Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Ką pasėsi, tą ir pjausi

 

Vidurinėse planetinėse sistemose, kur yra ir mūsų Žemė, gyvos būtybės linkusios gyventi sau ir savo šeimai. Dauguma jų, siekdamos gauti daugiau naudos, laikosi tam tikrų kultūringo gyvenimo taisyklių. Žemutinių planetų gyventojai, tenkindami savo egoistinius norus, nesiskaito su jokiomis taisyklėmis. Būdami bjauraus charakterio, jie galvoja tiktai apie valgį, seksą, miegą ir savo gerbūvį, nekenčia visų kitų ir todėl patiria labai dideles kančias.

Skaitytojas: Žinau daug žmonių, kurie gyvena čia, bet elgiasi lygiai taip pat.

Autorius: Deja, tai tiesa. Daugelis mus supančių žmonių teikia pirmenybę laimei neišmanymo gunoje. Gaila, bet jų dalia – sekančiuose gyvenimuose gimti žemutinėse planetose arba gyvūnų kūnuose.

Skaitytojas: Linksma perspektyva. Sakykim, aš neteisingai įsivaizdavau laimę ir todėl degradavau. Ar ilgai man teks vargti žemutinėse planetose?

Autorius: Vedos sako, kad mūsų buvimo laikas įvairiuose visatos lygiuose yra nevienodas ir yra sąlygojamas daugelio faktorių. Pagrindinai viskas priklauso nuo to, koks pas mus laimės supratimas, kaip mes įsivaizduojam laimę. Žmonės, kurie trokšta aukščiausios, nesavanaudiškos laimės, palaipsniui, naudodamiesi autentiškų žinių šaltiniais, pradeda suprasti, kaip reikia teisingai gyventi. Stengdamiesi gyventi pagal šventraščių nurodymus, jie apsivalo savo nuodėmes ir sekančiuose gyvenimuose gimsta aukštesniuose visatos lygiuose.

Visi žmonės, priklausomai nuo jų poelgių, gimsta viename ar kitame lygyje, bet ateina laikas, ir kažkokių aplinkybių dėka mes vėl turime keltis kitur.

Skaitytojas: Girdėjau, kad pragare teks gyventi amžinai. O ką apie tai sako Vedos?

Autorius: Kai kas žemutinėse planetose išbus labai ilgai, bet vis tik ne amžinai, nes padaryti be galo daug blogų darbų tiesiog neįmanoma. Kaip jau žinome, šis pasaulis labai teisingai sutvarkytas, todėl kokios nors vienos gunos įtaka mūsų sąmonei negali tęstis amžinai. Mažėjant blogai karmai, mūsų gyvenimas irgi darosi geresnis, nors savo dorybingų poelgių vaisiais mes taip pat negalime amžinai naudotis. Tai patvirtina ir Bhagavadgyta:

Kartais ima vyrauti dorybės guna, nugalėdama aistros ir neišmanymo gunas, o Bharatos sūnau. Kartais aistros guna nugali dorybę ir neišmanymą, o kitąsyk neišmanymas nugali ir dorybę, ir aistrą. Taip vyksta nuolatinė kova dėl pirmenybės (Bg. 14.10).

Skaitytojas: Iš principo viskas atrodo pakankamai logiška. O jeigu noras būti laimingam būtent neišmanymo gunoje išliks ir po ilgiausių kentėjimų žemutinėse planetose? Nejaugi nėra kitos išeities iš šios situacijos, nejaugi neįmanoma pakeisti savo norų ir pradėti ieškoti laimės dorybės gunoje?

Autorius: Kitos išeities nėra. Žemutinėse planetose teks būti tol, kol neatsiras noras ieškoti dorybingos laimės.

Skaitytojas: Bet juk ne visi gali patys suprasti, ką reikia daryti, norint būti laimingiems. Ne visi gali suprasti, kad tam reikia bent jau panorėti gyventi kitaip.

Autorius: Taip, ne visi. Būtent todėl kiekvienoje visatos planetoje kartas nuo karto įsikūnija Pats Dievas arba Jo artimi palydovai. Jų tikslas – padėti mums išsiaiškinti sudėtingus klausimus, susijusius su gyvenimo tikslu ir laimės ieškojimu. Išeidami jie visada palieka šventraštį, pritaikytą tos epochos žmonėms. Ir jeigu mes turėsime nors nedidelį, bet nuoširdų norą atrasti tiesą, mes niekada, jokiomis aplinkybėmis neliksime visiškoje nežinioje. Žemėje visada yra autentiški šventraščiai. Ieškantys būtinai su jais susidurs.

Skaitytojas: Jūs taip laisvai kalbate apie įvairius Dievo įsikūnijimus, lyg būtumėt tiesioginis šių įvykių liudininkas. Iš kur pas jus šita informacija, ir kas gali garantuoti, kad ji – ne išsigalvojimas?

Autorius: Aš pasikliaunu Vedų autoritetu. Jų autentiškumą patvirtina istoriniai faktai ir autoritetinga daugelio mokslininkų nuomonė. Kas liečia įvairius Dievo įsikūnijimus, tai Vedos pateikia labai detalius ir tikslius jų aprašymus. Pavyzdžiui, Bhagavadgytoje Viešpats kalba apie tai, kokiomis aplinkybėmis Jis ateina į šį pasaulį:

Kai tik religija ima kur nors nykti ir įsivyrauja bedievybė, Aš nužengiu Pats, o Bharatos aini. Kad išlaisvinčiau doruosius ir sunaikinčiau piktadarius, o taip pat atkurčiau religijos principus, epocha po epochos Aš apsireiškiu Pats (Bg. 4.7,8).

Skaitytojas: Jeigu Dievas taip atvirai kalba Pats apie Save, tai mano abejonės dėl Jo įsikūnijimų dar labiau padidėja.

Autorius: O jeigu jūs pats kuo nuoširdžiausiai pradedate apie save kam nors pasakoti, tai jūs ir savimi netikite?

Skaitytojas: Apie save aš pasakoju tik artimiausiems žmonėms, o ne visiems iš eilės.

Autorius: Krišna taip pat slaptingiausią žinojimą apie Save atskleidė savo artimiausiam palydovui Ardžunai, jis nebuvo skirtas tiems, kurie vėliau pavydės šio pokalbio dalyviams.

Skaitytojas: Jūs galvojate, kad aš pavydžiu?

Autorius: O tai kuo daugiau remiasi jūsų abejonės kito nuoširdumu?

Skaitytojas: Man tiesiog sunku patikėti, štai ir viskas.

Autorius: Aš gi jums viską aiškinu nieko neišgalvodamas, o remdamasis Vedomis.

Skaitytojas: O aš ir Vedų autoritetu abejoju.

Autorius: Tada mūsų pokalbis neturi jokios prasmės. Kam svarstyti tai, ką jūs atmetate? Jeigu norite toliau kalbėtis, tai vedinių žinių autentiškumą turite pripažinti bent jau kaip hipotezę.

Skaitytojas: Na, gerai, aš pagalvosiu apie tai. Vadinasi, Vedose pasakyta, kad Dievas į šį pasaulį ateina palyginti dažnai?

Autorius: Taip. Ir visada pasirodo tokiu pavidalu, kokį turi gyvos būtybės, kurioms jis ruošiasi pamokslauti. Viešpats visada ateina su ypatinga misija, kurios esmė – įtvirtinti teisingumo principus ir demaskuoti nuodėmingą gyvenimą. Dažniausiai Jis Pats ateina tik tada, kai be Jo asmeninio įsikišimo jau nieko negalima padaryti. Kitais atvejais Jis pasiunčia kokią nors šventą asmenybę.

Skaitytojas: Nors man ir sunku tikėti į Dievą, bet kai sulygini įvairius šventraščius ir jų istoriją, tai darosi panašu į tiesą. Juk Jėzus Kristus atėjo būtent tuo laiku, kai fariziejai pamynė religinius principus ir nesibjaurėjo melagingai aiškinti šventraščius.

Autorius: Jūs dabar jau pats ginate Dievą.

Skaitytojas: Na, po mūsų pokalbių apie laiką aš pradėjau skaitinėti įvairius šventraščius ir juos lyginti.

Autorius: Ir koks jūsų studijų rezultatas?

Skaitytojas: Visur rašo beveik vieną ir tą patį, tik skirtingomis kalbomis ir kitais žodžiais.

Autorius: Taip ir yra. Dievas nors ir ateina įvairiu laiku bei pasivadinęs vis kitais vardais, bet neša vieną ir tą patį žinojimą – kaip mums tapti laimingais. Todėl neturėtume rūstauti dėl šio pasaulio neteisingumo ir galvoti, kad niekas mums nepadeda. Tuo labiau, kad gyvename taip, kaip patys kažkada norėjome. Mūsų norai yra nepajudinamas įstatymas likimui. Jeigu mes patys nenorėsime pasikeisti, tai niekas nesikiš į mūsų gyvenimą.

Skaitytojas: Net ir Dievas nenorės mums padėti?

Autorius: Visi šventraščiai kalba apie tai, kad Dievas visada nori mums padėti, bet mums paliekama pasirinkimo laisvė – klausyti Jo ar ne.

Išvada: norint giliau pažinti laimingo gyvenimo dėsnius, būtina įsisąmoninti, kad dėl mūsų kančių kalti tik mes patys ir niekas daugiau. Mes patys turime sąmoningai nuspręsti keisti savo gyvenimą. Niekas už mus to nepadarys.

Žmogus, suvokęs šias tiesas, tampa ramus ir pasitikintis, nežiūrint į tai, kad gyvenimas pasikeičia ne iš karto. Tas, kuris suprato, kodėl jam taip sunku nešti savo kryželį ir kodėl jį reikia nešti, tampa psichiškai ramus ir nesujaudinamas. Tokiu būdu, norint tapti laimingu, būtina suprasti, kad šis pasaulis surėdytas labai teisingai, ir būti pasiruošusiam dėti visas pastangas savo laimės vardan.

 

Keturi evoliucijos keliai – nuo beždžionės iki žmogaus ir atgal

 

Paprastai žodis evoliucija daugumai žmonių asocijuojasi su rūšių atsiradimo teorija, kurią suformulavo Darvinas. Tačiau apie gyvų būtybių evoliuciją pakankamai išsamiai buvo pasakojama Vedose, ir daug anksčiau, negu atsirado garbusis mokslininkas.

Vedinio evoliucijos apibrėžimo esmė ta, kad gyvai būtybei mirtis kaip tokia neegzistuoja. Mes tik pakeičiame seną ir naudojimui netinkamą kūną į naują. Be to, Vedos teigia, kad evoliucija turi ir atvirkščią eigą, taip vadinamą regresiją. Tai reiškia, kad gyvos būtybės gali ne tik evoliucionuoti, arba progresuoti, bet ir degraduoti į žemesnes gyvybės formas ir ten ieškoti savo laimės.

Dabar mes smulkiau aptarsime vedinę evoliucijos koncepciją.

Skaitytojas: Gerai. Ir kaip ji atrodo?

Autorius: Aš pristatysiu jums truputį supaprastintą evoliucijos krypčių klasifikaciją, gerai atspindinčią Vedų požiūrį šiuo klausimu.

Pirmu iš keturių Vedose aprašomų evoliucijos kelių progresuoja tos sielos, kurios suvokė amžinąją dvasinę gyvų būtybių prigimtį ir tai, kokiu būdu ji pasireiškia mūsų gyvenime. Visa savo esybe ir su meile jos tarnauja Dievui ir visoms kitoms gyvoms būtybėms. Tokia absoliučiai dvasine ir be jokio egoizmo veikla jos sudegina savo nuodėmes ir po grubaus kūno mirties patenka į dvasinį pasaulį. Ten jos gyvena dvasiniuose kūnuose, patirdamos žodžiais nenusakomą laimę.

Antruoju evoliucijos keliu eina gyvos būtybės, norinčios atrasti laimę šiame pasaulyje. Kiekvienu savo poelgiu ir netgi mintimis jos stengiasi laikytis visų dorybingo gyvenimo dėsnių. Tokie žmonės visada progresuoja, gyvenimas po gyvenimo kildami į vis aukštesnes planetines sistemas ir gaudami vis labiau protingesnes gyvybės formas. Taip evoliucionuojant, egoistiniai norai sunyksta, bet ne visiškai. Todėl visada išlieka degradacijos tikimybė.

Trečiasis evoliucinio vystymosi kelias skirtas tiems žmonėms, kurie svajoja apie laimę sau ir savo šeimai, ir daugiau ar mažiau stengiasi gyventi taikoje ir santarvėje su aplinkiniais. Tačiau jiems ne visada sekasi įkūnyti gyvenime savo norus, ir to priežastis – egoizmas, vyraujantis tokių žmonių tarpusavio santykiuose. Dėl to jie pasineria į aršią kovą dėl materialių gėrybių. Tokia konkurencija užteršia jų egzistenciją, ir palaipsniui jie nusivilia šiuo pasauliu, tapdami kietaširdžiais. Taip jie pasuka ketvirtuoju evoliucijos keliu. Ir kol jie nenusivils savo puoselėjamomis netikromis vertybėmis, tol jie vėl ir vėl atgims vidurinėse visatos planetose. Reikia pažymėti, kad visą tą laiką jiems paliekamas šansas progresuoti ir savo evoliuciniame vystymesi pakilti viena ar dviem pakopom aukščiau.

Tos gyvos būtybės, kurios nori būti laimingos tik eksploatuodamos kitus, degraduoja vis labiau, kol nusirita iki žemutinių planetų, kur jų laukia didelės kančios, arba gimsta gyvūnų kūnuose. Tai ketvirtas evoliucijos kelias – visiška degradacija.

Tokiu būdu, pirmasis evoliucinio vystymosi kelias labai greitai išvaduoja iš materialaus gyvenimo pavojų ir grąžina mus į dvasinį pasaulį. Kiti du variantai nesuteikia tokios greitos galimybės. Tačiau gyvos būtybės, progresuojančios antruoju keliu, laikosi dorybingumo principų ir palaipsniui apsivalo. Joms daug paprasčiau, negu likusiems, išsivaduoti iš materialių norų ir suvokti savo dvasinę prigimtį. O žmonės, apimti neišmanymo ir jaučiantys aplinkiniams priešiškumą, neišvengiamai degraduos tol, kol neatsikratys savo kvailų idėjų.

Skaitytojas: Argi jūs nesutinkate su Darvino teorija, teigiančia, kad visos gyvos būtybės visatoje nepaliaujamai progresuoja iš žemesnių gyvybės formų į aukštesnes?

Autorius: O ar jūs matote šios teorijos įrodymus realybėje? Negi manote, kad visi žmonės nuolatos progresuoja ir sulig kiekviena diena darosi vis geresni?

Skaitytojas: Aš neturiu informacijos apie kiekvieną žmogų, bet sprendžiant pagal tam tikrus bendro pobūdžio rodiklius, matyti, kad progresas vyksta pilnu tempu. Pasižiūrėkite, kaip vystosi mūsų ekonomika ir mokslas! Jau dabar galima, nekeliant kojos iš namų, pamatyti visą pasaulį ar bendrauti su žmogumi, kur jis begyventų. Argi tai ne progresas?

Autorius: Taip, technikos progresas akivaizdus, bet mes kalbame apie gyvų būtybių vystymąsi, o ne apie vis labiau sudėtingėjančią techniką. O gal jūs galvojate, kad kai dauguma žmonių degraduoja, tai visa žmonija, bendrai paėmus, progresuoja?

Skaitytojas: Žinoma, ne. Galėjot šito ir neklausti.

Autorius: Aš ir taip manau. Tai štai, apie kokį progresą jūs kalbate, jeigu dauguma žmonių praktiškai prarado moralinius principus. Jie ištvirkauja, girtuokliauja, vartoja narkotikus ir visai negalvoja apie tikrąjį žmogaus gyvenimo tikslą.

Skaitytojas: Galvojate, kad anksčiau viso to nebuvo?

Autorius: Anksčiau irgi buvo žmonių, linkusių į degradaciją, bet ji nebuvo tokia pasibaisėtina, kaip dabar. Pasižiūrėkime, kaip buvo prieš dvidešimt metų. Argi tada mes matėme tokį ištvirkimą, tokią narkomaniją, kaip dabar? Argi tada buvo skatinami atsitiktiniai lytiniai santykiai ir homoseksualizmas? Ar tada taip ramiai žiūrėjo į tokį palaidą šeimyninį gyvenimą ir skyrybas? Ar vaikai matė tiek filmų apie prievartą ir amoralumą? Ir patys vaikai – argi jie tokie buvo?

Pažiūrėkite, kaip baisiai degradavo žmonija, nepaisant ryškiai išreikšto techninio ir ekonominio progreso. Ir tai tik per dvidešimt metų! Aš pastebėjau, kad jūs nesiruošiate tuoj pat patikėti mano žodžiais, todėl nekalbėsiu apie tai, kiek degradavo žmonių sąmonė nuo vedinės kultūros laikų, o tai buvo daugiau kaip prieš keturis tūkstančius metų.

Skaitytojas: Visa tai tiesa, bet argi žmonių moralė yra vienintelis progreso kriterijus?

Autorius: O kokie dar gali būti? Vedose pasakyta, kad amoralūs žmonės neišvengiamai degraduoja. Be to, jie praktiškai visada pradeda tokius pat amoralius vaikus, ir labai maža tikimybė, kad jie išaugs normaliais žmonėmis. Jeigu žmonės palaipsniui virsta gyvuliais ir yra visiškai patenkinti tokia situacija, tai apie kokį žmonijos progresą galima kalbėti?

Skaitytojas: Bet vis tik, nežiūrint į nieką, mokslinis-techninis progresas vyksta. Juk neneigsite šio fakto?

Autorius: Tada aš nesuprantu, ką jūs galvojate, kalbėdami apie progresą ir žmonijos evoliuciją. Anot jūsų, žmogaus evoliucijos viršūnė – kai jis vaikšto pusnuogis, elgiasi kaip galvijas ir poruojasi kur tik pakliūna. Tačiau jeigu jo buitis užpildyta šiuolaikine technika, tai reikia manyti, kad jis labai sėkmingai progresuoja, ar ne?

Skaitytojas: Panašu, kad jūs perlenkiate. Juk nebūtinai viskas bus taip, kaip jūs čia kalbate.

Autorius: Aš tik pavaizdavau dabartinę situaciją, susiklosčiusią daugelyje taip vadinamų civilizuotų šalių mūsų laisvos meilės epochoje, o apie ateitį aš dar visai nekalbėjau.      

Skaitytojas: O tai kaip, jūsų nuomone, vyksta žmogaus evoliucija?

Autorius: Vedos sako, kad ji kitokia, negu įsivaizduoja dabartiniai mokslo korifėjai – ne kolektyvinė, o individuali. Mes galim tai progresuoti, tai degraduoti – priklausomai nuo mūsų poelgių. Po to, palikę dabartinį kūną, gauname naują, kuris labiau atitinka mūsų sąmonės lygį. Tai apsprendžia mūsų norų ir poelgių visuma mirties metu. Naujas kūnas gali būti tobulesnis, o gali būti ir primityvesnis – augalo, gyvūno.

Degradacija ir kančios taip pat yra savotiški evoliucijos etapai, mokinantys mus karčiu patyrimu. Anksčiau ar vėliau toks patyrimas išlenda per gerklę, ir žmogus pagaliau susidomi savęs pažinimu. Bet tai nevyksta kolektyviai, vien tik kovos už būvį dėka, kaip nurodė senolis Darvinas.

Skaitytojas: Kaip Vedos paaiškina tą faktą, kad tiek daug žmonių patenka blogon įtakon ir užsiima įvairiomis kvailystėmis?

Autorius: Daugelis žmonių pastebi, kad kartais mus tiesiog užvaldo kažkokios nelabai protingos mintys. Nesuprasdami, kad tai gunos veikia mūsų sąmonę, dauguma žmonių įsivaizduoja, kad juos bando įtakoti tam tikri žmonės, pavyzdžiui, žydai ar masonai, kurie atseit užsibrėžė valdyti visą pasaulį. Iš tikrųjų toks kolektyvinis poveikis žmonių sąmonei vyksta dėl to, kad pasikeičia gunų įtaka.

Skaitytojas: O kodėl jos nei iš šio, nei iš to keičia savo įtaką? Mes juk gyvename ne teatre, kur viena scena keičia kitą, o artistai persirenginėja naujais kostiumais.

Autorius: Kaip ten bebūtų, bet taip jau yra, ir pirmiausia visa tai darosi dėl laiko įtakos. Jis keičia gunų įtaką ne tik mūsų planetai, bet ir visai visatai. Todėl mums prisieina gyventi įvairiose visatos epochose ir ne visada pačiose geriausiose sąlygose.

Kaip mūsų metuose keturi sezonai keičia vienas kitą, taip ir visatoje yra keturios epochos, apjungtos į vieną ciklą. Įdomu, kad su kiekviena nauja epocha sąlygos progresuoti darosi vis nepalankesnės.

Skaitytojas: Tai bent naujiena! Apie kokį laimingą gyvenimą galima kalbėti, jeigu visatoje – vien tik nesiliaujanti degradacija?

Autorius: Jūs neteisus. Pasibaigus ciklui, įvyksta tam tikri kataklizmai ir po to prasideda sekančios keturios epochos. Ir pačioje pirmoje, kuri vadinama Aukso amžiumi, visi gyvena taip pat laimingai, kaip ir ankstesniame Aukso amžiuje.

Skaitytojas: Bet kodėl kiekvienoje sekančioje epochoje gyvenimas darosi vis blogesnis, kokią tai turi prasmę?

Autorius: Tai laiko įtaka. Jis nepaliaujamai sendina viską, su kuo tik susiduria. Kai senėti daugiau nebeįmanoma, prasideda naujas gyvenimo ciklas. Jūs gi patys matote, kad gyvenime mes ne jaunėjame, o senstame. Bet tai netrukdo mums sekančiame gyvenime, net pakliuvus į degradacijos amžių, gauti geresnį kūną. Apie tai mes jau kalbėjome, kai aptarinėjome laiko galybę. 

Skaitytojas: Aš gerai prisimenu tą pokalbį apie laiką ir dienos režimą, bet dabartinėje temoje aš dar ne visai susigaudžiau. Kodėl visatoje yra ši degradacija ir kas trukdo jai progresuoti?

Autorius: Viso to priežastis – mūsų nuodėmingi poelgiai. Kaupdamiesi visatos atmosferoje, jie ir iššaukia degradacijos procesus. Jeigu mes nedarytume nuodėmių, tai greitai mūsų planeta pavirstų rojumi.

Skaitytojas: O aukštutinių planetų gyventojai irgi daro nuodėmes, kaip ir mes?

Autorius: Ne, jie gyvena dorybingai.

Skaitytojas: Tada visata surėdyta labai neteisingai. Kodėl jie, gyvendami aukštutinėse planetose, turi kentėti už mūsų nuodėmes?

Autorius: O jie ir nekenčia. Trijose aukščiausiose planetinėse sistemose nėra degradacijos. Nėra ir kataklizmų, kai pasibaigia keturių epochų ciklas.

Skaitytojas: O kurioje epochoje mes gyvename?

Autorius: Mūsų epocha yra paskutinė ir vadinasi degradacijos amžiumi. Ji truks 432.000 metų ir užsibaigs dideliu kataklizmu, dėl ko labai apsivalys atmosfera, ir vėl prasidės naujas Aukso amžius, sekančio ciklo pradžia.

Skaitytojas: Vadinasi, mums nėra jokių šansų tapti laimingais.

Autorius: Kadangi kiekvienos gyvos būtybės progresas yra individualus, tai jos gali vystytis savarankiškai, nepaisant visuotinai dominuojančios tendencijos degraduoti.

Skaitytojas: Vadinasi, ir Aukso amžiuje galima degraduoti?

Autorius: Taip, nežiūrint į tai, kad tame amžiuje pačios didžiausios galimybės progresuoti, atsiranda “gudruolių”, kurie ir ten sugeba degraduoti. Todėl evoliucija nėra toks paprastas dalykas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Skaitytojas: Vadinasi, bendrai paėmus, visi visatos gyventojai nuolatos degraduoja?

Autorius: Ne nuolatos, o periodiškai. Palyginkite su procesais, apimančiais bet kurį objektą materialiame pasaulyje. Visi materialūs objektai sensta, o paskui pakeičiami naujais, tobulesniais. Taip ir vietoj seno kūno mes gauname naują, kuris labiau tinka mūsų norų įgyvendinimui.

Skaitytojas: Akivaizdu, kad naujas kūnas turi būti geresnis už senąjį, kitaip kam jis reikalingas?

Autorius: Nebūtinai. Mūsų norai ne visada būna pozityvūs, o naują kūną gauname tokį, kad jis geriausiai atitiktų mūsų norus. Jeigu mes visą gyvenimą rūpinsimės tik maistu, seksu, miegu ir patogesnėmis gyvenimo sąlygomis, tuo pačiu teikdami prerogatyvą gyvuliškiems poreikiams, ir visiškai nesidomėsime žmogaus gyvenimo prasme, tai sekančiame gimime mes vargiai gausime tobulesnį kūną.

Skaitytojas: Vadinasi, kai kurie žmonės, prieš pradėdami tobulėti, gali ilgai degraduoti.

Autorius: Daugeliui, iki jie supras tyrumo būtinybę ir jėgą, reikia ne kartą pasimurkdyti purvyne. Kitiems užtenka tik išgirsti aukščiausias tiesas, ir jie pasidaro reikalingas išvadas. Vieni milijonus gyvenimų gali ieškoti laimės ne ten, kur reikia, o kur jie nori, kitiems šiam tikslui užtenka vieno gyvenimo. Todėl gyvų būtybių evoliucija nėra toks elementarus ir paviršutiniškas reikalas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ji visada vyksta keturiais keliais, apie kuriuos mes jau kalbėjome.

Skaitytojas: Pagal Darvino teoriją žmogus atsirado iš beždžionės. Bet pagal Vedas išeitų, kad kartais būna atvirkščiai – žmogus virsta beždžione.

Autorius: Visiškai teisingai. Priklausomai nuo to, kokiai laimei žmogus teikia pirmenybę, tokiame kūne jis ir gimsta.

Skaitytojas: Ko gi reikia norėti, kad sekančiame gyvenime gimtum beždžione?

Autorius: Beždžionės kūnas pritaikytas laisvai ir nevaržomai meilei. Todėl tie, kurie šiame gyvenime propaguoja seksualinę revoliuciją ir išpažįsta laisvos meilės principus, sekantį gyvenimą gaus beždžionės kūną ir galės nebaudžiami poruotis ant kiekvieno kampo. Taigi pagalvokite, kokius rezultatus gaus tie, kurie dabar propaguoja laisvą seksą.

Skaitytojas: Jūs tvirtinate, kad jie gims beždžionių kūnuose?

Autorius: Taip teigia Vedos. Kiekvienas žmogaus noras formuoja jo būsimą kūną. Jeigu dauguma mirštančio žmogaus norų buvo tinkamesni beždžionei, tai sekančiame gyvenime jis greičiausiai gims beždžione.

Skaitytojas: Kaipgi paskui vėl tapti žmogumi?

Autorius: Reikės susiformuoti potraukį protingai egzistencijai. Tik tada, kai jis nustelbs visus kitus norus, įsijungs progresavimo mechanizmas, ir po kurio laiko gyva būtybė gaus tą retą dovaną – žmogaus kūną.

Skaitytojas: Kaip jūs suprantate potraukį protingai egzistencijai?

Autorius: Tik potraukis savęs pažinimui ir aukščiausiai laimei skiria mus nuo gyvūnų. Žmogaus kūnas neatsitiktinai aprūpintas intelektu, ir mes privalome jį naudoti pagal paskirtį. Mūsų pareiga – gyventi sutinkamai su tais norais, kurie leido mums gimti žmonėmis, tai yra, būti laimingais.

Skaitytojas: Supratau. Bet jūs tikriausiai suprantate, kad savo klausimais aš noriu jus įkvėpti dar kartą paaiškinti, ką Vedos vadina evoliucija.

Autorius: Vadovaujantis elementaria logika, gali pasirodyti, kad visos gyvos būtybės visatoje turi nuolatos progresuoti ir galiausiai pasiekti aukštutines planetas. Tačiau yra kitaip. Sakykim, kažkas pasiekė tam tikrą išsivystymo lygį ir dėl to pateko į vidurines ar net aukštutines planetas. Bet jeigu jis tik pradeda didžiuotis savo padėtimi – viskas, nuo to momento jo progresas baigiasi. Dar daugiau, kai kurie iš jų pradeda degraduoti. Jiems atsiveria didelės perspektyvos nusileisti į pačias žemiausias visatos planetas, visai nepaisant jų buvusios išminties ir nuopelnų.

Galimas daiktas, kad tokia asmenybė degraduos ir toliau, kol viename iš gyvenimų pasijus esanti gyvūno kūne. Nuo išdidumo ir kvailumo neapdraustas niekas. Todėl materialiame pasaulyje progresas ir degradacija eina ranka rankon, koja kojon ir dažnai vienas kitą keičia. Taip vyksta dėl egoizmo, būdingo visoms gyvoms būtybėms, gyvenančioms materialiame pasaulyje.

Skaitytojas: Vadinasi, dėl visko kaltas išdidumas?

Autorius: Ne vien tik jis, gali būti ir kitos degradacijos priežastys. Pavyzdžiui, kai kurie degraduoja dėl pernelyg didelio prisirišimo prie materialių poreikių, kiti – dėl tingumo ir inertiškumo.

Perėjimas nuo degradacijos į progresą ir atvirkščiai gali įvykti ir vieno gyvenimo bėgyje. Mes matome, kaip žmones, kurie stengiasi gyventi dorai ir ieško gyvenimo prasmės, pagaliau aplanko sėkmė, kuri pasireiškia aukšta visuomenine padėtimi, visuotiniu pripažinimu ir pagarba, mokytumu, gera sveikata, turtais ar harmoningais bei dorybingais šeimyniniais santykiais. Visa tai žmogui ateina dėl jo gerų poelgių ir gero būdo.

Tačiau pats tikriausias sėkmės kriterijus – tai supratimas, kad nėra nieko aukščiau už dvasinę laimę. Jeigu žmogus, būdamas žymus ir turtingas, nesupranta, kad svarbiausia gyvenime – savo dvasinės prigimties pažinimas, tai negalima vienareikšmiškai pasakyti, kad jis progresuoja.

Žmonės, kurie stengiasi gyventi dėl visų gerovės ir žino, kaip tai daryti, be abejo, palaipsniui darysis vis laimingesni. Tačiau, užimdami aukštą visuomeninę padėtį, kai kurie iš jų pradeda didžiuotis savo pasiekimais, ir būtent tada jų progresas pasibaigia.

Skaitytojas: O aš daugiausia matau kitus pavyzdžius, kai labiausiai sekasi išdidiems ir įžūliems tipams, o sąžiningi, atvirkščiai, patiria didelius vargus. Ką jūs į tai pasakysite?

Autorius: Žinoma, būna ir taip. Bet jūs nežinote viso jų gyvenimo, matote tik nedidelę jo atkarpėlę, todėl darote skubotas išvadas. Sąžiningas žmogus gali kažkiek laiko patirti vargus, kurie jį apvalo, o po to jis natūraliai pradeda jausti vis didėjančią laimę.

Visos malonės, kurias žmogus gauna šiame gyvenime, priklauso nuo to, kaip jis gyveno praeituose gyvenimuose. Tie turtingi žmonės, apie kuriuos jūs kalbėjote, kažkada tikriausiai padarė daug gerų darbų. Vėliau, pradėję didžiuotis savo pasiekimais, jie moraliai degradavo. Mūsų veiklos vaisiai sunoksta ne iš karto, todėl mums atrodo, kad likimas kupinas prieštaringumų.

Kai kurie žmonės tuo pačiu metu turi ir užtarnautus turtus, ir netikusių poelgių sugadintą charakterį. Tai parodo, kaip žmogaus charakteryje persipina praeituose gyvenimuose sukauptas dorybingumas ir visiškas nesupratimas, kaip jį panaudoti. Jeigu tokie žmonės ilgainiui nesusimąstys, jų dorybingumo atsargos greitai išseks, ir vieną gražų vasaros rytą jie skausmingai suvoks, kad neturi nei turtų, nei visuomeninės padėties.

Visa tai, ką aš dabar paaiškinau, vyksta ne taip greitai, o kelių gyvenimų bėgyje. Todėl nesistebėkite, kai matote žmones, kurie mėgaujasi visais gyvenimo malonumais ir tuo pat metu yra moraliai degradavę. Iš kitos pusės, jeigu žmogus pradeda gyventi sąžiningai, pas jį dar lieka neatidirbtų nuodėmėlių, todėl jam kurį laiką tenka patirti daugiau ar mažiau vargų.

Skaitytojas: Taip, tai tikrai įdomūs dėsningumai, ir jie leidžia tikėti būsima laime.

Išvada: norėdami būti laimingais, turime gerai suprasti, kad perėjimas iš progreso į degradaciją vyksta lėtai ir dažniausiai labai nepastebimai. Tik labai pastabūs žmonės, praktikuojantys savęs pažinimą, gali pastebėti negera lemiančias permainas tiek savyje, tiek kituose.

Žmogus, nuoširdžiai stengdamasis daryti gerus darbus, kai kada pasididžiuoja ir kuriam laikui praranda dvasinę kvalifikaciją. Bet paskui, palaipsniui suvokdamas savo klaidas, jis būtinai sugrįžta į teisingą kelią. Kiekvienas protingas žmogus, analizuodamas jį supančio pasaulio dėsnius, savo ir kitų žmonių elgesyje pradeda pastebėti tam tikrus dėsningumus.

Šitaip, praktikuojant savęs pažinimą, žmogui atsiranda tvirtas noras užsiimti tik gerais darbais. Jie kažkiek apsaugo žmogų nuo kaulėtos blogos karmos rankos, besitiesiančios iš praeities. Bet tik tas, kuris kiekvieną dieną kartoja šventus Viešpaties vardus arba meldžiasi, gali atsilaikyti prieš skaudžiausius likimo smūgius, kokios bebūtų aplinkybės.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis