Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

Išminčiai sako, kad kelias panašus į skustuvo ašmenis

 – jis toks pat siauras ir pavojingas.

(Upanišados)

 

Sėdime mano mažame kambarėlyje, iš kurio matosi Badrinatho šventykla, ir giedame maldas dvasiniam mokytojui. Paskui Atmananda prabhu pradeda paskaitą.

– Seniai seniai čia meditavo Šiva ir Parvati. Kadangi jie abu yra vieni iš didžiausių jogų, tai net atšiauriausią žiemą nepalikdavo šios vietos. Tačiau kartą buvo taip šalta, kad Parvati neišlaikė ir kreipėsi į vyrą pagalbos. Šiva tuoj pat sutvėrė du karštus šaltinius, į kuriuos vanduo patenka iš ugnikalnio gelmių. Vakar mes juose maudėmės.

Bala Gopalas abejoja:

– Bet jeigu tai Šivos vieta, kodėl ji vadinasi Badarikašramu, o ne Šivašramu?

Atmananda šypsosi ir pasakoja, kaip gudriai Višnu atėmė šią vietą iš Šivos:

– Kartą, žiemos metu, kai Šiva ir Parvati meditavo, pasigirdo gailus verksmas. Parvati nutraukė savo meditaciją ir pamatė gražų, bet labai sušalusį berniuką. Skatinama sukilusio motiniško instinkto, Parvati jau norėjo paimti vaikelį ant rankų ir sušildyti prie savo krūtinės, bet staiga išgirdo Šivos balsą: „Neliesk jo! Jis nori viską iš mūsų atimti!“ Parvati jo nepaklausė, paėmė berniuką ant rankų, pamaitino ir stengėsi jį nuraminti. Tačiau berniukas vis tebeverkė, ir tada gailestingoji Parvati iš visos širdies pažadėjo: „Aš viską dėl tavęs padarysiu, tik nustok verkęs“. Vos tik ji ištarė šiuos žodžius, berniukas staiga ėmė augti ir virto keturrankiu Višnu. „Tu turi išpildyti savo pažadą, Parvati, – pasakė Jis. – Man reikalinga ši vieta“. Šiva, kuris nuo pat pradžių žinojo, kas tas berniukas, išraiškingai pažvelgė į Parvati, tačiau pažadas buvo duotas, ir jis atidavė šį slėnį Višnu, kuris nedelsiant pasinėrė į meditaciją Narajanos pavidale. Paskui atėjo Lakšmi ir virto Badri medžiu, saugančiu Jį nuo sniego ir kaitrių saulės spindulių.

Vėliau, kai Višnu nusprendė palikti šią vietą, Jis apreiškė Save akmens pavidale, kuris garbinamas ir po šiai dienai.

Nutariame eiti į šventyklą pasižiūrėti šio akmens. Kuo ilgiau užsibūni Badrinathe, tuo dažniau norisi lankytis šventykloje. Taip būva toli gražu ne visur.

Vakar daktaras Aurelijus palydoviniu telefonu kalbėjosi su Šveicarija. Grįžęs pasakė, kad jaučiasi, tarytum būtų kalbėjęs su kitu pasauliu.

– Nors mes ir neilgai esame Himalajuose, tačiau atrodo, kad mano namai čia, o Europa, su savo materialaus tobulumo siekiais ir nesugebėjimu peržengti pasenusias mąstymo bei elgesio normų ribas, tokia tolima, tarytum ten būtų koks nors paralelinis pasaulis.

Taip, aš tai irgi jaučiu – mes dabar visai kitame pasaulyje, o Šry Badrinathas – šio pasaulio centras, pasaulio, kuris mus vis labiau traukia. Taip bus ir dvasiniame pasaulyje, kur juslės, protas ir visa kita tarnauja Krišnai. Materialiame pasaulyje toks centras prarastas. Mes virtome egoistais. Tačiau dvasinis pasaulis – būtent tokia vieta, kur Krišna yra vienintelis centras. Norint ten patekti, viso labo reikia atsižadėti savo netikro ego. Atsižadėjimas – tai visada žingsnis į tikrąjį ego. Šių žodžių prasmė man darosi vis labiau suprantama. Aš pradedu jausti mūsų kelionės vaisius.

Dvyliktą valandą einame į svečius pas šios šventyklos pudžarį, kuris jau dvidešimt metų prižiūri altorių. Dabar jis sėdi ant sofos, įsisiautęs į šiltą pledą. Pandit-dži, mūsų palydovas iš Rudraprajago, jam sako, kad aš galiu deklamuoti sanskrito tekstus. Šeimininkas tuoj pagyvėja. Jis prašo manęs ką nors perskaityti, ir aš pasirenku tekstą iš pirmos „Šrymadbhagavatam“ giesmės.

brahma-nadjam sarasvatjam

ašramah paščine tate

šamjaprasa iti prokta

rišinam satra-vardhanah

 

bhakti-jogena manasi

samjak pranihite male

apašjat purušam purnam

majam ča tad-apašrajam

 

Čia pasakojama, kaip Vjasadeva išvydo Dievą, medituodamas šitoje vietoje, Badarikašrame.

„Sukaupęs protą ir panardinęs jį į atsidavimo tarnystę, bhakti-jogą, materializmo netemdomą jungties su Aukščiausiuoju procesą, jis išvydo Absoliutų Dievo Asmenį podraug su visiškoje Jo valioje esančia išorine energija (Šrymadbhagavatam 1.7.4)“.

Eilutė majam ča tad-apašrajam (išorinė energija, esanti visiškoje Jo valioje) šventyklos brahmanui suteikia daug džiaugsmo. Laime nušvitusiu veidu jis kelis kartus pakartoja:

Mają, materialią energiją, visada kontroliuoja Dievas. Ten, kur Krišna, nėra vietos majai, iliuzijai.

Šventraščiai, parašyti sanskritu, abiems brahmanams gimtoji stichija. Jie gyvai svarsto nuostabią dvasinio gyvenimo ypatybę – ten, kur Dievas, nėra vietos neišmanymui. Švelniais žvilgsniais jie glamonėja mus, vakariečius, – taip juos nustebino „Bhagavatam“ tekstai, perskaityti europiečio. Tai, kad mes čia esame – nepajudinamas šių tekstų teisingumo įrodymas!

Po kurio laiko pudžaris ženklu pašaukia kažkokius žmones, taip pat apsitulojusius šiltais drabužiais. Tai šventyklos tarnai; dabar jie mus pamaitins. Su valgiu čia savotiška problema – nejauti alkio, nes ore tiek energijos, kad ne tik nesinori, bet net nesmagu atstatyti gyvybines jėgas per maistą. Girdėjau apie jogus, kurie dešimtmečiais nieko nevalgo. Įvairiuose atsižadėjimo etapuose reikalingą energiją, praną, jie gauna iš vandens, vėliau iš saulės spindulių, o galiausiai tiesiog iš oro. Mes dabar taip pat vos ne kaip jogai.

Mūsų panditas jaunystėje ilgai čia gyveno ir ne kartą matė tokius jogus. Jis pasakoja:

– Kartą, vaikščiodamas po kalnus, priguliau po krūmu ir užmigau. Mane pribudino kažkokie balsai. Pakeliu galvą ir matau du jogus – vienas jaunas, tiesiog švyti savo grožiu, kitas senas ir vos laikosi ant kojų. Jis skundžiasi, kad jam perdaug sunku gyventi tokiame kūne, ir klausia jaunojo jogo, gal tas prie savęs turi sandživani žolės. Tada jaunuolis iš savo krepšelio ištraukia augalą, panašų į ankštinę pupelę, pusę atiduoda senajam jogui, kitą pusę išmeta. Kai tik senolis suvalgė savo dalį, jo išvaizda tuoj pat pradėjo neatpažįstamai keistis, ir po dešimties minučių jis jau turėjo visiškai naują kūną. Padėkojęs jaunuoliui, jis didžiuliais žingsniais užlipo į kalną ir dingo debesyse. Aš norėjau pakalbėti su jaunuoju jogu, bet ir jis kažkur dingo. Sandživani likučių aš taip pat neradau, kitaip dabar atrodyčiau žymiai jaunesnis, – linksmai mirkčiodamas, panditas užbaigia pasakojimą.  

Po pietų mūsų laukia neįprasta kelionė – norime aplankyti Vasudharo vandens krioklius. Jie krenta iš 150 metrų aukščio viename iš negyvenamų Himalajų slėnių.

Šešių kilometrų ilgio kelias veda pro daugybę olų, kuriose įsikūrę jogai-mistikai. Norint ten praeiti, reikalingas specialus leidimas, nes didesnė kelio dalis yra slaptoje zonoje. Įtakingasis pandito mokinys gauna tą leidimą, su sąlyga, kad prisiima visą atsakomybę už mūsų gyvybes.

Džipu važiuojame iki Manos, paskui kartu su jakais ir gauruotais aviganiais einame pro kalnų kaimelį, pro audimo stakles, kuriomis moterys iš jako vilnos audžia kilimus ir užuolaidas. Pagaliau mes pasiekiame postą, saugomą trijų miegančių kareivių. Pribudinti jie prašo parodyti tik pasus, nes jau žino, kad leidimą mes turime. Išsitraukiu savo pasą, atsitiktinai žvilgteliu į nuotrauką ir staiga išsigandęs pamatau, kad skubėdamas paėmiau viešbutyje likusio Bharatos dokumentą, o jis dvidešimčia metų už mane vyresnis. Ką daryti? Kaip niekur nieko paduodu pasą kareiviui, jis atidžiai pažiūri į mane, ir štai – viskas tvarkoje! Matyt, kaip europiečiui sunku atskirti indusus, taip ir jiems ta pati problema. Be to, mes nesame nei vardas, nei pavardė, tai tik kūno įvardinimai.

Palikę postą, akmeniniu tiltu pereiname kunkuliuojančią Sarasvati, pasveikiname jogą, kuris šiandiem mums mojuoja iš savo olos, ir atsisveikiname su civilizacija. Greitai mūsų grupė ištįsta, ir kiekvienas eina pats sau. Neįmanoma žodžiais apsakyti jausmų, keliaujant Himalajais, – tai laisvės, pakilimo virš šio nuodėmingo pasaulio pojūtis, – maždaug taip juos būtų galima charakterizuoti.

Retkarčiais sukartoju maldą, kuria išreiškiamas dvasinio pasaulio ilgesys:

aham hare tava padaika-mula-

dasanudaso bhavitasmi bhujah

manah smaretasu-pater gunams te

grinita vak karma karotu kajah

 

„O mano Viešpatie, kada gi išmuš valanda, kai aš tapsiu Tavo tarnų tarnu, amžinai ieškančių Tavo lotosinių pėdų prieglobsčio? O mano gyvenimo Viešpatie, leisk man būti jų tarnu, nes tik tada mano protas visada mąstys apie Tavo pavidalą, mano žodžiai visada šlovins Tavo pavidalą, o mano kūnas visada bus užsiėmęs meilės ir atsidavimo tarnyste Tau (Šrymadbhagavatam 6.11.24)“.

Siaurame kelyje, kuriuo mes einame, sutinku asilą, o kiek vėliau – kurmį. Čia tarp žmogaus ir gyvūnų galioja nerašytas susitarimas – abu pagarbiai užleidžia vienas kitam kelią. Apačioje slėnyje ganosi jakai, saugomi į laikas panašių šunų. O štai mes prasilenkiame su visa procesija Tibeto moterų. Joms ant pečių – pintinės su šviežiomis kalnų žolėmis. Aš užuodžiu jų gydantį kvapą.

Prasideda lietus, ir aš slepiuosi po uola. Gerai įsivaizduoju, kaip čia sėdėčiau visą gyvenimą.

Netikėtai atsitinka tai, kas man tiesiog nesutelpa į galvą. Apžiūrinėdamas uolos paviršių, šalia vienos tamsios olos pastebiu kažkokią šmėklišką būtybę, didelę ir gauruotą. Tą pačią akimirką ji dingsta. Kas tai – jogas ar sniego žmogus?

Einu toliau ir greitai pasiekiu Vasudharos krioklį. Mano pakeleiviai jau čia, išskyrus panditą su jo draugu, kurie ėjo paskui mane. Nuostabus vaizdas – krintantis vanduo, mirgantis saulės šviesoje. Nors čia, aukštai kalnuose, šalta, saulė savo šiltais spinduliais kviečia palįsti po garmančiu vandens srautu. Paskui ji mus sušildys. Kol aš su daktaru Aurelijumi, drebėdami nuo šalčio, atsargiai kyščiojame nugaras po vandens kaskadomis (stovėti tiesiai po kriokliu negalima – būva, kad kartu su vandeniu krenta ir akmenys), Lakšmanas parenka šiek tiek vaisių. Kol mes džiūstame, jis vaisius paaukoja, ir mes juos valgome kartu su riešutų ir džiovintų vaisių likučiais, kuriuos iš Šveicarijos atsivežė daktaras Aurelijus.

Tuo metu pagaliau pasirodo panditas ir jo palydovas; jie su dėkingumu prisijungia prie mūsų vaišių.

Staiga pastebime, kad mūsų grupėje kažko trūksta. Bala Gopalas! Jis visą kelią tylėjo, nepastebimai atsiskyrė ir ėmė lipti krioklio uolos šlaitu. Buvo matyti, kad jis visą laiką jautė kažkokią vidinę įtampą, nes ir jam šioje kelionėje reikėjo išsispręsti kelias problemas. O dabar jis pusiaukelėje į uolos viršūnę, nuo kurios krito vanduo. Mes pradedame jaudintis. Panditas, kuriam armijos vadovybė patikėjo mūsų saugumą, siaubingai nerimauja. Jis žiūri į mane ir piktai šaukia: „Murk, murk! (kvailys)“, rodydamas į Balą ir mosuodamas rankomis. Stati uola pavojinga net patyrusiems alpinistams – ant jos auga slidžios samanos. Šaukti beprasmiška, visus garsus užgožia krioklio keliamas triukšmas. Bala Gopalas dabar tik kaip taškelis ant uolos. Atrodo, jis nori pasiekti vieną konkrečią olą. Ir staiga atsitinka nepaprastas dalykas. Kai tik jis prisiartina prie tos olos, įėjimą į ją uždengia kažkoks netikėtai atsiradęs debesys. Bala Gopalas neryžtingai sustoja, nežinodamas, eiti toliau ar ne. Galų gale jis apsisprendžia ir atbulas ima atsargiai leistis žemyn. Kartą jis nusprūdo, bet suspėjo užsikabinti.

Pagaliau drebančiomis kojomis jis stovi prieš mus ir pasakoja:

– Atleiskite, aš truputį nervinausi, ir man reikėjo kažkaip nusikratyti tos psichinės įtampos. Pagalvojau, kad geriau ją palikti ant kalno, negu išlieti ant jūsų. Aš norėjau pasiekti štai tą urvą ir jau buvau netoli jo, kai staiga man tarytum kažkas pasakė: „Čia negalima! Tavęs čia nelaukia. Suk atgal“. Įtaiga buvo tokia stipri, kad apie tolesnį kelią nebuvo ko ir galvoti. Ir štai aš čia. Gal pas jus dar liko kokio nors maisto?

Aš ne kartą girdėjau, kad kai kurias šventas vietas saugo galingos būtybės. Gerai, kad Bala Gopalas jų paklausė.

Prabuvę prie krioklio dvi valandas, grįžtame atgal. Pakeliui pamatome vieną baikštų jogą, kibiru semiantį vandenį iš upės. Jo olą aš pastebėjau, kai ėjome link krioklio, tik jo paties neteko pamatyti. Žiūrėdamas, kaip jis dabar semia vandenį, aš matau skirtumą tarp jo ir mūsų. Mes viso labo turistai, besigėrintys puikiais vaizdais, o jam šių vietų stebuklai – neatsiejama gyvenimo dalis. Įdomu, ar jis ką nors žino apie sniego žmones?

Mąstau apie tai, ką stebėjau, ir kas man niekaip nesutelpa galvoje. Sniego žmogus – legendinis Himalajų gyventojas. Nepale iki 1958 metų jis buvo įtrauktas į Raudonąją knygą. Daugelis alpinistų turi nuotraukas ne tik su didžiulių pėdų įspaudais sniege, bet ir su gauruotais, tiesiai stovinčiais milžinais, kurie nežinia iš kur atsirasdavo ir tuoj pat išsigandę dingdavo. Tačiau legendų apie juos yra dar daugiau. Štai vienas pasakojimas, kurį išgirdau iš vokiečių alpinisto, turinčio specialų leidimą kelionėms į Tibetą.

Kartą du jogai klaidžiojo vietovėje šalia Tibeto sienos, ieškodami legendinės dangiškos šalies, kurioje gyvena vien tik tyri žmonės. Galiausiai jie priėjo nematomą ribą, kurią peržengti galėjo tik vyresnis jogas. O jaunesnis, dar nepasiekęs dvasinių aukštumų, turėjo grįžti. Jis nukeliavo į kitą kalnų slėnį ir ten netikėtai jį ištiko podagros priepuolis. Jogas iš paskutinių jėgų susirentė žolių lūšnelę ir maitinosi laukinių ožkų, kurias jam atsiuntė apvaizda, pienu, kitaip būtų numiręs iš bado.

Bet štai jis pastebėjo, kad kiekvieną dieną prie šalimais tekančios upės ateina kažkoks plaukuotas milžinas. Jis atsigerdavo ir dingdavo miške. Kartą jogas žemėje pamatė jo kojos įspaudus – jie buvo didžiuliai. Slinko savaitės, o laukinis jogo kaimynas vis tebevaikščiojo prie upės. Kartais jis atidžiai žiūrėdavo į jogą, tačiau nebandė prieiti arčiau. Bet štai vieną dieną gauruotasis milžinas nepasirodė. Gal jam reikalinga pagalba? Įveikdamas skausmą, jogas šiaip taip pasiekė gūdų mišką, kuriame užtiko apleistą atsiskyrėlio lūšną. Pro duris kyšojo dvi didžiulės kojos, tiksliau, letenos. Jogas atsargiai prisiartino ir pamatė savo kaimyną – jis gulėjo užsimerkęs ir sunkiai alsavo. Kailis buvo šlapias nuo prakaito, o iš burnos kyšojo dvi ilgos iltys. Jis buvo panašus į žmogų, tik laukinės išvaizdos. Vienos kojos pade matėsi rakštis diduno sulig žmogaus pirštu, o aplink ją buvo susidaręs pūlinys.

Jogas suprato, kad sniego žmogus jį kiekvieną sekundę gali užmušti, tačiau gailestis įveikė baimės jausmą – jis negalėjo palikti likimo valiai kenčiančios būtybės. Jis ištraukė rakštį, išvalė žaizdą ir perrišo ją savo drabužio skiaute. Milžinas nejudėjo, tik traukiant rakštį, kimiai sudejavo. Jis atrodė beveik kaip pacientas ant operacinio stalo.

Paskui jogas nuėjo prie upės, prisėmė vandens į savo indą ir padėjo šalia sniego žmogaus. Po kelių dienų milžino sveikata tiek pagerėjo, kad jis jau pats pradėjo ateiti prie upės. Vieną dieną jis atėjo prie jogo būsto ir gražino jam indą. Nuo to momento jogas irgi pradėjo sveikti. Kartą, kai jis vaikščiojo po mišką, iš medžio netikėtai iššoko jo kaimynas, nutaisė kažkokią grimasą, sumosavo rankomis ir akimirksniu dingo. Po kelių minučių vėl pasigirdo triukšmas, ir sniego žmogus pasirodė su tik ką nudobtu tigru ant pečių. Kriuktelėjęs, jis numetė žvėrį jogui po kojomis ir nubėgo sau. Jogas nudyrė tigrui kailį (jogai dažnai sėdi ant tigro kailio, nes jis atbaido gyvates), o visa kita nutempė prie savo paciento lūšnos, nes milžinas, atrodo, nebuvo vegetaras.

Štai ir viskas, ką aš atsimenu iš šito pasakojimo. Jogas galiausiai visiškai pasveiko. Jo gailestingumas įveikė baimę, ir iš to verta pasimokyti.

Tuo metu mes jau nusileidome prie upės. Jogo nematyti. Matyt, jis savo oloje. Bala Gopalas ir aš nusprendžiame eiti pas jį į svečius. Einame siauru takeliu, ant kurio matosi jogo pėdsakai; pasiekę įėjimą į olą, šaukiame jį, tačiau baikštusis jogas neatsiliepia. Ką gi, sukame atgal ir praėję kelis metrus, atsisukame. Jogas stovi prie olos, panašus į baikštų vaiką. Nieko keisto, juk jis tiek metų gyvena sau vienas. Jie visai kitaip maitinasi (kai kurių maistas – tai tik prana iš oro) ir užsiima vien tik dvasine veikla. Į mus, žemumų gyventojus, jie žiūri kaip į laukinius, nes mes neturime jų sugebėjimų – pavyzdžiui, negalime peržiemoti be centralinio šildymo.

Jogo žvilgsnis visai nepiktas, ir mes einame prie jo. Aš nusilenkiu. Man visai ne gėda šitaip išreikšti pagarbą tokiems žmonėms. Jogas susidrovi. Jis klausiamai žiūri į mus, – ko mums pagaliau reikia, – ir mes gęstais duodame suprasti, kad norime tik apžiūrėti jo būstinę. Jogas tuoj pat virsta svetingu šeimininku. Jo akys sako: „Jeigu tik pažiūrėti, tai užeikite“. Jo būstas padalintas į dvi dalis: vienoje pusėje – spartietiška lova ir šiokie tokie reikmenys, kitoje – šventasis ugnies altorius. Ten mes matome Krišnos atvaizdą. Sprendžiant iš visko, atsiskyrėlis reguliariai atlieka Krišnos garbinimo apeigas.

Mums jis pasiūlo vaisių nuo altoriaus; panašu, kad tai viskas, ką jis turi valgomo. Tačiau atsisakyti – reiškia smarkiai jį įžeisti, todėl mes neprieštaraudami priimame vaišes, kaip mūsų naujojo pažįstamo svetingumo apraišką.

Atsisveikinant aš padedu dvidešimt rupijų prie įėjimo į olą. Toks atsilyginimas man pačiam atrodo juokingas ir niekingas. Jogas man priminė šventą Pranciškų Asyžietį, kuris visus savo turtus atidavė raupsuotiesiems.

Nuvargę grįžtame į Maną, kur mūsų laukia džipas. Visi vėl pasinėrę į savo mintis. Tylėjime yra ypatinga dieviška paslaptis. Kas daug kalba, nesugebės suvokti Krišnos.

Nors susitikimas su jogu buvo trumpas,  ir mes beveik nesupratome vienas kito, mano širdyje jis paliko gilų pėdsaką. Laikoma, kad širdies kalba garsesnė už lūpų tariamus žodžius: „Tai, kuo tu esi, su manimi kalba taip garsiai, kad aš nebegirdžiu tavo žodžių“, todėl jogas ir paprastas jo gyvenimas mane apstulbino. Vakaruose jo gyvenimo būdo tikrai neįmanoma imituoti.

Bhakti tradicijoje yra terminas jukta-vairagja­, atsižadėjimas per ryšį su Dievu. Tai reiškia, kad viskas, net materialūs daiktai, yra Krišnos energija ir panaudojama tarnystėje Jam, nesiekiant pačiam pasitenkinti. Šis atsižadėjimo kelias skiriasi nuo to kelio, kurio pasekėjai visus materialius dalykus laiko iliuzija ir tuo pačiu netinkamais tarnystėje Krišnai. Aš pasirinkau pirmąjį kelią, tačiau buvo naudinga išvysti gyvą antro kelio pavyzdį, nors jis ir skiriasi nuo manojo.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis