Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Kur veda gerais norais grįstas kelias?

 

Žinoma, tik į laimę. Svarbiausia, kad norai būtų tikrai geri. Tada norisi džiaugsmingai sušukti: “Jeigu norai tokie galingi, tai aš noriu būti pats dorybingiausias ir laimingiausias, o sekančiame gyvenime gimti nuostabioje vietoje ir tobuliausiame kūne!” Tik reikia žinoti, kad į šį norą bus atsižvelgta lygiai taip pat, kaip ir į tuos, kurie buvo praeituose gyvenimuose. Ar mes galime tiesiog dabar, savo noru išsirinkti būsimo gimimo vietą? Ir taip, ir ne. Reikia, kad dabartinis noras būtų stipresnis už visus buvusius norus.

Vienok, be norų, dar yra ir mūsų poelgiai. Žmogaus likimui reikšmę turi ir tie, ir tie. Jeigu mes norime tam tikro laimės modelio, tai nereikia trukdyti kitiems gauti savąjį. Todėl ir mūsų netikę norai, ir poelgiai, kuriais kažką nuskriaudžiame, trukdo patirti tą laimę, kurios mes taip norėjome.

Tokiu būdu, mūsų gimimo vietą nulems tam tikra jėga, kitaip sakant, gunų derinys, kurį suformuoja mūsų norai ir poelgiai. Gunos nepermaldaujamos ir kaip virvės traukia mus į tą pusę, kur likimas mums lėmė būti.

Skaitytojas: Vadinasi, gunos jėga priverčia mus gimti vienoje ar kitoje visatos vietoje?

Autorius: Gunos ne banditai, jos tik pildo mūsų norus. Jų veikla absoliučiai teisinga, ir priklausomai nuo to, kokią vietą mes užsitarnavome, ten ir turėsime gimti.

Dabar mes gimėme vidurinėse visatos planetose, ir tai reiškia, kad kažkada mes panorėjome laimės aistros gunoje, egoistinės laimės, kai gyvenama sau, savo šeimai, savo šaliai, savo tikėjimui ir t. t., todėl  dabar ir esame šios gunos kontroliuojami.    

Čia pasireiškia dėsningumas, kai pirmiausia atsiranda noras gauti asmeninę gerovę, ir tik po to mes pasiruošę tarnauti kitiems. Mes galvojame, kad jeigu mūsų pastangos nesusiję su mūsų asmenine gerove, o nukreiptos kitų labui, tai kam tada iš viso stengtis.

Skaitytojas: O ar yra tokių žmonių, kurie rūpinasi ne savo, o kita šeima ir algą nuneša ten? Aš galvoju, kad jeigu tokių ir yra, tai jie – psichiniai ligoniai.

Autorius: Žinoma, taip negalima elgtis, bet aš kalbu ne apie tai. Pasirodo, kad jeigu visa šeima nesavanaudiškai padeda aplinkiniams žmonėms ir būtent tame atranda savo laimę, tada pati dorybės guna pasirūpins, kad šiai šeimai nieko netrūktų. Tokiu būdu, dorybinga šeima jokiu būdu savęs neapvogia. Dar daugiau, tokia šeima paprastai gyvena geriau, negu žmonės, esantys aistros gunoje.

Skaitytojas: Leiskite su jumis nesutikti. Jeigu žmogus pats savimi nepasirūpins, tai kiti už jį tikrai to nepadarys. Kaip žmogus, kuris negalvoja apie save, gali būti turtingesnis už tą, kuris rūpinasi savo gerovę?

Autorius: Čia nėra jokio prieštaravimo. Žmogus dorybės gunoje irgi taip galvoja ir pats rūpinasi savimi, būtent stengiasi visiems padėti, nuo to patirdamas daug didesnę laimę, negu kaupdamas turtus. Štai toks rūpestis savimi. Jis pilnutinai supranta, kad ne turtuose laimė.

Pagal karmos dėsnį, jeigu žmogus su meile ir nesavanaudiškai tarnauja kitiems, tai gunos jam grąžina viską, ką jis atidavė. Kadangi jis padeda kitiems tuo, kas jiems reikalingiausia, dorybės guna jam irgi duoda, ko labiausiai reikia.

Dorybingas žmogus, suvokęs šį laimingo gyvenimo dėsnį, jau nebesirūpina savimi. Jis su didžiausiu entuziazmu stengiasi gyventi Dievui ir kitiems, nieko nenorėdamas sau. Tokie žmonės tikrai žino, kad taip gyvendami, jie bus laimingi ir dvasine, ir materialia prasme. Todėl jie saugiai gyvena, globojami nenugalimosios dorybės gunos. Visi, kurie su jais bendrauja, taip pat patenka į šios gunos globą ir įsikvepia gyventi nesavanaudiškai.

Skaitytojas: Iš pirmo žvilgsnio viskas turėtų vykti būtent taip. Bet aptarkime konkrečią situaciją, kai aš nesavanaudiškai duodu pinigus kokiam nors mėgėjui juos imti. Aš jam duodu su meile, o jis juos su meile prageria. Ir su ištiesta ranka ateina vėl. Aš vėl jam duodu, jis vėl juos paskandina. Ilgainiui jis pripranta, kad naivusis geradėjas apmoka jo išgertuves ir melžia jį toliau. Jeigu eilinio vizito metu aš pamėginsiu jam atsakyti, jis pasijus užgautas ir laikys mane niekšu.

Panašios situacijos mūsų gyvenime pasitaiko dažnai. Pavyzdys – vaikai, visą gyvenimą melžiantys tėvus. Arba tėvai, visą gyvenimą lepinantys vaikus. O tie netgi nesupranta, kas yra dėkingumas tėvams. Atvirkščiai, tokie vaikai paprastai atsuka tėvams užpakalį tada, kai jie jau niekuo negali jiems padėti, kai jiems patiems jau reikalinga pagalba. Yra tokia liaudiška išmintis, kad gerais norais kelias į pragarą grįstas.

Autorius: Yra ir daugiau panašių sentencijų, pavyzdžiui: “Darbas – ne vilkas, į mišką nepabėgs”, arba “Tegu arklys galvoja – jo galva didesnė”. Ne visos jos byloja tiesą, tačiau jūsų pastabos visiškai teisingos. Jūs pavaizdavote situaciją, kai taip vadinamais dorybingais darbais mes tik kenkiame sau ir kitiems, todėl panašius poelgius negalima pavadinti dorybingais. Bet aš kalbu apie tą retą mūsų laikais pagalbą, kuri žmonėms iš tikro padeda, o ne gadina juos.

Skaitytojas: Na, štai, dabar mes vienas kitą suprantame. Kadangi dabar bet kokią labdarą žmonės stengiasi panaudoti savo asmeniniam labui, tai nesavanaudiškai padėti tiesiog nėra kam. Tad apie kokią meilės tarnystę žmonėms galima kalbėti?

Autorius: Teisingai, bet neįmanoma gyventi dorybės gunoje ir nedaryti gerų darbų. Be dorybės tikros laimės nebus. Jeigu aš sutikčiau su jumis, tai būtų galima manyti, kad laimės nėra.

Skaitytojas: Ir taip, prasideda eilinis spektaklis. Jūs norite pasakyti, kad nesavanaudiški poelgiai, kurie negadina žmonių, vis tik įmanomi?

Autorius: Taip, taip ir dar kartą taip. Nežiūrint į tai, kad dauguma žmonių apimti aistros ir neišmanymo, mes turime išmokti taip elgtis. Kiekvienu konkrečiu atveju turime tiksliai žinoti, koks poelgis bus naudingas, o koks kenksmingas. Neturint žinių, neįmanoma būti visiškai dorybingu žmogumi.

Skaitytojas: Vadinasi, šito reikia mokytis?

Autorius: Tiesiog malonu stebėti, kai jūs taip savarankiškai darote tokias puikias išvadas. Tikrai jums sakau, kad dorybės negali būti, jeigu nežinome, kaip teisingai elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Taigi pagalvokime, kaip reikia daryti gerus darbus, kad negadintume žmonių, o iš tikrųjų jiems padėtume. Tik elgdamiesi nesavanaudiškai ir suprasdami, kaip teisingai elgtis, mes būsime dorybės gunoje. Tada ji pati pasirūpins mūsų gerove, kartais net priversdama mus elgtis taip, kad patirtume kuo pilnesnę laimę.

Skaitytojas: Aha, dorybės guna kartais irgi imasi prievartos?

Autorius: Taip, tai būna tais atvejais, kai mes netyčia nuklystame į lankas ir elgiamės neteisingai, visai to nenorėdami. Tada dorybės guna sukuria mums kokią nors sunkią situaciją, kuri padeda ateiti į protą ir sugrįžti į teisingą kelią.

Skaitytojas: Vadinasi, imantis gerų darbų, pirma reikia pasimokyti. Jeigu aš nežinau, kaip tinkamai padėti žmogui, tai koks aš bebūčiau dorybingas, aš nebūsiu dorybės gunos prieglobstyje. Nors nesavanaudiškai, bet neteisingai padėdamas žmogui, aš elgiuosi ne dorybingai, o blogai, ir vietoj dorybės gunos mane pasisieks negatyvios karminės reakcijos, neišvengiamai vedančios į degradaciją. Jūsų minčių esmė ta, kad ne taip paprasta daryti gerus darbus. O man atrodo, kad savarankiškai to padaryti iš viso neįmanoma.   

Autorius: Nuostabu, šį kartą jūs nepaprastai greitai susigaudėte labai sudėtingame klausime.

Skaitytojas: Atvirkščiai, dabar aš visai susipainiojau, nes prieš tai jūs tvirtinote visai ką kita. Sakėte, kad reikia su meile ir nieko negalvojant daryti žmonėms gera, ir tada dorybės guna padovanos mums laimę. Po to jūs kalbate, kad reikia būti apdairiu ir dovanoti gėrį “ne visiems, ne visiems, tik labai labai geriems”, tai yra, tiems, kurie to užsitarnavo. O dabar ir visai patvirtinote mano paskutinę tezę apie tai, kad kurti gėrį neįmanoma. Kaip tai suprasti, gerbiamasis?

Autorius: Taip, stebuklų nebūna, jūs tikrai susipainiojote ir mes turėsime dar truputį pakalbėti. Paskutine savo fraze jūs pasakėte, kad neįmanoma savarankiškai kurti gėrį. Jūs nepasakėte, kad jo iš viso neįmanoma kurti. Būtent tai aš ir patvirtinau. Žmogus gali daryti gerus darbus tik vadovaudamasis šventraščiais, užsitikrindamas šventų žmonių palaikymą ir tardamasis su dvasiniu mokytoju.

Kas liečia apdairumą, tai Vedos tvirtina, kad reikia stengtis gyventi nesavanaudiškai ir su meile padėti visiems žmonėms siekti laimės. Bet tai nereiškia, kad mes turime daryti viską, ko užsigeis aplinkiniai. Tikrai dorybingas bus tik tas poelgis, kurį nurodo šventraščiai.

Taigi reikia būti apdairiu ir daryti gerus darbus taip, kad jie visiems teiktų laimę, o ne kančias. Išmanus žmogus gali nešti gėrį net apgavikams ir negatyviai nusiteikusiems žmonėms. Bet tai, kas vienam – nektaras, kitam gali būti nuodai.

Skaitytojas: O ką Vedos sako apie mano kaimyną, chronišką alkoholiką, kuris pyksta, jeigu aš neduodu jam pinigų? Ką gero aš jam galiu padaryti?

Autorius: Vedos sako, kad jeigu jūs aukojate pinigus žmonėms, esantiems neišmanymo gunoje, tai šis jūsų poelgis irgi yra toje pačioje gunoje. Dėl to kentėsite jūs abu. Jeigu jūs tikrai norite padėti tokiam žmogui, tai tiesiog linkėkite jam laimės. Arba, jeigu jis alkanas, duokite jam maisto. Ir niekada neįsivelkite į nereikalingus pokalbius su tokiais žmonėmis.

Skaitytojas: O ką, maitinti alkoholiką – dorybingas reikalas?

Autorius: Vedos sako, kad pamaitinti bet kokį alkaną žmogų yra dorybingas darbas.

Skaitytojas: Bet jis nenori maisto, duok jam, matai, pinigų, ir jeigu aš neduodu, jis mane apkaltina gobšumu.

Autorius: O jūs pasikvieskite jį į namus, pasodinkite už stalo ir pasakykite, kad jeigu jis nevalgys, tai labai jus įžeis. Kai jis pagaliau pavalgys, tiesiai pasakykite, kad pinigų jam neduosite, nes nepakenčiate girtuokliavimo. Draugiškai paaiškinkite, kad jis – visada laukiamas svečias, ir pamatysite, kad jis neturės nei jėgų, nei pagrindo apkaltinti jus gobšumu. Jis gali pradėti verkšlenti, bet jūs su apgailestavimu pasakykite, kad turite mažai laiko ir pakalbėti galima kitą kartą. Taip dorybingas žmogus, žinodamas, kaip teisingai aukoti vienos ar kitos kategorijos žmonėms, bet kokioje situacijoje gali rasti išeitį.

Skaitytojas: Aš negalėsiu taip elgtis, nes labai pykstu ant to kaimyno.

Autorius: Tai reiškia, kad jūs perdaug su juo bendraujate, ir jis nutraukia jus į savo lygį. Norėdami atsikratyti tokio “malonumo”, kiekvieną dieną ryte ir vakare penkias-dešimt minučių linkėkite jam laimės: “Brangus kaimyne, aš linkiu jums laimės!” Darykite tai labai susikaupęs ir su giliu jausmu. Dar geriau, jeigu lygiagrečiai kartosite šventus Viešpaties vardus, kurie lengvai apvalo sąmonę nuo visų nuodėmių.

Skaitytojas: Argi taip galima – staiga imti ir linkėti laimės žmogui, kurio tu nemyli? Jeigu aš pradėsiu taip daryti, tai mano žmona tikrai pagalvos, kad aš išprotėjau.

Autorius: Būdami aistros gunoje, mes kiekvieną dorybingą poelgį laikome nuprotėjimu. Pavyzdžiui, jeigu kas nors autobuse pradės visiems linkėti laimės, tai visi jį laikys nesveiku, bet jeigu jis garsiai papasakos nešvankų anekdotą, tai pasirodys kaip linksmas ir draugiškas žmogus. Tačiau dorybingas žmogus gerus darbus turi daryti taip, kad neatkreiptų didelio dėmesio tų, kurie yra aistros ir neišmanymo gunose.

Jeigu jūs norite atlikti askezes (savanoriškus atsižadėjimus) dorybės gunoje, tai reikia kiekvieną dieną visiems linkėti laimės, neatsižvelgiant į tai, ką jūs mylite ar nemylite. Ir nekreipkite didelio dėmesio į visuomenės nuomonę.

Skaitytojas: O kaip tai daryti namuose, šeimos rate?

Autorius: Patirtis rodo, kad namuose linkėti laimės reikia negarsiai ir stengtis neatkreipti į save pernelyg didelio dėmesio. Tik pirmiau reikėtų artimiesiems paaiškinti, ką jūs čia sugalvojote.

Skaitytojas: Ir ką, laimės linkėjimas pakeičia santykius?       

Autorius: Be abejo. Daugelis mano pažįstamų jau pasinaudojo šituo patarimu ir jų santykiai su namiškiais ir bendradarbiais labai pagerėjo.

Skaitytojas: Vadinasi, kai mes linkime kam nors laimės, tai tarp mūsų atsiranda kažkoks ryšys?

Autorius: Ne, ryšys jau buvo. Jeigu jūs ant kažko pykstate, tai jūsų prote atsiranda negatyvus, ardantis sveikatą ir likimą ryšys su tuo žmogumi. Kai jūs pradedate linkėti jam laimės, negatyvus ryšys pasikeičia į pozityvų.

Skaitytojas: Kaip tai įmanoma, jeigu protas yra kažkur giliai mūsų viduje?

Autorius: Vedos sako, kad proto, esančio subtiliame lygyje, funkcijos neapsiriboja vien tik veikla smegenų dėžutės viduje, bet išeina toli už mūsų kūno ribų. Todėl mums užtenka tik pagalvoti apie kažką, ir proto dėka mes nedelsiant turime su juo ryšį. Tai labai plati ir gili tema, ir kada nors mes pakalbėsime apie tai smulkiau.

Skaitytojas: Ar Vedose daug aiškinama, ką ir kaip daryti įvairių tipų žmonėms?   

Autorius: Jeigu žmogus gerai supranta gunų veiklos dėsningumus, tai jis susigaudys ir pats, nors Vedose yra daugybė nurodymų, kaip elgtis įvairiose gyvenimiškose situacijose. Vėliau mes aptarsime ir šitą temą.

Skaitytojas: Vadinasi, svarbiausia – žinoti, kaip gunos įtakoja žmones, turinčius skirtingas pasaulėžiūras. O žinojimas duos supratimą, kaip elgtis pačiose įvairiausiose situacijose.

Autorius: Teisingai.

Skaitytojas: O kokį poelgį Vedos laiko pačiu dorybingiausiu?

Autorius: Didžiausias dorybingumas – su meile ir atsidavimu kartoti šventus Dievo vardus ir skleisti žinojimą apie jų nepakartojamą dvasinį skonį. Taip elgdamasis, žmogus sudegina savo nuodėmes, sukauptas per daugelį gyvenimų.

Skaitytojas: Man tai ne visai suprantama.

Autorius: Tai nereiškia, kad aš turiu nutylėti tiesą, nors ji kol kas jums ir nesuprantama. Pradiniame etape žinios dar niekam nepakenkė.

Išvada: pažindamas vedinę išmintį ir siekdamas dorybingai gyventi, žmogus darosi vis labiau naudingas ne tik savo artimiesiems, bet ir visuomenei, nes jis atsiduria visiškoje dorybės gunos globoje. Dabar jau netenka abejoti, kad kelias, grįstas gerais, teisingais norais, Dievo malonės dėka mus atves į aukščiausią dvasinę laimę.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis