Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Košmariška laimė neišmanymo gunoje

 

Nusivylimas – tai dar ne atgaila. Tik atgaila suteikia žmogui galimybę atrasti dvasinę laimę. O nusivylimas dažnai pastūmėja ieškoti dar labiau iškrypusios laimės, nes žmogus ima galvoti, kad gyvenimas – tai ištisinis balaganas, kuriame laimingas tik tas, kuris viską pasiima jėga.

Padaręs tokį atradimą, žmogus nedelsiant patenka į neišmanymo guną, kuri visiškai iškreipia jo laimingo gyvenimo supratimą. Aistros gunoje jis apsimetinėjo, dabar nusprendė, kad laimingas bus tik tada, kai gyvenime kelią skinsis alkūnėmis. Jo širdyje palaipsniui tvirtėja įsitikinimas, kad laimę galima susikurti tik prievarta.

Skaitytojas: Kaip gali būti laimingas žiaurus žmogus? Kas jį tokį mylės?

Autorius: Žmogus neišmanymo gunoje visiems pavydi ir piktas ant viso pasaulio, todėl jis būna laimingas, galėdamas nebaudžiamai kenkti jį supantiems žmonėms. Įsitikinęs savo pranašumu ir versdamas kitus kentėti, nelaimingasis galvoja, kad jis tai daro savo laisva valia. Matydamas, kad kiti negali atsakyti tuo pačiu, jis pradeda didžiuotis ir galvoja, kad gyventi jam ne taip jau ir blogai. Jo laimė – tai tik gyvuliškas pergalės instinktas kovoje už būvį, o jo „žygdarbių“ varomoji jėga – pranašumo jausmas, pavydas, nepatenkintos ambicijos, nevaldomas lytinis potraukis, žiaurumas, pyktis, geismas, kerštas ir beprotybė. Jis visada jaučiasi pranašesnis už kitus ir netgi duoda jiems savo pamokymus, atseit kai būsite tokie kieti kaip aš, tada ir patirsite tikrąjį gyvenimo skonį, o kol kas kapstykitės tame purvyne, kuriame gyvenate. Tokiu būdu, žmogus aistros gunoje laiko save dideliu gyvenimo prasmės žinovu.

Skaitytojas: Tai jis visus laiko neišmanėliais?

Autorius: Kai kuriuos jis savotiškai gerbia. Pavyzdžiui, tuos, kurie dar „kietesni“ už jį. Bet širdies gilumoje jis galvoja: „Palaukit, ateis laikas, tada pažiūrėsim, kas ką“.

Skaitytojas: Vadinasi, jis atranda „laimę“, turėdamas galimybę nebaudžiamai naudoti prievartą kitų atžvilgiu. O seksualiniai iškrypimai, tokie, kaip sadizmas ir mazochizmas, irgi neišmanymo gunos atributika?

Autorius: Taip, tai tipiškas šios gunos pasireiškimas. Žmogus randa pasitenkinimą, vartodamas prievartą ir meilės santykiuose.   

Skaitytojas: Aš dar galėčiau suprasti, kai tai daro vyras, bet kokią laimę čia randa moteris?

Autorius: Tokią pačią. Kęsdama savo partnerio išsidirbinėjimus, ji galvoja, kad tokia yra moters laimė – išmokti su tuo susitaikyti ir tuo pat metu atsiimti savo gyvuliškų džiaugsmų dalį. Kadangi nei viena iš jos pažįstamų neužsiima tokio pobūdžio seksu, ji nuoširdžiai didžiuojasi savimi. Be to, ji tariasi esanti dar „kietesnė“ už savo partnerį, nes ką jis bedarytų su ja, jai vis vien gerai, todėl ji, žinoma, visais atžvilgiais jį pranoksta.

Visi tokie malonumai neišmanymo gunoje labai ryškiai išreikšti gyvūnijos pasaulyje. Pavyzdžiui, vabzdžio maldininko patelė poravimosi metu ima ryti savo partnerį. Tą patį daro dauguma vorų. Katės irgi geros – kai jų intymūs santykiai pasiekia apogėjų, katinas skaudžiai kandžioja patelę.

Skaitytojas: Panašu, kad ateityje tokie žmonės, mėgstantys gyvulišką laimę, gaus gyvūnų kūnus?

Autorius: Taip, jeigu žmogus siekia laimės neišmanymo gunoje, būsimuose gyvenimuose jis atsidurs gyvūno, augalo ar vabalo kūne. Viskas priklauso nuo to, kuris iš jų tinkamiausias patirti tai „laimei“, kurią jis pasirinko.

Skaitytojas: Bet mes matome, kad ir žmogaus kūne galima patirti laimę, būdingą gyvūnams.

Autorius: Taip, bet žmogaus kūnas tam nepritaikytas. Gyvūnų kūnuose toks laimės tipas pasireiškia šimtus kartų stipriau. O žmogaus kūnas pritaikytas savęs pažinimo laimei, ir būtent tam tikslui mums duotas intelektas.

Skaitytojas: Ar ilgai žmogus neišmanymo gunoje gali džiaugtis tokiu baisiu gyvenimu?

Autorius: Kartais labai ilgai, tol, kol neatsiras atgailos jausmas. Pradžioje keletą gyvenimų jis džiaugiasi tokia laime. Jeigu jis turi pakankamai užsispyrimo ir jėgų išsilaikyti šioje padėtyje, nesugebėdamas gailėtis savo nuodėmių, tai tolesnė degradacija neišvengiama. Jam teks dešimtis, šimtus ar net milijonus gyvenimų džiaugtis neišmanymo laime įvairių gyvūnų ar augalų kūnuose.

Skaitytojas: Štai tau ir laimingo gyvenimo dėsniai. Tai tiesiog pasityčiojimas – taip ilgai laikyti žmogų tokioje kankinančioje būklėje. Mano visa esybė protestuoja prieš tokią neteisybę, viešpataujančią mūsų gyvenime.

Autorius: Ne tik jūs, bet ir visi dori žmonės su Pačiu Dievu priešakyje nesutinka su šiuo beatodairišku gyvų būtybių polinkiu į tokią egzistenciją.

Skaitytojas: Nepainiokite manęs, prašau. Kaip Dievui gali nepatikti tas košmaras, kurį Jis Pats ir sukūrė?

Autorius: Jam nepatinka mūsų kvaili norai.

Skaitytojas: Dar kartą prašau manęs neklaidinti. Juk mes kalbame apie Dievo sukurtą košmarišką pasaulį, o ne apie mūsų norus.

Autorius: Dievas ir nekūrė jokių košmarų. Jis tik sukūrė pačią visatą ir tokiu būdu suteikė mums galimybę įgyvendinti joje visus savo norus. Norėdamas pasitarnauti visoms gyvoms būtybėms, Jis sudarė joms sąlygas pačioms susikurti norimą laimę. Kadangi daugelis jų nori gyventi neišmanymo gunoje, tai Dievas pildo ir tokius norus.

Skaitytojas: Nejaugi Dievas šiuo klausimu neturi savo nuomonės, kad vykdo neišmanėlių valią?

Autorius: Atvirkščiai, Jis netgi neslepia Savo nepasitenkinimo tokiais žmonių polinkiais. Vedose Dievas ne kartą juos smerkia – Pats ir didžių išminčių lūpomis. Štai pavyzdys iš Bhagavadgytos:

Tiktai nenaudėliai – didžiausi kvailiai, žemiausi žmonės, tie, kurių išmanymą pasiglemžė iliuzija, ir ateistiški demonai – Man neatsiduoda (Bg. 7.15).

Šrimadbhagavatam yra epizodas, kai Viešpats, įsikūnijęs kaip Rišabhadeva, duoda pamokymus Savo sūnums, ir Jo žodžiuose taip pat matosi nepasitenkinimas tais, kurie gyvena neišmanyme:

Kreipdamasis į Savo sūnus, Viešpats Rišabhadeva tarė: „Mano vaikai, šitame pasaulyje visos gyvos būtybės gauna materialius kūnus, bet tiems, kuriems pasiseka gimti žmonėmis, nepridera dieną ir naktį darbuotis dėl juslinių malonumų, kurie prieinami net šunims ir kiaulėms. Žmogus turi kultivuoti askezes, ir tada jis galės žengti dieviškuoju atsidavimo tarnystės keliu. Askezės apvalys jo širdį, ir jam atsivers amžinasis gyvenimas, kupinas nesibaigiančios dvasinės palaimos, kuri nepalyginamai pranoksta bet kokią materialią laimę (ŠB 5.5.1).

Skaitytojas: Ar galima jiems kaip nors parodyti, kad tokiame gyvenime nėra jokios laimės? Juk nebūtina laukti milijonus gyvenimų, kol jie atsidurs visiškoje neviltyje ir atsiras noras užsitikrinti dieviškojo žinojimo globą.

Autorius: Dievas tuo ir užsiima – viskuo, kas tik su mumis atsitinka, Jis duoda suprasti, prie ko priveda noras džiaugtis laime aistros ir neišmanymo gunose. Jis nuolatos ir įvairiausiais būdais mus mokina, kad tokiame gyvenime nėra nieko gero. Pagaliau visas pasaulis tam ir sukurtas – parodyti, kad savanaudiški norai neatneša laimės. Bet mes turime pasirinkimo laisvę, kurios iš mūsų negali atimti net Pats Dievas, ir elgiamės taip, kaip norime. Todėl, jeigu žmogų užvaldęs noras mėgautis laime neišmanymo gunoje, tai kiek beįrodinėtum, koks tai blogis, enime nėra nieko gero.aime aistros ir neišmanymo jis vis tiek norės būtent tokios laimės.

Skaitytojas: Negi alkoholikas nemes savo įpročių, jeigu jam daug kartų kuo suprantamiau išaiškinti, kad ateityje jo neišvengiamai laukia degradacija?

Autorius: Jis kiekvieną dieną susitinka su savo sugėrovais ir turi progą stebėti, kas jo laukia artimiausioje ateityje. Kiekvieną rytą jis kankinasi pagiriomis ir supranta savo padėtį, tačiau potraukis spirituotai laimei jį taip pavergia, kad kitą dieną vėl viskas kartojasi. Bendrai paėmus, tas potraukis pas visus skirtingas: vienam užtenka paskaityti šventraščius ar paklausyti protingo žmogaus, kaip reikia teisingai gyventi, kitas mokinasi iš savo klaidų.

Skaitytojas: Vadinasi, norai – rimtas dalykas. Reikia skubiai mokintis būti su jais atsargesniam.

Autorius: Jūs teisus. Sugebėjimas valdyti savo norus vadinamas savikontrole, ir be šios savybės neįmanoma pasiekti tikrą laimę. Todėl tas, kuris nenori būti įtakojamas aistros ir neišmanymo gunų, neišvengiamai prieina išvados, kad reikia skubiai mokintis kontroliuoti savo norus.

Skaitytojas: Ir kaip tai daroma?

Autorius: Mes jau kalbėjome, kad pradžiai reikia išmokti laikytis dienos režimo, tai yra, susitvarkyti poilsį, darbą ir mitybą. Tai prislopins netikusius įpročius ir atsiras daugiau laisvo laiko, kurį reikia stengtis skirti bendravimui su šventais žmonėmis ir šventraščių skaitymui. Toks pozityvus laiko leidimas duoda įkvėpimą iš pagrindų keisti savo gyvenimą.

Skaitytojas: Taip lengva pasakyti – reikia laikytis dienos režimo, bet aš jau patyriau, kaip tai sunku.

Autorius: Tai todėl, kad jūs dar neturite tvirto tikėjimo, jog tokia veikla atneš neįkainuojamą naudą. O tikėjimas taip greitai neatsiranda, tam reikia nuosekliai ir labai rimtai studijuoti praktinę ir teorinę šio klausimo puses. Tai liečia ir šio pokalbio temą, būtent, laimę neišmanymo gunoje.

Skaitytojas: Pateikite, prašau, konkrečių pavyzdžių, kaip dar pasireiškia potraukis tokiai laimei.

Autorius: Visas nusikaltėlių pasaulis laikosi ant vieno banginio – tai bendravimas neišmanymo gunoje. Jeigu žmogų užvaldo mintis, kad jis bus laimingas tik tada, kai pamins kitus, tai reiškia, kad jį palaipsniui užvaldo neišmanymo guna. Jis ir nepastebi, kaip keičiasi jo aplinka, kalba, santykiai šeimoje, veiklos kryptis, požiūris į pinigus ir t. t. Jis pradeda bendrauti su nusikaltėliais ir apgavikais, perimdamas jų gyvenimo būdą. Šių žmonių pasaulyje visai kitos vertybės, nei ten, kur viešpatauja aistros guna.

Aistros gunoje mums atrodo, kad sėkmė priklauso nuo to, kiek tu sugebi palaikyti savo reputaciją ir didinti turtus. Neišmanymo gunoje viskas kitaip. Ten labiausiai gerbiamas tas žmogus, kuris sugeba elgtis žiauriai („kietai“) ir tuo pat metu palaikyti santūraus ir elegantiško džentelmeno imidžą. Jie irgi turi savo gerbėjus, kurie bando perimti jų gyvenimo stilių. Tokių žmonių elgesys neprognozuojamas, jie nesiskaito su bendražmogiškomis visuomenės normomis. Todėl su jais susidūrę žmonės jaučia nepaaiškinamą arba ir visiškai sąmoningą baimę.

Tokioje aplinkoje žiaurumas yra varomoji jėga, o tarpusavio santykius reguliuoja baimė. Kuo žiauriau žmogus elgiasi, tuo labiau jį gerbia (bijo).

Skaitytojas: O ar tokie žmonės patys ko nors bijo?

Autorius: Jie stengiasi susikurti bebaimių žmonių įvaizdį, ir kai kurie tiek įsigyvena į šitą vaidmenį, kad bebaimiškumas tampa jų antrąja natūra. Tačiau kažkur sielos gelmėse jie mirtinai bijosi vienas kito. Jiems baisiausia – prarasti gerus santykius su savo vienminčiais. Netgi teisėsauga nėra tokia baisi, kaip tie negailestingi draugužiai. Todėl nusikalstamo pasaulio autoritetų gyvenimas – tai rūsti ir kupina pavojų kasdienybė. Mažiausia klaidelė jiems gali kainuoti gyvybę. Ir jeigu jie bijo net artimiausių draugų, tai ką kalbėti apie tikrus priešus iš kitų grupuočių, pretenduojančius į jų valdomą teritoriją.

Skaitytojas: Panašu, kad visi žmonės, patekę į neišmanymo guną, tampa nusikaltėliais.

Autorius: Taip, jiems panorėjus, neišmanymo guna visiškai nuslopina sąžinės balsą, ir žmogus praranda sugebėjimą matyti, kas galima ir kas negalima. Jam atrodo, kad jis gali elgtis kaip nori. Taip atsitinka, kai žmogus atkakliai nori nesilaikyti jokių įstatymų. Į „pagalbą“ tuoj ateina neišmanymo guna ir patalpina jo sąžinę už devynių užraktų, kad ji daugiau negraužtų jos globotinio.

Atsikratęs gėdos jausmo, žmogus pradeda mėgautis padėtimi, kurioje jis leidžia sau elgtis kaip nori, klaidingai laikydamas tai laisve. Jis nuoširdžiai tiki, kad atlikęs gerai suplanuotą nusikaltimą ir numatęs visas atsargumo priemones, lengvai išvengs bausmės. Taip žmogus, patekęs į neišmanymo guną, tampa prisiekusiu nusikaltėliu.

Skaitytojas: Vadinasi, neišmanymo gunos įtakoje daugiausia tokių žmonių, kurie gyvena pagal nusikaltėlių pasaulio dėsnius?

Autorius: Taip, ignoruodami Vedų ir kitų šventraščių nurodymus, jie neišvengiamai tampa nusikaltėliais.

Skaitytojas: Peršasi išvada, kad visi tie, kurie nepaiso šventraščių, yra nusikaltėliai, taip?

Autorius: Taip, visi.

Skaitytojas: Panašu, kad dabartinė teisėsaugininkų nuomonė, kodėl reikia vengti nusikalstamos veiklos, iš esmės skiriasi nuo to, ką kalbate jūs.

Autorius: Jūs teisus, dabar paplitęs supratimas apie nusikalstamos veiklos priežastis ne visada atitinka vedinę išmintį. Juk žmogus gali nusikalsti ne tik prieš valstybę ir žmones, bet ir prieš Dievą, o nusikaltimo auka, kad ir kaip tai bebūtų keista, gali tapti ir pats žmogus, padaręs tą nusikaltimą.

Skaitytojas: Man daugiau ar mažiau aišku, kas yra nusikaltimas prieš Dievą, tik aš nesuprantu, kodėl žmogus turėtų pats sau kenkti?

Autorius: Jeigu gyva būtybė, gavusi tokią dovaną – žmogaus kūną, veda niekingą gyvenimo būdą, tai jau savaime yra nusikaltimas prieš patį save. Dažnai nusikalsdami, tokie žmonės prieina iki visiškos beprotybės ir neretai gyvenimą baigia savižudybe. Bet reikia suprasti, kad jeigu ne mes patys save pasigimdėme, tai mes neturime ir teisės sunaikinti savo kūną, tegu ir labai to norėdami. Štai kodėl likimas visada nubaudžia savižudžius.

Skaitytojas: Kaip dar galima nubausti tuos, kurie jau numirė?

Autorius: Bausmė tokia, kad savižudžiai tam tikrą laiką negauna jokio kūno. Sunaikinę savo grubųjį kūną, jie priversti toliau egzistuoti tik subtiliame kūne. Kitaip sakant, tampa vaiduokliais.

Skaitytojas: Siaubo filmas! Tad kokie gi charakterio bruožai daugiausia skatina sąmonės degradaciją, pasibaigiančią taip liūdnai?

Autorius: Žmogus turi šešis priešus. Tai geismas (troškimai, norai), pyktis, godumas, iliuzija, pavydas ir beprotybė. Viskas prasideda nuo geismo, nuo mūsų norų. Kai jie lieka nepatenkinti, atsiranda „teisėtas“ pyktis. Nepatenkinti norai, skatinami pykčio, dar labiau sustiprėja ir atsiranda godumas, kuris sukelia iliuziją, kad visi jį supantys žmonės yra jo skolininkai. Ir jeigu jie nekreipia dėmesio į jo problemas ir džiaugiasi savo laime, atsiranda pavydas. Galiausiai žmogaus psichika neatsilaiko prieš tokią sunkią, ligotą būklę ir anksčiau ar vėliau jis tampa žiauruoliu ar paprasčiausiai išeina iš proto.

Visi šitie šeši priešai vienodai pavojingi mūsų sąmonei. Bet kuris iš jų, atskirai paimtas, gali atvesti žmogų į visišką degradaciją. Tokiu būdu, yra kaip ir šešios pagrindinės sąmonės nuosmukio kryptys, kurios ir sudaro visą neišmanymo gunos arsenalą.

Skaitytojas: Papasakokite apie jas smulkiau.

Autorius: Smulkiau bus tada, kai kalbėsime apie neišmanymo gunos poveikio ypatybes. Dabar tik apibrėšime tas degradacijos kryptis.

1. Nevaldomas geismas atveda į ištvirkavimą, lytinius iškrypimus, homoseksualizmą ir žiaurumą, kuris atsiranda dėl nekontroliuojamo lytinio potraukio.

2. Nevaldomas pyktis žmogų verčia amoraliai elgtis ir dažnai tampa priežastimi, dėl kurios atsiranda psichiniai susirgimai, kaip epilepsija. Moterims pyktis pasireiškia kaip nuoskaudos, ir tai gali tapti dažnų isterikų priežastimi.

3. Godumas verčia vogti, plėšikauti ir būti despotu šeimoje ir darbe. Visa tai irgi iššaukia įvairias ligas ir, galiausiai, didelį psichinį išsekimą. Taip atsiranda kai kurios psichinės ligos, pavyzdžiui, maniakalinė-depresinė psichozė.

4. Jeigu žmogus vartoja intoksikacijas arba yra didelis egoistas, jam atsiranda iškreiptas supratimas apie džiaugsmą irigos, pavyzdžiui, maniakilinė-nį išsekimą.stimi.psichiniai susirgimai, kaip epilepsija.ytinio po laimę, ir tai gresia šizofrenija, alkoholizmu ir narkomanija. O tai, savo ruožtu, skatina vystytis sunkias psichines ir fizines ligas, kurios baigiasi sąmonės degradacija ir sveikatos netektimi.

5. Pyktis išprovokuoja žiaurumą ir nusikalstamą veiklą. Būtent jis priverčia žmogų tapti šaltakrauju žudiku. Perspektyvoje – labai rūstus likimas.

6. Beprotybė – tai rezultatas tų dienų, kai žmogus kiek įmanydamas tenkinosi visomis neišmanymo laimės rūšimis. Ji pasireiškia tuo, kad žmogus nuo pat gimimo neturi jokio intelekto, tokiu būdu mažai kuo besiskirdamas nuo gyvūnų.

Skaitytojas: Ar per vieną gyvenimą galima nusiristi iki beprotybės?      

Autorius: Laisvai. Jeigu taip labai norisi degraduoti, tai su protu, tiksliau, su intelektu galime atsisveikinti jau šiame gyvenime.

Visų išvardintų degradacijos krypčių rezultatas – tai visiškas netikėjimas progresu ir kosminiais dėsniais. Dėl degradacijos Žemėje atsiranda keturių tipų žmonės, kurie nepripažįsta dieviškosios pasaulio tvarkos ir yra pasmerkti gyventi neišmanyme. Tai kaip tik tie žmonės, kurie išvardinti anksčiau pateiktame Bhagavadgytos (7.15) tekste:

1. Beviltiški kvailiai.

2. Labiausiai puolę žmonės.

3. Tie, kurių žinojimą pasiglemžė iliuzija.

4. Bedieviai demonai.

Skaitytojas: Kas yra demonai?

Autorius: Vedose nurodyta, kad demonizmas – tai tokia sąmonės būklė, kai žmogus ne tik pats netiki į Dievą, bet ir atvirai nekenčia tų, kurie Juo tiki.

Skaitytojas: Ačiū Dievui, aš iki to dar nenusiritau.

Autorius: Jeigu jūs būtumėte tokioje būklėje, šitas mūsų pokalbis būtų neįmanomas. Demonai su neapykanta atmeta netgi galimybę diskutuoti tokiais klausimais.

Skaitytojas: Ar paminėtų keturių tipų žmonės turi bent kokią galimybę išsivaduoti iš savo nepavydėtinos būklės?

Autorius: Kiekviena gyva būtybė, mėgindama būti laiminga materialiame pasaulyje, anksčiau ar vėliau patiria, kad čia nėra tos laimės, kurios ji ieško. Tada ji ima atgailauti, užsiima dvasine praktika ir po daugelio gyvenimų grįžta į dvasinį pasaulį, kur nėra materialių kančių.

Skaitytojas: Ar mudu galime palengvinti neišmanėlių dalią ir paskubinti jų dvasinio atgimimo procesą?

Autorius: Tas, kuris nori tokiems žmonėms padėti, pirmiausia turi pats sėkmingai žengti dvasinio progreso keliu. Skęstančiojo negali išgelbėti kitas skęstantysis. Tik turėdamas gilias dvasines žinias ir išsiugdęs gailestingumą, žmogus gali padėti tam, kuris vargsta neišmanyme.

Skaitytojas: Kiek reikia apvalyti savo sąmonę, norint padėti kitiems?

Autorius: Gailestingo žmogaus dorybingumas turi būti didesnis už neišmanėlių nuodėmingumą. Tik tada bus galima jiems padėti.

Skaitytojas: Vadinasi, aš galiu daug metų kaupti savo dorybingumo atsargas, o paskui susigraudinęs atiduosiu jas kokiam nors degeneratui. Jam nuo to palengvės, o aš prarasiu visus savo dievobaimingo gyvenimo rezultatus. Lyg ir neteisinga...

Autorius: Nesuprantu, jūs tikrai norite padėti tiems nelaimėliams ar ne?

Skaitytojas: Jeigu įmanoma padėti, neprarandant savo laimės, tada taip, aš noriu padėti. O jūsų nurodytas būdas manęs netenkina.

Autorius: Ėhė, jūsų supratimas, kaip reikia padėti žmogui, vargu ar atneš jam naudą. Nuoširdūs ir gailestingi žmonės neišmanėliams pasiruošę paaukoti viską, netgi savo gyvybę. Pavyzdžiui, taip pasielgė Jėzus Kristus. Reiktų pridurti, kad esant absoliučiai nesavanaudiškiems santykiams, visas dorybingumas, kurį žmogus atiduoda kitam, sugrįžta jam šimteriopai, ypač, jei tokio pasiaukojimo rezultatai būna geri.

Tokiu būdu, jūs nieko neprarandate. Todėl geriausia pasirinkti kelią, kuris veda į gailestingumą visiems, esantiems neišmanymo gunoje.

Skaitytojas: Aš nelabai suprantu, ką jūs čia pasakėte. Jeigu aš atiduosiu litą, tai pas mane jo tikrai nebus. Kaip galima sakyti, kad aš nieko nepraradau? Negi tuščioje kišenėje nei iš šio, nei iš to atsiras dešimtlitis?

Autorius: Nelyginkite dvasinės aritmetikos su materialia. Jeigu jūs kam nors nusišypsosite, tai argi prarasite bent kruopelę džiaugsmo? Nejaugi visi, kuriems jūs šypsotės, atsakydami susiraukia?

Skaitytojas: Jūs manęs neįvertinate. Jeigu aš kam nors šypsausi, tai man atsako tuo pačiu.

Autorius: O po to jums dar norisi šypsotis ar jau ne?

Skaitytojas: Žinoma, norisi, aš juk ne akmuo.

Autorius: Štai matote, dvasiniuose santykiuose visai kita aritmetika: viena jūsų šypsena minus viena, kurią padovanojote tuzinui žmonių, lygu dešimteriopai šypsenai. Lygiai tas pats būna, kai savo dorybingumą jūs aukojate kokia nors kita forma. Vienintelė, bet būtina sąlyga – tai daryti reikia visiškai nesavanaudiškai. Tam, savo ruožtu, reikalinga dvasinė stiprybė ir gailestingumas.

Skaitytojas: Kokia stebinanti informacija! Apie tai reikia susimąstyti.

Autorius: Mąstykit, mąstykit. Tokių temų apmąstymas savaime yra didelis gėris.

Išvada: taip vadinama laimė neišmanymo gunoje turi baisias pasekmes ir tiems, kurie ja džiaugiasi, ir tiems, kurie susidūrė su tokiais žmonėmis, kas rodo jų blogus poelgius praeityje. Kai tokioje situacijoje atsiduria artimas žmogus, atsiranda natūralus noras jam padėti. Tačiau tai nėra taip paprasta. Reikia, kad mes patys turėtume dorybingą laimės supratimą, sutvirtintą tyro dvasinio žinojimo energija.

Tad kas gali realiai padėti žmonėms, praradusiems žmogiškojo gyvenimo prasmę? Tai gali padaryti tik labai gailestingas žmogus, turintis dvasinį žinojimą ir tvirtą tikėjimą dvasine laime.

Skaitytojas: Vadinasi, dvasinio žinojimo energija gali padaryti laimingais netgi visiškus neišmanėlius. O kaip suprasti, koks žinojimas dvasinis, ir koks ne?

Autorius: Tai sekančio pokalbio tema.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis