Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Kam reikalinga mašina?

 

Siela amžina, o kūnas laikinas. Jie visada skirsis. Ir būna, kad mūsų vidinis pasaulis, mūsų norai neatitinka dėsnių, kurie kontroliuoja kūną. Kūnas sensta, bet mes šito visai nenorime. Taip ir ligos: kam norisi sirgti? O jau mirtis tokia nepageidautina, kad apie ją visai nesinori galvoti.

Tačiau, nepaisant mūsų vidujinio pasipriešinimo, kažkas vis tik nepaiso mūsų norų ir daro savo. Liūdna, bet faktas – tai dėsniai, kontroliuojantys mūsų kūną. Jis sensta ir galiausiai miršta. Siela, būdama materialiame kūne, priversta paklusti ir jį valdantiems dėsniams, nors pati neturi jokio ryšio su materialia veikla.

Siela niekada nesensta, nemiršta ir nekinta. Todėl ją galima pavadinti „akarma“, kas reiškia „neužsiimanti jokia veikla“. (Tiesioginis žodžio „karma“ vertimas – „darbas, veikla“). Ogi kūnas nuolatos užsiėmęs įvairiausiais darbais ir patiria visokius pokyčius. Todėl jis vadinamas „karma“, arba „tas, kuris dirba“.

Kūną galima palyginti su mašina, kurią vairuoja siela. Kai jūs važiuojate, kas juda, jūs ar mašina? Atsakymas aiškus – mašina, nes jūs tik vairuojate. Kadangi ji paklūsta jūsų valiai, atrodo, kad važiuojate jūs.

Eksploatacijos eigoje mašina dėvisi, genda, o mūsų noras važiuoti išlieka nepakitęs. Atsiranda problema. Vairuotojas nepatenkintas, ir tik todėl, kad susiejo save su mechanizmu – džiaugiasi, kai jis tvarkoje, pyksta, kai sugenda. Tačiau žinant fizikos ir chemijos dėsnius, visiškai aišku, kad bet kokia mašina, laikui atėjus, subyrės. Todėl kai kurie žmonės jos ir neperka, laikydami tokį daiktą sunkia našta.

Su mašina viskas aišku. O kaip su kūnu? Ar galima atsisakyti visko, kas susiję su jo išlaikymu? Žinoma, ne. Kūną reikia maitinti, rūpintis jo švara, poilsiu, prižiūrėti, kad jį gerbtų aplinkiniai žmonės. Daug darbo. Aš paprasčiausiai noriu būti laimingas, bet kūnas reikalauja nuolatinių pastangų. Sakykim, aš stengiuosi palaikyti švarą, bet kūnas vis teršiasi. Todėl kartais žmogus galvoja: „Kokia prasmė maudytis, jeigu rytoj vėl būsiu nešvarus?“ Bet vis tik jis turi praustis. Kuriam galui prižiūrėti tai, kas neišvengiamai dėvisi ir galų gale vis tiek išnyks? Tik tam, kad vairuotojas pasiektų tikslą. Sielą turi savo paskirtį, bet tai atskira didelė tema. O kol kas pakalbėsime apie tai, kaip teisingai pasinaudoti savo karma, arba veikla, kuria mes priversti užsiimti.

************************************************************

Taigi, kas yra karma? Darbas, veikla. Veikla gali būti proto, kalbos ir poelgių fazėje; grubiame ar subtiliame lygyje. Karma prasideda nuo noro gauti kažkokią naudą. Jokia veikla neįmanoma, nesant pakankamai stipriam norui. Visi nori turtų ar žinių, valdžios ar galybės, grožio ar atsižadėjimo. Todėl žmonės aktyvūs ir negali bent trumpam nurimti. Taip mes gauname savo veiklos pasekmes, kurios irgi apibūdinamos žodžiu „karma“, ir kurios nulemia mūsų tolesnį likimą. Pasekmes turi net paprasčiausi mechaniniai veiksmai. Pavyzdžiui, suplojame delnais – tai rankų darbas, o jo pasekmė – garsas. Savo ruožtu, ši pasekmė kartu yra ir priežastis, nes kas nors į tą garsą gali atkreipti dėmesį. Sakykim, vienas žmogus kalba, kitas klauso. Kalbantysis klausančiajam sukelia tam tikras emocijas. Jis gali juoktis ar verkti, pykti ar net imtis veiksmų. O paskui jis šitą nuotaiką nešiojasi su savimi ir nesąmoningai perduoda ją kitiems. Taip susiformuoja priežasčių ir pasekmių seka.

Karma vystosi ir laike, iš praeities į ateitį per dabartį. Poelgis – tai sėkla. Laikui bėgant iš jos pasirodo daigelis, kuris vėliau tampa medžiu. Medis tam tikru laiku apsipila žiedais, kurie vėliau virsta vaisiais. Taip ir bet kokia veikla neša tam tikrus vaisius. Jie priklauso nuo to, kokia sėkla buvo pasodinta.

Toks jau dėsnis: kiekvienas veiksmas duoda konkrečius vaisius. Iš obuolio sėklos išaugs obelis. Jeigu žmogus mokosi juristo profesijos, jam niekas neduos gydytojo diplomo. Ką pasėsi, tą ir pjausi. Mūsų poelgiai būna geri, blogi ir maišyti. Todėl ir jų vaisiai tų pačių trijų rūšių. Mes jaučiame juos kaip laimę ir kaip kančias. Atlikę gerą darbą, mes gausime gerus vaisius.

Taigi už laimę reikia mokėti gerais poelgiais. Bet jeigu mokėti nenorime, susilauksime kančių. Štai už jas jau nieko nereikia mokėti. Pavyzdžiui, galima pasakyti: „Aš nieko blogo žmonėms nedarau. Kodėl tada manęs niekas negerbia?“ Todėl kad nedarai nieko gero. Sutinkamai su šiuo dėsniu, žmogus kaip ir privalo būti laimingu, kitaip jis bus nubaustas kančiomis.

Veiksmai, atliekami neišmanymo būklėje, atneša tik nelaimes. Taip elgiasi vaikai ir kvaili žmonės. Vaikas degina degtukus, atrodo, kas čia blogo? Tačiau rezultatas – sudegę namai.

Kai veikla susijusi su dideliu naudos troškimu, ji duoda tam tikrus laikinus rezultatus, bet stiprina žmogaus ydas, tokias kaip gobšumas ir išdidumas. Gavęs turtus ir valdžią, žmogus paprastai darosi blogesnis.

Veikla, susijusi su aukščiausiais dorovės principais, valo mūsų sąmonę ir suteikia laimės jausmą. Kai žmogus daro kitiems gera, jie tampa jo draugais. Neturėk pinigų, bet turėk daug draugų.

Pasirinkęs vieną iš šių veiklos krypčių, ateityje kiekvienas gaus jos pasekmes. Be to, reikia žinoti, kad dabartiniu metu mes turime atidirbti praeities karmą, gauti kažkada atliktų darbų vaisius. Todėl dabar svarbiausia – teisingai pasirinkti. Elgtis taip, kad mūsų veiksmai atneštų mums naudą.

 

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis