Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Pasirinktas laimės modelis palaipsniui keičia gyvenimą

 

Mintimis mes galime pasirašyti sutartį su Dievu ir atsiduoti Jo dieviškųjų galių globai. Tačiau daugumoje atvejų žmonės linkę rasti prieglobstį biznyje arba net nusikaltėlių pasaulyje.

Skaitytojas: Aš jokių sutarčių nepasirašinėjau.

Autorius: Pasirašyti sutartį – reiškia užimti tam tikrą gyvenimišką poziciją. Mūsų laimės supratimas – tai laimingo gyvenimo idealas. Tačiau dažnai, formuodami šį supratimą, mes neatsižvelgiame į tai, ar toks gyvenimas padarys laimingais ir kitus. Mūsų likimą, apart norų, įtakoja ir aplinkinių reakcija į mūsų poelgius. O visa tai kontroliuoja gunos.

Skaitytojas: Vadinasi, mūsų norai nėra jau tokie nepavojingi?

Autorius: Dažnai, verždamiesi į savo laimę, mes net nepagalvojame, kokią įtaką mūsų pastangos darys aplinkiniams. Primenu – gunos pildo visų norus. Todėl savo kokiu nors, atrodytų, nekaltu poelgiu mes galim sukelti kažkam skausmą ar pyktį, ir tada vietoj išsvajotos laimės likimas mums atseikės antausių. Pavyzdžiui, kas čia tokio, jeigu aš garsiai juokiuosi, bet jeigu kažkas greta miega, jam mano plyšojimas sukelia diskomfortą. Tai bus atžymėta mano likimo knygoje, ir kada nors ateityje, kai aš norėsiu pailsėti, man būtinai trukdys koks nors geradėjas.

Skaitytojas: O jeigu aš kažkada blogai pasielgiau, tai ką man dabar daryti? Kaip savo poelgiuose atsižvelgti į visas smulkmenas? Tikriausiai tai neįmanoma, ir geriausia, ką aš galiu padaryti – tai nieko nedaryti.

Autorius: Kaip visada, jūs pasidarote vieną ir tą pačią išvadą. Bet mes juk negalime gyventi be jokios veiklos, o išeitis čia paprasta – reikia išsiaiškinti, koks laimės įvaizdis patrauks mus į dorybės guną. Tik ji suteikia žmogui galimybę galvoti ir elgtis taip, kad niekas nuo to nenukentėtų. Tam reikia, kad visi mūsų poelgiai būtų nesavanaudiški ir pagrįsti šventraščių nurodymais.           

Skaitytojas: Bet jeigu mano noras aplamai nieko neliečia?

Autorius: Visi, net patys nekalčiausi norai kartais būna kažkieno vargų priežastimi. Jeigu žmogaus supratimas apie laimę neteisingas, tai dauguma jo norų ateityje išlįs jam per gerklę.

Skaitytojas: Kaip skambėtų teisingo laimės supratimo apibrėžimas?

Autorius: Visus norus galima apjungti viena fraze – manoji laimingo gyvenimo koncepcija. Ji formuojama priklausomai nuo mūsų supratimo, kas yra laimė. Vadinasi, reikia pasirinkti, koks laimės modelis mums priimtinesnis, ir tada laimingas gyvenimas garantuotas.

Yra keturios pagrindinės laimės koncepcijos. Mes galime pasirinkti tik vieną, arba, kaip dažniausiai būna, kažkokią jų kombinaciją. Iš šitų keturių koncepcijų trys verčia mus gyventi materialiame pasaulyje, ir tik viena išvaduoja iš gunų poveikio ir sugrąžina į dvasinį pasaulį. Štai tos koncepcijos:

Laimė, grąžinanti mus į dvasinį pasaulį: “Aš noriu tik vieno – su meile ir atsidavimu nesavanaudiškai tarnauti Aukščiausiam Dievo Asmeniui. Kitokio laimės supratimo šiame pasaulyje man nereikia”.

Laimė dorybės gunoje: “Aš noriu gyventi, laikydamasis Dievo nurodymų, kitų labui”.  

Laimė aistros gunoje: “Pirmiausia reikia pasirūpinti pačiu savimi ir savo šeima, kiti palauks. Laimės sieksiu, neprasižengdamas visuomenės normoms ir sąžiningai laikydamasis savo šalies įstatymų”.

Laimė neišmanymo gunoje: “Aš noriu būti laimingas ir būsiu. Gyvenimu džiaugsiuosi taip, kaip man patinka, nepaisydamas jokių rėmų ir įstatymų, nes netikiu jokiomis moralinėmis nuorodomis. Tegu niekas nedrįsta atsistoti man skersai kelio”.

Tiems, kurie nori būti laimingesni ir išsivaduoti iš aistros ir neišmanymo gunų, rekomenduojama ugdyti savyje dorybingumą. Tai patvirtina ir Šrimadbhagavatam:

Ugdantis materialią dorą, galima įveikti aistros ir neišmanymo gunas, o praktikuojant transcendentinę dorą, galima pakilti net virš materialios dorybės gunos (ŠB 11.13.1).

Skaitytojas: Kaip vystyti savyje tas materialias dorybes? Kokius dėsnius reikia žinoti?

Autorius: Mes žinome daug dėsnių – fizikos, matematikos, valstybės valdymo, bet siekiant dorybės gunos, jų nepakanka. Čia jau reikia žinoti dieviškuosius dėsnius. Juos galite rasti šventraščiuose, patikrinti, kaip jie veikia praktikoje, o paskui pasakyti sau: “Aš noriu gyventi pagal šventraščių nurodymus”. Tai ir yra gyvenimas sutinkamai su savo sąžine.

Skaitytojas: Atvirai kalbant, aš taip ir nesupratau, kas tai yra sąžinė.

Autorius: Sąžinė – tai Dievo nurodymai. Jeigu žmogus nori gyventi pagal sąžinės, arba Dievo nurodymus, jis tuoj pat atsiduria dorybės gunoje, kuri skelbia: “Žmogus, pasirinkęs mane, kada nors atras savo laimę šiame gyvenime, o sekančiame jis pakils į aukštutines materialaus pasaulio planetas. Visa tai yra tik laiko klausimas”.         

Skaitytojas: Jeigu tai įvyks tik sekančiame gyvenime, kai aš būsiu visai kitas žmogus, tai kam dabar gaišti laiką, aš pats juk nieko nepajusiu?

Autorius: Vedos sako, kad sekančiame gyvenime mes būsime ta pati asmenybė, mūsų “aš” išliks, tik jausimės, lyg būtume persirengę kitais drabužiais (nes bus kitas kūnas), ir gyvensime kitoje aplinkoje. Dar daugiau, noriu jus pradžiuginti – daugumoje atvejų kapitaliniai pakitimai mūsų sąmonėje atsiras jau šiame gyvenime.

Skaitytojas: Bet jūs sakėte, kad kiekvienas turi savo likimą, o tai reiškia, kad šitame gyvenime jau viskas nulemta. O jeigu šitaip, tai ko galima tikėtis?

Autorius: Likimas panašus į kelią, o kelias visada turi pabaigą. Savo norais ir poelgiais mes kaip ir grindžiame tą kelią į mums malonius tolius. Juo eidami, mes atsakome už savo poelgius ir patenkiname visus savo norus. Norėdamas pakreipti gyvenimo kelią į laimę, žmogus turi pasirinkti dorybingos laimės koncepciją: “Aš noriu gyventi pagal dieviškuosius įstatymus, ir ne savo, o kitų žmonių labui”. Ir tada: 1) sukyla entuziazmas mokytis teisingai gyventi; 2) gavus žinias, atsiranda noras pakeisti savo gyvenimą; 3) naujai užgimusius dorybingus norus lydi ne mažiau dorybingi poelgiai; 4) visa tai pakreipia mūsų gyvenimo kelią, ir jis veda ne į aistros ir neišmanymo būklę, o į laimę.

Kai tik žmogus pajunta potraukį gyventi dorybingai, jo likimas tuoj pat pasikeičia.

Skaitytojas: Norite pasakyti, kad pakeitę savąjį laimės įvaizdį, mes tuoj pat pakeičiame savo gyvenimą? Tai reikštų, kad dabartiniai įvykiai rutuliosis jau kitaip. Bet prieš tai jūs sakėte, kad mes nepajėgūs iš karto pakeisti savo gyvenimą, kad turi praeiti kažkoks laiko tarpas.

Autorius: Greitai pasikeisti gali santykiai su bendradarbiais ir net su draugais, bet ne šeimyniniai. Šeimos karma keičiasi ilgus metus, todėl reikia apsišarvuoti kantrybe. Vaizdžiai kalbant, gyvenimo kelias į pabaigą veržliai kyla aukštyn ir baigiasi dorybės gunoje. Vienaip ar kitaip, kai tik pas mus sutvirtėja noras gyventi dorybingai, viskas pradeda palaipsniui, nors ir nepastebimai keistis.

Skaitytojas: Sakykim, aš turiu darbą, kurio pakeisti negaliu. Turiu žmoną, vaikus, butą, kurių pakeisti irgi negaliu. Mes juk silpnesni už gunas ir negalime jų įveikti. Vadinasi, aš kaip ir pasmerktas?

Autorius: Taip, gunos mums nepavaldžios, bet jeigu mes pakeičiame savo sąmonę, jos pačios pradeda keisti savo poveikį mums.

Skaitytojas: Bet mano žmonos jos nepakeis.

Autorius: Kodėl gi ne? Dorybės guna priglaus ne tik jus, palaipsniui ji pradės įtakoti ir jūsų artimuosius, ir darbą, ir sveikatą. Gerėja visi gyvenimo rodikliai. Ir visa tai iš jūsų nereikalauja jokių papildomų pastangų.

Skaitytojas: Kokios dar čia papildomos pastangos?

Autorius: Jeigu jūs turite galimybę normaliai maitintis, normaliai rengtis, palaikyti savo kūną geroje formoje, tai šito pilnai pakanka. Dorybingas žmogus neskubins tenkinti kitus norus. Jeigu atlikote savo pareigas normalių gyvenimo sąlygų palaikymui, tai visas likęs laikas turi būti skirtas savęs pažinimui ir tobulinimui, tai yra, papildomos pastangos reikalingos būtent šiam tikslui. Tada ir visa, kas mus supa, pradės nepastebimai keistis.

Skaitytojas: Aš jau dešimt metų dedu titaniškas pastangas pakeisti žmonos charakterį, o jūs sakote, kad viskas keičiasi be jokių pastangų. Gal jūs pasakorius?

Autorius: Visus dešimt metų jūs kovojate su žmona ir su gunomis, kurios ją verčia elgtis būtent taip, o ne kitaip. Argi aš jums neišaiškinau, kad tai beviltiška? Tokiu būdu jūs nieko nelaimėsite, turite pakeisti savo laimės įvaizdį. Pavyzdžiui, žmogus, norintis mesti gerti, savo prisirišimą prie buteliuko turi bandyti pakeisti, bent jau iš pareigos jausmo, šiltesniais jausmais žmonai ir vaikams, tai yra, pakeisti laimės koncepciją. Po kurio laiko jo gyvenimo aplinkybės pradės keistis – nuo jo nusisuks buvę sugėrovai, bet užtat žmona pasidarys daug meilesnė.

Skaitytojas: Na, o ką man daryti su savo netikėle?

Autorius: Nieko. Ji netikusi jūsų atžvilgiu todėl, kad praeituose gyvenimuose jūs su kažkuo elgėtės lygiai taip pat. Jeigu jūs nenorite pripažinti, kad tai yra likimo pamoka ir pykstate ant žmonos, bijau, kad visa tai gali tęstis dar labai ilgai. Turite muštis į krūtinę ir atleisti žmonai jos paklydimus. Nekreipdamas dėmesio į jos elgesį, apsieikite su ja nesavanaudiškai ir teisingai.

Skaitytojas: Bet tai neįmanoma, ji mane visą laiką įžeidinėja. Gerai jums kalbėti, bet gyvenimas ne toks paprastas.

Autorius: Jeigu sąmonę įtakoja aistros guna, pakeisti gyvenimą bus tikrai sudėtinga. Mums atrodo, kad artimas žmogus pats turi padaryti pirmą žingsnį, o tik po to ir aš atsišauksiu. Tačiau tai savanaudiškas supratimas, kuris tik dar labiau pablogins santykius. Veikiant aistros gunai, net ir didžiausios pastangos nepadeda išspręsti mažutės šeimyninės problemos, o ką jau kalbėti apie sutuoktinio charakterio pakeitimą ar tarpusavio santykių gerinimą.

Aistros guna nesuteikia jokios galimybės pagerinti situaciją. Todėl pirmiausia reikia išmokti būti nesavanaudišku. Tada bus nesunku padaryti ką nors gero kad ir žmonai, nelaukiant kokio nors dėkingumo. Jeigu jūs kada nors to išmoksite, tai permainos nevers savęs ilgai laukti.

Skaitytojas: Tokiu atveju žmona greitai pasikeis?

Autorius: Tokiu atveju pasikeis gunų įtaka jūsų santykiams, ir nors jos elgesys aplinkinių atžvilgiu nepasikeis, bet su jumis ji bus žymiai geresnė. Judviejų santykiuose ji bus dorybės gunoje.

Skaitytojas: Dabar man aišku, ką daryti. Jeigu aš elgsiuosi ir galvosiu teisingai, mano gyvenimas ryt pagerės?

Autorius: Mes norime kuo greitesnių rezultatų, bet šiuo atveju nieko neišdegs. Įsivaizduokime, kad jūs dabar sau pasakėte, jog nuo šios dienos veržte veršitės į dorybę. Galvojate, kad šis sprendimas jau galutinis ir laimės koncepcija pas jus pasikeitė? Nieko panašaus. Priimti sprendimą – reiškia pilnutinai jį suvokti. Dabar jūs tik pasukote reikalinga kryptimi, turėdamas tikslą ateityje galutinai priimti tokį sprendimą, bet iki jo dar toli. Todėl kol kas neverta laukti permainų.

Skaitytojas: Kas tai yra – galutinis sprendimas?

Autorius: Sakykim, vaikinas ir mergina nutarė apsivesti. Jie dar tik nutarė, bet tai toli gražu ne galutinis sprendimas. Kai jie ateis į vedybų biurą, apsiformins visus dokumentus ir patvirtins tai savo parašais, štai tada ir bus priimtas galutinis sprendimas. Juk būna atvejų, kai jis ar ji pabėga iš tuoktuvių kontoros pačią paskutinę sekundę, staiga supratę, kad padarė klaidingą sprendimą.

Priimti sprendimai keičiami labai dažnai. Kaip anekdote: “Aš būtinai šiandien mesiu rūkyti. Žinau, kad tai visai nesunku, nes mečiau šimtus kartų”. Galutinių sprendimų atveju galutinai pakeičiama laimės koncepcija ir atsisakoma veiklos aistros ir neišmanymo gunose, be to, jie turi būti pagrįsti teoriškai ir, svarbiausia, reikalingas praktiškas šio dalyko supratimas.

Skaitytojas: O jeigu žmogus vožia kumščiu per stalą ir pareiškia: “Toliau taip gyventi negaliu. Nenoriu. Įgriso”. Ar to užtenka, kad pasikeistų laimės koncepcija?

Autorius: Deja, nuo to niekas nesikeičia. Permainoms reikalingos ypatingos aplinkybės. Laimės supratimas pasikeičia Dievo valia. Sprendimas gyventi kitaip atsiranda tik gerai išanalizavus šį klausimą, kas skatina greitus pokyčius mūsų gyvenimo aplinkybėse, bet galutinai jos pasikeičia tik likimo valia, o savarankiškai priimti galutinį sprendimą mes negalime. Kitaip tariant, likimas po kurio laiko mūsų sprendimui uždega žalią šviesą, ir tik po to mūsų gyvenime viskas keičiasi.

Skaitytojas: Nežinau, jūs taip painiai aiškinate… Ar galite dviem žodžiais nusakyti, kada mano noras kardinaliai keisti gyvenimą taps kūnu, vaizdžiai kalbant?

Autorius: Kai jūs turėsite praktinį patyrimą, kad galite save įveikti, ir tvirtą tikėjimą pergalinga šio kelio baigtimi.

Skaitytojas: Kaip pasiekti tokį dalyko supratimą, kad tai pakreiptų likimą?

Autorius: Reikia kiekvieną dieną kartoti žinias, susijusias su mums rūpimu klausimu. Pasikartojom – ir bandykim pritaikyti jas praktikoje. Ilgainiui gautas žinias jūs pradėsite išjausti, jos taps jūsų vidinio pasaulio dalimi. Bet jūsų poelgiai dar neatitiks pasikeitusių norų, nes trukdys bloga karma. Tačiau noras būti kitokiu vis stiprės, kol pagaliau jūs imsitės pastangų keisti poelgius. Štai nuo šio momento ir prasidės permainos jūsų likime, tai yra, jūs būsite pajėgus atsispirti blogai karmai.

Skaitytojas: Sakėte, kad reikalingas likimo leidimas. Kiek jo reikės laukti?

Autorius: Gunų įtaka mums keičiasi greičiau, kai gyvenime prasideda palankesnis periodas, ir tai gali įvykti per keletą mėnesių.

Skaitytojas: Vėl susidaro įspūdis, kad mes gyvename kaip kalėjime, nes reikia laukti, kol paleis.

Autorius: Geriau suprasti taip, kad likimas kurį laiką mus tikrina. Juk mes žinom, kad stojant kur nors mokytis, mūsų laukia tam tikros kliūtys: mes būtinai turėsim laikyti egzaminus ir turim būti pasiruošę, kad dėstytojai mus “kratys”.

Skaitytojas: O kada kliūtys išnyksta?

Autorius: Likimas, paklusdamas stipriam norui pakeisti gyvenimo sąlygas, pirmiausia mums atsiųs išbandymus. Paskui ateis supratimas, kad dabartinis mūsų gyvenimas – tai tik bereikalingas laiko švaistymas. Tuo pačiu sustiprės noras eiti į naująjį tikslą. Tai ir bus tas pagrindinis kriterijus, nurodantis, kad artinasi mūsų laimės koncepcijos permainos. O kai ji visiškai pasikeis, žmogus nekreips į pasitaikančias kliūtis dėmesio, ir jo jau niekas nesustabdys. Ar supratote?

Skaitytojas: Och, sunkiai.

Autorius: Nieko, viskas savo laiku. Dievo malonės dėka kiekvieną gerą iniciatyvą anksčiau ar vėliau apvainikuoja sėkmė. Bhagavadgytoje pasakyta, kad blogis niekada neįveiks žmogaus, siekiančio gėrio. Vadinasi, viskas bus gerai. Bet pradžioje turėsite susitaikyti su tuo, kad jūs negausite jokių lengvatų dorybingo gyvenimo pradžiai. Be to, ir vidinis balsas dažnai mums išmetinėja, kam, girdi, reikia keisti gyvenimą, ir taip viskas gerai, o jeigu ir nelabai, tai ne mano jėgelėms ką nors pakeisti, viskas perdaug apleista ir aplamai beviltiška. Aplinkybės, įtakojamos mūsų karmos, visaip trukdys pakeisti laimės koncepciją.

Mes gimėme planetoje, kur dauguma žmonių gyvena aistros gunoje. Tai reiškia, kad mus nuo pat gimimo auklėja aistroje, mes gyvenam ir dirbam aistroje, ir todėl mūsų gyvenimas toks įtemptas. Dauguma žmonių įsitikinę, kad laimingas tas, kas turi didelius namus, daug pinigų ir jam visur sekasi.

Laimingais nori būti visi, tik mažai kas žino, kaip tai padaryti. Mažai žmonių dorybės gunoje. Jeigu kas nors sukilo prieš visuotinai priimtą laimės koncepciją, tai laikoma, kad jam ne visi namie.

Skaitytojas: Taip, man teko su tuo susidurti. Bet kaip pagreitinti gunų pasikeitimą? Ką daryti su savo sąmone?

Autorius: Pirmiausia reikia apvalyti ir sustiprinti savo intelektą, kuris tada galės kontroliuoti protą bei jusles ir padės mums pakeisti laimės koncepciją, orientuodamas į dorybės guną. Tam tikslui reikia bendrauti su žmonėmis, kurie jau turi tokį intelektą ir savo gyvenime vadovaujasi šventraščių nurodymais. Su jais bendraujant, palaipsniui keičiasi sąmonė, ir atsiranda noras praktikuoti jų gyvenimo būdą.

Skaitytojas: O ką daryti su savo aplinka ir visuomenės nuomone, kaip visiems paaiškinti manyje vykstančias permainas?

Autorius: Nepatyrę žmonės dažnai susigadina santykius su aplinkiniais, todėl vyrauja nuomonė, kad tie, kurie užsiima savęs pažinimu, yra labai konfliktiški. Bet tai liečia tuos, kurie bando užsiimti dvasine praktika, būdami žemutinėse gunose. Labai greitai jie arba palieka šį kelią, arba jų elgesys keičiasi, kai juos ima globoti dorybės guna. Tie, kurie išmintingi, kurie žiūri į pasaulį šventraščių akimis ir lavina savyje teigiamus charakterio bruožus, sugebės kitiems paaiškinti, kodėl jo gyvenime vyksta tokios permainos.

Skaitytojas: Kas tai yra – išmintingas?

Autorius: Išmintingas žmogus sugeba kontroliuoti savo jusles. Jis turi tokį tvirtą charakterį, kad gali nepaisyti visuomenės nuomonės ir tuo pačiu su niekuo nekonfliktuoti. Jis norėtų, kad visi žmonės turėtų teisingą laimės supratimą, bet niekam jo nebruka prievarta, nes skaitosi su jų pasirinkimo laisve. Žmogus su tokia sąmone sugeba atitraukti savo jusles nuo nereikalingų objektų, kitaip sakant, keisti savo norus, įpročius ir santykius su aplinkiniais. Tai ir yra išminties požymis. Išmintingas tik tas, kuris iš visko, kas su juo vyksta, sugeba pasidaryti atitinkamas išvadas, savo nuomonę visada sutikrindamas su šventraščių teiginiais.

Skaitytojas: Ar kiekvienas žmogus gali tapti tokiu išminties aruodu?

Autorius: Praktiškai kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus, jei tik jis tikrai to nori.

Skaitytojas: Norėčiau detaliau sužinoti, kokia eilės tvarka išdėstyti savo poelgius, norint pakeisti laimės koncepciją.

Autorius: Apie tai mes pakalbėsime kitą kartą, o dabar reziumuosime šį pokalbį.

Išvada: žmogaus gyvenimo tikslas – siekti dvasinės laimės. Ją galima rasti meilėje Dievui. Pakanka truputį gilesnio supratimo, kas tai yra, ir mūsų gyvenimas palaipsniui pradės keistis į gerąją pusę. Bet suprasti, kas yra dvasinė laimė, ne taip paprasta, tai netgi labai sudėtinga. Tam reikia dirbti su savimi ir iš visų jėgų stengtis pajusti kuo didesnį potraukį tai laimei.

Geriausias būdas tai padaryti – kartoti šventus Dievo vardus. Jeigu žmogui rimtos dvasinės praktikos išdavoje pavyksta pajusti dvasinės laimės skonį, jo sąmonė nedelsiant išsivaduoja iš gunų poveikio, ir nuo to momento jis atsiduria Aukščiausio Dievo Asmens globoje. Taip elgiantis, galima vieno gyvenimo bėgyje sudeginti visas nuodėmes, susikaupusias per milijonus mūsų įsikūnijimų šiame materialiame pasaulyje, ir mirties valandą grįžti į dvasinį pasaulį, kur visada viešpatauja laimė.

Keturi laimės modeliai

Visi materialūs malonumai, kokius tik galima įsivaizduoti, jau egzistuoja šiame pasaulyje ir tik laukia, kada galės mus pradžiuginti. Bet tai nereiškia, kad jie atneš visišką laimę. Tik dorybės gunoje žmogus gali būti daugiau ar mažiau laimingas, o aistros ir neišmanymo būklėje laimė panaši į tuščius saldainių popierėlius. Tai patvirtina ir Bhagavadgyta:

Kas iš pradžių atrodo nuodai, o vėliau – tarytum nektaras, ir kas pažadina žmogų savęs pažinimui, yra dorybės gunos laimė (Bg. 18.37).

Laimė, kuri patiriama, kai susiliečia juslės su juslių objektais, ir kuri pradžioje yra tarsi nektaras, bet ilgainiui virsta nuodais, pasakyta, yra aistringos prigimties (Bg. 18.38).

Laimė, kuri yra akla savęs pažinimui, kuri nuo pradžios iki pabaigos yra apgaulė, kuri kyla iš mieguistumo, tingumo ir iliuzijos, yra neišmanymo prigimties (Bg. 18.39).

Pirmiausia reikia suprasti, kad tikrą laimę mes patiriame tik tada, kai pasiekiame dorybės guną. Visi mūsų norai ir poelgiai turi būti pagrįsti žinojimu, kaip elgtis teisingai. Tik tada žmogų vis labiau įtakos dorybės guna, teikdama jam vis didesnę laimę.

Antra – reikia suprasti, kad aukščiau visų gunų dar yra dvasinė laimė. Natūralu, kad žmogus, siekdamas šios laimės, irgi pakyla virš gunų, išsivaduodamas iš jų globos. Dvasinė laimė pasiekiama, su meile tarnaujant Dievui ir tokiu būdu apsivalant nuo materialių norų. Apsivalęs intelektas spontaniškai siekia pažinti prigimtinę sielos padėtį.

Skaitytojas: Kas mums labiausiai trukdo patirti dvasinę laimę?

Autorius: Egoistiniai norai. Bet už jų kyšti nuodėmėmis susiteršusio intelekto ausys. Žmogus tik tada išsivaduos iš materialių norų, kai apvalys savo intelektą, kuris iš materialaus virs dvasiniu ir veršis tik į dvasinę laimę. Pradžioje visa tai sunku suprasti, bet mes apie tai dar ne kartą kalbėsime ir jūs galų gale viską išsiaiškinsite.

Kai intelektas visiškai apsivalo, jį įtakoja jau ne gunos, o tyra dvasinė, arba transcendentinė dorybė. Ji ima savo globon kiekvieną, kuris su didžiule meile kartoja šventus Dievo vardus. Tokio žmogaus sąmonė visiškai priartėja prie aukščiausios tiesos. O transcendentinės dorybės realumą patvirtina Šrimadbhagavatam:

Ugdantis materialią dorą, galima įveikti aistros ir neišmanymo gunas, o praktikuojant transcendentinę dorą, galima pakilti net virš materialios dorybės gunos (ŠB 11.13.1).

Skaitytojas: Tai pirmyn – tapkime laimingais, išsivaduokime iš materialios energijos poveikio ir atkurkime intelekto ryšį su transcendentine dora.

Autorius: Žinoma, mes turime siekti būtent tokio tikslo, bet neužmirškite, kad norint išsivaduoti iš materialios dorybės, pirma reikia ją pasiekti. Todėl, apart aukščiausio tikslo, mes turime užsibrėžti dar vieną – išsivaduoti iš žemutinių gunų. Tai labai svarbus ir sunkus uždavinys tiems, kas nori būti laimingas, bet dar nepajuto dvasinio skonio. Bandydami dirbtinai pakeisti savo interesus, mes nieko nelaimėsim.       

Neturėdami potraukio dvasinei laimei, mes neturėsime stabilios gyvenimo pozicijos, kuri padėtų mums kilti į dorybės guną. Pasirodo, visą gyvenimą vadovautis teisingais norais yra labai sunku, todėl ir dorybės guną pasiekti – oi, kaip nelengva. Reikia, kad intelektas būtų nuolatos nukreiptas tik į dvasinius dalykus.

Skaitytojas: Argi jau taip sunku? Kas man gali trukdyti pakeisti savo charakterį taip, kaip aš noriu?

Autorius: Mes patys sau trukdome. Mes jau daug kartų kalbėjome, kad praeities norai turi tam tikrą prioritetą prieš dabartinius norus. Jie eilės tvarka, kiekvienas savo laiku užvaldo mūsų protą bei intelektą, užgoždami dabartinius norus. Todėl, nežiūrint visų pastangų, mes kartas nuo karto patenkam į stiprią aistros ir neišmanymo gunų įtaką.

Skaitytojas: Ar tai neišvengiama, ar yra dar kokie nors variantai?

Autorius: Gunų poveikis mūsų sąmonei neprognozuojamas iki to laiko, kai mes pasieksim transcendentinį lygį. Tačiau mes visada turime pasirinkimo laisvę – paklusti netikusiems norams, ar ne. Reikia pažymėti, kad kuo negatyvesnis žmogaus gyvenimo būdas, tuo mažesnė jo pasirinkimo laisvė. Pavyzdžiui, kalinys – jis jau negali pasirinkti, kur jam būti, kalėjime ar Bahamų salose.

Visi žmonės, esantys aistros ir neišmanymo gunose, įkalinti savo norų kalėjime. Žmogų neišmanymo gunoje vis labiau kausto valstybės, kurioje jis gyvena, įstatymai, kol pagaliau jis atsiduria nusikaltėlių pasaulio įtakoje. Tolesnes kančias jam sukelia jo paties degradacija – narkotikai, alkoholizmas ir t. t. Žmonės aistros gunoje patys nusikala grandines – darbas ir buitis suėda visą jų laiką. Jie neturi kada užsiimti dvasine praktika – melstis, skaityti šventraščius.

Skaitytojas: Kokiomis aplinkybėmis pas žmogų atsiranda didesnė pasirinkimo laisvė ir kaip ji pasireiškia praktiškai?

Autorius: Kai tiktai mus imasi globoti dorybės guna, ir kai mes pradedame įsiklausyti į sąžinės balsą – tuoj pat atsiranda didesnė pasirinkimo laisvė ir galimybė formuoti teisingus norus, mintis ir poelgius.

Skaitytojas: O jeigu teisingai elgtis trukdo kokios nors aplinkybės?

Autorius: Absoliučiai visas aplinkybes sukuria gunos. Žmogus, kuris orientuojasi į dorybės guną, teisingai reaguoja į viską, kas su juo darosi. Dar daugiau, jam atsiranda laiko savęs pažinimui.

Skaitytojas: Vis dėl to, ką konkrečiai reikia daryti, kad atsirastų didesnė pasirinkimo laisvė ir daugiau laisvo laiko?

Autorius: Kas liečia pasirinkimo laisvę, reikia stiprinti savo intelektą, atliekant gerus darbus, klausantis šventų žmonių nurodymų ir gilinant žinias apie tikrąją laimę. Bet pradžiai reikia turėti bent kiek ryžto ir atrasti truputį laiko bendravimui su iškiliomis asmenybėmis.

Skaitytojas: Betgi aš visiškai, absoliučiai neturiu laiko!

Autorius: Neverkite, laisvo laiko visada galima rasti. Bet tai gali tik žmogus, kuris nori gyventi dorybėje ir kovoti su savo prakeiktu gobšumu. Būtent gobšumas verčia žmogų dirbti, nesiskaitant su laiku. Jeigu jis tingi dirbti, tai ištiesęs kojas spokso į televizorių ar į laikraštį, ir taip mėgina nuraminti gobšumą ir jo sukeltus rūpesčius.

Skaitytojas: Kokios telelaidos sužadina sąmonėje aistros guną?

Autorius: Tai laidos, rodančios azartinius žaidimus, sportą, detektyvus, įvairios pramoginės ir politinės programos. Žmogus aistros gunoje, negalėdamas suvaldyti savo žingeidumo, nepajėgia atsispirti įpročiui stebėti tas programas. Tokiam beverčiam užsiėmimui jis aukoja netgi šeimyninius santykius, miegą ir valgį. Taip yra todėl, kad televizijos laidos patenkina žmogaus norą kažką gauti, ir jis nė už ką to neiškeis į bendravimą su dorybingais žmonėmis.

Skaitytojas: Panašu, kad jūs kalbate apie mane. Bet darbe aš taip nuvargstu, kad man jau visai nerūpi papildomas bendravimas. Jėgų užtenka tik televizoriui įsijungti.

Autorius: Aistros guna turi daug būdų, kaip iš žmogaus atimti laiką. Vienas iš pagrindinių – atimti iš žmogaus jėgas ir entuziazmą ką nors keisti savo gyvenime. Tada mums atrodo, kad laisvo laiko tikrai nėra. Iš tikrųjų laiko yra į valias, tik mes neturime jėgų juo pasinaudoti.

Bet žmogus, siekiantis dorybės gunos, žino, kur rasti jėgų. Žinodamas, kaip nepavargti darbo metu, jis sustiprina dorybės gunos poveikį savo sąmonei ir nedelsiant ne tik susigrąžina prarastą laiką, bet ir atranda jo daugiau. Jeigu jūs stengsitės dirbti ramia nuotaika ir po darbo laikysitės visų dienos režimo taisyklių, tai energijos turėsite daugiau negu prieš darbą. Dorybingam žmogui darbas tampa savotiška mankšta, stimuliuojančia tolesnę veiklą.

Jeigu darbo metu įprasite galvoti apie Dievą, jus tuoj pat ims globoti dorybės guna ir su laisvu laiku tikrai nebus jokių problemų.

Skaitytojas: Aš nesuprantu, kaip galima dirbti nenuvargstant, juk po įtempto darbo nuovargis neišvengiamas. Ir kokią reikšmę turi požiūris į darbą? Pateikite kokių nors gyvenimiškų pavyzdžių, kitaip aš nepajėgiu suvirškinti tokios informacijos.

Autorius: Užsiimdami fizkultūra, žmonės kartais išsisemia daugiau, negu darbe. Jie praranda daug fizinių jėgų, bet užtat psichinės energijos pas juos atsiranda daugiau, negu buvo prieš treniruotę. Mankštą galima pakeisti kitais aktyvaus poilsio būdais, bet čia svarbiausia, kad dvasinei praktikai reikalinga ne fizinė, o tiktai psichinė energija.

Skaitytojas: Vadinasi, dirbama daugiau, o nuvargstama mažiau. Kokia šio paradokso paslaptis?

Autorius: Paslaptis slypi požiūryje į darbą. Aktyvus poilsis ir meilė savo darbui vienas nuo kito nesiskiria.

Skaitytojas: O kaip atsikratyti įpročio spoksoti į televizorių?

Autorius: Tai ne taip paprasta. Tik žinokite, kad žmogus, nustojęs veltui leisti laiką, nedelsiant pajunta vidinę ramybę.

Skaitytojas: Įdomu, kokia galybė gali mus priversti nežiūrėti tokias nuostabias laidas, propaguojančias seksą, prievartą ir norą bet kokia kaina praturtėti?

Autorius: Ta galybė – tai potraukis laimei dorybės gunoje. Norint išlavinti tokį potraukį, reikia kuo dažniau bendrauti su žmonėmis, turinčius labiau išaukštintus, negu mūsų, interesus.

Skaitytojas: Dar kartą sakau, kad aš visai neturiu laiko tokiam broliavimuisi. O gal ir jėgų.

Autorius: Aš jums pasufleruosiu vieną gerą bendravimo būdą, kai niekur nereikia eiti. Įsijunkite audioįrašą, kur būtų giedamos maldos ar šventi Dievo vardai. Atlikėjas turi būti šventa asmenybė. Tokių įrašų klausymas prilygsta bendravimui su dvasingais ir išmintingais žmonėmis. Tinka ir audio- bei videoįrašai su šių žmonių skaitomomis paskaitomis, dokumentiniai filmai apie juos.

Skaitytojas: O kur jų gauti?

Autorius: Tiesiog nuostabu, kaip gunos įtakoja žmogaus sąmonę. Jeigu norėtumėte nusipirkti kokių nors gerų cigarečių, tikriausiai jums nebūtų sunku susirasti, kur jos parduodamos, ar ne? Bet, mielasis, lygiai taip pat nesunku gauti ir dvasinės literatūros – tereikia išsirinkti.

Skaitytojas: O kokią jūs man parekomenduotumėte?

Autorius: Jeigu aš jums parinkčiau sužadėtinę pagal savo skonį, jūs ją vestumėte be jokių kalbų, ar pirma gerai pagalvotumėte?

Skaitytojas: Ne, čia jau reikia įsiklausyti į savo vidinį balsą, todėl tokį reikalą žmogus turi spręsti pats. Bet neblogai ir kitų nuomonės atsiklausti.

Autorius: Jūs teisus, bet aš bandau jums įpiršti kitą mintį. Gerai, užduosiu klausimą kitaip. Jeigu esate padorus jaunikis ir klausinėjate mane apie mano dukrą, kaip galvojate, ar aš pliurpsiu apie ją visokias nesąmones?

Skaitytojas: Aš jus supratau, tik nematau ryšio su dvasinėmis temomis.

Autorius: Bet koks bendravimas, nukreiptas į dvasinius dalykus, sustiprina tam tikrą tikėjimą į Dievą ir leidžia pajusti santykių su Juo skonį. Vedos sako, kad bendravimas su Dievu yra daug intymesnis, negu su žmona.

Skaitytojas: Palaukit, palaukit. Ką jūs tuo norite pasakyti?

Autorius: Tik tiek, kad santykiai su žmona pasibaigs, kai nutrūks vieno iš jūsų gyvenimo siūlas. O žmogaus santykiai su Dievu – amžini. Todėl dvasines žinias studijuokite kokias tik norite, bet išsirinkti turėsite pats.

Skaitytojas: O jeigu kas nors mums bando primesti savo tikėjimą – kaip į tai reaguoti?

Autorius: Normaliai, juk kiekvienas tėvas myli savo dukrą. Bet šventas žmogus niekada ir niekam nesistengs piršti savo tikėjimo, nes jis supranta, kad kiekvienas turi savo individualų kelią į Dievą. Iš kitos pusės, su kiekvienu smalsaujančiu jis pasidalins bent mažyte savo dvasinių išgyvenimų dalele, kad žmogus, esantis aistros ir neišmanymo gunose, pajustų nors menką šešėlį tų santykių su Dievu, kuriuos jis seniai seniai užmiršo. Todėl bendravimas su šventais žmonėmis niekad ir niekam nepakenkė.

Įdomu tai, kad šventas žmogus visiems padeda ugdyti tikėjimą dorybės gunoje, todėl jis jokiu būdu nebando keisti jų pasirinkto dvasinio kelio.

Skaitytojas: O jeigu tikėjimas peršamas kaip nors nepastebimai, patyliukais?

Autorius: Protingas žmogus nesiduos suvedžiojamas ir savarankiškai spręs, kokie santykiai su Dievu jam reikalingi.

Skaitytojas: O ar įmanoma tikėti Dievu aistros ir neišmanymo gunose?

Autorius: Daugiausia taip ir būna, neužmirškite, kad mes gyvename planetoje, kur vyrauja žemutinės gunos. Apie tai smulkiau pakalbėsime kitą kartą, o dabar grįžkime prie mūsų pokalbio apie intelekto sugebėjimą įveikti netikusius įpročius ir apie įvairius laimės modelius.

Kadangi intelektas kontroliuoja visus mūsų organizme vykstančius procesus, tai tik jis ir gali sutrukdyti nepageidaujamų norų formavimuisi. Tik protingas žmogus sugeba lavinti savyje potraukį dvasinei laimei.

Protingas žmogus atskiria, kuriuos norus reikia palaikyti, kuriuos – slopinti. Šventai saugodamas širdyje tikėjimą šventraščiais ir savo mokytojais, jis ryžtingai atsiriboja nuo norų ir potraukių, kurie jam trukdo progresuoti. Kitiems kelią į tikrąją laimę užstoja jų norai aistros ir neišmanymo gunose, iš kurių jie susikuria ištisas filosofines sistemas, pateisinančias jų gyvenimo būdą.

Pavyzdžiui, protingas žmogus, susidomėjęs labai gražia, protinga, išauklėta mergina, pajus jai stiprų potraukį, tačiau, būdamas vedęs ir žinodamas, kuo tai gali baigtis, jis visaip stengsis atsikratyti šio nereikalingo jausmo. Neprotingas, ignoruodamas blaivų protą ir sąžinę, atsiduos atsiradusiam potraukiui ir pasistengs kuo labiau suartėti su mergina, kas vėliau jam pagal karmos dėsnį skaudžiai atsirūgs.

Skaitytojas: Bet sutikite, kad jausmų suvaldymą dažnai lydi stiprūs psichiniai sukrėtimai.

Autorius: Taip, teisingai elgtis – ne barščius srėbti, bet protingas žmogus supranta, kad nuolatinis savęs kontroliavimas artina jį prie dvasinės laimės, ir todėl jis pasiruošęs kęsti bet kokius sukrėtimus.

Neišmanėlis nenori dėl kažkokių principų taikytis su fiziniu ar psichiniu skausmu. Jis patenkintas savo norais ir visaip juos puoselėja, įsitikinęs, kad jie atneš jam laimę. „Ši mergina man patinka, ir jeigu aš su ja suartėsiu, tai, be abejo, būsiu labai laimingas“. Jis visai negalvoja, kokios bus tokio suartėjimo pasekmės.

Žmonės aistros ir neišmanymo gunose nejaučia tikros ir nuoširdžios meilės savo artimui. Į artimuosius jie žvelgia kaip į savo nuosavybę ir pasitenkinimo šaltinį, tačiau patys jaučiasi visiškai nepriklausomi ir turintys teisę apgaudinėti.

Skaitytojas: Dabar kai kurie psichologai vedusiems žmonėms rekomenduoja būtinai įsitaisyti meilužes. Atseit, tai šeimyninės laimės garantas.

Autorius: Jeigu jūs pažįstamas su tokiu „psichologu“ ir norite patikrinti, kiek jis suvokia tai, ką kalba žmonėms, pasiūlykite jam pirmai pradžiai įtaisyti meilužį savo žmonai. Kai jūs po to pamatysite, koks jis pasidarė „laimingesnis“, pagalvosite, ar reikia klausyti tokių „protingų“ patarimų.

Teiginys „Mano troškimai bus tokie, kokių aš norėsiu“ teisingas tik tuo atveju, kai mes turime pakankamai stiprų intelektą, galintį atmesti visus buvusius nuodėmingus norus, kurie netikėtai atsiranda dabar. Tačiau daugumoje atvejų šis teiginys reiškia, kad žmonės nori pildyti visus savo norus. Toks pasiryžimas gal ir būtų vertas pagarbos, jeigu jis nerodytų silpną intelektą. Tokiems žmonėms paprastai pritrūksta valios įsiklausyti į sąžinės balsą ir atmesti netikusius įpročius. Todėl jie visaip stengiasi patenkinti savo nepasotinamas jusles, tam skirdami visą laiką. Darbui su savimi nelieka nei minutės. Paskendę nuodėmėse, jie net nepagalvoja apie būtinybę siekti dvasinės laimės.

Skaitytojas: Atrodo, šitą klausimą išsiaiškinome. Dabar paaiškinkite, prašau, ką reiškia šie mįslingi žodžiai: „Siekdamas laimės dorybės gunoje, žmogus pirmiausia geria nuodus, o jau paskui – nektarą“. Ar tai suprasti reikia tiesiogine ar perkeltine prasme?

Autorius: Alkoholikai tai patiria tiesiogine prasme – pradėjus vartoti svaigalus, pradžioje būna labai bjauru, bet paskui negali atsitraukti. Kas liečia laimę dorybės gunoje, tai norint ją pasiekti, pradžioje reikia įveikti norus aistros gunoje. Šią kovą Vedos palygina su nuodų gėrimu.

Pasirodo, sunkiausia atsisakyti laimės modelio, prie kurio mes jau pripratome. Atvirai kalbant, tai būtų tiesiog neįmanoma, jeigu mainais mes negautume kažką geresnio. Pavyzdžiui, žmonės, kurie bando mesti rūkyti, tik tuščiai gaišta laiką, jeigu jie tebeturi potraukį šiai ydai. Jie nesąmoningai galvoja apie uždraustąjį vaisių, ir kai tokios mintys pasiekia kulminaciją, noras nepaisyti sau duoto pažado nerūkyti įveikia žmogaus valią. Štai taip mus pavergia blogi įpročiai.

O laimės potraukis slypi intelekte, kuris kontroliuoja protą.

Skaitytojas: Nejaugi žmogus, darydamas kvailystes, viso to nesupranta?

Autorius: Atrodo, kiekvienas žmogus turėtų suprasti, koks jis silpnas ir bejėgis prieš savo žalingus įpročius. Bet kur tau! Aistros guna atima savikritikos jausmą ir objektyvų požiūrį į sąžinę. Todėl toks žmogus po kiekvieno nevykusio bandymo kovoti su savo trūkumais randa, kaip nuraminti save. Jo minčių eiga maždaug tokia: „Aš pamačiau, kad nėra jokios prasmės mesti rūkymą, nes tiek žmonių rūko ir nieko blogo tame nemato. Ir visai neaišku, ar tai pakenks mano sveikatai, ar ne. Girdėjau, yra tokios gydomosios procedūros – dūminės inhaliacijos, vadinasi, dūmai kažkam gali būti ir naudingi. Iš tikrųjų aš jaučiu, kaip maloniai mane nuteikia cigaretė, todėl organizmas reikalauja kartas nuo karto užsirūkyti. Tikriausiai aš esu išimtis, kai kalbama apie rūkymo žalą. Tiesa, pradėjau kosėti, na, ir kas? Po truputį aš kosčiojau ir prieš pradėdamas rūkyti. Jau kai pajusiu, kad rūkymas man tikrai kenksmingas, tada ir mesiu. Aš tai galiu padaryti bet kuriuo metu. Dvi savaites iškenčiau nerūkęs, vadinasi, valios turiu užtenkamai, bet dabar supratau, kad jeigu aš šiuo metu mesiu rūkyti, tai labai neigiamai atsilieps mano organizmui“.

Skaitytojas: Būtent taip aš ir galvojau, kai bandžiau mesti rūkyti.

Autorius: O kaip dabar – rūkote ar ne?

Skaitytojas: Mečiau, bet kažkaip įdomiai. Tiesiog pradėjau laikytis dienos režimo ir pradžioje lyg tai kažko trūko, o paskui net užmiršau, kad rūkiau. Visiems pasakoju, kaip lengvai mečiau rūkyti, bet niekas netiki.

Autorius: Atsikratyti blogų įpročių tikrai nėra lengva. Jūs norėjote pakeisti savąjį laimės supratimą ir įdėjote daug pastangų, stengdamasis laikytis dienos režimo, todėl intelektas ir atsisakė nuo to, kas pasirodė ne taip jau ir patrauklu. Žmonės, kurie nežino, kaip atsikratyti blogų įpročių, bevelija kentėti ir pasikliauti savo protu. Bet protas toli gražu neprilygsta intelektui, kuris mus stengiasi nuvairuoti į laimę. Todėl pastangos įveikti save, vadovaujantis proto išmąstymais, yra bergždžios.

Skaitytojas: Nepatikėčiau jumis, jeigu to nebūtų atsitikę su manimi. Nuostabu, bet jeigu galvoji apie išaukštintus dalykus, teikiančius dvasinę laimę, ir tavo veikla nukreipta ta pačia kryptimi, tai žalingi įpročiai dingsta kažkaip savaime.

Autorius: Jūs ne išimtis. Tačiau daugelis palūžo kovoje su netikusiais įpročiais, ir tik todėl, kad vadovavosi protu, o ne intelektu. Tai buvo neteisingas kelias. Dauguma nesupranta, kad reikia stengtis daryti kuo daugiau dorybingų veiksmų, pavyzdžiui, laikytis dienos režimo ir linkėti visiems laimės. Tai labai sustiprina intelektą, o blogi įpročiai silpnėja ir galiausiai visai dingsta.

Taigi kuo daugiau mes galvojame apie tai, kaip mesti rūkyti, tuo mažiau šansų, kad mums tai pasiseks padaryti. Bet jeigu mes nuolatos galvosime apie dorybingus poelgius, tai potraukis rūkymui savaime dings.

Skaitytojas: Nesuprantu, kur čia tie nuodai, juk pagal jūsų scenarijų viskas taip paprasta ir gera.

Autorius: Jeigu žmogui patiko elgtis dorybingai, tai visa, kas jį jungė su žemutinėmis gunomis, nueina į antrą planą, ir gyvenimas prisipildo laimės. Tačiau, norint pamėgti taip elgtis, reikia, vaizdžiai kalbant, išgerti nuodus. Kitaip sakant, reikia gerai pakovoti su aistros ir neišmanymo gunomis, siekiant išvaduoti iš jų gniaužtų savo intelektą.

Jūs prisiminkite, kaip iš pradžių buvo sunku keltis ankstyvą rytą. Juk jeigu yra potraukis pasilepinti lovoje, o melstis ar kartoti šventus vardus nesinori, tai rytinis kėlimasis atrodo kaip šventvagystė ar pasityčiojimas iš tavo geriausių jausmų.

Skaitytojas: Atvirai kalbant, man pačiam sunku patikėti, kad aš jau galiu atsikelti pusę šešių ryto. Bet turiu pasakyti, kad kiekvieną kartą, kai man tai pavyksta, diena būna žymiai geresnė, todėl aš ir noriu toliau laikytis tokio režimo.

Autorius: Tai ir yra potraukis dorybingai laimei, ir jis jus atpratino nuo įpročio kirmyti lovoje.

Skaitytojas: Jeigu aš norėsiu dar giliau pasinerti į dorybės guną, tai man vėl prisireiks gerti nuodus?

Autorius: Kiekvieną kartą, kai norime sustiprinti dorybės gunos poveikį mūsų intelektui, mes tuoj pat susiduriame su įvairiais sunkumais. Bet kai žmogus pajunta potraukį dorybingai laimei, tai visas kliūtis savo kelyje jis priima kaip tos laimės atributus.

Skaitytojas: Pas jį atsiranda koks nors priešnuodis?

Autorius: Kaip nuodingos gyvatės įkandimas mangustai suteikia jai dar daugiau ryžto kautis, taip ir askezes dorybingas žmogus sutinka su džiaugsmu. O aistros gunoje, norint tapti dorybingu, kurį laiką tenka gerti nuodus, atsisveikinant su savo įprastiniais, šiai gunai būdingais požymiais.

Skaitytojas: O kaip suprasti kitą šventraščių teiginį, kad laimė aistros gunoje iš pradžių atrodo kaip nektaras, o paskui virsta nuodais?

Autorius: Apie tai – sekančiame pokalbyje.

Išvada: šiame pasaulyje yra keturi pagrindiniai laimės modeliai: trys – dorybės, aistros ir neišmanymo gunose bei dvasinė laimė. Absoliuti dauguma žmonių trokšta laimės aistros ir neišmanymo gunose, kuri yra, vaizdžiai kalbant, tik tuščia saldumyno pakuotė. Dorybingos laimės savybė – ji sustiprina mūsų potraukį dvasiniams dalykams. Ir tik dvasinė laimė mus pilnutinai patenkina. Todėl kiekvienas protingas žmogus turėtų siekti dvasinės laimės, stengdamasis suvokti, ką konkrečiai jo atveju reikia daryti.

 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis