Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Karma vedybiniame gyvenime

 

Viena iš daugelio vedybinio gyvenimo problemų – tai naujos šeimos kūrimas po skyrybų.

Ji: Man atrodo, kad vyrams šis klausimas nelabai aktualus. Jiems kas – įsipyko viena žmona, numetei ją kaip pirštinę ir susiradai kitą. Užtat moteriai, ypač jeigu ji lieka su vaikais, situacija keblesnė.

Autorius: Taip, po skyrybų moters pečius užgula daug sunkesnė našta, todėl ji turėtų ypatingai stengtis išsaugoti šeimą. Nors vyrui irgi ne visai lengva – juk jis išsiskiria ne tik su žmona, bet ir su vaikais.

Ji: Ir vėl neteisybė! Ištekėjus už netikusio žmogaus, moteriai sunku su juo gyventi, o išsiskyrus irgi ne pyragai! Aš nežinau...

Autorius: Šio klausimo aptarimą norėčiau pradėti pokalbiu apie vedybinę karmą. Tai turėtų būti aktualu jaunuoliams, kurie nelabai rūpinasi savo ateitimi. Jų vedybinis gyvenimas dažnai būva chaotiškas ir neprotingas.

Taigi Vedose pasakyta, kad gyvenimas moteriškame kūne skirtas karmos atidirbimui, kitaip sakant, atsiimti praeities veiklos rezultatams, o vyriškame kūne kaupiama nauja karma. Todėl vyrai arba greitai degraduoja, arba greitai tobulėja. O moterys, atidirbusios savo netikusią karmą, išlieka daugiau mažiau stabilioje būklėje.

Ji: Koks nuostabus vyrų gyvenimas – jie užverda visą košę, ir jiems nieko, tik karma kaupiasi, o putrą srėbti prisieina moteriai.

Jis: Tu nesupratai, žmona srebia ne vyro, o savo karmą. Vyras yra tik įrankis jos likimo rankose.

Ji: Bet pasižiūrėk, kas darosi pas mūsų kaimynę: vyras geria iki sąmonės netekimo, o kenčia tai jo žmona. Kokias nuodėmes ji galėjo padaryti, kad dabar susilauktų tokio gyvenimo? Neįžiūriu jokio teisingumo karmos dėsniuose! Juk jeigu ji išsiskirs, vyras nesunkiai susiras kitą, o jai prasidės naujos problemos.

Autorius: Teisybė tokioje situacijoje vis dėlto yra, nors ji ir nepastebima iš pirmo žvilgsnio. Vedose pasakyta, kad moteris nuo girtuoklio vyro kenčia todėl, kad praeitame gyvenime pati buvo girtuoklė.

Ji: O tai kuo tada buvo jos vyras?

Autorius: Jis buvo moteriškame kūne, atidirbinėjo savo karmą ir vargo taip pat, kaip jūsų kaimynė. Dabar jie susikeitė vaidmenimis. Nieko nepadarysi, taip jau gamtos surėdyta: moteriškas kūnas skirtas karmos atidirbimui, vyriškas – jos kaupimui.

Ji: Taigi karmos dėsnis veikia tokiu būdu, kad mes, nieko neįtardami, vieną gyvenimą darome nuodėmes, o kitą gyvenimą už jas atsiimame. Ar ne geriau būtų, jeigu šie procesai sutilptų į vieną gyvenimą?

Autorius: Bet tam reikia, kad kūnus keisti vieną į kitą mes galėtume tame pačiame gyvenime. Deja, tai neįmanoma.

Ji: Bet kas trukdo atidirbti karmą vyriškame kūne?

Autorius: Pats kūnas. Kaip tigro niekas negali sudraskyti (tam reikia, kad jis būtų elnio kūne), taip ir vyrą kentėti už savo poelgius nelabai priversi. Tačiau būva ir taip, kad karma nelaukia ir susidoroja tiek su tigru, tiek ir su nenaudėliu vyru. Ir kai vyrai ima atidirbinėti savo netikusią karmą, jų laukia kalėjimai, karai arba ligoninės iki grabo lentos.

Ji: Bet ir moteris už savo nuodėmes kenčia daug ilgiau, nei reikėtų. Kada likimas susidoros su mano vargšės kaimynės vyru?

Autorius: Moterys intuityviai jaučia, kad už viską teks greitai atkentėti, todėl jos daugumoje stengiasi gyventi dorybingiau. Mes juk matome, kad padorių moterų yra daugiau, nei padorių vyrų.

Ji: Kaimynė yra tikrai labai padori moteris, ji jau viską suprato, atgailauja ir nori būti laimingesnė. Kur jai dingti nuo savo girtuoklio?

Autorius: Taip, moterims dažnai nėra kur dingti. Jos stabilesnės, todėl joms sunku ką nors keisti savo nenusisekusiame vedybiniame gyvenime; išsiskyrus vienas problemas pakeičia kitos; be to, jos supranta, kad vaikai neteks tėvo. Todėl moterims reikia žinoti, kaip taisyti pašlijusius santykius šeimoje. Taip jos greičiau ir mažiau skausmingai atidirbs blogą vedybinę karmą.

Kai žmones užgula sunki karma, jiems atrodo, kad pasaulyje viešpatauja neteisybė. Tokios mintys daugiausia apninka moteris, kurioms nepalankias situacijas likimas sukuria dažniau nei vyrams. Tarp kitko, dėl šios priežasties moterys taip pat dažniau nei vyrai kreipiasi pagalbos į Dievą ir persiima giliu tikėjimu, o tai iškart palengvina jų gyvenimą.

Aš manau, protingas žmogus niekada nepatikės, kad pasaulis sutvertas neteisingai. Kokia prasmė buvo kurti netobulą pasaulį? Jus tik pažiūrėkite, kaip mes gyvename, kiek aplink žiaurumo: karai, skerdyklos, abortai... Argi už tai neturi būti atpildo? Todėl gyvenimas dažnai mus įveja į kampą ir prisieina kentėti.

Ji: Ir, žinoma, dangiškasis teisingumas reikalauja, kad daugiausia kentėtų moteris.

Autorius: Vyriškas kūnas labiau dinamiškas, todėl žmogus jame veiklesnis ir turi galimybę prisidirbti daugiau karmos, kurią sekančiame gyvenime atidirba stabilesniame moters kūne. Jeigu jūsų kaimynė, kaip jūs sakote, viską suprato ir netgi atgailauja, tai likimas jai greitai sudarys galimybę būti laimingai. Tačiau atgailauti už nuodėmes ir viską suprasti nėra taip paprasta. Norint žinoti, kada likimas bus mums maloningesnis, reikia išsiaiškinti, kaip elgiasi ir ką galvoja tikrai atgailaujantis ir savo paklydimus suvokęs žmogus.

Imkim jūsų kaimynę. Pirmiausia ji turi įsisąmoninti, kuo gyvenimas moteriškame kūne skiriasi nuo gyvenimo vyriškame kūne. Tada ji nustos galvoti, kad likimas su moterimis elgiasi neteisingai.

Tokia jau moters prigimtis – jai sunku suprasti karmos dėsnių poveikį savo kūnui, todėl sielos gilumoje ji nelaiko savęs kalta ir už tai kenčia. Jūsų kaimynė nesupranta, kad jeigu likimas jai ištaisė tokį gyvenimą, tai ji nei kiek ne geresnė už savo mielą girtuoklėlį. Vienintelė išeitis tokiu atveju – keisti mąstymą.

Ji: Nejaugi visos šeimyninės problemos taip lengvai sprendžiamos – suvokus savo likimo teisingumą?

Autorius: Tai faktas. Tegu ji bent teoriškai supranta, koks teisingas šis pasaulis, ir tada ateis suvokimas, kad dėl visų savo bėdų kalta ji pati ir nėra ko labai tikėtis laimingo vedybinio gyvenimo. Norint galutinai neprarasti vilties, tokiu metu pats laikas kreiptis į Dievą ir paprašyti Jo pagalbos. Ir tada likimas jūsų kaimynei taps maloningesnis.

Ji: Vadinasi, aš turiu jai patarti prašyti Dievo malonės?

Autorius: Taip, tik neturi būti jokio dirbtinumo. Dievas gerai mato, kas tikrai viską suprato ir atgailauja, o kam tai tik kaimynės išrašytas receptas, kurį reikia išmėginti, nors ir nelabai norisi.

Jis: Vadinasi, norint permaldauti likimą, reikia: 1) suvokti jo teisingumą; 2) gailėtis savo nuodėmių; 3) prašytis Dievo prieglobsčio ir 4) aktyviai užsiimti dvasine praktika. Ar to pakanka?

Autorius: Yra dar vienas požymis, rodantis, kad likimas greit keisis į gerąją pusę. Jeigu jūsų kaimynė tikrai pripažįsta savo kaltes ir pasiruošusi priimti likimo smūgius, ji nustos neapkęsti savo nelaimėlio vyro ir netgi pradės įžvelgti jo geruosius bruožus.

Jis: Taigi prie tų keturių sąlygų pridedam penktą – reikia visiškai atleisti savo vyrui jo kaltes.

Ji: Bet tai neįmanoma! Pamatytumėt jį...

Autorius: Na, ką jūs, aišku, įmanoma. Galima paprasčiausiai kartoti seną vedinį užkeikimą: „Aš linkiu visiems laimės“. Kuo dažniau. O jeigu tikite į Dievą, tai dažniau melskitės. Tokio kartojimo ar maldos rezultatus mintyse paskirkite vyrui, ir palaipsniui širdyje susikaupusi neapykanta išnyks. Moteris nusiramins ir nustos galvoti apie savo kančias, nes paprasčiausiai jų nebejaus. Užtat po kiek laiko karma visu sunkumu užguls jos vyrelį.

Ji: Tokiai moteriai dar gyvai esant reikia pastatyti paminklą. O kas tam nenaudėliui atsitiks?

Autorius: Vieną kartą išsipagiriojęs jis atkreips dėmesį, kad pasikeitė žmonos elgesys, kad pas ją jaučiasi didelė vidinė ramybė ir su juo apsieina geranoriškai, nors ir griežtai. Jis pajus jai pagarbą ir pasidygėjimą savo niekingu gyvenimu, tačiau girtuokliauti dar nemes. Alkoholizmas yra labai sunki proto liga, ir su ja susidoroti ne taip paprasta net prie geriausių norų. Turės praeiti kažkiek laiko, kol jis galutinai susivoks, kaip neteisingai gyvena. Galimas daiktas, kad eilinį kartą pasigėręs, jis sumanys patikrinti, ar tikrai jo žmona pasikeitė, ir pradės jai prikaišioti veidmainiškumą ir neištikimybę. Žmona nekreips į tai dėmesio ir toliau ruošis po namus. Galiausiai ateis didi diena, kai jo širdyje pasireikš visiška atgaila, ir jeigu žmona tikrai atleis jam visas kaltes, kas yra ne taip paprasta, tai vyras greičiausiai po kiek laiko pames gėręs.

Ji: O jei ne?

Autorius: Taip irgi gali būti. Bet žmona iš visos širdies jam atleido skriaudas, o tai reiškia, kad ji jau atidirbo savo blogą karmą, ir dabar galimos skyrybos arba gyvenimas atskirai be skyrybų. Galimas atvejis, kad jį užgrius visokios nelaimės, kurios arba privers jį pamesti savo žalingą įprotį, arba kažkokiu būdu, gal net mirtimi, pašalins jį iš šeimos. Tačiau bet kuri situacija suteiks moteriai palengvėjimą.

Jis: Matau, kad vedybinė karma nejuokauja. Vyrą net mirtis gali ištikti?

Autorius: Taip, prisimenu atvejį, kai moteris buvo atlaidi ir nesmerkė savo girtuoklio vyro, nuolankiai kentė jo išsidarinėjimus ir aktyviai užsiėmė dvasine praktika. Nepaisant to, vyrelis toliau kamavo šią vargšę moterį, kol pagaliau pateko į avariją ir galutinai suvedė sąskaitas su gyvenimu.

Tačiau būva ir taip, kad moteris vyro nekenčia visą gyvenimą, todėl jos vargas nepaliaujamai didėja.

Ji: Ta avarija... Nejaugi moteris linkėjo savo vyrui tokio galo?

Autorius: Žinoma, ne. Kitaip ji nebūtų atidirbusi savo blogos karmos. Bet jeigu žmona savo vyrui linki mirties ar kokių nors nelaimių, tai reiškia, kad jos laukia tolesnės kančios. Kaip sako Vedos, šeimos paskirtis – ne vien tik džiaugtis vedybine laime, bet ir atidirbti pačią sunkiausią karmą.

Jis: Kas atsitinka tiems, kurie išsiskiria, nespėję kartu atidirbti blogos karmos?

Autorius: Vyrui dažnai baigiasi liūdnai: po skyrybų jis, norėdamas atsigriebti, ima pernelyg laisvai gyventi ir paprasčiausiai degraduoja. Arba susiranda laisvo elgesio draugužę, kuri galiausiai jį apgauna ir pameta.

Kartais vyras stengiasi elgtis dorybingai ir sąžiningai neša savąjį kryželį, stengdamasis įtikti savo nemeiliai žmonai, tačiau moterys toli gražu ne visada sugeba tinkamai įvertinti tokį elgesį. Galiausiai jie išsiskiria, ir vyras gana greitai sukuria naują, daugiau mažiau tvirtą šeimą.

Jis: O kas atsitinka su moterimis, kurios po skyrybų pasilieka su vaikais?

Autorius: Jau kalbėjome, kad jai lengviau nebūva, nes vienas problemas pakeičia kitos. Likusi viena su vaikais, ji jaučia neturinti jokios apsaugos nei išeities. Nevedusį ir gerą žmogų susirasti sunku, o kitą kartą ir karma neleidžia. Ji pradeda susitikinėti su nerimta publika, kurie ją apgaudinėja ir nesiruošia prisiimti kokios nors atsakomybės prieš ją ir vaikus. Supratusi, kad čia nieko nepeš, moteris užpainioja vedusį, bet patikimą vyrą, kuris ją lanko, begėdiškai apgaudinėdamas savo žmoną. Taip ji ir gyvena savo nuodėmingą gyvenimą, neįstengdama ką nors pakeisti. Būva dar blogiau, kai šitaip suviliotas vyras palieka žmoną. Taip nelaimėlė prisišaukia dar didesnį vargą.

Kartais išsiskyrusios moterys vaikus palieka tėvams, tikėdamosi, kad gyvenimas su nauju vyru bus sėkmingesnis. Tačiau likimo neapgausi, ir ateityje jai tenka patirti suaugusių vaikų abejingumą.

Vis dėlto pasitaiko, kad išsiskyrusi moteris susiranda gerą vyrą, tačiau jai teks gerai padirbėti su savo charakteriu, kol susiklostys geri santykiai tarp jos vaikų ir naujo vyro, o šeimoje įsivyraus taika bei ramybė.   

Ji: Taip, nelengva mūsų dalia, panašu, kad šeima – tai didelis išbandymas.

Autorius: Aš pasakyčiau, kad tai labai didelis išbandymas. Netgi didžiausias. Todėl Vedos rekomenduoja nuo mažumės mokyti mergaites, kaip teisingai išsirinkti vyrą, kaip elgtis su vaikinais iki vedybų ir kokie turi būti santykiai su vyru. Be tokio paruošimo mergina po vedybų dažnai patenka į sunkią situaciją. Neturėdama žinių, ji galvoja, kad bet kada galės išsiskirti ir pailsėti, tačiau po skyrybų gyvenimas tampa dar sunkesnis.

Ji: Norite pasakyti, kad gavusi reikiamą išsilavinimą, ji būtų laiminga su netikusiu vyru?

Autorius: Reikalingos žinios palengvina vedybinio gyvenimo sunkumus. Net sunkiausiais atvejais jos naikina blogą karmą ir netikėtai atneša laimę.

Ji: Aš nesuprantu, kodėl moteris su vaikais būtinai turi patirti kažkokias problemas naujoje šeimoje. Argi ji negali mylėti ir naują vyrą, ir savo vaikus nuo pirmų vedybų?

Autorius: Ne moteryje reikalas, ji myli visus. Tačiau tarp vaikų ir naujo vyro atsiranda natūralus antagonizmas, kuris ir sukelia problemas.

Jis: O tai ką, jis nesugeba su vaikais elgtis kaip tikras tėvas?

Autorius: Jeigu jis nuo pat pradžių bando su jais elgtis tėviškai, tai sukelia dar didesnį vaikų priešiškumą. Šiuo atveju susiduria du šeimyninio egoizmo tipai.

Jis: Kas tai – šeimyninis egoizmas?

Autorius: Tai visų šeimos narių jungtinis egoizmas. Moters egoizmas negali greitai pasikeisti, tačiau jeigu ji myli savo naują vyrą, tai palaipsniui, per keletą metų, prie jo prisitaiko, ir jų santykiai lėtai, bet stabiliai gerėja.

Su vaikais sudėtingiau. Kadangi jų egoizmas daug glaudžiau susijęs su tikruoju tėvu, jie negali taip paprastai priimti naująjį. Tam reikalingi ne vieni metai sisteminio darbo, kuriant teisingus santykius. Nieko apie juos neišmanydamas, naujasis vyras iš vaikų reikalaus greito pripažinimo, kas jiems tiesiog fiziškai neįmanoma. Jis gali mėginti išsikovoti vaikų autoritetą, mokydamas juos teisingai gyventi, arba griežtumu, bet visa tai sukels dar didesnę konfrontaciją.

Teisingiausia būtų su vaikais užmegzti draugiškus santykius, prisiimti vyresnio draugo rolę ir nebūti griežtam, bet geranoriškam. Tik po to vaikai naują mamos vyrą pradės laikyti vyresniu ir gerbtinu žmogumi. Tačiau net ir naudojantis teisinga taktika, praeis ne vieni metai, kol vaikams prabus gilesni jausmai ir jie pripažins jį savo tėčiu.

Dažniausiai viskas būva atvirkščiai. Naujasis tėvas greitai ir ilgam susigadina santykius su vaikais, kas labai skaudina moterį, kuri myli ir vaikus, ir naują vyrą, ir galiausiai atsiduria tarp dviejų ugnių.

Ji: Kaip vedinė išmintis gali padėti moteriai, sprendžiant vedybinio gyvenimo sunkumus?

Autorius: Vedos sako, kad vyras būva laimingas, atlikdamas savo visuomenines pareigas. Taigi savąją karmos naštą jis atidirba daugiausiai už šeimos ribų, todėl jį labiausiai domina tai, kas susiję su jo darbu ir visuomenine veikla. Jis labai pergyvena, jeigu šioje sferoje kas nors sutrinka. O moteris laimingiausia, bendraudama su vyru, vaikais bei giminėmis, taigi ir savo sunkią karmą atidirba šeimos rate. Šeimyniniai santykiai yra gilesni ir glaudesni, todėl ir moters dalia daug sunkesnė, negu vyro.

Vediniais laikais moteris nuo mažens ruošė taip, kad jos sugebėtų kurti teisingus santykius šeimoje. Aplamai mergaitės turi gauti specialų išsilavinimą, daugiau dėmesio skiriant šeimyninių santykių psichologijai. Tačiau dabartinėje visuomenėje berniukai ir mergaitės mokinami vienodai, nesuteikiant jiems žinių apie teisingą vedybinį gyvenimą.

Negana to, šiuolaikinės moterys, persiimdamos vyrų pažiūra į šeimyninį gyvenimą, pasidavė baisiai provokacijai. Užuot gynusios pamatines šeimos normas, dabar jos įnirtingai gina savo teisę į nevaržomą seksą, prisidengdamos tokiais keistais terminais, kaip „emancipacija“ ir „seksualinė revoliucija“. Laimėjimai akivaizdūs – šeimyninis gyvenimas tapo nesaugus. Šeimos suyra daug greičiau, negu anksčiau, todėl moterims tenka papildomos kančios.

Ji: Na, žinoma, vėl nukenčia tik moteris. Vyras, aišku, nekaltas.

Autorius: Kalti abu, tik paskui moteriai lieka vaikai be tėvo ir nesaugus bei skurdus gyvenimas, tuo tarpu kai atkutęs vyras ima žvaliai zylioti.

Jis: Moteris irgi taip galėtų pasielgti – mesti vaikus ir laisvai gyventi.

Autorius: Dėl įvairių priežasčių moters prisirišimas prie vaikų daug didesnis, negu vyro, todėl ji negali palikti jų likimo valiai. Jai tai sukelia dideles kančias. Tokiu būdu, seksualinė revoliucija jų neišvadavo iš vedybinės karmos gniaužtų. Valstybė turėtų imtis rimtos šeimyninių tradicijų globos ir kovoti su tokiomis kvailystėmis kaip seksualinė revoliucija.

Jis: Atrodo, kad šioje srityje jau rimtai dirbama. Šiuolaikinė psichologija rekomenduoja didesnę intymių santykių laisvę iki vedybų. Manoma, kad tai padės jaunuoliams gauti praktinį patyrimą, kuris pravers vystant tarpusavio santykius po vedybų. Be to, paskutiniu metu atsirado tendencija gyventi kartu nesusituokus. Beje, kažkada jūs tokius santykius neužtarnautai supeikėte. Juk čia nieko blogo, tiesiog jaunuoliai per daug vienas kitam neįsipareigoja ir turi galimybę geriau vienas kitą pažinti, taigi išvengia neapgalvotų sprendimų. Ir jeigu po kelių bendro gyvenimo metų jie įsitikina, kad jų pasirinkimas teisingas, jie gali drąsiai susituokti ir užsikrauti visą šeimyninio gyvenimo naštą.

Autorius: Žinoma, tai, ką dabar pasakėte, jūs rekomenduosite ir savo dukraitei?

Jis: Hm... Na, aš norėčiau rasti jai padorų vaikiną, gerai jį pažinti, o jau paskui iškelti normalias vestuves. Tada man būtų ramu.

Autorius: Nusiramintumėt, vadinasi? Suklysti nebijot?

Jis: Žinoma, geriau ji su vaikinu pagyventų dar be vedybų, o jau paskui... Bet vis tik būtų ramiau, jeigu jie susituoktų iš karto.

Autorius: Jeigu viskas daroma teisingai, tai nekils jokių rūpesčių. Jeigu bendras gyvenimas be vedybų yra gera naujovė, tai jums, aišku, reikia ja pasinaudoti. O savo asmeninę nuomonę šiuo klausimu geriau įsikišti į kišenę.

Ji: O aš nenoriu, kad mano dukra gyventų su vyriškiu nesusituokus. Kas bus, jeigu staiga atsiras mažas? Vyrelis, aišku, dings, o mergiotei ant sienų lipti? Ne, tegu jau susituokia ir gyvena kaip žmonės. O ką Vedos apie tai sako?

Autorius: Vedų nuomonė šiuo klausimu dar kategoriškesnė nei jūsų. Bendras gyvenimas nesusituokus, kaip ir palaidas gyvenimas, neišvengiamai privers jaunuolius kentėti. Apie tai mes jau kalbėjome.

Jis: Kalbėjom, taip, bet tai rimtas nusistovėjusios tvarkos nepaisymas. Tikiuosi, jūs gerai argumentuosite savo pareiškimą?

Autorius: Aš ne politikas ir jokių pareiškimų daryti nesiruošiu. Žmonės visada gyvens taip, kaip nulemia jų karma – gera ir bloga. Dirbtinai, lozungų ir pareiškimų pagalba nieko nepakeisi. Tik moralinis ir dvasinis atgimimas gali pakylėti žmones į dorybės guną ir tokiu būdu palengvinti jų dalią. Taigi mūsų užduotis – detaliai išnagrinėti šią temą ir pasidaryti išvadas.

Palaidas ikivedybinis gyvenimas pirmiausia kenkia moteriai. Ji labai prisiriša prie vyro, su kuriuo turėjo pirmuosius lytinius santykius, ir šis jausmas neužgęsta daugelį metų. O vedybinio gyvenimo stabilumas labai priklauso nuo moters sąmonės, nuo jos prisirišimo prie vyro. Taigi natūralu, kad jei žmona negali užmiršti savo pirmojo, jos prisirišimas prie dabartinio vyro nėra labai stiprus ir ji nesugebės ilgai išlaikyti jį prie savęs.

Ji: O kodėl jinai turi jį laikyti prie savęs? Gyvenime vyrai bėgioja paskui moteris, o ne atvirkščiai!

Autorius: Iki vedybų vaikinas prie merginos prisirišęs daug stipriau, negu mergina prie vaikino. Todėl vyrai iki vedybų ir bėgioja paskui merginas. Tačiau, prasidėjus intymiems santykiams, vyro prisirišimas ima greitai blėsti, o moters prisirišimas taip pat greitai stiprėti.

Vyras, pamilęs moterį, stengiasi sukurti šeimą, o moteris stengiasi ją palaikyti, išsaugoti. Toks dėsnis. Todėl dorybingai moteriai noras patikti vyrui ilgainiui vis stiprėja, o ne silpnėja. Būtent ši aplinkybė ir leidžia išsaugoti tvirtus bei stabilius šeimyninius santykius.

Jis: Na, ir puiku, tegu išsiplevėsuoja, kol jauni, o paskui gali rištis vienas prie kito.

Autorius: Blogiausia, kad minėtas efektas, kai prisirišimas stiprėja, nepasireiškia pas merginas, kurios iki vedybų gerai pagastroliavo. Dar daugiau, širdies gilumoje jos ilgai negali pripažinti savo vyrą artimu žmogumi. Jos žiūri į jį kaip į draugą ar, geriausiu atveju, kaip į savo vaikų tėvą.

Tą patį galima pasakyti ir apie vaikinus, kurie išpažįsta laisvą meilę. Jie labai neprisiriša prie merginos ir net po ilgai trukusio bendravimo nerodo didesnio noro jai pasipiršti. Mergina pati turi prašytis, kad jis ją vestų. Tokie dangaus keršto besišaukiantys dalykai – didelė kliūtis kurtis tvirtoms šeimoms, nes kol vaikinas nenori prisiimti atsakomybės dėl šeimos kūrimo, mergina turėtų laikytis su juo atsargiai, o nesulaukus rimtų ketinimų, nedelsiant nutraukti bet kokius santykius.

Ji: Vadinasi, noras patikti savo vyrui ir laikyti jį vieninteliu bei nepakartojamu ir yra ta cementuojanti jėga, kuri šeimą daro stabilia ir tvirta?

Autorius: Taip pasakyta Vedose.

Ji: Man šios mintys patinka dėl savo originalumo. Nežinodami, kaip teisingai elgtis, gyvenime mes pridarome aibę kvailysčių. Vis dėlto norėčiau kokių nors įtikinamų argumentų tam faktui, kad pirmasis moters prisirišimas yra stipriausias, nes tai gali iš pagrindų pakeisti jaunimo įvaizdį apie ikivedybinį gyvenimą.

Autorius: Vedos sako, kad moteriai jėgų, energijos ir potraukį stabilumui bei ramiam gyvenimui duoda Mėnulio planeta. Todėl moteris ramiai ir saugiai jaučiasi tik tada, kai šalia yra vyras, kuriuo ji visiškai pasitiki. Jaunai mergaitei tokią psichinę apsaugą duoda tėvas, bet kai ji susiranda vaikiną ir tarp jų prasideda intymūs santykiai, ji patenka į didelę psichinę priklausomybę nuo jo, kuri kas dieną vis labiau stiprėja. Galų gale ta priklausomybė tampa tokia gili, kad net ištekėjusi už visai kito žmogaus, mergina savo subtiliame kūne išsaugo stiprų ryšį su pirmuoju partneriu.

Ji: Kaip galima įrodyti, kad toks ryšys yra?

Autorius: Labai paprastai: vyro pradėtas vaikas gali būti labai panašus į kažkada mylėtą vaikiną. Panašus fenomenas sutinkamas ne tik žmonių, bet ir gyvūnų tarpe. Šiuolaikiniai mokslininkai jį patvirtino dar devynioliktame amžiuje.

Jis: Nuostabu. Gal daugiau papasakokit.

Autorius: Maždaug prieš šimtą metų buvo pamėginta sukryžminti arklį su zebru, tačiau nieko neišėjo: nei arklių, nei zebrų patelių apvaisinti nepavyko. Bandymus nutraukė, manydami, kad tuo viskas ir pasibaigs. Tačiau kumelės, dalyvavusios bandymuose, vėliau pastojo nuo veislinių žirgų ir ėmė gimdyti... dryžuotus kumeliukus! Apstulbę mokslininkai šį reiškinį pavadino telegonija ir nusprendė ištirti, ar tas efektas liečia ir žmones. Po intensyvių fiziologinių, antropologinių ir sociologinių tyrimų paaiškėjo: liečia. Rusijoje po 1980-siais vykusios olimpiados net metams praėjus gimdavo juodaodžiai vaikai.   

Ji: Siaubas! Kodėl pas mus tiek mažai informacijos šiuo klausimu?

Autorius: Bet kokiai informacijai turi būti paklausa. Jeigu jaunimas prieš vedybas nusiteikęs gerai pagastroliuoti, o masinės informacijos priemonės tai skatina, tai kas panorės rimtai užsiimti tokiais senamadiškais dalykais?

Ji: Liūdna. O kaip nesantuokinis lytinis gyvenimas veikia vyrus?

Autorius: Ankstesniuose pokalbiuose mes jau lietėme šitą klausimą. Tokie jaunuoliai praranda atmintį, ryžtą siekti savo tikslų, o tai atsiliepia jų mokymuisi ir kvalifikacijai. Dar daugiau, šie pernelyg anksti subrendę vaikinai neturi nei psichinės pusiausvyros, nei valios stiprybės, todėl lengvai papildo šlovingas alkoholikų ir narkomanų gretas. Taigi rimtoms merginoms jie paprasčiausiai neįdomūs. Žinoma, ateityje visa tai atsilieps jų šeimyniniam gyvenimui. Vedę jie elgiasi neatsakingai ir, progai pasitaikius, nuklysta pas kekšes.

Jis: Bet dabar praktiškai visi jaunuoliai iki vedybų gastroliuoja. Nejaugi jie visi bus tokie, kaip jūs pavaizdavote?

Autorius: Keistas klausimas! Argi nematote, koks dabar jaunimas? Kiek tarp jų girtuoklių, narkomanų ir šiaip morališkai žlugusių! Pasidomėkite, kiek tarp jų skyrybų. Išanalizuokite šiuolaikinėje visuomenėje susidariusią situaciją, ir jūsų išvados mažai skirsis nuo manųjų.

Ji: Kodėl šių problemų nebuvo vedinėje visuomenėje?

Autorius: Paprasčiausiai vedinės tradicijos skirtingų lyčių jaunuoliams iki vedybų neleido aktyviai bendrauti ir slapčia susitikinėti.

Jis: Na, čia jau gal per griežtai.

Autorius: Nei kiek. Vedos ir net šiuolaikinė psichologija sako, kad lytinis potraukis yra pats stipriausias, ypatingai jaunystėje, kai žmogus dar neturi nei moralinio, nei psichinio brandumo. Todėl pernelyg ankstyvų lytinių santykių išdavoje kuriasi netvirtos šeimos ir gimsta nepageidaujami palikuonys, taigi daugėja blogai išauklėtų jaunuolių, visuomenė darosi nestabili ir degraduoja. Todėl vedinėje kultūroje visuomenė ir vyriausybė labai rūpinosi jaunuolių apsauga nuo priešlaikinių intymių santykių. Pavyzdžiui, buvo toks įstatymas, kad vaikinai ir merginos turi būti mokinami atskirai. Todėl mokyklose vyravo taika ir ramybė. Iki vedybų merginoms buvo griežčiausiai draudžiama susitikinėti su vaikinais. Jeigu mergina tai darydavo paslapčiomis, niekas iš padorių jaunuolių jau neimdavo jos į žmonas. Indijoje ir kitose Rytų šalyse, kur stiprios kultūrinės tradicijos, padorūs žmonės šio principo laikosi ir dabar.  

Jeigu vaikinas vesdavo, nebaigęs mokyklos, jis užsitraukdavo gėdą ir tai labai pakenkdavo jo tolesnei karjerai. Vaikinai mokydavosi iki sulaukdavo 23-25 metų, mergaitės – iki 15-17 metų. Praėjus kiek laiko po mokyklos baigimo, tėvai vaikus supažindindavo, prieš tai gerai išsiaiškinę, kiek jie atitinka vienas kitą, ir jau po to keldavo vestuves. Taip natūraliu būdu buvo palaikomas optimalus sutuoktinių amžiaus skirtumas – 6-10 metų, ir todėl santykiai šeimose buvo stabilūs ir tvirti.

Jis: Kaip gi šiuolaikiniams jaunuoliams iki vedybų apsisaugoti nuo pagundų? 

Autorius: Tai labai sudėtinga ir vargu ar be tėvų, visuomenės ir valstybės pagalbos įmanoma. Pirma, visiems reikėtų žinoti, kuo baigiasi palaidas gyvenimas. Antra, net ir jaunuoliams, kurie tai žino, labai sunku savarankiškai susilaikyti nuo paklydimų. Trečia, jie visi įsitikinę, kad „gyvenimas mažytis, ir nėra ko varžytis“. Ketvirta, visos masinės informacijos priemonės tokią nuomonę palaiko ir visaip skatina. Kaip tokioje atmosferoje susilaikyti nuo pagundų?

Vedose nurodyta, kad jaunuoliai turi aktyviai užsiimti dvasine praktika ir griežtai laikytis celibato; tik tada jie taps brandžiais ir protingais vyrais. Norint tai realizuoti, reikia susirasti dvasinį mokytoją. Merginoms reikalinga dar didesnė apsauga – tėvų ir visuomenės. Bet jei mergaitė namuose bus auklėjama griežtai, jai bus skiepijamas paklusnumas ir neleidžiama susitikinėti su vaikinais, tai šito pakaks, kad ji iki vedybų išliktų dora ir skaisti.

Vedinėje tradicijoje palankiausiomis vedybomis buvo laikomos tokios, kai tėvas pats ištekindavo dukterį, suruošęs jai kraitį ir iš būsimo žento nereikalaudamas jokios išpirkos. Toks tėvo elgesys užtikrindavo gerus santykius su naujais giminaičiais.

Ji: Vis dėlto kodėl negerai, kai jaunieji gyvena kartu nesusituokę? Kas čia neatitinka Vedų požiūrio?

Autorius: Problema ta pati, nelengva moters dalia dar labiau pasunkėja. Jeigu vediniais laikais vyrui išsiskirti buvo beveik neįmanoma (daugiausia, ką jis galėjo padaryti – gyventi atskirai nuo šeimos), tai dabar, gyvendamas su mergina be tuoktuvių, jis aplamai neprisiima jokios atsakomybės. Mergina, savo ruožtu, sielos gilumoje nelaiko jo savo vyru, todėl negali juo pasikliauti. Tokiose, atsiprašant, šeimose kaip taisyklė gimsta nelaukiami vaikai, kurie paskui savo tėvams suteikia begalę rūpesčių.

Jis: Žinodami, kad pradės vaiką, galėtų ir susituokti.

Autorius: Baisiausia, kad tokiose „šeimose“ išvis neplanuojami vaikai, nes abu supranta, kad bendras jų gyvenimas gali ilgai netrukti. Tačiau likimo valia ir didesniam ar mažesniam tėvų nepasitenkinimui vaikai vis tik gimsta. Pastojusi moteris bando ieškoti savo teisių, tačiau vyras, nusivylęs savo likimu, kuris jam žada nepageidaujamą vaiką, dažnai ją palieka ar ima gastroliuoti su kita moterimi net nesislėpdamas nuo žmonos.

Jis: Nesuprantu, kaip atsiranda vaikai, jeigu jų neplanuoja? Dabar juk ne akmens amžius ir yra visokiausių apsisaugojimo priemonių.

Ji: Na, argi vyrai intymių santykių metu sugeba save kontroliuoti?

Jis: Tu teisi, aš tik noriu išgirsti Vedų požiūrį į šį klausimą.

Autorius: Tai mes galvojame, kad gyvenime viską galima susiplanuoti. Bet tai neįmanoma, matant tik tą ledkalnio dalį, kuri yra virš vandens. Supraskite – daug kas atsitinka be mūsų žinios. O lytiniai santykiai tarp vyro ir moters pritraukia dar vieną sielą, kuri subtiliame kūne laukia, kada galės įsikūnyti. Ji turi savo nuomonę apie būsimus tėvus ir daro jiems stiprų psichinį poveikį. Todėl tėvai kartais užmiršta pasinaudoti kontraceptinėmis priemonėmis, ir gimsta vaikas, nors ir nepalankiose sąlygose. Būva, kad nelaukiamas vaikas netgi netampa aborto auka, nes nėščia moteris, veikiama kūdikio psichikos ir savojo likimo, didžiai vyro nuostabai staiga griežtai atsisako žudyti dar neišnešiotą vaiką. Vyras pajunta, kad tokia situacija jam nieko gero nesiūlo. Šeimoje dar labiau paaštrėja ir taip įtempti santykiai, ir viskas baigiasi dideliais konfliktais ar net išsiskyrimu. Visi šie įvykiai labai nepalankiai atsiliepia vaiko psichikai.

Ji: Nejaugi tokiose šeimose viskas tik taip ir baigiasi?

Autorius: Ačiū Dievui, ne. Kartais jaunuoliai atsipeikėja ir susituokia, tačiau moteris turi gerai pasistengti, kad vyras ją pripažintų tikra žmona. Geru apsiėjimu ji turi sukelti vyrui tokį pasitikėjimą savimi, kad jis pagaliau sutiktų su ja susituokti.

Ji: Geriau jau gyventi vienai, o ne susidėjus!

Jis: Vadinasi, viskas atsiremia į parašus metrikacijos biure?

Autorius: Taip tik atrodo.

Jis: Tada vis dėlto kuo skiriasi bendras gyvenimas nesusituokus nuo oficialiai užregistruotų vedybų? Kodėl pirmuoju atveju vyras negali prisiimti atsakomybės už šeimą?

Autorius: Jeigu jis norėtų prisiimti atsakomybę, tai pats temptų žmoną į bažnyčią ar valdišką kontorą. Tarp kitko, kalbant apie skirtumus, tai pačios geriausios vedybos būva tada, kai atliekamos religinės apeigos.

Jis: Bet juk tada nereikia jokių parašų. Kažkaip nerimta.

Autorius: Nespurdėkite, tuoj viską paaiškinsiu. Vedos sako, kad šeimyninė karma yra sunkiausia. O didžiausi sunkumai pasireiškia tuo, kad sutuoktiniams norisi viską mesti ir bėgti į skirtingas puses. Tačiau tai niekam nenaudinga – nei jiems patiems, nei jų tėvams, nei vaikams. Todėl vedinėje kultūroje yra tradicija, numatanti vyro ir moters santykių pašventinimą. Apeigos vyksta šventykloje, prieš altorių, kitaip sakant, Dievo ir liudininkų akivaizdoje.

Jis: Kam tai Dievui demonstruoti?

Autorius: Apeigos – tai ne pasirodymas Dievui, jos simbolizuoja kreipimąsi į aukščiausias galias, kad būsima šeima gautų dieviškąją apsaugą. Jaunuoliai prisiekia Dievui, kad jie bet kokiomis aplinkybėmis stengsis išsaugoti ištikimybę vienas kitam ir būti kartu iki mirties. Dievas, savo ruožtu, prižada, kad Jis suteiks tą apsaugą.

Jis: Ir Dievas tikrai duoda tokią apsaugą?

Autorius: Žinoma, kitaip Vedos nerekomenduotų tų apeigų. Praktiškai tai atrodo taip: kada jau niekas nebegali padėti išsaugoti šeimos, įsikiša apvaizda – Pats Dievas, ir viską sutvarko. Pavyzdžiui, jeigu vyras užsinori pagastroliuoti, ir dėl to vėliau gali iširti šeima, tai apvaizda jam nesudaro jokių galimybių susirasti meilužę, kad ir kaip jis stengtųsi. Dauguma moterų intuityviai jaučia, kad tokios vedybos jas apsaugos, todėl padorios merginos tvirtai pasiryžusios savo tuoktuves įteisinti ne tik parašais, bet ir religinėmis apeigomis.

Ji: Prieš tai jūs kalbėjote apie būtinumą užregistruoti santuoką civiliniame metrikacijos biure. Vadinasi, tai irgi duoda kažkokią apsaugą?

Autorius: Taip, šeima gauna valstybės, visuomenės ir giminės apsaugą. Todėl geriausia santuoką įteisinti ir pasaulietiškai, ir religinėmis apeigomis, taip bus patikimiau.

Jis: Panašu, kad gyvendami be tuoktuvių, žmonės pasikliauna tik abipusiais pažadais, o santykius tikisi susitvarkyti savo jėgomis.

Autorius: Taip, o paskui dėl tokio pernelyg didelio pasitikėjimo griūva tas jų nelaimingas bendras gyvenimas, kenčia vaikai, o labiausiai moterys.

Ji: Jūs sakėte, kad moterys intuityviai jaučia, jog vedybas reikia tinkamai įforminti. Tai kodėl jos sutinka gyventi nesusituokusios?

Autorius: Todėl, kad joms trūksta padorumo. Palaidai gyvendamos, jos visiškai praranda pasitikėjimą vyrais, tačiau gyventi ramiai ir saugiai joms vis tiek norisi. Nesitikėdamos būti labai jau ištikimos, moterys pačios pasiūlo būtent tokį gyvenimo būdą, šitaip visai susigadindamos savo likimą.

Ji: Vau! Gal ir mudviem su vyru eiti prie altoriaus, gal dar ne per vėlu?

Autorius: Neskubėkit, tai rimtas ir atsakingas žingsnis. Bet dabar mes jau viską aptarėme ir galima suvesti balansą.

Išvada: gyvenimas moters kūne skirtas daugiausia karmos atidirbimui, o vyro kūne – naujos karmos kaupimui. Todėl vyrai arba greitai degraduoja, arba greitai tobulėja. Moterys visą gyvenimą išlieka daugiau mažiau stabilios, o savo blogąją karmą dažniausiai atidirba vedybiniame gyvenime, kur joms tenka daugiau sunkumų, negu vyrams.

Auklėjant mergaites, didžiausias dėmesys skiriamas išmokyti jas teisingai elgtis vedybiniame gyvenime, ir tai kažkiek palengvina jų dalią. Tačiau šiuolaikinė visuomenė reikiamos rūpybos neužtikrina nei moterims, nei vaikams, todėl tiek daug iširusių šeimų. Po skyrybų moteris susiduria su dar didesniais sunkumais, nes jai vienai reikia išlaikyti vaikus ir save pačią. Ištekėjusi antrąkart, moteris dažniausiai nepajunta palengvėjimo, nes tarp jos vaikų ir antro vyro ilgainiui įsiliepsnoja nesantaika.

Šeimos apsaugai nuo blogos karmos Vedos tėvams rekomenduoja mokyti mergaites teisingo elgesio vedybiniame gyvenime, skirti daugiau dėmesio moraliniam sūnų auklėjimui, o jaunimui pataria iki vedybų negastroliuoti. Kiekvienas jaunuolis turi žinoti, kad bendras gyvenimas nesusituokus yra labai nepalankus jų likimui. Tik užregistravus santuoką civiliniame metrikacijos biure ir pašventinus ją religinėmis apeigomis, galima tikėtis laimingo vedybinio gyvenimo.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis