Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Laiko teisingumas

 

Norint geriau save pažinti, reikia žinoti, kokios jėgos veikia mūsų sąmonę. Vienai iš jų Vedos teikia pirmenybę – tai laikas. Žinojimas apie laiką būtinas, jeigu norime suprasti, kaip jis įtakoja mūsų likimą. O žinodami laiko poveikį mums, jau galime rimtai susiplanuoti tolesnį gyvenimą.

Skaitytojas: Ką reiškia žodžiai “laikas mus įtakoja”? Man atrodo, kad žodis “laikas” sugalvotas mūsų patogumui, tam, kad nevėluotume. Kam šitaip viską sureikšminti?

Autorius: Laikas, kala, yra pati galingiausia, neįveikiama jėga, įtakojanti visą materialią kūriniją. Niekas negali išvengti jo teisingo poveikio.

Skaitytojas: Tada aš iš viso nesuprantu, ką jūs turite galvoje, vartodamas šį žodį.

Autorius: Kalbėdamas apie laiką, aš kalbu apie energiją, kurios įtakoje mes senstame. Būtent taip mus veikia laikas. Mes jaučiame jo poveikį mums. Bet kadangi mes negalime pamatyti šios energijos, tai manome, kad senstame patys savaime. Bet vis tik mes bijome vėluoti ir suprantame, kad su laiku reikia skaitytis. Todėl išradome laikrodį.

Skaitytojas: Jūs sakote, kad yra jėga, verčianti mus senti. Tai gal ji mus ir mirti priverčia?

Autorius: Visiškai teisingai, ji verčia mus ne tik senti, bet ir laiku numirti.

Skaitytojas: Viešpatie, apsaugok ir pasigailėk! Ką jūs čia dabar kalbate – “laiku numirti”?! Kas gi nori mirti?

Autorius: Mirti reikia visiems, niekas negali gyventi persenusiame kūne, kiekvienas, atėjus laikui, turi gauti naują kūną. Jūs galvojate, kad mirtis – tai atsitiktinumas?

Skaitytojas: Aš suprantu taip: jei žmogus neišsigydo rimtos ligos, jis miršta. Taip pat žinomi atvejai, kai pacientas išgelbėjamas, suteikus jam kvalifikuotą pagalbą. Galbūt kai gydytojams nepasiseka, tai laikas juos priverčia suklysti?

Autorius: Jūs samprotaujate teisingai, nors ir juokais. Jeigu žmogui atėjo laikas mirti, jo niekas neišgelbės, net gydytojai. Bet jeigu lemtinga valanda dar neišmušė, tai jis tikrai nemirs.

Skaitytojas: Iš to, ką jūs pasakėte, galima pasidaryti išvadą, kad visi mes – tik marionetės šios nematomos jėgos rankose. Bet sutikite, kad tada nėra jokios prasmės gyventi, kai viskas vyksta laiko valia.

Autorius: Iš vienos pusės, jūs teisus – viskas ir visada atsitinka laiko poveikyje. Tačiau teisybė yra, ir ji visada triumfuoja. Todėl mes turime pasirinkimo laisvę, kaip išnaudoti likimo mums skirtą laiką. Mes negalime savo jėgomis perkelti mirties laiką, bet niekas mums neuždraus pragyventi jį kuo turiningiau.

Laikas mūsų gyvenime įtvirtina teisingumą. Vedos sako, kad mes gyvename amžinai, ir visi mūsų norai, atsiradę praeituose gyvenimuose, turi išsipildyti. Be to, už visus savo poelgius mes turime gauti atpildą – apdovanojimą ar bausmę. Atpildas irgi ateis nustatytu laiku.

Šitaip pasireiškia šio pasaulio teisingumas – laikas atlygins mums už viską, ką mes padarėme, ir išpildys visus mūsų norus. Būtent todėl ir verta gyventi.

Skaitytojas: Kas tie “mes”, kurie gyvena amžinai, ir kur jūs matėte, kad kas nors gyventų amžinai?

Autorius: Mes – tai tie, kurie esame kūnuose, dvasinės sielos; turėdami ne materialią, o dvasinę prigimtį, mes gyvename amžinai. Kūnas sielai – tai kaip instrumentas, kurio pagalba tenkinami jos norai. Šiame pasaulyje nieko nėra amžino, išskyrus dvasines sielas. Visa, kas materialu, yra laiko įtakoje ir pasmerkta pražūčiai. Tik siela nežūsta, ji – amžina.

Skaitytojas: “Dvasinė, amžina siela”, “mūsų kūnas kaip įrankis” – visa tai labai nesuprantama. Bent jau paaiškinkite, ką reiškia “numirti atėjus laikui”. Jeigu jau laikas toks teisingas, tai kodėl man dar nepagyventi?

Autorius: Viskas šiame pasaulyje – atomai, planetos, galaktikos, mūsų kūnas – turi savąją gyvenimo orbitą, kuria jie juda. Todėl bet kokio objekto gyvenimo laikas šiame pasaulyje yra griežtai apibrėžtas. Visa, kas materialu, atėjus laikui, žūsta.

Dažnai mūsų gyvenimo trukmė priklauso nuo to, kiek dorybingi mes buvome praeitą gyvenimą. O kaip jūs manote, ar laikas teisingai su mumis elgiasi?

Skaitytojas: Aš nematau jokio teisingumo tame, ką jūs čia pasakojote. Man nepatinka atsakyti už kažkokius savo praeities norus, kurių aš net neatsimenu. Man užtenka dabartinių norų, kuriuos aš noriu įgyvendinti. Kur teisingumas, jeigu laikas verčia mane kentėti už buvusias klaidas ir neleidžia man gauti tai, ko aš noriu dabar?

Autorius: Teisingumas yra, nes laikas išpildys ir dabartinius jūsų norus. Bet noriu pabrėžti, kad tai įvyks tada, kai tam ateis laikas.

Skaitytojas: Na, kurgi teisybė, jeigu aš noriu kažko dabar, o gausiu tik kažkada ateityje?

Autorius: Praeityje mūsų norai buvo tokie pat stiprūs, kaip ir dabar, todėl bus visiškai teisinga, jeigu laikas pirmiau išpildys juos, o jau paskui dabartinius norus. Kadangi mes turime daugybę norų, jų išpildymas užsitęsia.

Skaitytojas: Jeigu laikas toks galingas, kodėl jis negali išpildyti mano troškimų tuo pačiu laiku?

Autorius: Jis gali tai padaryti, tik mes negalime viską priimti tuo pačiu laiku. Jeigu tuo pat metu mes norime ir torto, ir ledų, tai vis tiek mes turėsime pirma suvalgyti viena, o paskui kita.

Skaitytojas: Visa tai labai kilnu, bet aš kažkodėl negaunu nei torto, nei ledų, o vien tik antausius. Tai vis mano buvusių norų išsipildymas? Raskite žmogų, kuris to norėtų!

Autorius: Niekas, žinoma, nenori kančių, jos ateina kaip atpildas už mūsų buvusius neteisingus poelgius. Jeigu mes neleidom džiaugtis gyvenimu kitoms gyvoms būtybėms, tai laikas teisėtai mums atseikės tiek kančių, kiek mes jų suteikėm kitiems. Jos irgi ateis savo laiku. Todėl yra laikas, skirtas kančioms, ir yra laikas, skirtas laimei.

Skaitytojas: Jeigu mano gyvenimas – viena nemalonumų virtinė, vadinasi, praeituose gyvenimuose aš elgiausi šlykščiai, be to, neturėjau jokių gerų norų.

Autorius: Jūs perdaug sutirštinate spalvas. Negi jūsų gyvenime neatsitiko nieko gero?

Skaitytojas: Buvo, žinoma, ir gerų dalykų. Bet jeigu mes taip kenčiame už praeities darbus, tai kodėl mes juos darome? Negi mums norisi kentėti?

Autorius: Todėl, kad mes ne visada suprantame, kas yra gėris ir kas yra blogis. Mes tiesiog neturime supratimo, kaip teisingai gyventi. Jeigu nenorime kentėti, reikia žinoti laimingo gyvenimo dėsnius.

Skaitytojas: Tiek daug žmonių kankinasi. Negi jie nežino, kaip reikia gyventi?

Autorius: Deja, nežino, kitaip jie nekentėtų.

Skaitytojas: Na, gerai, jūs pasakėte, kad visi norai išsipildo, taigi aš pareiškiu, kad noriu sužinoti, kaip būti laimingam. Tai ką, dabar šis noras išsipildys ir aš tapsiu laimingu?

Autorius: Žinoma, išsipildys, tik jūs turite suprasti, kuo vaiko norai skiriasi nuo suaugusio žmogaus norų. Vaikas nori to, nori ano, bet visi jo norai vaikiški, todėl ir išpildomi vaikiškai. Suaugęs žmogus kupinas ryžto įgyvendinti savo norus, ir laikas elgiasi atitinkamai.

Skaitytojas: Ką gi daryti, kad tie norai būtų tvirti?

Autorius: Tvirti norai būna tada, kai žmogus kupinas tikėjimo, kad jie bus įgyvendinti. Toks tikėjimas ateina tada, kai žmogus supranta, kad laimė ir teisingumas – ne prasimanymas, o realūs dalykai. Todėl pirmiausia reikia žinoti laimingo gyvenimo dėsnius, po to patikrinti, kaip jie įtakoja mūsų gyvenimą. Tada atsiras įsitikinimas, kad šie dėsniai realiai egzistuoja. Kai toks supratimas sutvirtės, jis virs tikėjimu į šio pasaulio dėsnių teisingumą. Tik tada mūsų noras “sužinoti, kaip tapti laimingu” pasidarys tvirtas.

Skaitytojas: Aš nelabai pasitikiu jūsų kalbomis. Vadinasi, šis mano noras – tai tik vaikiška užgaida ir teisingasis laikas jo neišpildys?

Autorius: Laikas teisingas, todėl jūsų vaikišką norą jis ir išpildys vaikiškai. Vėliau pas jus atsiras truputį vaikiško supratimo, kad laimė vis tik egzistuoja, tai yra, atsiras šiek tiek tikėjimo. Dar po kiek laiko šis noras taps rimtesniu ir laikas vėl jį išpildys – irgi rimčiau. Atsiras didesnis tikėjimas ir palaipsniui noras būti laimingu sutvirtės. Ar aišku?

Skaitytojas: Man aišku, kad niekas neaišku. Atrodo, kad aš niekada gyvenime nenorėjau būti laimingas.

Autorius: Na, taip, bet jums dar viskas prieš akis.

Skaitytojas: Kiek kartų man reikia pasakyti: “Aš noriu sužinoti, kaip būti laimingam”, kad šis noras taptų rimtu ir nevaikišku?

Autorius: Dabar užtenka vieno karto, vėliau, kiekvieną kartą prieš imantis laimingo gyvenimo dėsnių, vėl reikia pakartoti šią formuluotę. Norint ko nors rimtai mokytis, visada reikia nuoširdžiai pasistengti atitinkamai nusiteikti.

Skaitytojas: Pagal kokį kriterijų aš galiu sužinoti, kad mano noras – rimtas ir stiprus?

Autorius: Pirmasis kriterijus – atidus gilinimasis į laimingo gyvenimo dėsnius. Antrasis – jūs labai užsinorėsite išbandyti juos praktikoje. Kitaip sakant, kai noras pasidarys tikrai tvirtas, jūs pajusite didžiulį entuziazmą mokytis ir pritaikyti gautas žinias praktikoje.

Kai jūs ugdysitės tvirtą norą žinoti, kaip būti laimingam, ateis laikas, kai jūs pradėsite rimtai ir sistemingai studijuoti laimingo gyvenimo dėsnius.

Išvada: tik sistemingai studijuodami laiko dėsnius mes išsiugdysime tvirtą norą būti laimingi. Toks noras nuo vaikiško skiriasi tuo, kad jį visada lydi kokia nors praktinė veikla. Be praktikos suprasti laiko teisingumą neįmanoma.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis