Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Kelias į dorybės guną

 

Dažnai mums visiškai nepriimtina tai, kas iš tikrųjų veda į laimę. Pavyzdžiui, mes nesuprantame, kaip galima padėti žmogui sutvirtėti tame tikėjime, kurį jis išpažįsta, neviliojant jo į savąjį. Arba kaip galima rūpintis ne tik savo šeima, bet ir kitais. Ir jau visai nesuprantama, kaip galima padėti savo artimui vesti gražią merginą, o nepasivilioti jos sau pačiam. Savanaudiškumas persmelkia visus mūsų gyvenimo aspektus, o aistros guna verčia mus tokius netikusius poelgius laikyti blaivaus proto pasireiškimu. Žinoma, kiekvieno žmogaus prigimtyje yra polinkis daryti kažką kitų labui, bet gyvenime jis pasireiškia ne taip jau dažnai.

Skaitytojas: Taip, daugumoje esame savanaudžiai, bet taip pat daug žmonių sąžiningai užsidirba pragyvenimui, tuo pačiu nesąmoningai prisilaikydami gyvenimą reglamentuojančių taisyklių. Ir taip pat dauguma žmonių nejaučia aplinkiniams priešiškumo.

Autorius: Viskas teisingai, tik reikia pridurti, kad jeigu yra galimybė be didelių pastangų pasinaudoti svetimo darbo vaisiais, mes su malonumu tai darome. Tokia tai aistros guna. Kadangi norėjome būtent tokio gyvenimo modelio, tai ir gimėme Žemėje.

Visos trys materialaus pasaulio gunos – tai viena ir ta pati energija, tik pasireiškianti įvairiais aspektais, priklausomai nuo to, kokio pobūdžio laimės mes siekiame.

Skaitytojas: Jūs sakote, kad imtis kokios nors veiklos mane verčia kažkokia energija. Aš galiu sutikti, kad gunos kartais verčia mane sirgti, o kartais atneša man sėkmę ar nesėkmę, bet man atrodo, kad daugumoj atvejų aš viską darau pats. Jeigu aš panorėsiu kažką padaryti, tai kas gali man sutrukdyti? Ką jūs apie tai galvojate?

Autorius: Žinoma, nesutrukdys niekas, išskyrus mūsų buvusius norus ir juos atitinkančius poelgius. Praeities norai – galinga, be perstojo mus slegianti jėga. Atrodo, jūs nepripažįstate, kad mūsų dabartinius norus labai įtakoja praeitis. Pas jus dar nesusiformavo gilesnis karmos dėsnio supratimas, todėl ir žodžius “aš noriu” jūs suprantate ne visai korektiškai.

Skaitytojas: Vėl kažkokia abrakadabra. Nejaugi, kai aš ko nors panoriu, tai būna ne mano noras, o kažko kito?

Autorius: Dažnai mūsų norus išprovokuoja tos pačios gunos. Kai kurie norai gali kilti dėl karminių reakcijų, bet mums atrodys, kad jie atsirado tik dabar. Iš tikrųjų kažkada mes jau norėjome to, ir užmiršome, o dabar tie norai tik atsikartoja – todėl, kad susidarė palankios aplinkybės jų išsipildymui.

Skaitytojas: Nesuprantu – praėjusių dienų troškimų įtaka dabartiniams norams…

Autorius: Tai dar kartą įrodo, kad niekas pasaulyje, išskyrus mus pačius, netrukdo mums gyventi laimingai. Mes nesuprantame, kad daugelį dabartinių norų suformuoja seniai užmirštos mintys ir poelgiai. Taip gunos apgauna mūsų sąmonę, senus norus pateikdamos kaip naujus.       

Skaitytojas: Vis dėlto aš nesuprantu, kaip dabartiniai norai sąveikauja su senaisiais. Negi kažkas nusprendžia, koks noras turi manyje atsirasti?

Autorius: Tam ir yra gunos, kurios kontroliuoja mūsų norus, atsižvelgdamos absoliučiai į visus mūsų troškimus ir poelgius, o ne tik į tai, ko norime dabar.

Pavyzdžiui, jeigu kalinys nori ištrūkti į laisvę, tai dar nereiškia, kad jį nedelsiant paleis. Bet jeigu jo noras sustiprės, jis supras, kaip reikia elgtis, ir kalėjimo vadovybė pamatys, kad kalinys sparčiai taisosi. Šiuo atveju jo įkalinimo laiką tikriausiai sumažins. Taigi į mūsų norą atsižvelgta, bet mes dar turime pademonstruoti savo ketinimų tvirtumą. Tai, kad gunos kontroliuoja visus materialiame pasaulyje vykstančius procesus, patvirtina Bhagavadgyta:

Sakoma, kad gamta – visų materialių priežasčių ir pasekmių šaltinis, o gyva esybė – visų kančių bei malonumų, kuriuos ji patiria materialiame pasaulyje, priežastis (Bg 13.21).

Materialioje gamtoje gyvenanti esybė eina gyvenimo keliais, mėgaudamasi trimis materialios gamtos gunomis. Įvairiose gyvybės rūšyse ji susiduria su gėriu ir blogiu, o atsitinka tai dėl jos sąlyčio su materialia gamta (Bg. 13.22).

Skaitytojas: Kiek visatoje yra gyvybės formų, kuriose mes galime atgimti?

Autorius: Ne taip jau daug. Vedos sako, kad mūsų visatoje yra tik 8.400.000 gyvybės formų. Iš jų – 400.000 protingų. Bet kiekvienos formos rėmuose taip pat esama įvairovės. Žmogaus gyvybės formoje yra įvairios rasės, tautybės. Kiekviena tautybė vėlgi skiriasi savo papročiais ir tradicijomis, o jų atstovai, būdami aistros gunoje, šventai įsitikinę, kad tik jų nacija pati geriausia. Todėl visos tautos stengiasi viena kitai įrodyti, kad jų išsirinktasis laimės modelis yra tiesiog neprilygstamas.

Skaitytojas: O man, pavyzdžiui, atrodo, kad mano tauta yra pati blogiausia.

Autorius: Štai, matote, vėl tas žodis – “pats, pati”. Mes visur norime būti patys patys. Taip pasireiškia aistros ir neišmanymo gunų poveikis mūsų sąmonei. Todėl mes netenkame galimybės blaiviai žiūrėti į pasaulį ir išpučiam didžiausią burbulą iš to, kas liečia mus.

Skaitytojas: Supratau, ką norite pasakyti. Nuostabu, kad dargi negatyviuose dalykuose mes norime būti išskirtiniai ir netgi didžiuojamės tuo, tegu ir nesąmoningai.   

Autorius: Taip mus veikia žemutinės gunos. Jos neleidžia blaiviai žvelgti į pasaulį, ir tai daroma tik tam, kad mes galėtume be trukdymų džiaugtis ta laime, kurios taip siekėme.

Skaitytojas: Vadinasi, žmogui, kuris savo tautą laiko pačia geriausia ar pačia blogiausia ir pan., praktiškai neįmanoma išaiškinti, kad ji niekuo ypatingu neišsiskiria iš kitų tautų.

Autorius: Taip, kol jis nepradės pažinti, kaip jo sąmonę veikia gunos.

Skaitytojas: Šiuo išskirtinumo pagrindu netgi sukeliami karai. Negi visa tai vyksta gunų įtakoje?

Autorius: Deja, taip. Aistra ir neišmanymas taip apakina žmogų, kad save ir visa, kas susiję su juo, jis laiko ypatingais.

Skaitytojas: Tai kodėl jūs sakote, kad gunos gina mūsų interesus, jeigu jos verčia mus žudyti vieni kitus?

Autorius: Kai kuriems nuolankiems ir protingiems žmonėms, norintiems suvokti tiesą, užtenka išgirsti išmintingo žmogaus patarimą, ir tada juos savo globon ima dorybės guna. Taip jie išvengia dalyvavimo visokiuose brolžudiškuose konfliktuose. Kiti turi patirti daugybę kančių, iki pagaliau supras, kaip reikia teisingai elgtis. Daugybė žmonių vadovaujasi noru gyventi neteisingai ir apgaulingais siekiais. Jie net nenori klausyti išmintingų žmonių patarimų, kad reikia keisti savo gyvenimą, ir šitaip pasmerkia save amžinai degradacijai. Bet ar bus teisinga, jeigu gunos padės tokiai žmonių iniciatyvai? Todėl jos visokiais būdais – ir bausdamos, ir skatindamos stengiasi parodyti teisingą kelią netgi tiems, kurie linkę tiktai degraduoti.

Skaitytojas: Jūs teisus – palikti paklydusį žmogų visiškoje nežinioje tikrai negerai. Dabar man aišku, kad ir bausmė gali būti vertinama kaip gėris, nes jos dėka mes artinamės prie teisingo mąstymo. Iš kitos pusės, jeigu mes esame gimę šliaužioti aistros gunoje, tai nejaugi kada nors galėsime pakilti į dorybės aukštumas?

Autorius: Tai įmanoma, bet tik jeigu mes labai to užsinorėsime. Tačiau jeigu tai ir įvyks, pats permainų procesas mūsų sąmonėje greičiausiai labai vėluos.

Skaitytojas: Och, tos bendro pobūdžio formuluotės! Ar galite konkrečiai pasakyti, pagal kokius požymius spėti, kad žmogų tikrai globoja dorybės guna?

Autorius: Požymiai būna įvairūs, bet vienas ypatingai ženklus – toks žmogus visada klauso sąžinės balso. Kitas išsiskiriantis požymis – jo noras nesavanaudiškai daryti gerus darbus ryškiai viršija norą naudotis kitų paslaugomis.

Reikia pažymėti, kad dorybės guna duoda žmogui supratimą, kad laimė ir teisingumas egzistuoja ne tik pasakose, bet ir gyvenime. Jis vis geriau įsisąmonina, koks harmoningas ir tobulas šis pasaulis. Ir anksčiau ar vėliau toks žmogus pagaliau supras, kad Dievas – ne išmonė, o realybė.

Skaitytojas: Vadinasi, viskas prasideda nuo to, kad žmogui, esančiam aistros gunoje, prabyla sąžinė, ir jam ilgainiui darosi priimtina mintis apie Dievo buvimą?

Autorius: Panašu, tik žinokite, kad sąžinė pas mus visada yra, negalima sakyti, kad ji atsiranda iš niekur. Sąžinė yra visų gyvų būtybių nuolatinis palydovas. Ji nėra individuali kiekvienam, ji visiems bendra, tai yra, negalima pasakyti, kad pas jį tokia sąžinė, o štai pas aną – kitokia. Sąžinė visiems yra viena.

Dauguma žmonių mūsų planetoje yra aistros gunoje, ir tai atitinkamai sąlygoja jų santykius su sąžine. Jie visada stengiasi pasiteisinti prieš sąžinės balsą ir visaip saugosi gėdos jausmo ir vidinio diskomforto.

Tokio žmogaus protas, nuolatos kovodamas su sąžine, užsigrūdina ir tampa slidus kaip ungurys. Jis išmoksta savo neteisingus poelgius pateisinti tuo, kad kiti elgiasi dar neteisingiau. Rezultate jo mėgiamiausiu užsiėmimu tampa paskalos. Ir dar toks žmogus nuolatos stengiasi sau ir kitiems įrodyti žinomą mintį: “Aš visada ir visur elgiuosi teisingai”.

Skaitytojas: Jūs čia man taikote?

Autorius: Aš tik mąstau apie tai, kas būdinga žmonėms, esantiems aistros gunoje. Pajutę savo atžvilgiu karčią teisybę, jie tuoj pat užima gynybines pozicijas.

Skaitytojas: Aš nesiginu, tik jūs dažnai patyliukais stengiatės mane demaskuoti, jei galima taip išsireikšti.

Autorius: Dėl Dievo meilės, tai joks asmeniškumas. Žmonėms aistros gunoje dažnai rodosi, kad juos kažkuo kaltina, nors iš tikrųjų taip nėra. Todėl tarp tokių žmonių dažnai kyla ginčai ir konfliktai. Tokiu būdu jie stengiasi gintis nuo sąžinės, kuri juos ir kaltina.

Skaitytojas: Vadinasi, bet koks teisinimasis – tai bandymas kovoti su sąžinės balsu, veikiant aistros gunai ?

Autorius: Visiškai teisingai – ten, kur nėra nuoširdumo, nėra ir dorybės gunos. Dorybingas žmogus nesiteisina, nes jis nuoširdžiai nori atskleisti savo trūkumus, kad galėtų su jais kovoti.

Skaitytojas: Negi jam nebūna skaudu, kai jį kaltina?

Autorius: Kaltinimai skaudina visus, o ypatingai šventus žmones. Bet jiems patinka kovoti su savo trūkumais. Aistros gunoje esantys žmonės irgi stengiasi, kad ir per kančias, pasiekti tam tikrų rezultatų, bet tik tam, kad įrodytų savo pranašumą įvairiose gyvenimo srityse, pavyzdžiui, sporte, ir pelnytų šlovę bei pinigus. Tokiais būdais siekdami įsitvirtinti šiame pasaulyje, jie neperneša net mažiausio kaltinimo savo adresu.

Skaitytojas: O jeigu esi kaltinamas neteisingai?

Autorius: Niekada negali suprasti, ar kaltinimai teisingi, ar ne. Dorybingas žmogus tai supranta, todėl nesigina nuo jokių kaltinimų ir dėl visa ko atsiprašo. Jam bet koks kaltinimas – tai dar viena galimybė susikauti su savo trūkumais.

Skaitytojas: Kam taip iš savęs tyčiotis?

Autorius: Pergalės jausmas, įveikus savo trūkumus, daug mielesnis, negu iškovojus didžiausius prizus prestižiškiausiuose turnyruose.

Skaitytojas: Dabar man jau aiškiau, kaip veikia dorybės guna. Dirbdami su savimi ir iš anksto džiaugdamiesi sėkme, dorybingi žmonės nepatiria tokių sunkumų, kaip kiti, ir lengvai pasiekia tikslą. Todėl būti dorybingu žmogumi ne taip jau ir blogai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Autorius: Jeigu jūs tai supratote, tai imkime ir tuoj pat tapkime dorybingais žmonėmis. Pradžiai siūlau nustoti rūpintis savo atlyginimu. Dirbkime iš meilės darbui, galvokime apie kitų gerovę ir pamėginkime nereaguoti į mums skirtus priekaištus.

Skaitytojas: Vėl jūs iš manęs šaipotės. Jeigu aš nesirūpinsiu savo atlyginimu, tai kas juo rūpinsis, jūs?

Autorius: Dorybingam žmogui nereikia galvoti apie savo darbo rezultatus, jais pasirūpins dorybės guna. Mums reikia galvoti tiktai apie kitų gerovę, gyventi nesavanaudiškai ir daryti gerus darbus. Jeigu mes tikrai tikime šio pasaulio teisingumu, tai kokia prasmė rūpintis atlyginimu, jeigu jis ir taip bus. Tai kaip, jūs jau pasiruošęs nesirūpinti savo atlyginimu ar dar ne?

Skaitytojas: Na, sakykim, pasiruošęs, kaip jūs tai patikrinsite?

Autorius: Jeigu jūs esate dorybės gunoje, ir jums laiku neišmokėjo atlyginimo, tai jums nuo to bus nei šilta, nei šalta. Meilė žmonėms ir darbui neduos jums laiko galvoti apie pinigus.

Skaitytojas: Man atrodo, kad jeigu aš labai panorėsiu, tai galėsiu iškęsti bet kokius pažeminimus.

Autorius: Dorybingas žmogus, negavęs atlyginimo, nejaučia kažkokio pažeminimo, todėl jam nėra jokio reikalo sutelkti savo valią ir iš visų jėgų kentėti. Jis taip mėgsta savo darbą, kad neturi kada galvoti apie laikinas nesėkmes. Be to, jis supranta, kad bet kuriuo metu jį gali pasisiekti blogos karminės reakcijos, ir jis visada pasiruošęs kurį laiką pakentėti.

Skaitytojas: Nejaugi yra žmonių, kurie gali taip elgtis?

Autorius: Visi, kurie yra dorybės gunoje, taip ir elgiasi.

Skaitytojas: Matyt, jums niekada netrūko pinigų, kad taip kalbate.

Autorius: Aš taip kalbu todėl, kad nuodugniai, kitų žmonių pavyzdžiu, išstudijavau šį klausimą, bet jums, aišku, sunku tuo patikėti. Na, kaip, ar jūs tikrai pasiruošęs elgtis kaip dorybingas žmogus?

Skaitytojas: Jeigu atvirai – ne, nepasiruošęs. Aš netikiu, kad koks nors geras dėdė pasirūpins mano atlyginimu, jeigu aš pats to nepadarysiu.

Autorius: Kam tas bereikalingas rūpestis? Juk vis tiek jį gausite, kai ateis laikas, todėl geriau pasirūpinti kitų gerove. Algą gavęs, būni laimingas tik kartą per mėnesį, o kai galvoji apie kitų gerovę, laimę patiri kiekvieną sekundę.

Skaitytojas: O ar galima vienu metu galvoti ir apie atlyginimą, ir apie kitų laimę?

Autorius: Galima, bet tai nebus labai didelis pasiekimas. Anksčiau ar vėliau mintys apie kitų gerovę išgaruos, ir jūs susikoncentruosite tik į savo nelaimingą atlyginimą. O galvodami, kaip padėti kitiems, pradedame koncentruotis į savo gerovę. 

Skaitytojas: Jūs teisus. Na, ir velniava. Vadinasi, žiūrint iš gyvenimiškų pozicijų, negalvoti apie savo atlyginimą tiesiog neįmanoma?

Autorius: Tai ne velniava, o galingoji aistros guna, kuri, pastebėjusi, kad mes turime potraukį į savanaudišką laimę, verčia mus galvoti ne apie visuotinį gėrį, o apie save ir savo atlyginimą. Negalvokite, kad dorybės guna taip lengvai prieinama.

Skaitytojas: Taip, tema sudėtinga, bet aš jau galvojau, kad viską supratau. O dabar jau vėl taip negalvoju. Kaip pagaliau galutinai visa tai perprasti ir pajusti savyje dorybės gunos poveikį?

Autorius: Jeigu jūs pajutote dorybingumo skonį tik teoriškai, tai naivu tikėtis, kad jūs nedelsiant pateksite dorybės gunos globon ir pradėsite džiaugtis nesavanaudiško gyvenimo laime. Norint patekti jos globon, reikia padirbėti ir praktiškai.

Mes jau kalbėjome, kad žmogui, esančiam aistros gunoje, sunku atsisakyti minties apie naudą. Dar sunkiau jam atsisakyti prestižo jausmo. Jeigu jis turi bent kiek žymesnę visuomeninę padėtį, tai bet kokią pastabą savo adresu jis priima kaip įžeidimą ir taip netenka paskutinės galimybės kovoti su savo trūkumais. Dorybingas žmogus, atvirkščiai, visada trokšta suprasti, ką jis daro neteisingai, o sužinojęs, nedelsiant stengiasi ištaisyti padėtį.

Skaitytojas: Nesvarbu, kokioje gunoje yra žmogus, bet jeigu į jį, tokį nusipelniusį, koks nors piemuo žiūri iš aukšto ir dar leidžia sau daryti pastabas, argi tai ne įžeidimas?

Autorius: Tas, kas elgiasi įžeidžiančiai, būtinai atsiims už tai, jį nubaus pačios gunos, bet dorybingas žmogus nelaiko save išskirtine asmenybe, todėl įžeidimai jį nei jaudina, nei pažemina. Argi galima įsižeisti ant žmogaus, kuris pjauna šaką, ant kurios sėdi?

Skaitytojas: Vadinasi, dorybingam žmogui gyventi paprasčiau. Kaip man ne tik teoriškai, bet ir praktiškai gauti dorybės gunos globą?

Autorius: Pradėkite nuo griežto dienos režimo laikymosi ir linkėkite visiems laimės. Darykite tai, nelaukdami jokių rezultatų, kurie vis tik neužilgo pasirodys. Jūs pradėsite jausti laimę, bet ne dėl rezultatų, o nuo pačio darbo su savimi.

Skaitytojas: Nesupratau, kokiu laiko momentu aš tapsiu laimingas?

Autorius: Jūs tapsite laimingas tada, kai jums patiks laikytis dienos režimo ir linkėti visiems laimės. Štai tada jūs ir pateksite dorybės gunos globon. Kai tik pradėsite didžiuotis savo pasiekimais, laukdami praktinės naudos, jūs vėl grįšite į aistros gunos prieglobstį.

Skaitytojas: Šiuos sąmonės pasikeitimus reikia atsiminti, jie padės geriau susigaudyti savyje.

Autorius: Teisingai. Palaipsniui jūs išmoksite skirti, kokios gunos jus valdo duotuoju laiko momentu. Bet pilnutinai suprasti, kaip gunos veikia mūsų sąmonę, gali tik nenuodėmingas (šventas) žmogus.

Skaitytojas: Jūs paminėjote, kad mūsų įsitvirtinimas dorybės gunoje prasideda nuo tada, kai mes įsiklausome į sąžinės balsą. Todėl norėčiau geriau suprasti, kas yra sąmonė. Kokia Vedų pozicija šituo klausimu?

Autorius: Tai – sekančiame pokalbyje. Dabar – reziume.

Išvada: tas, kuris galvoja, kad dorybės guną pasiekti labai lengva, susidūręs su neišvengiamais sunkumais, greitai atsisako šio kelio. Norint kažką pasiekti, reikia dėti pastangas, o tai dažnai atbaido. Bet reikia suprasti, kad sunkumai, siekiant dvasinės laimės, niekada neatneša žalos. Tam, kuris tai supranta, aukščiausių dalykų pažinimas yra džiaugsmingas procesas, įskaitant ir būtinas tam reikalui pastangas. Tokiu būdu, žmogus, būdamas aistros gunoje, vis dėlto gali pasiekti dorybės aukštumas, nepaisant didelių sunkumų.

Norint pajusti dvasinę laimę, reikia kruopščiai mokytis, kaip ir kur nukreipti savo pastangas. Kelias į dorybės guną atviras tiems, kas džiaugsmingai kovoja su savo trūkumais ir dar džiaugsmingiau tarnauja kitiems. Jeigu jūsų širdyje atsirado didelis noras pakilti į dorybės guną, tai jau yra tik laiko klausimas. Tokiu būdu, kiekvienas iš mūsų gali atsikratyti aistros ir neišmanymo gunų poveikio. Bet šiame pasaulyje nepaprastai sunku atrasti sielą, kuriai pasisekė pajusti aukščiausią dorybingumo pasireiškimą – nesavanaudišką meilės tarnystę Dievui.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis