Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

KETURIOS GIMIMO STADIJOS

 

Patekęs į šį pasaulį, žmogus pereina keturias gimimo ir keturias mirties stadijas. Jos aprašytos senovinėse tantrose ir puranose, o šiais laikais jas atrado ir mokslininkai. Gimimo stadijomis, vienoje iš kurių fiksuojasi žmogaus sąmonė, savo laiku užsiiminėjo tūlas Stanislovas Grofas. Jis aktyviai naudojosi regresijos metodu, įvesdamas žmogų į tam tikrą būklę, kurioje jis atsimindavo savo praeitus gyvenimus su mažiausiomis smulkmenomis.

Vedos sako, kad yra keturi kančių tipai, kurių šiame pasaulyje praktiškai neįmanoma išvengti – tai gimimas, ligos, senatvė ir mirtis. Kaip nebūtų keista, bet pačia didžiausia kančia laikomas gimimas.

Gyvos būtybės kelias į sekantį įsikūnijimą prasideda po buvusio kūno mirties, kai suyra du sielos apvalkalai – fizinis kūnas(ana-maja-koša) ir eterinis kūnas, arba energinė-informacinė sistema (prana-maja-koša). Tada gyva būtybė (dživa), gaubiama išlikusio subtilaus kūno, kurį sudaro netikras ego (ahankara), intelektas (budhi), protas (manas) ir juslės (indrijos), keliauja taip vadinamu kosminiu koridoriumi, ir sutinkamai su savo slapčiausiais norais bei labiausiai subrendusia karmine programa, vėl užgimsta tam tikroje planetoje.

Scenarijus, kurį mes atsinešame į naujo gimimo vietą, būna paruoštas dar toli prieš tą gimimą, todėl ir tėvai nebūna atsitiktiniai, ir pradėjimo bei gimimo momentai tam tikru laipsniu būna nulemti. Vidinė mūsų gimimo priežastis slypi mumyse, o tėvai duodami tokie, kurie geriausiai pasirūpins mūsų vystymusi ir padės įgyvendinti atsineštą programą.

Jeigu vyras ir moteris vienas kitą pamils, tai anksčiau ar vėliau jie sukurs vieningą energinį-informacinį lauką (VEIL) – pasaulį, panašų į nuostabų sodą su puikia meilės augmenija. Čia nereikia leisti nei draugų, nei giminių, nei mokytojo – tik vaikus.

Kai vyras ir moteris pasiekia visišką tarpusavio supratimą, atlaiko visus išbandymus ir įsitikina abipusės meilės tikrumu, jie gali pradėti ruoštis vaiko pradėjimui. Ajurveda rekomenduoja, kad šis laikotarpis truktų ne mažiau kaip devynis mėnesius. Tuo metu būsimiems tėvams reikia:

1) apvalyti savo organizmus nuo toksinų (geriausia naudoti švelnius ajurvedinius preparatus, tokius, kaip triphala;

2) susitvarkyti neuroendokrininę, imuninę ir lytinę sistemas;

3) vartoti tik švarų maistą ir vandenį;

4) visiškai susilaikyti nuo lytinių santykių; tai padės sukaupti pakankamą energijos kiekį;

5) vengti ilgų maudynių su karštu vandeniu, nes jis mažina lytinių ląstelių aktyvumą ir gyvybingumą;

6) reguliariai naudoti rasajanas – jauninančius ajurvedinius eliksyrus, panašius į čavanprašą;

7) skirti daugiau laiko dvasinei praktikai.

Tik laikantis šių rekomendacijų, būsimieji tėvai gali tikėtis fiziškai ir psichiškai sveiko vaiko.

Du-tris mėnesius iki pradėjimo moteris šalia savęs gali pajusti tą būtybę, kuri ruošiasi tapti jos vaiku. Pamažu atsiranda motiniškas instinktas, sapnuose ji mato kūdikius ir pradeda jausti ypatingą polinkį vaikams.

Kai išorinės ir vidinės gimimo priežastys apsijungia, gyvoji būtybė įeina į būsimo tėvo spermą ir pradėjimo metu pereina į motinos įsčias. Čia ji visiškai praranda bet kokį kontaktą su supančiu pasauliu ir maždaug tris mėnesius būna nesąmoningoje būsenoje, vadinama svapna, miegu be sapnų.

Šis etapas laikomas pereinamuoju. Jeigu moteris dėl kokių nors priežasčių tuo metu pasidarys abortą, gyva būtybė vėl atsidurs laukimo būsenoje ir greičiausiai vėl ir vėl bandys patekti į tos pačios moters įsčias. Bet jeigu ją nuolatos iš ten išmetinės, tai jai bus suteikta galimybė gimti kitoje šeimoje. Žinoma, tam reikalinga, kad Žemėje gyventų tie, kurie sugebės tinkamai tą dživą auginti – priešingu atveju jai tokiame neišreikštame būvyje prisieis toliau laukti tol, kol susidarys reikiamos aplinkybės įsikūnyti. Kartais tam prireikia dešimčių ir šimtų metų, ypač, jeigu kažkas turi unikalią vystymosi programą, kurią realizuoti gali tik kažkokia griežtai apibrėžta šeima. Todėl, sutinkamai su visatos dėsniais, abortai laikomi dar didesne nuodėme, negu žmogžudystė, o moteris, sąmoningai tai padariusi, šiame ar sekančiame gyvenime gali jau nebepastoti. O jeigu ji ir pagimdys, jos vaikai mirs jau pirmaisiais gyvenimo metais arba bus psichiškai ir fiziškai nesveiki. Tai nėra kažkokia likimo skirta bausmė, kaip kiti galvoja, tik tokiu būdu siekiama išvystyti motinišką instinktą ir išmokyti motiniškos meilės.

Praeina trys mėnesiai, ir pereinamasis etapas baigiasi. Vaikui įsijungia sąmonė, ir prasideda pirmasis, pats ilgiausias gimimo periodas. Nežiūrint to, kad jis trunka maždaug penkis-šešis mėnesius, vaikui tas laikas prailgsta taip, tarytum truktų visą jo būsimą gyvenimą.

Šiuo metu embrionas glaudžiai susijęs su motina ne tik virkštele, per kurią jis gauna deguonį ir visus reikalingus mitybos komponentus, bet ir psichoemocinio kontakto dėka. Vaikas jaučiasi, tarytum būtų ištirpęs. Tai kažkas panašaus į giliavandenių žuvų, jūros žvaigždžių ar medūzų egzistenciją. Jo eterinis kūnas harmoningai prisijungęs prie energinės-informacinės motinos matricos, o jų subtilūs, psichiniai kūnai susilieję į vieną; nadi kanalai persipynę ir sudaro vieningą sistemą.

Niekada gyvenime motina ir vaikas nebus tokie artimi, kaip dabar. Jie be jokių kliūčių keičiasi meilės ryšiais. Šiuo metu moteris savyje gali padaryti daug atradimų ir pokyčių. Vaikas ją verčia ieškoti sąsajų su visu aplinkiniu pasauliu. Ji, kaip niekada, jaučiasi esanti visatos dalelytė ir pastoviai būna energiniame-informaciniame sraute, tekančiame iš aukštųjų sferų, todėl nėštumas moteriai – iš tikrųjų mistinis jos gyvenimo periodas. O vaikas suvokia pasaulį per motinos jusles, todėl visa, ką ji tuo laikotarpiu daro, užsifiksuoja jo energinėje-informacinėje sistemoje. Jis skenuoja supančią erdvę, sukurtą jo tėvų, o taip pat motinos mintis ir jos emocinę būklę. Vaikas, be to, prisimena savo buvusius įsikūnijimus, užrašytus proto matricoje, ir kaip kempinė sugeria visą informaciją apie išorinį pasaulį. Jį gaubia ir gina motinos meilė. Priklausomai nuo motinos minčių, pergyvenimų, poelgių, gyvenimo būdo ir fizinės būklės, vaiko gyvenimas virs rojumi ar pragaru.

Vedos sako, kad vaiką įsčiose puldinėja įvairūs parazitai, maitindamiesi jo gyvybiniais syvais. Šiuolaikiniams medikams toks dalykas atrodo visišku absurdu, nes motinos įsčios ir juose esantys vaisiaus vandenys yra absoliučiai sterili terpė. Jie juokiasi iš senovės žmonių primityvumo ir aukščiau minėtą teiginį kritikuoja kaip visiškai neatitinkantį mokslo tiesų, visai neįtardami, kad daugelis vedinių tekstų turi užslėptą ar simbolinę prasmę.

Tantriniai tekstai nurodo, kad vaikas, skenuodamas mentalinį motinos lauką, geras jos mintis mato kaip būtybes, panašias į angelus. Kai motina būna iškilnioje, ramybės kupinoje būsenoje, vaikas jaučia palaimą, pereinančią į ekstazę. Jis tarytum patenka į rojaus planetas ir maudosi dieviško švytėjimo spindesyje, jausdamas begalinę vienybę su kitais Aukščiausiojo tvariniais. Jis tiesiog maitinasi tuo dieviškuoju spindesiu, ir jo vystymasis būna greitesnis ir harmoniškesnis.

Kai vidinis motinos pasaulis išbalansuotas, kai ji patiria pyktį, susierzinimą, pavydą, neapykantą, depresiją ar baimę, rojinių planetų vaizdus pakeičia kiti, būtent, suniokojimo, stichinių nelaimių, pragaro planetų vaizdai, pilni piktų ir klastingų, viską ryjančių būtybių. Kai motinos protas perpildytas negatyvių stereotipų, vaikas susiduria su siaubingais demonais, pabaisomis ir vampyrais, kuriuos galima išvysti nebent siaubo filmuose ar kompiuteriniuose žaidimuose.

Ajurvedos rekomendacijos nėščioms moterims. Nėštumo metu moteris labai pažeidžiama ir neatspari negatyviam kitų žmonių ir įvairių dvasių, kurios bando maitintis jos energija, poveikiui. Taip pat ji būna prieinamesnė įvairioms ligoms, nes šiuo metu vyksta užprogramuoti homeostazės sutrikimai, arba organizmo disbalansas. Didėja cholesterino ir gliukozės kiekis, keičiasi daugelio hormonų ir fermentų aktyvumas, ir t. t. Todėl Ajurveda nėščioms moterims rekomenduoja labai kontroliuoti savo elgesį, mitybą, vaistų vartojimą. Kuo daugiau laiko reikia praleisti švarioje ir ramioje vietoje, vengti eiti iš namų vakarais, kai suaktyvėja negatyvios dvasios, nebūti naktį vienai, nelankyti kapinių, krematoriumų, skerdyklų, azartinių lošimų vietų, neiti ten, kur buriasi daug žmonių, neskaityti ir nežiūrėti nieko, kas susiję su prievarta ir žudynėmis. Visa tai gali neigiamai paveikti ne tik motinos, bet ir vaiko psichiką. Reikia vengti daiktų, skleidžiančių aukšto dažnumo spinduliavimą (kompiuteriai, televizoriai, mobilūs telefonai, mikrobanginės krosnelės ir aukštos įtampos linijos).

Nėštumo metu geriausia vartoti tik šviežią maistą, nepaliekant netgi vakarui. Pageidautina valgyti mažais kiekiais (viena-dvi stiklinės maisto) keturis kartus per dieną tuo pačiu laiku. Pirmenybę teikti nesūdytam sūriui, natūraliam pienui ir šviežiam biokefyrui, nes juose yra ne tik pilnaverčių baltymų, bet ir lengvai įsisavinamo kalcio. Pieno produktus galima papildyti sojos pienu ir tofu sūriu. Jeigu organizmas nepriima pieno produktų, į racioną reikia įtraukti maistinius priedus, turinčius natūralaus, lengvai įsisavinamo kalcio. Daržoves, vaisius ir uogas geriausia vartoti be konservantų, išaugintus be cheminių trąšų. Reikia mažiau vartoti bulvių, ypatingai senų, nes jos skatina patologinių gleivių susidarymą; burokų – juose kaupiasi aplinkoje esantys toksinai; ridikų ir baltagūžių kopūstų, kurie aktyvina storosios žarnos peristaltiką. Iš ankštinių kultūrų geriau vartoti tik mung dalą, turkiškus žirnelius, pupeles, šparagus ir šviežius arba neseniai užšaldytus žirnelius. Racione gali būti ir rudi ryžiai, grikiai, daiginti kviečiai, avižinės bei miežinės kruopos. Gerai tinka pieniškos košės (pieną supilti 5-10 minučių iki virimo pabaigos). Nepageidautinos manų ir kukurūzų kruopos, gaminiai iš kukurūzinių ir baltų kvietinių miltų. Cukrų reikia pakeisti fruktoze. Daugiau naudoti jūros kopūstų, nes šiuo metu kūdikio organizmui labai reikia daug jodo ir seleno. Maistą geriausia ruošti su alyvų aliejumi ir lydytu sviestu. Vengti margarino, ir aplamai maisto, kuriame yra visokių cheminių priedų: stabilizatorių, tirštintojų, spalvintojų ir t. t.

Jeigu nėščia moteris naudoja nekokybišką maistą, alkoholį, kavą, vėlgi rūko, būna nešvariose vietose ar serga, ir todėl vartoja vaistus, tai kūdikis jaučia skausmą, dusulį, pykinimą, bei jodo, kraujo ar net sugedusios mėsos skonį. Toksinis vaiką supančios terpės užteršimas sukels jam didžiausias kančias, kurios gali užsibaigti tikra katastrofa.

Jeigu yra galimybė, nėščia moteris turi gyventi švarioje nuošalioje vietovėje, ant jūros, ežero, upės kranto ar gražiame kalnų slėnyje. Patalpoje, kurioje ji daugiausia praleidžia laiko, reikalinga sukurti ramias sąlygas. Svarbu, kad kambaryje nebūtų nieko tokio, kas turėtų bent užuominą į agresyvumą; geriausias interjeras – tai pastelinių spalvų sienų apmušalai ir paveikslai, sukuriantys ramią atmosferą. Labai palanku klausytis relaksacinės muzikos, ragų ir mantrų. Geriau, kad moteris būtų ne viena, o kartu su vyru, supančiu ją meile bei rūpesčiu, saugančiu nuo bet kokių negatyvių pergyvenimų ir situacijų, galinčių atsiliepti vaiko ateičiai įvairiomis ligomis.

Nuo trečio nėštumo mėnesio motina jau gali užmegzti su kūdikiu kontaktą mintimis, kalbėtis su juo. Skaityti jam dvasinę literatūrą ir duoti reikiamus pamokymus. Tam tikslui visai nebūtina naudotis žodžiais, užtenka įsivaizduoti ar pagalvoti. Kūdikis motinos mintis ir pojūčius suvokia kaip visiškai realius personažus, dalyvaujančius jo gyvenime. Pirmoje gimimo stadijoje prasukamas visas duotos asmenybės būsimo gyvenimo scenarijus, tai yra, prarabdha-karma (programa, kurią atsineša gyva būtybė, gyvenimo eigoje gali būti pakoreguota arba net visai pakeista).

Kūdikio sąmonė paprastai fiksuojasi viename iš keturių gimimo etapų, ir tai susiję su jo karmine programa. Jeigu tai pirmasis etapas, gyvenime toks žmogus bus atviras jį supančiam pasauliui, jis jausis visatos ląstele, suvoks savo vidines sąsajas su gamta ir žmonių poelgius – kodėl jie elgiasi būtent taip, o ne kitaip. Išsiskirdamas savo sugebėjimu pergyventi dėl kitų, jis lengvai bendraus ir su gyvūnais, kartais net suprasdamas jų kalbą. Tokiam žmogui būdinga švelnus būdas ir suvokimo lankstumas. Jis be vargo įeis į įvairias meditatyvines būsenas. Tuo pat metu jam reikšis tam tikras infantiliškumas ir poreikis ilgai būti tėvų globoje, ypatingai – motinos. Jis vystysis lėčiau už savo bendraamžius ir netgi visą gyvenimą gali likti dideliu vaiku. Jis greičiausiai nepanorės imtis atsakomybės už kažkokią veiklą ar žmones, o nepasitikėjimas savo jėgomis trukdys priimti savarankiškus sprendimus. Tokie žmonės būna geri vykdytojai, bet ne lyderiai.

Pirmasis gimimo etapas, kuris vaikui gali pasirodyti be galo ilgas, baigiasi pirmaisiais gimdymo sąrėmiais. Kūdikiui tai tikra katastrofa, prilygstanti mirčiai. Kiekvienas gimdos susitraukimas užspaudžia arterijas ir trukdo kraujui laisvai pratekėti tarp jo ir motinos. Sutrinka deguonies ir maisto medžiagų padavimas. Kūdikis dūsta; apimtas siaubo, jis jaučia, kad patenka į grėsmingą atmosferą, primenančią stichines nelaimes – žemės drebėjimą, epidemijas ar net visatos žūtį. Vaikui gali atsirasti gigantiško vandens sūkurio, traukiančio jį į savo gelmes, įvaizdis. Jam gali pasirodyti, kad prasivėrė žemė, ir jis krenta į siaubingus požemių labirintus. Viskas primena apokalipsę, naikinančią jo ramų pasaulėlį motinos įsčiose ir verčiančią vaiką agonizuoti. Moteriai, savo ruožtu, atsiranda skausmai, sukeliantys neigiamas emocijas, virstančias į demonus panašiais elementalais, kurie vis labiau supa kūdikį. Jis mato iš tikrųjų baisius vaizdus. Kai kurias tokias scenas (ne išgalvotas, bet paimtas iš pasąmonės) savo drobėse atkuria dailininkai.

Baisiausia vaikui tai, kad jis nesupranta, kas čia vyksta, ir nežino, ką reikia daryti. Griūna įprastas pasaulis, o išėjimo nematyti jokio. Laikas tuo metu labai sulėtėja, ir kančios atrodo begalinės. Vaikui belieka susitaikyti su visu tuo, kad ir kaip būtų sunku.

Yra pasakojimas apie du dvynius. Kai prasidėjo gimdymas, vienas ėmė džiūgauti: „Tik pažiūrėk, greitai mes būsime laisvi ir savarankiški. Prieš mus atsivers visas pasaulis su jo nepaprastomis galimybėmis“. Kitas pradėjo pranašauti greitą žūtį: „Mes visą laiką buvome sujungti su motina, iš jos gavome orą ir maistą. Kai tik gimsime, mus nuo jos atjungs ir tada – šakės...“

Jeigu vaiko sąmonė fiksuosis antrame gimdymo etape, tai gyvenime jis bus labai pakantus ir asketiškas. Jis pakankamai lengvai atlaikys materialius išbandymus, bet turės polinkį į pesimizmą ir depresijas, kartais gali pasireikšti klaustrofobija. Tokie žmonės jau nuo vaikystės pradeda suvokti šio pasaulio laikinumą ir tai, kad bet kokios pastangos gali nueiti niekais, jeigu to norės aukštesnės galios. Minėtas savybes vaikystėje dar galima kažkiek pakoreguoti, bet dauguma tokių žmonių, kaip taisyklė, lieka užkietėjusiais pesimistais.

Antroji gimimo stadija pasibaigia tuo metu, kai prasiveria gimda; prasideda trečioji gimimo stadija, vadinama „šviesa tunelio gale“ arba „prasiveržimo stadija“. Ji užima mažiausiai laiko – dvi-tris valandas, kartais keletą minučių, – bet yra labai dinamiška bei kupina teigiamų ir neigiamų elementalų. Biologine prasme ji šiek tiek panaši į prieš tai buvusią stadiją. Gimda ir toliau susitraukinėja, o kūdikis tebejaučia oro trūkumą ir kiekvieną suspaudimą. Taigi daug kas bendro, bet kūdikis jau mato pokyčius, nes gimda atsidariusi, ir atsiranda ta „šviesa tunelio gale“. Jis dar kovoja už savo gyvybę, bet dabar pas jį atsiranda viltis ir tikėjimas, kad ši kova tuoj baigsis. Įsivaizduokite, kad einate tamsiu tarpekliu ir nematyti jokio išėjimo, bet pagaliau tolyje pamatote šviesą, o paskui ir siaurytį takelį, kuriuo galima išeiti į laisvę. Tai kaip ir simbolizuoja kažkokią dvasinę šviesą, padedančią sielai palikti materialų pasaulį. Kūdikio galvutė įeina į dubens angą, kuri tokia siaura, kad net lengvo gimdymo metu judėjimas vyksta lėtai ir sunkiai.

Motina ir vaikas vis dar tampriai sujungti fiziniame ir psichologiniame lygiuose, ir čia tarp jų nėra skirtumo. Vaiko juslės visiškai pakrikę. Jis dūsta, jaučia baimę, skausmą, bejėgiškumą ir tuo pat metu agresyvumą bei tam tikrą seksualinį susijaudinimą. Vaikas vienu metu jaučiasi ir kūdikiu, kovojančiu už savo gyvybę ir turinčiu tuoj išeiti į pasaulį, ir gimdančia motina. Kadangi gimdymo metu dirginamos ir kai kurios erogeninės zonos, motinos išgyvenimuose gali atsirasti ir seksualiniai pojūčiai. Kai kurios moterys šios stadijos metu patirdavo patį didžiausią seksualinį pasitenkinimą savo gyvenime. Kažkada Froidas sukrėtė visą pasaulį, pareiškęs, kad sekso jausmas pas žmogų atsiranda ne lytinio brendimo metu, o dar ankstyvoje kūdikystėje. Tai patvirtina ir senieji šventraščiai bei dabartinė transpersonalinė psichologija.

Kai tik žūtbūtinė kova dėl išėjimo į pasaulį pradeda artintis prie pabaigos, įtampa ir kančios pasiekia savo apogėjų, kuris baigiasi panašiu į sprogimą išsivadavimu – kūdikis pagaliau išeina lauk ir pirmąkart įkvepia. Vaiko sąmonės fiksacija šioje stadijoje reiškia, kad jis turės geležinę valią ir didelę vidinę jėgą. Tokie žmonės yra apsigimę kovotojai, jie mėgsta rizikuoti ir vadovauti, yra bebaimiai, temperamentingi ir emocionalūs, bet kartu gali būti žiaurūs, agresyvūs, labai seksualūs, linkę į prievartą ir kitų kritikavimą. 

Kai kūdikis pirmą kartą įtraukia oro į savo plaučius, kraujas, tiekęs jo organizmui deguonį bei maistines medžiagas, ir apsivalydavęs motinos organizmo audiniuose, dabar nukreipiamas į jo paties plaučius, kepenis ir inkstus. Pasibaigus šiam didžiausios reikšmės fiziniam atsiskyrimo aktui, kūdikis pradeda egzistuoti kaip savarankiškas anatominis vienetas. Nuo to momento, kai buvo perkirpta bambagyslė ir pradėjo veikti karminė programa (prarabdha-karma), prasideda ketvirtoji gimimo stadija, dar vadinama išsivadavimo stadija, trunkanti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių.

Vaikui gimus, tarp jo bei motinos ir toliau vyksta energiniai-informaciniai apsikeitimai. Staigiai juos nutraukus, gali sutrikti eterinio ir fizinio kūnų pusiausvyra. Todėl vediniais laikais motina po gimdymo vieną ar du mėnesius praleisdavo viena su kūdikiu. Netrukdomai stebėdama savo vaiką, ji galėdavo suvokti, koks bus jo gyvenimas, nes kiekviena diena tuoj po gimimo simboliškai atitinka vienus jo būsimo gyvenimo metus: trečia diena – trečius metus, šešiasdešimta – šešiasdešimtuosius gyvenimo metus. Tais laikais tėvai pagal vaiko elgesį nustatydavo jo likimo pobūdį, įvairių jo gyvenimo periodų charakterį. Todėl Ajurveda motinai rekomenduoja rašyti stebėjimų dienoraštį, kurio dėka bus galima ne tik geriau suvokti vaiko laukiančio gyvenimo scenarijų, bet ir paruošti jį įvairiems išbandymams ir galimoms krizėms.

Nereikia stengtis taisyti vaiko programą. Labai daug tėvų susikuria tam tikrus idealus. Dažnai jie susiję su jų pačių nesėkmėmis ar neįgyvendintais norais, kuriuos jie bet kokia kaina bando realizuoti per savo vaikus. Tačiau tas žmogiukas, atėjęs į šeimą, turi savo unikaliąją prigimtį, kurią jis nori realizuoti. Jis turi savo svajones ir likimo užduotis. Negalima jo „laužyti“, versti vystytis greičiau ir tėvams norima kryptimi – juo tereikia rūpintis ir jį mylėti. Vaikas panašus į mažą trapų daigelį, kuris ilgainiui gali išaugti į didžiulį medį, bet gali ir nuvysti, palūžti ar kaip nors deformuotis. Todėl reikia pasirūpinti, kad jo vystymuisi būtų sudarytos visos būtinos sąlygos, ir kai pasirodys pirmieji žiedeliai, nesinervuoti, kad jie yra ne tokios spalvos, kaip jūs norėjote. 

Vaiko stebėjimas ketvirtos stadijos metu gali parodyti, kokie gyvenimo metai jam bus palankūs, o kokie sudėtingi ar net kriziniai. Kai kuriomis dienomis vaikas kaprizinsis, kai kuriomis bus ramus ir tylus. Kartais galima nustatyti net būsimą rimtą ligą ar mirties datą – apie tai liudija didelės isterikos ar rimtos traumos. Yra žinoma, pavyzdžiui, kad kai nuo Hitlerio atėjimo į šį pasaulį praėjo 56 dienos, jį netyčia išmetė iš rankų, dėl ko jis patyrė rimtą kelio traumą. Karminė astrologija nurodo, kad kelis simbolizuoja valdžią, aukščiausią visuomeninę padėtį, ir toks įvykis galėjo prognozuoti valdžios netekimą ir net mirtį (kas ir atsitiko 56-aisiais Hitlerio gyvenimo metais).

Kai su vaiku atsitinka kas nors panašaus, galima spręsti, kada baigsis jo gyvenimas. Toks momentas reiškia ketvirtos gimimo stadijos pabaigą.

Antra ir trečia gimimo stadijos vaikui yra didžiulis stresas, šokas, katastrofiška baigtis tos būsenos, kai jis buvo visiškoje harmonijoje su visa visata. Ketvirtoje stadijoje pažeista pusiausvyra palaipsniui atsistato, mažasis žmogeliukas vėl pradeda džiaugtis aplinkiniu pasauliu ir sužino apie jį tiek, kiek, galimas daiktas, nesužinos per visą likusį gyvenimą. Todėl ne tik nėštumo metu, bet ir du-trys mėnesiai po gimdymo motinai labai svarbu kontroliuoti ne tik savo gyvenimo būdą, bet ir mintis bei jausmus.

Ketvirtoje gimimo stadijoje vyksta intensyvus energinis-informacinis bendravimas tarp tėvų ir vaiko. Šiuo metu jis dar nesugeba skirti gėrio nuo blogio. Jis kaip kempinė sugeria visą giminės karmą, dorybingus ir nuodėmingus tėvų polinkius. Pirmuosius tris gyvenimo metus vaiko imuninė sistema dar nesusiformavusi, todėl jis visiškai neapsaugotas  nuo įvairaus pašalinio energinio ir informacinio užkrato. Neatsitiktinai senovėje iki 72-os, o kartais ir iki 108-os dienos po gimimo vaiko nebuvo leidžiama rodyti net artimiems giminėms ir draugams, taip pat sudarinėti jo horoskopą pagal žvaigždes ar delnų bei pėdų linijas. Visa tai pasąmonės lygyje gali nepageidaujamai įtakoti vaiko prarabdha-karmą.

Du-tris mėnesius po gimimo vaiko sąmonė, protas ir juslės tapatinasi su jį supančiu pasauliu. Yra nuomonė, kad pirmosiomis savaitėmis naujagimiai nieko nemato ir negirdi, nes kartais atrodo, kad jie visiškai nereaguoja į ryškią šviesą ar stiprų garsą. Tačiau iš tikrųjų jie paprasčiausiai dar neskiria savęs nuo savo kūno, savo psichikos nuo kambario, kuriame būna, nuo lovelės, nuo tėvų, nuo balandžio, burkuojančio už lango, nuo lapų šlamėjimo ar besileidžiančios saulės spindulių. Tik baigiantis ketvirtai gimimo stadijai, maždaug du-trys mėnesiai po gimimo, naujagimis pradeda skirti save (pirmiau savo kūną) nuo supančio pasaulio: „Aš esu šio kūno rėmuose, o visa, kas yra už jo ribų – jau ne aš“.

Šiuo metu labai svarbu teisingai maitinti vaiką. Yra nustatyta, kad jeigu pirmas tris gyvenimo dienas jis bus maitinamas visokiais pieno mišinėliais, tai jam gali išsivystyti įvairūs autoimuniniai susirgimai, o motinai – sutrikti hormono, atsakingo už laktaciją, gavyba. Kai kurioms moterims gali visiškai dingti pienas. O juk pirmutinius tris mėnesius, kol formuojasi vaiko imunitetas, motinos pienas jam užtikrina fiziologinę ir psichologinę apsaugą.

Jeigu vaiko sąmonė fiksuojasi ketvirtoje gimimo stadijoje, jis gali tapti itin nepriklausoma asmenybe, tyrinėtoju, keliautoju, naujų mokymų ar tradicijų kūrėju. Tačiau jį gali persekioti aukščio ir erdvės baimė, nepasitikėjimas savimi, taip pat baimė patekti kažkieno įtakon. 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis