Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Laikas, vieta ir aplinkybės 
 

Šiais trimis faktoriais reikia vadovautis bet kokiose gyvenimiškose aplinkybėse. Jie neatsiejami nuo mūsų būtį reguliuojančių nepermaldomų dėsnių, todėl, neskirdami jiems reikiamo dėmesio, mes neišvengiamai kentėsime.

Apie laiką mes jau kalbėjome. Kadangi tai pati galingiausia šio pasaulio energija, pirmiausia mes turime atsižvelgti būtent į laiką. Už jį stipresnė tik Viešpaties malonė, apsauganti nuo bet kokių pavojų gyvas būtybes, kurios Jam atsiduoda.

Viešpaties malonė – ne materiali, o dvasinė energija, nepaklūstanti jokiems materialiems dėsniams. Jos nusipelno tik šventieji, kurie Dievui ir visoms gyvoms būtybėms tarnauja su meile ir atsidavimu, atmetę visus asmeninius interesus. Kiti žmonės, nors ir gali netikėtai patirti Dievo malonę, dažniausiai yra už jos poveikio sferos ribų. Kitaip tariant, tuos, kurie nusisuko nuo Dievo ir nenori į Jį kreiptis, visiškai kontroliuoja materialaus pasaulio laiko dėsniai.

Antroji pagal galingumą energija, valdanti šį pasaulį, yra gunos. Būtent jos apsprendžia vietą, kurioje mes turėsime gyventi. Vieta – antras pagal svarbą faktorius, į kurį reikia atsižvelgti. Pirmas, kaip jau buvo minėta, yra laikas. Ir dabar mes pakalbėsime apie tai, kas yra vieta, skirta mūsų gyvenimui.

Kiekviena mūsų visatos planeta ir netgi kiekvienas erdvės taškas turi tam tikras charakteristikas ir skirti toms gyvoms būtybėms, kurioms būdingas laimės potraukis, atitinkantis tų vietų būklę. Tai reiškia, kad gyva būtybė, kuri patenka į tam tikrą visatos tašką, turi ir jį atitinkantį charakterį bei potraukį laimei.

Į mums skirtą vietą mes patenkame ne iš karto. Viliojami tam tikro gyvenimo būdo, iš pradžių mes artėjame prie jos savo mintyse. Galbūt ta vieta yra labai toli nuo mūsų, bet subtilus kūnas mūsų įsivaizduojamos laimės skonį sugeba pajusti per didžiausius atstumus.

Skaitytojas: Nejaugi įmanoma, kad sąmonė iš vienos visatos vietos persiduotų į kitą?

Autorius: Taip, pajutę potraukį tam tikros rūšies laimei, savo subtiliu kūnu mes kontaktuojame su atitinkama visatos vieta. Tai vyksta nesąmoningai, o ryšį palaiko tos gunos, kurios būdingos tai vietai. Tokį ryšį mes suvokiame kaip didelį norą gyventi taip, kaip gyvenama toje visatos vietoje. Stiprus šio ryšio pojūtis vadinamas tikėjimu, o labai stiprus – įsitikinimu.

Skaitytojas: Nejaugi mūsų subtilus kūnas gali būti susijęs su kažkokia labai tolima visatos vieta?

Autorius: Taip, bet apie tai mes pakalbėsime kitame skyriuje. Įdomiausia, kad tyros ir be nuodėmės asmenybės intelektas, neužterštas netikru ego, turi nuolatinį ryšį ne su materialiu, o su dvasiniu pasauliu, nes ir jo paties prigimtis dvasinė. Tai pagrindinis skirtumas tarp dvasinio intelekto ir materialaus intelekto, užteršto egoizmu.

Skaitytojas: Aš noriu, kad mano intelektas turėtų ryšį su dvasiniu pasauliu, ir persikelti ten savo sąmone. Ką reikia daryti?

Autorius: Pirmiausia – pašalinti iš intelekto bet kokį egoizmą, o tai ne taip paprasta, kaip jums atrodo. Vienok, jūs greitai susiorientavote. Vedose pasakyta, kad tokie norai sukyla tik tiems, kurie turi aukščiausią intelektą ir pakankamai švarią sąmonę. Daugumoje žmonės savo intelektui teikia menkučius tikslus, todėl ir jų gyvenimas toks niekingas.

Skaitytojas: O kaipgi pradėti gyventi prasmingiau?

Autorius: Vienintelis mūsų laikais realus būdas sujungti intelektą su dvasiniu pasauliu – tai šventų vardų kartojimas, ir tai yra absoliučiai dvasiniai garsai, nežiūrint to, kad jie atsiranda, vibruojant materialioms garso stygoms. Tai ir yra raktas į dvasinį pasaulį. Kai žmogus pajunta nektarinį šventų vardų skonį, jo intelektas susijungia su dvasine realybe.

Skaitytojas: Aš neturiu jokio potraukio kartoti šventus vardus ir nesuprantu, kodėl šiuos garsus sudaro dvasinės vibracijos. Todėl norėčiau žinoti, gal yra dar kokie nors būdai užmegzti ryšį su dvasiniu pasauliu?

Autorius: Dar vienas būdas – reikia nuolankiai klausytis, kaip Viešpaties vardus kartoja šventi žmonės. Tas, kuris teisingai jų klausosi, greitai apvalo savo sąmonę.

Skaitytojas: Jūs nuolatos viską susiejate su šventais vardais. O kaip man žinoti, ar aš teisingai klausausi?

Autorius: Paprastai: jeigu jūs pajuntate nektarinį vardų skonį ir nedelsiant panorite juos kartoti, vadinasi, klausotės teisingai.

Skaitytojas: Atleiskite, bet aš negaliu užsiimti tuo, ko nesuprantu, todėl panaši veikla manęs nevilioja. Bet man vis tik norisi sujungti savo sąmonę su dvasiniu pasauliu. Ką gi daryti?

Autorius: Tą patį, ką ir vaikas, kuris nori paskraidyti tikru lėktuvu, tik tėtis kažkodėl neleidžia.

Skaitytojas: Šiuo atveju tėtis leidžia, bet man pačiam nesinori kartoti šventus vardus.  

Autorius: Jeigu žinotumėt jų kartojimo skonį, jūsų noras tuoj pat pasikeistų. Vedos sako, kad jeigu žmogus nejaučia dvasinio skonio, vadinasi, jo intelektas užterštas nuodėmingų poelgių. Būtent tai, kas sanskritu vadinama „papa“, ir neleidžia jums kartoti šventų vardų.

Skaitytojas: Aš nesuprantu, kodėl jūs tą „papa“ lyginate su užterštu intelektu, negalinčiu pajusti šventų vardų skonį. Ką reiškia tas žodis sanskrite?

Autorius: Jūs teisus, čia ne ta reikšmė, apie kurią galvojate. Sanskrito žodis „papa“ verčiamas kaip nuodėmingas poelgis, todėl aš ir sakau, kad mūsų nuodėmės, užteršusios intelektą, neleidžia mums pajusti potraukio, kuris visada glūdi mumyse ir laukia savo valandos. Šitaip tėtis neleidžia mums užsiimti dvasine praktika. (Žodžių žaismas – „papa“ rusų kalboje reiškia „tėtis“. – Vert.). Tokiu būdu, belieka tik verkti, ką paprastai tokiu atveju daro vaikas.

Skaitytojas: Jūs vis juokaujate. Kokia prasmė verkti – ašaros nieko nepakeis.

Autorius: O štai Vedos sako, kad kaip tik ašaros šiuo atveju padės. Jeigu žmogus verkia dėl to, kad negali pajusti potraukio šventiems vardams, tada tik laiko klausimas, kada tas potraukis atsiras.

Skaitytojas: Nejaugi tai taip paprasta?

Autorius: Deja, tai nėra paprasta: ašaros turi būti nuoširdžios. Tai bus labai stipraus noro požymis. Įtakoti įvykių eigą tuoj pat, nedelsiant galima tik tada, kai mūsų dabartinis noras yra toks stiprus ir nuoširdus, kad užblokuoja visus buvusius nuodėmingus norus.

Skaitytojas: Kol kas man nesinori verkti, ir vargu ar kada nors užsinorėsiu.

Autorius: Stiprus noras atsiranda, esant didelei būtinybei.

Skaitytojas: O aš nejaučiu tokios būtinybės.

Autorius: Laikas parodys... Volteras ta proga yra pasakęs: „Laimė – tai tik svajonė, o vargas mus aplanko realiai“. Aš galvoju, kad nelaimės geriau žino mūsų poreikius.

Skaitytojas: Prie ko čia vargas? Jeigu negali kažko suprasti, tai užgriuvusios nelaimės irgi nepadės.

Autorius: Yra dar vienas pastebėjimas: „Sunku – reiškia, kad tai galima padaryti nedelsiant, o neįmanoma – vadinasi, tai pareikalaus truputį daugiau laiko“.

Skaitytojas: Tai kiek man reikės laiko, norint suvokti dvasinę energiją?

Autorius: Jūs ir dabar jau kažkiek ją suprantate. Tačiau šitai pripažinti pačiam sau yra netgi sunkiau, negu suprasti. Beje, mes nuklydome nuo temos.

Skaitytojas: Jūs tikras intrigantas: sudominate, o paskui „grįžkime prie temos“. Tiek to, aš dabar užduosiu klausimą į temą. Jeigu kiekvienas erdvės taškas turi kažkokias savo charakteristikas, o aš evoliucionuodamas atsiduriu tai viename, tai kitame taške, vadinasi, manasis laimės potraukis nuolatos keičiasi, ar ne?

Autorius: Jūs pataikėte į dešimtuką.

Skaitytojas: Jeigu aš lėktuvu nuskrisiu į kitą žemės galą, tai išlipęs iš karto pajusiu potraukį laimei, būdingai tai vietai, o mano charakteris irgi tuoj pat atitinkamai pasikeis, taip?

Autorius: Ne, didelių permainų nebus. Charakteris praktiškai išliks toks pat. Tam, kad įvyktų dideli pokyčiai, mūsų Žemė per maža – reikia nukakti į kitą visatos galą.

Skaitytojas: Dėl ko vyksta tos permainos?

Autorius: Pagal likimo dėsnius, jūsų subtilus kūnas bus priverstas kontaktuoti su ta laimės būkle, kuri būdinga vietai, į kurią pateksite. Rezultate pirmiausia keičiasi sąmonė, o vėliau galimi charakterio ir netgi pasaulėžiūros pokyčiai.

Skaitytojas: O kokiu būdu aš kontaktuosiu su nauja aplinka?

Autorius: Kaip paprastai – savo penkiomis juslėmis ir protu.

Skaitytojas: Kokie mane supantys objektai padės vystytis naujam laimės potraukiui?

Autorius: Visa, su kuo mes susidursime – žmonės, gamta, klimatas, gyvenimo sąlygos, ten galiojantys įstatymai ir pan. Visi šie objektai – sudėtinės dalys laimės modelio, kurį gunos sukūrė būtent tai vietai. Įtakojant toms gunoms, sąmonėje prasideda atitinkami pokyčiai.

Skaitytojas: Šiuo atžvilgiu aš nenorėčiau su jumis sutikti, nes nejaučiu savyje esmingesnių permainų, netgi atsidūręs toli nuo namų.

Autorius: Tai todėl, kad jūs dar nebuvote toli nuo namų. Jūs net neperžengėte Žemės ribų, kuri mūsų neaprėpiamoje visatoje užima tik mažytį erdvės tašką. Todėl visos permainos, vykstančios mūsų sąmonėje, nėra jau tokios ženklios. Bet jeigu jus likimas nuneš į kitą planetą, jūsų charakteris taip transformuosis, kad pats savęs nepažinsite.

Skaitytojas: Ir ką aš tada konkrečiai pajusiu?

Autorius: Jūs pajusite, kad ir jūsiškis gyvenimo suvokimas, ir kūno pojūčiai visiškai pasikeitė. Būsite kaip eilinis tos planetos gyventojas.

Skaitytojas: Ką jūs turite galvoje, sakydamas, kad pasikeis mano kūno pojūčiai?

Autorius: Tai reiškia, kad kitoje planetoje jūs turėsite ir kitą kūną, pritaikytą patirti ten esančią laimę ir ją lydinčias kančias.

Skaitytojas: Kaip įdomu – aš išskrisiu į kitą planetą žmogaus kūne, o ten atvykus, jis pasikeis į kažkokį kitą. Sakykim, į meškėno. Ir mane džiaugsmingai pasitiks irgi meškėnai, ar ne?

Autorius: Viskas bus truputį ne taip. Savo dabartiniame kūne mes negalime patirti pilnutinę laimę, būdingą kitai planetai. Jis skirtas kontaktuoti tik su žemiškais objektais. Kitose planetose gyvos būtybės gyvena kitomis sąlygomis ir galbūt netgi kituose išmatavimuose. Todėl ir jų juslių veiklos diapazonas labai skiriasi nuo mūsiškio. Tai pasireiškia jau mūsų planetos ribose. Pavyzdžiui, jeigu jūs išbandysite indišką virtuvę, tai, greičiausiai apart pipirų, daugiau nieko ir nepajusite, o indusui ten yra visi šeši skoniai.

Norint persikelti į kitą planetą, nėra jokio reikalo kaip nors keisti dabartinį kūną. Yra natūralesnis ir paprastesnis būdas patirti ten esančią laimę: pragyvenkite dabartinį gyvenimą kaip tas jūsų paminėtas meškėnas arba bent jau svajokite apie tokį gyvenimą, ir po mirties jūsų svajonė išsipildys: gausite meškėno kūną ir galėsite visiškai atsidėti naujam gyvenimui, naujiems pojūčiams.

Skaitytojas: O kokioje planetoje tai bus?

Autorius: Kokioje... Gal ir mūsiškėje. Čia irgi meškėnai gyvena.

Skaitytojas: Ir kas su mumis, meškėnais, bus toliau?

Autorius: Kiekvienam savo likimas. Kažkas galbūt įsigeis patirti žuvies gyvenimo malonumų, ir šis noras sekantį gyvenimą irgi išsipildys.

Skaitytojas: Na, ką gi, ačiū už nurodytas perspektyvas, nors jūsų išvedžiojimai ir ne visai logiški. Anksčiau sakėte, kad vietą, kurioje mums lemta gyventi, apsprendžia mūsų poelgiai ir norai, bet pasirodo, kad pakeitus vietą, pasikeičiame ir mes patys, taip?

Autorius: Ne, mes nesikeičiame. Bet kokioje visatos vietoje mes išliekame savimi.

Skaitytojas: Och, nesukite man galvos! Juk tik ką sakėte, kad aš gausiu kitą kūną, o dabar jau, matai, tarp žuvų ir meškėnų aš liksiu žmogumi.

Autorius: Aš tikrai nejuokauju. Tiesiog mes skirtingai suprantame ir save, ir vietą, kurioje gyvename. Kaip taisyklė, žodis „vieta“ suprantamas kaip tam tikra, mus supanti teritorija. Bet ši sąvoka daug platesnė ir gilesnė. Juk kūnas – tai irgi vieta, kurioje mes gyvename. Mes esame sielos, o siela yra kūne. Žinoma, mūsų gyvenamoji vieta – tai ne tik kūnas, bet ir tam tikra planetos vieta, kurioje tas kūnas egzistuoja.

Skaitytojas: Vadinasi, apart išorinės erdvės, mes dar gyvename ir vidinėje erdvėje?

Autorius: Taip, jeigu kalbama apie subtilų kūną, bet siela savo prigimtimi yra dvasinė, todėl ji neužima jokios vietos materialioje erdvėje. Tačiau, siekdama materialios laimės, siela turi galimybę kontaktuoti su materialiu pasauliu savo juslėmis, kurios tuo metu jau būna užterštos materialiais norais.

Norėdama patenkinti savo jusles (klausą, lytėjimą, regėjimą, skonį ir uoslę), siela naudojasi materialiu kūnu su visais jo juslių organais. Jo dėka siela gali tenkinti savo materialius norus. Pažindama pasaulį per šį kūną, siela palaipsniui visiškai su juo susitapatina. Būdama veikli, ji kūno pagalba mokinasi gyventi materialiame pasaulyje.

Skaitytojas: Kodėl dvasinei sielai reikalingas ryšis su materialiu pasauliu?

Autorius: Dvasiniame pasaulyje visi tarnauja Dievui ir vienas kitam, ten nėra vietos savanaudiškumui ir norams gyventi tik dėl savęs. Ten siela, turėdama dvasinę tarno prigimtį, negali gyventi tik sau, jeigu jai atsiranda toks noras. Todėl, kai toks noras vis dėl to atsiranda, siela keliauja ten, kur jam yra visos sąlygos išsipildyti – į materialų pasaulį. Savo sumaterialėjusiomis juslėmis kontaktuodama su materialiais objektais, siela stengiasi būti laiminga, bet materialaus pasaulio galimybės ribotos, ir beribė siela niekada nebus pilnutinai patenkinta. Anksčiau ar vėliau ji atsiriboja nuo savanaudiškumo ir nusprendžia grįžti į dvasinį pasaulį, kad vėl galėtų tarnauti Dievui.

Skaitytojas: Apie dvasinį pasaulį aš kol kas neturiu jokio supratimo. Todėl paaiškinkite, prašau, koks ryšis tarp kūno ir vietos, kurioje gyvena gyva būtybė?

Autorius: Ir kūnas, ir gyvenamoji vieta sukurti tų pačių gunų, todėl atitinka vienas kitą. Sutinkamai su karmos dėsniu, ir vienas, ir kitas sielai teikia tiek džiaugsmą, tiek kančias. Tokiu būdu, kartu su kūnu mes gauname ir mūsų norų objektus, kurių siekėme praeituose gyvenimuose.

Skaitytojas: O kodėl aš, nepakeitęs kūno, negaliu džiaugtis gyvenimu taip, kaip meškėnai, gyvenantys mūsų planetoje?

Autorius: Todėl, kad pilnutinai patirti jų laimę galima tik turint meškėno kūną.

Skaitytojas: Ar aš galiu tiesiog dabar savo materialiomis juslėmis kontaktuoti su dvasiniais objektais? Ar tam tikslui dabartinį kūną reikia pakeisti į dvasinį?

Autorius: Norėdami kontaktuoti su dvasiniais objektais, mes turime apvalyti savąsias jusles. Dalinai tai galima padaryti ir esant materialiame kūne. Dabartinėje situacijoje mūsų norai yra perdėm materialūs, todėl juslės ir kūnas mums nuolatos perša santykius su materialiais, o ne dvasiniais objektais. Tai patvirtina ir Bhagavadgyta (15.8,9):

Kaip vėjas nešioja kvapus, taip gyva esybė, būdama materialiame pasaulyje, perneša iš vieno kūno į kitą įvairias savo gyvenimo sampratas. Taip ji gauna vienos rūšies kūną ir jį palieka, kad vėl įgytų kitą.

Gavusi kitą grubų kūną, gyva esybė įgyja ir atitinkamo tipo ausis, akis, liežuvį, nosį ir lytėjimo organus, kurie telkiasi aplink protą. Taip ji mėgaujasi tam tikrais juslių objektais.

Tokiu būdu, sąvoką „vieta“, arba „ gyvenamoji vieta“ reikia suprasti giliau, juk būtent ji nurodo, kokie buvo mūsų norai praeituose gyvenimuose.

Skaitytojas: Ir kaip suprasti, kokie tie norai buvo?

Autorius: Pagal tai, kokio tipo kūną mes gavome, kam jis skirtas. Bet dabartiniame kūne realizavosi ne visi mūsų norai. Kai kurie pasąmonės gelmėse laukia savo valandos, ir nuo jų priklauso, kokius mes gausime sekančius kūnus.

Skaitytojas: Būtų gerai išmokti nustatyti būsimojo kūno tipą, todėl paaiškinkite, kur slypi tie dar nerealizuoti norai?

Autorius: Norint suprasti žmogaus norus, pirmiausia reikia išmokti matyti jo subtilų kūną, kas yra ne taip paprasta. Kol kas pasistenkite suprasti bent teoriją. Norai slypi proto gelmėse ir iki tam tikro laiko nepasireiškia, todėl yra neprieinami. Išreikšti norai atsispindi mūsų pažiūrose, mimikoje, įpročiuose, gyvenimo būde. Pagal šiuos požymius galima išmokti diagnozuoti dabartinius žmogaus norus. Be to, intelekto, proto ir juslių veikla charakterizuoja buvusius norus. Ir visi jie – buvę, dabartiniai ir būsimi – dalyvauja naujo kūno formavime. Todėl suprasti, kokį žmogus gaus kūną, yra pakankamai sudėtinga. Tačiau išmintingas ir pastabus žmogus vis tik gali apytikriai nustatyti, kas ir kokį kūną turės sekančiame gyvenime.

Skaitytojas: Nuostabu! Perėmęs iš jūsų šias žinias ir truputį pasipraktikavęs, aš užsiimsiu geru bizniu, visiems pasakodamas apie jų būsimus gyvenimus.

Autorius: Neskubėkite mano samprotavimų pagrindu darytis išvadas, kas kuo bus sekančiame gyvenime ar buvo praeitame. Tai gali daryti toli gražu ne visi. Bhagavadgyta (15.10) sako:

Kvailiai nesupranta, kaip gyva esybė gali atsiskirti nuo kūno, ir nesuvokia, kokio tipo kūnu ji mėgaujasi, veikiama gamtos gunų. Tačiau visa tai išmano tas, kuris turi žinojimo apšviestas akis.

Todėl tik šventi žmonės, kurie mato tiesą, gali matyti ir praeitus, ir būsimus kitų žmonių gyvenimus. Toks regėjimas nepriklauso nuo treniruočių ar kokių nors metodikų, jį apsprendžia proto bei intelekto švara, kitaip sakant, nuodėmių nebuvimas.

Jeigu kas nors pasakys, kad jis gali apsakyti jūsų praeitus gyvenimus, jūs lengvai galite patikrinti, kiek tiesos tokiame pareiškime. Reikalas tas, kad prisiminimai apie praeitus gyvenimus prieinami daug sunkiau, negu prisiminimai apie šio gyvenimo įvykius. Tegu tas žmogus smulkiai nupasakoja, kas jums atsitiko prieš tris dienas ar prieš penkis metus. Jeigu jis sugebės tai padaryti, tada, galimas daiktas, jis tikrai kažką mato jūsų praeitame gyvenime. Reikia pastebėti, kad panašaus rango šventieji yra tokie nuolankūs, kad niekada nedemonstruoja savo sugebėjimų ir tuo labiau nesireklamuoja savanaudiškais tikslais.

Skaitytojas: Gaila, man visada taip norėjosi būti ypatingu, pavyzdžiui, sugebėti skaityti žmonių likimus. Įsivaizduojate, kaip visi mane gerbtų?

Autorius: Taip, jie, ko gero, jus garbintų beveik kaip Dievą.

Skaitytojas: Bet dabar jau aišku, kad taip niekada nebus.

Autorius: Kodėl gi ne? Jeigu jūs norėsite pūsti žmonėms miglą, tai anksčiau ar vėliau jums pasiseks tai padaryti. Svarbiausia prižiūrėti, kad ji neišsisklaidytų.

Skaitytojas: Jums kad tik pasišaipyti... Geriau šia tema papasakokite dar ką nors.

Autorius: Gunos apsprendžia mūsų vietą sekančiame gyvenime priklausomai nuo mūsų poelgių ir norų, todėl gimstame ir gyvename viename ar kitame kūne. Mūsų veiklos pobūdis taip pat priklausys nuo tos vietos. Jeigu būsime paukščio kūne – skraidysime, beždžionės kūne – laipiosime po medžius, na, o žmogaus kūne mes turime mokintis gyventi pagal šio kūno paskirtį. Priešingu atveju sekančiame gyvenime mes jau negausime žmogaus kūno. Pavyzdžiui, jeigu kažkas gyveno kaip baobabas, tai jis ir gims kaip baobabas.

Skaitytojas: Taip dainavo Vysockis.

Autorius: Kad nebūtų kaip toje dainoje, mums reikia žinoti, kokia tos vietos, kurioje gyvename, tai yra, žmogaus kūno paskirtis. Kūno galimybės apribotos tuo, kad visi jo pojūčiai tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su tuo, kaip mes dirbame su savimi.

Bet kurio žmogaus charakterį apsprendžia jo likimas. Todėl visiems reikia pasirinkti veiklą pagal savo pašaukimą ir mokytis būti nesavanaudišku, kol neapsivalysime ir nepradėsime suvokti savo dvasinę prigimtį. Tada žmogui jau nebereikia skaitytis su savo kūno ypatumais, ir belieka vienintelė pareiga – visiškai atsidėti dvasinei praktikai.

Skaitytojas: Turiu keletą klausimų. Jeigu žmogus jau turi paties likimo suformuotas charakterio savybes, tai ar labai jas galima pakeisti? Ir jeigu tų pokyčių galimybė labai maža, tai ar galima kaltinti žmogų dėl jo silpnybių? Peršasi išvada, kad visokios bausmės tiesiog neturi jokios prasmės. Bet vėlgi: jeigu nieko nebausi, tai žmonės galutinai išprotės, darydami, kas jiems patinka.

Autorius: Nors mūsų kūno galimybės apribotos ir charakteris netobulas, bet jeigu labai norėsime, tai sąmonėje tikrai atsiras tam tikri pokyčiai. Norint tobulėti, nebūtina laukti, kol gimsi naujame kūne, nes ir dabartinis nuolatos keičiasi.

Kiekvieną akimirką mūsų kūne ir charakteryje vyksta pakitimai. Jeigu jų nebūtų, žmogus visada atrodytų toks pat, jo išvaizda nesikeistų, kad ir kiek metų jis turėtų. Žmogus gali transformuoti savo charakterį ir netgi pažiūras, bet paprastai šios permainos vyksta labai lėtai. Reikia tai suprasti ir būti kantriems savo ir kitų atžvilgiu – toks išminties požymis.

Mūsų sąmonę apriboja fizinis ir subtilusis kūnai, todėl ji negali greitai keistis. Tai liečia ir permainas mūsų santykiuose su aplinkiniais žmonėmis. Mes galime kažką bausti, jeigu tai įeina į mūsų pareigas, bet visiškai neteisinga užsipulti kitą žmogų dėl to, kad pas mus bloga nuotaika. Taip elgdamiesi, mes žalojam savo santykius su juo, be to, pasirodom ne iš pačios geriausios pusės.

Kalbant apie pasirinkimo laisvę – atlikti savo pareigas ar ne, ji visada išlieka. Tik reikia žinoti, kad tie, kurie nusisuka nuo savo pareigų, ateityje būtinai kentės. Jeigu dėl mūsų poelgių kažkas turi neužtarnautai kentėti, tai pagal karmos dėsnį mums savo laiku už tai išmuš didi atpildo valanda.

Skaitytojas: Jeigu žmogaus charakteris fiksuotas tam tikruose likimo nustatytuose rėmuose, tai ar galima tikėtis ką nors perauklėti?

Autorius: Apie tai, kaip keičiamas charakteris, mes pakalbėsime sekančio susitikimo metu.

Išvados: kiekvieną visatos tašką įtakoja tam tikra materialios gamtos gunų kombinacija. Norint patekti į kokią nors visatos dalį, pakanka užsinorėti patirti tokio tipo laimę, kuri būdinga tai vietai. Gunos kontaktuoja su norais ir todėl tuoj pat pradeda keisti mūsų gyvenimą, kai tik mes ko nors užsinorime. Susisiekdamos su ta erdvės vieta, kur mūsų norai geriausiai gali išsipildyti, jos priverčia mus keisti gyvenimo būdą ir tokiu būdu ruošia mus užgimimui naujoje visatos vietoje. Gunų paskirtis – tenkinti visus mūsų materialius norus ir bausti už neteisingą elgesį.

Ugdydami savyje dvasinius norus, mes įgyjame savybes, kurių dėka galime palikti šią ašarų pakalnę ir sugrįžti į dvasinį pasaulį, kur nėra jokių kančių.

Norai dorybės gunoje mus nuneša į viršutines planetas, aistros gunoje – į vidurines, o neišmanymo gunoje – į žemutines planetas. Žemė – ne išimtis. Kiekviena jos pėda susijusi su tam tikromis gunomis, todėl visos joje gyvenančios tautos ir tautelės daug kuo skiriasi.

Žmogus, įsisavinęs šias tiesas, supranta, kad pakeisti savo interesus ir pažiūras, performuoti charakterį yra gana sudėtinga. Tai suteikia jam pakantumo ir atjautos aplinkiniams.

Įsitvirtindami tokiose pozicijose savo ir kitų atžvilgiu, mes neabejotinai padidinsime savo galimybes tapti laimingais.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis