Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Lankydami šventas vietas, mes ne vieni.

Tas, kuris tave į jas pasiuntė, visada su tavimi.

Jis nepaliko tavęs vieno.

(Elinor MakDonald)

 

Atsibundu visiškai atsigavęs ir sveikas, net keista. Saulė jau beveik zenite. Ilgas rytinis miegas išgydė mane. Aš atsakančiai išprakaitavau ir dabar noriu gerti. Fizinis silpnumas dar nepraėjo, tačiau vis tik jaučiu didelį vidinį pakilimą, kuris vis stiprėja. Neaišku kodėl, bet man rodosi, kad šios kelionės tikslas jau visai arti.

Dieną aš apžiūriu visą viešbutį. Tai, kas naktį man atrodė peklos prieangiu, yra šiuolaikinis viešbutis. Supratau: Krišna juo pasinaudojo, norėdamas duoti pamoką, kuri giliai įsispaudė mano širdyje. Vakar aš savęs klausiau, kada pagaliau bus šios kelionės kulminacija ir kaip ji atrodys. Panašu, kad dabar aš greitai turiu gauti atsakymą į šį klausimą. Argi šios kelionės devizas – „Didžiųjų atsisveikinimų kelias“ – nurodo kažką lengvo? Visai ne! Netgi atvirkščiai.

Vis dar stebėdamasis savo pasveikimu, einu pasivaikščioti į džiungles. Man reikia pabūti vienam ir tyloje apgalvoti praėjusią naktį ir aplamai visą šitą kelionę. Eidamas mišku, pamatau kažkokios šventyklos viršūnę. Nedelsdamas einu į tą pusę, pakylu laiptais. Šventykla didžiulė, devynių aukštų. Kiekviename ką nors garbina – Šivą, Ramą, Krišną. Šventykloje nei gyvos dvasios. Įsitaisau pačiame viršuje ir gėriuosi Gangos kraštovaizdžiu. Pučia vėsus vėjelis, atnešdamas šventyklą supančios gamtos garsus. Manęs vis nepalieka mintis apie šios kelionės temą – „Didžiųjų atsisveikinimų kelias“. Su kuo aš turiu atsisveikinti? Aš jau palikau turtingus tėvų namus, atsisakiau puikios karjeros ir pareigų, netgi daviau įžadą niekada nevesti.

Po manimi driekiasi Rišikešas. Žmonės siaurose gatvėse, pastatai – kaip žaisliukai.

Bet su kuo aš turiu atsisveikinti?

Staiga kalnus apsiaučia audros debesys. Pakyla stiprus vėjas, tarytum tarp mano pergyvenimų ir gamtos stichijų būtų kažkoks ryšys. Prasideda uraganas. Debesys buriuojasi virš šventyklos, tarytum atvykę į pasitarimą. Netoliese nugriaudėja perkūnas. Atsistoju ir lipu žemyn. Negi aš bėgu nuo atsakymo į savo klausimą. Vėl užlipu į viršų.

Tai ko gi, vardan visų šventųjų, aš turiu atsižadėti?

Eidamas į savo vienišus pasivaikščiojimus, aš visada pasiimu giesmyną. Nežiūrėdamas jį atsiverčiu. Tegu Krišna man nurodo reikalingą vietą. Imu karatalus ir pradedu giedoti.

 

hari hari! viphale džanama ganainu

manušja-džanama paija, radha-krišna na bhadžaja

džanija? šunija viša khainu

golokero prema-dhana...

 

„O Viešpatie Hari, aš visą gyvenimą gėriau nuodus, nes, nors gimiau žmogaus kūne, negarbinau Radhos ir Krišnos. Mano gyvenimas praėjo tuščiai.

Dieviška meilė kolektyvinio Viešpaties Hari vardų giedojimo pavidalu nusileido į Žemę iš Vrindavano Golokos. Tai kodėl aš jai nejaučiu potraukio? Dieną naktį tuštybės nuodai degina mano širdį, bet aš taip ir nepasinaudojau duota galimybe išsivaduoti iš šių kančių.

Viešpats Krišna, Vradžos karaliaus sūnus, tapo Šači sūnumi (Viešpačiu Čaitanja), o Balarama – Nitajumi. Šventas vardas gelbėjo visus puolusius ir nelaimingus žmones, ir to pavyzdys – Džagajus ir Madhajus.

O Viešpatie Krišna, o Nandos sūnau, visad lydimas Vrišabhanu dukters, būk maloningas man. Narotama das sako: „O mano Viešpatie, leisk man priglusti prie tavo lotosinių pėdų, nes neturiu nieko brangesnio už Tave“.

Ir vis tik – ko aš turiu atsižadėti?

Tuo tarpu audra baigėsi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Debesys išsisklaidė. Pažvelgiu į didžiulę Šivos statulą, kuris karališkoje pozoje žiūri į slėnį, ir po truputį atsakymas į mano klausimą ryškėja kaip įsideganti lampados liepsnelė. Atsakymas įgauna jau žinomos istorijos formą:

Kiek dar truks šis materialaus gyvenimo sapnas? Kada mes gausime išsivadavimą?“ – paklausė išmintingasis karalius Džanaka savo nepaprasto svečio, išminčiaus Aštavakros, apsirengusio skurdžiaus keliauninko drabužiais. Tas pažiūrėjo į karalių savo tamsiomis akimis, nuo kurių žvilgsnio nublanko karališkoji šlovė, priėjo prie brangakmeniais papuoštos kolonos ir netikėtai bei stipriai ją apkabino. Kankinio balsu Aštavakra suklykė: „Paleisk mane! Paleisk pagaliau! Kiek tu mane gali laikyti... Duok man laisvę!“

Karalius ir jo dvariškiai nustebę žiūrėjo į šį spektaklį, o sargyba susižvalgė – ar neįsikišti?

Išminčius pagaliau paleido koloną iš glėbio, vėl pažvelgė į karalių ir neskubėdamas išėjo iš rūmų.

Maharadža Džanaka viską suprato ir nusekė paskui išminčių į mišką, norėdamas tapti jo mokiniu ir sužinoti apie atsižadėjimo meną, didžių atsisveikinimų kelią.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis