Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Šiandien kalbėsime apie vedybinį gyvenimą, o pradėsime nuo skirtumų tarp vyro ir moters psichologijos. Šio klausimo svarbą sunku pervertinti. Žmogui būdinga apie visus ir viską spręsti pagal save. Sanskrito patarlė sako: „Koks aš, toks ir visas pasaulis“. Daugiausia problemų žmonių tarpusavio santykiuose kyla dėl to, kas mes žiūrime į kitą žmogų kaip į savo kopiją ir priskiriame jam savo savybes. Todėl, norint teisingai bendrauti su žmonėmis, reikia suprasti, kuo jie vienas nuo kito skiriasi. Be abejo, tai liečia ir šeimyninį gyvenimą, juk vyras ir moteris – dvi skirtingos gyvybės rūšys ir į viską žiūri skirtingai. Mes kalbėsime apie tai, kad galėtume geriau vieni kitus pažinti.

Šeimyninį gyvenimą vykusiai apibūdino Sokratas. Jis turėjo vaidingą žmoną, ir tai jam labai padėjo tapti geru filosofu. Remdamasis tokia patirtimi, jis patarė vienam iš savo mokinių: „Vesk, mano bičiuli, nes jeigu tu gausi gerą žmoną, patirsi aukščiausią laimę, o jeigu gausi blogą – tapsi filosofu“. Taigi, bet kokiu atveju bus gerai.

Pagrindinis šio seminaro tikslas – išsiaiškinti, kaip pasireiškia sąmonė įvairiose savo formose. Pirmoje paskaitoje kalbėjome apie įvairius sąmonės lygius, antroje apie tai, kad užsiimant kasdienine veikla, būtina išlaikyti sąmonę ananda-majos lygyje, ir čia glūdi sėkmės paslaptis.

Paskaitoje, skirtoje brahmačarja-ašramui, kalbėjome, kaip žmogui išsiugdyti sugebėjimą skirti dvasinę sielą nuo kūno, kokios tam reikalingos sąlygos, kaip išmokti kiekvieną savo gyvenimo akimirką atminti, kad jis yra dvasinė siela, žinoti, kas jai naudinga ir elgtis sutinkamai su šiuo aukščiausiu principu. Mūsų organizacijos tikslas – ne materialioje veikloje, čia mes nieko gero nenuveiksime, tam yra nepalyginamai solidesnės materialistinės organizacijos. Mūsų funkcija – paruošti žmogų, lavinti jame atsidavimui reikalingas savybes, duoti jam galingą intelektą, kuris patars, kaip elgtis bet kurioje situacijoje ir padės teisingai pasirinkti. Visos dvidešimt šešios bhaktos savybės – tai formos, kuriomis pasireiškia dvasinis intelektas. Pradedant nuo pirmos savybės – geraširdiškumo: visiems geras, su niekuo nesiginčija, nuolankus, normalus žmogus. Taip, bhakta, tarp kitko, turi būti normalus.

Norėdami suprasti skirtumą tarp vyro ir moters intelekto funkcijų, pirmiausia pakalbėkime apie tai, kas yra intelektas. Upanišadose aprašytos trys pagrindinės jo funkcijos: smriti-šakti – gebėjimas atminti, vičara-šakti – gebėjimas analizuoti, mąstyti, klasifikuoti ir viveka-šakti – tai sugebėjimas skirti, daryti išvadas, remiantis analize; suprasti, kas gerai ir kas blogai, kas yra dvasia ir kas – materija, ką reikia daryti ir ko nereikia daryti. Visomis šiomis funkcijomis intelektas kontroliuoja žmogaus veiklą. Pradžioje žmogus kažką įsimena, paskui analizuoja, galiausiai darosi išvadas ir imasi atitinkamos veiklos. Visi trys žinių įsisavinimo etapai optimaliai atitinka tris intelekto funkcijas.

Pirmas etapas – šravanam, ir pirmoji intelekto funkcija, smriti-šakti. Žmogus tiesiog klausosi ir įsimena. Sekantis etapas – manana, ir antroji intelekto funkcija, vičara-šakti, sugebėjimas mąstyti ir analizuoti. Trečiame etape žinios realizuojamos ir čia reikalinga viveka-šakti, mokėjimas daryti išvadas ir teisingai elgtis. Ši savybė yra pati aukščiausia intelekto pasireiškimo forma, nes būtent jos dėka intelektas kontroliuoja žmogaus veiklą.

Bhagavadgytoje Krišna įdomiai apsako žmogaus nuopuolio procesą. Jis nurodo, kad viskas prasideda labai nekaltai, žmogus paprasčiausiai stebi juslių objektus ir po truputį pradeda į juos medituoti. Kai tiktai juslės užfiksuoja kažkokį objektą, atsiranda prisirišimas, žmogus pajunta kažkokį artumą tam, ko jis užsinorėjo. Taip atsiranda kama – geismas turėti. Jeigu jis nepatenkinamas, atsiranda pyktis, kuris verčia žmogų gyventi iliuzijoje ir paklydimuose. Jis užmiršta save, savo padėtį, ką turi daryti ir ką ne. Iliuzija atima protą. Tada atsijungia atmintis – smriti-šakti, sunyksta intelektas ir žmogus žlunga... Budhi-našat pranašjati. Adekvatūs mes galime būti tik tada, kai turime aiškų supratimą apie save: aš – bhakta, aš – tėvas, aš – vyras, ne moteris ir pan.

Auklėjimo brahmačarja ašrame tikslas – išvystyti intelektą ir pirmiausia viveka-šakti. Žmogus palieka šiltnamio sąlygas namuose ir apsigyvena ašrame, kur išsiskleidžia jo viveka-šakti. Toks brahmačario tikslas – lavinti sugebėjimą išsilaikyti aukštame lygyje, visa, kas su juo vyksta, vertinti intelektu, matyti giluminę, užslėptą visų įvykių prasmę, prisiimti atsakomybę, nepasiduoti žemoms emocijoms. Tai klasikinė sistema. Vaiko auklėjimas dalinai vyksta pasąmonės lygyje, o sulaukęs penkiolikos-šešiolikos metų, jis renkasi sąmoningai: su kuo man – su Krišna ar su maja? Visas auklėjimas, kurį žmogus gavo, turi padėti teisingai pasirinkti. Versti negalima, Dievas jam davė pasirinkimo laisvę. Tačiau jį reikia paruošti tam pasirinkimui.

Kaip ugdoma šakti brahmačarja ašrame, ir ką apie tai sako dvasinis mokslas? Kodėl visas pasaulis kenčia nuo šakti trūkumo? Kas labiausiai reikalinga žmogui, lavinančiam šakti?

Auditorija: Palanki aplinka, atsiribojimas nuo juslių objektų...

Sugebėjimas skirti viena nuo kito jau glūdi mūsų intelekte, bet kad jis pasireikštų, reikalingos išorinės sąlygos, kuriose žmogui būtų aiškiai įvardinta, kas yra gėris ir kas yra blogis, kuriose atsispindėtų viveka-šakti. Kodėl už ašramų ribų nėra viso šito? Todėl, kad ten viešpatauja visiškas sąlygotumas. Žmonės galutinai užmiršo ir susipainiojo gėrio ir blogio sąvokose: „Gal tai ir buvo gerai prieš du šimtus metų, bet dabar yra geresni dalykai“.

Demaskuoti Amerikos prezidento Klintono meilės reikaliukai sukėlė visuomenėje didelį rezonansą. Vieni jį smerkė, kiti teisino. Pastarųjų gretose buvo ir respublikonai su jiems būdingu liberalizmu. „Na, ko gi jūs užsipuolėte žmogų? Imate dviejų šimtų metų senumo konstituciją ir taikote ją šiuolaikinėms tendencijoms. Argi dvidešimto amžiaus žmogus turi laikytis tų apkerpėjusių dirbtinių ir pernelyg aukštų moralinių normų?“ Štai toks demokratijos triumfas, kai išnyksta aiškios ribos tarp gėrio ir blogio.

Tai štai, kad pas žmogų išsivystytų reikalinga šakti, jam turi būti aiškiai pasakyta: „Čia – gėris, o čia – blogis. Tu turi elgtis taip, o ne kitaip“. Jį reikia įstatyti į tam tikrus taisyklių ir apribojimų rėmus, ir būtent taip auklėjama brahmačarja ašrame. Kai kas sako, kad taip negalima daryti. Vakar aš kalbėjau su vienu religijotyrininku, kuris pokalbio pabaigoje pareiškė: „Dabar aš supratau, kad jūs – eilinė religija, kuri gimdo tiktai neurotikus“. Atseit, jeigu žmogui pasakysi, ką galima daryti, o ko negalima, tai pas jį išsivystys neurozė, nes jis turi norus, ir todėl turi elgtis ne taip, kaip reikia, o taip, kaip jis pats nori.

Dar vieni panašios kategorijos išminčiai teigia, kad žmogus, laikydamasis kažkokių apribojimų, tampa nenuoširdžiu, todėl mūsų organizacija formuoja veidmainius. Štai kokie mes – ugdome neurotikus ir veidmainius, brukame kažkokias elgesio normas, kurių žmogus turi laikytis, užuot nuoširdžiai nusispjovęs į bet kokius moralinius principus. Mes matome, kokie jie nuoširdūs, kai pagaliau išsivaduoja iš to jungo – dorovinio gyvenimo būdo.

Dabar vertėtų apibrėžti, kas yra tikrasis nuoširdumas. Aš turiu paruošęs įdomią Konfucijaus citatą. Nors jis nepriklausė vedinei kultūrai, bet buvo išmintingas žmogus ir daug ką teisingai suprato. Taigi, jis sakė, kad nuoširdumas ir intelektas – tapačios sąvokos, vienas atsiranda iš kito, tai yra, kartais nuoširdumas būna intelekto išsivystymo priežastimi, o kartais – pasekme. Žmogus gali turėti įgimtą, praeituose gyvenimuose susiformavusį, teisingą gėrio ir blogio supratimą, ir tada jo veiksmai savaime būna nuoširdūs. Bet jeigu jis neturi tokio bagažo, tada intelektas padės susigaudyti, kas, kur ir kaip. Ir kai jis vadovausis tokiu intelektu, neužilgo pasireikš ir nuoširdumas. Kitaip sakant, neįmanoma būti nuoširdžiu niekšu. Nuoširdumo esmė – susigaudyti, kas gerai, o kas blogai, ir atitinkamai elgtis.

Yra keturiolika vedinio pažinimo sričių, ir tik viena iš jų – dvasinė, adhjatna-vidja. Intelektas, patekęs į kitų sričių sferą, tarytum filtruojasi per materialų kūną ir pats darosi materialus. Tačiau dvasinio pažinimo metu vyksta nuostabus dalykas – žmogus įgyja intelektą, kuris nepriklauso nuo kūno ir net, tam tikra prasme, nuo materialios atminties.

Man pasakojo vieną istoriją, kuri atsitiko Malaizijoje. Šioje musulmoniškoje šalyje Krišnos sąmonės propagavimas griežčiausiai uždraustas, tačiau ir ten yra žmonių, norinčių atsiduoti Krišnai. Vieno tokio jaunuolio tėvai ėmėsi griežtų priemonių, nuspręsdami jį deprogramuoti. Jie atidavė sūnų į specialią kliniką, kur jam taikė pačius įvairiausius metodus, bet niekas nepadėjo. Tada jie nusprendė visiškai sunaikinti jo atmintį ir panaudojo atitinkamus vaistus. Vargšas vaikinas tikrai viską užmiršo... išskyrus tą „baisią“ Hare Krišna mantrą. Būdamas visiškai be proto, jis ir toliau ją kartojo.

Jeigu žmogus eina dvasiniu keliu, tai pas jį vystosi dvasinis intelektas, kuris padeda visose gyvenimiškose situacijose. Mes dabar kaip tik esame įsijungę į šitą procesą – visa mūsų veikla pajungta tam, kad įgytume stiprų intelektą. Tai didžiulė dovana, už kurią mes turime būti dėkingi Šrylai Prabhupadai.

Dabar, kai maždaug išsiaiškinome, kas yra intelektas, galime pakalbėti ir apie jo funkcijų skirtumus, tai yra, kuo skiriasi vyro ir moters intelektas, ir kaip į tuos skirtumus atsižvelgia Vedų rekomendacijos abejoms lytims. Jūs, tikriausiai, girdėjote, kad žmogaus smegenys sudaryti iš dviejų pusrutulių, kurie atlieka skirtingas funkcijas. Kairysis pusrutulis atsako už sugebėjimą analizuoti, svarstyti, daryti išvadas; taigi, už intelekto sferą, budhi. Dešinysis – už emocijas, potraukius, juslinį pasaulio pažinimą; aplamai paėmus, už proto sferą, nes emocijos yra proto funkcija. Pas kai kuriuos žmones labiau pasireiškia, sakykim, kairysis smegenų pusrutulis, pas kitus – dešinysis. Kai mokslininkai pradėjo tyrinėti smegenų darbą, jie su nuostaba aptiko, kad, pavyzdžiui, pas vyrus smegenų pusrutuliai dirba pakaitomis – arba vienas, arba kitas, o pas moteris – abu vienu metu.

Šis atradimas įgalina daryti įdomias išvadas, pavyzdžiui, ten, kur vyras stiprus, moteris yra silpna. Ir atvirkščiai. Tuo remiantis, galima suprasti, kokias funkcijas jis ir ji atlieka šeimoje ir visuomenėje. Vyras turi sugebėjimą visiškai atsiriboti nuo to, kas vyksta šalia jo. Net ir labiausiai įtemptoje situacijoje jis sugeba ją išanalizuoti ir pasirinkti teisingus sprendimus, išsaugodamas ramybę ir šaltakraujiškumą, žodžiu, nepraranda blaivaus proto. Čia pasireiškia vyro stiprybė. O silpnybė – kai jis nusileidžia į emocijų lygį, jam visiškai atsijungia intelektas. Todėl, jeigu vyras patiria nuopuolį, jis grimzta į patį dugną. Moterų, kurios pasiekia tokią ribą, žymiai mažiau. Jos sugeba laiku susigriebti ir nepasiduoti emocijoms. O vyrą neįmanoma sulaikyti, jis tampa visiškai nevaldomas. Jo intelektas tampa proto vergu. Tai būna labai pastebima, kai vyras įsimyli. Jis visiškai praranda galvą. O įsimylėjusi moteris išsaugo blaivų protą. Kažkoks šiuolaikinis filosofas pasakė, kad įsimylėjęs vyras panašus į smėlio laikrodį – kuo pilnesnė širdis, tuo tuštesnė galva. Iš galvos viskas suteka į širdį.

Galima pasidaryti dar vieną išvadą. Krišna Bhagavadgytoje sako, kad atlikti svetimas pareigas labai pavojinga, kad tai slidus kelias. Vyras šiuo atveju negauna jokio emocinio pasitenkinimo. Kurį laiką jis gali tai daryti, ir netgi visai neblogai, bet nejausdamas iš to jokio pasitenkinimo, jis kažkuriuo momentu patiria emocinį lūžį, jam įsijungia kitas smegenų pusrutulis. Žmogus palūžta, ir atgriebti jį po to būna labai sunku.

Brahmačarja ašramas turi dar labiau sustiprinti stipriąsias vyro puses, išmokyti savitvardos, bet kokiose situacijose susigaudyti, kas gerai, kas blogai ir niekada nepasiduoti jausmams. Aš neseniai kalbėjau su vieno čečėnų būrio vadu, ir jis pasakė: „Mano vaikinus išauklėjo karas, ir jie supranta tik pykčio, emocijų ir prievartos kalbą“. Tokioje situacijoje žmogų valdo žemi instinktai.

Pas moterį situacija priešinga. Kadangi pas ją visada dirba abu smegenų pusrutuliai, jai sunku apsispręsti, ir tai jos silpna vieta. Iš vienos pusės, ji lyg ir įsiklauso į intelekto balsą, bet tuo pačiu metu ji negali visiškai atsiriboti nuo emocijų, kurios kišasi į intelekto darbą, todėl tarp jų nuolatos vyksta kova, trukdanti moteriai galutinai apsispręsti. Ji niekada nėra tikra dėl savo priimtų sprendimų teisingumo.

Aš pastebėjau, kad vieną ir tą pačią paskaitą vyrai ir moterys suvokia nevienodai. Jeigu kalbi ką nors, kas sukelia žmonių emocijas, tai vyrams, kaip taisyklė, patinka tokie dalykai, jie sugeba atsieti emocinį paskaitos aspektą nuo filosofinio, todėl jie šypsosi ar juokiasi. Moterys šiuo atveju labai kankinasi ir paskui rašo laiškus: „Kaip jūs galėjote taip kalbėti? Šito iš jūsų aš nelaukiau!“ Priežastis paprasta – joms sunku atriboti minėtus aspektus, ir jeigu paliečiama kokia nors emocinė pusė, tai joms trukdo adekvačiai suvokti filosofinę paskaitos mintį. Iš kitos pusės, moteris pranašesnė tuo, kad net ir labai jausmingose situacijose ji niekada iki galo nepasiduoda emocijoms. Mūsų vaišnaviškoje kultūroje yra gerų pavyzdžių, pailiustruojančių, kaip moteris tokia savybe gali padėti vyrams. Visi atsimena istoriją apie Bilvamangala Thakurą, kai jį galutinai buvo užvaldžiusi aistra moteriai. Pamišęs iš meilės taip, kad jau visai nieko nebesuvokė, jis, nepaisydamas baisios audros, tekinas bėgo pas ją. Jis perplaukė upę, įsikibęs į kažkokį lavoną, paskui lipo per aukštą tvorą, laikydamasis, kaip jis manė, už  lianos, kuris tačiau pasirodė esanti gyvatė. Bet jam buvo vis tiek, jis visai negalvojo apie pasekmes, ir galų gale atsidūrė savo pasijos kambaryje. Nors ta moteris jį irgi mylėjo, ji nepasidavė jausmams ir nepuolė jam ant kaklo alpėdama. Ji tik pasakė: „Kvaileli, kad tai tu Krišną taip mylėtum! Jau seniai būtum pas Jį sugrįžęs, jeigu taip veržtumeis ne pas mane, o pas Jį“. Taip pasireiškė jos stiprybė, ir tai prablaivė vyriškį. Pas jį tarytum suveikė kažkoks vidinis perjungėjas, pradėjo dirbti kita smegenų pusė, ir jis drausmingai atsakė: „Ačiū, iki pasimatymo, aš išeinu“. Štai taip moteris gelbsti vyrą.

Tokia moters ypatybė, kai abi smegenų pusės dirba vienu metu, leidžia jai būti gera motina, o emocingose situacijose padeda teisingai apsispręsti. Vyrui tai neįmanoma, arba jis priima neteisingus sprendimus. O moteris dėlto gali, tarkim, kurti jaukumą. Vyras ir šito negali, nes jaukumas – tai tam tikra nuotaika, šilta atmosfera, tinkamai sudėlioti daiktai. Moteris supranta, kaip tai padaryti, todėl gali nurodinėti: „Sofa turi stovėti štai ten!“ Šiuo atžvilgiu jos irgi pranašesnės už vyrus, pas jas geriau išvystytas estetinis jausmas. Paimkim vėlgi kitą situaciją, sakykim, vaikas ėmė verkti. Ką daro vyras? Jis ima blaškytis, griebia tą vaiką į glėbį, bet nežino, ką su juo daryti, tai yra, eilinį kartą pameta galvą. Geriausiu atveju pas jį įsijungia kairė galvos pusė, ir tada jis šaukia: „Motin, ar negirdi – tavo vaikas rėkia! Pasiimk jį, dėl Dievo meilės!“ Moteris paima vaiką, ir viskas, ramu, nes ji žino, ką daryti.

Iš viso šito savaime išplaukia veiklos pasiskirstymas tarp vyro ir moters. Moterys labai stiprios socialinėje sferoje, ypač, kai reikalinga pagalba ir palaikymas. Todėl moteris vedinėje visuomenėje buvo namų židinio ir tradicijų sergėtoja, nes dėl savo psichologijos ypatumų jos labai prisirišusios prie tradicijų. Galima pastebėti, kad tradicinėse religijose parapijiečių daugumą sudaro moterys. Kas daugiausiai vaikšto į bažnyčias? Senutės. Kai visuomenėje galutinai dingsta religingumas, moterys vis tiek lankosi bažnyčiose, nes joms reikalingos tradicijos, ritualai. Galima sakyti, kad ritualas yra tam tikra tvarka atliekami veiksmai, ir tai padeda moteriai išlaikyti protą atitinkamuose rėmuose, kurie jį disciplinuoja bei ramina. Moteris gerai jaučiasi tokioje situacijoje, todėl sanskrite ją vadina dharma-patni, dharmos sergėtoja. Jos rolė šeimoje – prikišamai parodyti savo vyrui jo vietą, kai jis jau nebesižino, ką reikia daryti, o ką ne. Ji vargšui primena: „Štai tavo dharma, štai tokia mūsų tradicija, ir mes turime elgtis štai taip“. Moteris turi apsaugoti vyrą nuo nekontroliuojamo elgesio, kai jis užmiršta turįs intelektą.

Iš kitos pusės, vyras vedinėje tradicijoje vadinamas guru-pati, kas reiškia vyrą-šeimininką, dvasinį mokytoją. Vyro rolė šeimoje – mokinti žmoną, kontroliuoti jos proto veiklą, duoti jai dvasinius nurodymus, padėti apsisaugoti nuo jos pačios jausmų. Moteriai patinka glaustis prie vyro, šalia kurio ji jaučiasi kaip už mūro sienos, o tai reiškia, kad pas jį yra stiprus intelektas. Nežinau, kiek čia tiesos, bet teorija būtent tokia. Anot jos, moteriai labai patinka, kai už ją nusprendžia vyras, kai jis prisiima visą atsakomybę. Todėl brahmačaris turi lavinti savo atsakomybės jausmą, kuris vystosi kartu su intelektu. Šeimyniniame gyvenime jam to prireiks.

Dar keletas žodžių apie etiketą ir įtakos sferų pasidalinimą tradicinėje visuomenėje. Vedose nurodyta, kad moteris turi būti nuolatinėje globoje, šalia jos turi būti vyriškis, kuris priims visus gyvenimiškus sprendimus ir sudarys jai sąlygas nekliudomai užsiimti savo pareigomis, tai yra, rūpintis religingumo, tradicijų ir šeimyninės atmosferos puoselėjimu. Moteriai, dėl jos ypatumų, labai sunku išsilaikyti intelekto, jo viveka-šakti  lygyje.

Jeigu vyras yra geras brahmačaris, sugeba skirti gėrį ir blogį, jis be jokių problemų gali visą gyvenimą išlikti naištika-brahmačariu, nes jam nebūtinai kažkas turi būti šalia, jis ir vienas gali pragyventi gerai ir teisingai. O moteriai reikalingas vyras, kad galėtų ją išvesti iš emocinės aklavietės, į kurią ji kartais atsikliūna. Viena mokinė paklausė Šrylos Prabhupados, ar moteris gali pasirinkti naištika-brahmačario kelią, ir jis atsakė teigiamai, pridurdamas, kad jai bus labai sunku juo eiti. Iš principo, tuo keliu gali eiti kiekvienas žmogus, kuris nesusitapatina su kūnu ir pasiekia tam tikrą lygį. Bet moteriai tai žymiai sudėtingiau. O ta mokinė vis tik taip ir pasiliko brahmačarjos ašrame – tarnauja Bombėjuje Dievybėms ir jaučiasi kuo puikiausiai.

Vedų pasakojimuose tokių pavyzdžių yra ir daugiau. Šryla Baladeva Vidjabhušana, komentuodamas Vedanta-sutrą, kaništha-adhikari pavyzdžiu nurodo Maharadžą Dhruvą, o pateikdamas utama-adhikario pavyzdį, jis pasakoja apie vedinių laikų moterį-klajoklę Gargi. Ji buvo didi pamokslautoja, visiškai atsidavusi Dievui, ir laikėsi sanjasio gyvenimo būdo. Kartą karaliaus Džanakos rūmuose vyko panditų disputas, kuriame dalyvavo Gargi ir Višvamitra Munis. Pastarasis nugalėjo visus išminčius, nes jau labai gerai žinojo visas Vedas. Tada į diskusijas įsijungė Gargi, kuri ėmė klausinėti apie transcendentinius dalykus. Višvamitra Munis netrukus pasijuto nejaukiai, nes pamatė, kad negali atsakyti į daugelį klausimų. O Gargi vis klausinėjo, ir pagaliau Višvamitra, buvęs karalius, ėmė pykti. Tada Gargi užbaigė disputą, sakydama: „Šrypada Višvamitra Munis nugalėjo, jis yra pats išmintingiausias iš visų čia susirinkusių“. Tuo viskas ir baigėsi. Šia istorija norėjau pasakyti, kad moteris gali turėti netgi stipresnį intelektą, negu vyras, tai visiškai įmanoma, tačiau yra tam tikras socialinis etiketas. Tiek moteris, tiek vyras turi žinoti savo vietą ir jos laikytis, nors ir būtų didžiausi minties galiūnai. Gargi labai paprastai pasakė, kad Višvamitra nugalėjo, jis aukščiau už ją, ir tokiu būdu nekilo jokio konflikto. Pateiksiu dar vieną pavyzdį, šį kartą iš mūsų sampradajos. Kai Viešpats Nitjananda išėjo kartu su Vasuda, antrąja žmona, pirmoji žmona, Džahnava devi, užėmė Jo vietą ir tapo mūsų sampradajos lydere, ačarja. Skaitydama lekcijas, pamokslaudama ji visada sėdėdavo už širmos, ir niekas jos nematydavo. Gal jums tai pasirodys keista, tačiau tokia padėtis geriausiai atitinka moters psichologiją. Ji bus laiminga, turėdama reikiamas savybes, nes tokia jos dharma, prigimtis, psichologija.

Vedinėje visuomenėje brahmačariai, seni žmonės, vaikai, moterys ir karvės visada būdavo ypatingoje globoje. Taip ir turi būti bet kokioje normalioje visuomenėje. Brahmačariams reikia sudaryti visas sąlygas mokytis, lavinti intelektą ir savybes, tarp jų nuolankumą, užsiimti atitinkama veikla ir sutramdyti protą. Moteris reikia saugoti nuo jų proto, besiblaškančio tarp emocijų ir intelekto, ir nežinančio, ką daryti; sukurti palankias sąlygas, kad jos žinotų: tai gerai, o tai blogai, aš puoselėju tradicijas, taigi, einu teisingu keliu, vyras pasirūpins manimi, jis grįš pas Krišną, ir aš paskui jį.

Kai mes pajusime tokio bendradarbiavimo stiprybę, kai geriau suprasime priešingų lyčių psichologiją, tada pradėsime vieni kitus gerbti. Vedinėje visuomenėje, varnašramos kultūroje dominuoja tarpusavio pagarba. Ji atsiranda tada, kai mes aiškiai suprantame, kuo žmogus stiprus ir kuo silpnas. Tada klostosi teisingi santykiai ir atsiranda pagarba. Dabar mes vienas kitą eksploatuojame, niekiname ar bent jau žiūrime iš aukšto. Tai prikišamai parodo, kad mes neturime jokios kultūros. O ji pasireiškia tarpusavio pagarba ir supratimu bei pripažinimu, kad mes visi lygūs.

Pateiksiu dar vieną citatą iš Konfucijaus apie intensyvią meditaciją į tai, kas gi vis dėlto pas mus ne taip, kaip įvesti tvarką ir nuo ko pradėti. Jis sako, kad senovėje (jau tuo metu jis kalbėjo apie senovę) žmonės, norėdami gyventi dorybingoje visuomenėje, suprato, kad ji prasideda nuo šeimos ir, atitinkamai, reikia kurti dorybingas šeimas. Savo ruožtu, siekiant, kad šeima būtų dorybinga, kiekvienas turi pradėti darbą nuo savęs ir susiformuoti tinkamą sąmonę bei išsivalyti širdį nuo ten susikaupusios bjaurasties. Tam tikslui jie stengėsi būti kuo nuoširdesni. Norėdami būti nuoširdūs, jie siekė žinojimo apie tai, kas yra gėris ir kas yra blogis. Gavę pilnutinį žinojimą, jie galėdavo suprasti dalykų esmę, o jų ketinimai tapdavo nuoširdūs. Nuoširdumas apvalydavo jų širdis, ir jie tapdavo dorybingais žmonėmis, kurie jau galėjo kurti dorybingas šeimas. O dorybingos šeimos – tai dorybinga visuomenė.

Kelias į visuotinę gerovę prasideda nuo savęs, nuo to, kad stengiamės kažką suprasti, patirti visa ko esmę, gauti žinojimą. Tada prašviesėja galva, apsivalo širdis, atsiranda reikiamos savybės. Kai yra savybės, galima projektuoti normalų, laimingą šeimyninį gyvenimą. Visa kita susitvarkys savaime, bet iki to mums dar toli. Pradėti reikia nuo pažinimo.

 

Klausimai ir atsakymai

 

Klausimas: Koks pagrindinis skirtumas tarp proto ir intelekto?

Atsakymas: Protas turi tris funkcijas: jis generuoja norus, emocijas ir galvoja. Intelektas yra aukštesnėje pakopoje, o jo sudėtinė dalis yra atmintis, kur saugoma visa mūsų turima informacija, reikalinga analitinei intelekto veiklai. Taigi atmintis yra kaip ir intelekto savybė, o mąstymas – proto funkcija. Tačiau Patandžalio joga-sutroje nenurodyta kokia nors aiški riba tarp proto ir intelekto, ten kalbama apie čitą, o tai – konglomeratas, proto ir intelekto visuma. Kai mes išskiriame juos į atskiras kategorijas, tai paprasčiausiai norime pabrėžti skirtumą tarp mūsų žemesniojo „aš“, orientuoto į savuosius troškimus, ir aukštesniojo „aš“, besivadovaujančio tam tikrais principais, kuriuos pats pasirenka. Žemesnįjį „aš“ turi ir gyvūnai, bet jie neturi aukštesnio “aš“, neturi viveka-šakti, todėl jie negali užsiimti religine veikla.

 

Klausimas: Kas yra dvasinis mokytojas?

Atsakymas: Jis įkūnija savyje gėrį ir savo pavyzdžiu mokiniui rodo, kaip reikia gyventi. Mokina, kas yra gėris ir kas yra blogis. Jeigu žmogus reiškia dvasiniam mokytojui pagarbą ir jam tarnauja, jam išsivysto gebėjimas gerai įsisavinti mokytojo nurodymus ir gyventi pagal juos. Galima sakyti, kad jis įkūnija mūsų intelektą, kuris kreipia mūsų gyvenimą tam tikra kryptimi.

 

Klausimas: Kaip atsiranda norai?

Atsakymas: Kai debesys uždengia mėnulį, mums atrodo, kad tai jie šviečia, ne mėnulis. Taip ir mūsų norai. Jų šaltinis – siela, bet jie kaip ir persifiltruoja per protą, todėl atrodo, kad visi norai atsiranda prote. Tačiau jis tik realizuoja juos, paleisdamas norų išpildymo mechanizmą.

 

Klausimas: Koks santykis tarp gunų įtakojamos veiklos ir atsakomybės už ją?

Atsakymas: Visus veiksmus atlieka gunos. Kai aš keliu ranką, tai čia ne mano darbas, ją kelia gunos. Mano tik noras ją pakelti, o toliau – materialios gamtos sukurta mechanika, kurios dėka tas noras išpildomas. Tam tikrame kontekste sakoma, kad visą veiklą atlieka pats žmogus, todėl jam už tai priklauso ir atsakomybė. Kitais atvejais sakoma, kad tai ne jo, tai materialios gamtos veikla. Bet viskas vyksta dėl to, kad būtent norai išjudina tą mechanizmą, kuris šiaip jau neturi jokio ryšio su pačiu žmogumi.

 

Klausimas: Ar mus gali išgelbėti nuoširdumas?

Atsakymas: Būna, kad dėl žemos kilmės ir netikusių poelgių žmogų apima neviltis, kuri dažnai vadinama nuoširdumu. Atseit, kai žmogų gyvenimas įvaro į kampą, jis tampa nepaprastai nuoširdžiu. Bet tai ne visai teisingas šios psichologinės būklės įvertinimas, greičiau tai būtų galima pavadinti ryžtu, kuris atsiranda būtent tada, kai žmogus karštligiškai ieško išeities iš, atrodytų, beviltiškos situacijos. Nežiūrint į netikusį auklėjimą ir nepalankią aplinką, ryžtas mus gali išgelbėti. Tas nuoširdumas, apie kurį jūs klausiate, yra ryžtingumo sinonimas. O nuoširdumas, apie kurį kalbėjau aš, yra minčių, jausmų ir ketinimų tyrumas, atsirandantis, kai žmogus gauna žinojimą. Nepainiokite šių dviejų vieno žodžio prasmių.

 

Klausimas: Kodėl pas kai kuriuos vyrus yra daug moteriškų savybių, o pas moteris – vyriškų?

Atsakymas: Tokie vyrai turi silpną intelektą ir labai pasiduoda emocijoms, jie negali savęs kontroliuoti. Jiems sunkiau, negu moterims, priimti sprendimus, nes pas juos beveik nedirba kairioji smegenų pusė. Moteris, turinti daug vyriškų savybių – tai, kaip taisyklė, reiškia, kad ji ilgai dirbo su savimi, siekdama tų savybių ir tuo pačiu mėgindama visiškai atjungti dešinę smegenų pusę, atsakingą už emocijas, ir pasikliauti tik intelektu ir logika. Bet kuriuo atveju ji netampa lygiaverte vyrui, nes šioje sferoje ji nesijaučia taip laisvai, kaip jis, be to, visiškai atsiriboti nuo savo dešinės pusės ji irgi negali. Moteris gali turėti labai stiprią valią, gali atlikti teisingus veiksmus, bet kažkuriuo momentu, kai reikia priimti sprendimus sudėtingoje moralinėje situacijoje, ji vis tiek elgiasi kaip moteris, ne taip, kaip pasielgtų vyras. Prigimtis ima viršų... Tačiau normaliose situacijose ji gali sėkmingai vadovautis logika, nors tai reiškia, kad ji praranda dalį savojo „aš“, savojo natūralumo.

 

Klausimas: Kodėl žmonės taip lengvai tiki blogiu ir nepasitiki gėriu, kodėl tiki visokiais prasimanymais ir kaip to išvengti?

Atsakymas: Tai įprastinė situacija materialiame pasaulyje, ji visada buvo ir bus. Visada bus kažkokios kalbos, kažkokia neteisybė. Viską gadina materialūs norai. Geriausia, ką galima padaryti keblioje situacijoje, išskyrus bandymus ją ištaisyti, – įsisąmoninti, kad patekome į ją visai neatsitiktinai. To reikia niekados neužmiršti ir neieškoti kaltininkų šalia savęs, nes tai nieko nepakeis. Priežasties reikia ieškoti savyje, o susidariusią situaciją laikyti pamoka, namų darbu, kurį reikia atlikti mūsų pačių labui. Tegu mus apspjaudo ir įtrina į žemę, tegu būna be galo sunku, bet pamėginkime visa tai priimti kaip galimybę darytis nuolankesniais: „Aš atliksiu šią namų užduotį, jeigu tinkamai elgsiuosi. Aš susitaikau su savo padėtimi ir man darosi lengviau, manyje pasireiškia geresnės savybės, kurių dėka panašios situacijos ateityje man bus ne tokios baisios“. Taip mes palengvinsime savąjį likimą. Jeigu mano sąžinė rami ir švari, tai ko pergyventi? Krišna žino, kaip yra iš tikrųjų, ir to užtenka. Kai būsime žemesni už žolę, kantresni už medį, kai nelauksime pagarbos savo adresu, o visada būsime pasiruošę išreikšti ją kitiems, tada lengvai galėsime kartoti šventus vardus: Hare Krišna, Hare Krišna, Krišna Krišna, Hare Hare, Hare Rama, Hare Rama, Rama Rama, Hare Hare.

 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis