Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

LAIKO  RATAS

 

1999  metais mokyklinio  vaikų  auklėjimo  komisija  Kanzaso  valstijoje  nusprendė  daugiau  nerengti  Darvino  evoliucijos  teorijos  egzaminų. Motyvacija – ši  teorija  neįrodyta. Kanzaso  mokykloms  buvo  leista  pačioms apsispręsti, kokią  žmogaus  kilmės  teoriją  dėstyti. Šie  sprendimai  sukėlė  protesto  bangą  visoje  Amerikoje  ir  tapo  visos  planetos masinių  informacijos  priemonių  objektu.

Kanados  Nacionalinio  Muziejaus  darbuotojas, antropologas  Tomas  Li  aptiko  žmogaus  darbo  įrankius, kurių  amžius  150.000  metų. Tai  visiškai  neatitiko  Darvino  evoliucijos  teorijos, pagal  kurią  žmogus  įrankius  pradėjo  naudoti  tik  prieš  40.000  metų. Už  šį  atradimą  ir  antropologas, ir  muziejaus  direktorius  buvo  pašalinti  iš  pareigų  ir  net  persekiojami, o  galybė  eksponatų  paprasčiausiai  dingo.

Tai  tik  keli  epizodai, iliustruojantys  žiaurią  kovą  už  tikrąją  žmonijos  istoriją, kurią  vienaip  ar  kitaip  iškraipo  daug  kartų  perrašyti  vadovėliai. Šiame  straipsnyje  populiaria  forma  pateikiami  moksliniai  faktai, kurie  leidžia  mūsų  praeitį, dabartį  ir  ateitį  vertinti  visiškai  kitaip.

Pradėsim  nuo  pačios  populiariausios  teorijos. Darvinizmas – tai  gyvų  būtybių  Žemėje  atsiradimo  ir  vystymosi  teorija, kurią  sukūrė  anglų  mokslininkas  Č. Darvinas. Pagrindiniai  postulatai: organizmuose  vyksta  atsitiktiniai  pakitimai (mutacijos); kovoje  už  būvį  išlieka  labiausiai  prisitaikę  individai (natūrali  atranka), kurių  mutacijos  persiduoda  jų  palikuonims; tokiu  būdu, per daugelį  kartų  atsiranda  naujos  gyvybės  rūšys. Darvino  knygos  Rūšių  atsiradimas  ir  Žmogaus  atsiradimas  turėjo  didelį  poveikį  jo  amžininkams.

Pats  Darvinas  sąžiningai  pripažino, kad  gali  atsirasti  argumentai  ir  faktai, kurie  bus  mirtinai  pavojingi jo  teorijai. Žinoma,  jie  netruko  pasirodyti. Grupė  mokslininkų  savo  darbuose  nurodė  neįveikiamas  problemas  Darvino  teorijoje. Pagrindinės: 1) jos  negalima  patikrinti  eksperimentiniu  būdu; 2) ji  negali  nusakyti, kaip  organizmai  vystysis  toliau; 3) nenurodo  mechanizmo, kaip  viena  rūšis  virsta  kita; 4) egzistuoja  faktai, kurie  akivaizdžiai  prieštarauja  teorijai.

Kodėl  ši  teorija  tapo  tokia  populiari? Atsakyti  į  šį  bei  visus  kitus  klausimus  padeda: 1) gnoseologija (mokymas  apie  pažinimą); 2) logika (mokymas  apie  įrodymų būdus); 3) metafizika (mokslas  apie  juslėms  neprieinamas  pažinimo  sritis); 4) etika (mokymas  apie  moralinius  principus).

Nuo  to, kokiais  pažinimo  metodais  mes  naudojamės, labai  priklauso  mūsų  moraliniai  principai  ir  mūsų  ateitis. Yra  keturi  pažinimo  būdai: 1) betarpiškas, pojūčių  pagalba (uoslė, klausa, regėjimas, lytėjimas); 2) loginis  mąstymas; 3) istorinis  pažinimas; 4) remiantis  autoritetais.

Pavyzdžiui, 19  amžiuje  Vakarų  mokslininkai  nesuprato  daugelio  kūno  organų  funkcijų  ir  nusprendė, kad  tai  yra  mūsų  protėvių  palikimas. Dabar  šie  organai  gerai  ištirti  ir  įrodyta, kad  jokio  atavizmo  bei  jokių  rudimentų  pas  žmogų  nėra.

Tame  pačiame  19  amžiuje  vokiečių  gamtininkas  E. Hekelis  paskelbė  savo  piešinius, iliustruojančius  jo  paties  išgalvotą  “dėsnį”: žmogaus  gemalo  vystymosi  metu  įvairios  jo  stadijos  parodo, kokias  formas  mes  turėjom  evoliucijos  eigoje. Tačiau  jo  kolegos  mokslininkai  įrodė, kad  ši  teorija  yra  akivaizdi  apgaulė  ir  klastotė. Bet  ir  dabar  biologijos  vadovėliai  mus  mokina, kad  žmogaus  embrionas  pereina  per  žuvies, amfibijos  ir  t.t.  stadijas.

Anksčiau  dideliu  argumentu  darvinistų  naudai  buvo  laikomi  selekcionierių  darbai. Žinomas amerikiečių botanikas L. Burbankas sakė: „Aš praktiškai įsitikinau, kad galiu išvesti bet kokią slyvų rūšį, kurių vaisiai bus nuo pusantro iki septynių centimetrų dydžio, bet tuo pačiu turiu pripažinti, kad bet kokie bandymai gauti žirnio ar greipfruto dydžio slyvas yra iš anksto pasmerkti. Pas mane auga rožės, žydinčios šešis mėnesius per metus, bet aš neturiu ir niekada neužauginsiu tokių rožių, kurios žydėtų ištisus metus. Kitaip sakant, selekcijos galimybės ribotos“. Vėliau  mokslininkai  atrado  antievoliucinę  rūšių  savybę, būtent, jie  nustatė, kad  mutaciniams  pakitimams  pasiekus  tam  tikrą  ribą, rūšių  atstovai  tampa  bevaisiais  arba  grįžta  į  pirminę  padėtį, bet  nauja  rūšis  niekada  neatsiranda.  Gyvų  būtybių  kūnai  yra  kaip  cheminiai  kombinatai, milijardus  kartų  sudėtingesni, negu  bet  kokios  mašinos, sukurtos  žmogaus. Net  paprasčiausias  organizmas, virstantis  kitu, turėtų  pereiti  tūkstančius  tarpinių  stadijų. Tai  būtų  panašu  į  bandymą  perdirbti  laikrodį  į  televizorių, su  sąlyga, kad  visi  modeliai  po  kiekvieno  pakeitimo  turi  ne  tik  dirbti, bet  ir  kurti  savo  kopijas.

Darvinistai  sugalvojo  ir  savąjį  istorijos  scenarijų. Buvo  hipotetinis  nulinis  taškas, kuris  prieš  20  milijardų  metų  staiga  sprogo  ir  virto  besiplečiančia  visata. Po  to  susiformavo  atomai, žvaigždės, planetos. Prieš  keturis  milijardus  metų  Žemėje  atsirado  atmosfera. Organinės  medžiagos  daug  milijonų  metų  kaupėsi  vandenyne. Šitame  buljone  atsitiktinai  atsirado  gyvi  organizmai. Paskui  prasidėjo  jų  evoliucija, pagimdžiusi  visus  mikrobus, augalus  ir  gyvūnus. Pirmosios  į  žmones  panašios  būtybės – australopitekai – prieš  keturis  milijonus  metų  pasirodė  Afrikoje. Jos  išsivystė, žinoma, iš  beždžionių. O  pirmasis  šiuolaikinio  tipo  žmogus – Homo  sapiens  sapiens – atsirado  mažiau  kaip  prieš  šimtą  tūkstančių  metų. Į  Ameriką  žmonės  atėjo  ne  anksčiau  kaip  prieš  trisdešimt  tūkstančių  metų. Civilizuotas  gyvenimas  prasidėjo, kai  prieš  4 – 6  tūkstančius  metų  išsivystė  įvairios  kultūros.

Daug  metų  nuo  visuomenės  buvo  slepiami  faktai, kurie  aiškiai  prieštaravo  šitam  scenarijui. Daugelis  iš  jų  pateikti  M. Kremo  ir  R. Tompsono  knygose Uždraustoji  archeologija  ir  Nežinoma  žmonijos  istorija. Visame  pasaulyje  archeologai  ir  geologai  atrasdavo  ir  dabar  atranda  šiuolaikinio  tipo  žmonių  skeletus, kojų (kai  kada  ir  batų!) pėdsakus, darbo  įrankius, ginklus, metalinius  vamzdžius, betoninius  blokus  ir  dailės  kūrinius  tokiuose  geologiniuose  sluoksniuose, kurių  amžius – šimtai  milijonų  metų. Kartu  su  žmonėmis  gražiai  gyveno  į  juos  panašios  būtybės – visokie  ten  australopitekai  ir  kiti. Ir  visai  jie  neišmirė, o  tebegyvena  Azijoje, Indonezijoje, Amerikoje, kur  juos  vadina  sniego  žmonėmis, ječiais, saskuoči, almastom  ir  t.t.

Palyginkime, kaip  įvairiose  tautose  nušviečiami  istoriniai  įvykiai. Platonas, Hesiodas, Aristotelis  ir  kiti  antikos  mokslo  vyrai  rašė, kad  Žemėje  periodiškai  įvyksta  katastrofos, beveik  visiškai  sunaikinančios  žmoniją. Genčių, gyvenusių  Izraelyje, užrašai  byloja, kad  istorija  yra  cikliška  ir  prieš  milijonus  metų  gyveno  protingi  žmonės. Indėnų  gentyse  išlikę  padavimai  apie  tai, kad  pas  jų  protėvius  lankydavosi  moteris  iš  žvaigždžių. Ji  davė  jiems  religiją  ir  aiškino, kad  yra  toks  šventas  jautis, kuris  kiekvienoje  iš  keturių  epochų  praranda  po  vieną  koją. Mes  gyvenam  paskutinėje, ketvirtoje, epochoje, ir  dabar  jaučiui  telikusi  viena  koja. Skandinaviškose  sagose  kalbama, kad  senovėje  žmonės  gyveno  labai  ilgai, daug  šimtų  metų. Jos  nurodo, kaip  epochos  keičia  viena  kitą: pirmosios  metu  viešpatauja  visuotinė  taika, vėliau  visuomenėje  atsiranda  klasės, trečios  epochos  metu  išryškėja  prievartos  elementai  ir  galų  gale – dabartinė, degradacijos  epocha.

Taigi, tautos,  gyvenančios  skirtinguose  kontinentuose, istoriją  aiškina  labai  panašiai. Kodėl? Ir  iš  kur  jos  sėmėsi  žinių  pačiose  įvairiausiose  srityse?

Įvairių  šalių  astronomijos  ekspertai  nustatė, kad  pati  tiksliausia  ir  seniausia  pasaulyje  yra  vedinė  astronomija. Būtent  ją  dalinai  perėmė  egiptiečiai, žydai, graikai  ir  romėnai. Matematiniai  senovės  Babilono, Egipto  ir  Graikijos  skaičiavimai  buvo  atliekami, remiantis  Vedų  matematika. Įvairios  pasaulio  tautos  savo  žinių  bagažą  gavo  iš  išminčių, žinančių  Vedas.

Kas  gi  yra  Vedos? Tai  seniausias  ir  visapusiškiausias  mokymas  apie  pasaulį. Jos  užrašytos  sanskrito  kalba, kuri  yra  seniausia  ne  tik  Žemėje, bet  ir  visoje  Visatoje.

Astrofizikas  K. Saganas  pažymėjo, kad  Vedose  labiausiai  išvystyta  kosmologija, ir  joje  pateiktų  duomenų  apie  Visatos  amžių  neginčina  ir  šiuolaikinis  mokslas. O  mūsų  Visatos  amžius, pagal  Vedas, yra  311  trilijonų  40  milijardų  metų, iš  kurių  dabar  praėjo  truputį  daugiau  kaip  pusė. Toks  laiko  tarpas  atrodo  fantastiškai  ilgas, bet  amžinybės  požiūriu – tai  tik  akimirka. Priežastiniame  vandenyne  plaukioja  nesuskaičiuojama  daugybė  visatų, kurios  atsiranda  ir  dingsta, tarytum  burbuliukai  Žemės  jūrose. Kodėl  jos  taip – pasirodo  ir  išnyksta?

Betarpiško – jutiminio – pažinimo  lygyje  neįmanoma  sužinoti, kaip  atsirado  Visata  ir  gyvybė. O  ką  sako  logika?

Darvinizme  kūrybinė  rolė  pavesta  atsitiktinumui, kas  iš  principo  yra  klaidinga. Sąvokos  “atsitiktinumas, tikimybė”  turi  prasmę  tik  tada, kai  kokį  nors  procesą  galima  daug  kartų  pakartoti  ir  nustatyti  jo  dėsningumus. Bet  ar  kas  nors  iš  darvinistų  bent  kartą  stebėjo  gyvybės  atsiradimą  iš  cheminių  junginių?

Astrofizikas  F. Hoilas  nustatė, kad  pačios  paprasčiausios  besidauginančios  sistemos, tokios  kaip  lastelė, atsiradimo  tikimybė  teoriškai  yra  nykstamai  maža, o  praktiškai – nereali. Nobelio  premijos  laureatai  J. Vigneris  ir  B. Džozefsonas  aukštai  įvertino  jau  minėto  R. Tompsono  knygą Mechanistinis  ir  nemechanistinis  mokslas, kurioje  įrodyta, kad  gyvybė  negali  atsirasti  iš  materijos. Daugelis  mokslininkų  taip  pat  supranta, kad  Didžiojo  sprogimo  teorija  yra  nelogiška  ir  paprasčiausiai  nemoksliška.

Naudojantis  logika, galima  suvokti, kad  Visatą  ir  visas  gyvybės  formas  joje  sukūrė  išmintingas  Kūrėjas (Dievas, Alachas, Išvara). Abejojantiems  reiktų  pasakyti, kad  žymiausi  Europos  mokslininkai – matematikai, fizikai, chemikai, biologai – aiškiausiai  suprato, kad  Dievas-Kūrėjas  egzistuoja. Tarp  jų: B.Paskalis, I.Njutonas, K.Linėjus, M.Lomonosovas, A.Volta, A.Amperas, F.Hausas, Dž.Džaulis, L.Pasteras, Lordas  Kelvinas, D.Mendelejevas, I.Pavlovas, M.Plankas  ir  kiti.

Didysis  fizikas  A.Einšteinas  tikino: “Begalinėje  kūrinijoje  veikia  be  galo  tobulas  Protas”. Ir  netgi  Darvinas  kalbėjo: “Aš  niekada  neginčinau  Dievo  buvimo, nes  juk  neįmanoma  įrodyti, kad  tiek  šitas  pasaulis, tiek  žmogus  atsirado  visiškai  atsitiktinai”.

Neišmanėliai  tvirtina, kad  viskas  šiame  pasaulyje  vyksta  be  jokio plano, stichiškai. Tačiau  I.Njutonas, klasikinės  fizikos  tėvas, rašė: “Kosmosas  buvo  sukurtas  pagal  visur  esančio  ir  visa  galinčio  Kūrėjo  planą”.

Ar  mes  galim  apie  jį  ką  nors  sužinoti?

Įsivaizduokim,  kad  nuo  vaikystės  gyvenam  kaime, kuriame  nebuvo  jokio  televizoriaus. Paskui  kažkas  pargabeno  japonišką, bet  mes  nežinom, kam  jis  reikalingas  ir  kaip  dirba. Pasitelkim  į  pagalbą  visus  keturis  pažinimo  būdus. Pojūčių  pagalba  mes  nesuprasim  aparato  veikimo  principo. Loginis  mąstymas  leis  mums  suprasti, kad  jį  sukūrė  kažkokia  asmenybė, bet  darbo  principas  liks  neaiškus. Trečias  pažinimo  šaltinis – istoriniai  šaltiniai – nepatikimas, nes  mes  galime  ir  nerasti  to  nelemto  televizoriaus  aprašymo. Todėl  reiktų  imtis  patikimiausio  pažinimo  būdo – gauti  žinojimą  iš  tobulo  šaltinio. Šiuo  atveju – tai  firma, kuri  pagamino  televizorių  ir  davė  instrukciją, kaip  juo  naudotis.

Ši  analogija  tinka  ir  Visatai. Mokslininkai  seniai  bando  atrasti  pirmapradę  visa  ko  atsiradimo  priežastį, tačiau  tam, kad  šiuos  ieškojimus  apvainikuotų  sėkmė, reikia  naudotis  griežtais  moksliniais  metodais, be  išankstinių  nuostatų  ir  nekurti  aiškiai  melagingų  hipotezių. Nei  viena  gyva  būtybė  nepajėgi  savo  protu  suvokti  kūrinijos  paslapties, ir  to  priežastis – keturi  mums  būdingi  trūkumai: mes  darom  klaidas, pasiduodam  iliuzijai, apgaudinėjam  ir  turim  netobulus  pojūčius. Bet Vedas  mums  davė  Dievas, Visažinanti  Asmenybė, ir  tai  yra  geriausias  garantas, kad  jose  nėra  klaidų, netikslumų  ir  apgaulės. Ir  toks  žinojimas  nėra  dogmatiškas, kaip  tvirtina  netoliaregiai  žmonės. Pasakyti, kas  jūsų  tėvas, gali  tik  jūsų  motina. Šiuo  atveju  ji  yra  vienintelis  autoritetas. Tokiu  būdu, autoritetas  nėra  dogma. Vedos  yra  viso  žinojimo  motina. Nėra  tokios  pažinimo  srities, kuri  nebūtų  aprašyta  Vedose. Todėl  jomis  vadovaujasi  visos  protingos  būtybės  Visatoje.

Vedos  pateikia  detaliausią  aprašymą, kaip  pagal  aukščiausią  planą  buvo  sukurta  Visata. Šis  planas – tai  besikartojantys  kūrimo  ir  naikinimo  ciklai. Svarbiausias  iš  jų  susideda  iš  keturių  epochų (jugų), vadinamų  Satja, Treta, Dvapara  ir  Kali. Kiekvienas  ciklas  prasideda  nuo  aukso  amžiaus (visuotinės  taikos  ir  dvasinio  progreso  laikmetis)  ir  baigiasi  geležies – degradacijos  ir  vaidų – amžiumi. Prasidėjus  naujai  Satja-jugai, sugrįžta  ir  seni  geri  laikai,  ir  ciklas  kartojasi – vėl  ir  vėl. Tūkstantis  tokių  ciklų  sudaro  vieną  Visatos  dieną (kalpą), kuri  trunka  4  milijardus  320  milijonų  metų. Dar  tiek  pat  trunka  naktis. Kiekviena  tokia  diena  skirstoma  į  14  periodų  po  309  milijonus  metų. Po  kiekvieno  periodo  gyvybė  Žemėje  ir  daugelyje  kitų  planetų sunaikinama, o  paskui  ją  vėl  prikelia  pusdieviai.

Dabar  mes  gyvenam  28-to  ciklo  7-to  periodo  pirmos  dienos  51-ais  Visatos  metais. Tie  penkiasdešimt  vieneri  Visatos  metai – tai  maždaug  du  milijardai  žemiškųjų  metų. 

Dievas  yra  vienas  ir  tik  vienas, ir  Jis  yra  pirmapradė  visų  priežasčių  priežastis. Tačiau  pačią  Visatą  valdo  pusdieviai, kuriuos  galima  palyginti  su  valstybės  valdininkais, tvarkančiais  visos  šalies  reikalus. Visų  planetų, taip  pat  ir  Žemės, gyventojai yra  šių  pusdievių  palikuonys. Biblijoje  kalbama  apie  Dievą  tarp  dievų, o  Korane – kad  Alacho  valią  išpildo  angelai.

Istoriniai-filosofiniai  Vedų  skyriai (Puranos, Ramajana  ir  Mahabharata) aprašo  svarbiausius  Visatos  įvykius – buvusius  ir  būsimus, kurie  nusitęsia  per  milijardus  metų. Čia  bus  papasakota  tik  apie  paskutinį  jugų  ciklą. Jis  prasidėjo  prieš  3  milijonus  ir  893  tūkstančius  metų...

Satja-juga (Aukso  amžius) lyginama  su  žydinčiu  pavasariu. Ji  trunka  1.728.000  metų. Žmonės  tada  gyveno  labai  ilgai, turėjo  labai  gerą  sveikatą  ir  atmintį, buvo  protingi  ir  draugiški. Gyveno  santarvėje  su  savimi  ir  visu  pasauliu  ir  suprato  žmogaus  gyvenimo  išskirtinumą.

Vedos  sako: gyvos  būtybės, būdamos  amžinos  sielos, nesuskaičiuojamą  daugybę  metų  klajoja  po  Visatą, įsikūnydamos  įvairiose  gyvybės  formose, kurių  skaičius – 8.400.000. Siela  evoliucionuoja, palaipsniui  pereidama  iš  vienos  formos  į  kitą: pradžioje  8  milijonai  formų, kurias  atstovauja  augalai, vabzdžiai, paukščiai, keturkojai, bekojai  ir  vandens  gyvūnai, paskui  300  tūkstančių  necivilizuotų  žmonių  formų  ir  galiausiai  100  tūkstančių  formų, priklausančių  civilizuotiems  žmonėms  ir  pusdieviams.

Prieš  įgydamos  žmonių  kūnus, kai  kurios  sielos  dar  pabuvoja  beždžionių  kūnuose, todėl  jų  pasąmonėje  lieka  beždžioniško  gyvenimo  prisiminimai, ir  tai  yra  viena  iš  priežasčių, dėl  kurių  žmonės  tiki  darvinizmu.

Svarbiausia  gyvybės  forma – žmogiškoji, nes  tik  žmogus  savo  norais  ir  sąmoninga  veikla  gali  formuoti  savo  ateitį. Vienintelė  ir  grynai  specifinė  šios  formos  paskirtis – kad  gyva  būtybė, esanti  joje, galėtų  kultivuoti  dvasinę  veiklą. Jokiai  kitai  gyvybės  formai  šito  neduota. Šiuo  atveju  veikia  karmos  dėsnis, kuris  byloja: bet  kokia  žmogaus  veikla  anksčiau  ar  vėliau  susilaukia  vienokio  ar  kitokio  atpildo. Šis  atpildas  dažnai  nusikelia  į  sekančius  gyvenimus, todėl  mes  beveik  niekada  nesuprantam, kodėl  su  mumis  atsitiko  tas  ar  anas  įvykis. Iš  kitos  pusės, tik  karmos  dėsnis  paaiškina, rodos, nepaaiškinamus  dalykus. Sakykim, kodėl  žmogus  gimsta  visišku  invalidu? Atrodo, už  ką, varge, toks nekaltas  kūdikis, ir t.t. Atsakymas  paprastas  ir  negailestingas: vadinasi, pakankamai  prisivaidinta  ankstesniuose  gyvenimuose, ir  šis  kūnas – tai  susiformavusi  karma, atpildas, tai, apie  ką  yra  pasakyta: ką  pasėsi, tą  ir  pjausi; nespjauk  į  šulinį, kad  nereikėtų  pačiam  gerti; akis  už  akį, dantis  už  dantį. Vedos  sako, kad  tikroji  religija  yra  ne  sentimentalus  tikėjimas, o  autoritetingas  būdas  pagerinti  savo  dabartį  ir  ateitį. Jeigu  žmogus  griežtai  laikosi  Vedų  nurodymų, tai  gali  išpildyti  savo  norus, o  sekančiam  gyvenime  jis  gaus  geresnį  kūną. Priešingu  atveju  jis  praras  viską, o  po  kūno  mirties  persikels  į  žemesnę  gyvybės  formą.

Sekanti, Treta-juga, arba  Sidabro  amžius, trunka  1.296.000  metų. Žmonės  tebebuvo  protingi  ir  laimingi, nes  gyvenime  vadovavosi  keturiais  principais – teisingumu, švarumu, asketizmu  ir  gailestingumu. Tačiau  tarp  jų  pradėjo  įsikūnyti  ir  sielos, linkusios  į  nuodėmę – melą, pasileidimą, žiaurumą... Kai  kurie  valdžios  žmonės, pažeidinėję  Vedų  nurodymus  ir  bijodami  atpildo, pabėgdavo  į  dykumas. Tarp  kitko, būtent  taip  atsirado  Egipto  civilizacija. Ramajanoje rašoma, kad  šią  epochą  iš  kosmoso  į  Žemę  įsibrovė  gigantai-žmogėdros (rakšasai). Indijos  vandenyno  saloje  jie  pastatė  miestą  iš  aukso, kurį  gavo, rausdami  žemę  milžiniškais  tuneliais (jų  likučiai  ir  dabar  yra  Pietų  Amerikoje). Jie  žudė  vietinius  išminčius  ir  kovėsi  su  pusdieviais, naudodamiesi  supergreitais  erdvėlaiviais (vimanais). Ir  tik  asmeniškas  Dievo  įsikišimas  padarė  galą  rakšasų  siautėjimui. Šių  įvykių  atgarsiai  išliko  daugelio  tautų  legendose  ir  pasakose.

Bronzinis  amžius – Dvapara-juga – tęsiasi  864.000  metus. Dauguma  žmonių  dar  gyveno  teisingai, skaitė  Vedas  ir  juos  lydėjo  materiali  sėkmė. Tačiau  nuodėmingumas  didėjo. Šituo  pasinaudojo  demoniškų  planetų  valdovai. Pas  demonus  labai  išvystyta  technologinė  civilizacija, jiems  tarnauja  robotai. Kai  kurie  iš  neatpažintų  skraidančių  objektų  yra  būtent  iš  šitų  planetų.

Materiali  Visata – tai  lyg  ir  daugiaaukštis  kalėjimas, kur  tvarką  palaiko  pusdieviai. Demonai  pavydi  Dievui  ir  todėl  pastoviai  mėgina  užgrobti  valdžią  Visatoje, propaguoja  ateizmą  ir  iškraipo  šventąsias  Vedas. Jie  gerai  išmano  sielų  persikūnijimo  mechanizmą  ir  todėl  gimimui  gali  pasirinkti  norimus  tėvus. Mahabharatoje ir Šrymadbhagavatam pasakojama, kaip  demonai  gimdavo  valdovų  šeimose  ir  terorizuodavo  taikius  planetos  gyventojus.

Sprendžiamasis  mūšis  tarp  dorybingų  ir  demoniškų  Žemės  valdovų  įvyko  Kurukšetroje, Indijoje, 3138  metais  prieš  mūsų  erą. Jo  pradžioje  įvyko  nemirtingasis  filosofinis  dialogas, žinomas  kaip  Bhagavadgyta (Dievo  giesmė). Mūšyje  buvo  panaudotas  netgi  atominis  ginklas. Archeologų  radiniai  Mohendžodare (Pakistanas) ir  Radžastane (Indija)  liudija  apie  atominius  sprogimus  tolimoje  praeityje. Po  šio  mūšio, kuris  tęsėsi  aštuoniolika  dienų, visą  Žemę  pradėjo  valdyti  dorybingas  valdovas.

Bhavišja  Purana (Vedų  dalis, aprašanti  ateitį) sako, kad  keli  šimtai  metų  prieš  šiuos  įvykius  Irane, kalnų  sode  gyveno  du  jaunuoliai, vaikinas  ir  mergina – Adomas  ir  Avjevati. Biblijoje  yra  pateiktas  jų  gyvenimo  fragmentas, kaip  istorija  apie  Adomo  ir  Ievos  nuopuolį. Visi  jų  palikuonys  iki  pat  Nojaus  ir, aplamai, visi  Dvapara-jugos  žmonės  gyveno  maždaug  po  tūkstantį  metų. Romos  laikų  istorikas  Josifas  Flavijus  patvirtina  tai, rašydamas: “Visi  tie, kurie  rašė  apie  antiką, ir  graikai, ir  barbarai,... sako, kad  senovės  žmonės  gyveno  tūkstantį  metų”. 

3102 metai  prieš  mūsų  erą, vasario  18  dieną, prasidėjo  Kali-juga. Ji  truks  432.000  metų. Istorikai  mano, kad  biblinis  tvanas  įvyko  trečiame  tūkstantmetyje  prieš  mūsų  erą. Biblijoje  nurodyta, kokia  žmonių  amžiaus  trukmė  buvo  po  tvano: Simas – 600  metų, Abraomas – 175, Mozė – 120. Palaipsniui  gyvenimas  trumpėjo  iki  šimto  ir  mažiau  metų. Pablogėjo  klimatas; didelės  žemės  sritys  virto  dykumomis  arba  tapo  ežerų  ir  jūrų  dugnu. Tačiau  išliko  išminčiai, kurie  Himalajuose  ir  Pietų  Azijoje  išsaugojo  Vedų  tekstus.

 Apie  šiuos  kraštus  Markas  Tvenas  rašė: “Religijų  tėvynė, žmonijos  ir  visų  kalbų  lopšys, legendų  senelė, tradicijų  prosenelė...” Būtent  iš  čia  įvairiais  keliais  žmonėms  grįžo  vedinis  žinojimas.

Trys  šimtai  metų  prieš  mūsų  erą  graikų  rašytojas  Aratos  užrašė  pasakojimą  apie  Mergelės  žvaigždyną. Aukso  amžiuje  Mergelė  atvyko  į  Žemę  iš  kažkokios  planetos  ir  ilgai  gyveno  tarp  žmonių, skatindama  juos  laikytis  teisingumo. Žmonės  gyveno  taikiai  ir  nebuvo  tarp  jų  vietos  apgaulei. Sidabro  amžiuje  Mergelė  išėjo  į  kalnus  ir  pasirodydavo  tik  retkarčiais – išbarti  žmones  už  jų  negerus  darbus. Bronzinis  amžius... Žmonės  pradėjo  vartoti  maistui  karvių  mėsą. Tuo  metu  Mergelė  išvyko  atgal, į  žvaigždes. Kokia  šio  pasakojimo  esmė?

Kali-jugoje  žmogiškus  kūnus  daugiausia  gauna  sielos, kurios  praėjusiose  epochose  neįstengė  suvokti  gyvenimo  prasmės. Dauguma  tokių  žmonių  turi  blogą  sveikatą, dar  blogesnę  atmintį  ir  polinkį  aklai  tikėti  įvairaus  plauko  perėjūnais  ir  demonais-ateistais. Šios  epochos  įtaka  yra  labai  stipri  ten, kur  vartojami  narkotikai  ir  alkoholis, kur  vyksta  finansinės  machinacijos, kur  užsiimama  neleistinais  lytiniais  santykiais  ir  kur  žudomi  įvairūs  gyvūnai  ir  valgoma  jų  mėsa. Dar  vienu  nuodėmingų  veiksmų  šaltiniu  tapo  auksas. Anksčiau  jo  energetika  buvo  palanki  gydomųjų  papuošalų, indų  ir  t.t.  gamybai. Bet  dabar  nematoma  aukso  valdžia  ugdo  žmonėse  įvairias  nuodėmingas  savybes.

Gamtos  dėsniai  leidžia  plėšrūnams  užmušti  kitą  gyvūną  savo  maistui, bet  žmogui  tai  draudžiama. Atpildą  už  tai  gauna  šie  su  gyvūno  nužudymu  susiję  žmonės: kurie  užsako  žudynes, kurie  nužudo, prekiauja  mėsa, gamina  maistą  iš  jos, gabena  tokį  maistą  ir  galiausiai  tie, kurie  jį  valgo. Visi  jie  laikomi  žudikais  su visomis  iš  to  išplaukiančiomis  pasekmėmis.

Civilizuoti  žmonės  visada  išmanė  atominę  energiją, tačiau  jų  ekonomika  rėmėsi  natūraliomis  technologijomis, grūdų  auginimu  ir  karvių  apsauga. Jie  žinojo, kad  karvė  yra  viena  iš  žmogaus  motinų, nes  tik  karvės  pienas  padeda  vystytis  subtiliems  smegenų  audiniams, gerindamas  atmintį  ir  gebėjimą  įsisavinti  dvasines  žinias. Mėsėdžiams  vis  tik  yra  nuolaidos – jie  gali  valgyti  žuvį, elnieną, mirusius  nuo  senatvės  gyvūnus  arba  vieną  kartą  per  mėnesį  ožio  mėsą, paaukotą  deivei  Kali. Tačiau  karvių  ir  jaučių  žudymas  prilyginamas  žmogžudystei   ir  reiškia  civilizacijos  pražūtį.

Dabar  demonai  tampa  netgi  įvairių  religijų  šventikais  ir  savo  pasekėjus  mokina, kad  žudyti  gyvūnus  maistui  galima, neišskiriant  net  karvių. Tokie  žmonės  praranda  galimybę  suvokti  Vedas  ir  greitai  degraduoja. Tada  net  pusdieviai (kaip  Mergelė  ankstesniame  pasakojime) tampa  bejėgiais  kaip  nors  įtakoti  situaciją.

Viešpats  Žemėje  ar  kitoje  planetoje  pasirodo  tada, kai  dėl  demonų  kišimosi  sutrinka  ten  nustatyta  tvarka. Kiekviename  Savo  įsikūnijime  apie  religiją  Jis  kalba  lygiai  tiek, kiek  tai  gali  suvokti  šalia  Jo  esantys  žmonės. Bet  tikslas  visada  vienas – atvesti  žmones  į  Dievo  sąmonę  ir  religinių  principų  pildymą. Kai  kada  Aukščiausias  Dievo  Asmuo  įvairiais  pavidalais  nužengia  Pats, kai  kada  atsiunčia  Savo  atstovus  sūnaus  ar  tarno  rolėje. Visos  tokios  asmenybės  vadinamos  avataromis, kas  reiškia “tas, kuris  nužengė”. Jos  visos  išvardintos  Vedose, kad  būtų  galima  jas  atpažinti. Tokiu  būdu  Kali-jugoje  pas  mus  atėjo  Buda, Jėzus  Kristus, pranašas  Mahometas, Šri  Čaitanja. Trumpai  peržvelgsime  jų  misijas.

Buda  Šakjamuni  atėjo, vedinas  gailesčio  gyvūnams  ir  žmonėms. Jis  kalbėjo: “Nežudyk  jaučio, nes  jis  dirba  tavo  lauką” ir “Aš  niekada, niekam  ir  niekur  neleidau  valgyti  mėsos”. Jo  mokymas  apie  prievartos  nenaudojimą  pasiekė  Indiją  ir  Egiptą.

Žydų  išminčiai  gerai  išmanė  persikūnijimo  dėsnį, o  pranašas  Izaokas  sakė: “Užmušti  jautį – tas  pat, kaip  užmušti  žmogų”. Tačiau  Jeruzalės  šventyklose  gyvuliai  buvo  pjaunami  ir  aukojami  tuo  pretekstu, kad  tai  padeda  išpirkti  nuodėmes. Dar  būdamas  vaiku  Jėzus  labai  pergyveno  dėl  tokio  beprasmiško  žiaurumo. Vėliau, ieškodamas  tiesos, jis  išvyko  į  Indiją, kur  daug  metų  studijavo  Vedas. Jis  grįžo  į  tėvynę, nešdamas  mokymą  apie  meilę  Dievui  ir  Jo  artimui. Amžininkai  liudija, kad  Jonas  Krikštytojas, pats  Jėzus  Kristus, taip  pat  visi  apaštalai  griežtai  laikėsi  nurodymo  nežudyti  ir  nevalgė  mėsos.

Imperatoriaus  Nerono  patarėjas  filosofas  Seneka  pirmuosius  krikščionis  apibūdino  kaip  “...svetimšalių  sektą, kurios  nariai  yra  gana  pavojingi  imperijai, nes  susilaiko  nuo  mėsos  valgymo...”

Origenas  ir  kiti  krikščionių  bažnyčios  tėvai  pamokslavo  apie  karmos  dėsnį. Vėliau, 529  metais, buvo  “įteisintas”  klaidingas  mokymas, kad  visi  nekalti  žmonės  kenčia  dėl  Adomo  ir  Ievos  padarytos  nuodėmės. Iš  tikrųjų  viskas  vyksta  dėl  mūsų  pačių  padarytų  nuodėmių  ankstesniuose  gyvenimuose.

Bizantijos  imperatorius  Justinianas  I, pagarsėjęs  kitatikių  žudynėmis, 543  metais, prašomas  savo  žmonos, buvusios  kurtizanės, specialiu  įsaku  “atšaukė”  karmos  dėsnį. (Lygiai  su  tokiu  pačiu  pasisekimu  jis  galėjo  atšaukti  ir  saulės  patekėjimą. Dievo  įstatymai  nepavaldūs  jokiems  imperatoriams.) 553 metais,  tam  pačiam  Justinianui  spaudžiant, mokymą  apie  persikūnijimą  bažnyčia  paskelbia eretišku, o  jo  propaguotojus  atskiria  nuo  savęs.

Pranašas  Mahometas  gerbė  Jėzų   Kristų  kaip  Alacho  pasiuntinį  ir  kvietė  krikščionis  ir  judėjus  susitaikyti ir  nustoti  iškraipinėti  ir  pažeidinėti  Dievo  nurodymus. Jis  kovojo  su  kultais, garbinančiais  pusdievius, demonus, dvasias  ir  t.t.  ir  sugrąžino  vedinę  tradiciją – garbinti  vieną  Dievą. Jis  skelbė  Vedų  nurodymą: negalima  žudyti  moterų, vaikų, senų  žmonių  ir  nekaltų  vyrų. Jis  taip  pat  kalbėjo: “Tas, kuris  jaučia  gailestį  netgi  žvirbliui, prailgina  sau  gyvenimą. Alachas  bus  maloningas  jam  paskutinio  teismo  dieną”. Todėl  musulmonų  šventieji  nevalgo  mėsos.

Šalys, kuriose  prigijo  Mahometo  mokymas, pradėjo  greitai  vystytis. Prie  to  prisidėjo  ir  žinių  lobynai, kuriuos  musulmonai  rado  žemėse, esančiose  už  Indo  upės. Šią  upę  ir  žmones, gyvenančius  į  rytus  nuo  jos, taip  pat  jų  kultūrą  ir  religiją, musulmonai, kaip  ir  graikai  su  persais, vadino  žodžiu  “hindu”. Arabų  mokslininkas  Al-Andaluzi  rašė, kad  bet  kokioje  mokslo  srityje  indusai  yra  visa  galva  aukštesni  už  bet  kokią  tautą  nuo  Romos  iki  Kinijos. Priežastis  paprasta – jie  niekada  neišradinėjo  dviračio, o  tiesiog  studijavo  Vedas. Persijos  kalifas  AL-Mansur  vertė  vedinės  medicinos (Ajurvedos) tekstus  į  arabų  kalbą. Garsusis  kalifas  Harun  Al-Rašid  ir  kiti  Bagdado  ir  Irano  valdytojai  kvietėsi  pas  save  ajurvedinius  gydytojus, kurie  atidarydavo  savo  ligonines  ir  medicinos  mokyklas. Arabai  atnešė  į  Vakarus  vedinę  dešimtainę  skaičiavimo  sistemą, kuri  naudojo  papildomą  skaičių – nulį. Ji  pakeitė  nepatogų  egiptietišką  ir  romėnišką  skaičių  užrašymo  būdą. Mokslininkai  teigia, kad  be  to  nebūtų  išsivystę  tikslieji  mokslai  ir  šiuolaikinės  technologijos.

Tokiu  būdu  dalis  Vedų  išminties  vėl  sugrįžo  į  Europą. Tai  vienas  iš  nedaugelio  pozityvių  rezultatų, kuriuos  davė  liūdnai  pagarsėję  kryžiaus  žygiai  prieš  musulmonus  ir... krikščionis. Taip, dvyliktame  amžiuje  popiežius  Inokentijus  III  suorganizavo  žygį  prieš  katarų  tautelę. Jie  išpažino  krikščionybę, pripažindami  ir  sielų  persikūnijimą, ir  už  tai  buvo  tiesiog  išpjauti  tiesiogine  šio  žodžio  prasme, o  išlikę  gyvi  pateko  į  inkvizicijos  rankas.

Taigi, Kali-jugoje  šventųjų  priesakai  dažnai  panaudojami  kaip  priemonė  įgyti  šlovę  ir  turtus  ir  susidoroti  su  kitaip  mąstančiais. Rezultate – inkvizicija, genocidas, religiniai  karai  ir  t.t. Tokiame  vaidų  ir  veidmainystės  amžiuje  Žemėn  atėjo  didis  šventasis  ir  filosofas  Šri  Čaitanja (1486 – 1534). Jo  atėjimas  buvo  išpranašautas  įvairiuose  vediniuose  tekstuose. Pavyzdžiui, Bhavišja  Puranoje randame: “Aukščiausias  Viešpats  pasakė: Kali-jugoje  aš  ateisiu  kaip  Šači  sūnus  ir  pradėsiu  sankirtanos  judėjimą. Tuo  nereikia  abejoti”.

Jis  nurodė  aukščiausią  visų  mokslinių, religinių  ir  filosofinių  ieškojimų  tikslą. Aiškindamas  Bhagavadgytos ir Šrymadbhagavatam tekstus, jis  mokino, kad  visos  gyvos  būtybės  yra  dvasinės  Dievo  dalelės, kurios  gali  būti  amžinai  laimingos, jei  atkurs  savo  asmeninius  santykius  su  Juo. Vedose  pasakyta, kad  Šri  Čaitanjos  mokymas  pasklis  po  visą  Žemę, nes  jo  neapriboja  jokios  aplinkybės, taip  svarbios  žmonėms: tautybė, tikėjimas, odos  spalva, politika  ir  kita  ne  mažiau  “svarbi”  atributika.

Šri  Čaitanjos  pasekėjų  patarimų  dažnai  klausdavo  Tamerlano  ir  Čingischano  ainis  Akbar (Didysis). Jis  sukūrė  galingą  Mogolų  imperiją, kurioje  klestėjo  vediniai  mokslai  ir  menas, švietimas, sveikatos  apsauga  ir  t.t. Jis  sėkmingai  kovojo  su  nusikalstamumu  ir  kitom  negerovėm. Tarp  kitko, uždraudė  žudyti  karves  ir  vartoti  maistui  jautieną. Įvairiausių  tikėjimų  žmonės  sugyveno  taikiai, nes  viešpatavo  principas – ramybė  ir  taika  visiems.

Vėliau  Akbaro  palikuonys  užmiršo  jo  principus, ir  tada  juos  pakeitė  anglai. Jie  vežė  iš  Indijos  jos  turtus, visai  užmiršę, kad  amerikiečiai  atsisakė  Britanijos  valdžios  būtent  dėl  jos  ekonominio  vampyrizmo. Dar  didesnė  anglų  klaida  buvo  ta, kad  jie  nusprendė  sugriauti  Vedų  autoritetą  Azijoje  ir  jų  populiarumą  tarp  Vakarų  intelektualų. Vedas  reikėjo  pavaizduoti  kaip  stabmeldžių  pasakas, ir  šiam  tikslui  anglai  nusamdė  talentingą  vokietį  lingvistą  M. Miulerį. Jis  pats  naiviai  tikėjo, kad  pasaulis  buvo  sukurtas  4004  metais  prieš  mūsų  erą  ir  šiuo  pagrindu  sugalvojo  visas  datas  savo  teorijai. O  ji  skelbė: baltaodžiai  klajokliai (atseit, arijai) įsiveržė  į  Indostaną  ir  išstūmė  tamsiaodžius  aborigenus  į  pietus, o  paskui  (matyt, iš  neturėjimo  ką  veikti) sukūrė  Vedas.

Paskutiniu  metu  šią  teoriją  atmeta  žymiausi  pasaulio  mokslininkai, tarp  jų  ir  archeologai, tyrinėjantys  Sarasvati  upės  regioną  ir  įvairius  vedinės  civilizacijos  miestus.

Iš  tikrųjų, arijais  vadinami  žmonės, kurie  gyvena  pagal  Vedų  nurodymus  ir  siekia  dvasinio  tobulėjimo. Čia  visiškai  neturi  reikšmės  tautybė, tikėjimas  ar  odos  spalva.

Nuo  senų  laikų  teritorijoje  tarp  Dniepro  ir  Baikalo  gyveno  kazokai. Istorija  sako, kad  tai  tolimi  kšatrijų  palikuonys (kšatrijai  arijų  civilizacijoje  atstovavo  karines  pajėgas). Pas  juos, kaip  ir  pas  japonų  samurajus,  išliko  toks  vedinis  atributas, kaselė. Be  to, jie  griežtai  laikėsi  garbės  kodekso  reikalavimų.

L.N.Gumiliovas  ir  kiti  istorikai  pripažino, kad  ilgą  laiką  senovės  Rusia  savanoriškai  buvo  daugiatautės  valstybės – Ordos – sudėtyje. Jos  kariuomenėje  buvo  daug  kazokų. Gal atsimenat, ką  istorijos  vadovėliai  rašo  apie  Aukso  Ordą  ir  barbarišką  totorių-mongolų  jungą? Visa  tai – politiniai  prasimanymai, neturintys  nieko  bendro  su  tikrove.

Nors  pats  M.Miuleris  pripažino  savo  teorijos  klaidingumą, tačiau  ji  pastoviai  naudojama, ypač, kai  reikia  organizuoti  konfliktus  pagal  scenarijų  “skaldyk  ir  valdyk”. Įvairūs  nacionalistai  skelbiasi  arijais, aukštesne  rase, norėdami  pateisinti  savo  agresijas. Naudodamiesi  arijiška  teorija, politikai  atskyrė  nuo  Indijos  Pakistaną  ir  Bangladešą. Marksistai  ja  naudojasi, propaguodami  ateizmą. K.Marksas Dievui  jautė  tiesiog  patologinę  neapykantą. Jis  sakė: “Noriu  atkeršyti  Tam, Kas  valdo  ten, danguje”. Šiam  tikslui  jis  naudojo  darvinizmą  bei  rasinės  ir  klasinės  kovos  teoriją, kurią  sukūrė  M.Hesas. Marksas  rašė: “Komunizmas  atšaukia  visas  amžinąsias  tiesas – laisvę, teisingumą, religiją  ir  moralę”. Jo  pasekėjai  pritaikė  šią  formulę  praktikoje.

Darvinistai  buvo  teisūs  tik  vienu  atveju – kai  sukritikavo  teoriją  apie  tai, kad  Žemė  ir  žmonės  buvo  sukurti  tik  prieš  6 – 10  tūkstančių  metų (būtent  tokį  laikotarpį  nurodo  Biblijos  aiškintojai, nors  jos  tekstuose  apie  tai  nieko  nesakoma). Bet  paskui  jie  įvedė  cenzūrą, reklamuodami  tariamus  evoliucijos  įrodymus  ir  nuslėpdami  nepatogius  radinius  ir  faktus. Pavyzdžiui, visi  archeologiniai  kasinėjimai  stebina  tuo, kad  nerandama  jokių  pereinamųjų  formų  tarp  rūšių. O  be  jų  evoliucijos  teorija  buvo  visiškai  nepriimtina. Ir  tada  prasidėjo  kriminalas...

Dvidešimto  amžiaus  pradžioje  mokslininkai  pareiškė, kad  jie  surado  tarpinę  formą  tarp  žmogaus  ir  beždžionės, kasinėdami  Pitldaune (vietovė  Anglijoje). Po  pusės  amžiaus  pasirodė, kad  “radinys”  sufalsifikuotas – sukonstruotas  iš  žmogaus  kaukolės  ir  nudažyto  beždžionės  žandikaulio.

Anatomas  E.Diubua  1891  metais  Javos  saloje  rado  beždžionės  žandikaulį, o  dar  po  metų, už  keturiolikos  metrų  nuo  tos  vietos – žmogaus  šlaunikaulį. Jis  padarė  išvadą, kad  abu  kaulai  priklauso  tai  pačiai  būtybei – pitekantropui, kuris  ir  buvo  ta  trūkstama  grandis  tarp  žmogaus  ir  beždžionės. Nors  kiti  mokslininkai  ir  įrodė, kad  tai  neteisybė (pats  Diubua  vėliau  irgi  pripažino  savo  klaidą), tačiau  radinys  ir  dabar  pristatomas  kaip  evoliucijos  įrodymo  faktas. Prie  to  prisidėjo  ir  Karnegi  fondas, finansuojantis  darvinizmo  ir  didžiojo  sprogimo  teorijas. Fondo  prezidentas  D.Meriam  pareiškė, kad  materialus  mokslas  suteiks  žmogui  galimybę  prisiimti  Dievo  rolę  ir  pakreipti  evoliuciją  norima  linkme.

Dvidešimtame  amžiuje  taip  vadinami  baronai-plėšikai  Rokfeleris  ir  Karnegi  įkūrė  cheminę  ir  farmaceutinę  monopolijas. Jų  pastangomis  priimti  įstatymai  prieš  natūralius  gydymo  metodus (fitoterapija, homeopatija  ir  kt.). Jie  ėmė  kontroliuoti  visą  medicininę  Vakarų  sferą.

Žmonių  valdymo  ir  kontroliavimo  metodus  atidirbinėjo  ir  kitos  galingos  organizacijos, pašalindamos  nuo  scenos  visus  “atskalūnus”. Apie  susidorojimą  su  antropologu  T.Li  ir  muziejaus  direktoriumi  Ž.Ruso  paminėta  straipsnio  pradžioje. Tas  pats  likimas  ištiko  ir  JAV  Geologinės  tarnybos  ekspertus, kurie  nustatė  Meksikoje  rastų  darbo  įrankių  amžių – 250.000  metų.

Tik  1996  metais  telekompanija  NBC, nepaisydama  ateistų  grasinimų, parodė  filmą  Mįslinga  žmonijos  kilmė, kur  demaskuota  tokia  politika.

1994  metais  pasauliniame  archeologų  kongrese  istorikas  M.Kremo  perskaitė  pranešimą Laikas  Puranose  ir  archeologiniai  duomenys. Ten  buvo  kalbama  apie  tai, kad  senovėje  civilizuoti  žmonės  žinojo  apie  cikliškai  pasikartojančias  istorines  epochas, tačiau  paskutiniais  amžiais  Vakaruose  paplito  taip  vadinama  linijinė  progresyvinė  laiko  koncepcija. Ji  skelbia, kad  mūsų  Visata  yra  unikalus  atvejis, o žmonija  atsirado  tiktai  vieną  kartą  ir  dabar  progresuoja  tobulėjimo  link. Ateistai  šią  koncepciją  pasisavino  ir  kūrybiškai  ją  apdorojo, pakeisdami  Dievą  hipotezėmis  apie  didįjį  sprogimą  ir  cheminį  buljoną, o biblines  idėjas  apie  išsivadavimą – fantazijomis  apie  galimybę  nugalėti  mirtį  genų  inžinerijos  pagalba  ir  žmonių  viešpatavimą  visoje  Visatoje.

Aprašyti  Ramajanoje  kanibalai-rakšasai  taip  pat  žadėjo  pastatyti  laiptus  į  rojaus  planetas. Dabartiniai  ateistai  mėgsta  žmogėdriškas  idėjas. Jie  beveik  visur  įteisino  abortus  ir  propaguoja  teorijas  apie  alkoholio  ir  mėsos  naudą  bei  pieno  kenksmingumą  sveikatai, nors  sąžiningi  gydytojai  jų  nepalaiko.

Norėdami  kontroliuoti  kiekvieno  žmogaus  gyvenimą, bankų  magnatai  auksines  monetas  ir  barterį (natūrinius  mainus)  pakeitė  į  popierinius (dabar  ir  į  elektroninius)  pinigus, nepadengtus  auksu. Jų  vykdoma  žemės  ūkio  kreditavimo  ir  chemizavimo  politika  nuskurdino  milijonus  JAV, Indijos  ir  kitų  šalių  fermerių. Jie  buvo  priversti  persikelti  į   “akmenines  džiungles”, kupinas  Geležinio  Amžiaus  negerovių. Tai  atsitiko  ir  sovietiniame  lageryje, kur  kolektyvizacijos  metu  buvo  sunaikinta  milijonai  karvių, jaučių  ir  arklių  ir  prasidėjo  beprotiškos  lenktynės – pagaminti  kuo  daugiau  alkoholio  ir  mėsos  produktų.

Dabar  žmonės  žudo  nelaimingus  gyvulius, nejausdami  jokio  gailesčio. Todėl  Gamta  juos  baudžia. Neišgydomos  ligos, stichinės  nelaimės, katastrofos  ir  dažni  karai, kurių  metu  žūsta  daugybė  žmonių, dažnai  žiauriau, negu  jų  nugalabyti  gyvūnai. Yra  pasakyta: pasėsi  vėją – pjausi  audrą. Štai  dalis  dvidešimto  amžiaus  grožybių: du  pasauliniai  karai, GULAG’as, dešimtys  regioninių  karinių  konfliktų, nusikalstamumo  įsigalėjimas, terorizmo  didėjimas.

Dėl  savo  nelaimių  mes  linkę  apkaltinti  ką  tik  nori, bet  tik  ne  save. Deja, būtent  dėl  to, kad  mes  nesilaikom  Aukščiausiojo  nurodymų, mus  apgaudinėja  įvairūs  nenaudėliai, propaguojantys  nacionalizmą, religinį  nepakantumą, fanatizmą  bei  visokias  kiaušinio  lukšto  nevertas  teorijas: darvinizmą, froidizmą, marksizmą  ir  t.t.

Aleksandras  Makedonietis  labai  žavėjosi  vedinių  žiniuonių  sugebėjimu  gydyti  nuodingų  gyvačių  įkandimus. Vedose  taip  pat  yra  priešnuodis  visoms  toms  teorijoms. Milijardus  metų  amžinoji  Vedų  išmintis  savo  pirmapradžiu  pavidalu, nei  kiek  neiškraipyta, perduodama  nenutrūkstamu  perimamumo  principu (parampara) – mokytojas  mokiniui, tas  savo  mokiniui – iki  mūsų  dienų  ir  toliau. Tai  galima  sulyginti  su  idealiu  paštu, kur  laiškininkas  savo  galva  atsako  už  perduodamo  pranešimo  autentiškumą  ir  išsaugojimą.

Vedinių  laikų  išminčiai  kalbėjo  apie  “didelio  generolo”  atėjimą, kuris  “...žmonijos  labui  parašys  didžias  knygas... Jis  užkariaus  visą  pasaulį  ir  savo  argumentais  nugalės  šimtus  netikusių  filosofijų”. Šiuo  karvedžiu  tapo  Šri  Čaitanjos  pasekėjas, žymus  mokslininkas  ir  filosofas  A.Č.Bhaktivedanta  Svami  Prabhupada. Jis  vienintelis  teisingai  išvertė  į  anglų  kalbą  tokius  filosofinius  traktatus, kaip  Bhagavadgyta  ir  Šrymadbhagavatam, kurios  yra  ne  kas  kita, kaip  dvasinės  visos  žmonijos  atgimimo  programos.

Pagal  dieviškąjį  planą, po  pirmųjų  penkių  tūkstančių  Kali-jugos  metų  prasideda  dvasinio  pakilimo  periodas, truksiantis  10.000  metų.    

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis