renka žiedadulkes ir iš jų gamina medų, madhukariai, atsižadėję pasaulio ir sutraukę netikro ego pančius, nuolankiai prašo išmaldos, vaikščiodami nuo vieno namo prie kito. Jie ima viską, ką tik jiems duoda, o jeigu kartais nieko negauna, ramiai sugrįžta namo. Tik jie nepasiima visko iš karto vienoje vietoje, bet iš kiekvieno namo po truputį. Jų gyvenimas kuklus ir visiškai priklauso nuo Krišnos malonės, pasireiškiančios per žmonių mielaširdingumą.

Štai šitaip ir Lala Babu kiekvieną vakarą vaikščiojo po Vrindavano apylinkes ir prašė išmaldos:

– Aš vienuolis, gyvenu čia kaip atsiskyrėlis. Prašau, duokite man ką nors pavalgyti, nes aš dar tebeturiu kūną.

Kartą prie jo priėjo šventikas iš gretimo kaimo ir pasakė:

– Mano brangus Lala Babu, neik tu šiandien rinkti išmaldos. Aš tau atnešiu visą dubenį maisto, paaukoto Krišnai.

Lala Babu norėjo atsisakyti, bet paskui sutiko. O vakare, kaip tyčia, ėmė taip baisiai lyti, kad kelias į jo olą pasidarė neišbrendamas ir šventikas negalėjo ateiti. Jis visą naktį negalėjo sumerkti akių ir galvojo: „Vargšas Lala, šiandien jis nieko nevalgė, o aš netesėjau savo pažado“. O lietus vis lijo ir lijo.

Antrą valandą nakties šventikas vis dėlto nusprendė eiti, tuo labiau, kad ir lietus apstojo. Tačiau jis niekaip negalėjo rasti padėklo su maistu, kurį buvo paruošęs nešti. Galiausiai jis suruošė kitą padėklą ir patraukė pas Lalą Babu. O tas pasitiko jį nustebęs:

– Kam tu man antrą kartą atnešei valgyti? Juk jau vakare atnešei.

– Kaip? – sušuko šventikas. – Vakar aš nebuvau pas tave užėjęs, nes baisingai lijo.

– Štai žiūrėk, – parodė Lala Babu. – Tai padėklas, kurį tu vakar atnešei.

– Stebuklai! – nusistebėjo šventikas. – O kaip atrodė tas žmogus, atnešęs tau maistą?

– Visai kaip tu, – atsakė Lala Babu. – Tik jis visas švytėjo, o aš kažkodėl jaučiausi laimingas kaip niekada.

– Aišku, – pasakė šventikas. – Bet žinai, aš tai tikrai nešviečiu, nes esu visiškoje iliuzijoje.

– O, ne! – staiga sušuko Lala Babu; staiga jis viską suprato: „Tai Krišna, mano Viešpats, atėjo persirengęs, o aš Jo nepažinau!“

Krišna Pats pasirūpino Savo atsidavusiu tarnu ir atnešė jam padėklą su prasadu.

Lala Babu atsižadėjo pasaulietiško gyvenimo, išgirdęs, kaip mergaitė budina savo tėvą, bet tai buvo išorinis atsižadėjimas. Vidinis buvo tada, kai jis įgavo patirties dvasiniame Krišnos sąmonės gyvenime ir patyrė didesnį dvasinį skonį. Galų gale, beždžionės irgi atrodo atsižadėjusios pasaulietiškų rūpesčių, nes jos absoliučiai nieko neturi. Tačiau jų atsižadėjimas netikras, nes jos galvoja tik apie kūniškus malonumus.

Pakeisti savo gyvenimą nepaprastai sunku, bet įmanoma, ypač, jeigu mes atrasime vidinę laisvę nuo pasaulietiškų prisirišimų. Ji atsiranda savaime, kai tik mes patiriame dvasinio gyvenimo skonį. Tai ir buvo posūkio taškas Lalos Babu gyvenime.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis