Bhakti studija
Bhakti studija
Pažink save ir supantį pasaulį

JO  GYVENIMO  ISTORIJA

 

Nuo  pat  vaikystės  man  atrodė, kad  šis  pasaulis  surėdytas  labai  neteisingai. Aš  tiesiog  nukamavau  savo  tėvus  keistais  klausimais. Tada  aš  negalėjau  paaiškinti, kas  būtent  neteisinga, bet  aiškiai  jaučiau, kad  viskas  turi  būti  kitaip.

Kai  aš  lankiau  mokyklą, šitas  gyvenimo  beprasmiškumo  pojūtis  dar  labiau  sustiprėjo. Mano  bendraamžių  mąstymas  jau  tiek  skyrėsi  nuo  manojo, kad  aš  visiškai  neturėjau  draugų.

Aš  mokiausi  gerai, bet  studijuojami  dalykai  manęs  absoliučiai  nedomino. Viskas  atrodė  kažkokia  didele  kvailyste, ir  tereikėjo  stebėtis, kodėl  kiti  šito  nemato.

Tuo metu tėvai pastebėjo, kad aš labai dažnai kalbuosi su savimi. Jie galvojo, kad tai dėl mano  vienatvės, bet  tai  buvo  tik  dalis  teisybės. Kita  teisybės  dalis  buvo  ta, kad  tokių  pokalbių  metu  aš  jausdavau  šalia  savęs  kažkokią  esybę, iš  kurios  sklido  nepaprastas  gerumas. Užduodamas  jai  savo  klausimus, aš  jausdavau  didelį  palengvėjimą.

Paaugęs  aš  ėmiau  galvoti, kad  tai  tiesiog  vaizduotės  žaismas  ir  greitai  viską  užmiršau. Bet  beprasmiškumo  pojūtis  manęs  nepaliko. Vaikystė  baigėsi. Aš  tapau  realistu. Vėl  ir  vėl  gaudamas  iš  gyvenimo  niuksus, aš  vis  labiau  tolau  nuo  jo, tokio  žiauraus, neteisingo  ir  visiškai  man  nesuprantamo. Galų  gale  aš  tvirtai  nusprendžiau  palikti  namus  ir  apsigyventi  kur  nors  taigos  glūdumoje. Todėl  daug  kartų  nakvojau  netoli  esančiuose  miškuose, norėdamas  pasiruošti  būsimam  gyvenimui. Tokiomis  naktimis  aš  jausdavau, kaip  valdingai  mane  traukia  miškas. Gyvenimas  gamtoje  buvo  toks  savas.

90-tų  metų  pavasarį, kai  aš  jau  visai  susiruošiau  išvykti, Krišna  surado  mane. Tai  buvo  Bhagavadgyta, kuri  atsakė  į  visus  mano  klausimus. Aš  kiauras  dienas  ir  naktis  karštligiškai  skaičiau  vis  naujas  ir  naujas  knygas. Užsimiršo  planai  išeiti  į  miškus, užsimiršo  vienatvė. Juos  lengvai  išstūmė  naujos  ir  nepaprastos  žinios  apie  gyvenimą  po  mirties, karmos  subtilybes, visatos  sandarą  etc.  Aš  mėgavausi  sanskrito  gramatika  ir  net  ėmiau  save  laikyti  didžiu  mokslininku. Naujas  pažinimas, naujas  maistas, naujos  tradicijos, nematyti  drabužiai, nauja  kalba – mano  susižavėjimas  augo. Taip  tęsėsi  gal  tris  metus.

Per  tą  laiką  aš  išbandžiau  viską, ką  tik  galėjau. Ilgainiui  visa  tai  man  tapo  įprasta, ir  susidomėjimas  pradėjo  slūgti. Galiausiai  man  viskas  įgriso, ir  aš  vėl  atsidūriau  klaikioje  tuštumoje.

Dabar  mano  būklė  buvo  dar  blogesnė, negu  tada, kai  aš  norėjau  bėgti  į  miškus. Tada  aš  dar  tikėjausi, pakeitus  gyvenimo  būdą, atrasti  kažkokią  laimę. Dabar  gi  gautos  žinios  sugriovė  paskutines  iliuzijas  apie  šį  pasaulį, o  mainais  davė  tiek  mažai. Teorinės  žinios  apie  tai, kad  kažkur  egzistuoja  dvasinis  pasaulis, kupinas  laimės  ir  amžino  džiaugsmo, manęs  netenkino, nes  aš  pats  tebebuvau  čia. Aš  sužinojau, kad  Dievą  vadina  Krišna, bet  neturėjau  mažiausio  supratimo, kaip  priartėti  prie  Jo.

Vimanas iš gėlių su Krišnos pasiuntiniais kažkodėl neatskrido pasiimti manęs, nors aš labai nuoširdžiai sudeginau visus tiltus ir visko  atsižadėjau.

Kartą  eilinio  pamokslavimo  metu  kažkokia  moteris  man  pasakė, kad  nors  aš  įkvėpinėju  visus  būti  laimingais, bet  pats  toks  nesu. Ir  aš  neturėjau  ką  jai  atsakyti.

Matydamas, kad  darau  kažką  ne  taip, aš  kreipiausi  pagalbos  pas  daugelį  bhaktų, bet  atsakymas  visada  buvo  stereotipiškas: “Kartok  šešiolika  ratų, laikykis  keturių  reguliuojančių  principų, užsiimk  atsidavimo  tarnyste  ir  tapsi  laimingu!”  Pamačiau, kad  jie  patys  netiki  savo  žodžiais. Tą  pačią  tuštumą, kaip  ir  aš, jautė  beveik  visi, bet  kentė, nes, kaip  žinia, askezė – brahmano  turtas.

Šryla Prabhupada ne kartą mus perspėjo saugotis tokios situacijos: “Tas, kuris  bandys  atsisakyti  visų  prisirišimų, galiausiai  išprotės. Žmogui  būtinai  reikia  kažką  duoti  mainais… Ko  nors  atsižadėdami, mes  turim  gauti  kažkokį  pakaitalą, ir  daug  geresnį. Prievarta  nieko  neduos, viskas  turi  vykti  natūraliai”  (Viešpaties  Kapilos  mokymas, 226  psl.).

Dabar  iš  laiko  perspektyvos  aš  matau, kad  bhaktos  paprasčiausiai  nežinojo, kaip  tikrai  reikia  praktikuoti  bhakti-jogą. “Tiesiog  sek  nurodymais  ir  būsi  atlygintas,” – toks  buvo  devizas. Todėl  aš, kaip  ir  daugelis  kitų, naiviai  laukiau greitų  rezultatų. Bet  laikas  bėgo, o  jų  nebuvo. Aš  tebekartojau  maha-mantrą, nors  jau  seniai  praradau  jai  kokį  nors  potraukį. Mano  padėtis  buvo  apverktina.

Staiga aš vėl, kaip mokyklos laikais, pradėjau kalbėtis su savo seniai užmirštu nematomu palydovu. Aš dalinausi su juo savo kančia, ir tai mane gelbėjo. Dabar aš jau žinojau, kad manasis pašnekovas – tai Krišna.

Melstis aš pradėjau, norėdamas išvengti depresijų ir nepakenčiamo liūdesio. Aš prašiau Dievą duoti man  ką  nors  tokio, kas  padėtų  išsaugoti  sveiką  protą  mane  gaubiančioje  tuštumoje. Ir  nors  tose  maldose  nebuvo  nieko, tik  egoizmas, o  jų  tikslas  tebuvo  atsikratyti  nuobodulio, Aukščiausias  Viešpats, gerumo  įsikūnijimas, netikėtai  atsiliepė!

Atsakymas  pasireiškė  tuo, kad  aš  staiga  labai  realiai  pajutau  Tąjį, apie  kurį  tiek  daug  skaičiau, bet  buvau  nuo  Jo  tolimas  ir  atsietas. Nejaugi  tai  tiesa?! Atradimas  mane  sukrėtė. Aš  pasijutau, lyg  būčiau  atsidūręs  švelnios  ir  rūpestingos, visada pasiruošusios man padėti  mamos  glėbyje. Tai  buvo  toks  ypatingas  jausmas…

Kokia  vis  dėlto  galinga  toji  malda!

Net  į  menkutes  pastangas, jeigu  jos  yra  nuoširdžios, Dievas  gali  atsakyti  galingu  meilės  srautu.

Nuo  to  momento  mano  gyvenimas  įgijo  prasmę. Pasirodo, Dievo suvokime įmanomas  realus  progresas!

Bet  greitai  palaimos  pojūtis  dingo…

Kaip!? Argi  dabar  jau  niekada  jo  nebebus? Krišna, kurgi  Tu  dingai?

Deja… Man  vėl  tapo nyku. Aš  negalėjau  užmiršti  to  džiaugsmingo  jausmo, kad  Dievas  visai  čia  pat – ranka  galima  paliesti, ir  norėdamas  jį  susigrąžinti, vėl  pradėjau  melstis. Tai  buvo  ne  taip  lengva, kaip  pirmą  kartą. Po  kelių  dienų  Krišna  atsišaukė, ir  tuoj  vėl  pradingo.

Dievas  davė  man  patirtį  ir  supratimą, kad  reikalingas  rimtas  darbas. Taip  prasidėjo  mano  intuityvusis  kelias.

“ Viešpatie! Krišna! Meldžiu, priimk  mane, įeik  į  mano  iškankintą  protą  ir  leisk  pajusti  Tave! Aš  tenoriu  vieno – kad  Tu, ir  tiktai  Tu  užpildytum  mano  gyvenimą!” Bet  kaip  tai  sunku! Protas  stengiasi  ištrūkti  ir  nesibodi  jokiom  priemonėm, kad  tik  nuviliotų  mane  toliau  nuo  Krišnos.

Šitame  mūšyje  aš  supratau, kad  pats  esu  bejėgis. Aš  visiškai  priklausau  nuo  Tavo  malonės. Jeigu  Tu  pasigailėsi  manęs, aš  raičiosiuosi  ant  žemės, apsipylęs  ašaromis  iš  meilės  Tau, bet  jeigu  Tu  nusisuksi, aš  pražūsiu  iliuzijos  tamsybėje.

Krišna! Aš  daug  kartų  girdėjau, kad  Tu – didžiausias  apgavikas. Įvairiais  būdais  Tu  atviliojai  mane  į  šį  nuostabų, bet  tokį  sunkų  kelią. Atgal  pasukti  man  jau  neįmanoma, bet  ar  aš  atlaikysiu  tokią  įtemptą  kovą?

Aš  noriu  vis  daugiau  pažinti  Tave, nuostabųjį  Viešpatį, esantį  mano  širdyje! Aš  noriu  išmokti  mylėti  Tave.

Atleisk  man  už  tokias  nerišlias  frazes  ir  besikartojančius  prašymus, bet  tai  viskas, ką  aš  galiu  daryti.

Tu  privertei  mane  suprasti, kad  tai – vienintelis  kelias, Taigi  dabar  padėk  man, prašau!

Pradžioje  aš  vis  galvodavau, ar  tikrai  teisingai  elgiuosi? Gal  būt, aš  tiesiog  išgalvojau  tokį  bendravimą  ir  dabar  patenkintas  maudausi  proto  išraustame  liūne? Bet  aš  prisimindavau  šastras, kuriose  skambėjo  Krišnos  žodžiai:

“Visada  galvok  apie  Mane”.

“Ką  bedarytum, visada  pasikliauk  Manimi  ir  būk  Mano  globoje. Taip  tu  pilnai  Mane  suvoksi”.

“Atsiduok  Man, ir  Aš  išvaduosiu  tave  iš  visų  nuodėmių. Nesibaimink”.

“Tas, kuris  visada  atmena  Mane, lengvai  Mane  pasiekia, nes  tokiu  būdu  jis  nepertraukiamai  Man  tarnauja. Todėl, Ardžuna, tu  visada  turi  galvoti  apie  Mane  Krišnos  Asmenyje”.

Tai  išsklaidydavo  mano  abejones  ir  teikė  jėgų. Krišna, aš  kreipiuosi  į  Tave, nes  toks  Tavo  noras. Tu  pasakei:

“Sutelk  į  Mane  visą  savo  protą  ir  intelektą. Tokiu  būdu  tu  visada  būsi  Manyje”.

Kai  aš  priverčiu  savo  protą  ilgesnį  laiką  pastoviai  atminti  Tave, Tu  už  tai  būni  toks  dėkingas, kad  dovanoji  man  mažytį  stebuklą. Netikėtai  išsipildo  kažkoks  mano  noras  ar  šiaip  įvyksta  kas  nors  nuostabaus. Ir  tada  aš  suprantu, kad  tai  Tu!

Kokia  laimė  žinoti, kad  Tu  girdi  mane! Tu – brangiausia, ką  aš  turiu. Visa  kita  kada  nors sugrius  kaip  ledo  rūmai, pakaitinti  pavasarinės  saulės  spindulių. Liksi  tiktai  Tu  ir  tas, kurį  Tu  atsiuntei  išvaduoti  mane. Jūs  abu – vienintelė  amžinybė, kurią  aš  turiu, ir  todėl – vienintelė  realybė.

Aplink  mane  viskas  mirga  ir  keičiasi, vilioja  ir  išnyksta, kaip  miražas. Iš  nevilties  aš  griebiuosi  už  Tavo  lotosinių  pėdų. Čia  galima  mylėti, nesibaiminant  apgaulės. Tu  niekada  nepaliksi  manęs.

Aš  visada  panorėjęs  galiu  Tave  apkabinti. Savo  glėbyje  aš  niekada  nepajusiu  iliuzijos  tuštumos, nes  Tu  visada  esi  mano  širdyje!

Taip  mintyse  kalbėdamasis  su  Viešpačiu, aš  vaikščiodavau  po  miestą. Mane  supo  mašinų  ir  žmonių  keliamas  triukšmas, bet  aš  stengiausi  užsidaryti  savo  širdies  gelmėse. Ten, kur  gyvena  Krišna!

Kartais  aš  pastebėdavau, kad  žmonės  net  atsisukę  žiūri  į  mane. Tikriausiai, aš  atrodžiau  labai  keistai. Bet  viską  užgoždavo  noras  būti  su  Viešpačiu. Kartą  mane  sulaikė  ir  pasidomėjo, ar  aš  ne  narkomanas. Man  pasakė, kad  aš  panašus  į  ne  visai  normalų  žmogų.

– Ne, tiesiog  aš  bandau  visada  galvoti  apie  Dievą.

– Ach, tai  tu  krišnaitas? Na, gerai, eik  sau.

– Bet  juk  aplink  visi  išprotėję. Kodėl  jūs  atkreipėte  dėmesį  tik  į  mane?

Ilgainiui  aš  išmokau  elgtis  taip, kad  vidinis  gyvenimas  neatsispindėtų  mano  veide.

Yra  du  dvasinio  gyvenimo  principai, apie  kuriuos  aš  girdėjau  šimtus  kartų:

1) Visada  atsiminti  Krišną.

2) Niekada  Jo  neužmiršti.

Į  juos  susiveda  visi  nurodymai. Mano  klaida  buvo  ta, kad  aš  nesuvokiau  tiesioginės  šių  principų  prasmės  ir  todėl  nesivadovavau  jais. Visada – tai  reiškia  kiekvieną  akimirksnį, kiekvieną  sekundę, dieną  ir  naktį, netgi  miegant. Jeigu  šitie  du  principai  nevykdomi, tai  visos  pastangos  virsta  beprasmišku  laiko  švaistymu. Tuo  aš  visiškai  įsitikinau  savo  asmeniniu  gyvenimu.

Vieną  žvarbų  spalio  rytą  aš  sėdėjau  namuose  ir  kartojau  savo  ratus. Į  langą  monotoniškai  barbeno  lietus, ir  mane baigė  įveikti  miegas. Atsimenu, kad  kartojau  dešimtą  ratą, kai  staiga  atsitiko  kažkas  nepaprasto.

Galvoje, viršutinėje  kaktos  dalyje, netikėtai  atsirado  neapsakomos  palaimos  jausmas. Atrodė, lyg  būčiau  pasinėręs  į  stebuklingą  šviesą, o  mano  protas  tapo  švarus  ir  aiškus. Burna  prisipildė  kažkokios  nepaprastos  saldybės, kuri  vis  stiprėjo  sulig  kiekvienu  Švento  Vardo  pakartojimu. Aš  labai  nustebau, nes  niekad  anksčiau  šito  nepatyriau. Šventas  Vardas  pirmąkart  man  atsakė. Aš  godžiai  gėriau  šį  nektarą  dar  keletą  ratų, o  paskui  viskas  dingo.

Įkvėptas  pirmųjų  maldos  rezultatų, aš  su  didžiausiu  entuziazmu  meldžiausi  dar  keletą  mėnesių. Aš  pasinėriau  į  visiškai  kitą  realybę, kurioje  buvo  vien  tik  Dievas. Kažkas  tokio, nenusakomo  grožio, buvo  visai  šalia  manęs, ir  smalsumas  ginė  mane  į  priekį.

Vienok, tie  saldybės  kupini  momentai, kai  Krišna  man  atsakinėjo, buvo  sunkiai  pasiekiami. Ši  būklė  nepriklausė  nuo  manęs, tai  yra, aš  negalėjau  jos  iššaukti, kada  panorėjęs.

Būdavo, kad  aš  kankindavausi  keletą  dienų, stengdamasis  pajusti  Viešpatį, bet  man  nieko  neišeidavo. Kada  aš  galutinai  prarasdavau  viltį  ir  mano  protas, neatlaikęs  įtampos, vėl  užsipildydavo  visokiu  šlamštu, Viešpats  netikėtai  atsakydavo  man.

Ilgainiui  aš  pradėjau  suprasti, koks  titaniškas  darbas  manęs  laukia. Apviltas  protas  staiga  pakėlė  maištą. Atsirado  pasibjaurėjimas  malda  ir  mantros  kartojimu. Aš  nustojau  dėti  pastangas, ir  greitai  Viešpats  paliko  mano  sąmonę.

Man  reikėjo  pasirinkti. Arba  toliau  eiti  šituo  keliu, pasitelkus  kantrybę  ir  nuolankumą, arba  grįžti  atgal  į  ramų  ir  beprasmišką  gyvenimą. Iš  vienos  pusės, dabar  aš  turėjau  neįkainuojamą  palaimos  patyrimą, kurį  man  davė  malda  ir  Šventų  Vardų  kartojimas. Iš  kitos  pusės, manęs  laukė  gąsdinantys  sunkumai. Taip  prasidėjo  kova.

Tada  aš  dar  neturėjau  tokios  man  būtinos  knygos – Šri  harinama  čintamani. Aš  dargi  neturėjau  nieko, pas  ką  galėčiau  kreiptis  pagalbos. Viską  dariau  intuityviai, pasikliaudamas  tik  savo  patyrimu.

Kilo  mintis, kad  reikia  padidinti  ratų  skaičių. Todėl  pradėjau  keltis  pirmą  valandą  ar  net  vidurnaktį. Pradžioje  buvo  labai  sunku, kartodamas  užmigdavau. Ir  kiekvieną  kartą  protas  man  pateikdavo  vis  naują  siurprizą: tai  pasibjaurėjimą, tai  džiaugsmą, blaškymąsi  ar  mieguistumą. Ėmiau  aiškiai  jausti, kad  aš  ir  protas – ne  tas  pat. Protas  man  rodėsi  kaip  kažkoks  pašalinis  mechanizmas, kuris  tiktai  trukdė.

Tačiau  aš  kantriai  ir  atkakliai, nekreipdamas  dėmesio  į  besimainančią  proto  būklę, tęsiau  savo  didįjį  Šventų  Vardų  kartojimo  žygį. Kartais, apimtas  nevilties, krisdavau  ant  grindų  ir  melsdavau  Viešpatį  malonės. Kartais  reikėdavo  pasiimti  knygą  ir  dešimt  minučių  paskaityti, kad  nuraminčiau  įsisiautėjusį  protą.

Taip  tęsėsi  visą  žiemą  ir  pavasarį. Aš  visą  dieną  melsdavausi  arba  kartodavau  Šventus  Vardus, beveik  nepastebėdamas  mane  supančio  pasaulio. Man  tereikėjo  vienatvės  ir  maldos, visa  kita  manęs  nedomino. Palaipsniui  Švento  Vardo  teikiama  palaima  pradėjo  sugrįžti. Kai  orai  pakankamai  atšilo, aš  pasiimdavau  Bhagavadgytą  bei  džapą  ir  ištisomis  dienomis  dingdavau  užmiesčio  miške, kur  vėl  pajutau  nepaprastą  jo  trauką. Nebuvo  jokių  abejonių, kad  toks  gyvenimas  man  labai  pažįstamas.

Dabar  mano  protas  visiškai  priprato  prie  Šventų  Vardų  kartojimo  ir  net  pradėjo  jausti  poreikį  šiam  reikalui. Tik  alkis  mane  priversdavo  grįžti  namo, kur  laukdavo  sunerimę  tėvai. O  rudenį  Krišna  pagaliau  atsiuntė  man  šią  puikią  knygą – Šri  harinama  čintamani.

Hare Krišna Hare Krišna

Krišna Krišna Hare Hare

Hare Rama Hare Rama

Rama Rama Hare Hare

 

goswami.ru

 

www.bhaktijoga.lt

   Torsunov.ru

Ajurveda visiems

Vegetarinių patiekalų

gaminimo kursai

JOGOS

MITYBA

Ekologiški

produktai

   Usanin.com

Trečias tūkstantmetis