Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

ATSIDAVIMO TARNYSTĖ IŠVADUOJA IŠ VISŲ MATERIALIŲ KANČIŲ (KLEŠAGNI)

 

Taigi pirmoji savybė – klešagni. Toje pačioje poroje – šubhada, absoliutus gėris, ir tai yra tyros atsidavimo tarnystės savybės sadhanos lygyje. Kadangi sadhana, savo ruožtu, taip pat turi kelis lygius, mes pažiūrėsime, kaip šios dvi savybės pasireiškia kiekviename iš jų.

Netgi pirminiame atsidavimo tarnystės etape galima pastebėti, kad mūsų gyvenime palaipsniui mažėja vargų. Kai tik mes pradedame laikytis reguliuojančių principų, dingsta mūsų bėdų priežastys, ir tai tikrai didelis gėris. Višvanatha Čakravarti Thakuras pateikia tokį palyginimą: dvasinis mokytojas mūsų širdyje pasėja bhakti-latos sėklą, o mūsų noras patenkinti Krišną, anukulja, savo ruožtu, leidžia jai pradygti ir išskleisti du lapelius – klešagni ir šubhada, du pirmus atsidavimo tarnystės rezultatus.

Panagrinėkime, kas tai yra – klešagni. Kleša – kančių priežastis, klešagni – išsivadavimas iš jų poveikio. Mes žinome, kad kenčiame dėl savo nuodėmių. Bet nuodėmė (papa) – tai paskutinė stadija, o prieš tai buvo nuodėmingi norai, bidža, kuriuos mūsų širdyje pasėjo neišmanymas, avidja. Klešagni savybė pašalina visas minėtas trejopų kančių (adhijatmika, adhibhautika, adhidaivika) priežastis (papa, bidža, avidja), tik ne visas iš karto. Lengviausia susitvarkyti su nuodėme, kiek sunkiau su nuodėmingais norais, o sunkiausia atsikratyti neišmanymo. Kitaip sakant, stiprėjant bhakti poveikiui, pirmiausia išnyksta nuodėmė, paskui jos užuomazga, arba sėkla – mūsų norai, ir galiausiai ateina neišmanymo eilė.

Knygoje Madhurja Kadambini Višvanatha Čakravarti Thakuras nagrinėja karmos anatomiją, išskirdamas penkias klešas, mūsų vargų priežastis. Jis sako, kad pirminė visų kančių priežastis yra neišmanymas, avidja, atsirandantis iš mūsų nenoro tarnauti Krišnai ir materialių malonumų troškimo. Kiekvieną gyvą būtybę Krišna aprūpino netikru ego, ahankara, kad ji galėtų save tapatinti su materija, kuri negali patenkinti sielos. Ahankaros dėka siela perkelia savo sąmonę į materiją, tokiu būdu su ja susitapatindama. Gavusi materialų kūną, siela tuoj pat prisiriša prie jo ir pradeda generuoti norus, kuriuos to kūno pagalba gali realizuoti. Gyvą būtybę visada lydi prisirišimai ir priešiškumas – raga ir dveša, o taip pat baimė viso to netekti, arba mirties baimė, abhiniveša, lydima visokiausių fobijų. Pavyzdžiui, žmogų gali persekioti klaustrofobija – uždaros erdvės baimė, arba antropofobija – gentainių baimė. Visa tai – žmogaus sąmonėje įsišaknijusios (galbūt dar praeituose gyvenimuose) raga ir dveša. Jos koncentruojasi ir verčia sąmonę visiškai atsiduoti materialiems malonumams. Visi mūsų kompleksai, verti psichoanalizės dėmesio, – tai tik „nekalto“ noro džiaugtis gyvenimu atskirai nuo Krišnos išdava. Abhiniveša mus lydi iš vieno gyvenimo į kitą, ir palaipsniui mes virstame potencialiais psichiatrinių ligoninių pacientais.

Pristatydamas klešagni, Rupa Gosvamis sako, kad nuodėmingo gyvenimo pasekmės būna dvejopos – subrendusios ir nesubrendusios. Atsidavimo tarnystė pašalina papą, bidžą ir avidją – susiformavusias ir nesusiformavusias nuodėmių pasekmes. Yra du karmos tipai: išreikšta (prarabdha-karma) ir neišreikšta (aprarabdha-karma). Rupa Gosvamis tvirtina, kad atsidavimo tarnystė sunaikina tiek vieną, tiek kitą. Jis pateikia citatą iš Vienuoliktos Šrimadbhagavatam giesmės, kur Krišna Udhavai sako: „Brangus Udhava, atsidavimo tarnystė Man panaši į didžiulę liepsną, kuri gali praryti bet kokią krūvą malkų“. Krišna kalba apie aprarabdhą, neišreikštą karmą. Mūsų kūnas turi ganėtinai ribotas galimybes realizuoti susikaupusios karmos išteklius, be to, jie didėja tiesiog kiekvieną akimirką. Karma saugoma subtiliame kūne ir po mirties neišnyksta, o perkeliama į sekantį gyvenimą, po to – vėl į sekantį... Likusios aštuoni milijonai gyvybės formų, kaip taisyklė, tiktai realizuoja karmą, sukauptą žmogiškose gyvybės formose, ir naujos nekuria, tai yra, vyksta susikaupusių išteklių mažinimas. Vieno gyvenimo metu mes sukaupiame tiek karmos, kad ją realizuoti reikia daugybės gyvenimų. Rupa Gosvamis sako, kad yra tik vienas būdas sunaikinti aprarabdha-karmą – tai atsidavimo tarnystė Krišnai.  

Dar viena iliustracija – iš Trečios Šrymadbhagavatam giesmės. Devahuti, kreipdamasi į savo sūnų Kapiladevą, pasakoja apie devynias atsidavimo tarnystės rūšis. Ji sako, kad bet kuris žmogus, nepriklausomai nuo jo kilmės, gali užsiimti atsidavimo tarnyste ir atlikti jagjas. Čia kalbama apie prarabdhą, išreikštą karmą. Jeigu aprarabdha-karma yra mūsų pasąmonėje, tai prarabdha pasireiškia žmogui gimstant. Jeigu aš gimstu puolusių žmonių šeimoje, aš neturiu teisės užsiimti kokia nors išaukštinta veikla, bet praktikuodamas atsidavimo tarnystę, tą teisę gaunu.

Karma – tai užburtas ratas. Sakykim, žmogus padarė nuodėmę – išmėgino narkotikus. Kokias pasekmes gali turėti toks poelgis? Bet kokia nuodėmė verčia kentėti, tiek fiziškai, tiek emocionaliai. Ir tai – reakcijos, būdingos kontaktuojant su mus supančiu pasauliu, prarabdha-karma, tiesioginės kančios. Naudodami narkotikus, mes kurį laiką būname laimingi, bet paskui neišvengiamai kenčiame.

Aprarabdha-karmos ištakos – samskaros, įspūdžiai, kuriuos mūsų sąmonėje palieka prisirišimai prie tam tikros veiklos, šiuo atveju, prie narkotikų vartojimo. Bręstanti aprarabdha pasireiškia noru pakartoti nuodėmingus poelgius ir tokiu būdu perauga į prarabdha-karmą. Taip mes vėl grįžtame ten, nuo ko pradėjome ir uždarome karmos ratą. Bet kuri nuodėmė turi savybę sustiprinti potraukį nuodėmingiems darbams. Pradžioje ji atrodo nepatraukliai, bet palaipsniui žmogus įsitraukia, ir galiausiai nuodėminga veikla visiškai užvaldo jo sąmonę. Bet žmogus kenčia, nors noras ir toliau nuodėmiauti vis didėja.

Gydytojai skiria dvi norų rūšis – apetitą ir alkį. Jeigu alkis yra normali apsauginė organizmo funkcija, tai apetitas – liguista proto būklė, savotiška priklausomybė nuo maisto, todėl jis atneša daugiau kančių, negu alkis. Panašiai, dauguma žmonių seksą laiko natūraliu potraukiu, nors tai yra tas pats apetitas, ir kuo jis didesnis, tuo daugiau kančių patirsime, norėdami tokiu būdu atrasti pasitenkinimą. Jau pats šitas noras mus verčia kankintis, o kur dar pasekmės po to, kai mes tą norą patenkiname.

Priklausomybė nuo poelgių vis didėja sulig kiekvienu jų pasikartojimu. Tačiau nėra padėties be išeities – Bhagavadgytoje Krišna aiškina, kaip atsikratyti ragos ir dvešos, prisirišimų ir priešiškumo: yešam tv anta-gatam papam / jananam punya-karmanam / te dvandva-moha-nirmukta / bhajante mam dridha-vratah – žmonės, kurie atliko dorus darbus praeituose gyvenimuose ir šį gyvenimą gyvena dorai, tie, kurie su šaknimis išrovė nuodėmes, nepasiduoda priešybių iliuzijai ir ryžtingai tarnauja Man (BG 7.28).

Žodis dridva-vratah nurodo, kad žmogus turi duoti griežtus įžadus ir juos pildyti. Vienintelis būdas sustabdyti įsisukusį karmos ratą – paliauti nuodėmingai gyvenus. Nors, atvirai kalbant, šito irgi nepakanka – galutinai atsikratyti nuodėmingų poelgių ir pabaigti su karma gali tik pakaitalas, teikiantis patį didžiausią pasitenkinimą, patį aukščiausią skonį – bhakti.

Viename tekste mūsų nevaldomos juslės lyginamos su gyvatėmis. Šiaip jau žmonės tarnauja savo juslėms – vaizdžiai kalbant, girdo gyvatę pienu. O kuo daugiau ji išgeria pieno, tuo daugiau nuodų pas ją susikaupia. Kažkuriuo momentu juslių gyvatės tampa nekontroliuojamos ir kanda mus pačius, tapdamos mūsų žūties priežastimi.

Vairagja, veiklos atsižadėjimas, prilaiko jusles – gyvatė negauna pieno, bet įkąsti vis tiek gali. Bhakti kaip ir ištraukia jai nuodingus dantis. Juslės pasilieka, bet jau negali pakenkti žmogui. Tokiu būdu, tiktai atsidavimo tarnystė sustabdo karmos ratą.

Rupa Gosvamis tai pailiustruoja žinomu tekstu iš Padma-puranos, kurį taip pat cituoja Šryla Prabhupada viename Bhagavadgytos komentare: aprarabdha-phalam papam / kutam bijam phalonmukham / kramenaiva pralieta / višnu-bhakti-ratatmanam – jeigu žmogus prisirišęs prie bhakti, ji anuliuoja nuodėmingo gyvenimo pasekmes bet kuriame atsidavimo tarnystės etape.

Atsidavimo nektare Šryla Prabhupada sako, kad Padma-puranoje nurodyti keturi nuodėmingos veiklos etapai: 1) užuomazgos būsenoje, 2) neišreikšta, 3) beveik išreikšta ir 4) galutinai išreikšta. Pradžioje būna neišreikšta karma, palaipsniui ji virsta kuta – polinkiu į nuodėmingą gyvenimą. Sekantys etapai – bidža, norai ir prarabdha, išreikšta karma. Phalonmukham – atliktas nuodėmingas veiksmas, dėl kurio vėliau atsiranda aprarabdha-karma.

Iš viso to, kas čia buvo pasakyta, matyti, kad tyra atsidavimo tarnystė – vienintelis ir efektyviausias metodas, norint išsivaduoti iš visų materialaus pasaulio kančių.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis