Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Karma – ne Dievas

 

Karma – tai blogio ir gėrio sąveikavimas. Šių dviejų energijų šaltinis yra Dievas, bet Jis nėra nei gėris, nei blogis. Jis aukščiau šitų kategorijų, nes yra jų šeimininkas. Žmogus karmą tik kuria, tačiau panorėjęs negali jos sunaikinti. Jis turi ją atidirbti. Panašiai kaip kas nors nusižengia įstatymams, ir paskui turi atlikti bausmę. Toks gyvenimas.

Tačiau dar yra toks dalykas, kaip amnestijos, humaniškumo ir gailestingumo išraiška. Tai visiška priešingybė karmos mechanizmo racionalumui, nes pasireiškia ne kaip bešališkas ir bejausmis teisėjas, o kaip meilė žmogui. Šios meilės trokšta kiekvienas, netgi tas, kuris turi būti nubaustas. Žmogus visada tikisi malonės. Būna, kad žmogus, gavęs atleidimą, taip stipriai pasikeičia, kad jau ir bausti jo nebereikia. Akis už akį, dantis už dantį, – šis principas tinkamas tik karo metu. Bet taiką reikia palaikyti meile ir gailestingumu. Gavai į kairį žandą, atsuk dešinį. Taip sprendžia konfliktus išaukštinti ir dorybingi žmonės.

Kai sąmonė blogai išvystyta, tvarka palaikoma kraujo keršto ir grubios prievartos pagalba, kas dabar ir vyksta visame pasaulyje. Bet jeigu Žemėje bent du procentai žmonių pradėtų dorybingai gyventi ir nuoširdžiai kreiptųsi į Dievą, apsivalytų visa planeta ir prasidėtų tikri stebuklai.

Vienas rusų popas pasakojo, kaip jis karo metu buvo armijoje. Kartą jo vadovaujamas būrys ruošėsi didelei atakai ir užėmė pozicijas, kuriose nesiruošė ilgai būti. Pasiruošimai buvo labai slapti, bet vokiečiai kažkaip sužinojo ir suruošė galingą ir netikėtą tos vietovės bombardavimą. Prasidėjo tikra „mėsmalė“, nes pasislėpti nebuvo kur. Karys suprato, kad šansų išlikti gyvam praktiškai nėra. Ir tada protas jam pamėtėjo gelbėjimosi ratą, – „Tik Dievas padės“. Jis nežinojo jokių maldų, todėl paprasčiausiai prašė Dievą atleisti jo nuodėmes, išsaugoti gyvybę ir netgi pažadėjo atsidėti vienuoliškam gyvenimui, jei liks gyvas. Taip jis su dideliu įkarščiu kreipėsi į Dievą, ir staiga stojo visiška tyla. Karys matė lėtai krentančias ir taip pat lėtai sprogstančias bombas, o jų skeveldros skriejo taip lėtai, kad jis nesunkiai jų išvengdavo. Taip stebuklingai jis liko gyvas, tik buvo kontūzytas, todėl lėktuvu jį pasiuntė į užnugarį. Skrendant jį kankino abejonės, ar tikrai jį Dievas išgelbėjo, ar jis liko gyvas kažkokių savo sugebėjimų dėka. Ir tuo metu jų lėktuvą numušė... Būsimasis šventikas kaip akmuo krito žemyn, ir tada jis su dar didesniu įkarščiu vėl kreipėsi į Dievą.

Viskas baigėsi gerai, nes jis nukrito į šieno kupetą ir dar kartą išsigelbėjo. Po tokių peripetijų pas jį atsirado tvirtas tikėjimas, ir kai baigėsi karas, jis išpildė savo pažadą Dievui ir tapo vienuoliu. Panašių pavyzdžių yra daug, bet mums dažnai atrodo, kad Dievo nejaudina mūsų maldos.

Iš tūkstančių žmonių vargiai atsiras nors vienas, kurį tikrai domintų Dievas. Taip yra netgi tikinčiųjų tarpe. Žinoma, visi nori, kad Dievas jiems padėtų, tik niekam nerūpi, kaip Jam pasitarnauti. Visi galvoja: „Aš gyvensiu kaip norėsiu, o jei atsiras problemos, tegu Dievas man padeda. Kad vėl galėčiau daryti ką noriu. Tegu Jis padaro taip, kad manęs niekas neapgautų, kad aš nesirgčiau, būčiau turtingas, o visus mano priešus tetrenkia perkūnas“.

Daugelis dorų žmonių tiki, kad Dievas yra, bet gyvena taip, tarytum Jo nebūtų. Tai reiškia, kad žmonės prarado ryšį su Juo. Dievas yra tobuliausia gyva esybė, todėl natūralu, kad Jis visus kontroliuoja. Jis aukščiau priežasties ir pasekmės, nes yra pirmapradė visos būties priežastis. Jo egzistencijos priežastis – Jis Pats.

Ar galima uždengti saulę rankomis? Dievo būtis beribė. Jis neįtelpa į jokios religijos rėmus ir nepriklauso jokiai tautai. Atvirkščiai, viskas priklauso Jam. Jis duoda prieglobstį visoms gyvoms būtybėms, aprūpindamas jas viskuo, kas reikalinga. Jis pažįsta kiekvieną sielą.

Viešpats mums atsiliepia priklausomai nuo mūsų atsidavimo lygio. Todėl esmė ne mūsų prašymuose, adresuotais Dievui, o mūsų pastangose patiems prie Jo priartėti. Jis ir taip visus aprūpina, nereikia nė prašyti. Gyvūnai, paukščiai nesimeldžia, bet turi viską, kas reikalinga palaikyti gyvybei. Todėl Dievui nepatinka, kai mes Jam įkyrime savo egoistiniais prašymais. Pasaulyje visko užtenka, tetrūksta vieno – meilės Dievui. O šito reikia patiems išmokti.

Žmogaus pareiga – mokytis ir mokyti kitus. Kitaip jo gyvenimas yra beprasmis. Atlikdamas karma-jogą, žmogus darosi išmintingas, nes gauna unikalias žinias, neprieinamas netgi mokslininkams. Tai todėl, kad širdis talpina tai, kas nesutelpa į protą. Kol vienas mąsto apie Dievą, kitas gyvena, laikydamasis Jo duotų nurodymų, o trečias bendrauja su Juo akis į akį. Mes turime pasirinkti.

Ši knyga skirta ne bedieviams ateistams. Jie neturi pasirinkimo, nes atmetė aukščiausią dieviškos meilės kelią. Geriau apie juos negalvoti ir su jais nediskutuoti. Mes neturime jiems ką duoti, o iš jų neturime ką imti. Ši knyga neskirta nei religiniams fanatikams, kurie neatsikratę pykčio ir visada pasiruošę peštynėms. Ji skirta tiems, kurie nori eiti amžino ieškojimo keliu ir nori mokytis bei mokinti kitus. Aš dėkingas savo dvasiniam mokytojui, kuris transcendentinių žinių šviesa išsklaidė mano neišmanymą, duodamas sugebėjimą regėti.

Pati blogiausia karma

Nuodinga gyvatė labai pavojinga, ir gerai, kad jos atstumianti išvaizda apie tai perspėja. Mus gina baimė. Bet jeigu gyvatė papuošta brangakmeniais, ji tampa patraukli ir tuo pačiu pavojingesnė. Panašiai ir bendravimas su nuodėmingais žmonėmis kelia pavojų dvasiniam progresui. Žinios, perteikiamos tokio žmogaus, veikia kaip nuodai. Nuodėmingi žmonės, kaip taisyklė, turi atstumiančią išvaizdą. Šis požymis padeda išvengti bendravimo su jais. Tačiau jeigu mes susitinkame gražiai apsirengusį, išsilavinusį, „kultūringą“ ir turtingą, turintį visuomeninį svorį niekšą, – jis bet ką išmuš iš vėžių.

Kartais mes girdime gražius atsiliepimus: talentingas dainininkas... Nobelio premijos laureatas... žinomas politikas... ministras... šventikas... Tačiau dažnai už šito išorinio apvalkalo slepiasi nuodėminga veikla. Kartais ji prasiskverbia net į religiją. Pavyzdžiui, Kristus savo laikmečio šventikus lygino su karstais, kurių tik išorė graži, o vidus kupinas bjaurasties. Pagal ką jis sprendė? Tiesiog jis matė jų išdidumą, savo didumu prilygstančiam jų visuomeninei padėčiai. Tokie žmonės neturėjo jokios teisės būti mokytojais, nes patys buvo labai toli nuo Dievo karalystės ir kitiems neleido jos siekti.

Gyvatei nereikalingi brangakmeniai, bet ir paimti juos iš jos neįmanoma, kol ji gyva. Jeigu mokytojas neduoda asmeninio pavyzdžio, tai yra pati didžiausia apgaulė ir pati blogiausia karma. Todėl neskubinkite mokinti kitus, jeigu patys nesimokinate. 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis