Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Laiko apibrėžimas

 

Vedos sako, kad laikas – tai Dievo aspektas, valdantis visą kūriniją. Materialus pasaulis laiko nustatytais ciklais visada juda viena kryptimi – į sunaikinimą. Laikas yra pati stipriausia teisingumą vykdanti jėga materialiame pasaulyje. Jis visada nubaudžia tuos, kurie nenori paklusti jo valiai. Tai substancija, nepriklausoma nuo materialaus pasaulio faktorių. Įtakodamas kiekvieną materijos būvį, pats laikas niekada nepatiria jos poveikio. Laikas yra grandis, jungianti visus materijos procesus visatoje. Jis yra visa persmelkiantis ir skirstomas į praeitį, dabartį ir ateitį.

 

Ar praeitis yra realybė ar tik istorija?

 

Praėjęs, dabartinis ir būsimas laikas – tai ypatinga energijos rūšis, kuri verčia mūsų pasaulį nepaliaujamai keistis.

Skaitytojas: Aš suprantu laiko poveikį mums dabartyje, bet visiškai neaišku, kaip pasireiškia praeitis ir ateitis.

Autorius: Pirmiausia pakalbėkim apie praeitį. Ji įtakoja mus per mūsų pačių protą ir intelektą. Savo ruožtu, protą praeitis veikia per atmintį. Kitaip sakant, atmintis yra proto funkcija, jungianti jį su praeitimi. Kai mes prisimename praeitį, ji verčia protą sąveikauti su realiais faktais, kurie vyko praeityje. Kuo teisingesnis žmogus, tuo aiškiau jis suvokia savo praeitį. Šventieji prisimena net savo praeitus gyvenimus

Skaitytojas: Įdomu, kaipgi protas per atmintį patenka praeito laiko įtakon? Man rodos, atvirkščiai – mes tik tada galvojam apie praeities įvykius, kai patys juos prisimenam. Kuo čia dėtas laikas?

Autorius: Taip, mes galime prisiminti praeitį, ir tada ji nedelsiant pradeda daryti poveikį protui, pasiekdama jį praėjusių įvykių pagalba. Be to, atsiminimai gali būti spontaniški, netikėti. Jūs sutinkate su mano žodžiais?

Skaitytojas: Taip, bet man vis tiek neaišku, kaip praeitis įtakoja protą?

Autorius: Kai jūs prisimenate praeities įvykius, visada pasireiškia kokia nors psichinė reakcija. Tai ir yra praeities ir proto sąveikos rezultatas. Protas su praeities įvykiais kontaktuoja per atmintį, kuri gali patekti į praeitį.

Skaitytojas: O aš galvojau, kad mūsų reakcija į praeities įvykius – tai kaip ir sąlyginis refleksas.

Autorius: Vadinasi, praėjusių laikų prisiminimai – tik sąlyginis refleksas?

Skaitytojas: Taip.

Autorius: Kitaip sakant, sąveikos su praeitimi nėra, yra tik atmintis ir refleksai į tai, kas joje yra?

Skaitytojas: Na, taip.

Autorius: Galbūt ir praeito laiko nėra?

Skaitytojas: Jis yra kaip istorija, bet realiai neegzistuoja ir mums neturi jokio poveikio.

Autorius: Vadinasi, ir mūsų praeityje nėra?

Skaitytojas: Taip. Praeitis yra tiktai istorija.

Autorius: Vadinasi, praeityje nieko nėra, nes ir pačios praeities nėra, ar ne taip?

Skaitytojas: Taip, mes egzistuojame tiktai dabartyje, o praeityje nieko nėra.

Autorius: Vadinasi, visa tai, ką mes padarėme praeityje, egzistuoja tiktai dabartyje, o jeigu iš to, ką padarėme praeityje, dabartyje nieko neliko, vadinasi, tai, ką mes padarėme, jau nebeegzistuoja.

Skaitytojas: Aš jau sakiau, kad tai, ką mes padarėme praeityje, realiai neegzistuoja ir tapo tik istoriniu faktu.

Autorius: Tada nėra jokios prasmės bausti žudiką, nes tai, ką jis padarė, jau nebeegzistuoja. Jis užmušė, ir to žmogaus jau nebėra. Tuo labiau, kad ir žudiko praeityje nėra, jis egzistuoja tik dabartyje. Užmuštojo irgi nėra, nes jį nužudė praeityje. Tai kam gi nusikaltėlį sodinti į kalėjimą, jeigu neliko jokių problemų?

Skaitytojas: Bet juk užmuštojo giminės vis dar atsimena šią nelaimę, ir tai verčia juos sielvartauti.

Autorius: Jų atsiminimai, sutinkamai su jūsų koncepcija, viso labo tiktai sąlyginiai refleksai. Užmuštojo dabar nėra, nes jį užmušė. Maža to, jo ir praeityje nėra, nes pačios praeities, anot jūsų, nėra. Todėl nėra jokių problemų, tereikia sielvarto palaužtiems giminėms pašalinti tą sąlyginį refleksą, ir tegu jie sau ramiai gyvena.

Skaitytojas: Įdomiai kalbate. Tačiau daug psichologų laikosi būtent tokios nuomonės, nors tai tiesiog beprotybė – nusikaltėlis vis tik atliko savo juodą darbą!

Autorius: Kokį nusikaltimą galima padaryti neegzistuojančioje vietoje neegzistuojantiems žmonėms, jeigu net tas, kuris padarė nusikaltimą, irgi neegzistuoja?

Skaitytojas: Taip, tokiomis sąlygomis neįmanoma nusikalsti.

Autorius: Vadinasi, bausti nėra ką.

Skaitytojas: Taip daugelis galvoja – jis buvo nusikaltėlis anksčiau, jo nenubaudė, o dabar visa tai praeityje, ir jis, vadinasi, jau ne nusikaltėlis. Kai kuriose valstybėse net įstatymai neleidžia bausti už nusikaltimus, kurie buvo padaryti prieš kažkiek tai metų. Taip, ir šį kartą išvados nelabai patrauklios.

Panašu, kad praeitis realiai egzistuoja, ir mes su ja turime realų kontaktą. Todėl ir nusikaltėlį, kuris nusidėjo kažkada praeityje, reikia bausti.

Autorius: Teisingai, tik ne taip lengva suprasti šiuos dalykus.

Skaitytojas: Palaukite, bet jeigu praeitis egzistuoja, tai mes galime išmokti ją pakeisti!

Autorius: Neišdegs. Kokia nors veikla mes galime užsiimti tiktai dabartyje. Mūsų kontaktas su praeitimi toks, kad jokių praeities įvykių jau nepakeisi. Tačiau jie mums daro įtaką ir dabartyje. Praeitis mums nesuteikia galimybės ją įtakoti. Dabartį – prašom, kiek nori.

Skaitytojas: Vadinasi, mes negalime paveikti praeities, o ji mus gali. O ką daryti, jeigu praeityje pasielgei neteisingai? Nejaugi mes visą laiką gausime reakcijas už tą poelgį?

Autorius: Ne. Jeigu dabartyje mes elgsimės dorybingai, tai neutralizuosime nedorų praeities darbų poveikį mūsų likimui.

Skaitytojas: Vadinasi, mes vis dėlto galime įtakoti praeities įvykius?

Autorius: Ne, mes galime įtakoti tik jų pasekmes, o pačių įvykių pakeisti negalime. Jeigu dabar mes gyvename dorai, neutralizuojasi visos buvusių nedorybių pasekmės.

Skaitytojas: O atgaila irgi neutralizuoja tas pasekmes?

Autorius: Taip, bet tik nuoširdi atgaila.

Skaitytojas: O kaip atskirti – nuoširdi atgaila ar ne?

Autorius: Jeigu atgaila nuoširdi, tai po jos žmogus daugiau taip nenusidės. Taip atgailaudamas, jis baudžia save dideliais vidiniais pergyvenimais. O jeigu žmogus atgailauja, norėdamas išvengti bausmės, tai nėra nuoširdi atgaila. Tai tik formalumas be jokių vidinių išgyvenimų. Šitaip atgailaudamas, žmogus dažniausiai vėl daro tas pačias nedorybes.

Iš to, kas pasakyta, darosi aišku, jog praeities laikas prižiūri, kad už kiekvieną padarytą klaidą ir už kiekvieną dorybingą poelgį būtų skiriamas teisingas atpildas. O ateities laikas mus įtakoja per gyvenimo suteiktas galimybes.

Skaitytojas: Aš vėl nieko nesuprantu.

Autorius: Nieko baisaus, tema sudėtinga, ir ją įsisavinti reikės laiko. Mes dar grįšime prie šito klausimo.

Išvada: supratęs, kad praeities laikas realiai egzistuoja ir įtakoja mus, žmogus nuoširdžiai atgailauja dėl savo negatyvių poelgių praeityje. Toks supratimas suteiks jam jėgų ir entuziazmo gyventi dorai, ir tai neutralizuos visas jo buvusias nuodėmes. O įpratęs elgtis dorai, jis visada stengsis nešti visiems gėrį, ir tada pas jį ateis laimė.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis