Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

- 14 -

 

O Viešpatie, aš taip Tau dėkinga! Aš verkiu iš laimės ir iki šiol netikiu, kad man taip pasisekė. Juk Tu pažeidei visas taisykles.

Nežinau, kas dabar su manimi darosi!.. Aš noriu pulti Tau ant kaklo, tačiau šalia manęs nieko nėra. Aš viena kambaryje...

Aš pažeidžiau visas taisykles? Kokias?

Tu apsireiškei tokiai puolusiai sielai, kaip aš.

Argi apsireiškiau? Tik ką verkei, kad esi viena kambaryje.

Dievas absoliutus. Jo pavidalas ir balsas – vienas ir tas pat. Tu negali kalbėti su nebrandžia siela. „Bhagavadgytoje“ sakoma, kad Tu nepasirodai tiems, kurie yra neišmanyme, o „Madhurja-kadambini“ pritaria, kad bendrauti su Dievu galima tik asakti... ar bhavos lygyje.

Ir vis tik tu iš karto patikėjai, kad Uolšas bendravo su Dievu, o ne su kažkuo kitu. Pas tave savotiška logika...

Kažkodėl tikėti, kad su Dievu bendrauja kažkas kitas, o ne aš, yra lengviau.

Visų pirma, nėra to, ko Aš negalėčiau. Viena taisyklė tikrai yra, ir ji byloja, kad Man netaikomos jokios taisyklės. Net jeigu Aš tau ir pasirodyčiau, Aš nepažeisčiau jokių taisyklių.

Kartą Aš pasirodžiau moteriškei, kuriai nuo galvos nukrito sunkus nešulys. Ji taip garsiai ir gailiai šaukėsi manęs, kad Aš atėjau. Pamačiusi Patį Dievą, jinai Jo paprašė užkelti tą nešulį jai ant galvos. Tu žinai šią istoriją. Toks atvejis iš tikro buvo. Kam ir kaip pasirodyti, sprendžiu Aš, o ne tu. Palik jau tokią teisę Man.

Ir antra. Taip, tu teisi, dievas yra absoliutas, o Jo pavidalas ir balsas – viena ir tas pat. Bet tu vis tiek nežinai, nei kaip Aš atrodau, nei koks Mano balsas. Tau labai toli iki asakti, tuo labiau, iki bhavos. Todėl net šiuo atžvilgiu Aš nepažeidžiau jokios taisyklės.

Betgi aš tave girdžiu!

Galima žiūrėti į Dievą ir Jo nematyti. Galima klausytis Dievo ir Jo negirdėti. Pavyzdžiui, kai tu žiūri į murti šventykloje, tu nematai Dievo. Kai tu klausaisi kartojamų Dievo vardų, tu negirdi Dievo.

Murti – tai Aš Pats. Bet argi tu nematai Manęs Dievybėje? Kai šventas žmogus kartoja Mano vardus, tai tuose garsuose esu Aš. Bet ar tu supranti tai?

 Ir ką aš girdžiu, kai šventas žmogus kartoja Tavo vardus?

Tu girdi pakimusį seno vaišnavo balsą, tau patinka tas balsas, motyvas, bet tam balse tu negirdi Manęs. Jeigu tu būtum pasiekusi bhavos lygį, patikėk, viskas būtų kitaip.

Kai aš klausausi Šrylos Prabhupados, aš tikrai girdžiu tik jo balsą. Bet štai dabar – argi aš nekalbu su Tavimi? Argi aš negirdžiu Tavęs?

Tikrai ne.

Tada kieno tas vidinis balsas?

Kieno murti tu matai šventykloje? Kieno vardus kartoja Prabhupada?

Tavo murti ir Tavo vardus.

Štai taip ir dabar, klausydamasi Manęs, tu negirdi Manęs!    

Kalbėdama su Tavimi, aš nekalbu su Tavimi?

Taip, nekalbi.

Aš pradedu suprasti, ką tu nori pasakyti. Mano materialus suvokimas. Ir kai žiūriu į murti, ir kai klausausi Dievo balso. Ir kai kas, atvykęs į šventą dhamą, gali jos ir nepamatyti. Aš nejaučiu viso to dvasinės esmės. O dabar paprasčiausiai girdžiu kažkokį balsą, kaip ir ta mano draugė, kuri pateko į psichiatrinę ligoninę. Ji taip pat girdėjo balsus, kurie ją įkalbinėjo nusižudyti.

Vienintelis skirtumas – šis balsas įkalbinėja tave gelbėtis.

Tai yra, Tu pasireiški materijoje? Šiuo atveju, mano materialiose mintyse?

Aš apsireiškiu dvasioje, tau tik atrodo, kad materijoje.

Tegu bus taip. Vis tiek, Tu mane gelbsti tokiu stebuklingu būdu.

Čia joks stebuklas. Tu girdi vidinį balsą, nei daugiau, nei mažiau. Tūkstančiai žmonių jį girdi. Tai visiškai normalus ir plačiai paplitęs reiškinys.

Bet aš šaukiausi Tavęs, ir Tu atsiliepei, argi tai ne stebuklas?

Stebuklas, kad Dievas atsišaukė? Tu Man atleisk, žinoma, bet jeigu tu iš anksto atmeti galimybę, kad Dievas atsilieps į tavo maldas, tai ko tada iš viso meldiesi?

Aš myliu Tave, girdi?

Girdžiu, girdžiu. Kartą Uolšas Man parašė: „Ar žinai, kad aš Tave myliu?“ Atsakiau: „Žinau. Ir Aš myliu tave“. Bet tau Aš taip nepasakysiu. Nes Dievas, kurį tu pasirinkai, nelaiko to meile.

Žinau. Kartais man norisi užsimiršti ir paprasčiausiai žliumbti iš laimės. Bet nuolatos įsijungia intelektas su savo analize ir sako, kad visa tai netiesa, kad tai kažkokia sahadžija. O aš noriu, kad tai būtų tiesa! Ir tada galvoju, kad intelektas man trukdo.

Atvirkščiai, jis tau labai padeda. Būtent jis tave saugo nuo iliuzijos, kuri vadinasi sahadžija.

Nesibaidyk savo jausmų. Verk kiek telpa, jeigu tai laimės ašaros, ir tegu mudviejų santykiai prasideda nuo jų. Bet klausykis ir intelekto. Analizuok. Nepamesk realybės jausmo. Tada galėsi blaiviai įvertinti, ką tu iš tikrųjų patiri.

Ir kas tai yra?

Materialios psichikos materialios emocijos. Jokių būdu jų nereikia atsižadėti ir užgniaužti. Tai bus tavo pirmas žingsnis. Tik pirmas.

Jeigu prarasi galvą ir pradėsi galvoti, kad tu jau arti tikslo, jeigu materialius jausmus imsi laikyti dvasinėmis emocijomis, – štai tada ir bus sahadžija. Nes tikroji tu, kaip dvasinė siela, dabar miegi. Miegi ir sapnuoji, kad kalbiesi su Dievu. Žinoma, sapnai apie Dievą – ne taip jau blogai, daug geriau, negu sapnuoti visokias nesąmones.

Tu miegi ir sapnuoji, kad rašai Dievui laišką: „Aš myliu Tave“. Panašius laiškelius tu kažkada rašei savo bendraklasiui. Žinoma, tu gali rašyti ir Man, ir Aš priimsiu tavo jausmus, net jeigu jie reiškiami tokioje mieguistoje būklėje. Tačiau iš tavęs Aš laukiu daugiau – Aš noriu, kad tu atsibustum.

Tavo materialios emocijos nukreiptos į Dievą, bet tai ne tavo emocijos. Todėl Aš žinau, kad dabar tu nemyli Manęs, o paprasčiausiai miegi. Kai tu pagaliau pribusi ir su aiškia sąmone pasakysi: „Aš myliu Tave“, štai tada Aš patikėsiu, kad tai tiesa.

Kokie dabar mudviejų santykiai?

Dabar jie tavo proto, tavo materialaus intelekto lygyje. Todėl tam tikra prasme Aš bendrauju ne su tavimi, o su tam tikru mechanizmu, kurio viduje tu esi. Ir miegi kaip kurmis.

Dieve, Tu mane beveik pribaigei!

Tai neįmanoma.

Jaučiu, kad man prasideda depresija.

Kolgi? Juk Aš tik ką tau pranešiau džiugią žinią.

Džiugią? Kad aš miegu?

Žinoma, tai turi džiuginti. Tu jauteisi laiminga ir galvojai, kad tai ir yra laimė. Kad daugiau nieko negali būti. O Aš tau pasakiau, kad yra nepalyginamai didesnė laimė, ir kad tu vieną kartą ją atrasi. Argi tai ne džiugi naujiena? Argi tai pretekstas pulti į depresiją?

Tu vėl teisus. Tegu tai mano materialaus proto emocija, bet ji yra, ir aš Tau kalbu apie ją.

Ačiū!

Bet tai tiesa! Tu žinai viską, todėl neleisi man meluoti.

Taip, žinau.

Ar tai reiškia, kad aš progresuoju? Jeigu aš vienaip ar kitaip, bet nuolatos galvoju apie tave?

Tam tikra prasme – taip. Tačiau tu turi patikimą tikro progreso, tikros meilės kriterijų.

Aš jau sakiau, kad yra jausmai, kuriuos tu stebi, ir jausmai, kuriuos tu patiri. Pirmieji – tai tavo proto, su kuriuo tu neturi nieko bendro, veiklos rezultatas; antrieji – jau tikrai tavo, kaip dvasinės sielos. Norėdama pradėti jausti pati, tu privalai atsibusti. O kol kas tu miegi ir sapnuose regi savo materialios psichikos veiklą. Dabar psichika sugeneravo emociją, nukreiptą į Dievą, kurią tu laikai savo jausmu ir vadini jį meile Dievui. Bet ši „meilė“ – ne tavo! Ir jau tikrai – ne Man.

Panašiai, kaip žmogus žiūri į dangumi plaukiančius debesis, taip ir siela sapnuoja proto veiklą, neturėdama su ja nieko bendro. Todėl Aš ir sakau, kad tu dabar nemyli Manęs, o paprasčiausiai miegi.

Tačiau tavo miegas nėra amžinas, atsibusti galima. Palaipsniui, naudojantis Mano duotu metodu. Ir palaipsniui, žingsnis po žingsnio, tu pradėsi jausti pati, atsiribodama nuo proto mašinos.

Tavo natūralioji prigimtis yra dvasinė, tu gali jausti, norėti ir mylėti!

Kai tavo meilė Man sukyla iš pačios širdies, ji persmelkia greta esantį protą, sukeldama jame didžiausius pokyčius. Tos permainos taip įtakoja fizinį kūną, kad jis pradeda šiurpti, pasišiaušia plaukai, o iš akių plūsteli ašaros.

Meile liepsnojanti širdis paralyžuoja protą, sąmonė atsijungia ir nevaldomas kūnas krenta ant žemės. Ir tada tu pamatai Mane!

Taigi tau reikia išmokti skirti sielos jausmus nuo materialios psichikos apraiškų. Kriterijus paprastas – jeigu Mano varde tu randi Mane, o ne tik materialią vibraciją, tada tavo meilė – tikrai tavo, o ne eilinis proto išsigalvojimas.

Mieganti siela negali mylėti. Skonis Dievo vardams – kriterijus, rodantis, kaip giliai siela įmigusi. Jeigu ji nemiega, tai, žiūrėdama į dvasinius dalykus, mato dvasingumą; klausydamasi dvasinių garsų, girdi dvasingumą; valgydama prasadą, valgo dvasingumą. O protas, kontaktuodamas su dvasingumu, mato, girdi ir valgo tik materiją.

Nei erudicija, net jeigu tu perskaitei visas šastras, nei intelektas, nei dorybingos savybės, nei išorinis statusas, nekalbant jau apie kilmę, kūnišką grožį ir turtus, – nėra dvasinio tobulėjimo požymiai.  

Tik meilė Mano vardams tau parodys, ar stiprėja tavo skonis, tavo prisirišimas prie šventų vardų kartojimo. Tada tu suprasi, ar didėja tavo meilė, ar tai iš viso meilė.

Tikriausiai ne. Šventus vardus aš kartoju vis mažiau, nes daug laiko užima šie pokalbiai su Tavimi.

Ką bedarytum, kokia tarnyste Man užsiimtum, visada naudokis šituo kriterijumi. Ar stiprėja tavo potraukis Dievo vardams? Jeigu taip – puiku, tęsk toliau. Jeigu ne, vadinasi, kažką darai ne taip. Rask klaidą savyje.

Bet aš skaičiau, kad bet kokia veikla, susijusi su Tavimi, nesiskiria nuo Tavęs, taigi ir viena nuo kitos. Jeigu aš kažką darau dėl Tavęs, tai bet kokiu atveju yra dvasinė veikla.

Tavo žodžiai teisingi, bet išvados – ne. Teisingai, veikla, susijusi su Manimi, nesiskiria nuo Manęs. Bet kaip ji turi būti susieta su Manimi? Kur? Tavo širdyje!

Kaip sužinoti, ar tikrai tai, ką tu darai, susieta su Manimi? Labai paprastai – apie kriterijų mes tik ką kalbėjome. Be jo – beveik neįmanoma.

Daugelis šituo kriterijumi nesinaudoja, todėl dešimtys jų taip vadinamos „tarnystės“ metų eina veltui. O apie šį kriterijų nedviprasmiškai kalbama dvasiniuose veikaluose (pavyzdžiui, „Šry Harinama Čintamani“, „Džaiva-dharma“). Turintis akis – tepamato!

Gyvenk vardan Mano vardo, ir tu nepaklysi, ir viskas atsistos į savo vietas. Savaime.

Yra ir kiti kriterijai, bet jie antraeiliai.

Tu darai būdingą jums visiems klaidą. Metodas tikrai nurodo panaudoti savo prigimtines savybes ir polinkius tarnystėje Dievui, bet tai nereiškia, kad savo hobi jūs galite vadinti tarnyste. Čia yra labai subtilus skirtumas, kurį sunku įžvelgti, nesinaudojant minėtu kriterijumi.

Ir koks tas skirtumas? Ar man turi nepatikti tai, ką aš darau?

Visas skirtumas – kam tu adresuoji savo tarnystę.

Tai reiškia, kad aš galiu tarnauti sau?

Dažniausiai taip ir būva. Jūs labai mėgstate sakyti: „Brangus Krišna, aš darau tai, kas man patinka, o Tu, prašau, įvertink šią mano veiklą kaip tarnystę Tau“.

Aš daug galvojau apie tai. Aš gyvenu savo malonumui, dorybės gunoje – šešiolika ratų, keturi principai ir gyvenimas sau.

Visa tavo energija uždaryta kokone, sudarytame iš rūpesčių ir baimės dėl savo ateities. Tu neleidi jai veržtis link Manęs ir sujungti mūsų širdis.

Aš jau aiškinau, kad tavo mintys apie Mane tampa laidininkais, tavo atkaklus siekis geriau Mane pažinti virsta tiltu tarp mudviejų, kuriuo, kai tik jis atsiranda, pradeda tekėti Mano malonė. Tiesiai į tavo širdį!

Vienintelė tavo vienatvės, tavo depresijų ir nesibaigiančios baimės priežastis yra ta, kad tu neleidi atsirasti tam tiltui. Tu griebi kitą tilto galą, kuris galėtų pasinerti į siautėjantį Mano meilės vandenyną, ir trauki jį link savęs, todėl tiltas virsta kilpa, kurią tu mėšlungiškai gniauži, o vietoj nektaro juo pirmyn ir atgal cirkuliuoja tavo baimė.

Aš esu amžinas malonės šaltinis, kuris niekada neišsenka. Niekada! Priglusk prie Manęs, ir Aš numalšinsiu tavo troškulį. Siek Manęs, ir tu atsidursi meilės lavinoje.

Gražu, bet...

Gyvenk vardan Mylimojo! Pažadu – Aš tavęs niekada neapgausiu!

Gyveni, gyveni vardan to mylimiausiojo, praeina dešimt metų ar dar daugiau, ir staiga sužinai, kad viskas buvo daroma neteisingai.

Tu iš karto galėjai sužinoti, kad gyveni neteisingai. Čia nėra jokios paslapties. Žodyje „Krišna“, kurį taria tavo lūpos, nėra gyvybės, vadinasi, nėra ir meilės srauto, tekančio į tave. Belieka išsiaiškinti, kodėl jis neatiteka.

Viskas taip paprasta. Tu atsuki kraną ir matai, kad iš jo nebėga vanduo. Bet tai nereiškia, kad čia vandenvietės kaltė. Tai reiškia, kad tavo vandentiekis užrištas mazgu. Tai yra egoistinio koncentruoto dėmesio į save mazgas.

Jeigu tai, ką tu darai, tikrai skirta Man, jeigu tavo veiklos tikslas – pradžiuginti Mane, o ne „užsiimti veikla pagal savo prigimtines savybes“ ir ne „pasirūpinti kūno poreikiais“, atsakymas negali neateiti!

Pats tavo noras padaryti Man ką nors malonaus yra laidininkas, ir nereikalingos jokios papildomos priemonės. Tuo laidininku tu gausi Mano atsakymą – meilės srautą, kuris užpildys tavo protą, visą tave, ir tada, tardama Mano vardą, tu pajusi Mane.

Jeigu tai, ką aš darau, skirta Tau, aš pajusiu potraukį džapai?

Šventi vardai atgis.

Ir visus tuos metus aš gyvenau ne taip?

O ką pati galvoji?

Jeigu skonio neatsirado – vadinasi, ne taip. Bet apie tai man niekas nieko nesakė. Platink knygas – štai ir viskas!

Tu vėl bandai nukrypti į šoną. Pasiteisinimai nereikalingi, nes Aš tavęs nekaltinu, Aš tik aiškinu, atsakau į tavo klausimą. Dievas – pagalbininkas, o ne kenkėjas. Ir pagaliau – tai nuostabu, kad tu propaguoji Mano duotas žinias, tik daryk tai dėl Manęs.

O ar įmanoma skleisti Tavo žinias ir daryti tai ne dėl Tavęs?

Įmanoma, nes toks knygų platinimas gali būti susijęs su pinigais, šlove, baime pasirodyti netikusia platintoja...

Žinoma, Mano akimis žiūrint, tu viską darai tik dėl Manęs. Aš visada sugebėsiu gauti naudą iš bet kokio tavo poelgio. Tokia jau tvarka, taip visada buvo ir bus.

Mes jau kalbėjome apie tai. Tau tarnauja netgi demonai, kurie Tavęs nekenčia.

Jie Man tarnauja savo neapykanta... Ir daro tai labai sąžiningai.

Bet jeigu aš noriu patekti į Krišnos realybę, mano tarnystė Tau turi būti sąmoninga.

Pirmiausia tu turi šito norėti. Nesvarbu, kas ir ką tau kalbėjo. Jeigu tu tikrai norėtum Mane pasiekti, tavo žingeidumas išvestų tave į tikrąjį kelią.

Vadinasi, visa bėda mano tingume?

Priežastis ne tokia paprasta, jos šaknys siekia tavo tolimą praeitį. Tu neįveiksi tingumo, nes nebendrauji su tais, kas jį įveikė. O nebendrauji todėl, kad nenori.

Neteisinga praktika niekada neduos rezultatų. Ilgą laiką nesant jokių rezultatų, sunyksta tikėjimas procesu. Dingus tikėjimui, paprasčiausiai nustoji dėti reikiamas pastangas. Tada praktika pasidaro dar neteisingesnė bei silpnesnė, ir ratas užsidaro.

Kiek suprantu, norint iš to rato išeiti, reikia pradėti nuo pirmos grandies, nuo kurios viskas prasideda. Kaip nors atrasti savyje norą.

Teisingai. Po teisybei, tai nėra pirma grandis, bet galima pradėti ir nuo jos.

Ką daryti, kad tas noras sustiprėtų, būtų labai didelis?

Reikia bendrauti su šventais žmonėmis, kurie visiškai pažino save ir Dievą.

Na, taip, viskas kaip parašyta, tik kur man rasti tokius žmones?

Rasi, kai pradėsi ieškoti. Ir jeigu žinai, kas parašyta, tai kodėl taip nedarai?

Ar aš privalau ieškoti artimo bendravimo su save suvokusia siela, ar užtenka lankytis paskaitose?

Tu nieko neprivalai. Visas procesas pateiktas šventraščiuose. Ir tu pati sprendi, reikia tau to, ar ne.

Aš noriu pažinti Krišną.

Jeigu tu pasirenki būtent šitą Dievo realybę, tau artimas jos tikslas, tada tau būtini glaudūs santykiai su Krišnos pasaulio pasiuntiniu.

Tokiu atveju paskaitų, matomai, neužteks. Jeigu santykiai turi būti gilūs...

Įsiklausyk į savo širdį.

Trimitas!..

Taip, trimitas tave šaukia į kelią!

O jeigu aš paklausiu tave apie... Tačiau aš nenoriu traukti Dievą į mūsų politiką. Bet ir išsiaiškinti noriu.

Dievą neįmanoma kur nors „įtraukti“ ar iš kur nors „ištraukti“. Aš esu visur, ir viskas, tam tarpe ir jūsų politika, gyvuoja tik Mano valia.

Tada aš kalbėsiu tiesiei šviesiai.

Žinoma! Su Dievu visada kalbėk tiesiai. Ir su savimi – tik tiesiai.

Kai kas tvirtina, kad šventų asmenybių reikia ieškoti tik už ISKCON‘o ribų. Tai tiesa?

Šventasis visada yra už visokių, taip sakant, vietinės reikšmės organizacijų ribų. Kaip, sakykim, Šrymati Tulasi devi negalima tapatinti su viena ar kita organizacija ar šio pasaulio vieta.

Tačiau Šryla Prabhupada sakė, kad, grįžę pas Krišną, mes ten taip pat turėsime savo ISKCON‘ą.

Jeigu kalbėsime apie amžiną ISKCON‘ą, amžiną Krišnos sąmonės bendriją, tada joje yra begalinis šventųjų skaičius.

Kai kas sako, kad tarp Šrylos Prabhupados mokinių nėra nei vienos save ir Dievą suvokusios sielos. Tai tiesa?

Tarp jo mokinių yra begalinis skaičius tokių sielų.

Aš kalbu apie jo mokinius Vakaruose. Kai kas sako, kad tarp ISKCON‘o guru nėra Dievą suvokusių sielų.

Jeigu tie, kurie taip sako, yra Dievą suvokusios sielos, tada tai tiesa. Priešingu atveju tokios kalbos – tik tuščiažodžiavimas. Tai nereiškia, kad žmogus negali turėti savo nuomonės, bet jis turi pasakyti: „Aš manau, kad...“

Kelias pas Dievą labai individualus, kiekvienas juo eina, pasikliaudamas savo vidiniu išjautimu. Jo tikrumas priklauso nuo daugelio priežasčių, glūdinčių kiekvieno žmogaus praeityje, tačiau siela renkasi pagal tai, kaip ji suvokia pasaulį.

Kiekvienas turi teisę rinktis ir klysti, bet niekas neturi teisės primesti savo nuomonę kitiems.

Mano brangus Viešpatie, jeigu jau mes nusprendėme būti visiškai atvirais...

Aš nusprendžiau. O tu?

Aš taip pat.

Tai labai teisingas sprendimas, nes jeigu tu net su Dievu negali būti atvira, tai su kuo tada galėsi?

Su niekuo, net su savimi.

Tačiau daug metų tu gyveni būtent taip.

Aš nusprendžiau daugiau taip negyventi. Todėl ir klausiu Tave – ar ISKCON‘o guru yra save suvokusios sielos?

Tai bendro pobūdžio klausimas, liečiantis daug individualybių.

Vadinasi, kiekviena yra savo lygyje?

O ar gali būti kitaip?

Gerai, būsime konkrečiais. Užduosiu baisų klausimą. Aš pakankamai subrendau, kad galėčiau pasirinkti mokytoją ir jam tarnauti. Ar tas guru, kurį aš pasirinkau, yra tikras dvasinis mokytojas?

Tai klausimas, į kurį atsakyti gali tik tu pati. Nes tik tu nusprendi, kas tiesa, o kas ne. Renkiesi tu, o Man tavo pasirinkimas visada tinka.

Kas yra tiesa? – amžinas klausimas.

Kokią realybę ir kokį tikslą tu pasirenki?

Kokio Dievo tu ieškai?

Aš ieškau Krišnos, tu gi žinai.

Netgi toks, atrodytų, konkretus pasirinkimas yra ganėtinai neapibrėžtas. Daug žmonių įsitikinę, kad jie pasirinko Krišną, tačiau kiekvienas to tikslo siekia savaip. Vieno noras stiprus, kito nelabai, vienas deda didesnes pastangas, kitas – mažesnes. Vieni, paklausti, koks jų tikslas, žvaliai atsako: „Aš noriu pasiekti Krišną!“, tačiau eilę metų trypčioja vietoje, ir jiems to visai užtenka. Kitaip sakant, jie pasirinko tikslą ir nusiramino, o ar jie artinasi prie jo, ar ne, jų nedomina.

Tokiu būdu, kiekvienas savo tikslo siekia savaip, ir nuo to priklauso, kokį jis mokytoją pasirinks. Apibrėžimas – tikras mokytojas yra tas, kuris tave atves į pasirinktą tikslą. Jo požymis – mokytojas turi būti pasiekęs tą tikslą.

Štai tokia bendra mokytojo charakteristika, koks tikslas bebūtų.

Bet kaip aš galiu suprasti, ar mano mokytojas suvokęs Krišną, ar ne? Žinoma, šventraščiuose nurodyti požymiai, bet aš vis tiek negaliu pažvelgti į jo širdį.

Jeigu tai būtų neįmanoma, niekas ir niekada nekalbėtų, kad reikia susirasti guru. Taip, tai nelengvas procesas, ir bus klaidų, bet reikalingą matymą galima įgauti, nes jį duodu Aš, o Aš jau tikrai žinau.

Tai kodėl mes taip ilgai klaidžiojame? Tu esi Dievas, ir aš tiesiai šviesiai Tavęs klausiu, ar mano mokytojas yra save ir Krišną suvokusi siela, ar ne?

Mieloji, tu tokia neatidi! Aš nevengiu atsakyti į tavo klausimą, bet noriu atsakyti teisingai. O kad atsakymas būtų teisingas, Aš turiu atsižvelgti į tavo tikrąjį tikslą. Juk Aš noriu tave atvesti būtent į tą tikslą, kurį tu pasirinkai, o ne į kažkokį kitą. Tu turėtum įvertinti tokį Mano sąžiningumą.

Ir koks Tavo atsakymas, kai Tu išanalizavai, taip sakant, mano vidų?

O ką tu pati jauti?

Aš jaučiu, kad pilnai galiu pasitikėti šituo mokytoju.

Tai ir yra Mano atsakymas. Matai, kaip paprasta.

Tas mano vidinis jausmas ir yra Tavo atsakymas?

Taip. Tą jausmą Aš sukuriu, atsižvelgdamas į „tavo vidujinę analizę“.

Bet argi dvasinis kito žmogaus lygis priklauso nuo mano vidinės būsenos?

Nepriklauso. Bet nuo jos priklauso tai, ką tu turi galvoje, užduodama savo klausimą. Kokią prasmę jam suteiki ir ko sieki.

Nesuprantu. Pažinti Krišną – reiškia pažinti Krišną. Argi Tu nežinai, suvokė Tave kas nors, ar ne?

Aš daug ką žinau, bet Aš atsakau į tavo klausimą, ne į Savo. Paprastai žmogus klausia, atsižvelgdamas į savo norą, o ne į Mano. Todėl ir Aš atsakau, atsižvelgdamas į norus tų, kurie klausia.

Vadinasi, jeigu du skirtingi mokiniai klausia apie vieno ir to paties mokytojo lygį, tai vienam Tu gali pasakyti, kad tas guru yra save suvokusi siela, o kitam – kad jo mokytojas aplamai nesigaudo dvasiniuose reikaluose.

Jeigu pas tuos du mokinius bus tokie skirtingi norai, tai ir atsakymai jiems bus skirtingi.

Tada Tu vienam iš jų sakysi neteisybę.

Dievo užduotis – pildyti visų norus, o ne visus iš eilės apdalinti absoliučiu matymu, net žinodamas, kad jie to nenori.

Nesijaudink, Aš nesumeluosiu, nes visada atsakau į tikrąjį klausimą, o ne į jo garsinę, mentalinę ar užrašytą interpretaciją. Aš visada atsakau teisingai į tikrąjį klausimą, kuris skamba maždaug taip: „Kaip man gauti tai, ko aš noriu?“

Aš jau sakiau, kad yra žmonės, kurie pilnai pasitenkina tuo, kad susiformuluoja tikslą ir yra teisingame kelyje, bet jų visiškai nejaudina, ar tas tikslas artėja, ar ne, eina jie tuo keliu, ar miega. Ir Aš, aišku, pamatau, kad tikrasis jų tikslas – stovėti vietoje. Aš visada daugiau skaitausi su tuo, ką matau Pats, o ne su tuo, ką Man siela sako. Ir tai darau jos labui.

Tu kalbi tai, ką galvoji (bent jau dabar), ir Aš tai vertinu. Tau sunku, ir tu taip ir sakai – sunku, Dieve. Tai ir yra nuoširdus pokalbis su Manimi. Aš visada tikiuosi būtent tokio atvirumo.  Tačiau Aš pastebėjau, kad mudviejų dialoge tu ne visada būni nuoširdi, ir tais momentais, kai tu bandai apgauti save (Manęs tu negali apgauti), Aš išlieku nuoširdus ir tave neapgaudinėju. Todėl tu visada gauni tai, ko iš tikrųjų sieki, o ne tai, ką sakai.

Aš esu visažinis agentas iš užsakymų agentūros. Jeigu Man skambina ir užsako mersedesą, Aš žinau, kad jie iš tikro nori invalido vežimėlio. Ir Aš, atsižvelgdamas į tikruosius jų interesus, vykdau tikrąjį užsakymą. Nustatytu laiku jie gauna tą vežimėlį. Taigi matai, kaip su Manimi lengva bendrauti! Juk Aš saugau klientus nuo nereikalingų problemų. Bet kuris sąžiningas, sakyčiau, padorus klientas aukštai vertins šią Mano savybę. Būtent su Manimi tau niekada nereikės atsiprašinėti: „Nejaugi aš tikrai užsakiau mersedesą? Atleiskite, aš suklydau“. Gavusi mersedesą, tu juk negalėsi už jį susimokėti, ir turėsi raudonuoti. Bet Aš viską sutvarkau taip, kad tu to išvengtum.

Jeigu tavo vidinis, tikrasis noras – įgyti mistines galias, ir tu Manęs paklausi, ar Čaitanjos Mahaprabhu mokymas teisingas, Aš atsakysiu: „Žinoma, ne. Jis mokino visai ko kito“.

Vadovaudamasis ta pačia logika, Aš tau pasakiau, kad „Pokalbiai“ – teisingas mokymas. O kai kuriems Aš pasakysiu, kad budizmas – būtent tai, ko jums reikia.

Vadinasi, Tu į mano klausimus atsakai taip, kad galėtų pildytis mano vidiniai, tikrieji norai. Net jeigu aš pati sau neprisipažįstu, kokie jie yra.

Taip. Tuo metu, kai tu bandai save apgauti, Aš tave neapgaudinėju.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis