Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

KVALIFIKACIJA, REIKALINGA RAGANUGA-SADHANA-BHAKTI PRAKTIKAI

 

Pradžiai prisiminkime Bhaktivinodos Thakuro žodžius apie tai, kokia motyvacija būna pas žmones, pradėjusius garbinti Dievą: 1) baimė, bhaja; 2) viltis, aša; 3) dėkingumas, kartavja-budhi; 4) prisirišimas, raga. Pirmieji du punktai nesusiję su tyra bhakti praktika ir priklauso pasaulietinėms religijoms. Dėkingumas – tai motyvacija vaidhi-sadhana-bhakti praktikai. Prisirišimas – aukščiausia motyvacija – tai raganuga-sadhana-bhakti lygis, spontaniška sadhana. Mes minėjome dar vieną žodžio raga reikšmę – „spalva“. Jeigu baltą audinį panardinsime į kokius nors dažus, tai paskui grąžinti jam buvusią spalvą praktiškai bus neįmanoma. Šis pavyzdys papildomai charakterizuoja žodį „prisirišimas“. Žmogus negali atsikratyti svo prisirišimo, raga užvaldo jo protą ir jau niekada jo nepalieka.

Mes taip pat sakėme, kad raganuga-sadhana – tai praktika, įgalinanti išsiugdyti prisirišimą, būdingą vienam ar kitam Viešpaties palydovui. Jam raga yra viskas, jis – ragatmika, o mes, imdami jį pavyzdžiu, bandome išsiugdyti tą patį jausmą. Mums reikia sekti dviejų tipų bhaktomis (sambandharupa ir kamarupa), todėl yra du raganugos praktikavimo būdai – sambandhanuga ir kamanuga. Rupa Gosvamis juos pristato labai lakoniškai. Šryla Prabhupada sako, kad vaidhi-sadhana-bhakti lygyje nėra jokio reikalo į juos gilintis. Vėliau, pasakodamas apie premą, Rupa Gosvamis kuo smulkiausiai išaiškins gopių patiriamus jausmus, o dabar apie spontanišką meilę jis duoda tik bendrą supratimą.

Sadhana-bhakti užduotis – bet kokiu būdu priversti protą koncentruotis į Krišną. Raganuga-sadhana yra tokia sadhanos forma, kuri praktiką padaro daug intensyvesnę, negu vaidhi-sadhana. Vaidhi-sadhana-bhakti remiasi šastromis ir tuo, kad mes laikomės taisyklių, įgalinančių panaudoti savo jusles atsidavimo tarnystėje, o raganuga-sadhanos metu tarnystei pajungiamos ir mūsų emocijos, todėl meditacija darosi gilesnė.

Kartą ant Gangos kranto sėdėjo jogas ir meditavo. Staiga jo meditacija nutrūko, ir kai atsipeikėjęs jogas apsidairė, pamatė nueinančią moterį. Jis suprato, kad, bėgdama pro šalį, jinai užkliudė jį koja. „Nenaudėlė skuba pas meilužį!“ – nusprendė jogas ir prakeikė moterį. Ryte, kai jis vėl sėdėjo ant upės kranto, prie jo kaip niekur nieko priėjo ta pati moteris ir nusilenkė. Jogas įširdo: „Aš tave prakeikiau, o tu čia lankstaisi, lyg nieko nebūtų įvykę!“ Moteris labai nustebo ir paprašė jogą paaiškinti, apie ką jis čia kalba. Jogas papasakojo, kaip jinai naktį nutraukė jo meditaciją ir netgi neatsiprašė, už ką jis ją prakeikė. Moteris dar labiau nustebo ir pasakė, kad nieko tokio neatsimena. Ir tada jogas suprato, kas yra tikrasis samadhi. Abu jie buvo toje pačioje būklėje, bet moteris jo meditaciją nutraukė, tik truputį palietusi koja, o jis net prakeikimu nesugebėjo sukliudyti jos meditacijai į kelionės tikslą – tokia ji buvo gili. Šis pasakojimas parodo, kad emocionalioje būklėje žmogus pasiekia aukščiausią meditacijos lygį.

Įvairiose religijose, įvairiuose sąmonės lygiuose Dievo supratimas irgi skirtingas, tačiau toli gražu ne visos Dievo formos gali būti ragos objektu. Labai sunku prisirišti prie Alacho, kuris nepasirodė netgi savo pranašui Mahometui. Iš visų krikščionybės formų ragos praktikai artimiausia yra katalikybė. Jos atstovai turi supratimą, kad žmogui reikia tapti Viešpaties nuotaka. Kai kurie katalikai, medituodami į tam tikrus santykius su Viešpačiu, išgyvena labai stiprias dvasines emocijas. Fiziniame lygyje tai pasireiškia taip vadinamomis stigmomis, žaizdomis, atsirandančiomis ant kūno.

Tačiau netgi Narajana negali būti ragos objektu, nes Jam atsidavę žmonės – tai visada Jo tarnai. Ir Viešpats Ramačandra savo bhaktas prilaiko tam tikru atstumu. Jo ekspansija, višnu-šakti, Lakšmanas, niekada nelaiko savęs lygiu Viešpačiui Ramačandrai. Ragos objektu gali būti tiktai Krišna. Madhu-mangala jaučiasi esąs aukščiau Krišnos, nes jis – brahmanas, o Krišna – vaišja. Kartą Krišna subarė Madhu-mangalą: „Tik jau nebūk toks išdidus. Na, ir kas, kad tu brahmanas, užtat Aš pakėliau Govardhaną“. Madhu-mangala atšovė: „Taip, pakėlei, bet tik todėl, kad aš Tave palaiminau šitam žygiui“. Vrindavane Krišna savo aišvarją slepia po madhurjos skraiste. Tai nereiškia, kad Krišna Vrindavane neturi aišvarjos (turtų, prabangos ir prašmatnumo). Atvirkščiai, ten visa tai dar labiau pasireiškia, tik užmaskuotai, po madhurjos priedanga, kad netrukdytų bhaktoms jaustis lygioje padėtyje su Krišna ar net aukščiau Jo. Būtent todėl Krišna yra ragos objektas, aukščiausia Viešpaties forma, kurią reikia garbinti.

Raganuga-sadhana-bhakti pristatymą Rupa Gosvamis pradeda nuo kvalifikacijos, kuri reikalinga, norint pradėti reguliuojamą praktiką. Jis pateikia raganugos apibrėžimą, o paskui aiškina, kas gali užsiimti raganuga-sadhana-bhakti. Šryla Prabhupada taip verčia jo žodžius: „Bhaktos, priklausantys raganugos kategorijai, ne itin griežtai laikosi reguliuojančių atsidavimo tarnystės principų, tačiau jiems spontaniškai atsiranda prisirišimas prie tokių amžinų bhaktų, kaip Nanda ir Jašoda, ir noras imti iš jų pavyzdį. Noras tapti panašiu į kurį nors konkretų bhaktą išsiugdomas palaipsniui, ir tokia veikla vadinama raganuga“. Taigi norint praktikuoti raganuga-sadhana-bhakti, reikalinga sąlyga – aistringas troškimas tapti panašiu į kokį nors amžiną Viešpaties palydovą. Sanskrite toks noras vadinasi lobha. Sužinojęs tokius dalykus, žmogus gali nuspręsti pasirinkti kokį nors parikarą ir pradėti jį garbinti, tačiau lobha turi būti natūralus, spontaniškas troškimas turėti tam tikrą sthai-bhavą, stabilius santykius, rišančius žmogų su Krišna. Sekančiame tekste Rupa Gosvamis aiškina, kaip tokie santykiai išsivysto: tad-tad-bhavadi-madhurye šrute dhir yad apekšate natra šastram na yuktim ča tal lobhotpati-lakšanam – kai žmogus klausosi pasakojimų apie išaukštintų bhaktų gyvenimą Vrindavane, pas jį atsiranda polinkis tam tikru būdu tarnauti Viešpačiui. Kai šis polinkis virsta nenumaldomu troškimu ir vis labiau įsidega jo širdyje, jis nustoja būti priklausomas nuo šventraščių nurodymų, argumentų bei logikos (ČČ, Madhja, 22.155). Tai nereiškia, kad žmogus ima ignoruoti šventraščius. Priklausyti – reiškia, kad žmogus bijo nusižengti sadhana-bhakti taisyklėms arba kad jam reikalingi logiški įrodymai, kodėl tų taisyklių reikia laikytis. Pavyzdžiui, visa Penkta Šrimadbhagavatam giesmė – viena logika. Pradžioje pasakojama apie materialių malonumų mišką, kuriame žmogus klaidžioja, apie tai, kiek kančių jame slypi. Paskui parodoma, kur žmogus pateks, ir visa tai – logika, nuo kurios mes priklausome. Ja savo švietėjiškoje veikloje naudojosi Šryla Prabhupada, ja naudojamės ir mes, pristatydami vedinę filosofiją. Pradžioje, norint paskatinti žmones pasukti bhakti keliu, tai reikalinga, bet kai pas žmogų išsivysto troškimas užsiimti atsidavimo tarnyste, jis tampa nepriklausomas nuo šventraščių logikos ir priklauso tik nuo skonio. Jam jau nesvarbu, ką jis patiria – kančias ar laimę, nes gavo kai ką geriau. Taigi keičiasi ne mūsų veikla, ne sadhana, o motyvacija. Baimė vėl atsidurti majos gniaužtuose transformuojasi į spontanišką prisirišimą prie atsidavimo tarnystės. Toks prisirišimas gali pasireikšti tik sekančiuose po anartha-nivriti lygiuose (dažniausiai – asakti lygyje). Šryla Prabhupada sako, kad toks žmogus pirmiausia turi suprasti, kad jis – aham brahmasmi, aš – ne kūnas. Viešpats Čaitanja taip apibūdina ništhą (atsidavimo lygis po anartha-nivriti): trinad api suničena taror api sahišnuna amanina manadena kirtaniyah sada harihPaskui Rupa Gosvamis pristato visą raganuga-sadhana-bhakti praktiką šiais Čaitanja-čaritamritos žodžiais: krišnam smaran janam časya preštham nidža-samihitam tat-tat-katha-rataš časau kuryad vasam vraje sada – bhakta apie Krišną turi galvoti savo širdies gelmėse, pasirinkti labai Krišnos vertinamą tarną ir nuolatos galvoti apie jo santykius su Krišna. Pačiam bhaktai irgi reikia apsigyventi Vrindavane, jeigu ne fiziniame lygyje, tai bent mintyse (ČČ, Madhja, 22.160).

Prisiminkime tekstą iš Damodaraštakos, kur bhakta išvardina įvairius pasiekimus ir tuoj juos atmeta, pasirinkdamas patį iškilniausią: varam deva mokšam na mokšavadhim va / na čanyam vrine‘ham varešad apiha / idam te vapur natha gopala-balam / sada me manasy avirastam kim anyaih – o Viešpatie, Tu gali duoti bet kokius palaiminimus, bet aš neprašau Tavęs nei beasmenio, nei pačio didžiausio išsivadavimo (gyventi Vaikunthoje), nei kokio nors kito gėrio (kurį galima gauti, laikantis devynių bhakti principų). Aš tik noriu, kad Tu visada būtum mano širdyje Bala Gopalo pavidalu.

Bhakta atsisako ne tik mokšos, bet ir kitų, aukštesnių išsivadavimo formų, mokša avadhim va, o paskui ir viso to, ką galima gauti, praktikuojant šravanam ir kirtanam. Tai reiškia, kad žmogus, praktikuodamas vaidhi-sadhana-bhakti, niekada neprisišauks Bala Gopalo į savo širdį. Šiam reikalui reikalinga kita praktikos forma, apie kurią kalbama sekančiame Damodaraštakos posme: idam te mukhambhojam atyanta-nilair / vritam kuntalaih snigdha-raktaiš ča gopya / muhuš čumbitam bimba-raktadharam me / manasy avirastam alam lakša-labhaih – o Viešpatie, mama Jašoda vėl ir vėl bučiuoja Tavo lotosinį veidą, gaubiamą juodų su rausvu atspalviu plaukų, o Tavo lūpos raudonuoja, tarytum bimbos vaisiai. Palaimink mane, kad savo širdyje aš visada galėčiau matyti Tavo nuostabų lotosinį pavidalą, ir tūkstančiai kitokių palaiminimų man nereikalingi.

Žmogus pradeda medituoti į amžinus Krišnos ir Jo bhaktų santykius; tam tikslui jis gyvena Vradžoje, jeigu ne fiziškai, tai mintimis, kas yra daug svarbiau.

Sekančiu posmu iš Čaitanja-čaritamritos Rupa Gosvamis apibūdina raganuga-sadhana-bhakti: seva sadhaka-rupena sidha-rupena čatra hi tad-bhava-lipsuna karya vradža-lokanusaratah – išaukštintas bhakta, linkęs į spontanišką meilės tarnystę, turi imti pavyzdį iš kurio nors Krišnos palydovo Vrindavane. Jo regima, išorinė tarnystė turi reikštis sadhana-bhakti lygyje, o vidujinė – pagal sąmonės lygį (ČČ, Madhja, 22.158).                  

Taigi tokio bhaktos tarnystė pasireiškia dviem aspektais: sadhaka- ir sidha-rupoje. Išorinėje veikloje žmogus elgiasi kaip sadhaka, bet sidha-rupoje jis tarnauja Viešpačiui, kaip Jam tarnauja parikarai Vrindavane. Tokia dviguba praktika aprašyta viename iš Šry Šry Šad gosvami aštakos posmų: sankhya-purvaka-nama-gana-natibhih kalavasani-kritau / nidrahara-viharakadi-vidžitau čatyanta-dinau ča yau / radha-krišna-guna smriter madhurimanandena samohitau.

Atsidavimo nektare Šryla Prabhupada rašo: „Tas, kuris išties yra Krišnos sąmonėje ir nuolat su atsidavimu tarnauja Viešpačiui, neturi to demonstruoti, net jeigu pasiekė tobulumą. Čia norima pasakyti, kad, gyvendamas materialiame kūne, jis turi laikytis kaip bhakta-neofitas“. Išoriškai toks žmogus laikosi kaip vaidhi-sadhaka, vidujai išgyvendamas tam tikrą nuotaiką, eka-daša-bhavą. Aiškindamas šį posmą, Šryla Prabhupada kalba ir apie sidha-pranali: „Tai kelias, kurį pasirenka ne visai kompetetingi žmonės, išgalvoję savąją atsidavimo tarnystės formą. Jų nuomone, norint patekti į Viešpaties palydovų tarpą, užtenka įsivaizduoti save tokiu. Tačiau toks elgesys visiškai nesuderinamas su reguliuojančiais principais“.

Sidha-pranali – tai tam tikra iniciacija, kažkada buvusi mūsų sampradajoje. Dvasinis mokytojas duodavo pirmą, paskui antrą iniciaciją, o po dikšos – sidha-pranali. Pranali reiškia „atvėrimas“, sidha – „tobulumas“. Guru atverdavo mokiniui jo svarupą ir ją atitinkančią meditacijos formą. Dabartiniais laikais šios apeigos virto nekompetetingų žmonių vaizduotės žaismu, todėl Šryla Prabhupada apie jas atsiliepia su tam tikru paniekinimu. Sidha-pranali turi du galimus variantus: 1) kai žmogus, norėdamas patekti į Viešpaties palydovų tarpą, pradeda įsivaizduoti savo sidha-rupą; 2) kai tekstas seva sadhaka-rupena... interpretuojamas tokiu būdu: „Aš ir sadhaka-rupoje, ir sidha-rupoje darau tą patį“. Realybėje tai reiškia: „Sadhaka-rupoje aš užsidedu sarį bei apyrankes ir imuosi gopi-bhavos“, tai yra, tokio žmogaus praktika susiveda į persirenginėjimą. Abi šios praktikos yra sahadžijos atmainos.

Sekančiame posme Rupa Gosvamis toliau apibūdina vaidhi-sadhana-bhakti: šravanot-kirtanadini vaidha-bhakty uditani tu yanyangani ča tanyatra vijneyani manišibhih – ačarjos, tie, kurie gerai išmano dvasinį mokslą, žino, kad 64 vaidhi-bhakti aspektai, pradedant nuo klausymosi ir kartojimo, reikalingi ir raganuga-bhakti praktikoje.

Jis nenurodo konkrečių angų, kuriose galima ši praktika, bet sako, kad gali būti panaudotos visos.

Pritardamas Rupa Gosvamiui, Atsidavimo nektare Šryla Prabhupada kalba apie tai, kad raganugos lygyje žmogus daro tą patį, ką ir sadhaka: klausosi, skaito, gieda kirtanuose, tik jeigu anksčiau visų nurodymų ir taisyklių laikymuisi jis dėjo vienodas pastangas, tai dabar visoje šioje veikloje atsiranda prioritetai. Sakykim, jis skaito tik tas Krišnos lilas, kurioms jaučia didžiausią potraukį. Rupa Gosvamis sako, kad raganugos praktikoje gali būti panaudotos visos 64 atsidavimo tarnystės angos, tik jų poveikis mūsų bhavos vystymui skirtingas. Visos angos raganugos praktikoje skirstomos į penkias grupes:

1) bhava-maji – pati bhava (sakhja, dasja...);

2) bhava-sambandha – angos, tiesiogiai įtakojančios bhavą: dvasinio mokytojo susiradimas, maha-mantra, šravanam, kirtanam, smaranam... Bet, kaip jau sakėme, tai ypatingos angos. Bhakta visa tai atlieka, apimtas nuotaikos, būdingos parikarui. Jis tepasi kūną sandalmedžio pasta nuo Dievybių, nešioja Jų vėrinius. Visos šitos atsidavimo tarnystės formos betarpiškai prisideda prie bhavos išvystymo. Nimita-karana, netiesioginė bhavos priežastis – tai askezės, kurias prisiima sadhaka: ekadašių laikymasis, materialių malonumų atsižadėjimas ir pan.;

3) bhava-anukula – visa, kas palanku atsidavimo tarnystei: tilaka, kanthimala, tulasi, dhamos, ėjimas aplink šventyklą;

4) bhava-avirudha – tai, kas netrukdo vystytis bhavai: brahmanų, karvių, ašvathos, dhatros garbinimas. Visi šie dalykai gal ir neprisideda prie bhavos atsiradimo, bet ir nėra betarpiški stimuliatoriai. Kai kurios praktikos formos, pavyzdžiui, vaišnava-seva, priskiriamos visoms keturioms išvardintoms grupėms. Gali pasirodyti, kad vienos iš jų svarbesnės, kaip bhava-maji, kitos visai nereikalingos, kaip bhava-avirudha, bet tai neteisinga galvosena. Kartais bhava-avirudha būna svarbesnė, negu bhava-maji. Pavyzdžiui, pamokslavimas. Jeigu mes pamokslaujame, naudodamiesi logika, tai galima sakyti, kad neprisidedame prie bhavos puoselėjimo. Ar tai reiškia, kad raganuga-sadhaka tuo neužsiims? Jeigu taip, tada reikėtų pripažinti, kad Šryla Prabhupada nepriklauso raganuga-sadhaka kategorijai. Dešimtoje Šrimadbhagavatam giesmėje yra puikus pavyzdys, kaip vienas iš amžinųjų Krišnos palydovų suteikė pirmenybę bhava-avirudhai. Jašoda laikė ant kelių mažąjį Krišną ir maitino jį krūtimi. Tai visiška, tobula bhava. Krišna žinda, Jašodos akyse laimės ašaros... Staiga ji nukelia sūnų nuo kelių ir bėga prie krosnies gelbėti užvirusį pieną. Kodėl ji taip daro? Ji gelbsti pieną iš meilės Krišnai, juk jį gers ne kas kitas, o Krišna. Lygiai taip pat raganuga-sadhaka gali užsiimti kuo tik nori, jeigu žinos, kad tai padeda jo šravanam, kirtanam, džapai, jeigu tai padeda jo bhavai. Džajapataka Svamis, kuriam Šryla Prabhupada patikėjo pirmos didelės šventyklos Majapure statybą, praleisdavo ten ištisas paras. Jis neturėjo laiko netgi džapos kartoti, ir kai jis sunerimęs kreipėsi į Šrylą Prabhupadą, kada gi jam užsiimti bhadžanu, Šryla Prabhupada parodė į statybas: „Štai tavo bhadžanas“. Žinoma, ir čia yra povandeniniai akmenys – bhava-avirudha lengvai gali išvirsti aropa-sidha-bhakti. Visu tuo, kas nekenkia jo bhavai, žmogus gali užsiimti tik tuo atveju, jeigu nuolatos prisimena tikslą. Jašodos bhava nenukentėjo, kai ji, palikusi sūnų, bėgo prie pieno, nors buvo galima pagalvoti, kad ji užmiršo Krišną.

5) bhava-pratikula – tai, kas trukdo bhavos pasireiškimui. Tai mudros, njasos, ahamgrahopasana (savęs garbinimas), meditacija į Krišnos garbinimą Dvarakoje... Visos šios praktikos nepalankios bhavai, nes labai susijusios su ritualais, aišvarja, o tai neatitinka Vrindavano gyventojų nuotaikos.

Taigi vaidhi-sadhana-bhakti praktikai svarbiausia anga yra sankirtana – kolektyvinis šventų Viešpaties vardų giedojimas, o raganuga-sadhana-bhakti – smaranam. Iš principo, visos trys angos – šravanam, kirtanam, smaranam – yra pačios svarbiausios tiek raganuga, tiek vaidhi-sadhana-bhakti praktikai. Abiem atvejais jos gražiai viena kitą papildo: šravanam ir kirtanam palaiko smaranam – suteikia žmogui galimybę galvoti apie Krišną, o smaranam gaivina šravanam ir kirtanam – be smaranam kirtanas tampa mechanišku. Krišnadasas Kaviradža Gosvamis sako: bahu janma kare yadi šravana-kirtana / tabu ta‘na paya krišna-pade prema-dhana – galima daugybę gyvenimų kartoti ir klausyti mantrą, bet mechaniškas šravanam ir kirtanam nepadės išvystyti premos (ČČ, Adi-lila, 8.16).

Būdamas vaidhi-sadhana-bhakti lygyje, žmogus praktikuoja raganuga-sadhana-bhakti elementus kiekvieną kartą, kai į jo šravanam ir kirtanam įsimaišo smaranam. Mes kartojame šventus vardus, bandydami pajusti tą ilgesį, kurį sukelia išsiskyrimas su Krišna. Kai Raghunatha das Gosvamis Viešpaties Čaitanjos paklausė, kokia turėtų būti jo sadhana, Mahaprabhu atsakė: amani manada hana krišna nama sada la‘be / vraje radha-krišna-seva manase karibe – būk nuolankus ir nuolatos kartok šventus Viešpaties vardus, reikšdamas pagarbą visoms gyvoms būtybėms, o protas tegu užsiima apmąstymais apie Vrindavano Radhą ir Krišną.  

Raganuga-sadhana-bhakti praktika laikoma veiksmingesne, negu vaidhi-sadhana. Dživa Gosvamis vaidhi-sadhana-bhakti vadino nirbala, neturinčia jėgos, o raganugą – prabala, stipria (Bhakti-sandarbha, 310).

Dabar pažiūrėkime, kokį ryšį visa tai turi su mumis.

Šryla Bhaktisidhanta Sarasvati Thakuras, kai jam reikėjo sukurti gaudija-matha herbą, jame pavaizdavo mridangą ir spausdinimo stakles – tai simbolizavo raganuga-sadhana-bhakti. Ir čia slypi labai gili filosofija. Bhakti-sandarbhoje Dživa Gosvamis analizuoja įvairias praktikos formas. Jis mini dvi raganuga-bhakti formas – adžata-ruči („dar neatsiradęs skonis“) ir džata-ruči („jau atsiradęs skonis“). Atitinkamai, yra ir du sadhakų tipai, kurie gali eiti raganugos keliu. Pirmieji raganugą pradeda praktikuoti anksčiau, negu pas juos atsiranda ruči. Tai – mes. Antrieji ragą praktikuoja tik tada, kai atgimsta jų ruči, dvasinis skonis. Dživa Gosvamis ir vieniems, ir kitiems nurodo jų sadhaną. Pirmuoju atveju tai savotiška vaidhi ir raganuga kombinacija. Pagrindinė tokių žmonių dvasinės praktikos forma yra kirtanas, šventų Viešpaties vardų giedojimas bei pamokslavimas. Kartodamas Viešpaties vardus ir pamokslaudamas, žmogus eina raganugos keliu, nes ši veikla visiškai užvaldo jo protą. Jeigu žmogus, neturėdamas skonio, bandys užsiimti smaranam, jam nieko neišdegs. Kai Bhaktisidhanta Sarasvatis brihad mridangą priskyrė raganugos kategorijai, jis būtent tai ir pabrėžė.

Kai kurie vaišnavai eina nuošalaus bhadžano keliu. Jie slepiasi nuo žmonių ir pasineria į apmąstymus apie Viešpatį. Jeigu žmogus, neturintis skonio, bandys juos mėgdžioti, jis gal ir pasislėps nuo visų, tačiau jo paties protas neduos jam ramybės. Jeigu bhakta pradės propaguoti švento Viešpaties vardo šlovę, jis lengvai sutelks savo protą į Krišną ir tuo pačiu užsidirbs Viešpaties Čaitanjos malonę.

Gaurakišora das Babadži buvo tikras seva-smaranam meistras. Jis gyveno Navadvipoje, bet mintyse tarnavo Krišnai Vrindavane. Kartą, su mokiniais sėdėdamas ant Gangos kranto, jis ėmė šaukti: „Hat, hat, hat...“ Indijoje taip vejami šunys. Kai mokiniai paklausė, kodėl jis taip darė, Gaurakišora das Babadži paaiškino, kad jis vijo šunį, kuris įėjo į Madana-Mohana šventyklą. Nepatiklūs mokiniai pasiuntė į Vrindavaną žygūną, kad jis sužinotų, kas ten atsitiko, ir po kelių dienų gavo atsakymą: tikrai, į Madana-Mohana šventyklą buvo įbėgęs šuva, kurį paskui kažkas išvijo lauk. Kitą kartą pas Gaurakišora das Babadžį atėjo gerbiamas žmogus, didis bhakta Narendra Kumar Senas ir paprašė pas jį sidha-pranali. Atsakydamas Gaurakišoras das Babadži davė jam labai svarbų nurodymą: „Aukščiausią Viešpatį neįmanoma pažinti vaizduotės dėka, bet jeigu tu nuoširdžiai kartosi harinamą, jos garsas tau atskleis tai, ko tu ieškai“.

Šventą vardą dar vadina čintamani, filosofiniu akmeniu. Šis palyginimas nurodo, kad kaip filosofinis akmuo geležį paverčia auksu, taip ir šventas vardas mūsų geismą paverčia premos auksu. Šrimadbhagavatam pateikia įdomią iliustraciją, kaip meditacijos procesas transformuoja mūsų protą. Yra tam tikra širšių rūšis: jos užpuola kokį nors vikšrą ir sudeda į jo kūną kiaušinėlius. Iš jų paskui išsirita mažos lervos, kurios iš vidaus ryja nelaimingąjį vikšrą, ir galiausiai iš jo likučių išskrenda naujos širšės. Susidaro įspūdis, kad vikšras, bijodamas širšės, medituoja į jos formą ir tokiu būdu pats virsta širše. Smaranam yra svarbiausias elementas, transformuojantis mūsų protą. Jeigu mes medituojame į šventą vardą, kuriame yra rupa, guna ir lila, jis visiškai pakeičia mūsų protą, suteikdamas jam dvasinę formą.

Tokių pavyzdžių, kai žmogus, užsiimdamas manasi-seva, atsiduria kitoje realybėje, yra labai daug. Štai vienas iš Čaitanja-čaritamritos. Nrisimha Nanda Brahmačaris mintyse tiesė kelią Viešpačiui Čaitanjai. Puošė jį brangakmeniais, kasė šalia jo tvenkinius, kuriuose plaukiojo gulbės ir augo lotosai, šalikelėse sodino ūksmingus medžius... Taip jis pasiekė Kanainatašalą ir toliau, kiek jis besistengė, kelio darbai nevyko. Atrodo, kas gali būti paprasčiau – sėdėk ir toliau medituok į kelio tiesimą, tačiau darbai nevyko, nors persiplėšk. Ir tada Nrisimha Nanda Brahmačari drąsiai visiems paskelbė: Viešpats Čaitanja eis tiktai iki Kanainatašalos.

Tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių, kaip žmogus, sutelkdamas protą į Krišną, patenka kiton realybėn. Krišnai nėra jokio skirtumo tarp subtilios ir dvasinės energijos – Jis bet kurią gali sudvasinti. Tačiau žmogui daug lengviau sudvasinti savo protą, negu inertišką materialią energiją.

Kalbėdamas apie raganuga-sadhaną, Šryla Prabhupada Atsidavimo nektare daugybę kartų pabrėžia būtinumą laikytis visų šventraščiuose nurodytų principų, norint neišklysti iš teisingo kelio ir neatsidurti tarp žmonių, kurie vietoj dhočių nešioja sarius.

Priklausomai nuo to, kurių parikarų (kamanugų ar sambandhanugų) pėdomis eina bhaktos, juos vadina sambandharupomis arba kamarupomis. Jeigu mes sekame parikaromis, esančiais madhurja-bhavoje, mūsų praktika vadinasi kamanuga. Svarbiausia tiek kamanugoje, tiek sambandhanugoje – tai sekimo principas. Sakoma, kad atsidavimo tarnystėje nėra tokio etapo, kuriame mes būtume patys savimi. Sekimo principas yra amžinas. Netgi dvasiniame pasaulyje mes sekame savo parikara. Tik nereikia supainioti anugati, sekimą didžiais bhaktomis, su šio proceso imitacija. Imitatorius eina aklai, atjungęs intelektą, bandydamas atkurti išorinius sadhu požymius, tuo metu kai pasekėjas eina sąmoningo proceso keliu. Atjungus intelektą, žmogus užmiršta tikslą, ir tai yra dar vienas aklo mėgdžiojimo požymis. Kamanuga – aiškus tikslo regėjimas ir jo siekimas, naudojantis intelektu.

Atsidavimo nektare Šryla Prabhupada kalba apie dvi kamanugos formas: „Atsidavimo tarnystė, sekant Vrindavano gopėmis ar Dvarakos karalienėmis – tai tarnystė santuokinės meilės būsenoje. Ją galima skirti į dvi kategorijas: netiesioginę ir tiesioginę. Ir vienu, ir kitu atveju reikia sekti konkrečios gopės pėdomis, užimtos tokia pat tarnyste Goloka Vrindavane“.

Taigi kamanugos formos: 1) sambhoga-ičha-maji, sambhogos, susitikimo ir betarpiškų santuokinių ryšių su Krišna troškimas. Pavyzdys – įkūnytosios Vedos, sekančios gopių pėdomis. Šryla Prabhupada rašo: „Tiesioginis prisirišimas prie Aukščiausio Dievo Asmens per santuokinę meilę apibrėžiamas specialiu terminu keli, kuris reiškia betarpišką susijungimą su Dievo Asmeniu“; 2) sat-tad-bhava-ičha-maji – troškimas gauti Šrimati Radharani bhavą, jausti tai, ką jaučia Jinai. Kai mes giedame: gopi bhava rasamritabdhi lahari, tai giedame apie kelią, kurį mums nurodė Rupa Gosvamis, apie nugrimzdimą į Krišnos ir Radharanės ekstatinės meilės okeaną, apie tai, kaip gauti mandžari-svarupą. Gopės sat-tad-bhava-ičha nori tarnauti ne Krišnai, bet Radharani, ir tokiu būdu patirti tokius pat jausmus, kaip ir Ji.

Kartą vienos paskaitos metu Šryla Bhaktisidhanta Sarasvati Thakuras pasakė, kad Vrindavaną myli tiktai tušti ir paviršutiniški žmonės, o paskui papasakojo, kaip Bhaktivinoda Thakuras norėjo savo paskutines dienas praleisti Kurukšetroje, netoli Rama-hrados šventyklos, nes buvo įsitikinęs, kad Kurukšetra užima aukštesnę padėtį, negu Vrindavanas. Ten daugiau negu kur nors kitur Šrimati Radharanei reikalinga mūsų tarnystė. Ir nors Kurukšetroje Krišna yra šalia Jos, tačiau tai kitas Krišna. Radha myli Vrindavano Krišną, tačiau Kurukšetroje Jo nemato ir todėl ją apima neviltis. Bhaktivinoda Thakuras svajojo būti šalia Jos būtent Kurukšetroje, kad galėtų Ją paguosti ir, jeigu prireiks, tempti važį su Krišna atgal į Vrindavaną. Ten, kur visi užmiršo Krišną, mūsų tarnystė prasmingesnė, nes tokia Šrimati Radharani valia – mes turime mokyti žmones mylėti Dievą.

Toliau Rupa Gosvamis nurodo, kokią kvalifikaciją privalo turėti žmogus, besiruošiantis eiti kamanugos keliu. „Šią santuokinės meilės pakopą gali pasiekti tik tie, kurie laikosi reguliuojančių atsidavimo tarnystės principų, pavyzdžiui, šventykloje garbina Radhą ir Krišną. Tokie bhaktos palaipsniui išsiugdo spontanišką meilę Dievybei. Klausydamiesi pasakojimų apie Viešpaties ir gopių meilės santykius, ilgainiui jie pajunta prisirišimą prie šių žaidimų. Kai toks spontaniškas potraukis pasidaro labai stiprus, bhaktą galima priskirti vienai iš aukščiau paminėtų kategorijų“. Kitaip sakant, norint šiai atsidavimo tarnystės formai pajusti potraukį, reikia šventykloje garbinti Radhą ir Krišną bei klausytis Šrimadbhagavatam.

Rupa Gosvamis pažymi, kad žmogaus lytis neturi jokios reikšmės minėtoms atsidavimo tarnystės formoms. Vyras gali norėti tarnauti kaip gopė, o moteris – draugauti su Krišna. Kaip pavyzdį jis nurodo Dandakaranjos išminčius. Sužavėti Viešpaties Ramačandros grožio, jie troško bendrauti su Juo parakija-rasoje. Antras pavyzdys – iš Maha-kurma-puranos: „Didieji išminčiai, ugnies dievų sūnūs, norėdami patirti santuokinę meilę su Krišna, griežtai laikėsi visų reguliuojančių principų, todėl sekančiuose gyvenimuose gavo galimybę bendrauti su Viešpačiu, visos kūrinijos šaltiniu, vardu Vasudeva, ar Krišna. Visi jie tapo Jo žmonomis“. Tai – svakija-rasa. Kuo ji skiriasi nuo parakija-rasos? Kodėl vieni patenka į Dvaraką, o kiti į Vrindavaną? Jeigu žmogus trokšta santuokinės meilės ryšių su Krišna, tačiau jo nuotaika pramaišiui su aišvarja, o praktikoje persipina vaidhi- ir raganuga-sadhana, ir jis nepajėgia peržengti vidhi, tai jo santykiai su Krišna vadinasi svakija-rasa. Bet jeigu jo visiškai neįtakoja vidhi, jeigu jis vadovaujasi vien tik meile Krišnai, tai toks ryšys vadinasi parakija-rasa.

Kamanugos pavyzdys – Narotama dasa Thakuro bhadžanas: šry-rupa-mandžari-pada sei mora sampada / sei mor bhadžana-pudžana / sei mora prana-dhana sei mora abharana / sei mora dživanera dživana – Šry Rupa Mandžari pėdos – mano tikrieji turtai. Joms aš skiriu bhadžaną ir pudžą. Jos – mano širdies brangenybės, mano akių šviesa ir mano papuošalai.

Kalbėdamas apie papuošalus, Narotama das Thakuras prisipažįsta, kad už viską, ką jis patyrė gero, yra dėkingas mintims apie Rupa Mandžari.

Sei mora rasa-nidhi sei mora vančha-sidhi sei mor vedera dharama – tavo pėdos – rasos vandenynas. Tam, kuris eina tavo pėdomis, išsipildo patys slaptingiausi norai. Jos – aukščiausias visų vedinių dharmų tikslas.

Sei brata sei tapa sei mora mantra-džapa sei mor dharama-karama – mano įžadai, askezės, mantra – visa tai tik tam, kad Rupa Mandžari būtų manimi patenkinta. Mano aukščiausias tikslas – patenkinti Rupa Mandžari.

Anukula habe vidhi se-pade hoibe sidhi nirakhibo e dui nayane – kai Čaitanja Mahaprabhu bus manimi patenkintas, aš būsiu pasiekęs tobulumą ir Rupa Mandžari pamatysiu savo akimis.

Se rupa-madhuri-raši prana-kuvalaya-šaši praphulita habe niši-dine – Rupa – įkūnytas Šrimati Radharani grožis. Nieko nėra gražesnio už ją. Jos veidas kaip pilnas mėnulis, ir jeigu Mahaprabhu manimi bus patenkintas, aš išvysiu tą grožį. Kai aš jos nematau, mano kūnas pasidaro užnuodytas, o gyvenimas tampa beprasmis.

Toliau jis kreipiasi į Rupa Gosvamį, kuris yra Rupa Mandžari sadhaka-deha:

Ha ha rupa koro doya deho more pada-čhaya narotama loilo šarada – prašau, praliek ant manęs savo malonę, aš ieškau prieglobsčio prie tavo lotosinių pėdų. Aš noriu eiti keliu, kurį man nurodė Rupa Gosvamis.

Tai kamanugos pavyzdys. Todėl Narotama das Thakuras verkauja: „Aš nieko kito neturiu...“

Dar keletas žodžių apie sambandhanugą. Tėviški ir draugiški jausmai Viešpaties atžvilgiu gali pasireikšti dvejopai: galima bandyti patiems tapti Viešpaties tėvais, arba sekti Nanda Maharadža, širdyje puoselėjant svajonę kada nors būti Krišnos tėvais. Šryla Prabhupada perspėja, kad bandymas tapti Nanda Maharadža yra labai pavojingas. Galiausiai tai neįmanoma. Galima bandyti tapti Krišnos draugu, bet tik ne Nanda Maharadža. Tačiau mes galime vystyti tėviškus jausmus Krišnos atžvilgiu. Rupa Gosvamis pateikia pavyzdį iš Skanda-puranos apie dailidę, kuris svajojo būti Krišnos tėvu. Narada Munis jam patarė savo jausmus nukreipti į Krišnos Dievybę ir garbinti ją kaip savo sūnų.

Komentatoriai nurodo kitą pavyzdį iš tos pačios Skanda-puranos, kur pasakojama apie bevaikį karalių, kuris dėl to labai nepergyveno, o savo paveldėtoju nusprendė padaryti Vasudevą. Iš šventyklos jis paėmė Dievybę, pasodino Ją į sostą, atliko visą karūnavimo ceremoniją ir paskelbė, kad tai jo sūnus. Krišna buvo taip patenkintas tokiu apsiėjimu, kad pažadėjo gimti jo sūnumi. Dar vienas pavyzdys iš Dešimtos Šrimadbhagavatam giesmės, kai Krišna, atsižvelgdamas į Savo bhaktų pageidavimą, ištisus metus buvo visų Vrindavano gopių, piemenų ir karvių sūnumi. Šio skyriaus pabaigoje Rupa Gosvamis patvirtina, kad mūsų sampradajoje Gopalą garbina ne taip, kaip valabha-sampradajoje, kur raganuga-sadhanos praktika vadinama pušti-marga ir kultivuojama būtent vatsalja-rasa, tėviška meilė Krišnai.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis