Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Karma ne amžina

 

Jeigu mes sąžiningai tarnaujame Dievui, neturėtume bijotis karmos dėsnio. Kaip nesibijo policijos tas, kuris yra sąžiningas valstybės pilietis. Gera ar bloga karma – bet kokiu atveju ji nėra amžina. Net pragaras ir dangus neamžini. Amžina tiktai Dievo karalystė. Ten nėra nei gėrio, nei blogio, ten kiekvienas vadovaujasi tyriausiu meilės jausmu Dievui.

Norint tokiu būti, reikia išsivaduoti iš padarytų nuodėmių pasekmių ir daugiau niekada nenusidėti. Kaip to pasiekti? Vaistas vienas – visada atminti Dievą, kai klausomės apie Jį, kalbame su Juo susijusiomis temomis ar susitelkę kartojame Jo vardus. Norint įsikvėpti tokiai praktikai, būtina bendrauti su šventais žmonėmis.

Kartą tokį žmogų aš pamačiau sapne. Iki tol aš daug apie jį skaičiau ir galvojau, o paskui jis ėmė ir prisisapnavo. Šis sapnas nulėmė visą mano gyvenimą. Man atrodė, kad aš jau seniai gyvenu kalėjimo ligoninėje ir noriu išeiti į laisvę. Taigi šventasis atėjo pas mane ir kaip išlydyto aukso vandenynas ir užpildė visą erdvę aplink mane. Aš negalėjau patikėti savo akimis ir sušukau: „Prabhupada! Jūs pas mane?“ – „Taip, – pasakė jis. – Eime.“ Aš netgi neapsiaviau ir nieko su savimi nepasiėmiau. O jis ir nelaukė, apsisuko ir nuėjo pro sargybą, geležines duris ir toliau – į laisvę. Niekas mūsų nesulaikė, nes Prabhupada neišsiteko šitame kalėjime.

Jis atvėrė man nuostabiai gražų pasaulį, kurį aš tiesiog neįstengiu pavaizduoti. Vietoj saulės šviesos ten buvo meilė. Mes ėjome gryno aukso keliu, ant kurio buvo pribarstyta brangakmenių. Aplink vešėjo medžiai ir gėlės. Visa tai, netgi oras, buvo gyvi. Sapne aš supratau, kad daugiau man nieko ir nereikia. Bet Prabhupada pasakė“ „Visa tai bus paskui. Nesijaudink ir grįžk atgal“.

Kai aš grįžau, įėjimo į kalėjimą jau nebebuvo. Aplink vaikščiojo daugybė žmonių, ir visi garsiai giedojo Dievo vardus, šokdami ir grodami įvairiais instrumentais. Aš pajutau didelį džiaugsmą ir prisijungiau prie jų.

Prabudęs labai aiškiai supratau, ką man daryti toliau. Paskui aš sužinojau: kai žmogus sapnuoja šventuosius, pusdievius ar protėvius, jis atsiduria ypatingoje realybėje. O eiliniai sapnai yra paprasčiausia karma, jie paklaidina žmogaus protą.

Norint išsivaduoti iš karmos, bet kokia veikla turi būti atliekama su meile Dievui. Reikia tarnauti visiems žmonėms, duodant jiems dvasines žinias. Ir būti kantriu, susidūrus su jų neišmanymu, grubumu ir priešiškumu. Nenusileisti iki jų lygio ir neatsakyti tuo pačiu. Kitaip sakant, į priešiškumą reikia atsakyti meile. Toks žmogus vadinamas šventuoju. Jau daug metų aš gyvenu su Prabhupada, su jo nurodymais, nepaisant to, kad jis paliko šį pasaulį 1977 metais, o aš jį mačiau tik sapne. Palaipsniui aš supratau, kad nei laikas, nei erdvė negali nuslėpti tokio žmogaus šventumo, nes mano troškimas bendrauti su Prabhupada, metams bėgant, darosi vis stipresnis, peraugdamas į gilų ilgesį, kai norisi tik verkti. Prabhupada, prašau, niekada nepalikite manęs. Tai, ką jūs davėte man ir daugybei kitų žmonių, neįmanoma išreikšti žodžiais, kaip neįmanoma ir laikyti užgniaužus nuo kitų. Todėl aš rašau šias eilutes, nors ir nerandu reikalingų žodžių.

Tėvai, aplamai paėmus, elgiasi su savo vaikais kaip tikri šventieji. Jie juos myli, nors vaikai ir neatsako tuo pačiu. Tokie pat kantrūs turi būti ir vadovai savo pavaldiniams. Valstybės galva turi rūpintis savo liaudies gerove, net jeigu ta liaudis maištauja. Visi žmonės turi darbuotis iš pareigos jausmo, sutinkamai su savo prigimtimi, ir nepuoselėti priešiškumo aplinkiniams.  Taip elgiantis, nusidėti neįmanoma. Nuodėmė – tai poelgis, kurio tikslas – pradžiuginti ir pamaloninti save. Bet jeigu mes norime kartu pradžiuginti ir Dievą, tai toks poelgis jau nėra nuodėmingas. Todėl, norint tapti šventuoju, reikia kiekvieną dieną giedoti šventus Dievo vardus ir šokti, tuo pat metu neužmirštant savo profesinių ir šeimyninių pareigų. Mums taip pat reikia kalbėti apie Dievą, kad visi aplink taptų laimingi.

Anksčiau aš kai kada girdėjau žodį „Dievas“, bet negalėjau įsivaizduoti, kad Jis yra taip arti.

******************************************************************

Žiūrėdamas į saulę, aš ir nežinojau, kad ji taip pat žiūri į mane. Ir tik todėl, kad ji žiūri, mes galime ją matyti. Traukdamas į save orą, aš vėlgi neįtariau, kad įkvepiu gyvybinę energiją. O stebėdamas bekraštį vandenyną, nesupratau, kodėl jis visko neužtvindo. Nors aš kartais pagalvodavau apie Aukščiausio Proto egzistavimą, bet man nei į galvą neateidavo, kad Jis moka kalbėti. Aušros ir saulėlydžiai buvo tokie gražūs, bet aš nežinojau, kad tai Jo drabužiai. Mėgaudamasis gaiviu vėjeliu, negalvojau, kad tai yra visatos prisilietimai. O kai pavasariais rašydavau eilėraščius, irgi nežinojau, kad kūryba taip pat yra Dievas, ir Jis myli mane. Žiūrėjau į Paukščių Taką, jo paslaptingumas mane traukė, bet aš neįtariau, kad tai Viešpats laukia, kada aš pas Jį sugrįšiu. Ir nežinojau, kad mirtis visai nebaisi. Aš niekada negalėjau Jo suprasti ir niekada nesuprasiu, bet Jis, matydamas mano ilgesį, kartais Pats apie Save kalba.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis