Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Laikas mus daro bailiais arba drąsiais

 

Vedose sakoma, kad siela savo prigimtimi yra dvasinė, o ne materiali. Jos neįtakoja materialus laikas, todėl ji nedalyvauja cikliškuose visatos procesuose. Kitaip sakant, mes, kaip sielos, esame nemirtingi. Siela (tai, kas yra kūne ir suteikia jam sąmonę ir galimybę gyventi) savo norų pagalba gali netiesiogiai įtakoti materialią gamtą. Bet materiali gamta sielai neturi jokio poveikio. Tai reiškia, kad dvasinė gyva būtybė nepaklūsta tiems materialiems dėsniams, su kuriais mes susiduriame kasdieniniame gyvenime. Todėl savo materialiais prietaisais mes negalime kaip nors užfiksuoti sielos arba kokios nors kitos dvasinės energijos išraiškos. Kad būtų aiškiau, ką aš noriu pasakyti, pamėginkite paprasta liniuote išmatuoti mikrobą.

Kūnas, kuriame yra siela, būdamas materialus ir įtakojamas laiko, sensta ir miršta, tačiau siela nesikeičia. Bet kadangi ji nori toliau gyventi materialiame pasaulyje, tai gauna naują kūną. Siela patenka į būsimo tėvo spermatozoidą, iš ten – į būsimos motinos kiaušialąstę, jos įsčiose padeda vystytis naujam kūnui, kuriame prabūna lygiai tiek, kiek skirta likimo ir palieka jį, verčiama laiko. Tai patvirtina ir Bhagavadgyta (2.27): Kas gimė, tas tikrai numirs, o kas mirė, tas vėl būtinai atgims. Todėl nesielvartauk ir vykdyk savo pareigą – jos neišvengsi.

Bet tie, kurie nenori pripažinti laiko viršenybės, priversti nuolatos verkauti dėl įvairių netekčių. Nesibaigiančios mintys apie savo planų įgyvendinimą atima visas jėgas, reikalingas savųjų pareigų vykdymui.

Skaitytojas: Nesuprantu, kaip mūsų jėgas atima planai, kuriais mes siekiame geriau organizuoti savo veiklą.

Autorius: Mes tariamės esą savo likimo kalviais. Bendrai paėmus, taip ir yra – mūsų likimas priklauso nuo mūsų norų ir veiksmų. Bet dažnai mes neatkreipiame dėmesio į tai, kad pagrindinė rolė tenka praeities norams ir veiksmams.

Skaitytojas: Kaip tai – praeities?

Autorius: Praeities norai ir veiksmai dažnai pasireiškia mūsų gyvenime anksčiau, negu dabartiniai.

Skaitytojas: Kodėl tokia neteisybė?

Autorius: Atvirkščiai, viskas labai teisingai, nes praeities norų ir veiksmų yra žymiai daugiau, negu dabartinių. Būtent dėl šios priežasties mes negalime šimtu procentų tikėtis, kad mūsų planai greitai išsipildys. Kai mes kažką planuojam, subtili, nematoma mūsų norų energija pririša mus prie tų planų. Ir kai jie neišsipildo, mes kenčiame.

Skaitytojas: Neįsivaizduoju, kaip galima nukentėti nuo norų energetikos.

Autorius: Sakykim, jūs nusprendėte vesti, bet jūsų sužadėtinė pasirinko kitą vyriškį. Įprastas atvejis. Jums niekas nedraudžia susiieškoti kitą, bet kurį laiką jūs vis tiek sielvartausite, nes buvote prisirišęs būtent prie tos merginos. Šios kančios kartais būna tokios stiprios, kad žmogus jų neatlaiko ir nusižudo.

Skaitytojas: Norite pasakyti, kad šios kančios turi tik vieną priežastį – prisirišimą prie planų, kuriuose figūruoja tik ta mergina. Bet aš galvoju, kad yra ir kita priežastis, kai netenki galimybės bendrauti su mylimu žmogumi.

Autorius: Kas jums neduoda su ja bendrauti? Reikalas tas, kad jūs negalėsite su ja bendrauti kaip su savo žmona, tai yra, jūs prarandate tą bendravimo formą, prie kurios buvote prisirišęs.

Skaitytojas: Dabar aišku. Įsimylėjęs merginą, aš nepastebėjau, kad apart noro padaryti ją laiminga, atsirado ir noras turėti ją kaip žmoną. Nežiūrint to, kad ji laiminga, aš sielvartauju dėl savo prisirišimo prie tos minties. Vadinasi, mes neturim kurti jokių planų, kitaip kančios neišvengiamos?

Autorius: Ne visai taip. Planuoti mes galim, tik nereikia galvoti, kad tie projektai turi būtinai išsipildyti. Be to, nereikia kurti ilgalaikių planų, nes didesnė tikimybė, kad laikas juos sugriaus ir tada vėl – ašarų pakalnė. Laikas – didžiulė jėga, ir mes turime į tai atsižvelgti. Be tokio supratimo neįmanoma būti laimingu.

Žmonės, neturintys tikrojo žinojimo apie laiko galią, jaučia sielvartą ir baimę dėl savo neįgyvendintų planų ir neišsipildžiusių vilčių. Tai patvirtina Šrimadbhagavatam (3.26.16): Klystančiai sielai, esančiai materialiame pasaulyje, Aukščiausio Dievo Asmens valdžia pasireiškia laiko forma, kuri sieloje, sąlygojamoje materialaus kūno ir netikro ego, pasėja mirties baimę.

Tie, kurie paklūsta laiko dėsniams, supranta jo dieviškąją prigimtį, todėl visiškai atsikrato baimės.

Skaitytojas: Ką tai reiškia – paklusti laiko dėsniams?

Autorius: Tai reiškia, kad mes turime suprasti, jog mums išskirtas griežtai reglamentuotas laiko tarpas siekti pagrindinio gyvenimo tikslo. Tada atsiranda stiprus noras pašvęsti daugiau laiko  gyvenimo prasmės ieškojimams ir savojo “aš” pažinimui.

Skaitytojas: Kas iš to!? Pinigų kišenėje daugiau atsiras?

Autorius: Kišenėje atsiras teisingas laimės supratimas. Kai žmogus skirs pakankamai laiko ir jėgų dvasiniams ieškojimams, jis supras, nuo ko priklauso laimė – ne nuo pinigų kiekio, o nuo to, ar pasiektas tikrasis jo gyvenimo tikslas.

Skaitytojas: Bet daugelis žmonių galvoja, kad būtent pinigai išspręs visas jų problemas ir todėl gyvenimo tikslu laiko turtus. O ką galvoja žmonės, kurie suprato laiko nenugalimumą?

Autorius: Jie žino, kad noras kaupti vis didesnius turtus sukelia ir vis didesnius rūpesčius, kad visko galima netekti. Taip pat jie mato ir tikrąją baimės priežastį tų žmonių, kurie visą gyvenimą paskyrė savo turtų gausinimui. Juk ateis laikas, ir viskas išnyks. Laikas sunaikina viską. Daiktai sensta ir susidėvi, pinigai nuvertėja. Ir tik žinodamas, kad mes, sielos, turime amžiną, nemirtingą prigimtį ir skiriamės nuo materialaus laikino kūno, žmogus tampa bebaimiu. Šrimadbhagavatam (11.2.37) pasakyta: Baimės atsikratyti galima tiktai užsiimant dvasine praktika, tik pilnai išsiugdžius savyje dvasinę sąmonę (kai suprantame, kad esame sielos, o ne kūnai).

Skaitytojas: Kas liečia pinigus, jūs mane neįtikinot. Tik kvailiai neturi nieko susitaupę, ir kai ateina juodos dienos, jie labai kenčia.

Autorius: Aš nesakau, kad nereikia pasitaupyti juodai dienai. Aš kalbu apie tai, kad tie žmonės, kurių svarbiausias gyvenimo tikslas –  kaupti turtus, yra pasmerkti kančioms. Sutinkamai su laimingo gyvenimo dėsniais visi užgyventi turtai turi būti panaudojami mus supančių žmonių labui. Priešingu atveju galingasis laikas pasirūpins, kad mus kamuotų nerimas, kaip juos panaudoti.

Tokiu būdu, laikas per baimės jausmą padeda mums suprasti, kuo geriau užsiimti laisvu laiku – ar kaupti materialius turtus, ar siekti laimės pažinimo.

Išvada: laikas kontroliuoja mūsų veiklą ir baimės jausmo pagalba duoda mums supratimą, kad mes kažką darom ne taip. Drąsa apdovanojamas tik tas, kuris rimtai siekia pažinti, koks jo gyvenimo tikslas.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis