Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

KETURIOS MIRTIES STADIJOS

 

Nuo seniausių laikų kiekvieną žmogų jaudina klausimas, kas su juo bus po mirties? Ši mintis kelia ir kažkokią mistinę baimę, nes juk dar niekas negrįžo iš anapus ir nepasakė, kaip ten ir kas. Tiesa, yra senovės arijų, egiptiečių ir tibetiečių traktatai, kuriuose mirties klausimas nušviečiamas pakankamai detaliai, nuo jų nedaug atsilieka ir šiuolaikinė transpersonalinė psichologija, naujai atradusi senovinį sąmonės regresijos metodą.

Paklauskite vakariečių, ar jie gali save įsivaizduoti po mirties? Ar kad po to jų jau nebebus? Kai kurie net nesupras, ko jūs norite, bet dauguma paprasčiausiai pasibaisės. Greičiausiai jie atsakys, kad to tiesiog neįmanoma įsivaizduoti ir kad mirtis yra siaubinga neteisybė. Žinoma, jie ieškos bet kokios galimybės įrodyti mūsų būties amžinumą, nors vargiai supras vedinį postulatą, teigiantį, kad mirtis yra didžiausia palaima. Jeigu jiems tai pasakysite, būsite paprasčiausiai palaikytas pamišėliu.

Gydytojai dažnai susiduria su mirtimi. Kartais ji ištinka nelaiminguosius, kurie iki tol 10-15 metų buvo paralyžuoti, kartais – onkologinius ligonius, kurie patiria tokius skausmus, kad priversti naudoti narkotinius analgetikus. Ir vis tik, artėjant prie žemiškos kelionės baigties, juos visiškai užvaldo mirties baimė. Jie iš paskutiniųjų kabinasi į gyvenimą, galvodami, kad išnyks visam laikui.

Kai žmogus subręsta, o ypač kai sulaukia šeštos brendimo stadijos, jis vis dažniau galvoja apie mirtį. Daugelis bando įsivaizduoti, kad štai vieną kartą jie paprasčiausiai dings, ir daugiau niekada nebegyvens, kaip negyveno ir prieš gimimą. Tai atrodo tokia neteisybė, kad tiesiog galvon nesutelpa. Juk pasaulis toks gražus!.. Ir staiga – mirtis! Ne, žmogus tiesiog negali įsivaizduoti savo nebūties.

Šiuo metu regresijos metodas ir spontaniški žmonių prisiminimai apie savo praeitus gyvenimus davė gausybę medžiagos, netiesiogiai įrodančios reinkarnacijos teoriją, detaliai aprašytą vedinėje tradicijoje. Jos nepripažįsta krikščionys, sakydami, kad Biblijoje apie tai nieko neminima. Bet tai netiesa. Štai vienas iš daugelio Evangelijos epizodų, patvirtinančių, kad ir Jėzus Kristus, ir jo mokytiniai žinojo apie persikūnijimus, jiems tai buvo natūralus gyvenimo aspektas. Kartą, išvydę neregį, mokiniai paklausė Jėzaus: „Kodėl šitas žmogus aklas? Už kieno nuodėmes jis kenčia – savo ar tėvų?“ Šie žodžiai byloja, kad jie tikrai turėjo žinių apie persikūnijimus.

Senosiose vedinėse tantrose sakoma: „Tas, kas iš prigimties amžinas, turi mirti“. Iš tikrųjų tai baisus dalykas. Kodėl tai vyksta? Kodėl mes turime išgyventi mirtį? Ajurveda aiškina, kad siela materialiame pasaulyje visada siekia patirti tai, ko aplamai nėra visoje kūrinijoje. Tam kad suprastų, kas yra amžinybė, siela nori susivokti, kas yra mirtis. Dvasiniame pasaulyje mirtis jokiomis aplinkybėmis neįmanoma, ir tada Dievas sukuria jos iliuziją materialiame pasaulyje. Norint tinkamai įvertinti savo nemirtingumą, pradžiai reikia įvertinti materialios būties netvarumą.

Kaip aktorius, kuris užkulisiuose išlieka pačiu savimi, nors scenoje atlieka įvairius vaidmenis, žmogus po mirties nepraranda savo polinkių, įpročių ir norų. Jeigu mes pamatytume save praeituose gyvenimuose, tai neabejotinai pažintume save. Štai reali istorija, nutikusi 80-jų dešimtmečio viduryje Prancūzijoje.

**********************************************************

Migracinės tarnybos darbuotojas atidžiai nužvelgė ankstyvą lankytoją. Žmogus gal trisdešimties metų, vidutinio ūgio, liesokas...

– Ir taip, ponas inkognito, jūs vakar išėjot iš jėzuitų ligoninės. Jūsų atžvilgiu man duoti konkretūs nurodymai. Palaukit, juk jūs esate tas žmogus, kuris prarado atmintį? Juk tai jūsų nuotrauką prieš dvi savaites rodė televizija? Vadinasi, niekas jūsų taip ir nepripažino saviškiu? Gaila... Bet arčiau reikalo. Štai prieš jus du sąrašai. Pirmame vardai, antrame – pavardės. Durkite kur papuola pirštu į vieną, o paskui į kitą sąrašą, ir taip išsirinksite sau vardą ir pavardę... Puiku. Nuo šios dienos jūs esate Denis Lekombas, gimęs 1950 metais Paryžiuje. Pasą gausite rytoj ryte. Atleiskite, bet ar jūs visai visai nieko neprisimenate? Užjaučiu, mesje...

Naujai iškeptas Prancūzijos pilietis išėjo į gatvę ir lėtai nuėjo krantine ligoninės link. Kai ką jis, žinoma, atsimena. Pernelyg ryški šviesa, susirūpinę gydytojų veidai ir pirmieji žodžiai, kuriuos jis išgirdo savo naujame gyvenime: „Jis atsimerkė! Jis mus mato ir, atrodo, girdi. Kuo jūs vardu, mesje?“ Tai buvo nuostabus klausimas. Po to jų buvo daug daugiau, tik nei vienas nebuvo atsakytas. Vardas, amžius, profesija, gyvenamoji vieta... Jis nieko nežinojo. Pagyvenęs psichiatras, prasikankinęs su juo visą mėnesį, tik rankom skėstelėjo.

– Mano bičiuli, šiuo atveju aš bejėgis. Ir vargu ar jums kas nors bepadės, nebent tik laikas. Jūs tris savaites buvote komos būklėje, o tai ne juokas. Tačiau nepraraskite vilties. Išvažiuokite kur nors į provinciją, jums bus naudinga pabūti gamtoje. Žiūrėk, ir atmintis po truputį atsistatys.

Denis gavo pašalpą ir nusipirko kelionmaišį bei šiokius tokius drabužius. Už likusius jis įsigijo bilietą į Alansoną.

Mėnesį laiko jis stumdė žoliapjovę turtingo vyndario viloje, o paskui jį nesulaikomai pradėjo traukti miestas. Jis įsivaizduodavo save vairuojantį sidabro spalvos ševroletą, kokį turėjo jo dabartinis šeimininkas, geriantį kavą mažose jaukiose kavinukėse, lankantį kinoteatrus...

Rugsėjo mėnesį Denis galutinai apsisprendė ir įsidarbino mažame provincijos miestelyje, kompiuterinėje firmoje, valytoju.

Darbas nebuvo sunkus, ir uždirbo jis nedaug, bet pakankamai, kad galėtų išsinuomoti mažytį kambariuką. Vakarais jis eidavo į nedidelį barą miesto aikštėje, kur prabūdavo iki pat uždarymo. Labiausiai jam patikdavo sėdėti terasoje, siurbčioti kavą ir skaityti laikraščius.

Denis pastebėjo, kad beveik nesidomi moterimis. Tik baro oficiantė, kuklioji Nikolė, jam pradėjo vis labiau patikti. Pasipiršti? Bet jis per mažai uždirba... tiek jau to. Nežinia, kuo jis buvo anksčiau, bet avantiūristu tai jau tikrai nebuvo.

Bet vieną dieną viskas pasikeitė.

Kartą jam reikėjo pakeisti susirgusį žmogų, kuris valė programuotojų patalpas. Atsidūręs tarp gausybės kompiuterių, regėdamas į darbą panirusius technikus ir programuotojus, Denis staiga pasijuto tikrai laimingas. Jis dar nespėjo kaip reikiant susigaudyti savo jausmuose, kai staiga iš salės gilumos atsklido garsus burnojimas.

– Kas per velniava su šita programa! Jau keturias valandas su ja mušuosi, ir jokios naudos! Įvedžiau naujus parametrus – nulis dėmesio!

Denis priėjo prie didžiulio monitoriaus, kur siuto vyriausias programuotojas. Galiausiai jis išsitraukė cigaretes ir pasuko link rūkymo kambario. O Denis staiga pajuto netikėtą skausmą dešiniame smilkinyje. Ranka kažkodėl savaime išsitiesė prie klaviatūros. Atsirado tvirtas įsitikinimas, kad reikia padaryti štai taip...

– Ei, vaikine, palik kompiuterį ramybėje! – išgirdo jis programuotojo šauksmą. – Viešpatie, ką tu čia padarei?! Tai yra... kaip tu tai padarei? Vaikinai, jis įjungė tą programą! Tu ką, susigaudai šituose griaučiuose?

Denis nežinojo, ką atsakyti, todėl papasakojo, kas jam atsitiko. O jau sekančią dieną jį paskyrė jaunesniuoju programuotoju.

Praėjo dešimt metų...

– Tėti, einam pusryčiauti! – pašaukė mažoji Luiza. – O Renė mane vėl tampė už plaukų!

– Vaikai, nedelsiant susitaikykite, – pasigirdo Nikolės balsas iš valgomojo.

Denis drabužių spintoje išsirinko savo mėgstamiausią tamsiai mėlyną, beveik juodą kostiumą ir rūpestingai apsirengė. Šiandien buvo žymi diena. Kolegos iš Vokietijos pasiūlė nuostabų kontraktą, o firma, kuriai jis jau du metus vadovavo, klestėjo. Užsakymai pylėsi iš visų pusių, tačiau tokių, kaip dabartinis, dar nebuvo.

Denis įėjo į valgomąjį.

– Tėtelis šiandien dienos didvyris, – išpoškino Luiza.

– Kodėl taip sakai? – paklausė Lakombas.

– Užtat, kad tu su šituo kostiumu.

– Žinai, kaip tave vadina darbuotojai? – paklausė Nikolė. – Dangiškuoju Lakombu.

Laukdamas savo sidabriniame ševrolete, kol vartininkas atidarys kiemo vartus, jis tebegalvojo apie būsimą kontraktą ir negalėjo sulaikyti šypsenos.

Viskas baigėsi tikrai gerai. Jaukiai įsitaisęs mažos kavinukės terasoje, Denis siurbčiojo kavą ir galvojo, kad šiandien jis tikrai nusipelnė kokios nors dovanos. Galbūt reikės įsigyti terjerinį šuniuką, juk jis taip seniai apie jį svajoja. Nikolė nenori, kad namuose būtų šuo, bet šį kartą jis ją įtikins. O vakare jie paliks vaikus auklei ir nueis į patį brangiausią miestelio restoraną.

Namuose Denis nuėjo į vonios kambarį. Marmurinės grindys buvo slidžios, nes Luiza tikrino, kaip tirpsta vandenyje muilas, ir visur prilaistė savo tirpalo. Denis paslydo ir galva trenkėsi į vonios kraštą...

Atsipeikėjęs pamatė prie jo palinkusius žmoną ir greitosios pagalbos gydytoją.

– Mesje Lakombai, atsipeikėkite.

– Brangusis, kas atsitiko?

– Bet aš ne Lakombas, aš Klodas Bamjenas.

– Daktare, jis kliedi? Deni, mielasis, ką tu čia kalbi?

Jis neatsakė. Jį užplūdo prisiminimai.

Klodas Bamjenas, stambiausios Prancūzijoje kompiuterinės firmos specialistas, po darbo užsuko į kavinę. Jis, kaip paprastai, pasiilgo Luizos ir mažosios Nikolės, tačiau neskubėjo. Šis pusvalandis, kurį jis praleisdavo su kavos puodeliu ir vakariniu laikraščiu, buvo jau nusistovėjusi tradicija, kurios jis nenorėjo pažeisti.

Jis išlipo iš savo sidabrinio ševroleto, priėjo prie laikraščių pardavėjo ir, išėmęs iš savo tamsiai mėlyno švarko keletą frankų, nusipirko Tribjun, kur buvo skelbimai apie parduodamus šunis. Vienas iš jų, siūlantis terjerinius šuniukus, jį ypač sudomino...

...Paslydęs jis trenkėsi galva į šaligatvio kraštą ir prarado sąmonę.

Ištrauka iš 198... metų balandžio 18 dienos Tribjun laikraščio:

„...Papildomo tyrimo metu buvo nustatyta, kad 198... metų lapkričio 27 dieną ponas Bamjenas, vakare grįždamas į namus, Rišar-Lenuar bulvare paslydo ir patyrė stiprią galvos traumą. Tuo pasinaudojo nežinomas asmuo ir pagrobė jo automobilį, tačiau nesuvaldęs dideliu greičiu rėžėsi į stulpą. Automobilis užsidegė, o paskui sprogo benzino bakas. Po pusvalandžio iš mašinos buvo ištrauktas apdegęs lavonas. Policininkai, atvykę į avarijos vietą, mašinos likučiuose aptiko nedegamą lagaminėlį su dokumentais, išduotais Klodui Bamjenui. Kadangi niekam, net Bamjeno žmonai, nekilo abejonių, kas buvo tas sudegęs lavonas, jį po savaitės palaidojo. Ir kaip pasijuto našlė Luiza Bamjen su savo dukra, kai jos sužinojo, kad jų vyras ir tėvas ne tik yra gyvas, bet dar kartą vedė ir turi du vaikus! Dabartiniu metu mesje Bamjenas, abi jo žmonos ir visi vaikai gyvena po vienu stogu.

Neįtikėtina! Juk Prancūzijoje daugpatystė uždrausta! Šis juridinis kazusas privers palaužyti galvas geriausius respublikos teisininkus...“

Pirmoji stadija: gyvenimo iliuzija. Jūs tikriausiai laukiate, kad mirties proceso aprašymą pradėsime nuo to momento, kai sustoja širdis. Tačiau Ajurveda sako, kad žmogaus mirtis prasideda du-trys mėnesiai po jo gimimo. Tai, ką mes laikome gyvenimu, faktiškai yra pirmoji mirties stadija.

Šios dvi stadijos – gimimo ir mirties – periodiškai viena kitą keičia, panašiai kaip metų laikai ar naktis ir diena. Jeigu prisimenate, pirmoji gimimo stadija yra pati ilgiausia, trunkanti penkis-šešis mėnesius, tačiau, subjektyviai žiūrint, ji praktiškai yra tokios pat trukmės, kaip ir pirmoji mirties stadija, nors pastaroji tęsiasi ne vieną dešimtį metų.

Antroji stadija: išėjimas iš fizinio kūno. Ji prasideda, kai mūsų gyvenimo laikas baigiasi, (Ajurvedos požiūriu gimimo ir mirties momentai yra vienodai fatališki), ir trunka devynias dienas. Reikia atminti, kad net palankiausiomis aplinkybėmis mirties momento praktiškai neįmanoma atitolinti, nes mūsų gyvenimo trukmė tiksliai numatyta konkrečios programos vykdymui (prarabdha- ir dharma-karma). O jeigu mes tos programos nevykdome, bet dar žalojame savo kūną vardan juslinių malonumų, gyvenimas gali labai greitai sutrumpėti.

Antros stadijos pradžioje, kai sustoja širdis ir kvėpavimas, įvyksta klinikinė mirtis. Organizmui trūksta deguonies bei gliukozės, ir tada masiškai žūsta smegenų žievėje esantys neuronai. Truputį vėliau nustoja funkcionuoti požievio ir endokrininiai centrai, kaulų smegenys ir kiti audiniai. Klinikinės mirties metu siela kartu su subtiliais kūno apvalkalais ir eterine matrica atsiskiria nuo fizinio kūno, kuris, likęs be gyvybinių pradų, palaipsniui pradeda irti.

Dauguma „mirusiųjų“ pirmas minutes ir net valandas po mirties, kaip taisyklė, nieko nemato ir nesuvokia. Juos tarytum pasiglemžia tamsa. Tačiau kai kurie beveik iš karto mato savo kūną ir aplinką, kurioje numirė. Kitiems sąmonė sugrįžta palaipsniui ir jie, būdami eteriniame kūne, atgauna ankstesnį juslių, proto ir intelekto aktyvumą. Antroji mirties stadija panaši į antrąją gimimo stadiją – atrodo, kad griūna visas pasaulis ir nėra jokios išeities.

Tuo metu mes susivokiame, kad visa tai, kas buvo su mumis susiję – šeima, namai, darbas, sukauptos gėrybės – mes prarandame kartu su fiziniu kūnu. Kai kurie šaukiasi draugų ir artimųjų pagalbos, bet tie, aišku, jų negirdi. Mes nežinome, kas mūsų laukia toliau, todėl labai bijomės. Patekę į anapusinį pasaulį, „mirusieji“ gali skaityti kitų žmonių mintis ir nedelsiant atsidurti šalia tų, kurie apie juos galvoja. Todėl pirmas devynias dienas, galvodami apie tuos, kurių tik ką netekome, mes galime jiems siųsti teigiamas mintis ir tokiu būdu juos realiai palaikyti. „Mirusiojo“ pasaulio suvokimas šiuo metu labai persidengia su ryškiausiais buvusio gyvenimo prisiminimais. Bhagavadgytoje pasakyta: „Mintys mirties metu nulemia mūsų ateitį“.

Kai kurie gudručiai galvoja: gyvensime, kaip norime, o ateis giltinė, tada ir Dievą prisiminsime. Tačiau reikia žinoti, kad antroje mirties stadijoje galutinai numatomas tolesnis asmenybės kelias. Ir tai, kaip mes gyvenome, ko siekėme, apie ką svajojome, kaip elgėmės – visa tai užpildys mūsų sąmonę ir nulems mūsų ateitį.

Senovėje „mirusiojo“ giminės pakviesdavo brahmaną, kuris visas devynias dienas skaitydavo šventus kanonus, šitaip padėdamas sielai tinkamai, be baimės įveikti pereinamąjį periodą. Tekstai kalbėjo „mirusiajam“, kad jo egzistencija nesibaigė, kad jis nusiramintų, susikoncentruotų į Dievą ir melstųsi. Juose taip pat buvo kalbama apie tolesnį „mirusiojo“ kelią.

Ne vėliau kaip po trijų dienų kūną kremuodavo, o pelenus išdraikydavo vienoje iš šventųjų upių. Kremavimo apeigos padėdavo sielai atsikratyti prisirišimo prie fizinio kūno ir labai sutrumpindavo jos kentėjimo laiką. Kai kurie dėl neišmanymo bando sugrįžti į savo jau pradedantį irti kūną, todėl kapinėse ir lavoninėse kartais galima išvysti vaiduoklius, nors iš tikrųjų tai tik subtilūs „mirusiųjų“ kūnai, gaubiami eterinio apvalkalo, kuris mėnulio šviesoje būva matomas ir tiksliai atitinka buvusio kūno kontūrus.

Kai kas galvoja, kad staigi mirtis yra geriausia. Tai netiesa. Žmogus, patiriantis priešmirtines kančias, moraliai labiau pasiruošęs mirčiai, negu mirštantis staigiai, kuris antroje jos stadijoje patiria stiprų šoką ir negali susitaikyti su mintimi, kad jam jau amen.

Yra šešios kategorijos žmonių, kurie antroje stadijoje įstringa ilgiau nei devynias dienas.

1. Savižudžiai. Sakykim, žmogus pagal karmos dėsnį turėjo pragyventi 70 metų, tačiau nusižudė, sulaukęs aštuoniolikos. Taigi dabar likusius 52 metus jis turės praleisti eteriniame kūne. Tai bus sunkus laikas, nes prie žemės paviršiaus subtilios ir žemiškos energijos labai „pjaunasi“ ir suteikia daugiausia kančių. Gyvenimas mums duodamas konkrečios individualios programos įgyvendinimui, ir jeigu žmogus atima sau gyvybę, jis tarytum iššoka iš „gyvenimo traukinio“.

2. Maniakiniai žudikai, žiaurūs diktatoriai, kurių įsakymu buvo sunaikinta daugybė žmonių, antroje stadijoje įstringa šimtams ir tūkstančiams metų.

3. Mirę nuo alkoholio ar narkotikų. Tačiau jiems galima padėti specialiomis apeigomis ar siunčiant jiems šventų Viešpaties vardų giedojimo rezultatus.

4. Mirusieji miego metu. Aplamai dauguma žmonių prieš mirtį atsibunda, išskyrus tuos, kuriuos stipriai įtakoja neišmanymo guna.

5. Patyrę smurtinę mirtį ir dingę be žinios. Artimieji tikisi stebuklo ir šitaip juos verčia ilgai būti eteriniame lygmenyje. Neturi jokios reikšmės, ar kūnas bus palaidotas, sudegintas, ar jį suris kokie nors šakalai. Jeigu nors vienas iš artimųjų bus labai prie jo prisirišęs, jis neleis sielai gimti naujame kūne.

6. Tie, kurie bendravo su dvasiomis ir užsiėmė juodąja magija. Jie taip stipriai susiję su neorganiniu pasauliu, kad ir po kūno mirties tebebendrauja su jo atstovais.

Minėtų šešių kategorijų atstovai ilgą laiką būva tarp gyvųjų ir blaškosi po pasaulį, drumsdami jiems ramybę. Suirus fiziniam kūnui, juslių jau nebegalima sujungti su juslių organais ir patirti malonius pojūčius, todėl šie „mirusieji“ labai kankinasi. Kartais jie apsigyvena apleistuose namuose ar pilyse, o kartais bando užvaldyti silpnesnės valios žmonių kūnus. Taip atsiranda viena iš apsėdimų formų, aprašyta ajurvediniuose kanonuose.

Trečioji stadija: kelionė per pragarą ir rojų. Ši stadija dar vadinama „šviesa tunelio gale“, nes susijusi su sielos išėjimu per vieną iš 350 tūkstančių žmogaus kūne esančių kanalų (nadi ). Siela įeina į tą kanalą, kurį nušviečia Paramatma, širdies srityje lokalizuota Dievo forma, lydinti mus visą materialios egzistencijos laiką. Pagal tai, koks sąmonės lygis, mes galime matyti Paramatmos pavidalą arba tik Jos skleidžiamą švytėjimą. Kiekvienas kanalas turi savo spalvą, pagal kurią, kaip sakoma Tibeto „Mirusiųjų knygoje“, galima atskirti, kokią gyvybės formą mes gausime ir į kokią visatos vietą nukaksime.

Trečioji mirties stadija trunka 40 žemiškų dienų, nors „mirusiajam“ šis laikotarpis gali atrodyti kaip amžinybė. Taigi žemiškasis gyvenimas galutinai pasibaigia tik 49-tą dieną po fizinio kūno mirties. Eterinis kūnas irgi suyra, o visa jame buvusi informacija perrašoma į vieną iš visatos matricų. Yra tokia planeta, vadinama Pitriloka, arba protėvių planeta. Kiek tik kada nors visatoje gyveno žmonių, po mirties visa informacija apie jų likimą simboline forma pasilieka šioje planetoje. „Miręs“ žmogus gali kontaktuoti su savo protėvių matrica, kurioje saugoma ta informacija.

Ir taip, mes leidžiamės į kelionę kažkokiu kanalu, kur pereisime pačių susikurtus vidinius pragaro ratus bei rojaus sodus. Kas mūsų laukia pradžioje? Greičiausiai tai priklauso nuo mūsų gyvenimo nuodėmingumo ar dorybingumo.

Mintys gimdo norus, kuriuos vėliau pastiprina atitinkamos mintys. Šitaip atsiranda elementalai. Pozityvūs elementalai primena angeliškas būtybes, o negatyvūs – pabaisas, kurias dabar galima pamatyti kompiuteriniuose žaidimuose ar siaubo filmuose. Einant tais pomirtiniais kanalais, mes su jomis susiduriame. Pavyzdžiui, Vedose parašyta, kad jeigu žmogus buvo mėsėdis, jis pagimdo baisius elementalus, su kuriais ir susitiks savo pomirtinėje kelionėje. Mėsa sanskrite vadinama ‚mamsa“. Tai reiškia: „Dabar aš tave valgau, kitą gyvenimą tu galėsi mane valgyti“. Šitaip mes duodame sankciją pavartoti maistui mus pačius.

Visa tai vyksta trečioje mirties stadijoje. Naivuoliai sako: „Bet aš pats nieko neužmušinėju!“ Tačiau Vedos sako, kad nesvarbu, kas užmuša, kas tai sankcionuoja, kas prekiauja mėsa, kas ją pjausto, kas gamina ir kas valgo – visi jie daro tą pačią nuodėmę.

Jeigu jūs ką nors smerkėte ar nekentėte, buvote gobšus ar išdidus, žinokite: jūs paleidote į pasaulį tokias pabaisas, kurias sunaikinti galima tik specialiomis mantromis ar dvasine praktika.

**********************************************************

Mokytojas savo mokiniams aiškino pragaro ir rojaus sąvokas. Vienas mokinys pasakė, kad būtų labai naudinga visa tai pajusti ant savo kailio dar gyvam esant.

– Tebūnie kaip tu nori, – pasakė mokytojas, – kiek laiko tau reikia šiam žygiui?

Smalsusis mokinys staiga atsiminė, kad jo mokytojas turi tam tikrų mistinių sugebėjimų ir truputį nusigando, tačiau trauktis buvo per vėlu.

– Manau, kad penkiolikos minučių užteks – pasakė jis...

...ir atsidūrė begalinėje dykumoje. Visur iš smėlio kyšojo rankos, suspaudusios kumščius. Staiga artimiausių rankų kumščiai atsigniaužė ir kiekvieno delno viduryje pasirodė po vieną plačiai atvertą akį. Visos jos įsistebeilijo į vargšą mokinį. Po minutės atsigniaužė kiti kumščiai, ir delnuose pasirodė bedantės burnos, iš kurių bėgo pūliai ir sklido kažkokie žodžiai. Įsiklausęs mokinys suprato, kad burnos aptaria jo trūkumus, netgi pačias slapčiausias mintis ir tyčiojasi iš jų. Staiga viena burna spjovė jam į veidą tais savo pūliais, kurie jį nudegino tarytum išlydytas metalas. Mokinys iš skausmo, siaubo ir pasibjaurėjimo sukaukė ir ėmė bėgti, nesirinkdamas kelio, tačiau spjūviai ant jo krito vienas po kito, pradegindami drabužius, odą bei raumenis. Bet štai jis pribėgo ežero krantą ir džiugiai metėsi į vėsų vandenį. Tuoj šalia išniro krokodilo galva, labai primenanti mokiniui jo paties veido atspindį veidrodyje, kai jis, būdamas paaugliu, tyčiojosi iš savo jaunėlės sesytės.

„Keičiame dekoracijas“, – pasakė krokodilas, ir iš jo nasrų pasirodė rudi, ilgi ir ploni kirminai. Jie lindo po mokinio drabužiais, o ten – į visas jo kūno angas. Kentėdamas didžiulį skausmą, mokinys šiaip taip pasiekė krantą ir nukrito veidu į šaltą žemę.

Žemė prasiskyrė, ir pasirodė negyvas jo motinos veidas. Iš akiduobių kyšojo skorpionų uodegos. „Keičiame dekoracijas“, – sušvokštė veidas... ne, ne veidas, dabar tai buvo šuns kaukolė. „Atsimeni, kaip tu norėjai suduoti motinai į veidą?“ – amtelėjo kaukolė ir nukando mokiniui nosį. Iš sudarkyto veido ant žemės paplūdo kraujas, o iš akių – ašaros. Jam beverkiant, visos jo žaizdos užgijo ir nustojo skaudėti. Mokinys atsistojo. „Tu pats žinai, kas tai, – pasakė smėlis po kojomis, atskriejęs vėjelis, upės vanduo. – Tavo pavydas, pyktis, gobšumas...“

„Sveikas, – iš kažkur pasigirdo skardus vaikiškas balsas, – keičiame dekoracijas“. Prieš jį stovėjo mažučiukas ir nuostabiai mielas berniukas. Jis nusišypsojo, ir mokinys pamatė, kad pas jį vilko dantys. „Kankinti gyvūnus – oi, kaip negerai“, – meiliai papriekaištavo berniukas-vilkas ir įsmeigė į mokinio kelį nežinia iš kur atsiradusį laužtuvą. „Labai negerai“, – pakartojo jis ir įsmeigė laužtuvą mokiniui į galvą. Staiga mažasis budelis kažkur pradingo, o žaizdos, kaip ir pirmiau, viena po kitos užsitraukė. Nespėjo mokinys lengviau atsikvėpti, kaip vėl – „Keičiame dekoracijas!“, ir jis kybo žemyn galva, o šalia perkūnišku balsu kudakuoja dramblio dydžio višta. „Koks skanus vikšriukas man bus pietums! Pirmiausia iškaposiu jam akutes!“

Mokinys jau nebesuskaičiavo, kiek kartų buvo tariami tie baisieji žodžiai „Keičiame dekoracijas!“, kiek jis pamatė baisių tvarinių, įkūnijančių bjauriausias jo savybes... Jį virė sirupe, padarytą ne iš cukraus, o iš melo, degino akis įkaitintais pykčio krešuliais, vertė ryti gyvas išdavystės piranijas, lupo nagus, o žaizdas barstė deginančiais vagysčių ir kyšininkavimo milteliais. Po kiekvienos kankynės jo žaizdos užgydavo, paruošdamos vietą naujoms. Galiausiai mokinys prarado laiko nuovoką ir jautė tik begalinį skausmą. Jis troško, kad kūnas pagaliau neatlaikytų kančių ir suirtų... deja.

– Kiek amžių aš šitame pragare, mokytojau!? Už ką!? Jūs apgavote mane! Paimkite mane iš čia pagaliau!

Staiga jį supančios pabaisos atsitraukė, ir pasirodė besišypsantis mokytojas. 

– Kiek amžių? Atsipeikėk, mano mielas. Tu ten praleidai tik penkias minutes. Dar liko dešimt. Gal norėtum pratęsti?

**********************************************************

  Dorybingas gyvenimas mums dovanos rojaus malonumus. Mūsų kelyje bus pasakiškos giraitės ir sodai, kupini nuostabaus gėlių aromato ir paukščių giedojimo. Mes sutiksime gražius vyrus ir žavias moteris, patirsime malonumus, nepalyginamai didesnius už žemiškuosius. Tačiau ir tai anksčiau ar vėliau pasibaigs.

Ketvirtoji stadija: keičiamos dekoracijos. Po 49 dienų mes pasijuntame visiškai laisva asmenybe, panašiai kaip aktorius, pjesei pasibaigus. Tai ypatinga sąmonės būklė, kurioje mums parodys būsimo gyvenimo scenarijų, naują kosminį koridorių. Sužinome, ką reikės atlikti naujame įsikūnijime, naujame savo evoliucinio kelio etape. Galėsime pamatyti savo būsimus tėvus, vietą, kurioje mes atsirasime, ir sužinoti, kokios kliūtys mūsų laukia ir kokias užduotis reikės atlikti. Galimas daiktas, tuo pat metu mes patirsime ir išsivadavimo džiaugsmą, ir mus laukiančio gyvenimo baimę. Šioje stadijoje mes pasijusime dvasine asmenybe ir melsimės Dievui, kad Jis niekada mūsų nepaliktų.

Naujo įsikūnijimo reikia laukti ne daugiau kelių savaičių ar mėnesių. Senosiose tantrose sakoma: „Kai siela palieka šį fizinį kūną su visu jį supančiu pasauliu, jai jau paruošta nauja vieta“. Bet jeigu mes numirsime anksčiau laiko, tai ši stadija gali užtrukti keletą metų. Kartais, kai asmenybė turi unikalią vystymosi programą, kurią galima įgyvendinti tik ypatingose socialinėse aplinkybėse ar tik tam tikru, griežtai apibrėžtu laiku, naujo įsikūnijimo gali prisieiti laukti šimtus ar net tūkstančius metų. Tokiu atveju siela patenka į neišreikštą būvį iki ateis jai skirtas laikas. 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis