Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

 

Kas yra šikša-guru

 

šikša-guru turi padėti mums išsivaduoti iš melo ir apsimetinėjimo. Jis turi mus barti, bausti, pastatyti mus į vietą ir parodyti, kur mumyse slepiasi apgaulės sėkla.

 

Ištrauka iš seminaro „Transcendentinis garsas“

 

     Priėmus dikša-guru, mums reikalingas šikša. Ką mums duoda šikša-guru? – Kelią, abhidėją. Kartais žmonės klausia: „Ar man reikalingas šikša-guru, ir kas yra šikša? Yra trijų tipų šikša-guru, trijų tipų šikšos. Iš tikrųjų, jei mes labai gerai mokomės iš savo dikša-guru, mes turime matyti pamokas visur, kiekvienoje situacijoje, nes visą šį pasaulį Dievas sukūrė tam, kad mes galėtume mokytis. Viskas, su kuo mes susiduriame šiame pasaulyje, turi mus kažko išmokyti. Jei mes mokysimės iš gamtos reiškinių, įvairių situacijų, iš atsitiktinių praeivių, tai irgi bus šikša. Kartą prie Šrylos Prabhupados priėjo konduktorius ir pamatęs, kad jis platina žurnalus, pasakė: „Kam tu platini žurnalus, geriau rašyti knygas. Žurnalus žmonės išmeta“. Šryla Prabhupada pažiūrėjo į jį ir tarė: „Tu esi mano šikša-guru. Aš žinau, kad per tave kalba mano guru“. Kitas pavyzdys yra apie Avanti brahmaną iš vienuoliktos Šrimadbhagavatam giesmės. Kartą jis pamatė danguje du besikaunančius vanagus. Vienas snape laikė mėsos gabalą, o kitas bandė jį išplėšti. Galų gale pirmas vanagas paleido mėsos gabalą, ir kitas iš karto nuo jo atsitraukė, pačiupo mėsą ir nuskrido. Avanti brahmanas pasakė: „Šis vanagas – mano guru, nes jis man parodė, kad atsižadėjimas ir neprisirišimas išlaisvina nuo kančių. Kai tik aš kažko atsižadu, man iš karto palengvėja. Tas vanagas paleido mėsos gabalą, ir jam iš karto pasidarė lengviau. Jis yra mano šikša-guru. Jis mane pamokė, kaip reikia gyventi“. Toks yra pirmas šikša-guru tipas.

 

     Kitas šikša-guru tipas – tai žmogus, kuris duoda bendrus nurodymus. Šrylos Prabhupados įkurtame ISKON‘e yra daug puikių vaišnavų, sanjasių, skaitančių paskaitas. Klausydamiesi jų, mes turime suprati, kad jie visi yra mūsų šikša-guru, kad jie mums duoda nurodymus. Mes neturime klausytis vien tik savo mokytojo. Mes turime klausytis kiekvieno ir suprasti, kad jie visi yra mano guru.

 

     Trečiasis šikša-guru tipas – tai asmenybė, kuri rūpinasi asmeniškai mumis, duoda mums nurodymus, kad galėtume kilti į dvasines aukštumas, kad įveiktume visas kliūtis ir galų gale surastume teisingą kelią. Šis guru vaidmuo yra pats svarbiausias. Toks guru yra reikalingas mums visiems. Juo gali būti ir mūsų dikša-guru, ar kas nors kitas. Paprastai šį šikša-guru vaidmenį atlieka dikša-guru, kuris mus veda ir parodo kelią, abhidėją. Bet jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių juo turi būti kažkas kitas, tokiu atveju mes būtinai turime atsiklausti leidimo pas savo dikša guru.

 

     Šikša-guru turi padėti mums išsivaduoti iš melo ir apsimetinėjimo. Jei dikša-guru paprasčiausiai pritraukia mus savo savybėmis, tai šikša-guru turi mus mokyti. Jis turi mus barti, bausti, pastatyti į vietą ir parodyti, kur mumyse glūdi apgaulės sėkla, nes mes patys to negalime pamatyti. Mes įpratome patys save apgaudinėti, todėl mums labai sunku tai pastebėti. Šrutakirti prabhu pasakojo, kaip vienas žmogus padovanojo Šrylai Prabhupadai laikrodį, o po to vis žiūrėjo, ar Prabhupada nešioja būtent jo laikrodį, ar ne. Kai mes kažką dovanojam ar atiduodam, mes jokiu būdu neturėtume galvoti: „O kas man už tai bus?“, netgi nesąmoningai neturėtume laukti, kad mums už tai padėkos, kad kažkas tą laikrodį užsidės. Tai labai subtilus momentas ir mums reikia, kad kažkas tai parodytų ir durtų į skaudamą vietą: „Štai tavo apgaulė ir melas“.

 

     Yra viena įdomi istorija apie Šryla Prabhupadą. Jis turėjo mokinę, kuri labai gerai tarnavo Dievybėms Naujojoje Dvarakoje, Los Andžele. Ji nuolatos kėlė Dievybių garbinimo standartus. Kartą ji pagalvojo: „Kai aš nešu Dievybėms bhogą, visi mato, kas yra ant padėklo, ir gali mėgautis tuo anksčiau už Krišną“. Todėl ji nusprendė pasiūti gražų apdangalą ir uždengti juo padėklą su bhoga. Prie viso to ji dar galvojo: „Būtų gerai, kad Šryla Prabhupada tai pastebėtų ir mane pagirtų“. Ji suplanavo, kad pats tinkamiausias laikas tai padaryti sekmadienį, paskaitos metu. Dvyliktą valandą Šryla Prabhupada skaitys paskaitą ir kaip tik tuo metu bus siūloma bhoga. Taigi ji su gražiai uždengtu padėklu praeis pro Šrylą Prabhupada, kai jis sėdės ant vjasasanos­, o jis, išvydęs tokį nuostabų apdangalą, pasakys: „Kokia puiki ta Šilavati! Tikriausiai ji tyra bhaktinė“. Pagaliau atėjo didi akimirka. Nešina padėklu, ji nuėjo link altoriaus, trumpam stabtelėjusi prie vjasasanos, kad Šryla Prabhupada galėtų gerai pamatyti jos puošnųjį rankdarbį. Bet Šryla Prabhupada į ją net nežvilgtelėjo. Jis žiūrėjo visai į kitą pusę, skaitė paskaitą ir nieko nepastebėjo. Liūdesio pilna širdimi Šilavati nuėjo prie altoriaus. Padėjo padėklą prieš Dievybes, nuėmė nuo jo tą gražųjį uždangalą ir pasisuko užtraukti užuolaidas. Ir  čia Šryla Prabhupada į ją pažiūrėjo ir tarė: „Reikia gi būti tokiai kvailai! Kam reikėjo specialiai siūti tokį gražų apdangalą, kad niekas nepamatytų, kas ant padėklo, po to padėti jį ant altoriaus, nuimti apdangalą, kad visi pamatytų ir tik po to užtraukti užuolaidas“. Šryla Prabhupada parodė, kad jis viską mato ir pastebi, parodė mūsų motyvus, kas yra mūsų širdyje. Taip mus moko šikša-guru. Jis iškelia į viešumą: „Pažiūrėk, kas yra tavo širdyje. Štai ko tau reikia atsikratyti“. Kartais šios pamokos būna labai skaudžios.

 

     Dikša-guru mus patraukia savo savybėmis, šikša-guru moko. Bet nereikia pamiršti, kad turi būti ir potraukis, ir noras mokytis. Kartais žmonės galvoja, kad viską turi padaryti mokytojas. Vakar manęs paklausė: „Jūs viską gerai papasakojot apie guru, o kaip yra su mūsų pačių pastangomis? Mes juk irgi turime kažką daryti, ar ne?“. Kai kurie žmonės galvoja: „Mano darbas baigiasi tada, kai aš į ugnį įdedu bananą ir gaunu iniciaciją. Visa kita turi padaryti mano guru. Guru mane išgelbėjo“. Ar jis mus išgelbėjo? – Gal taip, o gal ir ne. Viskas priklauso nuo mūsų, nuo to, kiek mes mokomės. Guru yra tobulas, jis mums duoda nurodymus, o kiek nuoširdžiai mes tuos nurodymus vykdome, tai jau kitas reikalas.

 

     Deja, kartais mokiniai pakimba ant savo mokytojo pečių tiesiog nepakeliama našta. Apie tai yra viena istorija. Kartą vienas sadhu ėjo su būriu mokinių. Mokiniai buvo labai linksmi, uždavinėjo jam įvairius klausimus, o sadhu davė jiems įvairius nurodymus. Staiga jie pamatė ligotą, mirštantį pitoną. Jis dar buvo gyvas, bet apspitusios skruzdės jį jau dorojo. Tai pamatęs, guru labai nuliūdo, nustojo kalbėti ir toliau ėjo tylėdamas. Mokiniai taip pat nuliūdo, jie nesuprato, kas įvyko. Galų gale pats drąsiausias paklausė: „Guru-dži, kodėl jūs taip nuliūdot, kas atsitiko?“ Tada guru atsakė: „Ar žinote, kuo praeitame gyvenimas buvo tas pitonas?“ – „Ne, nežinom“. – „Praeitame gyvenime jis buvo guru, o šios skruzdės buvo jo mokiniai. Ir dabar jie vėl daro tą patį“. Kartais mes taip pat elgiamės su guru. Jis jau vos gyvas nuo mūsų „tarnystės“ jam, o mes vietoj to, kad kažką duotume, vis norim iš jo kažką gauti. Gavę iš savo dvasinio mokytojo Krišną, mes turėtume stengtis jam kuo daugiau duoti – atiduoti viską, ką tik galime.

Kas yra šikša-guru

 

Šikša-guru turi padėti mums išsivaduoti iš melo ir apsimetinėjimo. Jis turi mus barti, bausti, pastatyti mus į vietą ir parodyti, kur mumyse slepiasi apgaulės sėkla.

 

Ištrauka iš seminaro „Transcendentinis garsas“

 

Priėmus dikša-guru, mums reikalingas šikša. Ką mums duoda šikša-guru? – Kelią, abhidėją.šikša-guru, ir kas yra šikša? Yra trijų tipų šikša-guru, trijų tipų šikšos. Iš tikrųjų, jei mes labai gerai mokomės iš savo dikša-guru,šikša.šikša-guru. Aš žinau, kad per tave kalba mano guru“. Kitas pavyzdys yra apie Avanti brahmaną iš vienuoliktos Šrimadbhagavatam guru, nes jis man parodė, kad atsižadėjimas ir neprisirišimas išlaisvina nuo kančių. Kai tik aš kažko atsižadu, man iš karto palengvėja. Tas vanagas paleido mėsos gabalą, ir jam iš karto pasidarė lengviau. Jis yra mano šikša-guru. Jis mane pamokė, kaip reikia gyventi“. Toks yra pirmas šikša-guru Kartais žmonės klausia: „Ar man reikalingas mes turime matyti pamokas visur, kiekvienoje situacijoje, nes visą šį pasaulį Dievas sukūrė tam, kad mes galėtume mokytis. Viskas, su kuo mes susiduriame šiame pasaulyje, turi mus kažko išmokyti. Jei mes mokysimės iš gamtos reiškinių, įvairių situacijų, iš atsitiktinių praeivių, tai irgi bus Kartą prie Šrylos Prabhupados priėjo konduktorius ir pamatęs, kad jis platina žurnalus, pasakė: „Kam tu platini žurnalus, geriau rašyti knygas. Žurnalus žmonės išmeta“. Šryla Prabhupada pažiūrėjo į jį ir tarė: „Tu esi mano giesmės. Kartą jis pamatė danguje du besikaunančius vanagus. Vienas snape laikė mėsos gabalą, o kitas bandė jį išplėšti. Galų gale pirmas vanagas paleido mėsos gabalą, ir kitas iš karto nuo jo atsitraukė, pačiupo mėsą ir nuskrido. Avanti brahmanas pasakė: „Šis vanagas – mano tipas.

 

Kitas šikša-guruvaišnavų, sanjasių, skaitančių paskaitas. Klausydamiesi jų, mes turime suprati, kad jie visi yra mūsų šikša-guru, kad jie mums duoda nurodymus. Mes neturime klausytis vien tik savo mokytojo. Mes turime klausytis kiekvieno ir suprasti, kad jie visi yra mano guru. tipas – tai žmogus, kuris duoda bendrus nurodymus. Šrylos Prabhupados įkurtame ISKON‘e yra daug puikių

 

Trečiasis šikša-guru tipas – tai asmenybė, kuri rūpinasi asmeniškai mumis, duoda mums nurodymus, kad galėtume kilti į dvasines aukštumas, kad įveiktume visas kliūtis ir galų gale surastume teisingą kelią. Šis guruguru yra reikalingas mums visiems. Juo gali būti ir mūsų dikša-guru,šikša-gurudikša-guru, kuris mus veda ir parodo kelią, abhidėją. Bet jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių juo turi būti kažkas kitas, tokiu atveju mes būtinai turime atsiklausti leidimo pas savo dikša guru. vaidmuo yra pats svarbiausias. Toks ar kas nors kitas. Paprastai šį vaidmenį atlieka

 

Šikša-gurudikša-gurušikša-guru turi padėti mums išsivaduoti iš melo ir apsimetinėjimo. Jei paprasčiausiai pritraukia mus savo savybėmis, tai turi mus mokyti. Jis turi mus barti, bausti, pastatyti į vietą ir parodyti, kur mumyse glūdi apgaulės sėkla, nes mes patys to negalime pamatyti. Mes įpratome patys save apgaudinėti, todėl mums labai sunku tai pastebėti. Šrutakirti prabhu pasakojo, kaip vienas žmogus padovanojo Šrylai Prabhupadai laikrodį, o po to vis žiūrėjo, ar Prabhupada nešioja būtent jo laikrodį, ar ne. Kai mes kažką dovanojam ar atiduodam, mes jokiu būdu neturėtume galvoti: „O kas man už tai bus?“, netgi nesąmoningai neturėtume laukti, kad mums už tai padėkos, kad kažkas tą laikrodį užsidės. Tai labai subtilus momentas ir mums reikia, kad kažkas tai parodytų ir durtų į skaudamą vietą: „Štai tavo apgaulė ir melas“.

 

Yra viena įdomi istorija apie Šryla Prabhupadą. Jis turėjo mokinę, kuri labai gerai tarnavo Dievybėms Naujojoje Dvarakoje, Los Andžele. Ji nuolatos kėlė Dievybių garbinimo standartus. Kartą ji pagalvojo: „Kai aš nešu Dievybėms bhogą, visi mato, kas yra ant padėklo, ir gali mėgautis tuo anksčiau už Krišną“. Todėl ji nusprendė pasiūti gražų apdangalą ir uždengti juo padėklą su bhoga. Prie viso to ji dar galvojo: „Būtų gerai, kad Šryla Prabhupada tai pastebėtų ir mane pagirtų“. Ji suplanavo, kad pats tinkamiausias laikas tai padaryti sekmadienį, paskaitos metu. Dvyliktą valandą Šryla Prabhupada skaitys paskaitą ir kaip tik tuo metu bus siūloma bhoga. Taigi ji su gražiai uždengtu padėklu praeis pro Šrylą Prabhupada, kai jis sėdės ant vjasasanos­, o jis, išvydęs tokį nuostabų apdangalą, pasakys: „Kokia puiki ta Šilavati! Tikriausiai ji tyra bhaktinė“.  čia Šryla Prabhupada į ją pažiūrėjo ir tarė: „Reikia gi būti tokiai kvailai! Kam reikėjo specialiai siūti tokį gražų apdangalą, kad niekas nepamatytų, kas ant padėklo, po to padėti jį ant altoriaus, nuimti apdangalą, kad visi pamatytų ir tik po to užtraukti užuolaidas“. Šryla Prabhupada parodė, kad jis viską mato ir pastebi, parodė mūsų motyvus, kas yra mūsų širdyje. Taip mus moko šikša-guru. Pagaliau atėjo didi akimirka. Nešina padėklu, ji nuėjo link altoriaus, trumpam stabtelėjusi prie vjasasanos, kad Šryla Prabhupada galėtų gerai pamatyti jos puošnųjį rankdarbį. Bet Šryla Prabhupada į ją net nežvilgtelėjo. Jis žiūrėjo visai į kitą pusę, skaitė paskaitą ir nieko nepastebėjo. Liūdesio pilna širdimi Šilavati nuėjo prie altoriaus. Padėjo padėklą prieš Dievybes, nuėmė nuo jo tą gražųjį uždangalą ir pasisuko užtraukti užuolaidas. Ir Jis iškelia į viešumą: „Pažiūrėk, kas yra tavo širdyje. Štai ko tau reikia atsikratyti“. Kartais šios pamokos būna labai skaudžios.

 

Dikša-gurušikša-guruguru, o kaip yra su mūsų pačių pastangomis? Mes juk irgi turime kažką daryti, ar ne?“. Kai kurie žmonės galvoja: „Mano darbas baigiasi tada, kai aš į ugnį įdedu bananą ir gaunu iniciaciją. Visa kita turi padaryti mano guru. GuruGuru mus patraukia savo savybėmis, moko. Bet nereikia pamiršti, kad turi būti ir potraukis, ir noras mokytis. Kartais žmonės galvoja, kad viską turi padaryti mokytojas. Vakar manęs paklausė: „Jūs viską gerai papasakojot apie mane išgelbėjo“. Ar jis mus išgelbėjo? – Gal taip, o gal ir ne. Viskas priklauso nuo mūsų, nuo to, kiek mes mokomės. yra tobulas, jis mums duoda nurodymus, o kiek nuoširdžiai mes tuos nurodymus vykdome, tai jau kitas reikalas.

 

Deja, kartais mokiniai pakimba ant savo mokytojo pečių tiesiog nepakeliama našta. Apie tai yra viena istorija. Kartą vienas sadhu ėjo su būriu mokinių. Mokiniai buvo labai džiaugsmingi, uždavinėjo jam įvairius klausimus, o sadhuguruguruguru, o šios skruzdės buvo jo mokiniai. Ir dabar jie vėl daro tą patį“. Kartais mes taip pat elgiamės su guru. Jis jau vos gyvas nuo mūsų „tarnystės“ jam, o mes vietoj to, kad kažką duotume, vis norim iš jo kažką gauti. Gavę iš savo dvasinio mokytojo Krišną, mes turėtume stengtis jam kuo daugiau duoti – atiduoti viską, ką tik galime. davė jiems įvairius nurodymus. Staiga jie pamatė ligotą, mirštantį pitoną. Jis dar buvo gyvas, bet apspitusios skruzdės jį jau dorojo. Tai pamatęs, labai nuliūdo, nustojo kalbėti ir toliau ėjo tylėdamas. Mokiniai taip pat nuliūdo, jie nesuprato, kas įvyko. Galų gale pats drąsiausias paklausė: „Guru-dži, kodėl jūs taip nuliūdot, kas atsitiko?“ Tada atsakė: „Ar žinote, kuo praeitame gyvenimas buvo tas pitonas?“ – „Ne, nežinom“. – „Praeitame gyvenime jis buvo

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis