Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

- 4 -

 

O mano Viešpatie, kaip Tu myli mane! Kokia meilė spinduliuoja iš Tavo žodžių, kuriuos aš užrašiau! Aš pradedu jausti, kad ir Krišnos sąmonėje yra meilė, o ne tik „Pokalbiuose“. Atleisk, kad aš drįstu taip kalbėti.

Aš visada vertinu tiesą, kurią girdžiu. Brangieji akmenys todėl ir brangūs, kad jų mažai yra.

Aš noriu suprasti, apie kokią meilę Tu kalbi, tik man daug kas trukdo.

Mano draugai, buvę krišnaitai, o dabar tapę „Pokalbių“ pasekėjais, man sako: „Vaišnavizmo filosofija nori tave pažeminti, sutrėkšti, padaryti kirminu išmatose. Tave nuolatos įtikinėja, kad esi puolęs, niekingas, nereikalingas... O mes nenorime tokiais būti, mes norime būti nuostabiais, vertais Dievo dėmesio ir pokalbių su Juo!

„Šrymadbhagavatam“ tave paverčia bejėgiu, užguitu ir išgąsdintu žmogumi, viską vaizduodama juodomis spalvomis. Ir kai tave nuolatos taip įtikinėja, tu tokiu ir daraisi. Bet štai „Pokalbių“ Dievas, o ne tas, kurį išgalvojo vaišnavai, visada nori mus matyti gražiomis, stipriomis būtybėmis, kaip ir Jis Pats. Argi ne taip? Koks tėvas norėtų, kad jo vaikas užaugtų bukas, bejėgis ir nieko nevertas? Priešingai, visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų visa kuo geresni už juos!

„Tikras Dievas, – sako mano draugai, – nori, kad tu visu kuo būtum kaip Jis, ne mažiau. Tu esi meilė, gailestingumas, grožis, džiaugsmas, jėga, mielaširdingumas...“

Kodėl vaišnavų filosofija nuolatos pabrėžia dživos niekingumą, visišką jos bejėgiškumą ir priklausomybę, o „Pokalbių“ filosofijos teiginiai – visiškai priešingi? Kitaip sakant, jie iš dživos daro Dživą. Nejaugi nuolatiniai priminimai apie mūsų menkumą ir palyginimai su mėšliniais kirminais tokie būtini? Kodėl būtent taip turi būti vaizduojamas vaišnaviškas nuolankumas? Juk aš tapsiu tokiu, kokiu save matau. Jeigu aš nuolatos save įtikinėsiu, kad esu puolusi, tai tokia ir pasidarysiu. Kitaip sakant, patirsiu galutinį nuopuolį. Ar ne geriau medituoti į tai, kad esu dieviškos prigimties ir turiu visas vaišnaviškas savybes? Ar tokiu atveju jos nepasireikš?

Į tavo klausimą atsakysiu dalimis.

Taigi skirtumai tarp šių filosofijų yra, nes jų deklaruojami tikslai skirtingi. Ir tai natūralu. Šiaip jų tikslas kaip ir vienas – meilė, bet tai ne viena ir ta pati meilė. Apie tai Aš jau kalbėjau – kad meilė gali pasireikšti skirtingai. Abiejose filosofijose Dievo meilė pasireiškia tuo, kad ji padeda žmogui ją atrasti. Kadangi jos skirtingai supranta, kas tai yra – pasiekti Dievą, tai skiriasi jų taktika. Pirmuoju atveju pasiekti Dievą reiškia susilieti su Juo, antru atveju – su Juo bendrauti. Pirmuoju atveju siela turi maksimaliai išsiplėsti iki pilnutinės identifikacijos su Dievu, antru atveju – tapti maksimaliai maža, kad Jis galėtų kuo efektyviau mums padėti.

Tikiuosi, supranti, kad Aš, būdamas Absoliutu, nei vieno iš šių metodų neįvardinu kaip gero ar blogo. Man vienodai lygiai reikalingi jie abu. Jeigu būtų kitaip, tai nebūtų beasmenio aspekto. Jeigu Aš atsisakysiu vieno aspekto kaip neefektyvaus, tuoj pat dings ir kitas.

O jūs, sielos, turite teisę išsirinkti bet kurį iš jų. Kiekviename metode yra sava harmonija, grakštumas ir grožis. Nes keliai, vedantys pas Mane, negali būti primityvūs.

Man kažkaip keista visa tai girdėti. Ypač tai, kad beasmenio aspekto pasekėjai taip pat Tau reikalingi.

Truputį pagalvok, ir suprasi. Jeigu jie Man būtų nereikalingi, argi toks reiškinys galėtų egzistuoti?

Galbūt tai toks aukštas matymo lygis, kuriam aš dar nepasiruošusi.

Na, žinai... Tu taip ilgai meldei, kad Absoliutas tau atsakytų, o dabar stebiesi, kad atsakymus gauni būtent Absoliučiame lygyje.

O man tai nepakenks?

Negi tu iki šiol galvoji, kad tau dar galima pakenkti? Aš kalbu ne apie sielos amžinumą, bet apie kelią, kuriuo tu eini.

Jeigu aš išgirsiu tai, ką dar nepasiruošusi suvokti, tai ar nepatirsiu nuopuolio?

Tu tikrai nesupranti, ar tik apsimeti? Bet kokiu atveju nuopuolis neužsitęs, nes esi beveik prie pat dugno. Tavo padėtis tokia, kad labiau pakenkti nebegalima.

Žinoma, Aš taip kalbu, atsižvelgdamas į tikslą, kurį tu stengiesi pasiekti. Jeigu kalbėsime apie kokį nors kitą tikslą, viskas gali būti atvirkščiai.

Taigi tau tai nepakenks, bet padės išsigelbėti. Aš žinau, ką darau.

Gerai, aš Tavimi tikiu. Galime tęsti.

Tapti mylinčiu – pirmuoju atveju reiškia susiliejimą su Pačia Meile, antruoju – pamilti Meilę ir leisti Jai pamilti tave.

Tapti stipriu – pirmuoju atveju reiškia susiliejimą su Pačia Jėga, antruoju – leisti Jėgai tau padėti.

Tapti didingu – pirmuoju atveju tai susiliejimas su Pačia Didybe, antruoju – leisti Didybei būti su tavimi.

Tapti gražiu – pirmuoju atveju reiškia susiliejimą su Pačiu Grožiu, antruoju – tarnauti Grožiui.

Tapti geru – pirmuoju atveju tai susiliejimas su Pačiu Gerumu, antruoju – amžiams Jam atsiduoti.

Ir taip toliau. Jeigu nori, sąrašą prasitęsk pati.

Negalvok, kad pirmuoju atveju tu įgausi visas tas savybes, o antruoju – ne. Nes visos išvardintos savybės – tai Aš Pats, ir kai tu pagaliau ateisi pas Mane, tos savybės bus ir tavo. Tačiau pirmuoju atveju tau prisieis maksimaliai save išplėsti, antruoju atveju – maksimaliai susimažinti. Pirmuoju atveju Dievas rūpestingai tave apmokina, kaip Jam prilygti, o paskui pasitraukia. Logika paprasta – jeigu tu prilygsti Dievui ir gali viską, ką gali Jis, tai Jis darosi nereikalingas. Kuo labiau tu išsipleti, tuo mažiau vietos lieka Dievui. Ir atvirkščiai.

Kol tu maža ir nepatyrusi, Dievas su meile tave mokina, kaip tapti didesne. Čia atsiveria kvapą gniaužiančios perspektyvos, galinčios įkvėpti net skurdžiausią vaizduotę. Palaipsniui tu augi, daraisi vis didesnė, o šio pasaulio vargai vis labiau tolsta. Tu jautiesi vis laisvesnė ir todėl jauti Dievui vis didesnį dėkingumą.

Ir štai čia išryškėja paradoksas – kai tu išsipleti iki maksimalaus dydžio ir Dievui jau nebereikia tave mokyti, jūs nebeturite apie ką kalbėtis. Juk to ir nereikia, nes tu jau tapai viskuo, ir nėra nieko, kas nebūtų tavimi.

Tokia strategija visiškai nepriimtina antruoju atveju, kai tu nori išsaugoti santykius. Dabar turėsi elgtis visiškai atvirkščiai, būtent – darytis maksimaliai maža.

Bet argi Dievui to reikia, – kad aš, norėdama išsaugoti santykius su Juo, turiu būti niekinga, bejėgė ir taip toliau?

Tapti maža – vienintelis būdas suvokti Dievą, kol esi iliuzijos pasaulyje. Vienintelis, jeigu kalbame apie antrą atvejį, kai nori išsaugoti santykius su Manimi.

Logika čia taip pat paprasta. Yra tavo gyvenimo laukas, kuriame esame tu ir Aš. Akivaizdu, kad kuo mažiau vietos jame užimsi tu, tuo daugiau vietos liks Man. Ir atvirkščiai.

Norėdama, kad tavo gyvenime būtų kuo daugiau Manęs, tu sąmoningai ir maksimaliai susimažini ir sakai: „Mano Viešpatie, aš pasidariau visai menkutė! Ateik, Tau yra daugybė vietos“.

Tavo tikslas – kad Aš kuo daugiau vietos užimčiau mūsų veiklos lauke, suvokti Mane, pajusti Mano dinamiką, Mano vaidmenį tavo gyvenime. Todėl tu sąmoningai pasitrauki nuo valdymo svertų ir sakai: „Viešpatie, ateik ir vadovauk man“.

Kai savo mašiną tvirtai vairuoji tu pati, pajusti, kad šalia tavęs dar kažkas yra, gana sunku, jeigu iš viso įmanoma. O tu juk nori atrasti Mane, todėl meti vairą ir sakai: „Aš bejėgė! Dabar Tu vairuok mano gyvenimo mašiną taip, kaip Tu nori. Aš atsiduodu Tau! Vežk mane, kur nori, ir elkis su manimi kaip nori“.

Tu nori Man parodyti, kokia esi menkutė ir bejėgė, šitaip bandydama Mane priversti kuo labiau tavimi rūpintis. Tu sakai: „Aš visiškai nieko nesugebu, esu kvaila ir bejėgė. Daryk viską Tu!“ Tada užsimerki ir paleidi vairą, nors mašina lekia kaip pasiutusi, o aplink – tik uolos ir skardžiai. Dabar Dievas jau nebegali slėptis, nes mato, kad tu tuoj užsimuši. Ir štai tu pajunti, kaip nematomos rankos suima vairą, mašina ima važiuoti normaliu greičiu, o kai atsimerki, vietoj uolų ir skardžių pamatai žydintį sodą.

Tau visiškai aišku, kad čia tu patekai ne savo jėgomis. Bet jeigu tu būtum nepaleidusi vairo, pajusti Mano buvimą būtų žymiai sunkiau.

Tu trokšti, kad Aš nesislėpčiau, todėl šiuo triuku naudojiesi pastoviai. Įsitikinusi Mano širdies gerumu, tu vėl ir vėl „tampai Mano nervus“, nuolatos šaukdamasi Manęs: „Aš puolusi, aš kvaila, aš menka, aš visiškai bejėgė... Ei, Tu dar nepasirodei?“

Štai iš kur atsiranda visi tie, anot tavo draugų, „pažeminimai“.

Iš tikrųjų tu bandai įtikinti savo protą, kad esi bejėgė ir menka, kitaip jis neįžiūrės Manęs net prisikišęs.

Jeigu tu viską darai pati, vadinasi, Dievas yra pasyvus. Jeigu tu pati kuri savo gyvenimą, vadinasi, santykiams vietos nėra. Kaip galima užsinorėti bendravimo su Dievu, kuris visai nereikalingas! Taigi, kuo labiau įtikinsi savo protą, kad tu iš tikrųjų nieko nesugebi, tuo greičiau jis visur išvys Mano ranką.

Ne Aš verčiu tave būti menka, niekinga ir bejėge. Man to nereikia. Tu pati pasirenki tokią būseną, norėdama Mane priversti reikštis.

Tai reiškia, kad aš galiu drybsoti ant sofos, grauždamasi dėl savo bejėgiškumo, o Dievas šokinės apie mane?

Ne, tai reiškia kirtanijah sada harih!

Tu klausei, kodėl vaišnavai, ypač garsūs vaišnavai, laiko save bejėgiais ir menkais. Todėl dabar Aš kalbu apie vaišnavus. O kas tai yra – vaišnavas? Tai žmogus, kuris gyvena vien tik tam, kad kada nors įgytų sugebėjimą su meile atsiduoti Viešpačiui. Ir kai Aš kalbu apie savo bejėgiškumo suvokimą, Aš turiu galvoje bejėgiškumą šiame kelyje, nesugebėjimą savarankiškai priartėti prie tokio atsidavimo idealo. Tai neliečia tokio bejėgiškumo, kai reikia išsiskalbti kojines ar padirbėti darže.

Tu nori Man parodyti, kad esi bejėgė įgyti taip trokštamą atsidavimą, tokiu būdu priversdama Mane tavimi rūpintis, tai yra, vesti tave į atsidavimą. Nes meilės tarnystė, kurios dėka atsiranda santykiai su Manimi, ir yra tai, vardan ko tu gyveni. Bet kaip tai pasiekti? Kaip ir kur eiti? Tu sakai: „Aš nežinau, Viešpatie! Aš visai niekam tikusi!“, užsimerki ir meti vairą: „Daryk viską Pats!“

Tai nėra pasyvumas ar tingėjimas. Atvirkščiai – tai maksimalus aktyvumas ir atkaklumas ten, kur viskas priklauso nuo tavęs. O šauksmas „Daryk viską Pats!“ reiškia, kad tu patiki Man padaryti tai, kas nuo tavęs nepriklauso.

Kas priklauso nuo tavęs? Pastangos, jų kiekis ir maldos, prašant Mano malonės.

O kas nepriklauso nuo tavęs? Tai, ką tu gausi.

Kiekvienas „vairuotojas“ šiame pasaulyje žūtbūtinai stengiasi išvairuoti tarp begalinių gyvenimo duobių. Jis taip pasineria į šį darbą, kad pamiršta Mane.

Gyvenimo mašinos negalima sustabdyti kokiais nors stabdžiais. Net jeigu tu nutarsi atsisveikinti su savo fiziniu kūnu, lenktynės nesibaigs, tik kažkiek pasikeis tave supančios dekoracijos. Duobėtas kelias atima visą tavo dėmesį ir verčia tvirtai laikytis už vairo, nors tu žinai, kad tokia kelionė – visai ne tai, ko tau reikia. O ko reikia? Tau reikalingi santykiai su nuostabiu, švelniu ir mylinčiu Manimi. Ir tu bandai juos užmegzti. Tu nori pakelti rankas ir pašaukti: „Hari! Haribolo!“ Bet jeigu tu taip padarai, mašina tuoj pat pradeda žiauriai kratytis, o tu pasidengi guzais ir mėlynėmis. Kelias pradeda keršyti už tai, kad neskiri jam reikiamo dėmesio. Tokiu momentu tau reikia pasirinkti – ar palikti viską, kaip yra, ar ištiesti rankas į Mane.

Tai labai rimtas pasirinkimas. Galbūt mašinoje sėdi tavo vaikai ar nusenę tėvai, gal draugai, kurių nuomonę tu brangini, o bagažinėje guli geras darbas, kurio tu nenorėtum netekti, ir daug vertingų daiktų, kuriuos tu taip sunkiai įsigijai. Tu žiūri į šalis ir matai daugybę „neįmanoma“. Bet jeigu tu įsitikinusi, kad Tas, kurį tu nori pasiekti, yra tikrai mylintis, švelnus ir širdžiai brangiausias, – tu mesi vairą, nepaisydama akivaizdaus pavojaus užsimušti, ir ištiesi rankas į Mane. Ir tu neapsigausi, nes tai, kas atrodė neįmanoma, taps įmanomu.

Ką tai reiškia – ištiesti rankas į Mane?

Tai reiškia, kad bhadžanas turi užpildyti visą mano gyvenimą.

Taip, tai reiškia kirtanijah sada harih. Pašvęsti gyvenimą kirtanui – šiuos žodžius tu ne kartą girdėjai ir skaitei. Jeigu tau rūpės tik tai, visu kitu pasirūpinsiu Aš. Jeigu tu paleisi vairą ir ištiesi rankas į Mane, tai greitai pamatysi, kad aplink tave – žydintis sodas. Tai reiškia, kad tu gausi galimybę pasišvęsti kirtanui.

Mahaprabhu ateina kaip bhakta, norėdamas atrasti Save Patį. Jis apsireiškia ne kaip Dievas, bet kaip ieškantis Dievo. Būtent tokiame statuse Jis draugiškai dalinasi su tavimi Savo patyrimu. „Jeigu nori atrasti Krišną, – sako Jis, – daryk štai taip. Man tai padėjo“.

Tai patikimiausias receptas, nes jį sukūrė didžiausias autoritetas Dievo paieškose, o patikrino jį amžių bėgyje irgi dideli ekspertai.

Pasišvęsk Man, ir tu pajusi Mano globos saldybę! Ir apsvaigsi nuo jos.

Tik, žinoma, tuo reikia rimtai užsiimti. Būk kantresnė už medį. Neskubėk mesti maldos karolių ir pati taisyti padėtį, palauk, kol Aš tai padarysiu. Nes, kai Aš tuo užsiimsiu, tu galėsi išvysti Mane.

Būk žemesnė už žolę, bejėgiškesnė už šiaudą gatvėje. Neburbuliuok, kai tave mindžios. Nemėgink pakilti visu ūgiu ir duoti grąžos. Tylėk ir nesipiktink, nes ginti tave ateisiu Aš, ir tada tu galėsi Mane išvysti.

Šlovink visus, pagarbiai kiekvienam lenkis, bet jokiu būdu net užuomina nebandyk pašlovinti save, ir tada Aš ateisiu tau nusilenkti.

Dieną ir naktį, kiekvieną akimirką šaukis Manęs, pamiršęs visus ir viską, pamiršęs savo gyvenimą, ir tada Aš ateisiu pas tave visam laikui.

Jeigu tu sėkmingai gali pati savimi pasirūpinti, Dievui nėra jokio reikalo eiti pas tave. Jam ir taip reikalų iki kaklo.

Bet jeigu tu nuolatos Dievui demonstruoji visišką savo bejėgiškumą, kai savo gyvenimą reikia paversti keliu pas Jį, tai ar gali Jis neateiti? Argi Jo širdis akmeninė?

Todėl tie, kurie taip trokšta atrasti Dievą, išvilioti Jį iš Jo buveinės, nuolatos šaukia: „Viešpatie, pažvelk į mane! Visoje visatoje Tu nerasi tokios menkos ir taip puolusios sielos, kaip aš. Nerasi nei vieno, kuriam tu būtum reikalingesnis, negu man“.

Tai ar galiu Aš neateiti, girdėdamas tokius verkavimus?

Tačiau, norint taip verkti, reikia iš tikrųjų save matyti būtent tokiu – menku, niekingu ir nieko nesugebančiu. Priešingu atveju, net jeigu Aš ateisiu ir viską padarysiu, tu neįtikinsi savo proto, kad čia, be tavęs, buvo dar kažkas.

Todėl kuo mažiau tavęs mūsų veiklos lauke, tuo jame daugiau Manęs. Išminčiai tai žino ir atitinkamai elgiasi.

Kodėl aš jau dešimt metų negaliu šito suprasti?

Todėl, kad nesiryžti paleisti vairo ir užsimerkti. Tiesa, kartais akimirkai, pasiskaičius šventraščių, tu įsikvepi tai padaryti, bet vos tik tavo gyvenimo mašina krypteli į šoną, tu vėl griebiesi vairo ir vėl viską suimi į savo rankas.

Žinok – kai tik tu sugriebi vairą, Aš jį paleidžiu. Ir atvirkščiai. Nes Dievas – labai jau delikati Būtybė. Aš niekada nemėginsiu jėga perimti mašinos valdymą ir stumti tave iš vairuotojo vietos.

Vaišnaviškos savybės nėra vien tik kažkokie naudingi privalumai, kuriuos tu nori savyje išsiugdyti. Jie savaime pasireiškia, tarnaujant Man. Šios savybės išryškėja, vystant santykius su Manimi, o ne tada, kai Dievas palaipsniui šalinamas iš tavo gyvenimo.

Taip, tu gali susiformuoti savo įvaizdį, turintį visas tau reikalingas savybes, tikėdamasi, kad jis pasireikš ir tikrovėje. Tačiau bijokis patekti į situaciją, kurioje tu valdai kažkokį mechanizmą, kurį, žinoma, sukūriau Aš, bet veikia jis jau be Mano įsikišimo.

Naudodamasi tuo mechanizmu, pradžioje tu būsi Man labai dėkinga, bet labai greitai rezultatų nusakomumas ir garantija, kad būtinai gausi viską, ką sugalvojai, privers tave užmiršti Dievą. Jeigu mašina visada dirba be jokių sutrikimų, nėra prasmės kreiptis į remontininką ar atminti jos konstruktorių. Nes Dievas sukūrė automatą ir nuėjo miegoti.

Ir Aš tikrai tokį mechanizmą sukūriau: „Gausite, ko tik Manęs paprašysite. Ir kai prašysite, tikėkite, kad gausite“.

Bet jeigu tu tikrai nori santykių su Manimi, turi kuo mažiau galvoti apie „mechaninį“ Dievo aspektą. Tai reiškia, kad po to, kai tu kreipeisi į Dievą su vienu ar kitu noru, tolesnę įvykių eigą būtina palikti Jo nuožiūrai. Tokiu atveju Aš nesu sukaustytas automatinės garantijos pareiga ir gaunu tavo leidimą, o tuo pačiu ir galimybę vesti tave.

Aš būsiu tavo nuostabiausias vedlys! Ir tu negalėsi nematyti, kaip pražysta ir bręsta mūsų santykiai. Kaip grakščiai ir meiliai tau apsireiškia Didžioji Meilė!

Nes Aš atsisėsiu už tavo gyvenimo mašinos, ir mes visu greičiu skriesime namo.

Tu gali medituoti į vaišnaviškas savybes, įsivaizduoti, kaip elgtumeis, jeigu iš tikrųjų jas turėtum. Bet jeigu tu medituoji į mudviejų santykius, turi suprasti, kad įgauti šias savybes tu gali tik per Mano malonę. Ir nors tai bus tavo savybės, nereikėtų koncentruotis į save. Susitelk į Mane, atsidėdama tarnystei.

Jeigu tu trokšti vystyti mudviejų santykius, dėk visas pastangas iš savo pusės, ir tada labai greitai pamatysi Mano pastangas. Tai – abipusės meilės santykiai, o meilė išreiškiama tik vienu būdu – tarnyste.

Jeigu tu trokšti vystyti mudviejų santykius, be paliovos siūlyk Man savo tarnystę. Toks būdas padės pastebėti Mano tarnystę tau.

Tarnauk, tarnauk savo Dievui, nesiblaškydama kitiems dalykams! Daugiau niekuo nesirūpink, ir tu pamatysi, kaip sumaniai Aš viskuo sutvarkysiu.

Išminčiai, einantys pas Mane, seniai pastebėjo ir suformulavo šį dėsnį – kiek tu susitelksi į tarnystę Man, tiek Aš užsiimsiu tavo gyvenimo problemų sprendimu. Ir atvirkščiai, kuo daugiau stengsiesi įsitvirtinti materialiame lygyje, tuo labiau tolsi nuo Manęs.

Todėl išmintingieji niekada nepersistengia, palaikydami savo materialią egzistenciją, pasitenkindami tuo, kas ateina savaime. Tu paklausi – kokios pastangos laikomos pernelyg didelėmis? Atsakau: tos, nuo kurių nukenčia tavo tarnystė Man. Galutinai apsispręsk su savo įžadais kiekvienai dienai ir nepažeidinėk jų jokiomis aplinkybėmis. Būk tvirta, ir Aš tau apreikšiu stebuklą!

Šį dėsnį tu žinai. Kas tau trukdo taip gyventi? Baimė. Būtent ji tave verčia nuolatos daryti pertraukas savo tarnystėje Man.

Išminčiai atsikratė baimės, gerai įsisąmoninę, kas yra visų priežasčių priežastis ir kas kontroliuoja įvykius. Kai tu bandai įsivaizduoti savo gyvenimą be Manęs, atsiranda baimė. Jeigu tu manai, kad Aš palikau tave vieną su tavo nuodėmėmis, tai tu klysti. Jeigu tu manai, kad Aš palikau tave vieną žaisti su karmos mechanizmu – ką pasėjai, tą ir pjausi – tai tu klysti.

Nes Aš myliu tave, laukiu tavęs ir visada pasiruošęs sėsti už tavo gyvenimo mašinos vairo, jeigu užleisi Man tą vietą. Jeigu tu apsispręsi tai padaryti, mes visu greičiu skriesime namo!

Netikėdama Hari globa, tu, apimta baimės, bandai pati savimi pasirūpinti ir dėl to liauniesi Man tarnavus. Bet štai paradoksas – gyvenimas, kur nėra tarnystės Man, praranda prasmę, todėl nėra reikalo laikytis jo įsikabinus.

Tai gerai suprato išmintingieji, tie, kurie aiškiai suvokia savo tikslą ir kam būtent jie valgo, miega ir kvėpuoja. Jie sako: „Jeigu Hari – ne bhakta-vatsala, kam tada iš viso gyventi?“

Tegu tau rūpi tik viena – ar tu praktikuoji devynis bhakti metodus? Tada visu kitu pasirūpinsiu Aš.

Tavo žadintuvas tiksi nepriklausomai nuo to, kur tu jį padėsi. Taigi ir tu nesirūpink, kur Aš tave „pastatysiu“, tu tik žiūrėk, kad nuolatos „tiksėtum“ Man, kad „nesugestum“...

Kiekvieną savo gyvenimo akimirką užduok sau vienintelį klausimą – ar aš tarnauju Krišnai šiuo momentu? Taip tu Mane pasieksi labai greitai.

Kas beatsitiktų, nesiliauk „tiksėjusi“, nepamesk tarnystės! Net jeigu dėl to tau reikės žengti į prarają, – ženk. Ir tavo koja atsirems į laiptelį. Padaryk dar vieną žingsnį į bedugnę – ir paskutiniu momentu po tavo koja atsiras kitas laiptelis. Po to – trečias, ketvirtas, penktas...

Štai toks ėjimas į tuštumą žingsnis po žingsnio, nežiūrint sau po kojomis, žvelgiant tik į Mane, galvojant tik apie tarnystę Man ir pasikliaunant tik Mano globa – ir yra atsidavimas Man. Kelias į tai ir yra visų vaišnaviškų savybių įvaldymas.

Ar tau gresia nuopuolis, jeigu nuolatos save įtikinėsi, jog esi puolusi? Tai priklauso nuo to, kokią realybę tu pasirinksi. Apie tai mes jau kalbėjome.

Jeigu esi beasmenio Dievo realybėje, visas tavo dėmesys nukreiptas į save. Tu suinteresuota, kad visos tavo savybės maksimaliai prilygtų Dievo savybėms. Tada tu būsi visiškai identiška Dievui, kitaip sakant, tapsi Juo Pačiu, o tai ir yra tavo tikslas toje realybėje.

Jeigu tu ją pasirenki, bet koks ribotumas (kvailumas, silpnumas, nusižeminimas ir t. t.) atitolina tave nuo to tikslo. Juk tavo užduotis – maksimaliai išplėsti save, o ne susiaurinti, maksimaliai išaukštinti save, o ne pažeminti. Artėjant prie šio tikslo, tavo santykiai su Dievu darysis vis labiau neapčiuopiami ir pagaliau, galutinai pasiekus tikslą, visai išnyks. Nes tada vietoj dviejų bus TIK VIENAS.

Kaip jau minėjau, tokia strategija nepriimtina, jeigu tu pasirenki Krišnos realybę. Šiuo atveju tavo tikslas bus atrasti ir išlaikyti santykius su Manimi.

Atleisk, pertrauksiu. Psichologai sako, kad jeigu vaiką įtikinėsime, jog jis kažkoks nepilnavertis, tai jis ir užaugs nepilnaverčiu. Be to, jis jaus savo nepilnavertiškumą ne tik ten, kur jis iš tikrųjų yra ribotas, bet ir visur kitur. Toks kompleksuotumas iš viso neleis jam toliau vystytis. Tai argi Dievas šito nori?

Psichologai visiškai teisūs, tačiau, jeigu į Dievą žiūrėsime kaip į asmenybę, tai Jo vaikams šie žodžiai netaikytini. Ypač, jeigu Dievas toje realybėje, kurią tu pasirinkai, yra Krišna, nes Jo vaikai visada susitelkę tik į Jį, kai tuo tarpu kiti vaikai koncentruojasi tik į save.

Ir per tą susitelkimą į Mane, tarytum per kokį kanalą, nutiestą tarp mudviejų, į tave paplūs gyvybės eliksyras.

Ir tai tiesa – kad tas gyvybę teikiantis srautas nenutrūktų, visada galvok apie Mane. Tada tavo mintys prišauks Mano malonę. Išminčiai seniai atkreipė dėmesį į šį fenomeną – atiduodama Man savo meilę, tu gauni jos dar daugiau.

Maksimaliai Man atsiduodama, sąmoningai ir visiškai nusižemindama, tu iššauksi Mano energijos laviną, kuri tave perpildys begaline laime ir galybe, nes Aš tampu Savo tarno tarnu.

Nėra nieko, kuo tu negalėtum būti, ko negalėtum turėti ir ko negalėtum padaryti vardan tarnystės Man!

Tavasis dživos potencialas niekuo neapribotas. Neperžengdama savo tatvos ribų, tu tampi beribė. Toks mūsų meilės paradoksas, jis toks pat nuostabus, kaip ir kiti Jos paradoksai, kaip ir Ji Pati!

Mano bhakta, kuriam Aš – visas gyvenimas, yra visagalis! Atsimink tai visam laikui.

Susitelkimas į save ir susitelkimas į Mane – visiškai skirtingi dalykai, skirtingi principai, sudarantys aplink tave visiškai skirtingas realybes. Tas, kuris susitelkęs į save, darydamasis mažesniu, iš tikro mažėja; susitelkęs į Mane, darydamasis mažesniu, be galo išauga!

Kuris sugebės išvysti didžiąją meilę – ar nusipelnęs, gavęs iš Manęs tai, ką pelnė, ar „puolęs ir menkas“, kuriam Aš ištiesiu ranką?

Kuris sugebės išvysti didesnį gailestingumą – ar graži gulbė, kurią Aš pamaloninsiu, ar niekingas kirminas, kurį Aš ištrauksiu iš nešvarumų ir pabučiuosiu? Kuo tu „mažesnis“ ir „toliau“ nuo Manęs, tuo didesniu Aš turėsiu pasidaryti, kad pasiekčiau tave. Kuo tu „niekingesnis“, tuo pilnesnis ir aiškesnis tavo gyvenime Mano meilės pavidalas.

Argi ne to tu nori – išvysti Mane maksimaliai išreikštą? O tai, kad tu atsiduri taip arti Manęs, ir yra tavo tikrosios didybės, tikrojo grožio požymis.

Atsižadėdama savęs, tu susirandi Mane. O susiradusi Mane, tu pasidarai neapsakomai graži!

Todėl mažiausias iš jūsų iškils aukščiausiai, ir atvirkščiai.

Tiktai išmintingieji gali suvokti šią slaptingą tiesą.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis