Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Laikas visatoje

 

Priklausomai nuo to, kokioje visatos vietoje yra gyva būtybė, pokyčiai jos organizme vyksta skirtingu greičiu. Jeigu mes esame žemutinėse planetose, pokyčiai vyksta labai greitai. Įsikūnijus viršutinėse planetose, pokyčiai vyksta labai lėtai. Lygiai taip pat įvairiuose visatos lygiuose laikas įtakos ir visus kitus procesus, įskaitant pačių planetų ir atomų senėjimo greitį.

Skaitytojas: Fantastiniuose filmuose rodo, kaip žmonės skraido į kitas planetas. Ar tai gali tapti realybe, ar ir liks tik fantastika?

Autorius: Mūsų visatoje planetinės sistemos išsidėsčiusios keturiolikoje lygių, kuriuos mokslininkai vadina galaktikomis. Mes gyvename septintame lygyje, tai yra, maždaug viduryje. Aš manau, kad mūsų galaktikos ribose kažkokios kelionės įmanomos, bet norint patekti į kitą galaktiką, reikia pasikeisti kūną. Skirtingose planetinėse sistemose materija turi skirtingą tankį, todėl mes neturime jokių galimybių gyventi kitose sistemose.

Skaitytojas: Bet galbūt galima sudaryti kokias nors mikrosąlygas?

Autorius: Greičiausiai ne. Kosminio laivo, atsidūrusio kitoje galaktikoje, tankis keisis. Tuo pačiu keisis ir jame sukurtos sąlygos, – jos jau nebus tinkamos gyventi žmonėms.

Skaitytojas: Ar labai pagreitės laikas, jeigu mes, tegu tik teoriškai, pakliūsime į aukštesnes planetas?

Autorius: Jeigu mes norime turėti bent kokį supratimą apie šiuos paslaptingus reiškinius, pasižiūrėkime, ką sako Vedos. O jos teigia, kad viena sekundė aukščiausioje visatos planetoje Brahmalokoje, kur gyvena tik šventieji išminčiai, lygi vieneriems Žemės metams.       

Kiek žemiau, Indralokoje, Žemės metus atitinka viena diena. Ten gyvena pusdieviai, mūsų visatos menedžeriai, kurie atsakingi už daugelį joje vykstančių procesų. Pusdieviai, kaip ir mes, naktimis miega. Jų naktis prasideda liepos viduryje pagal žemiškąjį laiką ir baigiasi lapkričio viduryje. Nuostabiausia, kad tuo metu, kai pusdieviai miega, visi visatos procesai tęsiasi be jokių sutrikimų. Taip pasireiškia dieviškas šio pasaulio surėdymas. Pusdievių naktis sanskrito kalba vadinasi čaturmasja, kas reiškia “keturi mėnesiai”. Tuo metu labai palanku atlikti askezes, tai yra, savanoriškai atsisakyti komforto, siekiant dvasinio progreso.

Skaitytojas: O visatoje irgi yra metų laikai, kaip ir Žemėje?

Autorius: Visata gyvena tais pačiais ciklais, kaip ir Žemė, – dienos, naktys, metų laikai. Pasibaigus kuriam nors ciklui, pavyzdžiui, visatos dienai, įvyksta jos dalinis naikinimas. Tuo metu visata pailsi ir apsivalo. Paskui kaip niekur nieko prasideda naujas ciklas.

Patys trumpiausi visatos vystymosi ciklai, arba epochos, vadinami sanskrito žodžiu “juga”.

Pirmoji epocha vadinasi Satja-juga (Aukso amžius). Ji atitinka žemiškąjį pavasarį ir tęsiasi 1.728.000 metų. Šiai epochai charakteringa tai, kad visi visatos gyventojai turi keturias ryškiai išreikštas charakterio savybes, būtent: asketizmą, švarą, gailestingumą ir teisingumą. Be to, praktiškai nėra neišmanymo ir nedoros.

Sekanti epocha, Treta-juga (Sidabro amžius), lyginama su vasara, o jos trukmė 1.296.000 metų. Čia jau pasireiškia nedora. Visatos gyventojai faktiškai praradę vieną teigiamą savybę – asketizmą.

Trečioji epocha, Dvapara-juga (Bronzos amžius) lyginama su rudeniu. Čia pastebimas dar didesnis dorovės bei religingumo nuopuolis, o visatos gyventojai praranda antrą savybę – švarą. Šis periodas trunka 864.000 metų.

Galiausiai ateina Kali-juga (Geležies amžius, arba vaidų amžius). Jis lyginamas su žiema. Vedos nurodo tikslią šios epochos pradžios datą. Įsivaizduokite tokią situaciją: Indijoje vidurnaktis, 3102-ri metai prieš mūsų erą, vasario aštuoniolikta. Septynios planetos, įskaitant Saulę ir Mėnulį, priešingoje Žemės pusėje išsirikiavo į vieną liniją. Būtent tuo laiku, maždaug prieš penkis tūkstančius su trupučiu metų, prasidėjo epocha, kurioje mes dabar gyvename. Jai būdinga tai, kad iš keturių dorybingų savybių liko tik teisingumas, bet ir ją turi toli gražu ne visi. Ši epocha dar vadinama degradacijos amžiumi, nes ji kupina ginčų, neišmanymo, bedieviškumo ir nuodėmių. Tikro dorybingumo praktiškai nėra. Kali-juga  trunka 432.000 metų. Šios epochos eigoje žmonės taip pagenda, kad jos pabaigoje visata dalinai sunaikinama ir po to prasideda nauja Satja-juga.

Skaitytojas: Štai tau ir laimingo gyvenimo dėsniai! Kokia gali būti laimė, jeigu ateityje – vien tik degradacija?

Autorius: Padėtis ne tokia jau ir beviltiška. Bhavišja-puranoje (pranašysčių Vedoje) sakoma, kad net Kali-jugoje  būna trumpalaikiai Aukso amžiaus periodai. Įdomu pažymėti, kad vienas iš tokių palankių periodų prasidėjo maždaug prieš penkis šimtus metų, bet jis truks tiktai dešimt tūkstančių metų. Šiuo laikotarpiu palaipsniui vėl pasireikš visos keturios dorybės – asketizmas, švara, gailestingumas ir teisingumas.

Skaitytojas: Kažkaip nesijaučia, kad jau prasidėjo Aukso amžius.

Autorius: Taip, išoriškai kol kas nieko nematyti, bet progresas pasireiškia permainomis, kurios darosi su žmonėmis. Dabar Žemėje gimsta vis daugiau žmonių, kurie labai nori užsiimti dvasine praktika, ir ateityje jų vis daugės.

Skaitytojas: Vadinasi, progresuos ne visi?

Autorius: Vedose pasakyta, kad tik tie žmonės, kurie supras, kaip vyksta progresas degradacijos amžiuje, galės, nežiūrint visų sunkumų, pratęsti savo kelią į tiesą.

Skaitytojas: Ir kaip tas progresas vyksta?

Autorius: Vedų nurodymai, kaip progresuoti šiame amžiuje, paprasti. Reikia nuolankioje proto būklėje ir geranoriškai žvelgiant į visas gyvas būtybes, su meile ir atsidavimu kartoti šventus Dievo vardus. Vedos sako, kad Dievas turi galybę vardų, kuriais Jį vadina, kai Jis nužengia į mūsų visatą ar į Žemę. Pavyzdžiui, sanskrite yra malda, kurioje pakartojama tūkstantis skirtingų šventų Dievo vardų. Kiekvienas žmogus gali pasirinkti kartoti tą Viešpaties vardą, kuris artimesnis jo tikėjimui. Brihat-naradija-puranoje  pasakyta, kad šiame Kali amžiuje nėra kito kelio, nėra kito kelio, nėra kito kelio, kaip tik šventų Viešpaties vardų kartojimas.

Bet suprasti tai gali tik nuolankūs ir sąžiningi žmonės.

Skaitytojas: Šį teiginį aš galiu priimti kaip hipotezę, bet vargu ar aš tuoj pat pradėsiu kartoti Dievo vardus.

Autorius: Jeigu jūs tikrai suvokėte, kokie galingi Dievo vardai, tai kažin ar kas sugebės jums sutrukdyti juos kartoti. Šventų vardų kartojimas duoda didžiulę laimę. Tačiau daugeliui žmonių vien tik mintis, kad reikės kartoti kažkieno vardus, sukelia diskomfortą ir priešiškumą.

Skaitytojas: Ką reikia daryti, kad atsirastų polinkis kartoti Dievo vardus?

Autorius: Tam reikia daug ką suprasti. Vedose pasakyta, kad šventus Dievo vardus gali kartoti tik labai ir labai išaukštinti žmonės.

Grįžkime prie visatos ciklų. Ciklas iš keturių epochų kartojasi ir kartojasi ir vadinasi čaturvjuha. Per Brahmos, arba visatos dieną, vadinamą kalpa, čaturvjuha pasikartoja tūkstantį kartų. Per naktį – dar tiek pat. Įsivaizduojate – visatoje praėjo tik para, o Žemėje pasikeitė aštuoni tūkstančiai epochų! Tai reiškia, kad praėjo 8.640.000.000 žemiškų metų! Per parą! Brahma, kartu ir visata, gyvena šimtą metų. Galite pamėginti paskaičiuoti, kiek per tą laiką Žemėje praeina metų. Brahmos nakties metu visos gyvos būtybės pasineria į gilų miegą, kitaip sakant, yra neišreikštame būvyje, o prasidėjus Brahmos dienai, visata vėl atgyja.

Skaitytojas: Ką sako Vedos apie artimiausią pasaulio pabaigą?

Autorius: Kali-jugos epochos pabaigoje Žemėje prasidės dideli kataklizmai, ir dauguma jos gyventojų žus. Palyginus su mūsų gyvenimo trukme, tai atsitiks negreitai – nuo Kali-jugos pradžios praėjo tik penki tūkstančiai metų. Taigi tolydžio pasikartojančius gandus apie greitą pasaulio pabaigą Vedos nepatvirtina.

Visata vystosi, sensta ir galiausiai ji sunaikinama, bet visos gyvos būtybės išlieka, tik patenka į neišreikštą būvį. Atgimus visatai, jos vėl atkunta, tai yra, gauna atitinkamus kūnus. Kai kurios iš jų atgimsta jau kitoje visatoje.

Skaitytojas: Kodėl taip atsitinka?

Autorius: Kiekvienoje visatoje pasireiškia tam tikra, tik jai būdinga, materiali laimė. Priklausomai nuo to, kokios laimės nori gyva būtybė, į tokią visatą ji ir patenka. Gyvos būtybės niekada nesunaikinamos, jos gyvena begalinę daugybę kartų. Taip bus visada.

Skaitytojas: O ar mes galime patekti į dvasinį pasaulį?

Autorius: Vedos sako, kad į materialų pasaulį mes patekome iš dvasinio, nes labai norėjome egoistinės laimės, tai yra, pagyventi ne kitų, bet savo labui. Dvasiniame pasaulyje tai neįmanoma, ten visi nesavanaudiškai tarnauja Dievui ir vienas kitam.

Dvasiniame pasaulyje gyvena maždaug 80% visų gyvų būtybių. Kai mes sėkmingai išsivaduosime iš egoizmo ir grįšime į dvasinį pasaulį, tada mums jau nebereikės keisti savo kūnų ir kęsti su tuo susijusių kančių. Ten mes būsime amžini ir kupini laimės bei žinojimo.

Skaitytojas: O kas mums trukdo ten patekti dabar?

Autorius: Egoistiniai polinkiai, su kuriais į dvasinį pasaulį neįleidžia. Ten reikia gyventi ne sau, o kitiems. Tai natūrali dvasinio pasaulio gyventojų būsena. Jie su didžiule meile ir atsidavimu tarnauja Dievui ir visoms gyvoms būtybėms. Jeigu mes nenorime paklūsti dvasinio pasaulio dėsniams, kur visi elgiasi kaip tarnai, tai turėsime vėl ir vėl gimti materialiame pasaulyje. Tik čia galima bandyti elgtis nepriklausomai.

Skaitytojas: O ar mes turime pasirinkimą, kaip ir kuo gimti?

Autorius: Mūsų visatoje yra pakankamai daug įvairių gyvybės formų. Kiekviena iš jų gyvai būtybei suteikia tam tikro pobūdžio materialią laimę. Panorėjus kitokios laimės, reikės gyventi toje gyvybės formoje, kuri galės patenkinti mūsų troškimą.

Skaitytojas: Vadinasi, sekantį gyvenimą mes galime gauti visai kitą kūną?

Autorius: Taip, bet pas mus visada yra pasirinkimo laisvė, kokios laimės siekti. Viskas priklauso nuo mūsų norų.

Vedos sako, kad mūsų visatoje egzistuoja 8.400.000 gyvybės formų. Iš jų – tik 400.000 protingų, ir jų paskirtis – suvokti gyvenimo prasmę. Šios formos turi išvystytą intelektą, todėl gali rinktis – ar ir toliau gyventi čia, ar grįžti į dvasinį pasaulį. Žmogus – taip pat viena iš protingų gyvybės formų ir, pagal vedinę klasifikaciją, turi vieną iš pačių žemiausių “ai kju” (IQ – intelektualinis koeficientas) tarp tų 400.000 gyvybės formų.

Skaitytojas: Bet “žmogus – tai skamba išdidžiai”, ir todėl vargu ar kas nors sutiks su šiuo Vedų teiginiu.

Autorius: Taip, jūs teisus. Aš taip pat ilgai negalėjau su tuo sutikti, juk mus mokino, kad žmogus yra gamtos valdovas, pasaulio bamba. Bet pripažinti šį faktą prisieis, nes yra labai svarūs įrodymai.

Panašus mentalitetas būdingas tik toms protingoms būtybėms, kurios nelabai gerai pažįsta šį pasaulį.

Pusdieviai, pavyzdžiui, nelaiko save nei pačiais protingiausiais, nei gamtos valdovais. Jie labai realiai supranta savo tikrąją tarno padėtį šiame pasaulyje. Nuolankumas ir gilus aukščiausios gyvenimo prasmės suvokimas yra pagrindiniai išminties požymiai. Mokslininkai, kurie pasiekė tobulą šio pasaulio pažinimą, gyvenimo gale paprastai pasako: “Dabar aš žinau, kad beveik nieko nežinau”.

Taigi pagal Vedas, didelis nuolankumas – tai pirmutinis stipraus intelekto požymis. Tiems, kurie save laiko Žemės šeimininkais, gerai tinka patarlė: "Savo lauke kiekvienas graužikas jaučiasi agronomu”.

Skaitytojas: Na, čia jau įžeidimas didesnei žmonijos daliai.

Autorius: Dovanokite, prašau, už kandumą. Nesiruošiu ką nors kaltinti, bet norėdamas geriau išaiškinti temą, aš kartais truputį pajuokauju. Bet šios knygelės tema toli gražu nejuokinga. Pasirodo, laiko energija daugiausia kančių suteikia tiems žmonėms, kurie nesupranta, kad yra tik pavaldiniai, ir nuoširdžiai galvoja, kad jie – aukščiau visatos dėsnių. Laikas nubaudžia visus, kurie nepaklūsta jo dėsniams.

Skaitytojas: Vadinasi, jeigu mes tapsime nuolankesni ir suprasime, kad esame tarnai, o ne šeimininkai, laimės mūsų gyvenime padaugės?

Autorius: Visiškai teisingai.

Išvada: supratimas, kad mes gyvename toli gražu ne pačiose geriausiose sąlygose ir kad nesame labai išmintingi, padeda pasidaryti teisingas išvadas, kuo mums užsiimti gyvenime. Daugiausia laiko žmogus turi skirti dvasinei praktikai ir savęs pažinimui – tokia Vedų išvada. Visa kita veikla nepadarys mus laimingais. Dar daugiau, jeigu žmogaus požiūris į dvasinius klausimus yra neatsakingas, jis prisigalvoja kvailiausių teorijų apie žmogaus gyvenimo prasmę. Tai rodo, kad jo supratimas apie laimę yra materialistinis, ir to pasekmė – laiko eikvojimas bereikalingai veiklai. Taip palaipsniui žmogus nustoja suprasti, koks jo gyvenimo tikslas. Jam atsiranda potraukis kokiai nors žemesnio lygio laimei, ir tai privers jį gimti gyvybės formoje, galinčioje kuo pilniau patenkinti tą potraukį. Tad tikrai laimingas bus tik tas, kuris supranta savo netobulumą, ir todėl stengiasi savo laiką išnaudoti kuo racionaliau, tai yra, vengia bereikalingos veiklos.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis