Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Svarbiausias žingsnis tas,

kurį mes darome, išeidami iš namų.

(Patarlė)

 

Vis dėlto reikia pripažinti, kad aš taip ir neatsikračiau vidinio konflikto. Nuo pat vaikystės kažkoks balsas mano viduje duoda nurodymus – tai tyliai, tai garsiai, tai visai nutyla, ir jo negirdėti ištisus mėnesius ar net metus. O paskui vėl su neslepiamu iššūkiu krutina mano sąžinę: „Koks įdomus tavo gyvenimas! Atlieki didelius darbus, kurie kažkuo įtartinai panašūs į žaidimus smėlio dėžėje“.

Būva laikas, kai iš visų jėgų, nusikamuodamas, stengiesi pasiekti tikslą. Bet kai jį pasieki, nejauti jokio pasitenkinimo, o iki tikslo vėl – kaip pėsčiomis iki mėnulio. Tokiais atvejais man neduoda ramybės viena mintis – tikrasis gyvenimas, kai aistringai norisi prisikasti iki pačios savo būties esmės, gyvenimas, kuris mane šaukia tyliai ar garsiai, – jis tarytum eina pro šalį, o aš pasilieku kažkur šone su savuoju tikrojo gyvenimo troškimu, nežinodamas, kur ieškoti jo ištakų. Bandymai kažką pasiekti savo jėgomis man atrodo kaip beprotybė, kuri neleidžia tapti įrankiu dieviškų planų dirbtuvėse. Kaip aš norėčiau visa širdimi ir visa savo esybe atsidėti dvasiniam gyvenimui. Štai kodėl aš dabar sėdžiu „Air India“ kompanijos lėktuve, kuris tikrai neatsitiktinai pavadintas Nrisimhos vardu.

Kai mūsų lėktuvas pakyla iš Frankfurto aerouosto, aš pasijuntu taip, tarytum už manęs užsivėrė kažkokios durys – tyliai, bet visam laikui. Ši kelionė turėjo aiškų tikslą – aplankyti šventas vietas. Šventų vietų lankymas – tai kartu ir kelionė į save, kai prisieina kovoti su vidiniais barjerais. Aplamai esu įsitikinęs, kad gyvenime nėra jokių išorinių kliūčių. Žinoma, komplikuoti santykiai, ligos ir nelaimingi atvejai kiekvienam gali sukelti rūpesčių. Tačiau žmogus, turintis tvirtus vidinius orientyrus, ramiai sutinka visus tokius išorinius sunkumus. Tereikia atmesti savo ribotumą ir egoizmą. Ir tada supranti, kad gyvenime nėra nei gėrio, nei blogio, o yra tik begalinės galimybės mokytis. Kai vyksti į šventas vietas, sąmoningai nusiteiki tokiai minčių eigai ir, kas dar svarbiau, mokiniesi su dėkingumu sutikti viską, kas su tavimi atsitiks. Tu daugiau nevertini – gerai, blogai, nes viskas įgauna savo prasmę.

Aš žinau, ko turiu išmokti šioje kelionėje. Turiu nusimesti mane gaubiančius lukštus, pakeisti savo pasaulėžiūrą ir atmesti pasenusius stereotipus, kurie mane nuolatos įveda į tas pačias aklavietes. Todėl mano kelionės devizas – „Didžių atsisveikinimų kelias“. Su palaiminga nuojauta ir kažkokiu vidiniu virpuliu klausausi mūsų lėktuvo motorų gausmo.

„Gerbiami keleiviai, mes džiaugiamės, galėdami jums pasiūlyti įdomų filmą, kurį jūs galite pasižiūrėti mūsų lėktuvo ekranuose. Linkime maloniai praleisti laiką...“

Och, tik ne tai! Už ką man tokia bausmė?! Šie atgyvenę filmai jau seniai niekur nerodomi. Žiaumoti tai, kas jau ne kartą kramtyta – „kad mūsų keleiviai galėtų maloniai praleisti laiką“.

Koks kontrastas su mano kelionės tikslu! Iš patyrimo žinau, kad dabar prasidės kova, siekiant užvaldyti mano dėmesį. Tu stengiesi nematyti filmo ir skaitai ką nors, kas pakylėtų tavo sąmonę, tačiau vėl ir vėl patiri pralaimėjimą, suvokdamas, kad tavo akys, pasiduodančios magiškai traukai, jau slysta ekranu, pasiruošusios niekada nuo jo neatsitraukti.

Štai ir dabar ta pati plokštelė. Aš bandau skaityti: „...Praktikuoti jogą reikia ryžtingai ir su giliu tikėjimu, nepaliekant pasirinkto kelio...“ Ir staiga matau ugnikalnio išsiveržimą, peštynes, meilės scenas ir kažkokį miestą, kurį baigia sugriauti žemės drebėjimas. Aš neužsidėjau ausinių, todėl visa šita makalynė ekrane man yra tik nieko nereiškiantys paveikslai. Tuo geriau – toliau skaitau „Bhagavadgytą“:

O dėl ryžto, tai pamokančiu pavyzdžiu gali būti žvirblio patelė, kuri padėjo kiaušinėlius ant vandenyno kranto, bet juos nusinešė bangos. Ji labai nuliūdo ir paprašė vandenyno grąžinti kiaušinėlius. Vandenynas abejingai tylėjo. Tuomet paukštelis nusprendė ligi dugno išgerti vandenyną. Mažu snapeliu jis puolė lesti vandenį, o visi aplinkui juokėsi iš jo neįtikimo ryžto. Galų gale žinia apie paukščiuko pastangas pasiekė milžinišką paukštį Garudą, Viešpaties Višnu nešėją. Gailestis užliejo Garudos širdį, ir jis atskubėjo pas savo mažąją seserį. Sužavėtas paukštelio ryžto, Garuda pažadėjo padėti. Jis pareikalavo, kad vandenynas tučtuojau grąžintų kiaušinėlius, antraip grasino pats pabaigsiąs darbą, kurį pradėjo žvirblis. Pabūgęs vandenynas sugrąžino kiaušinėlius. Taip Garudos malone žvirblis vėl atgavo gyvenimo džiaugsmą.

Tokiu pat sunkiu darbu gali pasirodyti ir jogos praktika, o ypač bhakti-joga Krišnos sąmonėje. Tačiau jei žmogus ryžtingai laikosi jos reikalavimų, nėra abejonių, kad jis būtinai susilauks Viešpaties pagalbos, juk sakoma: stenkis pats, tai ir Dievas padės.

Kol aš skaičiau, mano akys kartas nuo karto krypo į ekraną, ir palaipsniui aš supratau, ką ten rodo. Tai buvo filmas apie katastrofą. Kažkokia šeima iš visų jėgų gelbstisi nuo ugnikalnio lavos srauto. Pradžioje jie važiuoja mašina, paskui persėda į kanoją, dar vėliau – į džipą. Galų gale šeimos galva ryžtasi pavojingam žygiui per apleistą šachtą, ir jie išsigelbsti. Be abejo, jiems padėjo Dievas. Jis visada padeda tiems, kurie patys negaili pastangų.

Paskui aš regiu neramias scenas iš savo paties gyvenimo. Jos greitai keičia viena kitą: štai aš kanojoje, užkluptas Baltijos štormo; o štai čia – tolimų reisų autobuse, važiuojančiame per Hindukušą, ir vienoje kalnų perėjoje berniūkščiai išmuša langą; dar po akimirkos matau į mane lekiančias stiklo šukes – tai atsitiko, kai Liublianoje mano paskaitos metu serbai užpuolė slovėnus...

Staiga iš viso šio chaoso, kaip mėnulio pilnatis audringą naktį, išplaukia pasakojimas iš „Samhitų“, kupinas gilios prasmės bei ramybės:

„...Kiek dar truks šis materialaus gyvenimo sapnas? Kada mes gausime išsivadavimą?“ – paklausė išmintingasis karalius Džanaka savo nepaprasto svečio, išminčiaus Aštavakros, apsirengusio skurdžiaus keliauninko drabužiais. Tas pažiūrėjo į karalių savo tamsiomis akimis, nuo kurių žvilgsnio nublanko karališkoji šlovė, priėjo prie brangakmeniais papuoštos kolonos ir netikėtai bei stipriai ją apkabino. Kankinio balsu Aštavakra suklykė: „Paleisk mane! Paleisk pagaliau! Kiek tu mane gali laikyti... Duok man laisvę!“

Karalius ir jo dvariškiai nustebę žiūrėjo į šį spektaklį, o sargyba susižvalgė – ar neįsikišti?

Išminčius pagaliau paleido koloną iš glėbio, vėl pažvelgė į karalių ir neskubėdamas išėjo iš rūmų.

Maharadža Džanaka viską suprato ir nusekė paskui išminčių į mišką, norėdamas tapti jo mokiniu ir sužinoti apie atsižadėjimo meną, didžių atsisveikinimų kelią.

Šioje vietoje vėl atsinaujino mano chaotiški regėjimai. Štai aš joju žirgu kaimo gatve ir niekaip negaliu jo sustabdyti. Žirgas lekia vis greičiau, kaimas baigiasi ir mes prisivejam laidotuvių eiseną. Aš pažvelgiu į atidengtą karstą ir ten pamatau save...

Kiekvieną kažkada lankė tokie sapnai-košmarai. Galbūt juos sukėlė neįprasta aplinka – aš juk esu skrendančiame lėktuve. O gal yra kita priežastis – pavyzdžiui, nesąmoningas noras kažką pakeisti, ar nuo kažko nepagydomo pabėgti?    

„Jums, tikriausiai, prisisapnavo kas nors negero“, – mane pribudina geraširdiškai besišypsantis kaimynas indusas. Aš ir neįtariau, kad viskas taip rimta – šis katastrofų filmas man labai tiko. Dabar aš dar geriau suprantu, kad turiu kažką pakeisti. Dabar kaip tik labai palankus momentas: aš vykstu į kelionę ten, kur galiu tikėtis dangiškos paramos – į vieną iš švenčiausių vietų Žemėje – Badrinathą.

Padėkoju kaimynui, patogiau įsitaisau siaurame krėsle ir pasineriu į ramų miegą iki pat Delio.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis