Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Ką Dievo įstatymai vadina nusikaltėliu?

 

   Kartais žmonės spėlioja, ar gaus karmines reakcijas už važiavimą „zuikiu“, už piratiškai įsigytą kompiuterinę programą ar filmą? Tačiau viską apsprendžia ne poelgiai, o mūsų pačių požiūris į juos.

    Pirmame Šry Išopanišados tekste sakoma: „...žmogus turi imti tik būtiniausius dalykus, kurie skirti jam kaip jo dalis, ir nesikėsinti į kitką, gerai žinodamas, kam viskas priklauso“.

   Šis nurodymas skirtas visiems, tikintiems ir ateistams. Reikia neužmiršti, kad yra Dievo įstatymai ir pasaulietiški. Deja, jie toli gražu ne visada sutinka. Dievo įstatymai skirti pirmiausia sielai, o pasaulietiški – išoriniam pasauliui, arba žmogaus veiksmams (nors motyvacija irgi turi reikšmę).

    Pavyzdžiai.

    1. Nėra blogų poelgių, bet jausmai negatyvūs.

  a) inteligentiškas, doras žmogus su gera karma pradeda kritikuoti ir niekinti visuomenės „dugną“ – vagis, prostitutes, žudikus etc. Tokiu būdu jis greitai užsidirba blogą karmą: jį pradeda apvogti, apgaudinėti, užkabinėti chuliganai, darbe ir gatvėje jis vis dažniau patenka į girtuoklių ir valkatų draugiją. Jeigu jis nesutramdys savo jausmų šiai žmonių kategorijai, jį galiausiai užmuš. Jis pažeidžia tik Dievo įstatymus. Taip būva ir su tikinčiaisiais, niekinančiais materialistus ir ateistus;

   b) kontrolierius pyksta ant nesusimokančių „zuikių“ ir tempia juos į policiją;

   c) kai Bhišmos paprašytas išminčius Vjasadeva atėjo į Ambikos ir Ambalikos miegamąjį, norėdamas pradėti šlovingus giminės palikuonis, jas abi išgąsdino jo išvaizda, nes jis kaip atsiskyrėlis-asketas buvo nesiprausęs ir nesiskutęs. Taigi Ambika išbalo, o Ambalika užsimerkė. Pirmajai paskui gimė Pandu – blyškusis, o antrajai – Dhritaraštra, kuris buvo aklas nuo pat gimimo. Žinoma, jie tokie apsigimė dėl savo karmos, dėl kažkokių vidinių priežasčių, bet viskas susiję. Vidinių priežasčių pasireiškimui reikalingos ir išorinės priežastys.

   2. Netikę poelgiai ir negatyvūs jausmai

  a) piktas vagis. Toks žmogus nusižengia ir dangiškiems, ir žemiškiems įstatymams. Pirmuoju atveju daug blogiau – negatyviais jausmais jis žudo savyje meilę, ir už tai sirgs iki pat mirties (jeigu didelė agresija). Antruoju atveju jį pasodins į kalėjimą. Įdomu, kad antroji bausmė yra kartu ir pirmosios dalis.

  b) valdininkas. Kai jis įvairių machinacijų dėka pasisavina įvairų turtą, didėja jo gobšumas (o tai yra vienas iš kelių, vedančių į pragarą, kaip sakoma Bhagavadgytoje), o kartu ir baimė būti pagautam. Jis – taip pat vagis tiek žemišku, tiek dangišku požiūriu. Tokiems žmonėms keliami labai dideli reikalavimai. Nors jie apvagia žmones, kurie to nusipelnė, tačiau, būdami visuomeninės piramidės viršūnėje, valdininkai turi ugdyti savyje gailestingumą ir meilę žmonėms, o ne atvirkščiai. Jie užsidirba nepalyginamai sunkesnę karmą, negu paprastas vagišius. Vadovaujantys asmenys gauna šeštadalį savo pavaldinių karmos. Tokių žmonių paprastai laukia sunki mirtis ir dažniausiai – pragaras.

   Tarp jų yra išimtys. Kiekvienas žmogus turi ir gerą, ir blogą karmą. Dėl blogos karmos jis gimsta kokioje nors blogoje šalyje, pavyzdžiui, Rusijoje. Tačiau pagal gerą karmą jam priklauso turėti daug pinigų. Kadangi toje šalyje sąžiningai uždirbti pinigus labai sunku, jie ateina kyšių pavidalu ar machinacijų dėka. Jeigu valdininkas tuo užsiima, tačiau jo nekamuoja nei gobšumas, nei baimė, jis nėra vagis pagal dangiškus įstatymus, nes paprasčiausiai pasiima tai, kas jam priklauso pagal karmą. Toks atvejis gerai pailiustruoja trečią punktą.

    Dar viena išimtis – Jamadutai. Pas juos baisios emocijos ir žiaurus darbas, bet tokios jų pareigos, nes jie tarnauja Jamaradžui.

    3. Blogi darbai, bet nėra negatyvių jausmų.

  a) policininkas nušovė banditą, pacientas numirė operacijos metu, teisėjas nusikaltėlį nuteisė myriop. Policininkas, gydytojas ir teisėjas yra tik formalūs nusikaltėliai. Jie bešališkai atlieka savo pareigas ir yra kaip tarpininkai, per kuriuos nužudyti žmonės atsiėmė savo blogąją karmą. Banditas praėjusiame gyvenime galėjo nužudyti policininką, o pacientas – chirurgą, nors tada jų vaidmenys galėjo būti visai kitokie. Tokie nužudymai neprišaukia blogos karmos nei pagal dieviškus, nei pagal žemiškus įstatymus.

  b) boksininkai ringe lupa vienas kitą, bet tai žaidimas, sportas. Kol jie vienas kitą gerbia, viskas bus gerai, bet kai tik juos apims negatyvūs jausmai – asmeninės ambicijos, išdidumas, pyktis priešininkui, pernelyg didelis pergalės troškimas – gali būti rimtos traumos ar net mirtis.

  c) žmonės mina skruzdėles. Tai žudymas, bet netyčinis, už tai nieko nebus. Kitose epochose žmonės, norėdami išvengti tokio žudymo pasekmių, atlikdavo aukojimo apeigas, bet Kali-jugoje į tai galima nekreipti dėmesio. Jeigu uodus ar tarakonus muši be pykčio, tiesiog norėdamas atsikratyti agresorių, blogos karmos neužsidirbsi, bet jeigu tai darai su negatyvia emocija, bus problemos.

  d) žmogus varganoje šalyje už skatikus dirba iš paskutiniųjų. Norėdamas kaip nors pragyventi, jis priversta iš darbovietės kažką vogti. Pagal žemiškus įstatymus jis vagis, bet pagal dangiškus jis tiesiog ugdo nuolankumą sunkiomis sąlygomis, tuo pačiu daugiau ar mažiau išsaugodamas džiaugsmo ir meilės jausmą. Jeigu toks žmogus dar sugeba džiaugtis gyvenimu, jis apsivalo ir sekančiame gyvenime greičiausiai gaus geresnes sąlygas. Atvejai būva įvairūs, bet sprendžiantis faktorius – tai vidinis poelgių išjautimas.

  e) žmogų užpuola chuliganas, tas gindamasis netyčia jį užmuša. Tai – būtinoji gintis, nebaudžiama nei žemiškų, nei dangiškų įstatymų. Žmogaus veiksmus, atėmusius gyvybę chuliganui, kontroliavo aukštesnės jėgos. Galbūt tas nenaudėlis praeitame gyvenime užmušė šitą žmogų, ir dabar viso labo atsiėmė savo. Tokiais atvejais jų karminis ryšys nutrūksta ir nauja karma nesukuriama. Chuliganui mirtis – ne bausmė, o pamoka: jo pasąmonėje įsispaudžia baimė, kuri sekančiame gyvenime neleis jam imtis prievartinių veiksmų. Tačiau karminis ryšys nenutruks, jei žmogus po to pasibaisės savo veiksmais ir pabėgs iš įvykio vietos. Kiekvieną kartą, pamatęs policininką, jis drebės iš baimės. Arba, užmuštajame pažinęs savo seną priešą, užsiplieks dar didesne neapykanta jam, ar ims džiūgauti. Negatyvios emocijos – sielos degradacija.

  f) vagis linksmuolis. Pavogė ir pragėrė. Nebus beveik jokių problemų. Jis nusikaltėlis tik pagal žemiškus įstatymus, nes siela tam kūne kažkuria prasme laiminga. Jo veiksmus irgi kontroliuoja aukštesnės jėgos taip, kad jis vogtų tik iš tų, kurie to užsitarnavo. Kažkas jam buvo skolingas dar nuo praeito gyvenimo, o kažką reikia gelbėti nuo prisirišimo prie pinigų ar daiktų. Panaši prasmė yra žodžiuose „plėšrūnai – miško sanitarai“. Vagys visada atsiranda visuomenėje, kurioje stiprėja pasaulietiški prisirišimai, ir kur niekinami vagys. Tokiam linksmų plaučių vyrukui jo „profesijos“ pasekmės bus neskaudžios, greičiausiai jis net nepaklius į kalėjimą, nes jį gina karmos dėsniai, kurie stebi jo vidinę būseną, o ji daugmaž tvarkoje, kadangi jis sugeba džiaugtis gyvenimu, nors ir netarnauja Dievui. Bet jeigu jis pradės baimintis galimo atpildo ar supyks ant žmogaus, sutrukdžiusio jam eilinį reidą, tai bus nusižengimas dangiškiems įstatymams, ir viena iš galimų bausmių už tai bus kalėjimas.

   4. Dorybingi poelgiai ir negatyvūs jausmai.

  a) Krišnai atsidavusi žmona savo materialistišką vyrą nori įtraukti į dvasinę tarnybą. Gausiai maitina jį prasadu, duoda klausytis paskaitų ir kirtanų, siūlo knygas apie Krišną... Vyras kaip ir nieko prieš, bet keičiasi tik tiek, kad darosi vis ciniškesnis. Pasirodo, žmona, brukdama jam savo gyvenimo būdą, nuolatos galvoja: „Kada tu, niekše, pagaliau apsivalysi?!“ Kitaip sakant, ji maitina jį ne meile, o panieka, taigi toks ir rezultatas. Taip būva ir vaikams, norintiems įtraukti tėvus į Krišnos sąmonę, ir aplamai pamokslautojams.

   Čia pasireiškia viena labai paplitusi stereotipinė pažiūra į prasadą. Kartą Prabhupados paklausė: „Ar tiesa, kad prasado valgymas garantuoja, jog sekančiame gyvenime mes gausime žmogaus kūną?“ Jis atsakė: „Ne. Tai garantuoja tik tiek, kad sekančiame gyvenime mes irgi valgysime prasadą“.

  b) turtingas biznierius užsiima labdara, bet ne iš meilės ir gailestingumo žmonėms, o siekdamas šlovės ar pykdamas ant valdžios, kuriai jis nenori mokėti plėšikiškų mokesčių. Už tai ateityje jis turės dar daugiau turtų ir bus labai gerbiamas, bet vidujinės laimės neturės nei šiame, nei sekančiame gyvenime.

  c) tikintis žmogus. Jeigu jis neofitas, tai dažnai prašo Dievą materialių dalykų, nežinodamas, kad jie gali jam pakenkti. Kai žmogus labai kažko nori, ir negali gauti, tai reiškia, kad jis prisirišęs prie to pageidaujamo dalyko, todėl Dievas ir neduoda. Tas, kuris nesiliauja prašęs, yra vagis. Jis kaip ir nori pasisavinti tai, kas jam nepriklauso. Dažnai toks žmogus nuolatos apgailestauja ar liūdi, kad vis dar neturi savo troškimų objekto. Čia visai nesvarbu, ar jis prašo sau, ar šeimai, ar norėdamas panaudoti savo tarnystėje. Pasekmės bus liūdnos. Visai kitas reikalas, kai prašo duoti supratimą, kokios konkrečių problemų priežastys ir kaip jas spręsti, tai yra ką pirmiausia pakeisti savyje.

    5. Netikę poelgiai, bet yra vidinė meilė.

  a) mokytojai ar tėvai vaiką bara ir baudžia, bet Dievas pasirūpina, kad vaikas jaustų, jog tai daroma su meile, ir tada bausmė išeina į naudą. Gali būti riksmo ir ašarų, bet nuoskaudos ar pykčio vaikas nejaus. Jis tuoj pat ar labai greitai pasitaisys.

  b) mokinys pakloja mokytojui lovą ir trumpam pats į ją atsigula, norėdamas patikrinti, ar nebus kieta miegoti. Šiaip jau gulinėti mokytojo lovoje yra įžeidimas, bet motyvacija gera, todėl mokinio poelgis teisingas. Kaip priešingybę šiam atvejui galima nurodyti situaciją, kai viename mieste bhaktos mokytojui padarė vjasasaną, tačiau niekas ant jos neatsisėdo patikrinti. Kai atvyko mokytojas, jis ant tos vjasasanos neišsėdėjo nė minutės, nes porolono įklotas buvo per plonas, todėl jautėsi spyruoklės.

  Visų atvejų neįmanoma išvardinti, bet pagrindinė taisyklė tokia: blogą karmą kuria negatyvūs jausmai, neteisingi motyvai ar norai, kurie slopina meilės jausmą.

***

   Grįžkime į šio skyriaus pradžią, prie „zuikių“ ir piratavimo. Jeigu žmogus kažkiek didžiuojasi ir džiūgauja, apgaudinėdamas kontrolierius, jo laukia tik smulkūs nemalonumai: jį dažnai gaudys ir reikalaus susimokėti baudą. Tai bus bausmė pagal žemiškus įstatymus. Tada gali sukilti nepasitenkinimas ir pyktis kontrolieriams. Už tai jau baudžiama pagal dangiškus įstatymus. Žmogus pradės sirgti.

   Jeigu žmogus daro piratinius įrašus ir dėlto jaučia nedidelį išdidumą, kompiuteryje gali atsirasti virusas. Emocijoms pagilėjus, pasekmės bus rimtesnės.

  Vienas vyriškis draugui skundėsi, kad jam prisieina vogti benziną iš darbovietės, nes iš atlyginimo negali išlaikyti šeimos. Jis žino, kad vogs ir toliau, tai yra, darys nuodėmę, todėl pergyveno, kad negali melstis Dievui, nes tai bus veidmainiavimas. Draugas atsakė, kad melstis vis tiek reikia, nesvarbu, kokie poelgiai. Už vagystę nebūtinai gali nukentėti, tiesiog nereikia pakliūti. Dievo nejaudina kvaili žemiški įstatymai, kuriuos sukūrė žmonės. Tas vyriškis tiesiog užmiršo nerašytą jo šalies (Rusijos) įstatymą: vok iš valstybės kiek pajėgi, vis tiek nesusigrąžinsi tiek, kiek ji tau skolinga. (Valdininkai turi kitą nerašytą įstatymą: kad ir kiek žmonėms gerinsi gyvenimo sąlygas, vis tiek jų neišgelbėsi nuo baisios karmos). Valstybės įstatymų pažeidinėjimas kaipo toks dar nieko nereiškia. Svarbiausia, kad tai būtų daroma be negatyvių emocijų, kuriomis žmogus pažeidinėja Dievo įstatymus.

   Draugas paguodė nelaimėlį, sakydamas, kad jeigu jis teisingai melsis Dievui, prašydamas meilės, tai ateis laikas, kai pasikeis jo gyvenimo sąlygos, bus daugiau pinigų ir nereikės vagiliauti.

   Ir štai vieną gražią dieną tas žmogus nusprendžia kiek įmanoma atsiduoti Dievui: pradėjo vaikščioti į bažnyčią, skaityti Bibliją ir cituoti ją pokalbiuose su draugais. Nustojo pats vagiliavęs ir žmonai uždraudė. Šeima pradėjo badmiriauti. Fanatikas-tėtušis vaikams svečiuose draudžia valgyti saldumynus, kad jie nelepintų liežuvio ir pilvo, žiemą neleidžia jiems eiti į eglutę, nes tai pagoniška šventė... Žmona kraustosi iš proto, nes nežino, kaip išmaitinti vaikus. Iš jų atimta laiminga vaikystė, ir tik tėtis savo marazme įsitikinęs, kad šitaip susitvarkęs gyvenimą, jis dabar įtinka Dievui. Tikriausiai bet koks bažnyčios atstovas patvirtintų, kad tai yra dievobaimingas gyvenimas. Akivaizdus paradoksas: kol žmogus gyveno pasaulietišką gyvenimą, jis buvo įsitikinęs, kad nusižengia Dievo įstatymams, nors iš tikrųjų taip nebuvo, o kai pradėjo religingą gyvenimą, nusiramino, kad dabar Dievas juo patenkintas, nors iš tikrųjų ėmė pažeidinėti Jo įstatymus. Plius atsirado priešiškumas netikintiesiems. Deja, tai ne prasimanymai, o gyvenimiški atvejai.

    Šry Išopanišadoje pasakyta, kad reikia imti tik tai, kas mums skirta. Čia galimi variantai. Vieni sunkiu darbu turi užsidirbti tai, kad reikalinga daugiavaikei šeimai. Tai ir bus jiems skirta dalis, su sąlyga, kad jie per daug nekeikė savo likimo. Jeigu nėra negatyvių jausmų, karma nedraudžia naudotis tuo, ką sąžiningai iš jos atkariavai. Tokie darbštuoliai skiriasi nuo tų, kuriems turtų vaikymasis didina negatyvias emocijas. Kiti gimsta turtingose šeimose ir viską gauna veltui. Tai irgi jiems skirta dalis. Bet kai tik pasireiškia negatyvios emocijos, teisėta dalis virsta vogta. Žmogus iš inercijos dar gali ja naudotis, bet jau neteisėtai, nes ta gerovė jį tik gadina. Aplamai, bet kokį atvejį reikia vertinti pagal tai, kaip jis paveikia mūsų vidinį pasaulį.    

***

   Dažnai ant audio- ir videodiskų būna užrašas „Kopijuoti draudžiama“. Jeigu tai tik formalumas, o „piratas“ ramiai, be nereikalingų emocijų, pasidaro įrašą, tai nebus jokių karminių reakcijų. (Daugelis neturi tiek pinigų, kad nusipirktų norimą įrašą, ką padarysi). Įrašų autorius į piratavimą gali žiūrėti negatyviai, tačiau karminės reakcijos bus tik tada, kai ir pats „piratas“ autoriui jaus neprielankumą. Kitas reikalas, jeigu kopijuojama norint užsidirbti – bloga karma bus nepriklausomai nuo jokių autoriaus ar „pirato“ emocijų. Kuo didesnį priešiškumą autorius jaus „piratams“, tuo daugiau nuostolių turės nuo jų veiklos.

   Taigi blogos karmos ištakos – jausmai, o ne poelgiai, todėl ir apsivalymą reikia pradėti nuo atgailos ir maldos, o ne nuo poelgių.

   Žinoma, galima pradėti nuo poelgių, nuo praktinės tarnystės, tačiau jeigu motyvai, norai ir emocijos bus neteisingi, atsiras problemos. Jeigu šalia nebus žmogaus, turinčio dvasinį patyrimą, tai tokia tarnystė bus kaip lenktyninė mašina, įvažiavusi į priešpriešinę eismo juostą.

***

   Mūsų pasakojime „Kelyje pas Dievą“ Viešpats minėjo sąžiningą apgaviką. Ką tai reiškia? Iš karto pabrėžiam: sąžiningumas – turinys, apgavystė – forma. Turinys svarbesnis.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis