Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

KO REIKIA VENGTI ATSIDAVIMO TARNYSTĖJE

 

Sekantys dešimt atsidavimo tarnystės principų nepriklauso bhakti kategorijai, bet jie labai svarbūs jos vystymuisi. Tai nišedos – draudimai, arba tjagos – tai, ko reikia atsižadėti.

Vienuoliktas principas

Asadhu-sanga-tjaga – atsisakyti bendravimo su materialistais.

Tai pirmiausia, ko turi atsisakyti bhakta. Viešpats Čaitanja vaišnavais vadino tuos, kurie atsisakydavo bendrauti su materialistinių pažiūrų žmonėmis. Rupa Gosvamis formulavo konkrečiau: šry-krišna-vimukhadžana sanga-tjaga – mes neturime bendrauti su tais, kurie jaučia Krišnai priešiškumą.

Yra žmonių, kurie priskiriami asat kategorijai: 1) ateistai ir majavadžiai; 2) per daug prisirišę prie materialios gyvenimo pusės; 3) jaučia pernelyg didelį potraukį bendrauti su priešinga lytimi (stri-sanga); 4) garbinantys pusdievius (karma-kanda).

Faktiškai šis sąrašas žymiai didesnis, bet mums svarbiausia pajusti bendrą principą – visi tie žmonės, norėdami išsaugoti savo padėtį materialiame pasaulyje, arba prisigalvoja visokių pateisinančių teorijų, arba atvirai kovoja su Viešpačiu. Bendraudami su tokiais žmonėmis, mes norom nenorom perimame jų sąmonę, pripažįstame jų vertybes. Tačiau tokio bendravimo atsisakymas nereiškia visiškos izoliacijos, tiesiog prie jo nereikia prisirišti, nes bet koks prisirišimas yra priklausomybė, kuri pasireiškia tuo, kad mes imame klausyti žmogaus nurodymų.

Pančatantros istorija apie beždžionę, kuri užmiršo namuose širdį, puikiai perduoda tą nuotaiką, kuri mus turi lydėti, bendraujant su priešiškai nusiteikusiais žmonėmis. Kartą krokodilas kreipėsi į bedžionę, tupinčią ant upės kranto: „Nagi, lipk man ant nugaros, paplaukiosim“. Beždžionė laiminga užsiropštė ant krokodilo, ir abu linksmai nuplaukė upės vidurin. Kai jie atsidūrė toli nuo kranto, krokodilas prabilo: „Na, ir kvaiša gi tu! Dabar mes plaukiame pas mano žmoną, kuri labai mėgsta pietums suvalgyti beždžionės širdį“. Vargšė beždžionė prapliupo verkti, o krokodilas ją geraširdiškai ramino: „Nestūgauk, mes pasistengsime tave nudobti taip, kad tau visai neskaudės“. Beždžionė pagaliau apsiramino, pagalvojo ir atsiduso: „Žinai, aš juk visai ne dėl savęs verkiu. Kas ta mano gyvybė! Man tiesiog gaila tavo žmonos, nes aš savo širdį palikau namie, medyje, šalia kurio tu mane radai“. Krokodilas pasiūlė grįžti ir paimti širdį. Kai tik beždžionė atsidūrė savo gimtajame medyje, ji ėmė tyčiotis iš krokodilo kvailumo.

Materialistinių pažiūrų žmonės pažiūrėti gali atrodyti labai širdingi. Reikšdami savo palankumą, jie tiesiog įperša jums tam tikrus santykius, versdami jus būti priklausomais nuo jų. Kaip reikia elgtis, norint neatsidurti tokioje situacijoje? Ogi padaryti juos priklausomais nuo savęs. Šitą labai gerai mokėjo daryti Šryla Prabhupada. Buvo atvejis, kai bhaktoms ilgai nesisekė suorganizuoti jo susitikimą su Birla, pačiu turtingiausiu žmogumi pasaulyje. Pagaliau jie susitarė su jo sūnumi, taip pat pakankamai turtingu ir įtakingu žmogumi. Bet Šryla Prabhupada pasakė: „Aš neisiu. Keletas žmonių man jau atsakė. Jeigu ir jis atsakys, turės didelių problemų“. Vietoj savęs jis pasiuntė Giriradžą prabhu: „Jeigu Birla tau atsakys, didelės bėdos nebus“.

Susitikimo metu Giriradžas daug pasakojo apie Krišnos sąmonę, paskui parodė knygų komplektą. Knygos jaunajam Birlai patiko, ir jis paklausė, kiek jos kainuoja. Giriradžas pagalvojo: „Nori lengvai atsipirkti – sumokės komplekto kainą ir – papūsk,“ – todėl atsakė, kad šios knygos neparduodamos, jos skirtos ISKCON‘o garbės nariams. „Laikykime, kad aš jau juo tapau, – tarė Birla, – kiek mokėti?“ Giriradžas ėmė pasakoti apie šventyklos statybą, bet Birla atsakė, kad jis dabar finansuoja ligoninės statybą. Kai Giriradžas grįžo, Šryla Prabhupada jam pasakė: „Tu padarei klaidą. Tuo metu, kai jis pasiteiravo knygų kainos, reikėjo sakyti, kad tu jas dovanoji, o tik paskui, jam priėmus dovaną, kalbėti apie šventyklos statybą“.

Nuo to laiko praėjo gal dvidešimt metų, ir likimas Giriradžą, dabar jau Maharadžą, vėl suvedė su Birla – šį kartą vyresniuoju. Pasikartojo ta pati istorija: pamokslavimas, knygos... Tiktai dabar, kai Birla pasiteiravo knygų kainos, Giriradžas prisiminė Prabhupados žodžius ir pasakė: „Ne, ne, ką jūs! Tai tiesiog dovana!“ Birla ilgai atsikalbinėjo, bet Giriradžas vis dėlto įteikė jam knygas, ir tik po to užsiminė apie gurukulos statybą. Birla pasakė, kad jam reikia pagalvoti. Po kelių dienų Giriradžui paskambino iš Birlos sekretoriato ir pasakė, kad jų šeimininkas gurukulos statybai aukoja didelę sumą pinigų.

Dvyliktas, tryliktas ir keturioliktas principai

Bahu-šišja karana bahu arambha bahu šastra – neimti per daug mokinių, neskaityti per daug knygų ir nesiimti neįkandamų projektų.

Visus šiuos punktus iliustruoja vienas tekstas iš Šrimadbhagavatam, kur Narada Munis, kalbėdamasis su Maharadža Judhišthira, aiškina įvairių gyvenimo būdų principus. Minimos taisyklės pirmiausia liečia sanjasius: na šišyan anubadhnita / granthan naivabhyašed bahun / na vyakhyam upayunjita / narambhan arabhet kvačit. Sanjasis neturi prisiimti per daug mokinių, skaityti per daug knygų, užsidirbti pragyvenimui, aiškindamas šventraščius, ir imtis kažkokių projektų, kurių jis nesugebės įgyvendinti. Todėl, kad visa tai didins materialią gausą (labha), šlovę (pudža) ir garbę (pratištha). Materialūs norai – nesvarbu, subtilūs ar grubūs – išstumia iš mūsų širdies bhakti. Žmogus gali taip įsijausti į šventyklų statybą, kad paprasčiausiai užmirš, kam jis tai daro. Tai nereiškia, kad mes turime pabaigti statę šventyklas, bet tai reikia daryti, turint vienintelį tikslą – plėsti Krišnos sąmonės propagavimą. Norint išplėsti sampradają, galima ir mokinių daugiau turėti, ir šventyklas statyti, ir organizuoti viešus šventraščių skaitymus. Šiuo atveju mūsų motyvacijos kriterijus yra sugebėjimas įgyvendinti ruošiamus projektus. Jeigu mes griebiamės projektų, kurie neatitinka mūsų galimybių, vadinasi, pasireiškia netikras ego, ir mūsų dvasinis progresas tokiu atveju sumažėja iki minimumo, o atskirais atvejais tai gali baigtis visišku atsidavimo tarnystės žlugimu. Vardan pamokslavimo mes turime statyti šventyklas, bet visa jų statybos eiga – nuo pat pradžios iki pat galo – turi būti pripildyta bhakti. Knygas irgi reikia skaityti, bet ne paviršutiniškai, išmokdami atskirai paimtas citatas, kad paskui galėtume sublizgėti savo intelektu.

Dvasiniam mokytojui nereikėtų turėti per daug mokinių. Jeigu jis yra madhjama-adhikari arba net pradiniame utama-adhikari lygyje, didelis mokinių skaičius gali būti jo nuopuolio priežastimi. Taip būna, jeigu mokytojas leidžia savo mokinių problemoms užpildyti savo sąmonę ir patenka į priklausomybę nuo jų. Dvasinio mokytojo užduotis – padėti mokiniui įveikti sunkumus jo dvasiniame gyvenime. Yra du principialiai skirtingi problemų sprendimo būdai: 1) nusileisti iki problemos lygio ir užsiimti jos vidujiniu sprendimu; 2) nužvelgti problemą iš aukštesnio lygio, ir jeigu ji vis dar matoma, pasistengti pasinaudoti šio lygio kategorijomis. Kai problemos sprendžiamos jų pačių lygyje, atsiranda prisirišimas prie šio lygio. Ir tik įsisąmoninę, kad vienintelis visų problemų sprendimo būdas yra šravanam ir kirtanam, mes galėsime susidoroti ne tik su savo problemomis, bet ir padėti kitiems.

Be to, dvasinio mokytojo pareiga – priimti kvalifikuotus mokinius. Žmonės iniciacijos gali siekti, norėdami garbės ir šlovės, arba išsispręsti savo materialias problemas. Šiuo atveju tokių žmonių karma gula ant dvasinio mokytojo pečių ir tempia jį žemyn. O kvalifikuoti mokiniai, atvirkščiai, padeda mokytojui vykdyti savo misiją.

Penkioliktas principas

Vjavahare pjakarpanja tjaga – atsiriboti nuo pasaulietinės aplinkos įtakos.

Rupa Gosvamis sako, kad žmogų, nuolatos medituojantį į Viešpaties žaidimus, visada patenkina jį supančios aplinkybės. Jo neišveda iš pusiausvyros nei materialūs praradimai, nei gaunamos gėrybės. Kitaip sakant, jis gali patekti į pačias įvairiausias situacijas, bet tai neturi įtakoti jo atsidavimo tarnystės.

Dživa Gosvamis tvirtina, kad pilnai šis principas įgyvendinamas tiktai raganuga-sadhanos lygyje. Vaidhi-sadhana-bhakti lygyje mes negalime būti visiškai nesujaudinami: reakciją į visa tai, kas vyksta aplink mus, apsprendžia mūsų prisirišimo prie materialaus gyvenimo lygis. Žinoma, nuo viso to galima mėginti atsiriboti dirbtinai, bet tai bus tik apsimetinėjimas.

Šešioliktas principas

Šokadi – neliūdėti praradus ir nesidžiaugti atradus.

Šis punktas tiesiogiai liečia mus. Jis nurodo, kad mes neturime reikšti negatyvių emocijų: liūdesio, pykčio, baimės, godumo ir pavydo. Reikia sąmoningai dirbti su savimi ir ugdytis pozityvų požiūrį į gyvenimą, siekiant išvengti nepageidautinų jausmų protrūkio.

Septynioliktas principas

Gerbti pusdievius.

Tai, kad mes neturime garbinti pusdievių, nereiškia, kad galima juos negerbti. Visus pusdievius mums įkūnija dvasinis mokytojas, sarva deva majo guruh, ir todėl mes jį garbiname. Kadangi pusdieviai yra atsidavę Viešpačiui, o jų garbinimas apsaugo žmones nuo materialios gamtos gunų poveikio, mes privalome juos gerbti. Mes nesmerkiame pusdievių garbinimo, jeigu jis atliekamas teisingai, suvokiant, kad jie yra Krišnos tarnai.

Aštuonioliktas principas

Dživa ahimsa – neskaudinti gyvų būtybių.

Kai žmogus patiria nuopuolį iš vaidhi-sadhana-bhakti lygio, priežastimi būna kitų gyvų būtybių įskaudinimas. Ahimsa – savybė, būdinga vaišnavams. Kaip pavyzdį Čaitanja Mahaprabhu nurodo medžiotoją Mrigarį, kuriam buvo labai malonu kankinti gyvūnus, tačiau, tapęs vaišnavu, bijojo net ant skruzdėlės užlipti.

Ahimsa reikalinga, norint gauti Viešpaties malonę. Kai tik žmogus susivokia, kad materialiame pasaulyje nėra vietos laimei, kad čia – vien tik kančios, jis pajunta gailestį visoms gyvoms būtybėms.

Devynioliktas ir dvidešimtas principai

Aparadhos – įžeidimai.

Šis žodis kilęs iš veiksmažodinės žodžio aradhana (garbinimas) šaknies. Tai tam tikra sąmonės būklė, kurioje žmogus garbina Viešpatį, o Šrimati Radharani – pati geriausia Krišnos garbintoja. Aparadha atitolina mus nuo garbinimo proceso ir tampa kliūtimi kelyje pas Krišną.

Yra dvi aparadhų rūšys: nama- ir seva-aparadhos. Pačios rimčiausios – nama-aparadhos. Jeigu žmogus atsitiktinai padaro seva-aparadhą, tai švento vardo kartojimas šį įžeidimą gali anuliuoti. Bet jeigu seva-aparadha padaroma sąmoningai, tikintis, kad šventi vardai apsaugos nuo pasekmių, tada tuo pat metu atliekama ir nama-aparadha. Visų aparadhų, išvardintų aštuntame Atsidavimo nektaro skyriuje, esmė ta, kad nejausdami pagarbos Viešpačiui ir neįvertindami Krišnos kaip asmenybės, mes Jį užmirštame.

Materialus pasaulis – tai iškreiptas dvasinio pasaulio atspindys. Gelbėdamas sąlygotas sielas, Krišna čia ateina trimis pavidalais: kaip šry-murti, hari-nama ir krišna-katha. Priklausomai nuo savo lygio (kaništha, madhjama, utama), žmonės skirtingai vertina Dievybes, šventą vardą ir pasakojimus apie Krišną. Įvairiuose lygiuose ir tikėjimas skirtingas, šiuo atveju tikėjimas, kad Krišna yra murti, varduose, pasakojimuose. Sakykim, kaništha-adhikario tikėjimas dar silpnas, vadinasi, ir jo požiūris į murti ir šventą vardą bus įžeidžiantis. Tai natūralu, nes kaništhai ir murti, ir garsas yra materialūs dalykai. Madhjama-adhikario tikėjimas jau stipresnis, jis supranta, kad už viso to slypi dvasinis pradas, kad visa tai gali jį perkelti į dvasinę realybę, tik jis nesupranta, kaip tai vyksta. Utama-adhikaris jau yra toje realybėje, rasoje, todėl visur mato Patį Krišną. O kaništhai ir madhjamai panirti į dvasinę realybę trukdo materialūs norai, anarthos, kurie formuoja mūsų požiūrį į pasaulį.

Priklausomai nuo savo ištakų, anarthos būna trijų rūšių: 1) kilusios iš mūsų nuodėmingos ir dorybingos veiklos, duškritotha ir sukritotha atitinkamai; 2) kilusios dėl įžeidimų, aparadhos; 3) kilusios iš neteisingos bhakti-jogos praktikos.

Šventraščiai nurodo vienuolika anarthų pavidalų, kylančių iš duškriti: 1) žiaurumas; 2) piktumas; 3) polinkis į iliuziją; 4) nepastovumas; 5) veidmainiavimas; 6) nepagarba vyresniems; 7) godumas; 8) egoizmas; 9) nešvara; 10) grubumas; 11) polinkis į naikinimą.

Varnašramos principai sulaiko negatyvias emocijas ir formuoja tam tikrą vertybių sistemą, taigi neleidžia vystytis blogiems įpročiams. Savo pareigų pildymas garantuoja laipsnišką išsivadavimą iš anarthų. Varnašramos principų nesilaikymas garantuoja laipsnišką degradaciją.

Eilinis varnašramos sistemos pilietis medituoja į tris tikslus (traivargikos kelias) – tai dharma, artha ir kama, tai yra, jis nori būti dorybingu, nori materialios gerovės ir netrukdomai džiaugtis gyvenimu. Tai – išsivadavimo, pravriti kelias. Nivriti – tai mokša ir bhakti. Žmogus, einantis šiuo keliu, pasilieka varnašramoje, kuri jam padeda pasiekti bhakti arba mokšos tikslus, nes šios sistemos principai pašalina tokias kliūtis, kaip anarthos. Kadangi dabar nėra varnašramos, mes naudojamės sadhana-bhakti metodu.

Taigi aišku, kad mūsų visuomenėje būtina įtvirtinti varnašrama-dharmos principus, kurie paruoštų žmogų sadhanai, išvalytų jo širdį nuo anarthų, kurios neramina protą ir trukdo dvasiniam vystymuisi.

Dabar apie anarthas, atsirandančias neteisingai praktikuojant bhakti. Praktikuodami atsidavimo tarnystę, mes galime pasidaryti nama- ir seva-aparadhas bei bhaktiuthas. Jeigu žmogus nesilaiko, pavyzdžiui, nišedų, gali atsirasti bhaktiutha ir aparadhiodha kartu. Sakykim, pirmasis draudimas, kurio reikia laikytis – nebendrauti su materialistais, asat-sanga-tjaga. Jeigu žmogus nesilaiko šio principo ir bendrauja su materialistais, jo materialūs norai ir ambicijos vis stiprėja. Nesilaikydamas antro principo ir prisiimdamas daug nekvalifikuotų mokinių, bhakta persiima jų sąmone. Tokie pat rezultatai būna, pažeidus trečią ir ketvirtą nišedas. Visa tai stiprina anarthas.

Pavyzdžiui, ISKCON‘e buvo guru, nuostabus pamokslautojas, kuris, siekdamas materialaus prestižo, priiminėjo labai daug nekvalifikuotų mokinių. Kažkuriuo momentu jų materialūs norai ir jo paties karma pasidarė tokie dideli, kad jis pradėjo pažeidinėti reguliuojančius principus. Nuostabiausia, kad sužinoję tokį dalyką, daugelis mokinių ir toliau laikėsi jo nurodymų ir visaip jį palaikė. Kodėl? Tokia buvo jų teisės pažeidinėti reguliuojančius principus kaina.

Penktoji nišedavjavahare pjakarpanja tjaga – nebūti šykščiam pasaulietine prasme. Karpanja – tai ne tik šykštumas mums žinoma prasme. Bhaktivinoda Thakuras sako, kad yra trys šykštumo rūšys, pasireiškiančios: 1) žmogaus poelgiuose; 2) piniginiuose reikaluose; 3) darbo santykiuose. Šykštumas poelgiuose – tai nenoras išreikšti pagarbą tiems, kas ją užsitarnauja: guru, sadhu, vaišnavams, brahmanams, svečiams... Piniginiuose reikaluose šykštumas pasireiškia tuo, kad mes nenorime rūpintis tais, kuriais privalome rūpintis. Šykštumas darbo atžvilgiu – tingėjimas.

Šeštas principas – šoka adi – nurodo, kad mes turime išrauti iš savo širdies negatyvias emocijas. Yra keturi dalykai, kurie neleidžia mūsų širdyje įsitvirtinti bhakti: 1) negatyvios emocijos; 2) netikę įpročiai (miegoti dienos metu arba rytą, valgyti nenustatytu laiku ir pan.); 3) žmonių vertinimas pagal kažkokius išorinius faktorius; 4) narkotinių priemonių vartojimas.

Nepagarba pusdieviams didina išdidumą ir tuo pačiu mažina mūsų nuolankumą. Dživa ahimsa principo nesilaikymas – tai rūpesčių kėlimas, vagiliavimas, ginčai, įžeidimai... Visa tai, žinoma, taip pat skatina anarthų atsiradimą mūsų širdyje.

Ir, pagaliau, seva- ir nama-aparadhos, kurias Bhaktivinoda Thakuras skirsto į penkias kategorijas: 1) panieka; 2) nepagarba; 3) nešvara; 4) prisirišimo trūkumas; 5) išdidumas.

Kodėl nama-aparadhos laikomos pačiomis pavojingiausiomis? Todėl, kad nama-aparadhos – tai bhakti-aparadhos. Nesilaikant bet kurios iš nurodytų nišedų, bhakti daigelis pradeda vysti. Nišedų laikymasis bhakti apsaugo, kas ypač reikalinga pačioje dvasinio kelio pradžioje. Ir tai yra tam tikra kultūra, kurią žmogus turi savyje išsiugdyti.

Šis klausimas detaliai nagrinėjamas nurodymuose, kuriuos Viešpats Čaitanja davė Rupa Gosvamiui (ČČ, Madhja, 19.160,161). Mahaprabhu pabrėžia, kad bhaktos dedamos pastangos turi būti sąmoningos: „Jeigu bhakta neskiria bhakti-latos augalėlio nuo piktžolių, tai vanduo, kuriuo jis laisto savo sodą, eikvojamas veltui, nes jį sugeria vien piktžolės, o bhakti-lata nustoja augusi. Kai tik protingas bhakta šalia savojo bhakti daigelio pamato nereikalingas žoles, jis nedelsiant jas išrauna, ir tada jo bhakti-lata nekliudomai stiebiasi į viršų, kol galiausiai pasiekia dvasinį pasaulį, rasdama prieglobstį prie lotosinių Krišnos pėdų“.

Dživa Gosvamis Sandarbhoje kalba apie tris nama-aparadhų rūšis: 1) sadhu-ninda – vaišnavų, pasišventusiai propaguojančių Viešpaties šlovę, įžeidimai; 2) guror-avagja – niekinamas požiūris į dvasinį mokytoją; 3) šruti-smriti-ninda – pernelyg laisvas šventraščių aiškinimas. Jis taip pat pažymi, kad visi šie įžeidimai išprovokuoja nukrypimus nuo tikrosios sidhantos, dėl ko atsiranda apasampradajos. Dėl šruti-smriti-nindos atsiranda apasampradajos su majavados priemaišomis; sadhu-ninda tampa sahadžijos priežastimi; guror-avagja iššaukia apasampradajas, susijusias su karmine tarša.

Pati rimčiausia nama-aparadha – pirmoji, sadhu-ninda, žmogaus, pasišventusio Viešpaties vardų giedojimui, įžeidimas žodžiais. Sadhu-ninda skirstoma į keturias rūšis: 1) įžeidimai, susiję su bhaktos kilme; 2) įžeidimai, susiję su praeities nuodėmėmis; 3) priekaištai dėl netyčinio nuopuolio; 4) priekaištai dėl netikusių įpročių, užsilikusių iš buvusio gyvenimo.

Kas liečia paskutinę nišedą, tai sakoma, kad žmogui klausantis, kaip plūstamas Viešpats ir Jam atsidavę vaišnavai, jo bhakti daigelis iš karto nuvysta. Tai irgi sadhu-ninda, bet Rupa Gosvamis, norėdamas pabrėžti įžeidimo rimtumą, ją išskiria iš kitų. Sakoma, kad šiuo atveju vaišnavui mestą kaltinimą reikia nedelsiant paneigti, arba tuoj pat pasišalinti iš tos vietos, kitaip tapsime vaišnava-aparadhos bendrininkais.

Šryla Prabhupada rašė, kad svarbiausia, ko turi išmokti bhakta, – tai vertinti ir šlovinti kitus bhaktas. Hari-bhakti-vilasoje Sanatana Gosvamis nurodo, kokiais žodžiais reikia sutikti bhaktą, užėjusį į mūsų namus: „Tu aplankei mano namus, tokiu būdu juos prašlovindamas! Mano gyvenimas įgavo prasmę – juk aš išvydau vaišnavą, o tai tas pat, kaip ir pamatyti Patį Viešpatį! Taigi aš gavau tokio didumo gėrį, kaip Meru kalnas!“

Daugybės mūsų anarthų priežastimi yra įžeidimai, padaryti vaišnavams. Sakoma, kad tuo metu, kai mes apkalbame vaišnavą, tarp mūsų ir jo nusitiesia savotiškas tiltas, kuriuo jo blogosios savybės pereina pas mus, o mūsų gerosios savybės – pas jį. Ir atvirkščiai, šlovinant vaišnavus, mes pageriname savo charakteristikas ir užsikrečiame jų gerosiomis savybėmis.

Nišedos ir dešimt pirmųjų vidhi – tai tam tikra kultūra, apimanti daugelį mūsų gyvenimo pusių. Šryla Prabhupada viską labai supaprastino. Jis pasakė, kad yra viena vidhi ir keturios nišedos: šešiolika maha-mantros ratų ir keturi reguliuojantys principai. Ir tai iš tikrųjų taip, tik tam, kad bhakti vystytųsi greitai ir teisingai, santykiuose su mus supančiu pasauliu reikia laikytis tam tikrų principų.

Kultūrą perimti labai sudėtinga. Šiuolaikiniai mokslininkai tvirtina, kad 80% praktinių žinių žmogus įsisavina iki septynerių metų amžiaus. Likusį laiką mes eikvojame nereikalingos informacijos kaupimui. Bet žinoti – reiškia, gyventi, vadovaujantis turimomis žiniomis. Tik tuo atveju, jeigu gautos žinios virs aktyvia samskara, mūsų kultūra, mūsų vertybių skalė keisis.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis